Spėjama, kad jis itin daug medžiojo, žvejojo ir nemažai bendravo su tenykščiais gyventojais, vadinamaisiais evenkais.

Evenkai – gana keisti žmonės, besiverčiantys medžiojimu, elnininkyste ir tikintys dvasių egzistavimu bei šamanų galiomis. Pasakojama, kad jie ateidavę pas tremtinius, atsisėsdavę, pusvalandį patylėdavę, o tada pasakydavę: „Viso gero, mums laikas eiti“ ir pasišalindavę.

1916 m. spalį (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Josius kartu su kitais tremtiniais buvo pašauktas į karo tarnybą, o tų pačių metų gruodį žmogus, knygose įvardijamas Kibirovu, iš dvidešimties tremtinių sudarė dvi grupes, turėjusias vykti į Krasnojarską pasitikrinti dėl tinkamumo dalyvauti Didžiajame kare (1914–1918). Koba buvo vienoje jų.

Kelionė truko gana ilgai, mat tremtiniai, keliaudami šiaurės elnių traukiamomis rogėmis pro tenykštes gyvenvietes, net ir lydimi policininkų, veltui laiko neleido bei visas savo jėgas skyrė pasilinksminimams. 1917 m. vasario 9 d. (matyt, pagal Julijaus kalendorių) rogės pagaliau pasiekė Krasnojarską. Tremtiniams čia buvo leista laisvai įsikurti.

Kaip ir nemažai kitų despotų, Koba bene visą savo gyvenimą gėdijosi įvairių įgimtų negalių ar įgytų ydų, tačiau šį kartą nesveika kairė ranka jam padarė paslaugą, mat būtent dėl jos jis išvengė tikėtinos mirties Didžiojo karo mėsmalėje.

Begyvenant Krasnojarske, Josifą aplankė jo pažįstama moteris Vera Šveicer. Kobai ji pranešė apie savo meilužio, Centro Komiteto nario ir artimo Josifo bičiulio, armėno Sureno Spandariano (1882–1916) mirtį, tad nieko nelaukęs Koba nusiuntė Jeniseisko gubernatoriui prašymą leisti jam pagyventi likusius keturis tremties mėnesius Ačinsko mieste.

Persikėlęs į Ačinską, Josius apsigyveno V. Šveicer bute, tačiau ekspertai negali pasakyti, ar tarp jų buvusi lytinė sueitis. Težinoma, kad jie sveikindamiesi susiliesdavo lūpomis, o Vera pabučiuota imdavo skleisti vis tą patį garsą: „Vajetau, Koba!“.

Imperijos sostinėje tuo metu jau vyko vadinamoji 1917-ųjų vasario 23 d.– kovo 3 d. revoliucija (pagal Grigalijaus kalendorių ji vyko nuo kovo 8 d. iki 16 d.), tačiau Ačinske tūnoję politiniai radikalai apie tai nieko nežinojo.

Tuo metu Josius itin dažnai lankydavosi pas Kamenevus. Liudininkai pasakoja, kad oratoriaus talentu apdovanotas Levas Borisovičius (1883–1936) beveik visada užtemdydavo nuobodų ir rimtą, sąmoju nepasižymėjusį Kobą. Kamenevų salone Josius dažniausiai papsėdavo pypkę, kurios dūmai erzino Levo Borisovičiaus žmoną Olgą Davidovną Bronštein (1883–1941). Ši daili, bet tuščia, kaprizinga moteris, kuri buvo dar ir Levo Davidovičiaus Bronšteino (1879–1940) sesuo, dažnai kosėdavo bei prašydavo Josių liautis, tačiau jis į šeimininkės prašymus niekada nekreipdavo dėmesio.

Kovo mėnesį Ačinsko gyventojai sužinojo, kad ilgai lauktoji jų revoliucija pagaliau atėjo, tad Levui Borisovičiui, V. Šveicer, Josifui ir kitiems teliko sėsti į traukinius bei iškilmingai grįžti į Sankt Peterburgą, kuriame dabar susirinkimus rengti ir sovietus rinkti ėmė net šliundros su vagimis.

Grįžęs į imperijos sostinę, Josius laiko veltui neleido ir tuojau pat įsitraukė į politinę veiklą, kartu su Levu Borisovičiumi, perimdamas leidinio „Tiesa“ („Pravda“) kontrolę iš Viačeslavo Michailovičiaus (1890–1986), miestui ir pasauliui labiau pažįstamo Molotovo pavarde.

Viačeslavas Michailovičius itin greitai susitaikė su pažeminimu, o artimiau susibičiuliavęs su Koba, netgi tapo jo asmeniniu pastumdėliu. Josius kartais pagyvendavo V. Molotovo bute Plačiojoje gatvėje ir neretai iš Viačeslavo „pasiskolindavo“ vieną ar kitą merginą. Matyt, būtent tai ir buvo priežastys, leidusios Viačeslavui vėliau nugyventi daugelį metų bei iškilti politinės karjeros laipteliais.

1917 m. liepos 3–7 d. (pagal Grigalijaus kalendorių liepos 16–20 d.) bolševikai, kurstydami kareivius, jūreivius ir darbininkus, bene pirmą kartą pabandė nuversti Rusijoje įsitvirtinusią centro kairės liberalų vyriausybę, tačiau šis bandymas nenusisekė.

Valdžia suėmė Levą Borisovičių ir Levą Davidovičių, o Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) buvo priverstas ne tik bėgti, bet ir pakeisti savo išvaizdą. Kai kurie ekspertai tiki, kad išnešti sveiką plikę jam padėjęs ne kas kitas, o būtent Josifas. Jis esą ne tik paslėpė Vovą vienoje iš daugybės slėptuvių, bet ir pats asmeniškai savo senų pažįstamų Alilujevų namuose (prabangus butas Dešimtosios Kalėdų gatvės 17-ajame name) nuskuto žymiąją Iljičiaus barzdelę bei ūsus.

