– Dirbote Lietuvos mokslų akademijoje. Po to buvote Atkuriamojo Seimo narys. Kaip jums atrodė atgimimas?

– [...] Mes dirbome, buvome Aukščiausioje Taryboje. Žinote, kitur to yra išmokstama, pasirengiama, o čia – laimi rinkimus ir, nors vieną dieną – ne politikas, kitą – jau politikas, sakykime, eini politiko pareigas.

Mokslų akademijoje, Filosofijos ir sociologijos institute, dirbo Arvydas Juozaitis, Mečys Laurinkus, Bronislavas Juozas Kuzmickas, buvo bent keli signatarai. Atgimimas atėjo anksti. Pradėjau dirbti vadinamojoje stalinizmo nusikaltimų komisijoje, vadovaujamoje Juzeliūno. Teko pavažinėti, rinkti įdomią medžiagą, padaryti keletą reportažų, parodyti per televiziją apie Antazavės stribus, kaip jie žiauriai žudė vieną šeimą. Remiantis mūsų parodymais, įrašais buvo pradėta baudžiamoji byla, nuteisti keli asmenys. Jie tikrai buvo kalti. Iš akademijos atėjau į Sąjūdį, o iš ten – į Aukščiausiąją Tarybą.

– Labai daug žmonių atėjo į Sąjūdį iš akademijos. Ar ten buvo labai liberali institucija?

– Mūsų institutui vadovavo žmogus, kuris praktiškai buvo ant platformos – visiškas kairysis, bet toleravo Sąjūdį. [...] Kažkaip niekas nedraudė, nors institutui vadovavo žmogus, esantis kairėje pusėje. Per Sąjūdį daug važinėjome, rinkome medžiagą, kur buvo padaryta žiaurių dalykų: Juodupė, Antazavė. Situacija [akademijoje] buvo liberali.

– Ne iš vieno žmogaus girdėti, jog šiuo metu ta nepriklausoma Lietuva yra ne tokia, kokios jie tikėjosi. Esą turime Lietuvą, kurią valdo buvusi partinė, tarybinė, ūkinė nomenklatūra ar jų vaikai. Kaip vertinate šias nuostatas? Ar jos atitinka realybę?

– Man atrodo, tai diskutuotini klausimai. Vienareikšmiškai nepasakysi. Yra ir to, ir ano. Gal liko ir senos nomenklatūros, ir jų vaikų. Kad jie valdo, nemanau. Matot, Lietuvoje įvyko tai, apie ką jau ne kartą buvo rašyta.

Kažkaip ir Aukščiausioje Taryboje buvo daug partijos narių. Buvo aukštų partijos narių, sekretorių. Lietuvoje nebuvo vadinamosios desovietizacijos, kažkokio atsiskyrimo, užbrėžtos ribos. Man atrodo, kad partija atsinešė savo šleifą, atėjo draugų grupė ar būrys su savo pažiūromis, su savo tradicijomis. Vis tiek savi su savais gal užėmė kažkokius postus, tam tikrą poziciją. Tai turėjo įtakos veiklai, bet tai nyko nunyno.

Buvo aktyvių komjaunuolių, atėjusių iš Centro Komiteto. Galime neminėti pavardžių, bet jie nuo pradžių įsiliejo, užėmė ir šiandien užima atsakingas pareigas. Jiems dėl to niekas neturi priekaištų.

Jeigu kas paklaustų, kas yra patriotizmas, pasakyčiau – patriotizmas yra išsaugoti Lietuvos žmones Lietuvai.

– Tai yra kažkokie politiniai vadybininkai, kurie gali vadovauti bet kuriai „bendrovei“?

– To negaliu pasakyti, bet yra dirbančių. Tai man sunkokas klausimas.

[...] Žinote, reikėtų su kuo nors lyginti. Aš to padaryti negaliu. Estai nuėjo kitu keliu. Manau, kad buvusi nomenklatūra vis tiek turėjo valdymo įgūdžių, žinojo, kaip tvarkyti, kaip valdyti. Naujokai neturėjo nieko. Tie įgūdžiai tiek padėjo, tiek stabdė. Galimas daiktas, kad nemažai ir stabdė. Nepasakysi, kad niekuo nepadėjo. Toje srityje nesu kažkas, kad galėčiau tvirtai pasakyti.

