Atgal į praeitį
E. Kukytė kuria autentiškus viduramžių, rokoko laikotarpio ir XIX a. kostiumus. Daugeliui jų pašnekovė nenaudoja siuvimo mašinos ir viską siuva tik rankomis. Eglės kurtus kostiumus užsisako Lietuvos muziejai, juos kaunietė taip pat dėvi įvairių edukacinių ir pramoginių renginių metu.
E. Kukytė pasakoja istoriniu kostiumu susidomėjusi dar paauglystėje. ,,Užaugau Trakuose, kur kiekvienais metais vyksta viduramžių šventės. Dažnai jose lankydavausi, čia susipažinau su viduramžių rekonstruktoriais, ir taip susidomėjau šia veikla, – atskleidžia ji. – Iš tikrųjų, mokykloje nemėgau istorijos pamokų. Tačiau paskutinėse klasėse susidomėjau istoriniu šokiu, kurio neatliksi be autentiško kostiumo. Tad taip į mano gyvenimą atkeliavo istorija.“
Pasak Eglės, Lietuvoje yra dvi viduramžių rekonstruktorių kategorijos. Vieni rekonstruoja to laikotarpio baltų genčių gyvenimą ir aprangą, o kiti – Vakarų Europos viduramžių kasdienybę. Pašnekovė pirmiau susipažino su baltų genčių rekonstruktoriais, bet jų apranga ir veikla nesužavėjo. E. Kukytę savo kultūra, istorija ir spalvinga apranga labiau patraukė Vakarų Europos viduramžių laikotarpis.
,,Baltų genčių gyvenimo rekonstrukcija populiari tik Baltijos regione, o Vakarų Europos viduramžių – visoje Europoje. Tad prisijungus prie šių rekonstruktorių veiklos, turi daugiau galimybių išvažiuoti į įvairias Europos šalis, susipažinti su daugybe žmonių. Be to, Vakarų Europos viduramžių istorija apskritai yra labai įdomi, – paaiškina pašnekovė. – Baigusi mokyklą, išvažiavau studijuoti į Kauną. Studijų metais susipažinau su kauniečių viduramžių šokių rekonstruktorių klubu ,,Saltus Gladii“, kurio nariai mane pakvietė prisijungti. Jau dešimt metų priklausau šiam klubui ir užsiimu Vakarų Europos viduramžių rekonstrukcija.“
Gilinasi: Eglė su kitais rekonstruktoriais stengiasi atkurti kaip įmanoma tikslesnį Viduramžių gyvenimą. / S. Mikalausko nuotr.
Siūti išmoko pati
Jau daugiau nei dešimtmetį E. Kukytė savo rankomis siuva autentiškus istorinius kostiumus. Pašnekovė pasakoja pradėjusi siūti dar besimokydama mokykloje. Susidomėjus rekonstruktorių veikla, tuometinei moksleivei norėjosi turėti savo kostiumą, tačiau siūdintis jį pas siuvėją kainuotų labai brangiai.
,,Mokyklos laikais svarbiausia buvo viską daryti kuo pigiau, nes daug lėšų neturėjau. Tad mano pirmosios viduramžių suknelės buvo pasiūtos iš mamos duotų paklodžių. Vėliau jau galėjau nusipirkti medžiagų kostiumams. Pirmiausia rinkausi liną, nes jis pigiausias, tada perėjau prie vilnos. Tik studijų metais, jau susiradusi darbą, galėjau sau leisti kiek brangesnes medžiagas, pavyzdžiui, šilką. Prireikė daug laiko, kol galėjau jį įpirkti“, – sako ji.
Pašnekovė atskleidžia, kad kuriant kostiumus, pagrindiniu pagalbininku tampa internetas. Čia Eglė randa istorinių šaltinių, knygų su istorinio kostiumo iliustracijomis ir brėžiniais, kuriais galima remtis.
,,Labai gera platforma man tapo socialinis tinklas ,,Pinterest“, kuriame galima rasti ir kaupti daug paveikslėlių. Tad kaupiau iliustracijas, lavinau atmintį. Matydama daug paveikslėlių vienoje vietoje, išmokau juos lyginti tarpusavyje, pastebėti detales, bruožus, įsiminiau, koks kostiumas būdingas kokiam regionui, – paaiškina rekonstruktorė. – Žinoma, skaitau ir knygas, kuriose detaliai aprašoma to meto apranga. Tiesa, visiškai autentiškai atkurti viduramžių kostiumų yra neįmanoma. Siekiu rekonstruoti drabužius kuo tiksliau, tačiau dažnai dėl informacijos stygiaus tenka improvizuoti.“
Iš pradžių E. Kukytė viską siuvo tik rankomis. Nors turėjo prosenelės paliktą senutėlę siuvimo mašiną iš tarpukario, Eglei norėjosi autentikos – juk viduramžiais siuvimo mašinų nebuvo. Vis dėlto vėliau pašnekovė ėmė naudoti ir siuvimo mašiną, kadangi kostiumų poreikis ir užsakymų skaičius vis augo, o siuvimas rankomis yra kur kas lėtesnis. Pačioje pradžioje ji rinkdavosi nesudėtingos konstrukcijos drabužius, nes niekada nesimokė siuvimo ir daug ko nemokėjo.