Alilujevų šeimos galva Sergejus buvo senas Kobos pažįstamas, o su jo palaidumu garsėjančia žmona Olga Josius netgi veikiausiai buvo užmezgęs romaną, tačiau dabar jo susidomėjimo sulaukė visiškai kita šios šeimos atstovė – šešiolikametė Sergejaus ir Olgos duktė Nadežda (1901–1932).

Jaunoji mergina taip pat neliko abejinga senam šeimos draugui, kuris ją kadaise išgelbėjo įkritusią į Kaspijos ežerą, tad galiausiai jie tapo pora ir įformino savo santykius. 1921 m. Nadežda pagimdė būsimą lakūną-alkoholiką Vasilijų (1921–1962), o 1926 m. – asmenine diktatoriaus numylėtine tapusią tėvelio dukrelę Svetlaną (1926–2011).

Kaip ir Jekaterina Svanidzė (1885–1907), Nadia galiausiai sulaukė tragiško ir paslaptingo likimo, tačiau nė vienas liudininkas neabejoja, kad tomis lemtingomis 1917 m. vasaros ir rudens dienomis Alilujevų dukra buvo beprotiškai įsimylėjusi.

Pasibaigus vasarai, būsimasis SSRS monarchas paliko merginą ir iš Vologdos išvyko į Sankt Peterburgą, tačiau dar tą patį 1911-ųjų rugsėjį į vietą, kurioje glaudėsi Josius, įsiveržė policijos pareigūnai. Atlikę kratą, be daugybės kitų daiktų, jie rado dar ir to paties P. Čižikovo pasą. Koba buvo uždarytas į Piterio areštinę ir laikomas ten tris savaites. Kiek vėliau caro valdžios atstovai nusprendė jį ištremti atgal į Vologdą trejiems metams ir leido jam vykti savarankiškai, o ne su būriu kitų kalinių, tačiau vos paleistas, jis sostinės gatvėse vėl pradingo dešimčiai dienų.

Galiausiai jis nusprendė grįžti į Vologdą, o atvykęs į miestą juodu apsiaustu ir fetro skrybėle vaikštinėjo po gyvenvietę ir ieškojo gyvenamosios vietos. Prieglobstį jis rado į pensiją išėjusio žandaro namuose. Šis, nors ir priglaudė politinį radikalą, tačiau tuo pat metu jam jautė nemenką antipatiją ne tik dėl politinių, bet ir dėl šeimyninių priežasčių. Čia Koba gyveno už užuolaidos prie krosnies virtuvėje.

Akivaizdu, kad būsto šeimininko priešiškumas nebuvo iš piršto laužtas, mat jis turėjo išsiskyrusią ir tris mažamečius auginančią dukrą Mariją Bogoslavskają, o Josius, kaip spėjama, nieko nelaukęs tuojau pat užmezgė su ja romaną (jis taip pat flirtavo ir su šeimos tarnaite šešiolikmete Sofija Kriukova).

1912 m. sausį Austrijos–Vengrijos imperijos mieste Prahoje (dabartinė Čekija) prasidėjo konferencija, per kurią Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) kartu su savo artimiausiais bendraminčiais sudarė vadinamąjį Bolševikų Centro Komitetą, į kurį nuspręsta įtraukti ir Josifą, tad po kelių savaičių sužinojęs apie „paaukštinimą“, Koba nusprendė vėl sprukti.

Jis grįžo į Sankt Peterburgą, tačiau netrukus caro slaptoji politinė policija, padedama savo agento Siuvėjo (Romano Vaclavovičiaus, gyvenusio nuo 1876-ųjų iki 1918-ųjų, labiau žinomo Malinovskio pavarde), pradėjo Centro Komiteto narių medžioklę. Josifas taip pat buvo suimtas ir šį kartą vėl išsiųstas į Sibirą (trejiems metams).

1917 m. liepos 18 d. (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Josius atvyko į Tomską, o ten sėdo į Obės upe link Kolpaševo plaukiantį garlaivį. Šioje gyvenvietėje jis pabuvo savaitę ir vėliau, sėdęs į kitą garlaivį, pagaliau nuvyko į pagrindinį savo kelionės tikslą – Narymo kaimą. Šioje vietovėje jis susitiko su kitu Centro Komiteto nariu Jakovu Michailovičiumi (1885–1919), miestui ir pasauliui labiau žinomam Sverdlovo pavarde, o po kelių savaičių juodu pabėgo iš tremties.

Iš pradžių Josius nuvyko į Piterį, kuriame ilga barzda, susiglamžiusia kepure, juodais marškiniais ir nunešiotais batais vaikščiojo Nevos prospektu tarp prabangiai apsirengusių ponų, ponių ir panelių, vėliau išvažiavo į Tiflisą (dabartinį Tbilisį), kur jo sėbrai surengė paskutinį, nenusisekusį apiplėšimą, o po to vėl grįžo į imperijos sostinę.

Čia jis nusprendė šiek tiek atsiriboti nuo kriminalinės veiklos ir labiau sutelkti savo dėmesį į intelektualesnio pobūdžio dalykus, mat jam teko darbuotis prie naujojo bolševikų leidinio „Tiesa“ („Pravda“).

1913 m. vasario 23 d. (galbūt pagal Julijaus kalendorių) vakare, vykstant bolševikų rėmėjų rengtam vakarėliui, Josifas buvo susiimtas dar kartą ir šį sykį išsiųstas ketveriems metams į Turuchanską (Krasnojarsko krašte).

Vasaromis čia vyravo žaluma, o ir tas pats Jakovas Michailovičius buvo netoliese, tad vos atvykęs Koba vėl pradėjo planuoti pabėgimą, tačiau netrukus visus Josiaus planus sugriovė netikėtai visa galybe užgriuvusi žiema (prasidėjus lapkričiui, jau spaudė 33 laipsnių šaltis).

