Nustebino draugiškumu
Pasak Lino, Iranas yra labai geras pradžios taškas Vidurio Rytuose, jei norite susipažinti su šiuo regionu. "Jis yra pakankamai civilizuotas, mažai radikalus, palyginti su, pavyzdžiui, Saudo Arabija. Jei atsidūręs Irane nežinai, ką daryti, reikia atsiremti į žmones ir jais pasitikėti, tai mums, šiaurietiško būdo žmonėms, labai sunku."
"Mes linkę Vidurio Rytus suplakti į vieną katilą – juk koks skirtumas tarp Irako ir Irano? Bet skirtumas labai didelis. Jie save laiko persais, tik ne arabais – tai juos tiesiog žeidžia. Juk ir mes labai pykstame, kad amerikiečiai neatskiria Europos šalių. Bet iraniečiams viskas nuoširdžiai įdomu. Jie nežino, kas ta Lietuva, bet nori, kad parodytume ją žemėlapyje ir papasakotume daugiau. Ir jie iš tiesų klausosi", – žavisi Linas.
Jie save laiko persais, tik ne arabais – tai juos tiesiog žeidžia.
Vaikinai iškart skrido į Teheraną, šiaurėje esančią šalies sostinę, ir 1 000 km keliavo į pietus, aplankydami didžiuosius miestus. "Keliavome autobusu su vietiniais, su kuriais vos atvykę susipažinome. Iš tiesų ten pasitikėjimą žmonėmis įgauni per kelias valandas, nors Vakarų Europoje niekada taip nesielgtum", – dalijasi Jonas.
Tiesa, vietiniams, su kuriais buvo pažįstami vos pusvalandį, pasiūlius palydėti lietuvius ten, kur jie norėjo, buvo neramu. Komentarai, kuriuos apie Iraną skaitė internete, suformavo nesaugios šalies įvaizdį. "Tačiau kelis kartus pasivažinėjus kartu su vietiniais pasidarė aišku, kad tais žmonėmis galima pasitikėti. Baimė savaime pranyko", – sako Linas.
Beprotiškas eismas
Teherane lietuvius suglumino beprotiškas eismas. "Jis vyksta 24 valandas per parą – Teherane buvome užstrigę spūstyje, stovėjome valandą. Vietiniai pasakojo, kad į darbą rytais važiuoja apie pusantros valandos, o namo grįžta per valandą", – priduria Jonas.
"Kai iš oro uosto važiavome į miestą, galvojome, kad šiame mieste ir mirsime. Sustojus degalinėje, kol taksistas pildėsi dujas, jis rūkė ir cigaretę. Nežinau, kaip apskritai apibūdinti tą eismą – ten tiesiog yra kelias ir krūva mašinų, kurios nesilaiko Kelių eismo taisyklių. Visų tikslas yra nieko nepartrenkti. Nepaisant tokio intensyvumo, mes per visą laiką nematėme jokio incidento kelyje, tik kartais rėkiančius taksistus. Sankryžose matėme ir kelis patrulius, bet jei kas nors padarydavo nusižengimą, jie tiesiog pašvilpdavo – tuo ir baigdavosi jų patruliavimas. Pėsčiųjų perėja ten išvis nieko nereiškia – apsidairome ir bėgame ja. Arba tu eini šaligatviu, o pro tave pravažiuoja motociklas", – į Irano didmiesčio gatves prisiminimais grįžta Linas.
Neįtikimas tankumas
Lietuviams įspūdį paliko ir Teherano dydis. "Mes nesame pratę prie tokio žmonių tankio miestuose, nes Teherane ir aplinkinėse teritorijose gyvena apie 15 mln. žmonių. Centriniame turguje ar metro gali tiesiog pradėti juoktis, nes iki tol negalvojai, kad kur nors pasaulyje vienoje vietoje būna tiek daug žmonių. Iš metro išlįsti nelabai įmanoma, jei žmonės tau nepadeda ir nepradeda stumti išėjimo link", – pasakoja Linas.
Metro verda savitas gyvenimas. "Ten gali nusipirkti nuo kojinių ir įkroviklio "iPhone'ui" iki kramtomosios gumos ir saulėgrąžų. Tai keista, nes atrodo, kad neįmanoma pereiti pro tokią masę žmonių, bet vaikinas, kuris pardavinėja šlepetes ar kramtomąją gumą, sugeba be problemų apeiti visą metro. Žmonės nusiperka tos gumos, padėkoja ir dar tau pasiūlo pasivaišinti", – šypsosi Jonas.