Eglė pasakoja viską išmokusi pati, besimokydama iš savo klaidų. Laikui bėgant, kaunietės kuriami kostiumai darėsi vis sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau įdirbio.
S. Mikalausko nuotr.
Kuria ir muziejams
Pasak Eglės, prie rekonstruoto istorinio kostiumo taip pat svarbu derinti jam tinkančius aksesuarus. Jei dėvima XV a. suknelė, prie jos turi būti priderinta ir to laikotarpio kepuraitė. Tad pašnekovė siuva ne tik kostiumus, bet ir jiems istoriškai tinkančius aksesuarus.
,,Esu pasigaminusi visus aksesuarus, kuriuos galima pasisiūti pačiam. Pasisiuvau autentišką viduramžių kapšelį, skepetas, apatinius marškinius, kojines. Vis dėlto, pati negaminu odinių gaminių. Tad pirmus kartus prie istorinio kostiumo dėvėjau paprastą netikros odos diržą. Tačiau jau nuo pat pradžių turėjau istoriškai rekonstruotus viduramžių batelius, nes priklausiau viduramžišką įvaizdį kūrusiam šokių klubui, – atskleidžia ji. – Pati negaminu ir papuošalų. Tad anksčiau, kai neturėjau daug lėšų, pirkdavau šiuolaikiškus papuošalus ar kitus aksesuarus, kurie savo išvaizda artimi istoriniams. Šiandien jau galiu sau leisti įsigyti istorinių papuošalų replikas.“
E. Kukytė istorinius kostiumus siuva ne tik sau, bet ir įvairiems Lietuvos muziejams. Prieš porą metų Biržų krašto muziejui ji siuvo vieną sudėtingiausių savo kostiumų.
Mano pirmosios viduramžių suknelės buvo pasiūtos iš mamos duotų paklodžių. Vėliau jau galėjau nusipirkti medžiagų kostiumams. Pirmiausia rinkausi liną, nes jis pigiausias, tada perėjau prie vilnos.
,,Muziejus užsakė du XVII a. kostiumus – vieną vyrišką ir vieną moterišką. Man atrodė, kad bus paprasta, nes netgi žinojau knygas, kuriose paaiškintas visas siuvimo procesas, yra visi brėžiniai. Moterišką kostiumą siūti buvo pakankamai lengva, nes aš daugiausiai ir siuvu moteriškus drabužius. Tačiau pradėjusi siūti vyrišką kostiumą, supratau, kad čia nepasukčiausi, – prisimena ji. – Kostiume praktiškai nebuvo jokių detalių, kurias galėtum siūti siuvimo mašina. Absoliučiai viską reikėjo daryti rankomis, nes kostiumas turėjo daug papuošimų, įkirpimų, smulkmeniškų elementų. Tad šį vieną kostiumą siuvau beveik mėnesį laiko.“
Susidomėjo kitais laikotarpiais
Iš Trakų kilusi Eglė Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo etnologiją, kuri nėra tiesiogiai susijusi su istoriniu kostiumu. Tačiau pašnekovė džiaugiasi, kad studijos padėjo išmokti giliau tyrinėti kultūrą, istoriją, o tuo pačiu – ir istorinį kostiumą.
Studijų metais E. Kukytė taip pat pradėjo dirbti edukatore Perkūno namo muziejuje, kuriame toliau gilinosi į viduramžių istoriją, vedė ekskursijas ir savo kolegėms pasiuvo istorinius viduramžių kostiumus.
Talentinga kostiumų rekonstruktorė taip pat ėmė sulaukti vis daugiau užsakymų iš visos Lietuvos muziejų ir kultūros centrų. Šiuo metu Eglė veda edukacijas Panemunės pilyje. Tiesa, šis darbas mažiau susijęs su viduramžiais, nes Panemunės pilies istorija prasideda daugmaž nuo XVII a. Tad E. Kukytė plečia savo žinias apie kitus istorinius laikotarpius ir bando rekonstruoti jų rūbus.