Išgyventi dieną po dienos darėsi vis sunkiau, tad netrukus Koba pradėjo siuntinėti žinutes visiems pažįstamiems, pradedant Svanidzėmis, Alilujevais ir baigiant Uljanovais, Malinovskiais bei Zinovjevais, maldaudamas pinigų (šie jį pasiekė tik 1914 m. pirmąjį mėnesį).

Policijos pareigūnai sužinojo apie pinigus ir iškėlė prielaidą, kad šie skirti dar vienam pabėgimui, tad netrukus caro valdžia nusprendė Josifą ir Jakovą Michailovičių iškelti į Kureikos kaimelį (anot Jakovo, 80 varstų nuo Šiaurės speigiračio).

Iš pradžių Josifas ir Jakovas kartu apsigyveno Aleksejaus ir Anfisos Tarasejevų namuose, tačiau galiausiai Koba išsikėlė ir laikinai prisiglaudė Filipo Saltykovo būste (bičiuliai pykosi dėl įvairių priežasčių, tačiau juos labiausiai supriešino 100 rublių, kuriuos pažįstami lyg ir pažadėjo Josiui, bet galiausiai nusiuntė Jakovui).

Gyvenimo sąlygos Kureikoje buvo atšiaurios, tačiau jos nepalaužė senų Kobos įpročių. Vos apsigyvenęs pas Tarasejevus, jis susipažino su našlaite Lidija Pereprygina, su kuria užmezgė romaną. Mergaitei buvo vos trylika.

Baigiantis 1914-iesiems, ji pagimdė pirmąjį judviejų vaiką, kuris netrukus mirė, o 1917 m. pavasarį – sūnų Aleksandrą (1917–1987).

Apie jį negalima pasakyti nieko įdomaus. Aleksandras buvo kareivis, tačiau mirė 1987-aisiais, tad galima kelti prielaidą, kad jo gyvenimas buvo linksmesnis už Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) sūnaus Jakovo (1907–1943), tačiau ne toks sėkmingas, kaip Konstantino Stepanovičiaus (1911–1996), visuomenėje labiau žinomo Kuzakovo pavarde.

Mirus sutuoktinei, Koba negaišo laiko gedului ir dar uoliau kibo į revoliucinę veiklą. Jis siekė sudominti marksizmu neišsilavinusius musulmonų tikėjimo darbininkus, organizavo bei vykdė ginkluotus apiplėšimus, grobė ir žudė žmones, taip pat reketavo ir šantažavo vietos (Baku dabartiniame Azerbaidžane) verslininkus.

Caro slaptoji politinė policija užfiksavo, kad Kremliaus onanistų dažnai minimos Rothschildų šeimos darbuotojas Davidas Lvovičius Landau (1866–1943), 1962 m. Nobelio premiją laimėjusio sovietinio mokslininko tėvas, reguliariai lėšomis remdavo bolševikus.

Pasauliniu driežažmogių sąmokslu tikintys žmonės šį faktą, be jokios abejonės, priims kaip nekvestionuojamą vakcinų kenksmingumo įrodymą, tačiau taip pat negalima atmesti prielaidos, kad šie verslininkai, kaip ir jų konkurentai, Kobai paprasčiausiai mokėjo dėl to, kad jų įmonėje nekiltų daugiau paslaptingų gaisrų arba kad jų šeimų nariams (ypač nepilnamečiams) nenutiktų „nelaimingas atsitikimas“.

1908 m. kovą našlio Josiaus linksmybės (jis nevengė audringų vakarėlių ir moterų draugijos) baigėsi, mat caro teisėtvarkos struktūros jį sučiupo dar kartą.

Iš pradžių jis buvo patupdytas į Baku Bailovo kalėjimo trečiąją kamerą (čia daug skaitė, žaidė, lavino vadinamosios esperanto kalbos įgūdžius ir organizavo visų įtariamųjų išdavystėmis utilizavimą), o vėliau išsiųstas į tremtį dvejiems metams.

Šį kartą caro valdžia nusprendė jį ištremti ne į Sibirą, o į Europai priskiriamą Vologdos guberniją. Dėl nežinomų priežasčių kelionė į Vologdą užtruko net tris mėnesius (būdamas Bailovo kalėjime jis keletą kartų bandė nesėkmingai pabėgti), tačiau galiausiai Josius, baigiantis 1909 m. vasariui (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių), atvyko į Solvyčegodsko kaimą.

Vietinėms moterims, kaip ir jų „kolegėms“ iš Sibiro, Josius, net ir būdamas randuotas bei strazdanotas, atrodė gražus, tad vos atvykęs, negausiame politinių kalinių būryje jis labai greitai įsitaisė net dvi meilužes.

Solvyčegodsko kaime, kaip ir Naujojoje Udoje (Sibire), Kobai buvo vienu metu ir linksma, ir nuobodu. Tremtiniai daugiau ar mažiau visi laikėsi drauge ir rengdavo slaptus, bet audringus vakarėlius, tačiau ir tai jam greitai pabodo. Baigiantis 1909-ųjų birželiui, Josifas, padedamas Tatjanos Suchovos (spėjama, kad jie buvo meilužiai), užsivilko sarafaną ir persirengęs moterimi nuplaukė garlaiviu į vietos centru laikomą Kotlasą (dabartinis Archangelskas). Čia jis atsisveikino su Tatjana ir, sėdęs į traukinį, išvyko į Sankt Peterburgą (ekspertai taip ir negali pasakyti, ar jis buvo nusiskutęs barzdą bei ūsus).

1909 m. liepą (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) jis grįžo į Baku, kuriame subūręs likusius sėbrus (bolševikai dabar Baku buvo labai susilpnėję) pradėjo planuoti laivo užpuolimą (kad būtų už ką leisti „Bakinskij proletarij“). Čia jį taip pat pradėjo itin akylai stebėti du bolševikų gretose infiltravęsi agentai Fikusas ir Michailas.

Beveik tuo pat metu jis pradėjo reguliariai lankytis Tiflise (dabartinis Tbilisis), organizuodamas ir vykdydamas specialiąsias reketo ir plėšikavimo operacijas, tačiau jam veikiausiai taip ir nepavyko sužinoti apie savo tėvo – girtuoklio, mušeikos ir valkatos Visariono (1850–1909) mirtį.

