Kontekstai

Portreto žanras tapyboje suklestėjo baroko laikotarpiu. Darbuose dailininkai tolo nuo portretuojamojo idealizavimo ir stengėsi jį vaizduoti kuo tikroviškiau.

Naujos – realizmo – tendencijos šio žanro kūriniuose atsirado XVIII a. antrojoje pusėje – XIX a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu į portreto žanro lauką vienas pirmųjų žengė prancūzų fotografas Nadaras, portretinėje fotografijoje akcentavęs psichologinius portretuojamojo bruožus. Atsiradusi fotografija nesumenkino portreto reikšmės dailėje, tačiau paskatino dailininkus ieškoti naujų vizualinės raiškos formų.

XX a. viduryje portreto žanras tapyboje tarsi atgimė. Fotografijoje jis taip pat keitėsi. XX a. 2–4 dešimtmečiais fotografas Augustas Sanderis, 5–6 dešimtmečiais Richardas Avedonas, Diane Arbus pradėjo kurti atvirus, įtaigius socialinius portretus.

Dešimtmečiu vėliau JAV išpopuliarėjo tapybą ir fotografiją sujungęs fotorealizmas. Šiandien portreto žanras yra labai įvairus, stebinantis, laužantis įprastas šio žanro taisykles ir – vis dar aktualus.

Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis.

 

Apsinuoginimas

Prie portreto aktualumo reikšmingai prisideda socialiniuose tinkluose populiarios asmenukės. Priešingai nei tapyti portretai, jos yra (pa)daromos, o ne kuriamos, todėl jų tiražai dideli, o kokybė (tiek vertinant techninę, tiek idėjinę puses) kelia abejonių. Tačiau į jas pažiūrėti įdomu. Ypač kai koncentruojamasi į antraplanius dalykus, detales, esančias, pavyzdžiui, fone.

Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis, kurias pateikiant pritrūksta subtilumo. Asmenukėse taip pat atspindimos save fotografuojančio asmens nuotaikos – nuo ašarų iki (ne)natūralaus juoko. Iš tiesų, žvelgiant į konkretaus žmogaus asmenukę galima apie jį pasakyti labai daug. Per daug. Todėl tiek emocinio, tiek kūniško socialinių tinklų vartotojų apsinuoginimo galėtų būti mažiau.

Užrašai

Vis dėlto absoliutinti nereikėtų – ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.

Tapytoja Laura Slavinskaitė parodoje eksponuojamame prieš ketverius metus pradėtame ir iki šiol tęsiamame portretų cikle „Užrašai“ įdėmiai pažvelgia į socialinių tinklų vartotojų taip mėgstamas asmenukes ir jas interpretuoja kurdama šeimos narių, draugų, kolegų, atsitiktinai sutiktųjų portretus.

Priešingai nei asmenukės, kiekvienas tapytojos kurtas portretas yra kitoks: skiriasi komponavimo būdas (menininkė nevengia netradicinių kompozicijų, kai nukertama viršutinė ar apatinė veido dalis), nuotaika (vieni portretuojamieji – mąslūs, kiti žvelgia tiesiai į juos tapančią menininkę, dar kiti pagauti darant judesį), šviesos ir šešėlio dinamika (kai kuriuose portretuose šviesa ir šešėlis ant veido kuria dekoratyvius raštus, kituose šviesa užleidžia vietą beveik visą portretuojamojo veidą uždengiančiam šešėliui).

Kūrinius jungia atpažįstamas L. Slavinskaitės tapybos stilius ir vienodas formatas, atkartojantis socialiniams tinklams būdingą nuotraukų pateikimo ekrane estetiką.

Menininkė nevengia netikėtumų, kritikuoja socialinius tinklus, atitrūkdama nuo jiems būdingos estetikos ir kūrinių eksponavimu pabrėždama kiekvieno portretuojamojo unikalumą, charakterį, dvasinę būseną.

Ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.

 

Po dešimties metų

Socialinių tinklų tema įdomi ir menininkei Jūratei Kluonei. Kurdama portretus ji, kaip priemone, pasinaudojo feisbuku ir sukūrė tapybos darbų ciklą „Facebook’o draugai“, kuriame, kaip pati sako, perteikia švelniai ironišką žvilgsnį į šiandienos herojus.

Cikle – karantino laikotarpiu tapyti bendramokslių iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto portretai. Paskelbus karantiną feisbukas tapo priemone, suteikusia menininkei galimybę matyti bendramokslius, kadangi gyvi susitikimai buvo draudžiami.

