Kaip meno kūriniai

Kai architektė J.Ambraškaitė prieš Kalėdas puošia namus, tai užtrunka kelias dienas, nes kasmet čia puošiama beveik 3 m aukščio natūrali eglutė. Kartu su žaisliukais ant eglutės ji kabina ir savo bei artimųjų prisiminimus ir, tam tikra prasme, giminės istoriją.

Apie 70 batelių formos kalėdinių žaislų, daugiau nei 0,5 tūkst. kitokių gražumynų iš viso pasaulio ir net iškastų iš žemės – taip protėviai slėpė relikvijas, kai, bėgdami nuo tremties, patraukė slėptis į miškus. Kiekvieną žaisliuką reikia atsargiai išvynioti, kiekvieną pakabinti į tinkamą vietą, nes kabinami jie ne bet kaip – turi derėti.

Nors eglės žaisliukų – šimtai, J.Ambraškaitė prisimena, kuris iš kur ir kada atkeliavo.

„Aš pati perku tai, kas yra autentiška, originalu, – sako moteris. – Dauguma žaisliukų yra rankų darbo, meno kūriniai. Juk visiškai neįdomu nupirkti 50 auksinių burbulų ir pakabinti juos ant plastikinės eglutės. Man svarbesnis žaisliukų estetinis vaizdas, meninė vertė, o visur jos ieškoti aš išmokau iš tėvų, senelių.“

Žaisliukus jai dovanoja ir artimieji, draugai, užsakovai. Jurgitai sunku pasakyti, kuris brangiausias ar gražiausias. Jai brangūs dukters Dagnės parvežti žaisliukai iš studijų Londone ir Perte. Brangūs ir Paryžiuje pirkti du rankų darbo stikliniai paukštukai – neatsilaikiusi Jurgita už juos paklojo visą atlyginimą. Kur dar senelių, tėvų, tetų pasakojimais apipinti žaisliukai, į giminės namus atkeliavę dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Kodėl visus reikia sukabinti? „O kaip kitaip? Vaikus juk visus myli, – juokiasi pašnekovė. – Kai kurie, atrodytų, jau visai pavargę, estetiškai ne tokie blizgūs ir puošnūs, kaip buvo kadaise, bet jie man mieli ir visi turi būti. Kai į žaislus žiūri kaip į mano kūrinius, jie ir emocijas tau kelia visai kitas. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Todėl visiškai nesvarbu jų vertė – man jie visi yra brangūs. Tai mano, mano šeimos prisiminimai. Manęs neliks – tikiuosi, kažkam kitam jie bus brangūs.“

Požiūris: eglutės puošmenos J.Ambraškaitei – ne tik žaisliukai, bet jos giminės istorijos liudytojai.

Palaiko giminės dvasią

Iš vaikystės Jurgitai ryškus prisiminimas, kai senelis Jonas Laurinaitis atsargiai savo kabinete ištraukė vokiškus varpelius su stiklo lašeliu viduje – maža Jurgita buvo užburta to krištolinio skambėjimo.

Senelis J.Laurinaitis, kurio gyvenimo kelionė sulaukus 92-ejų baigėsi J.Ambraškaitės namuose, kadaise turėjo Kaune spaustuvę, knygyną, biblioteką, parduotuvę, namus. Ir visa tai, būdamas vienas iš vienuolikos vaikų šeimos, pats sukūrė nuo nulio.

„Jis apie 1930 m. sėsdavo Kaune į traukinį, važiuojantį į Berlyną, grįždamas atsiveždavo lagaminą eglutės žaisliukų – rankų darbo ar fabrikinių pūsto stiklo, vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo prekiauti tais žaisliukais. Jų buvo nuostabių, tik gaila, kad per tiek metų nelabai kas išliko, nes eglutės kartais krinta, žaisliukai – dūžta. Bet mane džiugina bent tai, kad yra išlikusios dar kelios knygos su jo knygyno antspaudais“, – pasakoja moteris.

„Laurinaičiai – verslo atstovai, o aš kilusi iš Ambraškų – moksliukų klano, – sako J.Ambraškaitė. – Senelis Jurgis Ambraška prieškaryje išleido lietuviškos gramatikos vadovėlių. 1947 m. jis žuvo neaiškiomis aplinkybėmis, kai atsisakė tapti sovietiniu švietimo komisaru. Močiutė Elžbieta Ambraškienė, likusi našle, visą savo meilę perdavė vaikų namuose gyvenantiems našlaičiams. Po jos mirties Kauno vaikų namuose jai buvo įkurtas muziejus.“

Mano namai – toks normalių, darbais užsiėmusių, išsiblaškiusių inteligentų būstas: fasadas byra, bet kiekviena saugoma smulkmena man yra lobis.

