Kaip penktadienį pranešė prezidento spaudos tarnyba, naujai skiriamas Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto profesorius, Kriminologijos katedros vedėjas A. Dobryninas yra Europos kriminologų draugijos prezidentas, Lietuvos kriminologų asociacijos valdybos narys.

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto profesorė J. Sondaitė kaip koordinatorė dalyvauja tarptautiniuose „Erasmus“ projektuose.

Naujai paskirti nariai pakeis žurnalistę Ritą Miliūtę ir teisės profesorių Juozą Žilį.

Teisėjų garbės teismas nagrinėja teisėjų drausmės bylas ir jų prašymus dėl teisėjo garbės gynimo.

Į Teisėjų garbės teismo narius du kandidatus skiria prezidentas, du kandidatus – Seimo pirmininkas, šešis kandidatus – Teisėjų taryba.

Tačiau Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto profesorės Jolantos Sondaitės teigimu, apie grėsmę kalbama per daug, ši kampanija gali skatinti perdėtą baimę ir įtarumą.

Šnipinėjimas – ilgas procesas

VSD pristatytų reklamų tikslas – visuomenės švietimas ir dėmesio atkreipimas į tai, kokių šnipinėjimo grėsmių yra Lietuvoje, sako A. Katkuvienė. Pasak jos, reklaminės kampanijos metu sukurti trys filmukai, paremti tikromis istorijomis: „Per konkrečius pavyzdžius bandėme pateikti, kokie gali būti šnipinėjimo, informacijos rinkimo būdai. Parodyti būdai – ne vieninteliai, nes tai labai ilgas ir sudėtingas procesas, galintis trukti nuo mėnesio iki kelerių metų.“

J. Sondaitės teigimu, budrumo ir dėmesio atkreipimas gali būti naudingas, bet tokie kampanijos siužetai gali prisidėti prie perdėto įtarumo, baimės nuotaikų skatinimo visuomenėje. „Manau, kad tai nėra produktyvu. Adekvatus budrumas reikalingas, bet, kai kuriama baimė ir neadekvati nuotaika, tai gali neigiamai paveikti visuomenę“, – aiškina specialistė.

J. Sondaitė įsitikinusi, kad paskutiniu metu grėsmė eskaluojama per daug: „Suprantu pozityvų tikslą, kad reikia didinti budrumą, bet tai gali padaryti pernelyg didelį poveikį. Apie grėsmes ir rizikas daug transliuojama ir kitais informacijos kanalais. Tai neprisideda prie visuomenės psichinės sveikatos, net atvirkščiai.“

VSD veikla domisi užsienio žiniasklaida

A. Katkuvienė sako norinti atkreipti dėmesį, kad VSD pirmą kartą per 26-erius nepriklausomybės metus parodė, ką ši institucija veikia. „Mes pirmą kartą atkreipėme dėmesį, kad yra grėsmių. Piliečiai, apie jas žinodami, yra atsparesni ir stipresni – geriau žinoti, nei nežinoti. VSD pasitikėjimo linija veikia 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę – galima paskambinti paruoštiems pareigūnams ir pasitarti“, – pataria pašnekovė.

Anot A. Katkuvienės, džiugina tai, kad sulaukiama ir užsienio žiniasklaidos skambučių: „Atsiranda prašymų pasidalinti gera patirtimi – kaip visuomenė įtraukiama ir kviečiama prisidėti prie valstybės saugumo didinimo. Yra realių piliečių įsitraukimo pavyzdžių, kai jie, pastebėję tam tikrus dalykus, apie tai informuoja ir mūsų šaliai priešiški asmenys išsiunčiami iš šalies.“

Specialistė tikina, kad grėsmės įvairios – nuo ekonominių ir socialinių iki politinių. „Šių laikų specialistams reikalingas platesnis išsilavinimas. Pareigūnai ruošiami, vyksta mokymai, kursai ir pan. Lietuvoje veikia dvi žvalgybos – karinė žvalgyba ir VSD. Po Ukrainos įvykių dauguma mūsų piliečių atsibudo, pamatė, kokie procesai vyksta, tai – hibridinio karo elementai“, – teigia A. Katkuvienė.