Portretuose tapytoja atskleidžia, kaip per dešimtmetį pasikeitė tie žmonės, su kuriais studijų laikotarpiu leido nemažai laiko, o dabar draugystė palaikoma tik socialiniame tinkle. J. Kluonė ieškojo nuotraukų, kuriomis jie prisistato asmeniniuose profiliuose. Įdomu buvo tai, kad ne visi kelia savo portretus, todėl tapytojai teko gerai panaršyti po jų ar net kitų vartotojų sukurtas nuotraukų galerijas, kad atrastų fotografijas, į kurias žiūrėdama galėtų tapyti.

Tapant iš nuotraukų J. Kluonei pavyko išvengti tiesioginio jose regimo vaizdo citavimo. Darbuose nėra portretinėms nuotraukoms būdingo sustingimo ar oficialumo. Fotografijose portretuojamasis lieka statiškame dabarties momentu, o laikas tapytame portrete dažnai yra nenuspėjamas. J. Kluonės kurti bendramokslių portretai, kuriuose realistiškai ištapytos detalės derinamos su lengvais potėpiais ir eskiziško piešinio estetika, yra įtaigūs, gyvybingi, dinamiški.

Personažas

Veidas – tarsi veidrodis. Apie žmogų jis gali pasakyti daug. Raimonda Kielaitė, meno lauke prisistatanti kaip Mone Kielė, paveiksluose jam skiria visą savo dėmesį. Atrodo, kad menininkės drobėse nepakaktų vietos niekam kitam, tik portretui. Kiekvienas kūriniuose regimas veidas ryškus spalvinėmis dėmėmis, jų kontrastais, energingais potėpiais. Portretai traukia žvilgsnį. Jį norisi užlaikyti ir žiūrėti portretuojamajam tiesiai į akis, stengiantis įspėti mintis.

Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. Žmogus turi skirtingas puses. Vienas jų rodo, kitas – slepia. Tai ypač pastebima socialinių tinklų vartotojų profiliuose. Menininkės paveiksluose, man regis, paslapčių nėra. Tik nuo žiūrovo priklauso, kokią istoriją jis perskaitys tapytame veide.

Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. 

Dedikacija

Pasakojamos istorijos reikšmė yra labai svarbi „lūžio kartos“ tapytojos, pedagogės Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kurtuose vienu ryškiausių Holokausto aukų simboliu tapusios Anos Frank portretuose. Kaip parodos anotacijoje teigia dr. Stanislovas Mostauskis, žvelgiant į tapytojos kūrinius užtenka konstatuoti, kad jie turi galią.

Intymią atmosferą tarp žiūrovo ir paveikslų motyvo sukuria drobių mastelis ir jų estetika, primenanti senas fotografijas. „Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.“ Šis pasakymas atėjo man į galvą sėdint parimus vieną iš liūdnųjų dienų“, – viename dienoraščio įraše rašė Ana Frank. Citatą apie popierių būtų galima perfrazuoti į: „Drobė atlaiko daugiau nei žmogus.“

Žiūrint į E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinius reikia įveikti kylančią baimę prisiminti žiaurią, nesuvokiamą, slegiančią trumpo Anos Frank gyvenimo istoriją. Jos užmiršti negalima. Nes istorija yra linkusi kartotis.

Menininkių kurti portretai – labai skirtingi. Keliantys žiūrovo susidomėjimą, skatinantys susimąstyti, žadinantys emocijas ir dovanojantys asmeninių patirčių. Tai tik dar kartą patvirtina faktą, kad portreto žanras yra nemarus.

Paroda eksponuojama iki kovo 31 d.

Paskutinę 2020-ųjų dieną menininkė socialiniame tinkle atidarė virtualiąją personalinę parodą "Facebook'o draugai 2020". Karantino metu socialinis tinklas tapytojai tapo vienintele priemone, kuri suteikė galimybę realizuoti parodos idėją – nutapyti bendramokslių tapytojų portretus praėjus dešimčiai metų po bakalauro studijų baigimo – ir pasidalyti kūrybinio darbo rezultatais.

Su J.Kluone kalbamės apie jos karantino išgyvenimo strategija tapusią personalinę parodą, kuri nebūtų įgyvendinta be pagražintos socialinių tinklų realybės.

Menininkui, norinčiam kurti, yra būtina atsiriboti, susikoncentruoti, įsiklausyti. Tačiau svarbu nelikti užsidarius.

– Į 2021-uosius įžengėte su virtualiąja, socialiniame tinkle pristatyta personaline paroda "Facebook'o draugai 2020" (kurią dar pavadinate ir "Karantino portretais"). Trumpam atsitraukus nuo parodos ir sutelkus dėmesį į praėjusius metus, ar jie jums buvo kūrybiškai aktyvūs? Dviejų karantinų iškeltus iššūkius įveikėte be didelio streso?