Kiekvienoje Jurgitos giminės kartoje buvo pedagogų. Jos dukra – jau penktos kartos. Visų kartų moterys, nepaisant profesinio užimtumo, buvo ir itin išradingos, puikios šeimininkės. Tad namai, anot pašnekovės, po laikmečio nelaimių būdavo vis sukuriami tarsi iš nieko, bet originaliai, skoningai. Iš protėvių gal ir jos potraukis architektūrai, menui, kūrybai.

Savuose namuose moteris stengiasi palaikyti gyvą giminės dvasią. Tai tarsi duoklė praeičiai. Mat taip susiklostė, kad į Jurgitos – vyriausios anūkės – namus atkeliavo ir kitų giminės lobių: knygų, indų, puošnių interjero detalių. Brangias išlikusias relikvijas jai pamažu patikėjo gęstantys giminaičiai.

„Mano namai – normalių, darbais užsiėmusių, išsiblaškiusių inteligentų būstas: fasadas byra, bet kiekviena saugoma smulkmena man yra lobis ir apie kiekvieną aš galiu daug kalbėti, nes tai mano šeimos istorijos liudininkai. Tiesa, materialiai vertingų šimtamečių vertybių mažai išlikę, nes ir degino, ir atėmė, ir paliko...“ – sako moteris.

Akcentas: „Tu gali būti pavargusi, bet batukai turi būti dailūs – tada ir eisena, ir laikysena – kita“, – paaiškina batelių svarbą Jurgita.

Vertybės – amžinos

Kokius namus per didžiąsias metų šventes J.Ambraškaitė prisimena iš vaikystės? Tai buvo jos gimtajame mieste Kaune kartu su seneliais, mamos tėvais Emilija ir Jonu Laurinaičiais. Šeima Kaune gyveno dideliame name, kurį seneliui kažkokiu būdu per įvairius perversmus pavyko išsaugoti. Prisiminimuose – milžiniška eglė svetainėje, kurią puošdavo visa šeima.

„Ir šiemet eglutę puošiau kelias dienas, vis paklaidžiodama prisiminimų slėniais į tuos laikus, kai senelis Jonas parnešdavo 3 m eglę, o tėtis Saulius tais keistais laikais sugebėdavo visokių elektrinių puošmenų pridaryti, – pasakoja Jurgita. – Močiutė Emilija ruošdavosi šventėms savaitę, kvapai visur sklisdavo dieviški, o mama Loreta žaibu prigamindavo visokių skanumynų. Senelis stebuklingu būdu gaudavo žirnelių, o mamos daryta balta mišrainė buvo skaniausia pasaulyje, kaip ir dabar. Tėtis vis savo bedugniame portfelyje tai mandarinų, tai graikiškų riešutų ar net prisirpusių granatų atnešdavo. Šaltoje verandoje pūpsojo kibirai su raugintais kopūstais, grybais, gira... Visi pas mus šeimininkavo, tvarkėsi ir visada stengėsi, kad namai būtų gražūs, pilni skanumynų, smagumų, draugų ir žaidimų.“

Senelis net duoną kepdavo namuose, tėtis tobulai rankomis maldavo tikras braziliškas kavos pupeles – kvepėjo visi namai. Šiais visuotinio pertekliaus laikais, kai užsakyti sušius ar picą galima per kelias minutes, Jurgitos manymu, namuose ruoštos vaišės yra didžiausios meilės išraiškos forma.

„Dabar su kiekvienu žaisliuku, kabinamu ant šakelės, vis žvilgsniu glostau knygų krūveles – per vaikystės Kalėdas knygų privalėjo būti kiekvienam po rietuvę. Namai savaitei nutildavo – juk mini atostogos ir tik visur būdavo prikritusių ypatų su visokiais skanumais, ir vis pripuolamai skaitėme“, – prisimena pašnekovė.

Ypatingi: dauguma J.Ambraškaitės eglutės žaisliukų – originalūs, rankų darbo.

Knygos visada visiems giminėje buvo svarbios, muzika – mėgstama ir gerbiama buvo visų kartų. Pasakas sekdavo visi – ir tėtis, ir mama, ir močiutė. Brolių Grimmų, Hanso Christiano Anderseno pasakas visi skaitė ir mintinai mokėjo. Ir pati Jurgita prisimena, kad pasakomis, jų stebuklais žavėjosi ilgai – iki vėlyvos paauglystės.