[...] Mes susidūrėme su profesionalių darbuotojų problema. Visose srityse. Pasienio tarnybos nebuvo, saugumo nebuvo, muitinių nebuvo, ministerijos turėjo iš esmės persitvarkyti. Visose srityse reikėjo naujų „kadrų“. Visose. Į valdžią, galiu sakyti, kad ir gerąja prasme, tada atėjo diletantai. Ir aš toks atėjau – saugumo diletantas.

– Taigi Lietuvoje nebuvo praktiškai jokių institucijų – nei kariuomenės, nei saugumo. Viską teko kurti iš naujo. Jūs buvote vienas iš saugumo kūrėjų. Kokį saugumo laipsnį jūs radote, kai atėjote dirbti 1993 m. ir kokį jį palikote, išeidamas 1998 m.?

– Aš nežinau, kas dėjosi. Lietuvoje nuo 1990 m. kovo 11 d. iki tol, kol atėjau į saugumą, buvo vien Aukščiausioji Taryba, o saugumo direktorių prieš mane buvo gal šeši. Kodėl vyko tokia kaita, yra atskira tema. Kai vyksta tokia kaita, kai direktorius savo pozicijoje išbūna kelis mėnesius, žinoma, jis nieko negali padaryti. Todėl nekritikuoju nė vieno direktoriaus, buvusio prieš mane.

Kai pradėjau dirbti, atsimenu, iš tribūnos Seime sakiau – jei padirbėsiu porą metų, pabandysiu ką nors padaryti, bet, jeigu kelis mėnesius, tada nieko nepadarysiu. Išdirbau penkerius su puse metų.

Reikia pasakyti, buvome diletantai, neturėjome gero supratimo, kas yra saugumas. Neturėjome žmonių, negalėjome imti KGB karininkų [...]. Saugumo tarnybai buvo gana sunku sukontaktuoti su užsienio specialistais, užsienio šalių žvalgybininkais. Jie leidosi į kontaktą, bet manęs paklausdavo – ko jūs norite. Sakydavau – imkite mūsų žmones apmokyti. Į savo mokyklas mūsų žmonių įsileisti jie nenorėjo.

Jie mus žvalgė – kas čia per valstybė, kas čia per saugumas, o kaip jie dirba. [...] Stengėmės visą laiką turėti konsultantų, kolegų iš užsienio. Mums šiek tiek sekėsi – jie atvažiuodavo, mus pakonsultuodavo, pravesdavo užsiėmimus. Kai kurias sritis jie vertindavo labai gerai, pavyzdžiui, mūsų seklius. Jie tiesiog stebėjosi, kad mūsų sekliai taip gerai dirba.

[...] Šiuo metu jau turime ir ryšių, ir pasitikėjimą tarnyba. Juk užsienyje tarp tokių tarnybų beveik nėra raštiškų susitarimų. Tai nekultivuojama. Jeigu nėra pasitikėjimo, nieko nepadarysi. Nei popieriai, niekas nepadės. Kad atsirastų pasitikėjimas, reikia ilgokai padirbėti.

Tik po kiek metų supratau, kad užsienio partneriai mus žvalgė – mus pasikviečia, mes kažkur nuvažiuojame, jie kalba su mumis, diskutuoja. Aš dabar suvokiu – jie tyrinėjo, kas čia dirba, koks čia jaunimėlis, kas čia per kontingentas, koks išsilavinimas. Mes tai privalėjome praeiti. Kai tai padarėme, kontaktai artėjo, pradėjome netgi vykdyti bendras operacijas. [...]

– Ar buvę KGB darbuotojai, istoriniai įvykiai iki šiol yra pavojingi Lietuvos saugumui?

Dar niekas mūsų neužpuolė, dar niekas rimtai nepagrasino, o jau milijono netekome.