– Pirmasis karantinas labai sutrikdė mano planus ir sukėlė gana didelį stresą, o antrojo metu jau sugebėjau prisitaikyti prie naujų sąlygų ir priėmiau situaciją kaip galimybę, o ne kaip bėdą.

Aistės Dabkevičiūtės portretas.

Antrojo karantino išgyvenimo strategija tapo darbų šiai parodai kūrimas, o gauta Lietuvos kultūros tarybos individuali meno kūrėjo stipendija dar labiau paskatino įgyvendinti savo idėją. Juk drobėmis, dažais, teptukais nelyja, jų miške neprisirinksi. Todėl praėjęs laikas kūrybiškai buvo tikrai aktyvus. Metus užbaigiau su virtualiąja personaline paroda – jaučiu pasitenkinimą.

– Kaip manote, ar koncentravimasis į kūrybą yra svarbiausia šio sudėtingo laikotarpio išgyvenimo sąlyga menininkui?

– Tikriausiai ne visiems. Jei nėra už ką nusipirkti valgyti ar susimokėti už šildymą, koncentravimasis į kūrybą yra sunkiai įmanomas. Kaip į bet kurį reiškinį, į karantiną, galima pažvelgti iš skirtingų pusių. Pirmojo karantino metu stresavau, kad buvome uždaryti, apriboti, atskirti, o antrojo, priešingai, – džiaugiausi, kad galėjau susikaupti, įsigilinti, kurti. Menininkui, norinčiam kurti, yra būtina atsiriboti, susikoncentruoti, įsiklausyti. Tačiau svarbu nelikti užsidarius, o atsiverti, išlieti kūryboje savo pajautimus, atskleisti suvokimus. Tai yra ne tik išgyvenimo, bet ir gyvenimo sąlyga.

– Paisydami karantino ribojimų, užsidarėme namuose ir savo darbus, socialinį, kultūrinį gyvenimą perkelėme į virtualiąją erdvę. Dalis žmonių, galbūt, tapo ir aktyvesniais socialinių tinklų vartotojais. Būtent su vienu iš socialinių tinklų yra susieta virtualioji personalinė jūsų darbų paroda "Facebook'o draugai 2020", kurioje eksponuojate dešimt bendramokslių portretų. Ar feisbukas jums tapo šaltiniu, iš kurio pasisėmėte idėją kūrybai?

– Feisbukas man nėra idėjų šaltinis. Jei būčiau galėjusi pati nufotografuoti kiekvieną bendramokslį, taip ir būčiau padariusi arba, jei būčiau turėjusi po šūsnį kiekvieno jų pastarųjų metų nuotraukų, feisbuko nebūtų prireikę. Socialinis tinklas buvo priemonė, leidžianti rasti portretuojamų bendramokslių atvaizdus, ir erdvė  kūrybos rezultatams parodyti. Pasibaigus karantinui noriu surengti šių darbų parodą ne virtualiojoje galerijoje.

Tomo Misevičiaus portretas.

– Kūrinių ciklas "Facebook'o draugai 2020" yra tarsi prieš dešimtį metų sukurto jūsų baklaurinio darbo, kuriame tapėte savo bendramokslius tapytojus, tęsinys. Naujajame cikle bendramokslių portretus kūrėte prieš tai gerai ištyrinėjusi jų profilius feisbuke. Ko šiuose profiliuose ieškojote? Į ką atkreipėte dėmesį? Kas tapo medžiaga jūsų kurtiems portretams?

– Norėjau nutapyti bendramokslius, atskleisdama tai, kaip jie pasikeitė, kas juose išryškėjo. Kadangi su daugeliu iš jų atitolome, esame draugais tik socialiniame tinkle, o karantino ribojimai neleido susitikti gyvai, liko tik vienas būdas – surasti jų atvaizdus feisbuke. Man pasirodė įdomu, kaip jie prisistato savo profiliuose. Ieškojau portretinių fotografijų, norėjau, kad jose būtų nors viena labai ryški detalė. Tačiau ne visi į profilius kelia savo portretus. Kažkas vietoje profilio nuotraukos yra įkėlę piešinuką, kažkas – vaizdelį iš interneto platybių, o kažkas  dešimt metų nėra įkėlęs iš viso jokios savo nuotraukos. Bet užsispyriau nutapyti juos visus, todėl teko gerai panaršyti po jų ar net kitų vartotojų sukurtas nuotraukų galerijas.

