Operos solistas, baritonas Giedrius Prunskus apie „Greener Grass“ projektą ir naujo ansamblio gimimą kalbėjosi su daugybę veiklos sričių savyje vienijančiu muzikantu Jievaru Jasinskiu.

– Daugelio muzikos mylėtojų esi siejamas su Kaunu, o štai Pažaislio festivalyje debiutuojate su ansambliu „Vilnius Jjazz Ensemble 11“. Kaip tai nutiko, kad toks ansamblis gimė būtent Vilniuje?

– Tai neseniai gimęs ansamblis, bet jau turintis savo susikūrimo priešistorę. Pirmieji taip pavadinto ansamblio pasirodymai nuskambėjo tik pasibaigus pandemijai. Siekis buvo būtent Vilniuje suformuoti profesionalų, aukšto lygio džiazo orkestrą, nes iki tol mūsų sostinėje tokio nebuvo. Idėja kilo dar prieš užplūstant pandemijai, tad po jos, atsigavus muzikinei rinkai, pasirodė pirmasis mūsų projektas – muzika kino filmui „Vilniaus pokeris“.

Neretai sulaukiu klausimo, iš kur mano gyvenime atsirado Vilnius. Bet iš tiesų aš – tikras vilnietis. Gimiau ir užaugau būtent šiame mieste, jame gyvenu iki šiol. Kaune, o tiksliau – Kauno bigbende aš tiesiog dirbau, todėl daugeliui mano kūrybinis kelias siejasi su Kaunu. Šiame kolektyve dirbau 11 metų, labai džiaugiuosi savo ilga ir prasminga karjera bigbende – nuo muzikanto iki kolektyvo vadovo. Esu labai dėkingas šiam kolektyvui, nes jame aš užaugau, subrendau kaip muzikantas, pamilau džiazą ir bigbendo raiškos galimybių skalę. Nuo šių metų pradžios palikau Kauno bigbendą, nes nusprendžiau, kad reikia judėti pirmyn. Viena iš to judėjimo pirmyn paskatų ir buvo ansamblio „Vilnius Jjazz Ensemble“ atsiradimas. Tiesa, ryšiai su Kauno bigbendu nenutrūko, kartas nuo karto pagroju jų koncertuose ir tikiuosi, tamprus mūsų bendradarbiavimas tęsis ir toliau.

Jievaras Jasinskis./ M. Repečkos nuotr. 

– Ar nuojauta manęs neapgauna, kad ansamblio pavadinime užkoduoti Jievaro Jasinskio inicialai?

– Taip, tai tarsi slapta žinutė mūsų gerbėjams. Nors garsiai to niekam neskelbiu, tik jeigu kas nors mus pavadina „Vilnius džiaz“, visada pataisau: „Vilnius – džei džiaz“. Tegul lieka intriga. Kita vertus – tai mano iniciatyva suburtas kolektyvas, vienijantis ne tik atlikėjus, bet ir kompozitorius. Visi ansamblio nariai – aktyvūs muzikantai, žinomos asmenybės, o iš vienuolikos ansamblio narių net devyni kuria muziką. Esame net parengę programą, kurioje skamba visų devynių mūsų kūrėjų muzika.

Pavadinime nurodytas skaičius 11 nusako būtent šiame projekte grojančių ansamblio narių skaičių. Koncertuojame įvairiomis sudėtimis, o vienuoliktukas – komanda, su kuria pasirodėme džiazo klube „Jazz Cellar 11“. Tokiuose klubuose sunku būtų sutalpinti pilnos sudėties bigbendą, o 11 – optimalus atlikėjų skaičius, leidžiantis išgauti pilnavertį skambesį, tikra futbolo komanda... Taip jau sutapo, kad kartą tame klube koncertavome kovo 11-ąją, tad tuo metu mus simboliškai lydėjo trigubas vienuoliktukas. Savo aranžuotes pritaikome būtent tokiai sudėčiai: ritmo grupė ir septyni pučiamieji instrumentai, tad viskas optimalu ir puikiai išspręsta.

– Dažniausiai daugelis yra girdėję apie J. Jasinskį, kaip atlikėją ar išties populiarų kūrinių aranžuotoją. Šiuo metu vis dažniau išgirstame apie J. Jasinskį – kompozitorių, kuriantį ne tik dainas, bet ir didelės apimties kūrinius. Kas gi tau yra muzikos komponavimas ir kaip jis atsirado tavo kelyje?

– Džiaugiuosi šiuo klausimu ir tuo, kad tampu pastebimas kaip kompozitorius. Iš tiesų, prieš imdamasis savarankiškų kompozicijų praėjau ilgą aranžuotojo kelią – daugiau nei dešimt metų. Tai buvo puiki praktika – įgijau pažinčių, suformavau savo įvaizdį ir netgi karjerą. Nors iš tikrųjų kurti pradėjau gerokai anksčiau. Netgi paauglystės meto grupės „Bekešo vilkai“ koncertuose skambėjo mano muzika. Kūriau visada, tik tai nebuvo taip matoma. Dabar gi aranžuotės tapo nemažu, bet patikimu tiltu į kitokią muziką, į tokias formas kaip simfonija „Iš šiaurės Jeruzalės“ ar „Sūduvos misterija“. Tiesa, pandemijos metų nepraleidau veltui ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau kompozicijos studijas pas Mindaugą Urbaitį. Taigi, mane netgi pamalonina, kai viešai esu pavadinamas kompozitoriumi, bet kiekvienam kuriančiam ar bandančiam kurti tikrai rekomenduočiau išbandyti save aranžuotės srityje. Tai – puiki praktika, išmokanti pakankamai žemiškų dalykų. Kūryba gali išlaisvinti iki beribių fantazijų, kurias sunkoka realizuoti, o aranžuotės praktika ir ypač – buvimas atlikėju padeda suvokti, kas yra patogu muzikantui ir gali būti atliekama be nežemiškų pastangų, nors ir pasiekiant tą patį kokybišką rezultatą. Tai – tarsi struktūriškumo bei organizuotumo ir visiškos kūrybinės laisvės derinys. Tad aranžavimo ir toliau neatsisakau, tęsiu šią praktiką ir džiaugiuosi, kai tenka sudalyvauti tokiuose dideliuose projektuose kaip birželio devintąją vykęs Andriaus Mamontovo koncertas su Modesto Pitrėno diriguojamu simfoniniu orkestru.

Dorotėja Būdaitė./ V. Verbus nuotr. 

– Ar jau galėtum įvardinti savosios kūrybos stilių?

– Nežinau, ar galėčiau tai įvardinti kaip konkrečią stilistiką. Gal greičiau pasakyčiau, kad turiu savo braižą. O kalbant konkrečiau, savo kūrybą pavadinčiau buvimu tarp džiazo ir akademinės muzikos. Žinoma, didelę įtaką kūrinio stilistikai turi kolektyvo, kuriam rašau, sudėtis. Dažnai kurdamas muziką žinau ne tik kolektyvą, bet ir konkrečius muzikantus, atliksiančius kūrinį. Atsižvelgiu į jų gebėjimus bei galimybes, braižą, atlikimo filosofiją. Taigi, laviruodamas tarp trijų banginių: džiazo, populiariosios muzikos ir akademinės kūrybos, save laikau daugiau džiazo žmogumi, nors mano abu aukštojo mokslo diplomai liudija apie akademinio muzikanto išsilavinimą. Žaviuosi džiazo laisve, bet kartais pasiilgstu subtilesnių, emocionalesnių akademinės muzikos spalvų.

