Per netrumpą karjerą scenoje I.Dimchevas sukūrė per 40 spektaklių ir performansų, pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų už šokio ir teatro darbus, o juos pristato visoje Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Pastaruoju metu jis vis dažniau koncertuoja kaip dainininkas. Vien šiais metais I.Dimchevas dar lankysis ir pasirodys Austrijoje, Belgijoje, Estijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Makedonijoje, Olandijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje. Į Vilnių pasirodyti tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ jis atvyko kartu su trupe ir pristatė kiek neįprasto formato darbą.
„Koncertas su nepretenzinga choreografija“ – savo pasirodymą „Skulptūros“ įvardija pats menininkas. Šio pasirodymo pavadinimas sutampa ir su debiutinio I.Dimchevo muzikinio albumo pavadinimu.
Albumą sudaro įvairiais laikotarpiais I.Dimchevo sukurtos dainos. Dalis jų – iš ankstesniais metais jo sukurtų šokio spektaklių. Kita dalis dainų parašytos per pastaruosius dvejus metus. „Skulptūros“ – vienos iš dainų pavadinimas, o albumo pavadinimui jis pasirinktas, nes, pasak kūrėjo, labai įdomu į dainas žvelgti kaip į trijų dimensijų struktūras, kaip į kažką, kas turi fizinę formą, kurią galima matyti ir paliesti.
„Kai sėdžiu prie pianino ar savo mažo sintezatoriaus ir pradedu rašyti dainą, mano balsas savaime susijungia su stygomis po mano pirštais ir iš šio žaidimo gimsta harmonija, kuri tiesiogiai atspindi paslėptas, palaidotas ar uždraustas emocijas. Jų ištraukimas mane gydo. Kai kurios mano dainos yra man padėjusios susitaikyti ir atleisti sau ir kitiems žmonėms“, – apie savo kūrybinį procesą pasakoja atlikėjas.
Paklaustas, kaip jam kilo mintis sujungti choreografiją su dainavimu, I.Dimchevas teigia savo balsą suvokiantis kaip dar vieną kūno dalį: „Jei kūnas juda intensyviai, tai persiduoda ir balsui. Taip, mano darbai vokališkai intensyvūs. Visuomet treniruoju savo balsą judėjimui, per savo kūną, ir man labai patinka dirbti su itin sodriais garso takeliais.“
Jo sceninė kūryba išsiskiria ne tik muzikalumu. I.Dimchevo pasirodymams būdingos ir aštrios provokacijos, nepatogūs klausimai, rizika ir net šiokios tokios aukos. „Manau, kad svarbu kažką paaukoti ir kraujas man atrodo kaip lengviausias būdas tai parodyti. Jei atlieku kruviną sceną, stengiuosi, kad ji būtų kiek įmanoma lengvesnė. Kraujas – žiaurumo ir smurto, skausmo ir mirties ženklas, tačiau kraujas simbolizuoja ir gyvybę, ar ne? Jis turi garsą, savitą muzikalumą, tad ne visada turi būti skausmingas ir dramatiškas“, – apie neįprastas menininko aukas pasakoja I.Dimchevas.
Scenoje nenaudoju daug elementų, tačiau tuos, kuriuos naudoju, noriu paversti svarbiais.
Tiesa, jo pasirodymai beveik visuomet vyksta ant baltų, o ne, kaip įprasta teatrui, juodų scenos grindų. Paklaustas, kodėl, atlikėjas atsako, klausimu: kas nusprendė, kad jos turi būti juodos? „Man tai visada buvo problema, man tai neatrodo teisinga. Būti apsuptam juodumos – tas pats, kas neturėti aplinkos. Bent jau man asmeniškai baltos grindys subalansuoja situaciją vizualiuoju lygmeniu. Scenoje nenaudoju daug elementų, tačiau tuos, kuriuos naudoju, noriu paversti svarbiais. Gal vieną dieną aš būsiu šiuolaikinis menininkas be baltų grindų.“
Choreografo, dainininko ir šokėjo scenoje kuriami personažai neretai neturi aiškios lytinės apibrėžties. Paklaustas, kaip jis tai konceptualizuoja, I.Dimchevas teigia, kad jam, kaip atlikėjui, visad buvo svarbus ryšys su skirtingomis išraiškos formomis: „Jei performatyvus kūnas yra mano instrumentas, mano laivas, būtų gaila save apriboti lytimi. Aš nelabai tikiu, kad visos lytys yra tokios jau atskiros, todėl man svarbu neužsirakinti vienoje lytyje, tyrinėju performansą. Man performatyvus kūnas – daugiau kūno idėja, kuri gali transformuotis į bet ką ir susijungti su bet kuo. Kuo kūnas atviresnis, tuo jis sunkiau apibrėžiamas lytimi, tačiau kartu lengviau susijungia. Be to, nenoriu apriboti savo žodyno: manyje yra moteriškos energijos ir jei netyrinėsiu šios savo energijos dalies, tai darbą atliksiu tik 50 proc. Labai svarbu, kad dirbčiau ir su savo vyriškąja, ir moteriškąja, ir žvėriškąja, ir nežemiškąja energijomis.“
Reikėtų pastebėti, kad muzikinė I.Dimchevo kūryba krypsta kiek kita nei provokatyvieji performansai linkme. Jo dainos melodingos, jose emažai melancholijos. „Paprastai savo spektakliais aš save ir savo publiką išstumiu iš komforto zonos, bet jei man reikia erdvės poilsiui, galiu nueiti ten, į savo dainas. Žmonės už jas labai dėkingi. Joms skambant migdo savo vaikus. Tai labai miela dovana žmonėms. Tačiau manyje tūno šizofrenija, verčianti galvoti, kad tai nėra šiuolaikinis menas – daina su penkiais sakiniais ir miela melodija. Atradau, kad galiu labai lengvai kurti dainas. Taigi ėmiau kurti dainas. Negaliu sustoti, nes matau, kiek tai duoda žmonėms. Galbūt gerokai daugiau nei bet kuris gudrus,superprotingas šiuolaikinio meno kūrinys, kurio imuosi siekdamas provokuoti“, – svarsto I.Dimchevas.
Paklaustas, ką mieliau renkasi koncertus ar spektaklius, atsako, kad koncertuose nesilanko: „Nekenčiu jų“, – prisipažįsta I.Dimchevas. Paklaustas, ko iš jo pasirodymo gali tikėtis publika, I.Dimchevas teigia visuomet jaučiantis stiprų abipusį emocinį ryšį su savo publika. „Didžioji dalis dainų yra gana liūdnos, mielos, bet intensyvios. Daug žmonių mano koncertuose pravirksta, tačiau vėliau man sako, kad tai nebuvo negatyvus potyris. Manau tai labiau susiję su širdies išvalymu. Mano koncertas – tarsi emocinė indaplovė. Jei savo širdyje turite nešvarių indų, ateikite pasiklausyti ir aš jais pasirūpinsiu“, – sako atlikėjas.