Ir štai prieš keletą metų jos dukrai Dagnei pasipiršęs mylimasis be žiedo dovanų įteikė ir XVIII a. pirmo leidimo Lewiso Carrollo pasaką „Alisa stebuklų šaly“. Jurgitos dukterėčiai jaunuolis simpatiją išreiškė pas bukinistus radęs prosenelio J.Ambraškos rašytą gramatiką.

„Mano tėvai buvo modernūs, aš moderni, vaikai mūsų modernūs, bet vertybės iš kartos į kartą perduodamos, manau, teisingos, – sako J.Ambraškaitė. – Esu labai laiminga, kad man pavyko dukrą gerai užauginti, teisingas vertybes jai įdiegti. Taip, apie daug ką ji turi savo nuomonę, kuri skiriasi nuo manosios. Bet aš tyliu iš pagarbos jaunajai kartai. Ir nors ji, baigusi rimtas studijas, turėjo kvietimų dirbti užsienyje, grįžo į Lietuvą ir dirba dėl Lietuvos.“

Įvertinti kintančias aplinkybes

Architektės ir dizainerės Jurgitos Ambraškaitės teigimu, akivaizdu, kad keičiantis mūsų klimatui, kinta ne tik augalai, jų priežiūra, mados ir jų komponavimo tendencijos, bet ir priežiūra – ji komplikuojasi.

Pastaruoju metu Lietuvoje būna didelės pavasarinės sausros – pusantro, du mėnesiai be lietaus. Žiemomis per mažai prisninga ir prilyja – trūksta kritulių. Ir nors labai mėgstama, ir architektė rekomenduoja aplinkoje sodinti kuo daugiau spygliuočių augalų, kurie ne tik valo orą, bet ir estetiškai atrodo visus metus, net ir jiems trūksta drėgmės. Šiais metais masiškai išdegė šliaužiantys kadagiai. Ne tik žiemą, ne tik pavasarį, kai augalas turi sukaupti jėgas žydėjimui, brandai, bet ir vasarą drėgmės jiems buvo per mažai.

"Rudenį galime koreguoti savo sodų suplanavimą ir pasirūpinti tinkama laistymo sistema, kad ankstyvą pavasarį galėtume palieti savo perdžiūvusius augalus. Kartais net reikia lieti, pavyzdžiui, rododendrų krūmus ir žiemą, nes būna tokios sausos žiemos, kad jie tiesiog vos vos išgyvena", – sako J.Ambraškaitė.

Jurgita Ambraškaitė.

Dar viena problema, anot jos, Lietuvą vis dažniau užklumpa momentinės galingos liūtys, škvalai. Liūtys praūžia labai greitai, iškrenta labai daug kritulių, vanduo nespėja susigerti į gruntą, galinga upe nuplauna tik dulkes. Vadinasi, turime pasirūpinti namo nuogrinda ties pamatu, kad pamatas nedrėktų, pralaidesniais vandens latakais ir pralaidesne kanalizacija, nes ji nebesurenka tokio kiekio momentinių kritulių, todėl lietaus vanduo išplauna sodus, augalus.

"Per vasarą pamatę, su kuo susiduriame, rudenį privalome aplinką patobulinti, – sako J.Ambraškaitė. – Dauguma tuojau pulsime sodinti svogūnines gėles – snieguoles, hiacintus, narcizus, tulpes ir labai lauksime pavasario. Prieš jas sodinant, prieš formuojant ar tobulinant gėlynus, reikia pasirūpinti protingesne laistymo sistema. Ką reiškia protinga? Ta, kuri matuoja drėgmę, kurioje yra davikliai, sureaguojantys į per mažą ar per didelį oro drėgnumą. Tą laistymo sistemą pakoreguoti reikia rudenį, prieš užmigdant sodą žiemai."

Nė viena katė kampu neina

Jeigu dabar dar tik statote savo namus, verta pagalvoti, kad daug ką reikia daryti kitaip, nei buvo daroma iki šiol. Architektė rekomenduoja lauko apšvietimui ir laistymo sistemai formuoti atskiras komutacines dėžutes garaže ar prie namo, kad būtų atskiras valdymo mazgas.