Galiu pastebėti, kad džiazo ir akademinės muzikos pasauliai gyvena gan atskirai vienas nuo kito. Todėl bandant juos suartinti galima atrasti įdomių dalykų. Ruošdamas vieną iš savo albumų į vieną būrį pakviečiau džiazo muzikantus ir taip vadinamus „akademikus“. Grojome mano kompozicijas, grįstas minimalizmu ir improvizacijomis. Buvo įdomu stebėti prieštaringas akademinių muzikantų reakcijas, paprašius jų improvizuoti kuriant skambesio faktūrą. Bet paaiškinus paprasčiausius dėsnius jiems tai puikiai pavyko ir netgi patiko. Buvo įdomu stebėti susipažįstančius „džiazmenus“ ir „akademikus“, iki tol vienas kito net nemačiusius, stebėti anekdotuose apie muzikantus pasakojamas situacijas, vykstančias realiame gyvenime. Na, kad ir tai, jog akademiniai muzikantai į repeticiją ateina anksčiau, o džiazo atlikėjai nuolatos vėluoja... Tik pasitvirtino taisyklė, kad anekdotuose užfiksuotas tikras gyvenimas.

– Na, o kas gi laukia klausytojų Pažaislio muzikos festivalio koncerte „Greener Grass“, ar teisingas mano spėjimas, kad tai – šeimyninio kūrėjų dueto kūrybos vakaras?

– Niekur to neafišuojame, bet tai – tiesa. Šis projektas – mano ir mano žmonos Dorotėjos Būdaitės bendra kūryba. Nors gyvenime laikomės principo: namie mes – šeima, o muzikos pasaulyje – atskiros asmenybės. Ši programa turi įdomią gimimo istoriją. Ją prieš keletą metų atlikome Kėdainiuose su dainininke Simona Jakubėnaite, o šį kartą pasirodysime su Kotryna Juodzevičiūte. Su šia atlikėja mus vienija jau ne vienas kūrybinis projektas, su ja labai malonu dirbti ir tikrai randame bendrą kalbą. Bendravome projekte „Vilniaus pokeris“, kartu įrašinėjome albumą „Deadly dance“. Koncerte Obelynėje Kotryna atliks dainas, kurios buvo sukurtos seniai, studijų metais, bet gimusios labai natūraliai, kuriant muziką savo malonumui. Kartais net pasiilgstu to ramaus, laisvo gyvenimo etapo, ypač kai dabar išgyvename itin aktyvų laikotarpį. Dabar nusprendėme išleisti šias dainas į pasaulį. Žinoma, koncertą papildys ir kiti numeriai: mūsų ansamblio narių kurtos instrumentinės kompozicijos.

Koncerto tematika gimė iš pastebėjimo, kad žmonės dažnai žiūri į kaimyno pievelę, net nematydami savosios. Galbūt šis posakis „kaimyno žolė žalesnė“ populiaresnis Amerikoje, bet ir mums, lietuviams, kartais vertėtų atsigręžti į savo kiemą. Muziką šioms dainoms kūrėme kartu su Dorotėja, o tekstai – šimtu procentų jos kūryba. Juk Dorotėja – šios srities profesionalė, studijavusi anglų filologiją.

Kotryna Juodzevičiūtė. / M. Repečkos nuotr. 

– Paklauskime pačios Dorotėjos, ką ji gali pasakyti apie kūrybinį „Greener Grass“ programos procesą?

– Aš pati esu melodijų žmogus. Nebūtinai vokalinių, tačiau muzikoje melodingumas man svarbu, jį girdžiu, įsimenu. „Greener Grass“ programoje dainų daug ir jos visos skirtingos: nuo baladžių iki fanko. O stilių samplaika manęs negąsdina, nes suteikia programai spalvingumo. Rašydama tekstus sugaištu daugiau laiko nei rašydama muziką, nes visada siekiu sukurti žinutę. Kartais ji gali tiesiog kviesti šokti, kartais – kalbėti apie pažadus keistis, netektį, pavydą ar viltį. Tačiau kuomet tekstas turi kryptį, aranžavimo metu muzikinis piešinys tampa išpildytu. Žodžių junginys „Greener Grass“ arba lietuviškai – „žolė žalesnė“ iš tiesų apibūdina tai, jog neretai nemokame įvertinti savo vejos, nes visada ją lyginame su kaimyno, kaimyninės šalies ir t. t. Kviečiame pamiršti nuomonės formuotojų nuotraukas ir nesilyginti su kitais, įsiklausyti į save ir pasitikti vasarą Pažaislio muzikos festivalyje. Mes savo ruožtu dedame visas jėgas, stengdamiesi plėsti džiazo žanro ribas ir parodyti, jog džiazas yra kur kas daugiau nei improvizacijos ar bibopas, o šokti galima ne tik skambant svingui.

– Pažaislio muzikos festivalio šūkis – „Kuriame meilę muzikai“. Kas gi tavo požiūriu yra meilė muzikai ir kaip ją galima sukurti?

– Gražus sutapimas, nes ką tik pasakojau apie išsiilgtą jausmą rašyti muziką tiesiog savo malonumui. Taip jau nutiko, kad programa „Greener Grass“ gimė būtent iš meilės muzikai. Žvelgiant iš kūrėjo perspektyvos, meilė muzikai – tai džiaugsmas turint galimybę kurti, mėgautis kūrybos procesu, repeticijomis, koncertais. Man tai – apibendrinantis meilės muzikai apibrėžimas. Suprantu, kad festivalio šūkis labiau orientuotas į klausytojus, tad linkėčiau, kad ir publika pasiimtų dalelę atlikėjų skleidžiamos meilės muzikai. Dažnai juokaujame, kad džiazo muzikos koncertų dažniausiai klausosi džiazo atlikėjai, bet aš linkiu, kad tą netgi ne meilę, o tiesiog aistrą muzikai perimtų ir su džiazu tiesiogiai nesusiję klausytojai. Juk nepaprastų spalvų galima atrasti ne tik akademinėje ar populiariojoje muzikoje, bet ir tokioje vadinamoje „nišinėje“ stilistikoje, kurią mes atnešime į nuostabią Obelynės sodybos aplinką. Mano siekis, kad pamilę tokią muziką klausytojai nebegalėtų be jos gyventi. Užsikrėstų ja ir klausytųsi visur bei visada. Tik patikslinsiu, kad dažnas klausytojas, išgirdęs programos „Greener Grass“ dainas, laisvai gali jas palaikyti populiariosios muzikos kūriniais. Ir išties, tai nėra gryno džiazo kompozicijos. Tai – natūraliai, nuoširdžiai sukurtos, originaliai aranžuotos dainos, nesiorientuojant į konkrečią auditoriją ar kolektyvą. Ir kiekvienas čia gali atrasti sau artimą stilių. Ir žinoma – pamilti muziką. Mes ją jau mylime, to linkime ir kitiems.