,,Pandemijos metu pradėjau domėtis ir kitais istoriniais laikotarpiais, ne tik viduramžiais. Mane domina XVIII a. antra pusė – rokoko laikotarpis. Taip pat sužavėjo XIX a., nes beveik kiekviename jo dešimtmetyje vyravo skirtingos mados, tad įdomu jas išbandyti. Šiuo metu mano spintoje turbūt yra daugiausiai nebe viduramžių, bet XIX a. kostiumų. Beveik dešimtmetį besidomėjusi vien viduramžiais, galiausiai nusprendžiau savo kūrybą susieti ir su kitais laikotarpiais, – akcentuoja pašnekovė. – Gaila, kad Lietuvoje daugiausia yra tik viduramžių rekonstruktorių. Mažai kas rekonstruoja XVIII ar XIX amžius. Tuo tarpu kitose Europos šalyse šie laikotarpiai ir jiems skirti renginiai yra labai populiarūs. Man norėjosi šiek tiek naujovių, tad išbandžiau ir kitus laikotarpius, jų kostiumus. Taip pat pradėjau viena, be kolektyvo, važinėti į šių laikotarpių rekonstruktoriams skirtus renginius. Tai yra išties įdomi, nauja patirtis.“
S. Mikalausko nuotr.
Gyvenimas praeityje
Eglė pasakoja, kad istorinių laikotarpių rekonstruktoriai lankosi įvairiuose masiniuose renginiuose, kuriuose edukuoja žmones. Taip pat jie važiuoja į uždarus, tik rekonstruktoriams skirtus renginius, kuriuose nėra smalsių pašalinių akių.
,,Iki pandemijos mūsų kolektyvas važiuodavo į įvairius viduramžių festivalius užsienio šalyse. Lankėmės Estijoje, Suomijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Vykdavo ir keli lietuviški tradiciniai festivaliai: gyvosios istorijos festivalis ,,Jotvos vartai“, Trakų viduramžių šventės, Kauno Hanza dienos, kuriose dalyvaudavome kiekvienais metais. Tačiau prasidėjus pandemijai, dauguma renginių nustojo gyvuoti ir nebeatgijo“, – atskleidžia Eglė.
Pamėgtiems festivaliams nustojus gyvuoti, ji ėmė važinėti į privačius renginius. ,,Privatūs renginiai yra visai kitokie nei masinės šventės ar festivaliai. Jie yra mokami ir skirti tik rekonstruktoriams, – paaiškina pašnekovė. – Tai gali būti paprasčiausias vakarinis renginys. Pavyzdžiui, šokių vakarėlis, kai visi dalyviai persirengia tam tikro laikotarpio istoriniais kostiumais ir šoka istorinius šokius. Taip pat tai gali būti netgi visą savaitgalį besitęsiantis renginys.“
Kaip tik į tokį renginį šiuo metu ruošiasi Eglė. Spalio pradžioje ji vyks į Škotiją, kur visą savaitgalį su kitais dalyviais gyvens senovinėje pilyje, persirengę 1830-ųjų istoriniais kostiumais.
Autentiškai atkurti viduramžių kostiumų yra neįmanoma. Siekiu rekonstruoti drabužius kuo tiksliau, tačiau dažnai dėl informacijos stygiaus tenka improvizuoti.
,,Šis renginys yra skirtas tik XIX a. ketvirtajam dešimtmečiui, – atskleidžia rekonstruktorė. – Konkrečios programos nėra, mes tiesiog gyvensime toje pilyje be jokių žiūrovų, ir užsiimsime tomis pačiomis veiklomis, kurias būtų veikę to laikotarpio žmonės. Tai gali būti jodinėjimas žirgais, pasiplaukiojimas ežere valtimi, šaudymas iš lanko ar tiesiog šokių vakaras.“
Gaubia mitai
Į masinius festivalius E. Kukytė su rekonstruktorių kolektyvu visada važiuoja su visa įranga – viduramžiškomis palapinėmis, suolais, stalais. Kolektyvo nariai kuria laužą, ant jo kepa maistą ir stengiasi kaip įmanoma tiksliau rekonstruoti to laikotarpio gyvenimą.