Šiltinant namo pamatą, darant nuogrindas, reikėtų iškart tą takelį derinti su nuogrinda, stogą daryti šiek tiek platesnį. Dabar labai mėgstami stilingi stogai, kurie daromi su fasadu viena linija, neiškišant stogo kraigo. Iš vienos pusės, pasak specialistės, tai labai stilinga ir madinga. Tačiau mūsų tradicinėje lietuviškoje architektūroje visada buvo stogo kraigas, kuris apsaugodavo nuo lietaus namo sienas, jos mažiau šlapdavo ir drėkdavo. Ir ne be reikalo mūsų senoliai taip statydavo.

Kodėl, pavyzdžiui, Pietų šalyse balti fasadai ir stogai be kraigų? Nes lietaus nėra, o balta spalva atspindi saulę. Pas mus daugiau žemės spalvos, platūs stogų kraigai, prieangiai su suoliukais, kur gali vakare prisėsti ir žvelgti į saulėlydį – nebuvo televizoriaus, bet būdavo saulėlydžiai.

"Jeigu koreguojate terasas, jei tvarkote atitvaras, pasižiūrėkite į savo sklypą, į savo planą – gal tas kraštas gali būti plastiškas, šonas suvestas pagal reljefą, kad nebūtų tų stačių kampų, jei norite darnos su aplinka. Nes kampas yra tik konstruktyvas, tai nėra mūsų prigimtinė jausena. Aš pamenu, dar amžiną atilsį architektas Algimantas Nasvytis sakydavo: nė viena katė kampu neina. Nebūna kampuotų debesų, bangos kampu nekrenta, vaikai kampais nebėgioja. Kampas yra dirbtinai suformuota konstrukcija. Mes visi esame bioniški, plastiški, o mūsų pastatai organiškai įsilieja į aplinką tada, kai jie yra plastiški", – sako architektė.

Augalus reikia atnaujinti

Kitas dalykas, į kurį atkreipia dėmesį J.Ambraškaitė, – suformavome namo aplinką, bet prabėgo kažkiek laiko, augalai peraugo, nebetelpa numatytoje vietoje, sklype, alpinariume, gėlyne, pradeda ant kaimynų sklypo augti, lįsti, kristi, lūžti.

Tad rudenį vertėtų paformuoti didžiuosius medžius. Vaisius nuskinsime, lapus sugrėbsime, sutvarkysime teritoriją ir matysime išgrynintą aplinkos vaizdą – kur ko per daug, kur kas peraugę, ką reikia pašalinti, kas neatlaikė karštos vasaros, ką reikia atsodinti, kur ko trūksta.

Rudenį verta pasisodinti naujesnių, augesnių medžių, kurie per rudenį turėtų įsišaknyti ir per žiemą pailsėję, sukaupę jėgas, pavasarį jau džiugins mus savo žaluma.

Augalai pasodinti, tačiau kinta mados tendencijos, skonis ir norai. Tad ruduo ir tinkamas metas juos pakeisti. Gal verta pasisodinti įvairių viksvų, smilgų, hortenzijų, tik šiek tiek kitokių daugiamečių augalų, nei kad augino mūsų mamos ir močiutės. Jie yra natūralistiniai, pusiau laukiniai, dekoratyvūs ir žiemą, ir vasarą. Taip pakeistume pačią aplinką, kad ji būtų graži ir žiemos metu.

Naujai formuojant ar atnaujinant gėlynus reikėtų atsivežti kokybiškesnės dirvos, mulčio, suformuoti apsauginį sluoksnį kiemo augalams, kurie jautresni šalčiui – taip gėlynus ir apsaugai, ir dekoruoji. Kartu galima prisisodinti snieguolių, pakalnučių, kurios yra panašios spalvinės gamos ir žydi ankstyvą pavasarį, kol dar nėra sužaliavę ir pražydę pagrindiniai mūsų vasaros krūmai ir gėlynai. Mažas žemaūgis kilimas labai papuošia aplinką.

Tarp trinkelių – žalios salos

Kai keičiame aplinką ir augalus, verta koreguoti ir takelius. Naujai formuojant gėlynus galima panaudoti didesnius akmenis, kurie gali būti pakopa ar tarsi išbarstytas takelis.

"Nereikia trinkelizuoti visos Lietuvos, kas pas mus vyksta jau geri šešti metai, kai viskas išpjaunama, pašalinama, išklojamas visas kiemas trinkelėmis be jokio medelio, augaliuko, įsivaizduojant, kad tai bus be galo gražu, švaru ir paprasta prižiūrėti. Ir tik paskui žmonės pajunta, kad ir saulė spigina, ir šešėlio nėra, ir kvapas nemalonus, ir karštis tvoskia nuo tų įkaitusių trinkelių – toks kiemas nebedžiugina", – pataria J.Ambraškaitė.

