Pakvietė biblioteka
"Prasidėjus adventui, atsigręžėme į vietinius jaunus žmones, turinčius įvairių proto negalių, pakviesdami juos susitikti su Kaniterapijos asociacijos – ji įkurta 2013 m. – narėmis Joana Grygutis ir Veslava Citovič-Rul iš Vilniaus. Į uždaro pobūdžio susitikimą atvyko keliolika Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro narių ir keli smalsūs kauniečiai", – prieš susitikimo pradžią bibliotekoje kalbėjo jos Kultūrinių renginių ir leidybos grupėje dirbanti Ernesta Dambrauskaitė.
Priminsime, kad kaniterapijos užsiėmimai yra skiriami ir vaikams, ir jaunimui, ir senjorams kaip papildoma sveikatinimo priemonė, suteikianti motyvacijos siekti kažko daugiau – kabintis į gyvenimą, užmegzti socialinius ryšius, bendrauti, atsiverti, atsikratyti slogių minčių. Tradicinio gydymo kartais net nebūna – pavyzdžiui, vaikams, jaunuoliams su autizmo spektro sutrikimais ar Dauno sindromu. Tokiais atvejais dažniausiai teikiamos ugdymo, motyvacijos stiprinimo ir kitos paslaugos, prieš tai aptarus ne tik su tokių vaikų, jaunuolių tėvais, bet dar svarbiau – su juos gydančiais arba ugdančiais specialistais tikslus, kurių bus siekiama kaniterapijos užsiėmimų metu. Taigi, buvimas su šunimi yra gerokai daugiau nei maloniai praleistas laikas. Užsiėmimai, kuriuose dalyvauja specialiai parengtas, egzaminus išlaikęs terapinis šuo, padeda žmogui stiprėti fiziškai, spręsti įvairias psichologines problemas.
Neglostykime šuns galvos
Vienoje iš bibliotekos patalpų jaunuoliai susėdę ratu nenuleido akių nuo gelsvo kresno šuns, tupinčio ant apskritimo formos kilimėlio. Jaunuoliai spėliojo veislės pavadinimą, bet negalėjo išspręsti šios mįslės. Tada jo šeimininkė ir vedlė Joana pristatė savo keturkoję partnerę: "Tai Labradoro retriverė Kia. Ši šunų veislė kilusi iš Šiaurės Amerikos. Kodėl Kia seilėjasi? Todėl, kad šie šunys įpratę plaukioti sūriame jūros vandenyje, traukti kartu su žvejais tinklus arba atnešti iš vandens medžiotojui į krantą nušautą vandens paukštį. Kadangi į plaukiančio šuns nasrus neišvengiamai patenka sūraus vandens, tai jis atskiedžia jį seilėmis."
Šio žaidimo metu jie sužinojo, kad negalima vaišinti šuns šokoladu, tortu, sumuštiniu, apelsinais, vynuogėmis, vaisiais su kauliukais ar kitais produktais.
Kai terapinis šuo pats priėjo prie kelių užsiėmimo dalyvių, šie pradėjo glostyti Kios galvą. Joana tuoj pat nustebino susitikimo dalyvius, sakydama, kad nereikia to daryti, nes šuns snukio ir galvos odos paviršiuje yra daugybė nervinių receptorių. "Na, ar jums patiktų, jei kas liestų jūsų galvą?" – klausė Kios šeimininkė. Atsakymas buvo iškalbingas – tyla. Po šios trumpos elgesio su šunimis pamokos, prasidėjo žaidimai, kurie pareikalavo dalyvių judesių įvairovės. Pavyzdžiui, jaunuoliai mėtė Kiai kamuoliuką, o ši surasdavo ir atnešdavo jį atgal kaip ir dera medžiokliniam šuniui. Norinčiųjų kartoti šį "medžioklės" momentą atsirado labai daug. Greičiausiai todėl, kad šis žaidimas kėlė daug malonių emocijų, kartu lavindamas smulkiąją motoriką, dėmesio koncentraciją, skatindamas bendruomeniškumo jausmą, kantrybę.
Liko labai patenkinti
Kai kuris nors susitikimo dalyvis, pritūpęs ant kilimo, pakeldavo nuo jo kokį nors pieštą spalvotą vaisių, daržovę ar kitą produktą ir parodydavo jį Kiai, ši savo elgesiu aiškiai parodydavo, kas jai patinka, o kas – ne. Tai kėlė dalyvių nuostabą ir susižavėjimą. Šio visiškai paprasto žaidimo metu jaunuoliai net nejautė, kad daro neįprastus jiems judesius, kad žaisdami lavina savo intelektą, atmintį. Maža to, šio žaidimo metu jie sužinojo, kad negalima vaišinti šuns šokoladu, tortu, sumuštiniu, apelsinais, vynuogėmis, vaisiais su kauliukais ar kitais produktais. Vienas susitikimo dalyvių net nusistebėjo: "Taigi ne šuo turi spręsti, ką jam ėsti!" Į tai J.Grygutis atsakė: "Žinoma, ne šuo, bet jis yra kaip vaikas, kurį reikia mokyti."
Labai nuotaikingai užsiėmimo dalyviai sutiko tai, kaip Kia vykdė iš pradžių jos šeimininkės, o paskui – tas pačias jų duodamas komandas. Žinoma, už tai buvo privalu pavaišinti šunį skanėstu, kurį reikėjo surasti kruopų dėžutėje (tokiu būdu lavinama susitikimo dalyvių smulkioji motorika, lytėjimo pojūčiai). Susitikimo dalyviai ir šio žaidimo metu net neįtarė, kad jiems mokant šunį komandų, stiprėjo jų pačių savivertė, savarankiškumas, pasitikėjimas savimi.