Patarė, kaip apsisaugoti nuo šnipų

A. Katkuvienės tvirtinimu, verbuotojų taikiniu gali tapti kiekvienas žmogus: „Tai nebūtinai pagrindinis kokios nors organizacijos vadovas – gali būti ir šalia esantis asmuo. Toks asmuo žino tiek pat informacijos, kiek pagrindinis žmogus. Priešiškas užsienio tarnybų žvalgybas labiausiai domina trys sritys – politika, ekonomika ir karinė informacija.“

Tačiau, anot pašnekovės, tai tik pagrindinė informacija. „Spektras daug platesnis. Dominti gali ir visuomenės nuotaikos, verslo sandoriai, visuomenės polinkis į tam tikras tendencijas ir t. t. Tai labai platu“, – tikina A. Katkuvienė.

Paklausta, kuo reikėtų pasirūpinti saugantis verbuotojų, specialistė sako, kad tai – mechaniškos žinios. „Pirmiausia, nereikėtų atidarinėti bet kokių gautų dokumentų, nesinaudoti bet kokiomis USB atmintinėmis – ten gali būti įrašyta nežinomų programėlių. Važiuojant į Rytų šalis patartina saugoti daiktus, naudoti paprastus, ne išmaniuosius telefonus“, – pataria A. Katkuvienė.

Pašnekovė tvirtina, kad taip pat būtina pasitikėti savo jausmais: „Kai jauti, kad kažkas ne taip, kažkas ir yra ne taip. Reikia mąstyti kritiškai. Nuo spalio 27 d., pradėjus šią reklaminę kampaniją, sulaukta beveik 100 skambučių. Kai kurie jų – tikrai rimti ir atsakingi.“

J. Sondaitė, kalbėdama apie verbuotojus, sako, kad, jei tai – profesionalai, jie dirba pasiruošę, gerai valdo savo kūno kalbą ir balso intonaciją: „Jie stengiasi išlaikyti ramybę, neatsakinėja spontaniškai, apgalvoja atsakymus. Nuoširdaus žmogaus reakcija greita, o apgalvojančio – lėtesnė. Bandant reakciją suvaldyti, reikia daugiau laiko.“

Žmonės meluoja visų pirma sau, sako Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto docentė Jolanta Sondaitė. Pasak jos, melas dažnai eina koja kojon su kitomis problemomis ir meluojantiems gali būti reikalinga pagalba.

Ekspertė sako, kad melą galima atpažinti iš tam tikrų mikrojudesių.

– Melas neatsiejamas nuo mūsų gyvenimo. Tyrimai rodo, kad meluojame nuo penkių iki kelių dešimčių kartų per dieną. Vadinasi, idealiai sąžiningų žmonių nėra?

– Jeigu kalbant apie autentiškumą, sąžiningumą, tai iš tikrųjų yra labai nelengva būti sąžiningu net ir su savimi, įsisąmoninti ir priimti savo tikruosius jausmus, išreikšti tai, kaip jautiesi. Tai – labai nelengva. Visą laiką esame nepilnai susiderinę vien su savimi. Melas vien todėl neišvengiamas.

– Ar melas mums padeda?

– Svarbu tai, kokiais tikslais jis naudojamas. Jeigu kalbama apie manipuliacinius tikslus, kai siekiama naudos, pakenkti kitiems ir dėl to pasipelnyti, gauti kažkokios naudos, tai toks melas, be abejo, yra žalingas.

Bet melas gali būti ir žaismingas, juokaujantis, jis gali būti kūrybiškumo išraiška, kai žmonės iš tikrųjų smagiai papokštauja. Toks melas suteikia galimybę juokaujant pasižiūrėti į situaciją kitaip, galbūt ne taip rimtai, šiek tiek atsipalaidavus. Toks papokštavimas kai kuriose kultūrose, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, dažnai naudojamas. Sužibėti sąmojingumu netgi tokioje įtemptoje, dalykinėje, sudėtingoje, rimtoje situacijoje – labai geras tonas.

– O lietuviai turi tokį gerą toną?

– Mūsų kultūroje tai nėra labai stipriai išreikšta, galėtų būti labiau. Žinoma, yra žmonių, kurie tai sugeba, turi tokią dovaną. Jeigu kolektyve yra nors vienas žmogus, kuris sugeba į situaciją pasižiūrėti kitaip, pajuokauti, tai iš karto visus atpalaiduoja, sužadina kūrybiškumą, padeda ir įkvepia kitus. Norėtųsi, kad to būtų daugiau.