Architektės įsitikinimu, ruduo – geras metas net ir toje trinkelizuotoje erdvėje sukurti bent kelias augalų saleles ar kažkokią mini alėją, susodinant, pavyzdžiui, gudobeles. Jos žydi labai dekoratyviai, žiemą numeta lapukus, tad saulės turime pakankamai, o pavasarį tas žydėjimas, kvapas, tas ryškus jų spalvynas tikrai džiugina akį. Gudobelės labai dekoratyvios ir iš jų galima formuoti kokių 3–4 m augalą, nebūtina leisti jam užaugti iki 6 m.

Nebūtina vaikytis madų

Kartu su kintančiomis oro sąlygomis, pasak specialistės, keičiasi ir sodinamų augalų mados. Tik gaila, kad prarandame savas įprastas rūšis – mūsų pušys ir eglės, kad ir kaip būtų keista, nebegauna tiek drėgmės, kiek joms reikia, mūsų kaštonai, ąžuolai serga. Tad bandome gana sėkmingai auginti kaktusus, magnolijas, jau sodiname net ir palmes.

Tiems žmonėms, kuriems labai aktualus priežiūros klausimas, kurie neturi laiko, galimybių sugrėbti ir utilizuoti krentančių augalo lapų, spyglių, J.Ambraškaitė rekomenduoja sodinti tuos augalus, kuriems reikia kuo mažesnės priežiūros. Tai gali būti įvairiausi spygliuočiai – kalninės ar kitokios pušelės, puskiparisiai, kadagių yra įvairiausių rūšių, o jie valo orą ir yra labai dekoratyvūs: įvairiausių spalvų, šliaužiantys, kylantys, vertikalūs, horizontalūs. Tujos, kad ir kokios jos būtų nuostabios, kad ir kaip skaniai kvepėtų, daug kam gerokai pabodusios, ir jas tikrai yra kuo pakeisti.

Visokiausi krūmai – šunvyšnė, rododendrai, azalijos – ne tokie galingi ir ne taip greitai auga kaip medžiai, tad jei sklypas nedidelis, miesto teritorijoje ar jei tai miesto terasos sodelis, tereikia didelio betoninio ar apšiltinto plastiko vazono ir rododendrai ar kai kurie kiti augalai gali puikiai augti ne vienus metus.

Dekoratyvių vazonų kompozicijos, anot architektės, miesto būstui, terasoms labai tinka. Juose galima derinti visžalius, spygliuočius augalus, aukštingumą, spalvas, iš rudens susikurti labai gražias vidutinio aukščio augalų kompozicijas, kurias auginsime savo balkone arba terasoje neužgožiant kaimynams saulės šviesos ir nesukeliant jiems diskomforto.

"Grįžtant prie madų – nebūtina jų vaikytis. Pagrindinis kriterijus yra žiūrėti, kas tau prie širdies, kas tau pačiam patinka, – sako J.Ambraškaitė. – Kaip ir su namų interjeru, taip ir su sklypais, su jų priežiūra ar aplinka, aš visada sakau: pasvajokite ir susirašykite tuos augalus, tuos medžius, kuriuos atsimenate iš vaikystės, kurių esate pasiilgę, kuriuos norite matyti, jausti ir turėti šalia savęs, o tada pasižiūrėsime, kas pas jus sklype telpa. Dažnai pamirštame, kad medžiai, kaip ir vaikai, užauga. Ir kai jie užauga milžiniški – turime problemų. Juos galima formuoti, genėti ir prižiūrėti, bet prieš sodinant visada reikia pagalvoti apie tai, kiek jie augs į aukštį ir į plotį."

Augalai – kaip žmonės

Žinoma, dabar yra išvesta įvairių dekoratyvių medžių veislių. Tačiau pati architektė į tas dirbtinai sukurtas veisles žiūri skeptiškai. Antra vertus – plotai mažėja, gyvenamoji erdvė tiek vidaus, tiek aplinkos tampa itin brangi, tad jeigu gyveni mieste ir turi terasą, tai turi teisę ja džiaugtis, bet privalai gerai pagalvoti, kokius augalus gali sodinti ir auginti.