Tai buvo itin svarbus metas Josiaus psichikos raidai, mat veikiausiai būtent tada visi tie revoliucionierių ir slaptųjų tarnybų dvigubi žaidimai jo prote pasėjo arba sudaigino paranojos sėklas, o ir jis pats daugelį metų buvo įtarinėjamas tarnavimu Ochrankai bei bendražygių išdavystėmis.

1909 m. rugsėjį (matyt, pagal Julijaus kalendorių) Josifą pasiekė žinios, kad dvigubas caro slaptosios policijos agentas išdavė vietą, kurioje buvo dislokuota vertinga leidybai naudojama įranga. Tą kartą Josiui greitai pavyko rasti naują slėptuvę, tačiau vos po kelių mėnesių (1910 m. kovą) Koba vėl buvo suimtas kartu su iš didikų kilusia savo meiluže Stefanija Petrovskaja (pedagoge, kataliko dukterimi, sutikta Vologdos tremtyje) ir dar kartą pasodintas į Bailovo kalėjimą.

Vėliau paleista iš kalėjimo Stefanija pradėjo jį lankyti ir Josius jai netgi pasipiršo. Tų pačių metų rugsėjį caro valdžia jį dar kartą nutarė išsiųsti į Solvyčegodską, tik šį kartą dar ir uždrausdama jam penkerius metus rodytis Kaukazo regione, tad sužadėtinės Josius ne tik nevedė, bet ir veikiausiai daugiau niekada nebematė.

Grįžęs į Solvyčegodską jis vėl pradėjo lakstyti paskui sijonus ir galiausiai kartu su meiluže Serafima Chorošenina apsigyveno našlės Marijos Kuzakovos name. Spėjama, kad būsto šeimininkę jis apvaisino savo sėkla ir ši vėliau pagimdė sūnų Konstantiną (1911–1996).

Koba nebandė susitikti su Konstantinu, tačiau vėliau šis įstojo į Leningrado (Sankt Peterburgo) aukštąją ugdymo įstaigą ir galiausiai gavo gerą darbo vietą Maskvoje (Centro Komiteto sistemoje). Didžiąją gyvenimo dalį jis dirbo kino, televizijos ir radijo sritis kuruojančiu aukšto rango funkcionieriumi, tad galima teigti, kad jo gyvenimas, nepaisant kelių sukrėtimų, buvo sėkmingesnis už Jakovo (1907–1943).

Revoliucine veikla užsiėmusio Kobos dažnai nebūdavo namie, o Kato dėl to jausdavosi apleista ir labai vieniša. Jekaterina mirė praėjus kiek daugiau nei metams po vedybų (spėjama, kad nuo tuberkuliozės arba kokios nors šiltinės), tačiau, prieš palikdama šį pasaulį, ji dar spėjo pagimdyti vaiką – sūnų Jakovą (1907–1943).

Vėliau, jau žlugus Sovietų Sąjungai, raudonosios epochos besiilgintys žmonės dažnai mėgdavo pasakoti jaunesniųjų kartų atstovams, koks neva žiaurus, griežtas, tačiau įžvalgus ir išmintingas buvęs Josifas.

Pasakotos legendos, kad Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metais Kobos sūnus Jakovas pakliuvęs į vokiečių nelaisvę ir Trečiojo reicho vadovybė, sužinojusi, kas jis esąs, pasiūliusi jį iškeisti į vieną žymiausių vokiečių generolų (atsidūrusių sovietų nelaisvėje). Josifas šį pasiūlymą atmetė, pareikšdamas, kad neturi sūnaus, vardu Jakovas. Tada vieną 1943 m. balandžio dieną Kobos sūnus neva nusižudė – užšoko ant spygliuotos vielos, kuria tekėjo elektros srovė. Kiek vėliau Jakovo dukrai kažkas parodė nuotrauką su ant spygliuotos tvoros pakibusiu žmogumi ir pasakė jai, kad čia jos tėvas.

Sunku pasakyti, ar šie pasakojimai teisingi, tačiau faktas yra tas, kad, tapęs SSRS monarchu, Josifas Visarionovičius nerodė gailesčio net patiems artimiausiems savo aplinkoms nariams (tą gali paliudyti tiek Svanidzių, tiek Alilujevų atstovai).

1907 m. balandžio 27 d. (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Koba (ne be palydos) atvyko į Didžiosios Britanijos žemes tam, kad dalyvautų nuo gegužės 13-osios iki birželio 1-osios (pagal Grigalijaus kalendorių) vykusiame penktajame Rusijos socialdemokratų darbo partijos kongrese. Jis jau buvo dalyvavęs prieš metus vykusiame ketvirtajame kongrese (Stokholme) ir tai buvo jo pirmoji kelionė už Rusijos imperijos ribų, per ją jis susipažino su bolševikų mesijumi Vladimiru Iljičiumi Uljanovu (1870–1924).

Ekspertai visada atkreipia dėmesį, kad penktasis Rusijos socialdemokratų darbo partijos kongresas vyko marksistams itin neįprastoje vietoje – vadinamojoje Brolybės bažnyčioje (Brotherhood Church), kuri, visiškai neatsižvelgus į sovietinio paveldo sergėtojų godas, buvo nugriauta dar 1934 m.

Šis susitikimas nebuvo labai malonus. Už ginkluotą kovą su caro režimu pasisakantys bolševikai turėjo beveik šimtą delegatų (iš viso delegatų buvo 338), tačiau už dalyvavimą rinkimuose į Dūmą (imperijos parlamentą) pasisakiusius menševikus parėmė kitos kairiosios grupuotės (pvz., vadinamasis Bundas, vienijantis kairiųjų pažiūrų žydus). Žydų dalyvavimas suvažiavime kažkodėl itin suerzino Josių ir jis sukūrė teoriją, kad neva bolševikai yra „tikroji rusiška frakcija“, o menševikai – „žydų frakcija“.