– Sutiksite, kad egzistuoja tokia atskira kategorija – politikos melas, bet ar tuos rinkiminius pažadus galima vadinti melu?

– Iš tiesų rinkiminiai pažadai paremti tuo, kad žmonės tiesiog nori suteikti įkvėpimo, optimizmo, teigiamų, pozityvių minčių.

– Vėl apie melą atsiliepiate teigiamai.

– Reikia žiūrėti ir tikrinti, kaip viskas vyksta po to. Žmonės ateina ir turėdami tikrai gražių idėjų, nori jas įgyvendinti dirbdami. Vienos ar kitos pareigos sudaro galimybę kažką pakeisti ir įgyvendinti. Tokių pavyzdžių yra. Tai – tarnaujanti lyderystė.

Žinoma, jeigu tai tėra manipuliacija, siekiant pakliūti į valdžią ir nesiruošiant nieko daryti, tai bus blogasis melas.

– Kada išmokstama meluoti?

– Pastebima, kad vaikai mokytis meluoti pradeda šeimoje. Vis dėlto suaugę žmonės negali visą laiką išlikti sąžiningi su vaikais. Vaikai pradeda meluoti nuo penkerių metų, stebėdami suaugusių žmonių elgesį. Kuo labiau suaugę žmonės nesąžiningi su vaikais ir vienas su kitu (o vaikai tai mato, stebi, girdi, tikrina), tuo anksčiau ima meluoti. Suaugusieji sako vienaip, o yra kitaip, daro dar kitaip. Tada vaikai padaro išvadas.

– Stebint suaugusius, jų nesąžiningumą išduoda kūno kalba. Atrodo, kad kūnas jaučiasi nepatogiai, kai meluojama.

– Yra atlikta daug įdomių tyrimų. Jeigu žmogus meluoja, kūno kalba, mimika siunčia priešingus signalus. Jeigu žmogus labai profesionalus, įvaldęs savo kūno kalbą, jis tuos dalykus gali kontroliuoti, bet net ir tais atvejais, peržiūrint sulėtintus įrašus, tai matosi. Jeigu tiesiog žiūrime, tai galime nepastebėti mikrojudesiukų, kurie yra priešingi tam, ką žmogus sako žodžiais. Sulėtintoje medžiagoje tie mikrojudesiukai matosi.

– LRT Radijo klausytojas mano, kad meluoja tik bailiai. Ar taip yra?

– Viena iš melo priežasčių gali būti baimė. Žmogus nedrįsta pasakyti tiesos, nes bijo kitų atmetimo reakcijos, to, kad bus nepriimtas, bet tikrai nesakyčiau, kad žmonės meluoja tik dėl to.

– Dabar palietėte nosį. Ar tai reiškia, kad melavote?

– Ne, bet tai gali būti vienas iš tokių ženklų.

– Iš kokios kūno kalbos galima atspėti, kad žmogus meluoja?

– Mikrojudesiai gali būti tiesiog akių „subėgiojimas“, kai žmogus sako netiesą. Judesiai atsiranda, nes meluoti sąmoningai reikia pastangų. Žmogus daro pauzes, jam reikia apgalvoti, sukontroliuoti. Kadangi tai kainuoja pastangas, atsiranda nedideli mikrojudesiukai.

Tačiau to suabsoliutinti nereikia. Reikia žiūrėti į visumą. Mikrojudesiukai gali atsirasti vien dėl tuo metu jaučiamo nedidelio diskomforto.

– Jeigu kalbėtume apie amžiaus grupes, kada daugiausia meluojama: kai esi vaikas, paauglys, suaugęs?

– Tikrai neteko matyti, kad būtų išskirti amžiaus tarpsniai, kategorijos, kada daugiausia meluojama. Tai priklauso nuo žmonių, asmenybių. Kai kurie žmonės tiesiog yra patologiniai melagiai. Jie nuolat meluoja. Jiems sunku sakyti tiesą. Paprastai jie turi daug problemų. Jais sunku pasitikėti. Tai gali būti žmonės, kurie turi priklausomybių. Jie nori pasikeisti, stengiasi, bet jiems neužtenka jėgų. Jie pažada – negersiu, nelošiu ar dar kažko nedarysiu – ir vėl atsiranda stiprūs impulsai, jie neatlaiko. Neskirstyčiau į amžiaus tarpsnių kategorijas.

