Kas yra šventė
Paprastai per didžiąsias metų šventes gydymo įstaigos ištuštėja. Ligoninėse lieka sergantys sunkiausiai, negalintys be medikų pagalbos išbūti nė dienos. Tokiems ligoniams ir jų artimiesiems Kūčių vakarienė tikrai nelinksma.
Taip parašiusi mintyse girdžiu Respublikinėje Kauno ligoninėje dirbančios sielovadininkės J.Fedorinienės pastabą.
"Šv.Kalėdos – ne tik dovanos ir gražūs išpuošti namai", – švelniu balsu papriekaištauja jau antrus metus sielovadininke dirbanti J.Fedorinienė, ligoninėje praleidžianti daug daugiau laiko nei su savo šeima.
Moters pašaukimas – padėti kenčiančiam. Kai trys jos vaikai sveiki ir laimingi, Jurgita juos namuose palieka ramia širdimi.
"Kad ir kur bei kokios savijautos žmogus būtų – sveikas ar ligotas, gal net ištiktas komos, šv.Kalėdos – Jėzaus Kristaus gimimo šventimas – tai džiugesys. Juk tai mūsų išganytojo gimtadienis, o ne tik kalėdaitis per Kūčių vakarienę, kurio prasmę vargu ar visi žinome. Tai ne tik šv.Mišios, kuriose atbūti jaučiame pareigą, ne tik gražiai supakuotos dovanos", – daugumos mūsų tradicines Kalėdas švelniai sukritikuoja J.Fedorinienė.
Ir dar paklausia: jei vienas kitam nedovanojame savęs kaip dovanos, kokį gimtadienį galime švęsti?
Nedera ligoniui meluoti, guosti, kad jis štai greitai pasveiks, atsikels ir eis, kai gydytojai sako, kad būklė labai sunki.
Ministrai įteisino įsakymais
Vadinasi, jei šv.Kalėdos – sielų dvasinio artumo, meilės šventė, ją galima švęsti visur, kad ir kur būtum: ir namuose, ir ligoninėje – paprastoje ar net reanimacijos palatoje.
"Jei gimė mano Išganytojas, aš švenčiu jo gimtadienį. Jei tikiu, jei pasitikiu, kad visa tai, ką`man dovanojo Dievas, – kad ir ligą, skausmą, kančią, yra skirta mano išganymui, jei pasitikiu Dievo meile, o meilė yra amžina, gyvenimas tikrai nepasibaigia", – natūralu, kad sielovadininkė daug kalba apie tikėjimą Dievą.
Šias pareigas sveikatos priežiūros įstaigose gali eiti teologijos išsilavinimą turintys specialistai. Tai apibrėžta dar 2009 m. išleistame sveikatos apsaugos ministro įsakyme. Sumanymas įdarbinti sielovadininkus ligoninėse gimė dar anksčiau, Lietuvos Vyskupų Konferencijos, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios ir Sveikatos apsaugos ministerijos susitarimu bei įsipareigojimu Dvišalės mišrios komisijos tarptautinių sutarčių su Šventuoju Sostu nuostatoms vykdyti.
2014 m. sveikatos apsaugos ministru dirbęs Vytenis Povilas Andriukaitis įsakymo pakeitimu nustatė, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovai gali organizuoti Katalikų bažnyčios ir kitų religinių bendruomenių kapeliono ir / ar dvasinio asistento teikiamus sielovados patarnavimus asmens sveikatos priežiūros įstaigos pacientams, jų artimiesiems ir sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams.
Sielovados patarnavimų teikimo sutartį, asmens sveikatos priežiūros įstaigos kapeliono ir dvasinio asistento pavyzdinį pareigybės aprašymą patvirtino tuometis sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas.
Dėkinga už paskatinimą
"Man sielovadininkės pareigos skamba mieliau nei dvasinės asistentės", – pastebi J.Fedorinienė.
Klinikinė sielovada sujungia psichologijos ir teologijos mokslų žinias, sielovadininkas, arba dvasinis asistentas, bendrauja su ligoniais, jų artimaisiais, medikais.
"Esu čia tam, kad padėčiau bet kuriam žmogui pažinti savo dvasines galimybes, ypač patekus į krizę", – sako teologijos doktorantė J.Fedorinienė, šiuo metu bebaigianti dar ir psichoterapijos studijas.
Šiuo keliu eiti jautrią, švelnią, kitiems pasiaukojusią moterį paskatino vyskupas Kęstutis Kėvalas, vienuolė sesuo Gabrielė – Jurgita jiems ir dėstytojui Valdui Mackelai labai dėkinga.
"Esu kunigo Česlovo Kavaliausko mokinė, iš jo labai daug ko išmokau", – pasakoja apie savo kelią į sielovadą, kurios idėją į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų atskraidino kapelionė Nora Aušrienė.
Jurgita dėkinga savo broliui kunigui ir visiems, kurie įprasmino moters buvimą bažnyčioje. Sujungusi teologiją su psichoterapija, ji rašo disertaciją apie klinikinę terapinę sielovadą. Kas tai? Rašo apie dausas angelų kalba? Neskubėkime piktintis ar juoktis. Ne vienas Respublikinės Kauno ligoninės pacientas ir medikas, paklausti apie terapinę sielovadą, patvirtino, kad tai yra neįkainojamas gydymo metodas.
Padeda, kai yra prašomi
Kapelionas ligoninėje jos pacientams daugiau teikia religinius patarnavimus – aukoja šv.Mišias, teikia sakramentus, o dvasinis asistentas, arba sielovadininkas, padeda kapelionui rūpintis dvasine ir sielovadine pacientų, jų artimųjų ir įstaigos darbuotojų, pageidaujančių tokio patarnavimo, globa.