Kongresui pasibaigus, Koba grįžo į tėviškę ir toliau tęsė savo kriminalinę, ekstremistinę ir agitacinę veiklą. 1907 m. birželio 26 d. (pagal Grigalijaus kalendorių) visą Tiflisą (dabartinį Tbilisį) sudrebino itin įžūlus ir agresyvus apiplėšimas, per kurį Kobos suburta vyrukų ir merginų gauja, naudodama ginklus ir sprogstamuosius užtaisus, Erivanskio aikštėje (dabartinė Laisvės aikštė) užpuolė pinigus gabenusią transporto priemonę. Iš viso per šią avantiūrą buvo pražudyta 40 žmonių ir pagrobti keli šimtai tūkstančių rublių (rublio kursas, matyt, tais laikais skyrėsi nuo dabartinio), kuriuos bandyta panaudoti Rusijos socialdemokratų darbo partijos veiklai finansuoti.

Nors Vladimiras Iljičius Uljanovas dažnai pristatomas kaip vienas šio apiplėšimo organizatorių arba bent jau sumanymo autorių, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad nei šioje, nei kitose panašiose avantiūrose jis faktiškai nedalyvaudavo. Nei bankų plėšimas, nei reketas, nei pagrobimai nebuvo tinkama veikla nuo darboholizmo šaukštą padėjusio ugdymo įstaigų inspektoriaus sūnui, o ir, užsiimant tokiais reikalais, galima galvą prarasti, kaip tai nutiko broliui Sašai (1866–1887). Geriau jau sėdėti kokiame Lenkijos ar Šveicarijos užkampyje ir gilintis į Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio (1770–1831) įtaką Karlui Heinrichui Marxui (1818–1883) bei leisti tokiems kaip Koba nudirbti visą purviną darbą.

Po apiplėšimo Josifas perkėlė Kato su vaiku į Baku (dabartinis Azerbaidžanas), o pats kibo į dviejų bolševikų leidinių „Bakinskij proletarij“ ir „Gudok“ (liet. Švilpukas) redagavimą. Iš pradžių Kato su vaiku buvo apgyvendinti vieno naftos verslovės darbininko bute, o vėliau perkelti į „totorių namą žemomis lubomis Apšerono pusiasalyje“ (nuomojamą iš savininko turko).

Anot ekspertų, Kato buvo apsigimusi židinio sergėtoja ir visu kuo siekė padaryti landynę jaukesnę – ten ji pastačiusi medinę lovą, atsigabenusi siuvamąją mašiną ir netgi pasikabinusi užuolaidas. Vėliau įvairūs asmenys tvirtino, kad, mirus Jekaterinai, Koba kone palūžęs. Jis esą pats užmerkęs velionei akis, vargais negalais pastovėjęs su jos artimaisiais prieš fotoobjektyvą, paskui nualpęs, atsigavęs, raudojęs, graužęsis bei tvirtinęs, kad su žmonos mirtimi mirę ir jo paskutiniai šilti jausmai žmonių giminei.

Per laidotuves jis neva puolė paskui karstą į duobę ir vyrams teko jį iš ten ištraukti, tačiau vos pastebėjęs prie laidotuvininkų prisišliejusius ochrankos (caro slaptosios policijos) agentus, pasileido į kapinių pakraštį, peršoko tvorą ir dingo. Sūnų jis paliko žmonos giminėms ir nesirūpino juo daugiau kaip dešimt metų. Gali būti, kad senatvėje jis tikrai neprisiminė turįs sūnų, vardu Jakovas.

Metęs seminariją, Koba 1899 m. spalį (matyt, pagal Julijaus kalendorių) įsidarbino Tifliso (dabartinis Tbilisis) meteorologijos stotyje. Čia jis, gaudamas dvidešimt rublių per mėnesį, turėdavo tris dienas per savaitę (nuo 6.30 iki 22 val. arba nuo 20.30 iki 8.30 val.) kas valandą tikrinti oro temperatūrą ir slėgį.

Užsiėmimas galbūt ir nebuvo labai įdomus, tačiau dabar Koba visą savo laisvą laiką galėjo skirti proletariato kovai su buržuazija. Kartu su savo bičiuliu šventiko sūnumi Lado Kecchoveliu (1877–1903) Koba pradėjo šlietis prie įvairių darbininkų grupių ir kurstyti jų streikus, tad netrukus meteorologijos stotyje pasirodę policijos pareigūnai suėmė Josifą ir išvežė jį į Metechio tvirtovę. Tą kartą įkalinimo įstaigoje Koba ilgai neužsibuvo, o paleistas tik dar aktyviau įsitraukė į revoliucinio pobūdžio veiklą.

Spėjama, kad bene daugiausia jis trynėsi prie geležinkelio darbininkų, kuriuos siekė supažindinti su marksizmo ideologijos pažadais. Būtent čia jis veikiausiai ir susipažino su elektriku, būsimuoju bičiuliu bei ilgamečiu sėbru Sergejumi Jakovlevičiumi Aliliujevu (1866–1945). Vėliau Josius užmezgė romaną su jo palaidu lytiniu gyvenimu garsėjusia žmona, o galiausiai (maždaug 1919 m.) vedė Sergejaus ir Olgos (1875–1951) dukrą Nadeždą (1901–1932).

1901 m. pavasarį jauniesiems marksistams ir jų kurstomiems darbininkams pavyko surengti susistumdymų su valdžios atstovais, pasibaigus Gegužės 1-ajai skirtoms eitynėms. Neatmestina prielaida, kad svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti ir Koba.

Baigiantis 1901-iesiems, Josifas jau buvo apsistojęs Batumyje (dabartinė pietvakarių Gruzija). Čia jam pavyko gauti darbą su Rothschildų šeima siejamos naftos perdirbimo įmonės saugykloje (tai ta pati šeima, su kuria sąmokslo teorijų mylėtojai mėgsta sieti savo erotines fantazijas), tad nepraėjus nė trims mėnesiams nuo Kobos persikėlimo į Batumį, šios įmonės patalpos paslaptingomis aplinkybėmis užsidegė.