„Vilnius Jjazz Ensemble 11“ / Ansamblio nuotr. 

Nuo įkūrimo pradžios beveik du dešimtmečius Kauno bigbendui vadovavęs legendinis Romualdas Grabštas suformavo stiprią, profesionalų ir universalų požiūrį į muziką puoselėjančią tradiciją, kuri Kauno bigbende ryški ir šiandien. J.Jasinskas kolektyvui vadovauja nuo 2018-ųjų. Nors pirmąjį Kauno bigbendo vedlį jis pažino tik iš kolegų pasakojimų, maestro buvimą šalia sako jaučiantis kiekvienoje repeticijoje.

J.Jasinskis džiaugiasi Kauno bigbendo viduje tvyrančia draugiška ir kūrybiška atmosfera, perduodama iš kartos į kartą, ir prasitaria, kad Kauno bigbendas labai pasiilgo koncertų. Tad per LRT Klasiką balandžio 30-ąją tiesiogiai transliuojamas Kauno bigbendo koncertas ne tik žymės solidžią orkestro sukaktį, bet ir suteiks galimybę orkestrui vėl susitikti su seniai išsiilgtu klausytoju.

Apie Kauno bigbendo gimtadienio koncerto programą, bigbendo dirigento funkcijas ir besikeičiančias kartas orkestre – pokalbis su kolektyvo vadovu.

Diriguoju tik per repeticijas, o koncertuose esu vienas iš bigbendo muzikantų. Mėgstame juokauti, kad mūsų dirigentas yra būgnininkas, nes jis palaiko reikiamą tempą.

– Balandžio 30-ąją per LRT Klasiką numatyta tiesioginė koncerto transliacija, kuria minėsite Kauno bigbendo 30-metį. Kuo bus ypatinga koncerto programa?

– Balandžio 30-ąją pasirinkome neatsitiktinai – šią dieną švenčiama Tarptautinė džiazo diena. Koncerte skambėsiančią muziką iliustruos muzikologės Laimos Slepkovaitės pasakojimai apie bigbendo atliekamus kūrinius. Visos kompozicijos yra mūsų pačių labai mėgstama repertuaro dalis, tačiau mums svarbu šiuo koncertu atspindėti ir džiazo stilių raidą. Tad į vieną valandą bandysime sutalpinti šimtmetį apimančią džiazo istoriją, nors tai bus nemažas iššūkis, nes bigbendinis džiazas per 100 metų sparčiai vystėsi ir gana stipriai keitėsi.

– Kauno bigbendas mini solidžią sukaktį. Ar koncerte atsispindės ne tik džiazo muzikos, bet ir Kauno bigbendo istoriškumas?

– Sudarydami programą labiau orientavomės į Kauno bigbendo universalumą nei istoriškumą, norėjome atskleisti visas orkestro spalvas. Žinoma, universalumas nėra išskirtinai Kauno bigbendo bruožas, nes visi bigbendai atlieka labai įvairų bigbendinio džiazo repertuarą. Bet šį kartą išsikėlėme tikslą įvairovę ir universalumą atskleisti viename koncerte.

– Kas yra bigbendinis džiazas? Dažnam klausytojui bigbendas asocijuojasi su svingo era.

– Svingas yra bigendo klasika, nes joje klestėjo bigbendo žanras. Svingą aš pats labai mėgstu, jį groti labai svarbu ir smagu. Tačiau nuo svingo eros praėjo labai daug laiko, bigbendo muzika nuo tada smarkiai evoliucionavo. Dabar bigbendas atlieka labai įvairią muziką, net eksperimentinę. Turbūt nėra tokio muzikos stiliaus, kurio bigbendo orkestras negalėtų groti. Tai ir bandysime atskleisti savo koncerte, nes ne kiekvienas džiazo mylėtojas yra įsigilinęs į bigbendo galimybes. Prisipažinsiu, ir aš pats apie bigbendą žinojau gana nedaug, tad nebuvau didelis jo gerbėjas. Tačiau, pradėjęs dirbti Kauno bigbende, pamėgau kompozicinius šio žanrus aspektus. Džiazas juk paremtas improvizacija, kurios yra ir bigbende. Tačiau čia yra septyniolika muzikantų, tad atlikimo specifika skirtinga – kūrinio struktūroje atsiranda naujų padalų, kartais net priartėjama prie akademinės muzikos, tad čia galiu atsiskleisti ne tik kaip muzikantas, bet ir kūrėjas. Aš mėgstu kurti muziką, gal net labiau, nei groti kaip solistas, tad bigbendo reiškinys man tikrai labai artimas.

– Kokios yra bigbendo dirigento užduotys? Iš jo tikimasi, kad ne tik diriguos, bet ir komponuos bei aranžuos?

– Nėra taisyklės, kad bigbendo vadovas būtinai turi kurti ar aranžuoti, dažnai taip susiklosto natūraliai. Aš tapau Kauno bigbendo dirigentu todėl, kad mėgstu aranžuoti. Bigbendo vadovas labai skiriasi nuo simfoninio ar kamerinio orkestro dirigento, kur dirigentas yra pats svarbiausias asmuo, visuomet orkestro priekyje. Bigbendo specifika dirigento nereikalauja, nes orkestras funkcionuoja ir be jo, tad dirigentas čia tiesiog dirba vadovaujamąjį darbą – repeticijose orkestrui padeda išgauti kuo tobulesnį skambesį. Aš diriguoju tik per repeticijas, o koncertuose esu vienas iš bigbendo muzikantų. Mėgstame juokauti, kad mūsų dirigentas yra būgnininkas, nes jis palaiko reikiamą tempą.

– Kauno bigbendo vardas figūruoja labai plačiuose kontekstuose. Grojate ne tik džiazą, bet ir klasiką, koncertuojate su populiariosios muzikos atlikėjais.

– Grojame viską. Džiazo repertuaras yra milžiniškas, bet mums dažnai tenka dalyvauti ir populiariosios muzikos projektuose, nes bigbendas turi ritmo grupę. Tačiau ir popmuziką mėgstame papuošti bigbendiškais elementais, kad skambėtų džiaziškiau. Apskritai, neįsivaizduoju, kokio stiliaus muzikos negalėtų groti bigbendas. Galbūt nepavyktų atlikti styginio kvarteto kūrinių, nes bigbende nėra styginių instrumentų. Bet vis tiek sugalvotumėme, kaip prisitaikyti. Man asmeniškai su bigbendu labiausiai patinka groti solistų iš užsienio atsivežtą repertuarą. Atmintin įsirėžė koncertas su pasaulinio garso pianistu Peteriu Beetsu, tąkart grojome Frédérico Chopino opusus, aranžuotus bigbendui. Nepakartojama patirtis buvo scenoje groti kartu su legendinės grupės "Yellowjackets" saksofonininku Bobu Mintzeriu – tai buvo vienas pirmųjų mano koncertų su Kauno bigbendu. Buvo net sunku patikėti, kad tai realu, tad tiesiog negaliu nepasidalyti šiais prisiminimais.