– Kaip bendrauti su patologiniu melagiu, jei jis meluoja ir tu žinai, kad jis meluoja? Ar su tuo reikia susitaikyti, ar kiekvieną kartą sakyti – tu vėl meluoji?

– Kaip sakiau, dažniausiai tai yra žmonės, kurie jau turi kažkokią problemą. Jiems reikia rimtesnės, kvalifikuotos pagalbos, kad jie įveiktų tą situaciją. Kuo anksčiau jie tą pagalbą gauna, tuo geriau. Iš tiesų daugelis iš jų bent jau kurį laiką galvoja, kad patys sugebės kontroliuoti situaciją. Jie nuoširdžiai gailisi, nori, kad tikrai to nebedarytų, bet tam tikra situacija sužadina impulsus ir jie nebegali atsispirti. Jie grįžta prie to elgesio. Tada tiesiog labai svarbu padėti žmogui suvokti, kad vienas iš tos situacijos jis neišeis.

– Bet su specialistų pagalba patologinis melagis gali nustoti meluoti, išeiti iš tos būsenos?

– Taip, su specialisto pagalba. Reikia žiūrėti, kokia situacija. Aš pateikiau pavyzdį, kai tai yra priklausomybė, nes tai dažnai būna susiję – dėl priklausomybės atsiranda nuolatinis melavimas. Jeigu yra kitos priežastys, irgi reikia į jas atsižvelgti.

– Ar yra kokios nors melo kategorijos? Ar melas kaip nors suskirstytas?

– Taip, yra teorijos. Vienos daugiau kalba apie manipuliacinį melą, kai savanaudiškai, sąmoningai siekiama tikslų. Kitos – apie tarpasmeninius santykius, kai žmonės meluoja ar neatskleidžia tiesos, siekdami išsaugoti tarpasmeninius santykius. Galima sakyti, kad yra kategorijos.

– Ruošdamasis laidai radau keletą skaičių. Apie melą jų yra labai daug, bet įstrigo keletas. Pavyzdžiui, 40 proc. tėvų yra įsitikinę, kad meluoti vaikams yra normalu. Ar iš tiesų?

– Priklauso nuo to, kaip mes į tai pasižiūrėsime. Ką laikome melu? Tam tikrame amžiaus tarpsnyje pasakos, tikėjimas Kalėdų Seneliu skatina fantaziją, vaizduotę ir vaikui yra gerai. Vaiko tikėjimas jį lavina.

Jeigu vaikas iš karto susidurs su realybe ir neturės jokio sąlyčio su fantazijų pasauliu, pasakomis, jis neišsiugdys labai svarbių vidinių mechanizmų, pavyzdžiui, etinių, kurie irgi perduodami. Tuo labiau – fantazijos, kuri labai svarbi ir suaugusio žmogaus gyvenime.

– Klausytojas tvirtina, kad meluoja jau kūdikiai. Jie ima verkti, kai nori sulaukti dėmesio.

– Nedrįsčiau to pavadinti melavimu. Iš tikrųjų dabar yra labai įdomių tyrimų. Atrasta, kad kūdikiai, gaudami vienokias ar kitokias reakcijas iš suaugusių, pradeda vienaip ar kitaip koreguoti savo elgesį, kad pasiektų savo tikslų. Nedrįsčiau to vadinti melavimu. Jis siekia dėmesio, todėl ir verkia. Tokiu būdu jis tai pasiekia. Pernelyg drąsu būtų vadinti tokį elgesį melu, bet, be abejo, tai yra sąveika su aplinka, suaugusiais žmonėmis – jis mokosi panaudoti elgesį.

– Kaip Jūs elgiatės, jei suprantate, kad žmogus Jums meluoja?

– Žiūrint, kokia situacija. Aš dėstau universitete...

– Studentai melagiai.

– (Juokiasi). Kartais tokį melą tikrai nesunku atpažinti: parašo – negaliu daryti pranešimo, nes mano šeimoje įvyko nelaimė. Kartais tiesiog matai.

– Bet jeigu randa kokį nors linksmesnį pasiteisinimą?

– Bet melas, kad šeimoje įvyko nelaimė, labai populiarus. Nieko nekonkretizuojama, bet manoma, jog dėl to, kad šeimoje nelaimė, aš nepyksiu.

– Nes tai – jautrus momentas. Jūs nesikišite ir neklausinėsite, jei šeimoje nelaimė.