Darbininkai padėjo gesinti gaisrą ir už tai tikėjosi gauti premijų, tačiau įmonės vadovybė (ar savininkai) suvokė, kad gaisras sukeltas tyčia ir atsisakė jas mokėti, tad Koba virtęs Soso vėl griebėsi „darbo“ – prasidėjo streikas, o kad viskas būtų perkelta į naują lygį, Josifas (arba jo patikėtiniai) greitai išvyko į Tiflisą įsigyti atsišaukimų leidybai skirtos įrangos.

Valdžios atstovai siekė užgniaužti neramumus, suimdami kai kuriuos streikininkus, tačiau laisvėje likę aktyvistai, veikiausiai ne be Kobos pagalbos, surengė demonstraciją, pasibaigusią kalėjimo šturmu ir šaudymais į maištingą minią (laidojant žuvusiuosius, buvo surengtos dar vienos eitynės).

Anksčiau Kobai neblogai sekėsi slapstytis ir vedžioti už nosies valdžios atstovus bei jiems dirbančius informatorius, tačiau šį kartą sėkmė nuo jo nusisuko ir, įpusėjus 1902 m. pavasariui, Josifas jau buvo atsidūręs belangėje.

Areštų būta ir anksčiau, tačiau šį kartą Josifas rimtai įklimpo. Iš pradžių jis sėdėjo Batumio kalėjime, kuriame, pasak kai kurių ekspertų, uoliai lavinosi ir lavino kitus, siuntė nurodymus draugams, terorizavo nepatinkančius asmenis, bandė organizuoti savotišką politinių bei kriminalinių kalinių flirtą ir visaip kitaip paveikti įkalinimo įstaigos vadovybę, o kiek vėliau buvo perkeltas į Kutaisio kalėjimą (jame vyravo žymiai griežtesnė tvarka).

1903 m. spalį (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Koba pagaliau sužinojo, kad caro režimas jį nusprendė ištremti į Sibirą.

Nors mūsų dienomis caro režimo sprendimas siųsti į Sibirą politinius ekstremistus ir kriminalinius elementus veikiausiai būtų pripažintas šiurkščiu žmogaus teisių pažeidimu, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Kobos patirtis amžino įšalo žemėje buvo gryniausia komedija, palyginus su tuo, ką jo paties karaliavimo laikais teks iškęsti daugybei „liaudies priešų“.

Iš pradžių jis buvo nuvežtas į Irkutską, vėliau – į Balaganską (75 varstai nuo artimiausios geležinkelio stoties), o iš ten jam liepta vykti į Naująją Udą (70 varstų nuo Balagansko), kur tebuvo galima skaityti, muštis, girtauti ir užsiimti tuo, ką šiuolaikiniai šmaikštuoliai vadina „Marš, marš, tra-ta-ta!“.

Atvykęs į Naująją Udą, Josifas apsigyveno aptriušusiame name, priklausančiame valstietei Martai Litvincevai, kuriame buvo du kambariai. Pirmajame kambaryje laikytas maistas, antrajame – gyventa ir miegota.

Į Sibirą atvykę tremtiniai turėjo už caro skiriamą pašalpą (nuo 8 iki 12 rublių) pirkti drabužius, maistą ir mokėti už būstą, kurį nuomodavosi iš varganų vietos valstiečių. Dažniausiai tremtiniams tekdavo glaustis ankštuose, triukšminguose kambarėliuose, kuriuose jie net nebūdavo atskirti nuo šeimininkų.

Vietinėms merginoms atvykėliai keldavo egzotiškų, išsilavinusių, pasiturinčių vyrukų įspūdį, o visai šeimai miegant kartu su kriminaliniu ar politiniu tremtiniu viename kambaryje, amžinojo įšalo žemės lūšnos prisipildydavo neišsemiamos seksualinės energijos, pranokstančios net ir vyraujančią Tailande.

Teigiama, kad Josifas, gyvendamas Sibire, itin daug gėrė ir tratinosi, o kai nebelikdavo ko tratinti – užsidegęs nedidelę lempą skaitydavo, tačiau netrukus jam viskas pabodo ir jis pradėjo regzti pabėgimo planus.

Jaunuoliai čia ne tik kaupdavo žinias ir šlifuodavo įgūdžius, būtinus norint skleisti Dievo žodį, bet ir aptardavo naujausias intelektualinio pasaulio idėjas, madas ir tendencijas.

Tuo metu po pasaulį vis labiau plito su Karlu Heinrichu Marxu (1818–1883) ir Friedrichu Engelsu (1820–1895) siejama ideologija, kurios šalininkai tikėjo daugelį amžių vykusia socialinių sluoksnių kova. Anot marksizmo idėjų, pasibaigus šiai kovai, turėtų susikurti komunizmu vadinama santvarka, kurioje esą visi būsią lygūs, o iš vienų bus paimama pagal galimybes, o atiduodama kitiems pagal poreikius (ar kažkaip panašiai).

Tifliso dvasinė seminarija buvo būtent ta vieta Gruzijoje, kurioje caro režimui grėsmę keliančiu marksizmu domėtasi bene labiausiai.

Spėjama, kad į šią instituciją, kurioje daugiausia lavinosi dvarininkų, ne itin turtingų didikų ir šventikų sūnūs, Soso (Josifas) pirmą kartą įžengė 1894 m. rugpjūčio 15 d. (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių). Seminarijoje vyravo griežta tvarka ir itin slogi atmosfera, o inspektoriais vadinami vienuoliai ypač daug laiko ir jėgų skyrė stebėdami auklėtinius bei siekdami užklupti juos darančius ką nors nepadoraus.