– Kauno bigbendas yra ne tik orkestras, bet ir Kauno džiazo kultūros simbolis. Kuo dar jis reikšmingas Kaunui ir Lietuvos muzikinei kultūrai?

– Manau, kad kiekvienam miestui yra labai svarbu turėti tokį džiazo orkestrą, nes pasaulinėje praktikoje bigbendas yra laikomas didele vertybe. Lyg ir natūralu, kad didesni miestai turi simfoninius orkestrus, o bigbendo orkestras turėtų būti traktuojamas lygiavertiškai. Kauno bigbendui šiemet sukanka 30 metų, tad vien jo egzistencija yra vertinga Kauno miesto tradicija, kuria reikia didžiuotis, gilinti ir skleisti kuo plačiau. Kauno bigbendas yra ir tam tikras laisvės simbolis, nes įsikūrė vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, su kuria atlaisvėjo ir Lietuvos džiazo kultūra ir raiška. Šis orkestras yra tik dvejais metais jaunesnis už mane! Man tai atrodo įspūdinga, labai džiaugiuosi galėdamas būti jo dalimi.

– Kauno bigbende kaip atlikėjas pradėjote dirbti prieš vienuolika metų, tad kartu su juo esate šiek tiek daugiau nei trečdalį orkestro gyvavimo laiko. Tikriausiai jau spėjote pajusti ir kartų kaitą?

– Vienuolika metų man, kaip muzikantui, yra labai daug. Kauno bigbendas buvo mano pirmas oficialus darbas, tad atrodo, kad jame groju jau visą amžinybę. Visus vienuolika metų orkestre mane lydi toks mistinis motyvas – niekuomet nebendravau su legendiniu Romualdu Grabštu, tačiau jaučiu, kad jis visuomet čia, šalia. Be istorijų apie jį nebūna nė vienos repeticijos, kažkas vis tiek bent žodeliu jį pamini. Šis dalykas niekuomet nesikeičia. Tačiau kartų kaita orkestre yra neišvengiama. Vis dėlto turime muzikantų, kurie Kauno bigbende groja nuo pat pirmos orkestro gyvavimo dienos. Įdomu pasiklausyti jų pasakojamų istorijų – kartais pasidalija ir pikantiškais faktais. Bet yra ir liūdnoji pusė. Orkestro amžius – solidus, tad kartais su jo nariais tenka atsisveikinti todėl, kad jie išeina iš gyvenimo. Kita vertus, Kauno bigbendas nuolat pasipildo jaunais muzikantais, kurie įneša svarų kūrybinį indėlį, tad džiaugiuosi, kad orkestre yra ir pastovumo, ir kaitos, nes tai sukuria dinamiką.

– Kartos Kauno bigbende ne tik keičiasi, bet ir susitinka.

– Tikrai taip. Kauno bigbende aš esu vienas jauniausių narių, vadovauju už save vyresniems. Tačiau sprendimus dažniausiai priimame visi, nes man svarbu patirties ir įkvėpimo semtis iš žmonių, turinčių gerokai didesnę patirtį nei aš. Tuomet gimsta gražių dalykų. Tikrai nepameluosiu sakydamas, kad atmosfera Kauno bigbende yra labai draugiška ir smagi. Visi vieni iš kitų mokosi, ir smagu, kad ne vien jaunesni – iš vyresnių, ir tai labai įdomu.

– Kol leido galimybės, su Kauno bigbendu daug keliavote. Kokių patirčių parsivežėte iš koncertinių kelionių? Ar bigbendo reiškinys užsienio kontekstuose populiarus?

– Pasaulyje bigbendų kultūra tikrai labai smarkiai išvystyta – yra ir nacionaliniai, ir miestų bigbendai, jų yra daug ir visur. Kai Šiauliuose vyskta bigbendų festivalis, orkestrų atvažiuoja tiek daug, kad net sunku suprasti, iš kur jų tiek randasi. O kelionės dabar – labai skaudus klausimas. Nėra galimybių koncertuoti apskritai, apie koncertines išvykas nėra ką nė kalbėti. Kita vertus, koncertinių kelionių nebūdavo tiek jau daug ir iki pandemijos, nes veiklos netrūksta ir Lietuvoje. Tačiau iš kitų bigbendo narių pasakojimų žinau, kad kai kurios išvykos buvo tikrai įsimintinos. Įspūdį visiems paliko kelionė į Suomiją, kur Kauno bigbendas grojo su kompozitoriumi Jukka Linkola. Jo kompoziciją grosime ir balandžio 30-osios koncerte – įtraukėme jį į glaustą džiazo istoriją, nes džiazo kontekstuose ši figūra labai svarbi. Kadangi pats tame koncerte nedalyvavau, galiu tik įsivaizduoti, kokia nuostabi muzikinė patirtis tai buvo mano kolegoms.

– Prasidėjus pandemijai buvo apribotos ne tik koncertinės kelionės, bet ir visa koncertinė veikla. Kaip prisitaikote prie situacijos?

– Apribota koncertinė veikla mums reiškia didelį pokytį. Su džiaugsmu prisimename vasarą, kai situacija buvo šiek tiek atlaisvėjusi. Pamenu – koncertavome ir buvome labai laimingi, nes nesitikėjome, kad 2020-aisiais dar teks išeiti į sceną. Bet tikrai nereikia vien liūdėti. Kai kultūros renginiai vėl buvo atšaukti, ėmėme koncentruotis į įrašus, nes tai labai geras būdas tobulėti ir praktikuotis, o kartu ir palikimas ateities kartoms. Šiuo metu planuojame džiazo albumą, kuriame skambės lietuvių kompozitorių kūriniai. Šis projektas vertas dėmesio, nes pagrindinis jo tikslas – skatinti ir puoselėti Lietuvos kompozitorių kūrybą bigbendui, kuri šiandienos kontekstuose nėra gausi. Kaip pagrindinę albumo kryptį pasirinkome Lietuvos saksofonininkus, nes jų labai daug, tad suteiksime jiems erdvę atsiskleisti ir kaip muzikantams, ir kaip kūrėjams. Dabar labai laukiame koncerto tiesioginiame LRT Klasikos eteryje. Nors studijoje nebus nė vieno žiūrovo, publika mus girdės tiesiogiai, tad mums šių dienų kontekste tai prilygs visaverčiam koncertui.

Pandemijos akivaizdoje veiklą tenka keisti ir ieškoti būdų, kaip prisitaikyti prie situacijos, bet viskas įmanoma, tad stengiamės gyvuoti visavertiškai. Laukiame ir savo tikrojo 30-mečio – Kauno bigbendo įkūrimo data laikoma gruodžio 19-oji, tad turime vilties, kad pavyks suorganizuoti didelę paminėjimo šventę. Su koncertinės įstaigos "Kauno santaka" vadovu Vaidu Andriuškevičiumi tikimės, kad per savo gimtadienį klausytojus pakviesime į naujos kompaktinės plokštelės "Jazz Up" sutiktuves. Kiti metai bus labai svarbūs, nes Kaunas taps Europos kultūros sostine, numatoma daug renginių. Ateitis – daug žadanti, tad tikimės, kad viskas bus gerai ir jos labai laukiame.