– Nemanyčiau. Žinot, jau praėjo laikas ir mūsų požiūris į KGB, bendradarbiavusius žmones toks (bent mano), kad nebelaikome jų pavojingais. Manau, kad ir Maskva, jeigu verbuoja žmones, ieško naujų žmonių, dirbančių dabartinėse institucijose, kurie prieina prie atsakingų postų, atsakingos informacijos, NATO, Europos Sąjungos. Jie ieško tokių. Mano supratimu, jau per daug laiko praėjo. Reikia būti ritme, įvykių sūkuriuose. Reikia turėti informaciją ir prie jos prieiti.

– Užėmėte daug svarbių pareigų. Gal galėtumėte pasamprotauti, kokios didžiausios nacionalinės grėsmės šiuo metu yra Lietuvoje? Dabar kovojama su alkoholizmu, didinamos baudos kitiems nusikaltimams, bet ar tai yra svarbiausia? Ar yra kiti dalykai?

– Man didžiausia grėsmė valstybei yra emigracija. NATO lėktuvai neprisaugos. Valstybė silpsta, nes žmonės išvažiuoja. Didžiausias priešas yra emigracija, kurią reikia stabdyti.

Dar niekas mūsų neužpuolė, dar niekas rimtai nepagrasino, o jau milijono netekome. O jeigu dar pridedame alkoholizmą, savižudybes, iš kažkur atplaukiantį didelį nusivylimą, tai (nenoriu to žodžio vartoti) esame nykstanti valstybė.

Kažkodėl manau, kad tai reikia deklaruoti. Jeigu kas paklaustų, kas yra patriotizmas, pasakyčiau – patriotizmas yra išsaugoti Lietuvos žmones Lietuvai. Dirbkime šį darbą. Kito fronto nėra. Saugokime Lietuvos žmones Lietuvai.

Imigrantai didelės pridedamosios vertės nesukurs. Aukštų technologijų jie nekurs. Jie mūsų vėliavos aukštai iškėlę neneš. Nežinau, kaip jie žiūrės į gynybą. Bet gal jie ir neatvažiuos, vyks į Švediją ar Norvegiją, kur gyvenama turtingiau. Aš kitos užduoties nežinau.

Mano atrodo, kad verslininkas patriotas yra tas, kuris moka mokesčius ir gerai pasirūpina savo darbuotojais, kad jiems būtų gera, kad jie neišvažiuotų. Man tenka kartais pabendrauti su verslininkais. Nedaug, bet tenka. Dieve tu mano, atrodo, kokie patriotai, bet tik žiūri, kaip mokesčius nusukti. Atiduok juos valstybei.

"D.Grybauskaitė nesimokė Leningrade KGB kursuose, nes tokių kursų Leningrade nebuvo", – viešame komentare pareiškė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Jurgis Jurgelis.

Kol slaptos VSD pažymos nutekinimo skandalas rutuliojasi toliau, interviu "Vilniaus dienai" J.Jurgelis priminė, kad informacija apie šalies Prezidentę yra vos viena iš informacinio karo gijų.

Karo, kurio Rusija prieš Lietuvą nepailsta kariauti jau 23 metus, ginklus jis nusiteikęs ignoruoti. Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų, bet nieko neišsiaiškinome, tik susiriejome. Ir niekas, ką mums perduoda Rusijos tarnybos, jau nuo pat pradžių nebuvo nei gyvybiškai svarbu, nei gyvybiškai patikima.

– Sureagavote į VSD pažymos informacijos nutekinimo istoriją. Kodėl norėjote išdėstyti savo poziciją apie informaciją, kuri sklinda iš Rusijos?

– Pasirodžiusi informacija apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę buvo tik vienas mano komentaro argumentų. Tačiau pagrindinė mintis yra nutarti, kaip turėtume reaguoti į visus dokumentus, informaciją, kuri mus pasiekia iš Rusijos specialiųjų tarnybų.

Liustracijos procesas tęsiasi daugiau kaip 20 metų, bet, mano nuomone, jis patyrė fiasko jau vien todėl, kad mūsų pozicija nuo pat pradžių buvo klaidinga. Niekas į šią situaciją negalėjo pažvelgti objektyviai ir viską stengėsi pakreipti politine kryptimi. Tie, kurie perėmė KGB dokumentus, nuolat lošė KGB korta. Aukščiausioji Taryba, kuri pasiekė dokumentus, juos, galima sakyti, užvaldė, į KGB archyvus įleido savo žmones, kurie disponuodami dokumentais pradėjo ieškoti KGB agentų priešingoje pusėje: dešinieji ieškojo KGB bendradarbių tarp kairiųjų ir atvirkščiai, o savus, kurie galėjo priklausyti Rusijos tarnyboms, slėpė.