Specialistė pastebi, kad pastaruoju metu žmonės grįžta prie tų pamatinių, prigimtinių augalų – viksvos, verbenos, snapučiai, šlamučiai, įvairiausių rūšių levandos. Tokie kuklūs, banalūs augalai, atkeliavę iš kaimo, milžinišku pagreičiu mūsų aplinkoje tampa vis populiaresni.

Tiesa, J.Abraškaitės teigimu, augalai – kaip ir žmonės, yra gyvi organizmai. Jie turi savo įpročius, savo struktūrą, savo genetiką. Yra daugybė augalų, kurie visiškai nepakenčia skersvėjų. Tuo metu miestuose kylant aukštiems pastatams, siaurėjant praėjimams, susidaro vėjų tuneliai.

Tad sodinant augalus reikia pagalvoti dar ir apie tai: ar formuoti pavėsinę, ar pergolą, ar vėją sulaikančią sienelę, kad augalai nežūtų per vieną vakarą pučiant stipriam Šiaurės Vakarų vėjui, nes pastebima tendencija, kad vėjai Lietuvoje stiprėja, vis dažniau kyla vėtros. Todėl reikia gerai išsianalizuoti, kas kur gali augti, o rudenį – pamąstyti apie vėjo sienelių, atraminių sienučių, pergolių įrengimą.

Svajonių profesija

"Viską turiu – ir svajonių profesiją, ir svajonių darbą, ir svajonių namus. Tik laiko neturiu", – sako J.Ambraškaitė, vadovaujanti studijai "J-Architects". Tačiau pakalbėti apie tai, kas susiję su jos profesija, mielai atranda laiko.

Nuo vaikystės labiau už viską mėgusi piešti Jurgita net turi nuotrauką, kur ji, kokių trejų metų, – kaime su piešinių aplanku. Be popieriaus, pieštukų nė žingsnio nežengdavo, visos sienos namie buvo apipaišytos. Paaugusi dailės mokyklą lankė. Ir jai nebuvo didelio skirtumo, kur mokytis, – svarbiausia, kad tik leistų piešti.

Nors tėvai iš moksliukų klano ragino studijuoti mediciną, ji kategoriškai atsisakė, nes ten piešti negalima, o jie reagavo protingai – neprieštaravo. Tad baigusi mokyklą mergina įstojo į Gedimino technikos universitetą studijuoti, kaip pati sako, tikros, klasikinės, rimtos architektūros.

Viską lemia mūsų išsilavinimas, šeiminės vertybės, tai, ką mums įskiepijo tėvai, aplinka, tai, apie ką mes svajojame. Kai turime svajonių, atsiranda ir galimybės.

"Kai pirmus dešimt darbo metų mane užsakovai vadindavo dizainere, aš juos išdidžiai taisydavau, kad esu architektė", – prisimena J.Ambraškaitė.

Anot jos, architektūra nėra tik mokslo šaka – tai yra ir meno šaka, kiekvienas architektas – ar jis urbanistas, ar interjero specialistas turi gerai piešti, laisvai eskizuoti ranka, suvokti perspektyvą. Tad studijuojant jai teko mokytis ir tapybos, ir kompozicijos, ir piešimo.

"Renkantis, ką studijuoti, man buvo nesvarbu, kiek uždirbsiu, kaip uždirbsiu – man buvo svarbu, kad galėsiu kurti. Tik besimokydama atradau, ką noriu kurti, kas man įdomu, – pasakoja Jurgita. – Turėjau galimybę išvažiuoti pagal studentų mainų programą studijuoti į Veimarą Vokietijoje, jau nepriklausomybės laikais teko studijuoti Amerikoje. Tada kitaip pamačiau architektūros, dizaino, interjero galimybes."

Estetika, etika, funkcija

Paklausta apie jos svajonių namus, J.Ambraškaitė juokauja: "Aš esu kitoks batsiuvys – esu batsiuvys su labai gerais batais. Pati prieš 20 metų pasistačiau tokius namus, kokių man reikėjo. Neseniai dar kartą juose apsižiūrėjau ir supratau, kad vis dar nieko nenoriu keisti, gal tik vieną langą – noriu didelio į sodo pusę."

Nuo mažens gyvenusi, kaip sako, teisinguose namuose, o ne komunaliniame bute, kurdama savo namus architektė tiesiog žinojo, kad nori pro kiekvieną langą matyti ar alyvas, ar ąžuolus, ar liepas, kad po lietaus oštų pušys, kad beržai šlamėtų. Žinojo, kad nori didelės virtuvės, tad įsirengė tokią, kokia buvo jos senelių namuose – kur ir šeimininkauti gali, ir prie židinio pasėdėti su knyga rankoje, ir ant sofutės pasnausti. Jos miegamasis – ir su židiniu, ir su patogiu foteliu pailsėti, ir su masažine vonia šalia.