Tai pastebi ir šio dainų konkurso nacionalinės atrankos komisijoje asociacijai LATGA atstovavę jos nariai, žinomi muzikos kūrėjai Leonas Somovas, Giedrė Kilčiauskienė ir Jievaras Jasinskis, kurie tikisi, kad vasario 15 d. „Žalgirio“ arenoje vyks įdomi kova dėl kelialapio į Roterdamą, o taip pat ir 5 tūkst. eurų dydžio LATGA premijos.

Lygiaverčiai varžovai

„Šiemetinė atranka nuo ankstesnių skiriasi ne tik tuo, kad finale skambės labai didelis procentas Lietuvoje sukurtų dainų. Mano galva, daugelis pasirodymų, kalbant tiek apie atlikimą, tiek apie pačias dainas, yra panašaus stiprumo, todėl laukia labai įdomi kova. Ankstesniais metais būdavo vos pora favoritų, todėl buvo nesunku atspėti, kas laimės. Šį kartą tai padaryti bus šiek tiek sudėtingiau. Labai tikiuosi, kad žiūrovų ir komisijos nuomonės pernelyg neišsiskirs, kaip buvo beveik visos atrankos metu, todėl išsirinksime patį geriausią pasirodymą“, – sako muzikos autorius ir prodiuseris L.Somovas.

Paklausta, kas svarbiau, – pats kūrinys, ar jo atlikimas, dalyvių pasirodymus atrankoje vertinusi muzikos autorė ir atlikėja G.Kilčiauskienė teigia, kad svarbi visuma: „Nors „Eurovizija“ vadinama dainų konkursu, vis dėl to čia svarbu viskas. Būna, kad geri atlikėjai pasirodo su nelabai tinkama daina. O būna ir taip, kai daina stipri, bet atlikėjas jos tiesiog nesugeba gerai ištransliuoti. Tiek komisija, tiek paprasti klausytojai pirmiausia vertina tai, ką girdi ir mato. Ir neužtenka gero priedainio, klausytojus turi užkabinti ir pats atlikėjas – nebūtinai tobulu balsu, bet geru atlikimu, vaizdu scenoje.“

Paklausti, ko trūksta, kad laimėtumėme didžiąją „Euroviziją“, visi autoriai vieningai sutaria, kad reikia tik fortūnos šypsnio.

„Manau, kad visiems reikia labiau atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis dalyvavimu. Ir ne tik didžiojoje scenoje, bet ir lietuviškoje atrankoje. O šiaip tai viskas yra loterija – labai svarbu, kokia auditorija žiūri, po ko scenoje pasirodome. Jeigu kuri šalis žinotų tą sėkmės receptą, tai ji nuolatos ir laimėtų“, – juokiasi G.Kilčiauskienė. 

„Manau, kad dabar tai yra tik sėkmės dalykas. Mūsų muzikos scena pakankamai profesionali. Žinoma, tos kartelės nereikėtų nuleisti, jeigu norime laimėti“, – sako J.Jasinskis.

„Paprasčiau žiūrėkime, juk tai tik žaidimas, tad nereikia savęs nuvertinti dėl to, kad dar nė karto nelaimėjome. Be to, tendencijos vis keičiasi – jeigu ir išmoktumėm pamokas ir dar geriau pasirodytumėme, nebūtinai laimėtumėme. Asmeniškai man yra nemažai dainų, kurios man įsiminė geriau nei tos, kur laimėjo. Pavyzdžiui, visiškai neatsimenu dainos, kuri laimėjo pernai, bet galvoje dar skamba Salvadoro Sobralio daina, kuri pelnė pergalę prieš kelis metus“, – teigia L.Somovas.

Daugėja lietuvių autorių kūrinių

Vasario 15 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje nacionalinės „Eurovizijos“ atrankoje dėl pergalės kausis 8 kūriniai, 7 iš jų yra sukurti mūsų šalies autorių.

Palyginimui: pernai iš aštuonių dainų du finale skambėję kūriniai buvo sukurti ne Lietuvos autorių – Monikos Marijos dainuota „Light on“ (tiesa, dainininkė pati prisidėjo prie kūrinio atsiradimo) ir Jurijaus Veklenko atlikta „Run with the Lions“. Pastaroji triumfavo finale, o jos autoriams Pele Loriano, Ericui Lumiere ir Ashley Hicklinui atiteko asociacijos LATGA premija – 5 tūkst. eurų. 2018 m. finale iš šešių skambėjusių dainų dvi buvo sukurtos užsienio autorių, tiesa, prie vienos iš jų atsiradimo prisidėjo ir Lietuvos kūrėjai.

Tiesa, tąsyk nacionalinę atranką laimėjo lietuvių autoriaus Vytauto Bikaus parašyta daina „When We‘re Old“, kurią įtaigiai sudainavo Ieva Zasimauskaitė. V.Bikui atiteko 3 tūkst. eurų premija, negana to, jis pelnė Metų autoriaus statulėlę M.A.M.A. apdovanojimuose. Beje, šis kūrinys didžiojoje „Eurovizijoje“ užėmė 12 vietą ir kol kas yra trečias geriausias šalies rezultatas pasirodymų konkurse istorijoje po „LT United“ dainos „We Are The Winners“ (ją sukūrė Andrius Mamontovas, Saulius Urbonavičius ir Viktoras Diawara), kuri 2006 m. užėmė 6-ąją vietą, ir Donato Montvydo 2016 m. atliktos „I’ve Been Waiting for This Night“ (dainos autoriai Jonas Thanderis ir Beatrice Robertsson), finale užėmusios 9-ąją vietą. Beje, 2016-ųjų nacionalinės atrankos finale iš 6 kūrinių 5 sukurti užsienio autorių arba su jais glaudžiai bendradarbiaujant. 2017 m. finale iš 8 dainų 3 buvo sukurtos ne lietuvių autorių, o į finalą išsiuntėme grupę „Fusedmarc“, kurios nariai ir sukūrė nacionalinėje atrankoje triumfavusį kūrinį „Rain Of Revolution“ kartu su bičiuliu muzikos autoriumi Michailu Levinu. Tiesa, su šia daina į finalą patekti nepavyko.

„Žinoma, iš vienos pusės tai džiugina, kad Lietuvos autoriai aktyviai dalyvauja tikėdamiesi, kad jų dainos pateks į didžiąją „Euroviziją“. Iš kitos pusės, galime didžiuotis tuo, kad mūsiškė atranka rūpi užsienio kūrėjams ir jie mums rašo dainas. Žinoma, jeigu laimėtumėm šį konkursą ir dar su Lietuvoje sukurta daina, džiaugsmo ir pasididžiavimo veikiausiai būtų daugiau – mylėti savo šalį ir palaikyti jos atstovus yra natūralus dalykas“, – sako kompozitorius J.Jasinskis, kuriam taip pat teko garbė komentuoti „eurovizinius“ pasirodymus.