Dar anksčiau esu susidūręs su konkrečiais atvejais, kai žinojau informacijos ir apie vienus, ir apie kitus, bet tada neretai nė teismai nebuvo objektyvūs. Pavyzdžiui, vienoje byloje iš anksto žinojau, ką nuspręs teismas, ir, iš tiesų, po nuosprendžio mano informacija pasitvirtino. Kartą buvau liudininkas ir teismui pateikiau rimtų argumentų, kodėl byla negali būti nagrinėjama, bet į juos niekas neatsižvelgė. Todėl drįstu sakyti, kad tuo metu net ir teismai buvo politizuoti.

– Kokia, jūsų nuomone, dabartinės VSD slaptos informacijos priešistorė, ar verta ja pasitikėti?

– Rimti dokumentai neišliko. Daug jų buvo išvežta, apie tai būtų galima parašyti detektyvą, dalis dokumentų buvo sudeginti, dar kiti paženklinti. O kitą dalį dokumentų pradėjo grobstyti mūsų tarnybos, kai juos perėmė po pučo. Pavyzdžiui, atvažiuoji į Anykščius, Uteną, kur KGB pastatuose dar tebėra darbuotojų, prašai į maišus sukrauti dokumentus. Vieni prikrauna pusmaišį, kiti – kelis maišus. Kartą varčiau kalendorių, esantį ant stalo viename kabinete, o man iš rankų jį pastvėrė ir suplėšė. Galiausiai parsiveži tuos maišus ir matai, kad tarp šūsnių popierių nė vieno rimto dokumento, jokio aprašo. Žinoma, gavę KGB dokumentus, visi juose ėmė ieškoti artimųjų ir draugų pavardžių, o radę dokumentus sunaikindavo. Kai į KGB buvo atvežti dokumentai, kai kuriuose kabinetuose šviesa neužgeso ištisą naktį, nes vyko "savų" revizija. Taigi, kiek informacijos filtrų atsiranda šioje grandinėje: KGB kelis kartus peržiūri visus dokumentus, vėliau mes ją atrenkame pagal asmeninius ir politinius motyvus, o galiausiai kas nors jau lieka visuotiniam teismui.

Bet tame teisme dar dalyvauja ir politinės jėgos, kurios galiausiai užvaldo dokumentus. Per visą liustracijos laikotarpį nepavyko atskleisti nė vieno rimto KGB agento, nors tarybiniu laikotarpiu juos buvo galima skaičiuoti dešimtimis tūkstančių.

Apie tūkstantį žmonių prisipažino bendravę su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, žinoma, tai yra gerai, nes jie atsikratė slegiančios naštos, bet, be to, kad kam nors palengvėjo, mes nelaimėjome nieko. Mainais gavome rietenas ir intrigas. Todėl dar iš pat pradžių reikėjo suvokti, kad KGB korta lošė ir tebelošia ana pusė. Išeidami jie mums paliko tai, ką norėjo, visa kita išsivežė.

Žinoma, jie galėjo padaryti klaidų, bet, priešingai nei Vokietijoje ar Čekijoje (kur dokumentus akimirksniu perėmė specialiosios tarnybos), Lietuvoje jie turėjo pernelyg daug laiko.
Pasirodo, kol kas nė vieno dokumento KGB ar Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU) mums nepateikė geranoriškai. Maskvoje man teko kalbėti su Rusijos federalinės saugumo tarybos (FSB, buvęs KGB) vadu, kuris pasakė, kad negali perduoti jokių dokumentų, nes taip tarnyba prarastų pasitikėjimą. Taigi, jei Rusijos specialiosios tarnybos ką nors mums pakiš, tai bus šantažas, paremtas ne mūsų, o jų argumentais. Todėl pagaliau reikia atsisakyti remtis bet kokia informacija, kuri mus pasiekia iš anos pusės.