Daug dėmesio prižiūrėtojai skyrė ne tik nepadoriam elgesiui, kaip antai girtavimas, ištvirkavimai ar keiksmai, bet ir uždraustai literatūrai, mat šioje įstaigoje neleista skaityti ne tik gruziniškos literatūros ar socializmą propaguojančių kūrinių, bet ir kone visų dabar labiausiai garbinamų XIX a. Vakarų ir Rusijos kūrėjų darbų (leista skaityti tik tų rusų autorių kūrybą, kuri išleista iki XIX a.).

Vos įsikūręs įstaigoje, Soso pradėjo elgtis santūriau nei Goryje. Jis tapo ramesnis, kuklesnis, dėmesingesnis, drovesnis, mąslesnis, uždaresnis ir netgi ėmė kurti poeziją (kai kurias eiles net pavyko publikuoti leidinyje „Iverija“), o jo lavinimosi rezultatai buvo vieni geresnių (nors ir ne patys geriausi). Tačiau labai greitai visas jo santūrumas išgaravo.

Soso būtų nebuvęs savimi, jeigu nebūtų ėmęs domėtis visa uždrausta, taip pat ir socializmą propaguojančia literatūra. Šiuo metu jau žinoma, kad Soso ne kartą buvo baustas seminarijos inspektorių dėl „nepadorių“ knygų skaitymo ar laikymo, mat visi prasižengimai ir bausmės buvo kruopščiai fiksuojami.

Spėjama, kad Soso, kaip ir Vladimirą Iljičių Uljanovą (1870–1924) itin stipriai paveikė Nikolajaus Gavrilovičiaus Černyševskio (1828–1889) romanas „Ką daryti?“ („Čto delat?“,1863), tačiau dar didesnę įtaką jam padaręs tėvynainio Aleksandrės Kazbegio kūrinys „Tėvažudystė“ (1882). Šio romano personažas Koba (Jakobas) Josifui tapo vienu revoliucionieriaus archetipų, su kuriuo jam vis labiau norėjosi tapatintis, tačiau jį taip pat paveikė ir Victoro-Marie Hugo (1802–1885) romano „Devyniasdešimt tretieji“ („Quatrevingt-treize“, 1874) veikėjas Cimourdainas (katalikų kunigas, tapęs revoliucionieriumi).

Slenkant laikui, dėl uždraustos literatūros ir kitų prasižengimų tarp Koba virstančio Soso bei seminarijos vadovybės kildavo vis daugiau konfliktų, kurie galiausiai peraugo į tikrą psichologinį Josifo ir „Juoduoju ženklu“ praminto tėvo Dmitrijaus (tikras vardas Davidas Abašidzė) karą.

Nuo 1896 m. rudens Josifas vis mažiau dėmesio skyrė lavinimuisi seminarijoje ir vis labiau domėjosi marksizmu bei intensyviau bendravo su kitais šia ideologija besidominčiais asmenimis, o mokymosi rezultatai pradėjo kristi.

Jis taip pat prarado susidomėjimą poezijos kūrimu bei dar labiau atitolo nuo motinos, kurios netgi pradėjo vengti, tačiau vėstant santykiams su Keke (1856/1858–1937), kiek atšilo jo ryšiai su tėvu.

Jie vis dar kartais susitikdavo, ir girtuoklis batsiuvys Visarionas (1850–1909) nebeliedavo tiek įniršio ant savo sūnaus, kaip kadaise (net jam padovanodavo savo siūtų batų), o ir Soso į gyvenimo dugnan nusiritusį tėvą žvelgdavo kiek atlaidžiau.

Likus keleriems metams iki stojimo į seminariją, Beso (Visarionas) buvo pagrobęs Soso ir netgi vertė jį kartu dirbti Adelchanovo batų fabrike, kuriame tvyrojo išmatomis atsiduodantis rauginamos odos dvokas. Tai buvo bene pirmas ir paskutinis kartas, kai Soso gavo paragauti tikro proletaro gyvenimo.

Nuo 1897 m. rudens Koba virstančio Soso elgesys darėsi vis agresyvesnis, o jo konfliktas su seminarijos vadovybe vis labiau aštrėjo.

Jis pradėjo nemandagiai elgtis ir nebenusilenkdavo dėstytojams, taip pat užsiaugino ilgus plaukus, pasiskelbė ateistu, įprato juoktis ir kalbėtis per pamaldas, ankščiau išeiti iš mišparų, vėluoti į giedojimus, vakarienę ir bėgti iš mišių. Jis nebesiteikdavo pakelti kepurės prieš vienuolius.

Besibaigiant 1899 m. pavasariui, Soso jau buvo pašalintas iš seminaristų gretų už neatėjimą į testavimų sesiją. Pats Soso vėliau gyrėsi, kad jį esą pašalino už revoliucinę veiklą ar propagandą, tačiau dabar tyrėjai neatmeta prielaidos, kad būsimasis tironas tuo metu galėdavo dar ir dalyvauti vakarėliuose, kuriuose linksmintasi su laisvo elgesio merginomis bei alkoholiu. Jie taip pat neatmeta prielaidos, kad šios linksmybės turėjo tam tikrų reprodukcinių padarinių, galėjusių lemti pašalinimą iš seminarijos.

Iš pradžių naujajai puikiai besirengiančio, nepaprastai rafinuoto miestiečio bei lieknos, kaštoninių plaukų, didelių akių gražuolės šeimai neblogai sekėsi, tačiau jų laimė ilgai netruko. 1875 m. vasarį (pagal Julijaus kalendorių) porelei gimė sūnus Michailas, bet vos po kelių mėnesių naujagimis paliko šią ašarų pakalnę, sukeldamas savo tėvams itin daug sielvarto. Beso (Visarionas) pradėjo gerti, o mirus antrajam sūnui Georgijui (gimusiam 1876 m. gruodį), tik dar labiau įklimpo į alkoholio liūną.

1878 m. gruodžio 6 d. Keke (Jekaterina) galiausiai pagimdė trečiąjį sūnų – Josifą. Jį motina vėliau meiliai vadino Soso.