Kad atranka ir toliau būtų atvira tiek Lietuvos, tiek užsienio muzikos autoriams, kolegai linkęs pritarti ir L. Somovas: „Tikrai nereikia daryti jokios atskirties, kažkaip politikuoti. Nors ne visiems dalyviams, kaip matėme, tai patinka, manau, kad didesnė konkurencija tik padeda vystytis tiek konkursui, tiek kūrėjams, tiek atlikėjams. Manau, kad prie to labai prisideda ir asociacijos LATGA įsteigta piniginė premija dainų autoriams.“

„Bendradarbiavimo sutarčių pagrindu Lietuvoje atstovaujame bei atlyginimą renkame ir 70 užsienio šalių autoriams, ne tik lietuviams. Pretenduoti į mūsų piniginę premiją turi vienodas teises tiek mūsų, tiek užsienio autoriai. Vis dėlto negalime nesidžiaugti tuo, kad nacionalinėje atrankoje daugėja lietuviškų dainų. Tai reiškia, kad Lietuvoje vis labiau vertinami mūsų šalies kūrėjai“, – sako asociacijos LATGA Muzikos kūrinių skyriaus vadovas Paulius Sartatavičius.

Beje, kaip jau tapo tradicija, rytoj nacionalinės atrankos finale triumfuosiančios dainos autoriams bus įteikta asociacijos LATGA 5 tūkst. eurų dydžio piniginė premija. Tiesa, šį kartą tiesiogiai autoriams bus išmokėta 3000 eurų suma, likusi pinigų suma bus skirta dainos aranžuotės tobulinimui ir kūrinio sklaidai užsienio šalyse.

Nacionalinė „Eurovizijos“ atranka „Pabandom iš naujo!“ per LRT jau rytoj, vasario 15 d., 21 val.

Finalo atlikėjų, dainų ir jų autorių sąrašas:

Aistė Pilvelytė „Unbreakable“ (muz. aut. Thomas G:son, Johnny Sanchez; ž. aut. Thomas G:son)

Rūta Loop „We Came from the Sun“ (muz. aut. Rūta Žibaitytė, Kasparas Meginis, Edgaras Žaltauskas, Paulius Vaicekauskas; ž. aut. Rūta Žibaitytė

KaYra „Alligator“ (muz. aut. Kristina Radžiukynaitė, Marius Leskauskas; ž. aut. Kristina Radžiukynaitė)

Monika Marija „If I leave“ (muz. aut. Monika Marija Paulauskaitė, Marius Leskauskas, ž. aut. Monika Marija Paulauskaitė)

Meandi „Drip“ (muz. ir ž. aut. Saulius Šemiotas)

„The Roop“ „On fire“ (muz. aut. Vaidotas Valiukevičius, Robertas Baranauskas, Mantas Banišauskas; ž. aut. Vaidotas Valiukevičius)

„The Backs“ „Fully“ (muz. aut. „The Backs“, Artiomas Penkevičius; ž. aut. Berta Timinskaitė)

Monique „Make me human“ (muz. ir ž. aut. Vytautas Bikus)

Su džiazuojančiu orkestru Kauno valstybinėje filharmonijoje šį mėnesį bus pristatytas naujausias Jievaro kūrinys – muzikinė pasaka „Džiazolendas“, todėl artėjant premjerai „Kauno diena“ kalbina trombonininką, aranžuotoją ir kompozitorių Jievarą Jasinskį.

KD: Nuo vasario mėnesio Tau patikėtas Kauno bigbendo vairas. Šis kolektyvas žinomas ir brangus ne tik kauniečiams, bet ir visoje Lietuvoje. Tad apie viską nuo pradžios... Ką tikiesi nuveikti, kokie būtų Tavo norai ar siekiai, susiję su naujomis pareigomis orkestre?

JJ: Pasakysiu paprastai ir nuoširdžiai. Išskirčiau du siekius: atmosfera ir muzika. Kalbant apie atmosferą, norėčiau, jog kolektyvo nariai turėtų progą atskleisti savo gebėjimus, kad darbas kartu vėl būtų našus ir kokybiškas. Atmosfera itin svarbu atliekant muziką. Jos dėka kinta bei tobulėja atliekamos muzikos skambesys. Kita siekiamybė – orkestrą artinti prie džiazo muzikos ir jos įvairovės bei populiarinti muzikinę džiazo kultūrą Lietuvoje. Kitaip tariant, profesionali, kokybiška muzika, jos geras atlikimas ir taikinga atmosfera yra pagrindiniai, ir sakyčiau, svarbiausi mano norai. Tačiau, savaime aišku, visad atsiranda naujų siekių, tikslų ir iššūkių. Stengsiuosi juos išpildyti, nes Kauno bigbendas, suburtas Romualdo Grabšto, sėkmingai gyvuoja jau daugiau kaip du dešimtmečius ir yra itin reikšmingas Lietuvos džiazo istorijoje.

KD: Su kokiais atlikėjais norėtum „padraugauti“ muzikoje?

JJ: Kauno bigbendas yra grojęs su daugeliu puikių lietuvių ir užsienio atlikėjų, programos – pačios įvairiausios stiliaus ir turinio prasme, o kiekvienas susitikimas reikšmingas tiek solistams, tiek bigbendui. Turiu minčių ir svajonių, tačiau labai atvirauti dar nenorėčiau tik galiu pasakyti, kad jei rudenį į Lietuvą atvyktų klavišininkas bei kompozitorius Chick Corea, Kauno bigbendui ir man pačiam būtų labai didelė garbė ir neįkainojama patirtis pagroti kartu.

                                           Jievaras Jasinskis

KD: Žinai Kauno bigbendą seniai. Koks jis? Kokios orkestro savybės džiugina, o kur reikėtų pasistiebti?

JJ: Su orkestru pirmą kartą susidūriau 2011 metais. Tada pradėjau groti nuolatos, daryti aranžuotes. Įdomu (o šiandien – gal ir keista), kad iki darbo bigbende nebuvau bigbendinio džiazo mylėtojas. Dabar žiūriu į bigbendo muziką visai kitaip. Joje įžvelgiu daug potencialios energijos, pastebiu, koks gausus ir įdomus šios muzikos bankas. Klausausi bei mėgaujuosi šiuo bigbendiniu muzikos stiliumi. Tiesa, kadangi muzikantams tenka groti daug ir visur,  kartais jaučiu, kad nukenčia muzikinis vientisumas. Lietuvos muzikos rinka – maža. Labai maža ir tie patys atlikėjai groja džiazą, akademinę muziką, nardo įvairiuose projektuose. Iš vienos pusės tarsi būtų galima džiaugtis atlikėjų universalumu, tačiau iš kitos – atsiranda grėsmių „nepataikyti“ į stilių ar paviršutiniškai jį interpretuoti, nepakankamai jį perprasti ar suvaldyti.