Žinoma, reikia tirti atvejus, kai kalbame apie nusikaltimus žmogiškumui – genocidą ar žydų žudymą, bet kitais atvejais prie tikros istorijos mes nebeprisikasime, tokius faktus reikia priskirti okupacijos nuostoliams.

– Gal nutekinta VSD pažyma buvo apie tebevykstančias informacines atakas, bet ne apie jų turinį?

– Neaišku, kaip ją vertinti, tačiau tai sukėlė didelį triukšmą, vadinasi, rezultatas reikšmingas. Visos specialiosios tarnybos, Seimas, prezidentūra tik apie tai ir tekalba, todėl mums jos paviešinimas daro žalą. Gaištame laiką, riejamės, tarp žurnalistų bendruomenės ir specialiųjų tarnybų perbėgo juoda katė. Pažyma suvaidino neigiamą vaidmenį, bet nežinia, ar informacijos šaltinis turėjo būtent tokį tikslą.

Prasidėjo specialiųjų tarnybų, žiniasklaidos kompromitacija, bet mes nepasimokome iš klaidų. Galėtume padaryti išvadas, kaip pareigūnai turėtų elgtis. Žurnalistai pradėjo reikalauti patenkinti įvairiausius jų pageidavimus – nedaryti kratų, jų neklausinėti. Bet šioje situacijoje įžiūriu pozityvų dalyką. Pavyzdžiui, pareigūnai naktį krėtė žurnalistės namus, kai ten pat buvo ir vaikas. Tokių atvejų, kai į namus įsibrauna dešimt žmonių, o surakintą antrankiais motiną išveda, pasitaikydavo, bet niekas nekalbėjo apie vaikus. Darau išvadą, kad prieš kratas visi vaikai lygūs, todėl tai, kad į tokią situaciją dėmesį atkreipė vaiko teisų apsaugos inspektoriai, yra geras ženklas.

– Vėlyva krata vaikų akivaizdoje ir panašios priemonės primena bauginimo metodus. Ar pareigūnai pasirinko tinkamas priemones tikslui pasiekti?

– Prieš naktines kratas aš nusiteikęs kategoriškai, nes niekas nepasikeis, jei sulauksi ryto. Tačiau šiuo atveju visi akmenys sukrito į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) daržą. Aš nesutikčiau, kad ši tarnyba nusipelnė visos kritikos. Šiuo atveju pats BNS žingsnis nėra gražus. Naujienų agentūra paviešina informaciją ir taip spjauna valstybei į veidą. Paskelbta informacija neatskleidė nusikaltėlių ir neužkirto kelio nusikaltimui, jos pasirodymas žiniasklaidoje neturėjo teigiamo poveikio visuomenei. "Snoro" bankroto atveju informacija buvo žalinga visuomenei, VSD pažymos – žalinga valstybės autoritetui.

Nesvarbu, kad paviešinta paslaptis nebuvo didelė, ne BNS redakcija turi tai vertinti. Lietuva yra NATO narė, į ES ir NATO mus priėmė tik kai parengėme įstatymus, kurie apibrėžė, ką ir kaip saugosime. Todėl nemanau, kad informacijos nutekinimas yra pranašumas visuomenei. Maža to, žiniasklaidoje pasigirdo kalbų, kad jei kitos priemonės būtų gavusios tokios informacijos, nebūtų jos paviešinusios.

Kita vertus, nežinia, kokiais tikslais informacija nutekėjo, gal buvo remiamasi privačiaisiais interesais, tačiau visi šaltinį už tai smerkia, tad kodėl jis nusipelnė pagarbos? Esą specialiosios tarnybos veikia neadekvačiai, o informaciją nutekinęs ir paskelbęs elgėsi adekvačiai?

Tarnybos turi užlopyti skyles, per kurias gali nutekėti informacija, ir parodyti, kad gali išsiaiškinti, kas ją atskleidė. Žinoma, jokie politikai nekariaus su žurnalistais, ypač prieš rinkimus, todėl jie lazdos neperlenkė, o STT buvo tik uždavinio, kurio koordinatorė yra prokuratūra, vykdytoja. STT paskirta išsiaiškinti, pareigūnų veiksmai sankcionuoti, bet kažkodėl jie tampa atpirkimo ožiu. Kodėl negali atsiskaityti teisėjas ir prokuratūra?