Kardinaliai nepasikeitė niekas. Ryškesnės tapo tik jų savybės: kietieji tapo dar kietesni, gražuolės – dar gražesnės, slapukai – paslaptingesni, o kuklieji – atsargesni.

– Dešimt metų yra daug. Per tiek laiko žmogus gali pasikeisti kardinaliai. Ar naršydama po bendramokslių feisbuko paskyras pamatėte tai, kas jus nustebino, buvo netikėta?

– Ryškiausiai pastebimi yra fiziniai pokyčiai: kažkas pakeitė plaukų spalvą ar nusikirpo, kažkas užsiaugino barzdą, kažkas nebenešioja akinių, o kažkas juos užsidėjo, kažkas priaugo svorio, o kažkas pasidarė plastinę operaciją. Kardinaliai nepasikeitė niekas. Ryškesnės tapo tik jų savybės: kietieji tapo dar kietesni, gražuolės dar gražesnės, slapukai – paslaptingesni, o kuklieji – atsargesni. Maloniai nustebino tai, kad, praėjus dešimčiai metų po studijų baigimo, dauguma bendramokslių kuria vaizduojamjo meno lauke, naudojasi savo talentais.

Vytenio Jako portretas.

– Vis dėlto paveiksluose į portretuojamuosius žvelgiate su lengva ironija, tarsi nepasitikėdama tuo, ką atradote jų paskyrose socialiniame tinkle.

– Feisbuke kiekvienas apie save pateikia šališką informaciją ir publikuoja tik tokius atvaizdus, kokius nori. Dauguma siekia pasirodyti gražesni, geresni, ypatingesni. Veidaknygėje visapusiškos, išsamios informacijos nerasime. Supratau, kad neatrinksiu, kas ir kiek pasigražino, susireikšmino ar susimenkino, todėl tapiau portretus remdamasi tomis nuotraukomis, kuriomis bendramoksliai patys save pristato, o tapydama sąmoningai akcentavau tas savybes, kurios juose išryškėjo: uždarumą, baikštumą, narcisizmą ar seksualumą, spalvine portretų gama jas paryškindama.

Agnės Mikalauskienės portretas.

– Cikle tarp jūsų grupiokų portretų yra ir jūsų autoportretas. Ar, prieš tapydama save, taip pat atidžiai peržiūrėjote savo feisbuko paskyrą? Atradote joje savęs pačios, savo kasdienybės pagrąžinimų?

– Ir aš noriu įkelti tokią nuotrauką, kurioje atrodau geriau, o ne blogiau. Šį autoportretą tapiau ne pagal savo "Facebook'o" profilio nuotrauką, nes neturėjau tokios fotografijos, kurią norėčiau įkelti. Tik iš feisbuko nuotraukų žmogaus pažinti nepavyks, o ir apytikrio vaizdo apie jį susidaryti neišeis, bet – galima prisistatyti, kaip tik norisi. Dabar aš noriu prisistatyti su plačia šypsena.

– Jūsų grupiokai virtualiojoje parodoje eksponuojamus kūrinius priėmė pozityviai – beveik visi savo feisbuko profilio nuotraukas pakeitė jūsų tapytais portretais. Malonus toks jų palaikymas?

– Nuoširdžiai dėkoju jiems už tokį palaikymą. Tikiuosi, tai rodo, kad ir jiems manasis dėmesys buvo malonus.

– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tai viskas kartu. Ką matome šiame paveiksle – tai tarsi kūno kopija, nors toks siurrealistinis motyvas realybėje neįmanomas, nes sugalvotas, surežisuotas (dailininkė tapo save). Tačiau mentaliniame lygyje – aš kuriu save, kaip ir kiekvienas iš mūsų kuriame save savo kasdieniais pasirinkimais.

– Kas tapo lemiamu faktoriumi, pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Šį kartą – užsakovas. Buvau pakviesta nutapyti žmonių figūras ant lauko sienos milžiniškame paveiksle "Urmo geležinkelio stotis". Pati stotis nutapyta realistiniu stiliumi fasadiniais akriliniais dažais. Tai ir padiktavo atlikimo techniką. Smagu, kad personažus ir siužetus galėjome kurti patys. Visas žmonių (ir gyvūnų) figūras nutapėme dviese su tapytoju Vyteniu Jaku. Viena iš figūrų yra ir mano autoportretas.