Kalbant apie džiazo muzikantus apskritai, svarbu paminėti, jog jie yra itin universalūs. Jeigu atvirai, tokiais tiesiog privalo būti, nes džiazas, kaip muzikos kryptis, neretai populiarumu nusileidžia prieš pop, rock bei kitas kryptis. Todėl džiazo muzikantų veikla, koncertų ar projektų amplitudė plati ir, neišvengiamai, vyksta kaita. Kartais atlikėjo tiesiog pritrūksta ir pradedamas ieškoti „gerai grojantis žmogus“... Siekiant gelmės ir stiliaus grynumo trūksta suprantančių plonybes arba tam neliekalaiko bei noro... Mano pozicija šiuo klausimu yra vis tik tokia: norėčiau, kad visi  bigbendo žmonės priklausytų džiazo muzikinei kultūrai. Bet kartu ir suprantu, kad taip nėra ir galbūt – nebus.

KD: Trombonininkas, kompozitorius ir aranžuotojas... gal yra dar kokia slapta ar tiesiog mėgiama veikla, kurios nepaminėjome? Ir kaip šias veiklas sudėliotum eilės tvarka?

JJ: Iš tiesų – pagrindinės veiklos yra trys ir jas sudėliočiau taip kaip jos buvo pateiktos klausime. Man yra malonu, kad pastaruoju metu vis dažniau esu paminimas ir kaip kompozitorius. Jei būtų laiko – gal dar pasvajočiau apie prodiusavimą, nes tuomet būtų galima išgauti tokį meninį rezultatą, kokio norisi – mažiau derinimų su kitais ir kompromisų ieškojimų. Bet tai atima labai daug laiko, pastangų, todėl kol kas prodiusavimo veikla – tik svajonė... Kai tik atsiras daugiau laiko.

KD: Esi dalyvavęs įvairiuose muzikiniuose projektuose, grojęs su įvairiomis grupėmis, kaip antai – „Bekešo vilkai“, „InCulto“ ir pan., šiuo metu nuosekliausiai muzikuoji su „Reinless“, plėtojančiu fanką, soulą, roką, įvairius stilių kokteilius. Kokias kryptis norisi plėtoti su Kauno bigbendu?

JJ: Gali pasirodyti tarsi pats sau prieštarauju. Kalbu apie vieno stiliaus išgryninimą bigbende, bet pats esu buvęs dalimi itin įvairių projektų. Iš tiesų, esu įsitikinęs, kad negalime lyginti muzikanto ir kolektyvo. Kaip muzikantui grojimas įvairiose grupėse, projektuose yra naudingas, o ieškojimai skatinami. Kiekvieną kartą – vis kita patirtis, kontaktai, stilių išbandymai. Tai padeda lavinti muzikinį skonį ir plėsti akiratį. Todėl likti prie vieno stiliaus nenorėčiau. Dalyvaujant įvairiuose renginiuose įgijau aranžavimo patirties, o susitikimas su skirtingais žmonėmis visada mane „veža“, duoda pasaulio ir stilių kokteilio suvokimą, pilnatvę. Taip gyventi – nenuobodu ir tai skatina kūrybiškumą. „Reinless“ vadinu atgaiva, nes tai muzika kuri skamba taip kaip man norisi. Nėra jokių „negalima“, „geriau būtų kitaip“, „pabandyk kažką pakeisti“, nėra taisyklių normų ir tarybų. Grįžtant prie Kauno bigbendo –  palaikau bendradarbiavimą ir tobulėjimą, tačiau ne blaškymąsi. Tikiu, jog kolektyvą turėtų vienyti bendra idėja. Girdžiu jį tradicinio džiazo, svingo šviesoje. Apskritai pasakyčiau, kad gyvas skambesys mane „pakrauna“. Ar tai būtų pop scena, ar džiazas, ar kita muzikos rūšis – man visą laiką norisi gyvos muzikos. Turiu nedaug patirties elektronikos srityje – manau, kad čia slypi dar vienas muzikinis pasaulis, į kurį gal kada nors įkrisiu su tokiu pačiu entuziazmu kaip ir gyvą bigbendo skambesį. Žinau gerų elektroninės muzikos atlikėjų ir man būtų įdomu su jais bendradarbiauti. Daugelis elektroninę muziką įsivaizduoją kaip pigų popsą, tačiau, iš tiesų, kaip ir visuose stiliuose yra nieko vertų variantų ir tiesiog neįtikėtinai gerų, sudėtingų ir įdomių.

KD: Gyveni aktyvų, įdomų, kaip pats sakei – nesikartojantį gyvenimą, gal turi kokį savo motto?

JJ: Gyvenimo šūkio neturiu. Į džiazo pasaulį pakliuvau atsitiktinai. Nuo vaikystės mane supo klasika, folkloro ansamblyje „Jievaras“ muzikavo mano tėvai, taigi – toks fonas mane pastoviai lydėjo ir todėl šiandien galiu teigti, kad „sėkmė – tai loterija“... Loterija – atsirasti ir atrasti, paskui – patikėti ir veikti…

KD: Pats metas būtų pakalbėti apie naujausią Tavo kūrinį – muzikinę pasaką „Džiazolendas“. Premjera jau greitai – balandžio 29 d. Koncertinė įstaiga „Kauno santaka“, anonsuojanti šį originalų kūrinį, kviečia sėsti į smagų džiazo muzikos traukinį, pakeliauti ir patirti daug nuotykių... mėnulyje, vandenyje, piratų laive ar veidrodžių karalystėje ir žinoma – aplankyti mažą džiazo lopinėlį žemėje. Norėtųsi iš Tavęs išgirsti – kas tai, apie ką tai? 

JJ: Šiai dienai pabrėžčiau, kad tai –  muzikinė premjera – vaikams. Savotiškas „performansas“ su vaikais, nes jie ir klausytojai ir dalyviai. Visa Džiazolendo muzika tarsi akompanimentas aktoriui Andriui Žiurauskui ir vaikams. Bigbendui bus nemažas iššūkis įvairiais metodais kurti džiazo šalies atmosferą. Bus muzikinių kelionių, pokštų bei žaidimų.  Labai tikiuosi, kad šalia nuotaikingų akimirkų, iš koncerto išėję vaikai ir jų tėvai daugiau sužinos apie bigbendą, džiazą... Kol kas mums su Andriumi tai yra įdomus žaidimas, kurį vadiname kūrybiniu procesu – patys juokiamės ir vėl surimtėjame. Tad jau greitai pasitikrinsime kaip šis kūrinys veikia ir salėje esančius žiūrovus, patiems smalsu, kuo visa tai baigsis...

KD: Jei klausytis patirtį sukaupusių žmonių – vaikams kurti nėra paprasta. Gal turi kokią savo vaikystės mylimą knygą ar herojų, pagal kurį ar kuriuos kreiptum savo muziką ir visą pasaką?

JJ: Vaikams kuriu pirmą kartą – taigi sakyčiau, kad man ši patirtis yra iššūkis. O dėl įsimintinos vaikystės knygos, į galvą greičiausiai šovė legendinio vokiečių rašytojo ir dailininko Janošo (tikroji pavardė – Horstas Ekertas) knygelė „Panama labai graži“. Anuomet šios knygelės personažų Meškiuko ir Tigriuko istorijos man buvo nepaprastai mielos, todėl jas iškart prisiminiau, tačiau negaliu pasakyti, jog jos įtaka juntama „Džiazolende“. 