– Tiriant, kas galėjo nutekinti informaciją, atsirado sąmokslo teorijų, kam tai galėjo būti labiau naudinga nei žalinga. Kur krypsta jūsų žvilgsnis?

– Pirmiausia šią informaciją turėjo VSD. Ten pažyma pereina įvairias kūrimo stadijas – nuo juodraščio iki pirminio varianto, dar kas nors lieka kompiuteryje, yra pažymos kūrėjas, yra jos skaitytojas, todėl teoriškai ji gali nutekėti ir be grifo. Visi, kurie ja disponuoja, yra įtariamieji. Apklaustas buvo ir VSD vadovas, bet triukšmo, priešingai nei žurnalistai, jis nekėlė.
Tyrimą reikia pradėti ne nuo to, kas nutekino, o iškart nuo abiejų pusių. Specialiosios tarnybos turi aiškintis įstatymo pažeidimus, todėl reikia bendradarbiauti, o dabar visi sukyla prieš specialiąsias tarnybas, nors jų darbas, už kurį jie gauna atlyginimą, – išsiaiškinti, kas nutekino informaciją. STT buvo įpareigota tirti, bet dabar iš visų pusių sulaukia pasipriešinimo ir ją kaltina už tai, ką darė teisėtai. Žinoma, su etika pareigūnai gal ir prasilenkė, galėjo elgtis subtiliau.

– Jei VSD pažymos informaciją visuomenė būtų sužinojusi oficialiai, ar toks "perspėjimas" nebūtų buvęs naudingas siekiant ignoruoti Rusijos intrigas prieš aukštus Lietuvos pareigūnus?

– Bendras probleminis klausimas, kokiais atvejais informacijai yra pridedamas grifas "slaptai". Man tenka bendrauti su politikais ir kartais girdžiu jų nuomonę, kad etiketė "slaptai" štampuojama pernelyg dažnai. Vis dėlto argumentas, kad paslaptis gali atrodyti ir nelabai svarbi, bet jautrus yra jos šaltinis, yra rimtas. Tarkime, užsienio valstybės ambasada perduoda informaciją, kuri vėliau pasirodo žiniasklaidoje. Tada ta ambasada pradeda ieškoti, kas iš jos darbuotojų galėjo nutekinti informaciją. Taigi, kalbame apie šaltinio apsaugą, o BNS neįvertino, kad kam nors gali pakišti didelę kiaulę. Juk specialiosios tarnybos be savo šaltinių yra nulis. 80–90 proc. valstybių informacijos gauna iš šaltinių ir klausydamosi telefoninių pokalbių. Taigi, aspektas, kad svarbu apsaugoti tos informacijos šaltinį, čia reikšmingas. Negana to, BNS galėjo paskelbti ne viską, ką perskaitė pažymoje.

– Informacinis karas reiškiasi įvairiomis formomis – Pirmasis Baltijos kanalas režisuoja istorinius faktus, Rusijos žiniasklaida skelbia kompromituojančią informaciją apie aukštus šalies pareigūnus, signataras Zigmas Vaišvila jau kelerius metus narsto Prezidentės biografiją. Ar reikia reaguoti į tokias "naujienas"?

– Neturiu aiškios pozicijos, bet 23 metai man atrodo pernelyg ilgas laikotarpis, kad jam praėjus imtum gilintis į atskiras istorijas. Matyt, žinau per daug sudėtingų situacijų. Pavyzdžiui, žinau KGB agentą ir konkrečių faktų, kad jis priklausė KGB. Jis nebuvo labai pavojingas, galima sakyti, smulkus niekšelis, o dabar eina aukštas pareigas arba ėjo jas tuos 23 metus. Tas žmogus ateina pas mane ir prisipažįsta buvęs agentu, tai žinome mes abu, bet jokių dokumentų, kurie tai patvirtintų, nėra. Vadinasi, kitą dieną jis gali persigalvoti ir paneigti buvęs KGB bendradarbis. Taigi, pradėti ką nors įrodinėti šiandien jau yra pernelyg sudėtinga.