Valdžios veidmainystės
"Irane labai skiriasi žmonių ir valdžios požiūris. Atsižvelgus į valdžios vykdomą politiką, atrodo, kad tai yra laukinis ir griežtas kraštas: jie yra antri pasaulyje pagal mirties bausmių skaičių, jie turi tokią bausmę, kaip nuplakimą rykštėmis, gali pakarti viešai. Alkoholio vartojimas ar tos pačios lyties santykiai yra žiauriai baudžiami, bet valdžia finansuoja lyties keitimą. Ten tai populiaru: jei įsimyli tos pačios lyties žmogų, tiesiog pasikeiti lytį. Iranas yra antras pasaulyje pagal lyties keitimo operacijų kiekį po Tailando. Taip jie sprendžia homoseksualumo problemą šalyje", – pasakoja Linas.
Vietiniai pripažįsta, kad dabartinė valdžia eina netinkamu keliu. "Jie sako, kad kai buvo karalius, buvo kur kas geresni laikai, o dabar priespaudos ir kontrolės yra labai daug. Iraniečiai mano, kad valdžia yra kvailiai. Pavyzdžiui, Irane yra uždraustas tviteris, bet šalies prezidentas Hassanas Rouhani turi tviterio paskyrą su milijonu sekėjų. Ten yra daug veidmainystės. Nakvynės namuose, kuriuose gyvenome, administratorė kasdien žiūrėjo BBC televiziją, bet nuo pirmos valandos valdžia pradėdavo blokuoti signalą. Irane negalima turėti ir feisbuko, bet visi turi virtualų privatų tinklą ir vis tiek juo naudojasi. Jei iraniečiai nori, net ir alkoholio gauna, o jei valdžia išties norėtų jį visiškai uždrausti, tikrai galėtų tai padaryti", – pasakoja Jonas.
Svajoja apie Ameriką
Šiandien formuojamas įvaizdis, kad iraniečiai nemėgsta JAV, tačiau Linas ir Jonas viešnagės metu su tuo nesusidūrė. "Vietiniai sako, kad jei jauni žmonės turėtų galimybę išvažiuoti į Ameriką, jie tikrai tai ir padarytų. Mūsų klausė, kiek šalių esame matę. Mes atsakėme, kad gal dvidešimt. Visi buvo susiėmę už galvų, nes neįsivaizdavo, kad galima tiek pamatyti. Vienas vaikinas sakė, kad yra pabuvojęs Turkijoje ir tuo labai didžiuojasi. Kad galėtum išvažiuoti už Irano sienos, turi turėti arba labai daug pinigų, arba dvejus metus tarnauti kariuomenėje", – paaiškina Linas.
"Apskritai su Irano pasu gali nuvykti į 40 šalių pasaulyje, iš kurių 20 yra tokių, į kurias jie greičiausiai net nevažiuotų. Daugiausia iš realiai lankytinų yra kaimyninės šalys, o Europoje, jei neklystu, su iranietišku pasu galima nevaržomai atvykti tik į Serbiją, nes su šia šalimi Iranas turi beveik bevizį susitarimą", – priduria jis.
Kitoks pasaulis
Iraniečiai vairuoja vietinės gamybos automobilius. "Manęs klausė, ar turiu mašiną, ir kai pasakiau, kad tai yra "Volkswagen" markės automobilis – nespėjau pridurti, kad Polo – jie mane pavadino turtingu vakariečiu kapitalistu. Jų naujos mašinos tokios, kokias matėme prieš 15 metų", – pasakoja Linas.
Atvykus į Iraną apskritai reikėtų suprasti, kad tai nėra Paryžius ar Milanas, čia viskas yra dykumos viduryje.
"Ir jie turi keistą daiktų saugojimo kultūrą, primenančią mūsų senelių, kurie kadaise televizijos pultelius nuo išorės veiksnių saugodavo. Irane net automobilių salonuose posūkių rankenėlės lieka su apsaugais, o kavinėse kėdės laikomos su apsaugine celofanine plėvele", – stebisi Jonas.