– Kūrimo procesas vyko remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Kadangi šis autoportretas tapytas ant pastato sienos, stovint ant siaurų pastolių, o figūra yra beveik natūralaus dydžio, be to, sąmoningai siekta atvaizduoti kuo realistiškiau, todėl būtų sudėtinga nepanaudojus fotoaparato. Pirma, studijoje, naudojantis projektoriumi, tiksliai nupiešta figūra ant popieriaus ir vėliau perkelta ant sienos, o tada tapoma žiūrint į nuotrauką.

– Kuo rėmėtės ieškodama autoportreto spalvinės išraiškos?

– Pagrindinė užduotis, renkantis spalvas, buvo atskirti figūrą nuo fono, iškelti ją į pirmą planą ir pasiekti dermę su greta esančiomis figūromis.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Žiūrint į autoportretą kaip į paveikslo fragmentą fonas yra plytų siena ir ji reiškia plytų sieną. Tačiau žvelgiant į visumą, autoportretui fonas yra paveikslo kontekstas – tai veiksmo pilna miesto geležinkelio stotis. Vieta, kur susikerta žmonių keliai arba prasideda nuotykių kelionės. Kažkam tai kelio pabaiga, kažkam darbo vieta arba stebykla, kaip poetui Gintarui Patackui, sėdinčiam prie to paties staliuko. 1989 m. mes kartu keliavome į Paryžių pas Ugnę Karvelis švęsti Kalėdų ir sutikti Naujųjų, todėl labai smagiai jaučiuosi besišnekučiuodama su poetu prie bendro staliuko.

– Kūrinio formatas – formali paveikslo sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Šiuo atveju nėra drobės. Nesukūriau šio kūrinio formato, bet save nutapyti šia kompozicija pasirinkau pati. Ką tai reiškia, galėtų pasakyti psichologai. Savivertę matuojant pagal autoportreto vietą paveiksle ir užimamą kūrinio dalį, ji labai maža, o pagal figūros dydį – gana didelė. Šis autoportretas – labiau siekiamybė.

Tapydama labiau susikoncentruoju į būties klausimus: ką ir kodėl aš čia veikiu?

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kasdien taip įdėmiai į save nežiūriu. Tapydama labiau susikoncentruoju į būties klausimus: ką ir kodėl aš čia veikiu?

– Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas: į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs (pažvelgiant į save tarsi į nepažįstamąją)?

– Prieš kurdama paveikslą (nebūtinai portretą ar autoportretą) visada koncentruojuosi į save. Tačiau kalbant apie autoportretą, jį kurdama pradedu matyti save iš šalies, o šiame autoportrete, kaip matote, žvilgsnis persismelkia kiaurai. Esu linkusi neatsiriboti nuo savęs, remtis savo patirtimi, atsiminimais.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Šiame auportrete nėra praeities refleksijų, nors man atminties tema yra labai svarbi. Čia fiksuotas esamasis laikas.

– Per kiek seansų nutapėte? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Užtrukau porą savaičių, nes teko pergruntuoti pagrindą ir pertapyti fone esančią plytų sieną, kadangi ji buvo per ryški. Patį autoportretą tapiau apie savaitę. Nuotaika buvo puiki, nes praeiviai atpažindavo, kad tapau save, ir išsakytais komentarais pradžiugindavo.

– Ar tapant autoportretą kyla baimių?

– Bijau tapydama pasendinti ar per daug pajauninti, išgražinti save. Ką pažįstamieji pasakys? Jei atvirai, baimių nebuvo, nes žinojau, ką noriu nutapyti. Na, gal viena maža baimė, kad greitai neišbluktų ir nenutrupėtų, nes siena yra pietinėje pastato fasado pusėje: vasarą kaista, žiemą šąla.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Visų pirma jis yra viešoje miesto erdvėje. Geležinkelio stoties peronas – kaip scena, kur kiekviena figūra – tarsi personažas. Aš vaidinu dailininkę poeto draugijoje. Idėja gimė betapant paveikslą, ji nebuvo iš anksto sugalvota. Nutapius didžiąją dalį figūrų, paaiškėjo, kad dauguma praeivių nesuvokia, kad ant pastato fasado yra tapoma iš tikrųjų. Jiems atrodė, kad paveikslas yra atspaustas ant tento. Tuomet kilo mintis nutapyti save, tapančią kitą figūrą, kuri dar nebaigta, kad matytųsi procesas. V.Jakas jau buvo nutapęs save kaip Pjero personažą. Kiti menininkai, dirbę prie šio kūrinio, taip pat jau buvo nutapyti: architektas Ričardas Stulpinas, grafikai Tadas Šimkus ir Žygimantas Amelynas, pastarasis kaip garvežio mašinistas. Galiausiai nutariau tapyti pati save, tapančią pačią save. Tai autoportretas apie savęs kūrimą.