– VSD pažymos nutekinimo istorijos įvykiai išsirutuliojo iki politikų lūpomis išsakytų prielaidų dėl apkaltos Prezidentei, jei pažyma būtų nutekėjusi iš prezidentūros. Kokie gali būti to padariniai?

– Aišku, jei Seimas susipriešintų su prezidentūra ir konfliktas pasiektų apkaltą, būtų pasiektas apogėjus. Tačiau net jei iki apkaltos ir neprieitume, užtenka jau paties fakto, kad kas nors svarsto apie tokią galimybę.

Svarbiausių Lietuvos žiniasklaidos leidinių atstovai nesutaria, ar prieš naujienų agentūrą BNS vykdomi veiksmai yra tiesiog teisėsaugos barbarizmas, ar tyčinė veikla siekiant pakenkti, tačiau sako, kad tokios vienybės ir solidarumo žurnalistai seniai nėra patyrę. „Mes supratome, kad nebegalime leistis, nes mus traktuos kaip eilinį veršį bet kada, kai tik prireiks kailio ir mėsos“, – sako žurnalo „Veidas“ redaktorius Algimantas Šindeikis.

Buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Jurgis Jurgelis teigia, kad prokuratūros ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrimas, kurio pagrindiniu taikiniu berods pasirinkta žiniasklaida, nėra koordinuota ataka.

„Labai abejočiau, kad čia buvo smūgis žiniasklaidai. Smūgis žiniasklaidai išėjo dėl chaoso. Per kvailumą. Dabar dar kažin, ar susigaudo. Gal ir susigaudys“, – specialioje LRT televizijos laidoje sakė J. Jurgelis.

Pasak jo, išsivystęs skandalas yra „ne žurnalistikos, o teisėtvarkos problema“.

„Tai teisėtvarkos problema, kuri šį kartą, ačiū dievui, atsisuko prieš žurnalistus, kurie yra vieningi ir sugebėjo pajudinti ir pakelti. Jeigu būtų atsisukę prieš kitą žmogų, būtų viskas nutilę. Būtų gera pamoka, jei būtų peržiūrėtas teisėtvarkos lygis ir teisėtvarkos darbas“, – sako J. Jurgelis.

„Žiniasklaida yra šios istorijos šalutinis poveikis, – jam antrina Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius Deimantas Jastramskis. – Ne pati žiniasklaida tą informaciją susirado, o jai buvo atiduota. Visa tai yra technologijos ir taktika. Galime vadovautis dedukcija ir išmąstyti, kas ir kodėl tai padarė. Paskui procesas tapo nevaldomas, kai atsirado vyrukai, kurie dirba labai nuoširdžiai“.

Skeptiškai į chaoso versiją žvelgia 15min.lt vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka. Pasak jo, veiksmai prieš BNS gali būti vykdomi ne dėl teisėsaugos barbarizmo.

„Jei prezidentė pirmoji būtų pasakiusi STT vadams „atsipeikėkit ir baikit“, tada aš nuimčiau nuo jos bet kokius priekaištus. Bet šiandieninis susitikimas su [STT direktoriaus] pavaduotoju: jie šnekasi nei apie šį, nei apie tą, o tuo metu vyksta tolesnė krata. Būt koks nori sąmokslo teorijų priešininkas, bet akylam stebėtojui tai jau nemažai sako, ar ne?“, – sakė R. Valatka.

Džiaugiasi solidarumu

Specialioje LRT televizijos laidoje diskutavę žurnalistai sutarė, kad žiniasklaida buvo priversta pademonstruoti seniai Lietuvoje neregėtą vienybę ir solidarumą.

„Šįkart yra rimta reakcija. Mes mobilizavomės, mes šiandien plojome atsistoję prie STT, mes buvome vieningi, kaip pastebėjo Rolandas [Barysas], mes turim jėgos. Mes supratome, kad nebegalime leistis, nes mus traktuoja kaip eilinį veršį bet kada, kai tik prireiks kailio ir mėsos“, – sako „Veido“ leidėjas A. Šindeikis.