KD: Kūrybinėje komandoje esate su aktoriumi Andriumi Žiurausku. Kaip sekasi eiti į tikslą kartu? Ar žaidžiate, pokštaujate ar rimtai, struktūruotai modeliuojate kūrinio rėmus?

J.J: Ir taip, ir kitaip... Atrodo, kad susitikimas su šiuo aktoriumi palengvino mano kūrybinį darbą... vis dar baisu, bet jau lengviau (juokiasi)... Kol kas nebuvo ginčų, pasikeitėme idėjomis – rimtomis ir juokingomis. Viliuosi, kad vaikams bus smagu ir įdomu. Manau šį renginį galima išvysti ne vieną kartą, nes priklausomai nuo auditorijos patirsime vis kažką naujo. Kaip minėjau – man šis žanras yra debiutinis, o Andriui jame daug kas pažįstama, todėl man ramu, nes matau, kad jis žino ką ir kodėl daro.

KD: Dialogas sukosi apie muziką. Tačiau kai Tavo trombonas ilsisi, galva atlaisvinama nuo kūrybinių minčių – kokia tuomet veikla atsiranda, kas Tau miela tarp muzikos ir muzikavimo?

JJ: Nieko nėra geriau už atostogas ir keliones, bet nuo kūrybos niekaip nepabėgu. Šeimoje ne tik aš, bet ir žmona kuria (miuziklo „Karalienės mirtis“ libreto ir melodijų autorė). Mūsų laisvalaikis neatsiejamas nuo muzikos. Ar keliaudami ar būdami Lietuvoje, kartu su septynmete dukra Maja Pija lankome muzikinius teatrus, renginius, su žmona stengiamės pamatyti įdomesnius koncertus. Mums tai poilsis.

KD: Vadinasi, dukra ir žmona bus pirmosios Tavo naujojo kūrinio kritikės?

JJ: Gali taip atsitikti…

KD: Pokalbio pabaigai… Prieš linkint sėkmingos premjeros ir būsimų darbų starto… Dažnai girdime „kam dabar lengva?“. Paklaustume kitaip: kiek kovingos dvasios reikia šių dienų kūrėjui, muzikantui, tiesiog – žmogui?

JJ: Sunkiausia ryžto yra rasti savyje. Ne “deadlin’ai” privers dirbti, o pats. Turi tą daryti iš savęs, neatidėlioti ir taip gerbti savo ir užsakovų laiką. Tiesa, kartais darbų kiekis pakiša koją. Nesu tinginys, bet būna pritrūksta keliolikos valandų paroje. Visad noriu mokytis ir tobulėti. To linkiu ir sau, ir savo naujausios muzikinės pasakos klausytojui – tiek mažam, tiek dideliam.  Taigi, trumpam atidėkime rimtus klausimus į šalį. Susitinkame „Džiazolende“, kur bus daug veiksmo ir linksmybių. 

„DŽIAZOLENDAS“ (premjera)

Kompozitorius Jievaras Jasinskis

Režisierius Andrius Žiurauskas

Dalyvauja:

Kauno bigbendas (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis)

Aktorius Andrius Žiurauskas

Organizatorius:

KĮ „Kauno santaka“

Kolektyvas:

Kauno Bigbendas

Renginio data:

2018-04-29

Renginio laikas:

14:00

Renginio vieta:

Kauno valstybinė filharmonija

Koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ su Kauno bigbendu pirmą kartą pristato naują, originalų džiazo muzikos kūrinį visai šeimai. Muzikinės pasakos autorius – kompozitorius, trombonininkas Jievaras Jasinskis kartu su aktoriumi Andrium Žiurausku kviečia sėsti į smagų džiazo muzikos traukinį, pakeliauti ir patirti daug nuotykių... mėnulyje, vandenyje, piratų laive ar veidrodžių karalystėje. O gal kitur? Visų paslapčių negalime atskleisti, nes kokie gi tada būtų nuotykiai? Tai – kūrinys, kuriame visi atlikėjai yra personažai, o klausytojai – aktyvūs dalyviai. Nors muzikinė pasaka moko ir skirta vaikams, tačiau kviečiame pasiklausyti ir suaugusius, nes visiems mums reikia džiazo ir mažo lopinėlio pasakų žemėje, vadinamo „land“.

Ateikite ir kartu leisimės į nenuspėjamą džiazo kelionę.

Instrukcijos šiai kelionei:

- kryptis – vakarai...

- trukmė – valanda...

- pasiimti – mamą, tėtį ir drąsiausius draugus...

- apranga – tinkanti nuotykiams...

- bilietas – perka tėveliai...

Nuotykiai prasideda!

Režisierius Andrius Žiurauskas

Kompozitorius Jievaras Jasinskis

Dalyvauja

Kauno bigbendas (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis)

Aktorius Andrius Žiurauskas

Programos trukmė – 1 val.

„Iki pat galo nebuvo aišku, kaip viskas skambės, tačiau taip, kaip skamba dabar, aš niekad negirdėjau. Bus tiesiog nerealu“, – prisipažino Girmantė artėjant programos pristatymo koncertui.

Jau prieš keletą metų atsiradusi idėja pabandyti lietuvių liaudies dainas „įvilkti“ į kitokį muzikinį rūbą, tapo realia praėjusių metų pabaigoje, kai dainininkę kurti bendrą programą pakvietė VRM orkestras.

„Programa apims liaudies dainas iš įvairių regionų ir į jas pažvelgsime per džiazo muzikos formas. Tai turėtų būti ypatinga jau vien dėl to, kad kūrinius aranžuos vienas geriausių Lietuvoje aranžuotojų Jievaras Jasinskis“, - tada kalbėjo dainininkė.

Vis dėlto galutinis rezultatas maloniai nustebino visus. „Visa programa skamba iš tiesų labai moderniai, džiazo motyvai ypač gražiai susipina su liaudies dainomis. Ir tos harmonijos tokios, kad klausau ir man, tiesą pasakius, šiurpas eina per nugarą“, – džiaugiasi Girmantė.

Pasak jos, yra grupių, atlikėjų, kurie folklorą jungia su roku, yra jungiančių su kantri ar kitais muzikiniais stiliais, tačiau tai, kaip skambės jos ir VRM orkestro programa, bus tikrai labai nauja.

Dalį bendros programos pavadintos „Negirdėta Lietuva“ jau buvo galima išgirsti keliuose trumpuose pasirodymuose, tačiau  penktadienio vakarą S. Daukanto aikštėje prie Prezidentūros VRM orkestras su Girmante pagaliau surengs valandos trukmės programą. Tai bus vienas iš savaitgalį vyksiančio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ koncertų.

„Aš labai tikiuosi, kad ateis pačių įvairiausių žmonių, ypač tų, kurie žino ir myli lietuvių liaudies dainas – programoje yra labai žinomų dainų. Tikiu, kad tikrai dalis dainuos kartu ir juos tai įkvėps iš naujo pamilti mūsų visų dainas“, - entuziazmo nestokoja dainininkė.