"Mano namai yra labai netipiški, bet jie tikrai teisingi, viskas su jais gerai", – tikina Jurgita.

Žinoma, viskas namuose turi atlikti tam tikrą funkciją. Pavyzdžiui, kiek name miegamųjų – tiek vonios kambarių. Tai ji sugalvojo prieš 25 metus, po studijų Amerikoje. Ši nuostata nepasikeitė iki šios dienos. Architektės manymu, jau geriau vaikų kambariai bus ne po 20, o 14 kv. m, jau geriau svetainė bus šiek tiek mažesnė, bet išskirti po 4–5 kv. m iš bendros kvadratūros vonioms, sanitariniams mazgams – normaliai dirbančiai jaunai šeimai yra būtina.

"Įsivaizduokite: ryte pakyla du suaugusieji, du trys vaikai, visi daugmaž vienu metu, o namuose – vienas vonios kambarys. Tai ar jiems eilėje stovėti? – klausia J.Ambraškaitė. – Aš sugebu net 70 kv. m bute suprojektuoti vonią su tualetu ir dar mažytį tualetuką. Juk jeigu vyras, pavyzdžiui, duše maudosi, tai negi dukrytė eis į tą pačią patalpą reikalui prispyrus? Tai elementari buitis, bet ji kiekvienuose namuose turi būti gerai organizuota. Vanduo – lauke, vanduo – viduje, vanduo – virtuvėje, vanduo – baro saloje. Vonios kambariai – prie miegamųjų. Nebūtinai jie prabangūs, jie turi būti kompaktiški, patogūs. Estetika, etika, funkcija – viskas tarpusavyje susiję."

Svarbu įvertinti poreikius

"Turėti savo namą nori daugelis, bet ar iš tiesų visiems tai reikalinga? – svarsto pašnekovė. – Vieniems, tarkim, 28–30 metų, o jie įsirengia kotedžą. Kodėl? Todėl, kad žmonės suaugę, savarankiški, nori patogios virtuvės, patogaus miegamojo, patogaus laisvalaikio namuose. Juk kokybiškas butas dabar kainuoja panašiai kaip kuklesnis kotedžas. Tad viskas priklauso nuo žmonių požiūrio ir tikslų."

Jaunimas dabar vis dažniau važiuoja į provinciją. Jie renkasi pigesnius variantus, bet įsirengia itin patogiai, jaukiai, šiuolaikiškai, su visomis daugiafunkcėmis galimybėmis – laistymu, paslėptais siurbliais, automatinėmis žaliuzėmis ir pan.

"Viską lemia mūsų išsilavinimas, šeiminės vertybės, tai, ką mums įskiepijo tėvai, aplinka, tai, apie ką mes svajojame. Kai turime svajonių, atsiranda ir galimybės, nes vien bambėti, kad nori prabangaus namo su baseinu ir turtingo vyro – nepakanka. Tie žmonės, kurie dirba, stengiasi, planuoja, gali pasistatyti kokybišką namą ar puikiai įsirengti įsigiję kad ir paprasčiausią butuką, – sako Jurgita. – Bet jeigu tu esi verslininkas, skraidūnas, filosofas, rašytojas, tau vargu ar verta įsigyti ir įsirengti namą, kur reikia vos ne kasdien dūzgentis su žoliapjove, kovoti su kurmiais, kiaunėmis ar gelbėti namus nuo sausros ar potvynio."

Natūralumas neišeina iš mados

Architektas, pasak J.Ambraškaitės, turi ne tik suprojektuoti namą, bet ir pajausti aplinką, kaip tą namą taisyklingai įsodinti į sklypą, kad pastatas būtų jaukus ir patogus. Prieš darant remontą taip pat būtina pasitarti su specialistu – tada nereikės darbams įpusėjus instaliacijos koreguoti, sienų stumdyti, skaičiuoti milimetrų perdarant užsakytus baldus. Nes visos klaidos – padariniai tų sprendimų, kurie yra padaryti nepasitarus su žinovu.