– Tokie pasakymai, kad dėl to negalėsiu dalyvauti svarbiame atsiskaityme – dažni. Paprastai situacijose, kurias gali kontroliuoti kaip dėstytojas ar kitas asmuo, geriausia nustatyti taisykles, kad žmogus aiškiai suvoktų: jeigu nedalyvavimas aiškiai nepaaiškinamas ar nepateisinamas, studentas praras dalį pažymio. Tada nebus galimybių manipuliuoti.

Taip yra bet kokioje situacijoje. Žmonės yra žmonės. Jie turi tokią savybę santykiuose. Jie gali susitarti, bet po to tikrinti, kiek kitas žmogus toleruoja kažkokį ribų pažeidimą, taisyklių laužymą. Jeigu žmogus nereaguos, tai viskas gerai, viską galima, su manimi susitaikys. Kartais bandomos ribos.

Pasąmonė išminties prikaupusi daugiau, todėl pamėtėja daug geresnį sprendimą negu sąmoningos pastangos, sako Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto docentė Jolanta Sondaitė. „Negalime pasąmonės prievartauti, ji turi savo ritmą ir dėsnius, bet jos aktyvumas pasireiškia daug stipriau, kai susilpniname sąmonę. [...] Tada ateina labai svarbių įžvalgų apie gyvenimą, labai rimtus sprendimus ir pasirinkimus“, – pastebi ji.

J. Sondaitės teigimu, kai ryžtamės pasižiūrėti į save iš šalies ir pamatome save be jokių pagražinimų, tampame daug atlaidesni kitiems, supratingesni ir kuriame harmoningesnį gyvenimą: „Kai permąstome, keičiame požiūrį į bendravimą, mes vis tiek sąveikaujame, ir tai veikia mūsų ankstesnius santykius. [...] pasąmonės lygmenyje mes esame labai stipriai susiję ir su pačiais artimiausiais, ir su tais, su kuriais mus siejo draugystė. Pasąmonės ryšys niekur nedingsta, jis išlieka, ar mes bendraujame, ar nebendraujame.“

– Vienatvė – galimybė susitikti su savimi. Kas susitikus vyksta ir kam to susitikimo reikia?

– Psichologijoje vienišumas vertinamas dvejopai – gali būti ir negatyvi jo samprata, ir teigiama, pozityvi. Negatyvu tada, kai vienišumas patiriamas per praradimą, išsiskyrimą, kai jis yra tam tikra neišvengiama kančia, neišvengiama žmogiškosios būties dalis. O kitas vienišumo aspektas yra susijęs su savęs pažinimu, augimu: kai žmogus, tarsi atsiskyręs nuo kitų, vienišumą panaudoja tam, kad pažintų ir priimtų save, susitiktų su tikruoju savimi, įsigilintų į tikruosius savo jausmus, nebijotų pasižiūrėti, pripažinti savo emocijų, išgyvenimų.

Būtent šis procesas paskui padeda geriau suprasti ir kitus žmones: gilina empatiją, toleranciją, atlaidumą. Iš esmės po tokių išgyvenimų gerėja ir bendravimas su kitais, nes kai žmogus nebijo pasižiūrėti į save tokį, koks yra iš tikrųjų, jis tampa daug atlaidesnis ir kitiems. Tada jis gali priimti kitus, labiau juos vertinti, labiau puoselėti bendravimą.

– Kad konstruktyvi vienatvė duotų tokių rezultatų, žmogus turbūt turi turėti patirties?

– Taip, galima sakyti, kad reikia mokytis produktyviai būti su savimi, priimti save. Tai neatsiranda iš karto. Augdamas žmogus išmoksta save matyti taip, kaip kiti jį mato, vertinti taip, kaip kiti vertina. Mums visada lengviau matyti kitus, analizuoti ir vertinti kitų veiksmus. O būdami vieni su savimi mes turime galimybę į kažkokias bendravimo situacijas, ypač sudėtingesnes, pasižiūrėti iš šalies, stebėti save kaip visiškai kitą žmogų, pajusti, kas ir kaip buvo, kas lėmė vienus ar kitus veiksmus, kas sukėlė vienokias ar kitokias emocines reakcijas. Tai didžiuliai klodai, atveriantys didžiules galimybes pažinti save, o tada ir keisti savo elgesį.

– Yra žmonių, kurie linkę analizuoti kitus, bet savo poelgių neapmąsto. Ar toks žmogus gali save analizuoti?