Kaip ir dauguma naujagimių, būsimasis diktatorius buvo itin pažeidžiamas (silpnas, gležnas, liesas, imlus infekcijoms, o antras ir trečias jo kairės kojos pirštai buvo suaugę), tačiau jis anksti pradėjo kalbėti ir netrukus pajuto polinkį muzikai bei gėlėms.

Kaip jau minėta ankščiau, šeimai iš pradžių neblogai sekėsi, mat ją rėmė turtingas vietos verslininkas ir imtynininkas Jakovas (Koba) Egnatašvilis. Jis buvo pirmųjų dviejų mirusių porelės vaikų krikštatėvis ir, anot piktų liežuvių, dar ir biologinis Soso tėvas. Dėl jo paramos Visarionas netgi galėjo nusisamdyti sau pameistrių bei darbininkų, tačiau klientai neretai jam mokėdavo vynu, kurio Gruzijoje buvo itin gausu dar nuo Antikos laikų (žr. mitą apie Argonautus ir Aukso vilną).

Esant tokioms aplinkybėms, Beso vis sparčiau ėmė ristis į gyvenimo liūną, kol galiausiai per keletą metų visiškai degeneravo. Jam pradėjo drebėti rankos, tad buvo vis sunkiau dirbti. Netrukus jis tapo be galo įžeidus, nerūpestingas ir dažnai įsitraukdavo į muštynes, o jo verslas – vis labiau apleistas.

Soso, sulaukus penkerių, Pamišėliu Beso pramintas jo tėtušis jau buvo tapęs smurtauti linkusiu, degradavusiu alkoholiku, t. y. vienu tų, kurie gavę pinigų keletą parų nesirodo namuose, o grįžę į šeimos lizdą iš karto paleidžia į darbą kumščius.

Be Jakovo Egnatašvilio buvo dar du vyrai, kuriems liežuvautojai priskyrė raudonojo antikristo biologinio tėvo titulą: policijos viršininkas Davrišašvilis ir Beso sugėrovas šventikas Čarkvianis.

„Visi trys išvardyti vyrai buvo iškilūs vietiniai, mielai gelbėję iš bėdos gražią jauną svetimo vyro žmoną. Kalbant apie pačią Keke, visuomet buvo sunku patikėti, kad dievobaiminga dvidešimto amžiaus ketvirtojo dešimtmečio senutė su juoda vienuoliška skara ir nesutramdoma devyniolikto amžiaus devintojo dešimtmečio mergina – ta pati moteris. Jos pamaldumu abejoti nereikia, bet dievobaimingumas niekada netrukdė žmonėms nusidėti kūnu. Ji tikrai didžiavosi esanti „geidžiama ir graži mergina“; esama įrodymų, kad ji buvo kur kas žemiškesnė, negu atrodė. Būdama jau sena, Keke tariamai ragino Niną Beriją, Stalino vietininko Kaukaze Lavrentijaus žmoną, susirasti meilužių ir labai pikantiškai kalbėdavo apie dalykus, susijusius su seksu: „Jaunystėje tvarkydavau kitiems namus ir, kai pasitaikydavo koks gražus vaikinas, niekada nepraleisdavau progos.“

Berijos Stalinui – priešiški liudytojai, bet užuominų apie žemiškas išdaigas pasitaiko net pačios Keke prisiminimuose“, – samprotaujama Simono Jonathano Sebago Montefiore (1965) knygoje „Stalino jaunystė“ („Young Stalin“, 2007).

Nors ekspertai negali visiškai atmesti kalbų, kad religingoji Keke jaunystėje buvo padykusi, tikimybė, kad Soso buvo savo motinos sutuoktinio biologinis vaikas, taip pat yra tikėtina, mat vėliau jie supanašėjo tiek fizine išvaizda, tiek charakteriu (polinkiu į smurtą, paranoją ir despotizmą).

Netylančios kalbos apie Keke palaidumą ir kito vyro „indėlį“ audrino girtaujančio Beso vaizduotę. Paranoja jį tik dar labiau skatino griebtis smurto, tad prisigėręs jis mušdavo ir Keke, ir Soso.

Kuo labiau siautėjo tėvas, tuo uoliau būsimąjį diktatorių savo meile bandė apgobti motina, tačiau jau augdamas mažasis Keke numylėtinis demonstravo polinkį į valdingumą, agresiją ir mylinčiai motinai kartais taip pat tekdavo griebtis smurto.

Galiausiai šeima neteko namų, kuriuose gimė Soso, ir buvo priversta leistis klajoti po kraštą. Dešimt metų jie glaudėsi mažiausiai devyniose skirtingose nuomojamuose būstuose, kol galop Keke su vaiku apsigyveno pas vieną savo brolių.

Netrukus Beso vėl pasirodė jos gyvenime. Jis pažadėjo pasitaisyti ir parsivedė Keke namo, tačiau jam taip ir nepavyko atsisakyti alkoholio.

Anot motinos, patirdamas šį smurtą Soso darėsi vis labiau uždaras. Jis norėjo pradėti skaityti ir Keke galvojo leisti vaiką į ugdymo įstaigą, tačiau Beso tam prieštaravo. Šis troško, kad sūnus sektų tėvo pėdomis (siūtų batus), tačiau vos pradėjus žengti šio amato keliu (1884 m.), Soso sunkiai susirgo raupais.

Nors Soso pasveiko, raupai amžiams paženklino jo veidą, o Beso nusprendė galutinai palikti šeimą. Jis ne tik atsisakė remti žmoną ir vaiką pinigais, bet ir pats pareikalavo, kad Keke imtų dirbti (skalbti) bei siųstų lėšas jam.

Kitoms šeimoms tais metais pasisekė menkiau. Antai Koba Egnatašvilis kone per vieną dieną dėl raupų pradaro net tris savo vaikus, tad dabar Keke geradariui pajuto dar didesnį prielankumą, galėdama su juo pasikalbėti apie anapus iškeliavusias atžalas.