Ir kiti žaidimai susitikimo dalyviams kėlė ne mažiau malonių išgyvenimų, aktyvino smulkiąją ir stambiąją kūno motoriką. Reikėjo matyti susitikimo dalyvių veidus, kad suprastum, kaip jiems patiko, kiek įspūdžių paliko šis renginys bibliotekoje.
Komentaras
Psichologė kaniterapeutė Joana Grygutis
Nors vedu individualius kaniterapijos užsiėmimus, bet neatsisakau dalyvauti su Kia ir įvairiuose renginiuose. Mat Kia labai myli žmones ir puikiai jaučiasi tarp jų. Priminsiu, kas yra kaniterapija – tai alternatyvusis ar pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, siekiant pagerinti fizinę, emocinę sveikatą, pažintinius bei socialinius įgūdžius. Tų siekių motyvacijai stiprinti pasitelkiamas specialiai parengtas šuo. Kaniterapija gali būti trijų lygių: susitikimas, edukacija ir terapija su šunimi. Visais atvejais dalyvauti gali tik atitinkantis tam tikrus reikalavimus šuo ir, kas svarbiausia, jis privalo būti išlaikęs egzaminą: Kaniterapijos asociacijoje pirmuosius dvejus metus šunys laiko šį egzaminą kasmet, o vėliau – kas dvejus metus.
Į KAVB bibliotekoje vykusio susitikimo scenarijų, aplinkiniams net nejaučiant, buvo įpinta edukacijos ir terapijos elementų, siekta praskaidrinti dalyvių nuotaiką, lavinti jų judesius, suteikti tam tikrų žinių. Teikiamą informaciją pateikėme įvairiomis užduotimis, kurioms atlikti reikėjo smulkiosios ir stambiosios motorikos veiksmų. Tačiau užduotys reikalavo ne tik to, bet ir susikaupimo, dėmesio koncentracijos, atminties ir mąstymo. Visas užduotis stebėjo ir žaismingai skatino jas atlikti Kia.
Užduotys užsiėmimams yra kuriamos pagal dalyvių gebėjimus. Visada stengiuosi, kad asmuo užsiėmimuose padarytų šiek tiek daugiau, nei yra pratęs. Šuns dalyvavimas užsiėmime sumažina įtampą, nerimą. Net ir sunki ar nauja užduotis užsiėmimo dalyviui neatrodo tokia gąsdinanti ir neįveikiama, kai sudaromos sąlygos atlikti ją dėl gyvūno. Be to, šuo juk nesijuoks iš dalyvio, jei jam nepavyks atlikti užduoties, nekomentuos jo klaidų, neragins ir t.t. Po užsiėmimo jo dalyviai paprastai išeina "pasikrovę" gerų emocijų ir dar ilgai kalba, prisimena tai, ką Kia darė, nenujausdami, kad ji tai darė jų vardan.
Terapiniai šunys talkina odontologams
*Į kaniterapijos užsiėmimą atėjęs vaikas ar jaunuolis iš pradžių susipažįsta su šunimi ir specialistu. Užsiėmimo pobūdis priklauso nuo to, kokio tikslo bus siekiama: sumažinti vaiko, jaunuolio nerimą, mokyti jį bendrauti, stiprinti raumenis ar kt. Šuns pagalba naudinga bet kuriuo atveju.
*Jei dirba kineziterapeutas, šuo padeda vaikui lavinti judesius, stiprinti raumenis, koordinaciją ir pan. Pavyzdžiui, vaikui duodama užduotis iš kruopų indelio ištraukti skanėstą, suspaudus jį dviem pagaliukais, ir nunešti jį šuniui, einant specialiu taku – tokiu būdu lavinama ir motorika, ir judesių koordinacija.
*Jei dirba psichologas, šuo būna konsultavimo kambaryje arba kartu su šunimi ir pacientu eina pasivaikščioti ramioje aplinkoje. Šuo būna šalia konsultuojamo asmens, kad jis jaustųsi ramiau, išdrįstų atsiverti, norėtų kalbėti, glostydamas gyvūną. Vaiko galima prašyti padėti atlikti tam tikras užduotis – pašukuoti šunį, pamėginti dresuoti, pavedžioti, kažko jį mokyti. Kiekviena sėkmingai atlikta užduotis didina savivertę, džiugina, skatina siekti daugiau.
*Terapinio šuns galimybės išties beribės, jei kaniterapeutas turi daug žinių, yra labai kūrybingas, moka greitai prisitaikyti prie kintančios situacijos. Štai Estijoje terapiniai šunys talkina odontologams, kad mažieji pacientai lengviau įveiktų baimę ir nemalonias procedūras; kai kurių šalių aerouostuose darbuojasi terapiniai šunys, padedantys keleiviams prieš skrydį atsikratyti skrydžio baimės; terapiniai šunys lankosi įkalinimo įstaigose, kad sumažintų kalinių atskirtį, psichologines problemas; kai kuriuose JAV teismuose tėvų skyrybų procesuose pasitelkiami terapiniai šunys, kai vaikui reikia viešai liudyti; tokie šunys labai reikalingi, padedant nuo karo, suiručių ir kitų nelaimių nukentėjusiems žmonėms, grąžinant jiems emocinę pusiausvyrą ir tikėjimą rytdiena. Ir tai tik nedidelė dalis kilnių darbų, kuriuos dėl mūsų gali padaryti ištikimiausias žmogaus draugas – šuo.