– Tokia galimybė yra, bet tai nebūtinai lengva. Mes esame pripratę daugiau stebėti, analizuoti kitus. Bet pasižiūrėjus, kokie mano veiksmai, jausmai, reakcijos provokavo, sukėlė kitų žmonių elgesį, atsiveria labai įdomūs ir netikėti atradimai. Tačiau tai pripažinti ir sugebėti pasižiūrėti į save reikia pasiryžimo ir drąsos. Tai nelengva kelionė į save, nes tai, ką mes atrandame, nebūtinai teigiama – dažniausiai atrandame nelabai gražių dalykų, tokių pasąmoningų, šešėlinių.

Kita vertus, kadangi tada atsiveria didžiulės transformacinės galimybės keisti save, tai yra ir didžiulis potencialas, todėl ta kelionė tampa be galo įdomi. Tik pasižiūrėję į save atidžiau tarsi pro padidinamąjį stiklą įgyjame nepaprastą galimybę keisti ir transformuoti tai, kas mums galbūt nelabai patinka mūsų gyvenime, santykiuose su kitais. Tai didžiulis lobis.

– Minite ir džiaugsmą, ir tam tikrą iššūkį bei išgąstį susitikus su savimi. Kaip tą slenkstį peržengti žmogui, kuris nebuvo labai motyvuotas keistis, nes aplinka taikėsi prie jo? Kaip jis gali pajusti poreikį, kad atsirastų motyvas tą daryti?

– Tokiu būdu jis gali tapti savo santykių, savo gyvenimo kūrėju. Tie, kurie nepabijo iššūkio ir ryžtasi nelengvam patyrimui pasižiūrėti į save iš šalies be jokių pagražinimų, pagerinimų, gauna didžiulį apdovanojimą. Pamatęs ir išdrįsęs priimti nelabai džiugus, nelabai malonius dalykus, žmogus tampa daug atlaidesnis kitiems, supratingesnis, sugeba įsijausti ir atpažinti kitų žmonių tikrąsias emocijas, o ne tas, kurias jie demonstruoja. Tai kelias į harmoningesnį gyvenimą, ypač svarbus, kai atsiduriame sudėtingose situacijose. 

– Yra žmonių, kuriems kiti nereikalingi. Kokį džiaugsmą jie patiria būdami su savimi?

– Žmogus yra socialinė būtybė, bet ir toks būdas, jei žmogus peržiūri savo praėjusį gyvenimą, ankstesnius santykius, yra produktyvus. Jei mes permąstome, keičiame požiūrį į bendravimą, mes vis tiek sąveikaujame, ir tai veikia mūsų ankstesnius santykius. Keisdamasis žmogus, kad ir atsiskyręs nuo visų, iš tikrųjų labai padeda visiems tiems, su kuriais yra ar buvo susijęs, nes, pavyzdžiui, pasąmonės lygmenyje mes esame labai stipriai susiję ir su pačiais artimiausiais, ir su tais, su kuriais mus siejo draugystė. Pasąmonės ryšys niekur nedingsta, jis išlieka, ar mes bendraujame, ar nebendraujame.

– Kai žmogus pamato save tikrą, galbūt atsiranda graužatis, kaip dabar viską pataisyti, kaip toliau gyventi su netikėtai išplaukusiomis kaltėmis?

– Svarbiausia – priimti save ir atleisti. Aš taip elgiausi, suteikiau kitiems skausmo, bet aš tai suvokiu ir priimu. Tai, ką turime sieloje, reikia apšviesti savo vidine šviesa. Kai apšviečiame, priimame, o tada viskas keičiasi, nes nebegali likti taip pat.

– Kaip žmogui, kuris visą gyvenimą save teigė kaip teisingą, dorą, sąžiningą, staiga apkabinti savo blogąsias savybes? Sakoma, niekada nepadėk žmogui suprasti, jeigu jis tam nepasiruošęs, kad jis neišprotėtų. Kokie žingsniai būtini prieš apkabinant save? Galvoti, kad ir kiti nėra apaštalai?