Demokratai žiniasklaidą remia net jei jos nekenčia

Pasak R. Valatkos net ir labai susiskaldžiusioje Lietuvos politikoje esama bendro intereso – visi politikai ir teisėsauga žiniasklaidą nori laikyti kuo silpnesnę.

„Tiek interesų interesėlių keliauja, bet visi sutaria dėl vieno: žurnalistus reikia dusinti, skandinti ir t.t. Čia interesas sueina ir ateity bus vis dažniau ir dažniau“, – sako R. Valatka.

„Verslo žinių“ redaktorius R. Barysas sako skaičiavęs, kad krizės metu finansiškai susilpnintą Lietuvos žiniasklaidą buvo galima nusipirkti už juokingą suma.

„A. Kubiliaus vyriausybė priėmė tokius sprendimus, po kurių finansiškai žiniasklaida neatsigaus. Kažkada Lietuvos viešoji erdvė krizės laikotarpiu – pačiu sunkiausiu laikotarpiu – kainavo 180 mln. Lt. Bet kuris priešas – jam nereikia jokių tankų, jam nereikia jokių dujų – gali nusipirkti viešąją erdvę“, – sako R. Barysas.

„Išsivysčiusiose demokratiškose šalyse taip pat nekenčiama žurnalistų kaip ir Lietuvoje, bet jose suprantamas žiniasklaidos vaidmuo visuomenėje. Pavyzdžiui, [Nicolas] Sarkozy nekenčia žiniasklaidos, nes ji vis rodo jį su viena ar kita moterimi, tačiau tas pats Sarkozy priėmė sprendimą visiems Prancūzijos piliečiams iki 18 metų užsakyti vieną leidinį per savaitę valstybės lėšomis. Nes jam reikia, kad žmonės šviestųsi. Tuo metu mes turime prastą kokybę mokykloje, prastą kokybę universitetuose, mes nebeturime protingų žmonių seime“, – aiškina „Verslo žinių“ redaktorius.

Žurnalistai išsikapstys, Lietuva – ne

Negalėdami apsaugoti savo šaltinių žurnalistai praranda jų pasitikėjimą, o kartu ir galimybę gauti visuomenei svarbios informacijos – nuo kasdienių politinių sprendimų motyvų iki informacijos apie korupciją, balsų pirkimo ir kitų nusikaltimų.

„Jei atsiras šaltinis, kuris nutekino, ir, neduok Dieve, bus pasakyta, kad rado kažkurios žurnalistės kompiuteryje ar garaže to šaltinio pavardę, bus suduotas milžiniškas smūgis žiniasklaidai, kuri gali ilgiems metams prarasti visuomenės pasitikėjimą – kaip nepatikimas partneris. Pirma suduotas finansinis smūgis žiniasklaidai, o dabar pasitikėjimui, prestižui, reputacijai. Tų žmonių, kurie taip daro, kitaip nei Lietuvos nepriklausomybės priešais nepavadinčiau“, – sako „Verslo žinių“ redaktorius.

„Į šitą Lietuvos atvejį bus žvelgiama kaip į išskirtinį įvykį ES, – sako A. Barysas – Mes kišame koją ne tik sau, bet ir visai ES. Mes kuriame precedentą. Aš net neabejoju, kad artimiausiu metu Rusijos televizijoje bus kuriamos laidos, kurios pasakos: žiūrėkit, kokia jų demokratija – jie žurnalistus savo...“

Pasak Žurnalistikos instituto direktoriaus D. Jastramskio, dar iki BNS skandalo Lietuva „Freedom House“ skelbiamame žiniasklaidos laisvės indekse buvo nukritusi į tą patį lygį, kuriame buvo 1996–1997 metais. Pasak jo, vienas tai atsitiko po to, kai 2009 m. per mokesčius buvo drastiškai pakelti žurnalisto darbo vietos kaina.

Tikėtina, kad Lietuvos indeksas dėl BNS atvejo gali dar labiau kristi, o tai, pasak R. Valatkos, gali atsiliepti net ir investicijoms, kadangi ateinantys į šalį verslininkai vertina visą jos aplinką.

„Mes šitą karą laimėsim – aš tuo nei kiek neabejoju. Pralaimės Lietuva“, – teigia R. Valatka.