"Žmogui atrodo, kad taip ar anaip galėtų būti, o realybėje paaiškėja, jog taip būti visiškai negali. Pasivarto žurnalų, pasiguglina, instagrame ar pinterest platformoje pasižiūri – oi, puiku, darysime taip: išdaužysime sienas, parodysime plytas, atidengsime vamzdyną. O rezultatas – tikras košmaras. Žinoma, yra tokių žmonių, kurie patys puikiai susitvarko. Bet ir jiems specialisto konsultacija dažniausiai padeda sutaupyti ir lėšų, ir laiko, ir nervų", – teigia architektė.

Mados? Pasak J.Ambraškaitės, mes intuityviai einame su srautu. Tiesiog tai, kas vyrauja pasaulyje, ateina pas mus, mes kartais net į priekį nulekiame su savo mintimis ir idėjomis. Pavyzdžiui, tas 50 pilkų atspalvių bumas, prasidėjęs Amerikoje, arba prieš 20 metų toks populiarus buvęs skandinaviškas minimalizmas su baltomis sienomis – visa tai pasiekė ir mus. Tačiau pas mus lieka tik tam tikri pagrindiniai sprendiniai: mes į pietų pusę norime daugiau langų, norime daugiau erdvės, šviesesnių sienų, nes pas mus mažoka saulės. Dar norime kuo mažiau apsikrauti, kad būtų lengviau namus valyti, prižiūrėti, tvarkyti, kad kiekvienas daiktas turėtų savo funkcinę erdvę. Projektuodamas architektas į visus tuos pageidavimus atsižvelgia, sprendžia, kas tinka, kas patinka, kiek stilistiškai pritinka.

Bet yra grojančios tendencijos, pavyzdžiui, visada Lietuvoje stiprūs eko- ir etnomotyvai. "Dabar populiarios kuo ekologiškesnės medžiagos. Bet taip buvo ir prieš dešimt, ir prieš 20, ir prieš 50 metų. Plastikais niekas niekada nesižavėjo – gal tik momentinis euroremontų bumas buvo prieš kokius 30 metų, – sako architektė. – Iš esmės ir anksčiau, ir dabar vyrauja natūralios medžiagos – visi nori medžio, stiklo, akmens. Jeigu plokštė – kad būtų kuo natūralesnis paviršius, kad viskas būtų lengvai prižiūrima, valoma."

Tiesa, J.Ambraškaitę stebina lietuvių noras, kad statomuose namuose viskas būtų ilgaamžiška, tarsi statytume vaikams ir anūkams. "Na, nebus taip – vaikai ir anūkai turės savo norus bei vizijas ir sieks jas įgyvendinti", – sako specialistė, padedanti kurti svajonių namus.

Architektė J. Ambraškaitė – apie vasaros darbus

Kiekvienas ūkiškas žmogus, skaičiuojantis pinigus ir savo laiko sąnaudas, labai protingai elgiasi stengdamasis bendrus statybos darbus atlikti vasarą, nes ką išdažei, ką sumūrijai, ką ištinkavai – tas greitai išdžiūsta. Mes turime daug puikių namų, kurie statyti prieš 20, 30 ir daugiau metų. Jų statybinės medžiagos – gana geros, jie nesusidėvėję, tad reikalingi tik kailinukai, nes fasadas būna nubyrėjęs ir net neapšiltintas. Tai štai fasadų remontas, šiltinimas, langų keitimas, tinkavimas, klinkerio klijavimas, skardinimas – visi šie darbai turi būti atliekami šiltuoju sezonu. Jei naktį temperatūra nukrinta vos žemiau nulio, fasado jau negalima tvarkyti – išsipūs tinkas, nubyrės klinkeris, atliktą darbą nuplaus lietus. Vasara remontams patogi dar ir tuo, kad tai – atostogų metas. Išvažiavai kur nors į pajūrį, kaimą, sodybą, sodą, nereikia gyventi statybvietėje. Geras laikas vasarą ir vadinamiesiems bėgamiesiems remontams – tiems, kuriems reikia, kaip aš sakau, kibiro dažų ir būrio draugų. Kai kada net dviejų sienų perdažymas gali labai daug ką pakeisti ir namus atnaujinti. Aš tai kartoju jau 20 metų, bet tai yra šventa tiesa: kartais, norint geriau jaustis namuose, pakanka tiesiog apsišluoti ir apsikuopti. Išsidažyk baltai sienas – jau švaru, gražu. Pasikeisk užuolaidas – nereikia kaupti ir saugoti tų senų mamos, močiutės audinių, nebent tai išskirtiniai rankų darbo gaminiai. Juos pakeitus naujais, kad ir ne prabangiausiais, iškart bus šviesiau akyse.