– Priėmimas savęs su tamsiosiomis pusėmis padeda suprasti ir prisiliesti prie žmogiškosios prigimties netobulumo. Klaidos yra ir žmogaus prigimties dalis, ir galimybė augti. Tai suvokę, mes norime atleisti bei apkabinti ir nebeteisti. Prigimtis vis tiek vėliau ar anksčiau, rečiau ar dažniau pasireiškia kiekvienam iš mūsų. Kai atpažįstu ir pripažįstu tą savo žmogiškosios prigimties dalį, galiu augti, tobulėti, keistis. Taip, šis procesas reikalauja stiprybės ir drąsos, bet kartu ir švelnumo.

– Vis prisimenu Carlą Gustavą Jungą – jo pacientai, buvę neteisingi savo šeimos nariams ir kitiems žmonėms, prieš mirtį staiga panoro ištaisyti santykius. Vadinasi, prieš mirtį kažkas pasąmonėje atsitinka, kad žmonės net be pastangų pamato, kas buvo neteisinga?

– Vidiniai pokyčiai lemia tai, kad mes nebegalime reaguoti ir veikti taip, kaip anksčiau, atsiranda natūralus noras veikti kitaip, kad sugrąžintume harmoniją, pažeistą pusiausvyrą. Sunkios ligos, mirties akivaizdoje staiga pradedama matyti kitaip, atsiranda požiūris į save iš šalies. Kai žmogus suvokia, kad artėja pabaiga, jis natūraliai permąsto gyvenimą. C. J.  Jungo požiūriu, pasąmonė savotiškai vairuoja mūsų gyvenimą, ta dalis žino apie mūsų išėjimą ir tam ruošiasi. Mirties akivaizdoje smulkmenos atkrinta, tai, kas nėra esminga, pasitraukia savaime, o iškyla ir sustiprėja esmingi, kažkokie neišspręsti, neišsakyti dalykai.

– Vienatvė šiandienos žmogui būtina, kad jis atsitrauktų nuo rutinos, bėgimo ir skubėjimo. Dabar labai populiaru tris keturias dienas pagyventi tyloje vienuolynuose, su niekuo nekalbant ir nebendraujant. Ką tai duoda?

– Taip, dėl intensyvaus tempo ir informacijos srauto žmogui nėra taip jau lengva rasti laiko ir vietos susitikti su savimi. Tokiais atvejais tenka išvažiuoti į tam tikras vietas. Bet tai būtina vien dėl to, kad tokie atsitraukimai mūsų bendravimą daro produktyvesnį. Praradęs ryšį su savimi, žmogus pradeda daryti klaidingus sprendimus, prisikuria dar daugiau problemų. Iš tiesų  kartais psichika pati žmogų apsaugo (tarkim, per ligą), kai jis pats nesugeba atsitraukti nuo išorinio gyvenimo intensyvumo ir susitikti su savimi.

– Žmonės, išgyvenę tas tylos savaites ar dienas, pasakojo, kad jie nieko net neanalizuoja: tiesiog būna tyloje, su niekuo nekalba ir tada savaime iškyla tai, kas svarbiausia ir opiausia.

– Įvairiai būna. Bet taip, atsiskyrimas, susitelkimas (malda ar kažkokia praktika) iš tiesų pradeda iš pasąmonės iškelti tai, kas jautriausia, svarbiausia. Kartais ateina ir per sapnus, iškyla su labai didele jėga. O tada atgal nebeišeina sukišti, tenka tvarkytis. O jei mes gyvename labai intensyviai, viską tiesiog užspaudžiame, neleidžiame tam prasimušti. O, nuvažiavus kad ir kokiai savaitei, tai, kas svarbu, tikrai iškyla. Suaktyvėja pasąmonė, intuicija, ateina kažkokie sprendimai, geros mintys, įžvalgos. Atrodo, kas tas laikas? O tas laikas gali būti labai produktyvus, nes mes, sąmoningai nieko neplanuodami, susilpniname sąmonės kontrolę, leidžiame pasireikšti pasąmonei.

Pasąmonė išminties, informacijos yra prikaupusi daugiau, todėl pamėtėja daug geresnį sprendimą negu mūsų sąmoningos pastangos. Mes negalime pasąmonės prievartauti, ji turi savo ritmą ir dėsnius, bet jos aktyvumas kaip tik daug stipriau pasireiškia, kai mes susilpniname sąmonę. Todėl labai svarbu palikti nors kiek erdvės ir visiškai laisvam neveikimui arba veikimui. Tada ateina labai svarbių įžvalgų apie gyvenimą, labai rimtus sprendimus ir pasirinkimus.