,,Kartais išmėginame viduramžių receptus. Kolektyvo nariai yra duobėje kepę duoną, ant laužo gaminę spurgas. Vis dėlto, ne viskas apie viduramžius yra tiksliai žinoma. Tad to laikotarpio rekonstrukcija yra tam tikras eksperimentas, kai tu bandai išsiaiškinti, kaip žmonės tais laikais galėjo gyventi, – sako Eglė. – Jei knygoje parašyta, kad viduramžiais žmonės taip rengėsi, nebūtinai iš tikrųjų taip ir buvo. Kartais pabandai rekonstruoti kostiumą, kuris yra aprašytas knygoje, bet pasiuvęs ir pradėjęs jį nešioti, supranti, kad kažkas ne taip. Nepatogu, negali rankos pakelti – vadinasi, to drabužio konstrukcija realybėje turėjo būti kitokia.“
Plačiajai visuomenei skirtų renginių metu viduramžių rekonstruktoriai edukuoja šventės dalyvius, atsako į jų klausimus. E. Kukytė pastebi, kad žmonės neretai būna įtikėję įvairiais viduramžius gaubiančiais mitais, kurie yra toli nuo tiesos.
,,Daug kas galvoja, kad viduramžiais žmonės buvo labai nehigieniški. Iš tikrųjų, nors viduramžių gyventojai kiek kitaip suprato švarą, jie buvo pakankamai higieniški. Taip pat dažnai tikima, kad viduramžių drabužiai buvo labai niūrūs, nespalvoti. Taip galvojama, nes iš to laikotarpio išlikę paveikslai būna gana tamsūs. Taip yra todėl, kad paveikslų dažai šimtmečiams bėgant patamsėja. Tačiau žvelgiant į viduramžių rankraščių iliustracijas, iškart pamatysite, kad žmonės vaizduojami ryškiais rūbais, kuriuose vyrauja įvairios spalvos – raudona, mėlyna, geltona, žalia“, – tikina ji.
E. Kukytė pastebi ir dar vieną populiarų stereotipą, susijusį su kiek vėlesniais laikais. Daug kas galvoja, kad moterų nešioti korsetai buvo tikras kankinimo įrankis, smarkiai suspausdavęs ir deformuodavęs vidaus organus. Manoma, kad moterys privalėjo korsetą visą laiką nešioti ir jį labai smarkiai susiveržti. Tačiau, pasak Eglės, viskas buvo kitaip.
,,Korsetas buvo reikalingas tam, kad moterų nešioti sijonai skaudžiai neįsiveržtų į liemenį. Taip pat korsetas atliko šiandienės liemenėlės funkciją – prilaikė krūtinę. Tad moterys viešumoje nešiodavo korsetą, o būdamos namuose, rinkdavosi laisvesnius drabužius. Jos tikrai neprivalėjo korseto nešioti visą dieną, – sako ji. – Žinoma, būdavo moterų, kurios, norėdamos turėti itin siaurą liemenį, korsetą pernelyg smarkiai susiverždavo. Tačiau tai buvo išimtis, o ne taisyklė. Dauguma moterų korsetų išvis nesuverždavo.“
Eglės manymu, prie mitų apie įvairius istorinius laikotarpius formavimo smarkiai prisideda televizija ir kitos medijos. Peržiūrėję realybės neatitinkantį filmą apie viduramžius, žiūrovai ima manyti, kad taip iš tikrųjų buvo.
,,Reikėtų įvertinti, kad filmų kūrėjai ne visada stengiasi teisingai perteikti to laikotarpio gyvenimą. Neretai matomas vaizdas būna tik jų vaizduotės vaisius, – pabrėžia rekonstruktorė. – Gaila ir dėl to, kad Lietuvoje yra istorinės rekonstrukcijos klubais save vadinančių kolektyvų, kurie iš tikrųjų nieko nerekonstruoja. Jie dėvi neistorinius, karnavalinius drabužius, kuriuos žiūrovams pristato kaip autentiškus. Mano nuomone, tai yra visuomenės klaidinimas.“
S. Mikalausko nuotr.
Laiku keliauti nenorėtų
Nors Eglė žavisi viduramžiais, ji tikina, kad laiko mašina į šį laikotarpį nusikelti nenorėtų. Na, nebent vienai dienai.
,,Dažnai sulaukiu šio klausimo. Mane išties žavi viduramžių estetika, kultūra, man patinka domėtis šiuo laikotarpiu. Tačiau ten gyventi nenorėčiau, kad ir kaip romantiškai tie laikai atrodytų. Būtų sunku sugrįžti kelis šimtmečius atgal jau vien dėl to, kad tais laikais nebuvo normalios medicinos, moterys neturėjo teisių ir negalėjo įgyti išsilavinimo. Tad džiaugiuosi gyvendama šiais laikais, kai mes turime tiek daug galimybių, – šypsosi ji. – Būtų įdomu į viduramžius nusikelti nebent labai trumpam, kad galėčiau patvirtinti – pasirodo, jie tikrai taip rengėsi!”