Daug kas įsivaizduoja, kad Irane purvina, netvarka, tačiau Jonas tikina, kad jam Londonas pasirodė žymiai purvinesnis nei Teheranas. "Tačiau kaimuose vaizdas yra kiek kitoks", – pripažįsta Jonas.
"Atvykus į Iraną apskritai reikėtų suprasti, kad tai nėra Paryžius ar Milanas, čia viskas yra dykumos viduryje. Tai, kad matome fontaną, apaugusį medžiais, yra labai vertinga. Tik ypatingas imperatorius galėjo leisti tai sukurti. O kaimuose ir šiandien yra namų, kurie rankomis iš molio drėbti", – pastebi Linas.
Lietuviai nepajuto ypatingos islamo galios. "Bosnijoje, kurioje buvome prieš dvejus metus, tai jautėme kur kas labiau. Įsivaizdavome, kad Irane, išmušus tam tikrai valandai, visi atsisuks į Meką ir pradės melstis. Taip tikrai nebuvo. Iš mečečių kvietimą melstis išgirdome vieną ar du kartus per visą viešnagę šalyje. Taip, moterys vaikšto su čadromis, bet radikalaus religingumo nemačiau. Religija ten labiau tradicija, o ne gyvenimo būdas", – pasakoja Jonas.
Pinigai nėra siekiamybė
Irano didmiesčiuose vidutinis atlyginimas siekia apie 400–500 eurų, o kainos – žemos. Pasak ten apsilankiusių vaikinų, greitai pasidaro aišku, kad jų požiūris į pinigus yra kitoks, nei įprasta mums.
Iraniečiai dar nemoka išspausti iš turistų visko, ką gali.
"Kartą kavinėje palikome arbatpinigių ir paprašėme, kad mums iškviestų taksi. Atbėgo berniukas, kuris atrodė kaip benamis, ir atnešė pinigus, sakydamas, kad palikome juos ant stalo. Mes šiaip ne taip juos įkišome kavinės savininkui, bet galiausiai jis jais už mūsų taksi sumokėjo. Irane pinigai yra santykinis dalykas, bent jau mums taip pasirodė", – sako Linas.
Šalyje sunku susirasti darbą – gal todėl ir žmonių verslumas bei siekis bet kokiais būdais užsidirbti pinigų yra gana ryškus. "Parduotuvių rajonai ten yra nesuvokiamo dydžio ir dirba net naktį. Vakarietiškų prekių vardų apstu, nors viskas, kas yra iš Vakarų, yra uždrausta. Kine rodo tik iranietiškus filmus, bet parduotuvėse yra tiek vakarietiškų piratinių DVD filmų, kad gyvenime visų neišžiūrėsi. Jie myli Vakarus ir supranta, kas ten vyksta. Nėra tokie izoliuoti nuo pasaulio, kaip gali pasirodyti. Žmonės gyvena savo įprastus gyvenimus ir tiesiog nori, kad jų situacija pagerėtų", – bando paaiškinti Linas.
Neatrastas turizmas
Lietuviai sutinka, kad Iranas – graži šalis, kurioje yra ką pamatyti, yra daug UNESCO saugomų objektų, bet turizmas ten dar neatrastas.
"Iraniečiai dar nemoka išspausti iš turistų visko, ką gali. Jie įkyriai nesikabinėja ir nesiūlo savo prekių, nebent nemokamai ko nors paragauti. Bet čia tikrai yra gražaus istorinio paveldo, kuris priverčia susimąstyti, kaip žmonės prieš tiek daug metų visa tai sukūrė. Šalies šiaurėje plyti daugiau kalnuotos teritorijos, jose ir šiandien gyvena klajokliai, kurie du kartus per metus su visais savo gyvuliais keičia lokaciją dėl geresnių gamtos sąlygų", – pasakoja Linas.
"Šalis labai didelė, sunku turbūt įsivaizduoti jos realų dydį, o keliauti joje galima įvairiais maršrutais – didmiesčiais, kaimais, kalnais, bet geriau vengti pasienio sričių – ten vis dar kariaujama, nors tuo ir sunku patikėti, kai prisimename gyvenimą, kuris įprasta vaga teka didmiesčiuose. Dvi savaitės gerokai per mažai, kad pažintum tokio dydžio šalį, bet pakankamai, kad sulaužytum stereotipus", – apibendrina Jonas.