"Įsteigdama dvasinio asistento pareigybę asmens sveikatos priežiūros įstaiga siekia, kad pacientas gyventų oriai, jaustųsi reikalingas, suprastas ir mylimas, galėtų sudėtingu gyvenimo momentu, ypač mirties akivaizdoje, patenkinti savo dvasinius poreikius, jam būtų lengvai prieinami jo įsitikinimus atitinkantys religiniai patarnavimai", – apibūdinama teisiniuose dokumentuose.
Sielovadininkė J.Fedorinienė pabrėžia, kad patarnavimai teikiami, kai ligonis to pageidauja. Dažniausiai apie tai jai praneša medikai. Jie ir dvasiniai asistentai – ne konkurentai, o kolegos. Sielovadininkai nesikiša į gydymo procesą, jie netgi niekur nereklamuoja savęs. Taigi neperša savo nuomonės ir tikėjimo, tik propaguoja sveiką santykį su savimi ir kitais.
Ten, kur kančia, lygiagrečiai turi būti meilė. Visi norime būti mylimi, juolab sirgdami, kentėdami. Meilė stiprina, gydo.
"Mes padedame, kai ligoniui reikia mūsų pagalbos patenkinti savo dvasinius poreikius arba kai jis dėl ligos praranda orumą, nebetenka vilties", – sielovadininkė J.Fedorinienė pasakoja, kad tuomet, kai žmogus išgyvena dvasinę krizę, jis nebekontroliuoja savo emocijų, nebesuvokia savo santykio su savimi.
Be kaltės ir priekaištų
Dvasiniai asistentai geba nuraminti, paguosti, padėti susitaikyti. Kaip tai daro?
"Pirmiausia reikia patenkinti fizinius ligonio poreikius. Gal jam karšta ar šalta, gal jis nori gerti, gal reikia įjungti mikroventiliaciją ar antklodę pakeisti? Apie tai paklaususi, patarnavusi pereinu prie orumo atkūrimo, dvasinių poreikių patenkinimo – sielogydos edukacijos. Pašnekesiui vadovauja kenčiantis asmuo, jis yra vedlys, o aš – tik bendrakeleivė. Net ir mirštantysis – su juo galima bendrauti, jis tave girdi. Ateinu, pasisveikinu, kalbu. Tai sustiprinimas jaučiančiojo kančią, nesvarbu, kad neatliepia", – apie moraliai labai sunkius dalykus kalba J.Fedorinienė.
Ligonių artimiesiems ji pataria nekaltinti savęs dėl staigios artimojo ligos, mirties. Sako, kad žmogus negali būti tobulas, todėl nereikia griauti gerų santykių su savimi. Sugriovus reikia skubėti juos atkurti, jei tai atsitiko su artimaisiais – taip pat.
"Dievas mūsų nekaltina, kad mes esame, nes jis mus myli. Kiekvienas savaip reaguoja į ligą, mirtį. Atrodo, kad tas, kuris viską gali, bus stiprus ir ištikus krizei, bet neretai paaiškėja, kad tų stiprybės išteklių neužtenka. Tada padeda kas nors iš šalies. Ligoninėje padeda sielovadininkas", – J.Fedorinienė aiškina, kad sakyti, jog paverksi ir nustosi, visiems taip būna, yra ne paguoda, o dar didesnis skaudinimas.
Kančia ir meilė
Dar blogiau galvoti ir sakyti, kad Dievas ligomis baudžia.
"Kentėdamas žmogus nebegalvoja apie maldą, Dievą, o tik trokšta pasiekti stiklinę vandens. Kai jam personalas viską išaiškina ne tik apie ligą, bet ir jos etapus, gydymo ir aptarnavimo veiksmus, pavyzdžiui, sako, kad dabar pakeisime sauskelnes, po to pavalgysime pietus – tai įgalina pacientą oriai priimti savo ligą. Kai lygiagrečiai tenkinami ir fiziniai, ir dvasiniai poreikiai, daugiau išteklių lieka vilčiai", – aiškina sielovadininkė.
Ji pabrėžia, kad nedera ligoniui meluoti, guosti, kad jis štai greitai pasveiks, atsikels ir eis, kai gydytojai sako, kad būklė labai sunki. Ligonis turi realiai suvokti savo situaciją. Jei po insulto gerėja artikuliacija – reikia pagirti, ir tada, kai gražiau atrodo, yra stipresnis. Jei nekalba – galbūt yra tikimybė, kad kalba sugrįš.
"Nevalia apgaudinėti, reikia guosti realiai ir tiek, kiek ligonis gali suvokti savo situaciją", – pataria J.Fedorinienė.
Ir net tuomet, kai vilties nėra, o čia pat – šv.Kalėdos, sielovadininkė turi receptą: ten, kur kančia, lygiagrečiai turi būti meilė. Visi norime būti mylimi, juolab sirgdami, kentėdami. Meilė stiprina, gydo.
"Linkiu pilnatvės ieškojimo. To bei meilės reikia ir tikinčiajam, ir netikinčiajam. Jei žmogui meilė yra Dievas – labai džiaugiuosi. Jei meilė – šalia esančiajam, taip pat labai džiaugiuosi. Jei sakote, kad nėra meilės, tai melagystė, nes žmogus vis dėlto mylėjo arba yra mylimas, tik jis nieko nemyli. Visuomet yra Dievo meilė, tik ar ją atpažįstame, ar mes ją vertiname?" – šv.Kalėdų proga linkėdama mylėti ir būti mylimiems pokalbį klausimu, verčiančiu susimąstyti, baigė sielovadininke dirbanti psichoterapijos konsultantė, beje, jau išleidusi dvi knygas.
Atsakymo paieškokime patys, ir teprilygsta jis šv.Kalėdų nakties stebuklui.
