Neretai vadovai ima baimintis suteikti savo pavaldiniams grįžtamąjį ryšį, kadangi sulaukę kritikos darbuotojai ima skųstis, kad jiems daromas spaudimas ir jie kenčia psichologinį smurtą. Tad kas yra ir kas nėra psichologinis smurtas? Kur prasideda ir pasibaigia darbdavio pareigos? Ar vadovas išties negali kritikuoti savo pavaldinių? Į šiuos klausimus atsako „Sorainen“ ekspertė, advokatė Jurgita Karvelė ir vyresnioji teisininkė Aurelija Daubaraitė.

Svarbios detalės

Darbo kodeksas (DK) numato, kad darbdavys privalo užtikrinti savo darbuotojams saugias darbo sąlygas. Psichologinis klimatas ir saugi psichologinė darbo aplinka yra viena iš tokių sąlygų. Taigi, darbdavys turi aktyviai imtis priemonių, kad ši sąlyga būtų įgyvendinta. Bet kaip tai padaryti?

„Ši darbdavio pareiga susideda iš dviejų dalių: prevencijos ir tinkamo reagavimo į konkrečią situaciją. Jeigu darbdavys tinkamai atlieka šias savo pareigas, jis, greičiausiai, nebus atsakingas net ir tuo atveju, jeigu tarp darbuotojų įvyks konfliktas ir kažkuris iš jų patirs smurtą“, – pastebi J. Karvelė.

Tačiau ką reiškia smurto prevencija ir ką privalo padaryti darbdavys? „Atsakymas yra ir paprastas, ir sudėtingas. Paprastas todėl, kad iš dalies atsakymą pateikia DK – darbdavys privalo pravesti mokymus darbuotojams ir patvirtinti rašytinę smurto prevencijos politiką (arba smurto ir priekabiavimo pranešimų tyrimo ir nagrinėjimo tvarką, jei įmonėje dirba mažiau nei 50 darbuotojų). Sudėtingas todėl, kad joks teisės aktas nereglamentuoja, kaip dažnai mokymai turi būti pravedami, kokios trukmės jie turi būti ir panašiai“, – dėsto J. Karvelė.

Jeigu darbuotojai pasitikės savo vadovais, neigiamas atgalinis ryšys nesukels pernelyg daug streso ar noro skųstis.

Ji priduria, kad DK taip pat konkrečiai neatsako į klausimą, ką darbdavys turi daryti, jeigu mokymus pravedė, politiką patvirtino, o neigiamas psichologinis klimatas iš kolektyvo nedingo.

„Panašiai, kaip vairuojant automobilį, vairuotojas privalo pasirinkti saugų greitį, o jeigu to nepadaro ir dėl to kyla autoįvykis, jis laikomas pažeidusiu Kelių eismo taisykles, nors leistino greičio ir neviršijo. Todėl kartais gali neužtekti formaliai įgyvendinti DK reikalavimus, būtina atsižvelgti į faktinę situaciją ir, jei ji negerėja, ieškoti papildomų sprendimų. Pavyzdžiui, rengti susitikimus su darbuotojais, galbūt dalyvaujant psichologui ar kitam patarėjui“, – aiškino J. Karvelė.

Darbdavio pareiga reaguoti į situaciją yra dar sudėtingesnė. Natūralu, kad darbdavys negali skaityti darbuotojo minčių ir neturi galimybės iš anksto sulaikyti nuo galimų psichologinio smurto veiksmų. Tačiau darbdavys, gavęs skundą apie smurtą ar priekabiavimą, privalo jį ištirti. Ištyręs situaciją ir nustatęs pažeidimus, darbdavys gali sudrausminti pažeidimą atlikusį darbuotoją. Toks drausminimas nebūtų laikomas smurtu ar priekabiavimu, kadangi darbdavys turi imtis protingų priemonių saugiai darbo aplinkai užtikrinti.

Atgalinis ryšys

Tačiau nesutarimai gali kilti ne tik tarp darbuotojų, bet ir tarp vadovo ir pavaldinio. Tad ar vadovas turi teisę kritikuoti savo pavaldinius, ar vadovo kritika visgi yra neleistina ir išties yra viena iš psichologinio smurto rūšių? Juk kritikuojamas darbuotojas gali pasijusti blogai.

Vyresnioji teisininkė Aurelija Daubaraitė tvirtino, kad atsakymas į šį klausimą yra paprastas – vadovas turi ne tik teisę, tačiau ir pareigą suteikti pavaldiniams grįžtamąjį ryšį, kritikuoti darbuotojo darbą, jei dirbama blogai. Tačiau tai jis privalo daryti korektiškai, įvardindamas konkrečius darbo trūkumus ar klaidas, nežemindamas darbuotojo, nemenkindamas jo orumo ir nežlugdydamas pasitikėjimo savimi, o išsakydamas kritiką pagarbiai.

„Pavyzdžiui, darbuotojo pravardžiavimas nevykėliu už neatliktą darbą būtų laikomas psichologiniu smurtu, net jei darbuotojas iš tiesų neatliko tam tikros užduoties. Bet vadovas privalo suteikti darbuotojui neigiamą grįžtamąjį ryšį, kad darbuotojas nedarytų tokių pačių klaidų ateityje. Konstruktyvios kritikos nebuvimas gali turėti dvejopas pasekmes: darbuotojas savo elgesio nekeičia ir dėl to nukenčia visas kolektyvas, o vėliau, nusprendus darbuotojui taikyti sankcijas ar net atleisti, tai padaryti bus kur kas sunkiau“, – sakė A. Daubaraitė.

Edukuoti ir vadovus

Darbuotojui pasiskundus psichologiniu smurtu, darbdavys privalo tokį atvejį tirti. Tai sukelia ne tik papildomas laiko ir kartais finansines sąnaudas, tačiau gali lemti ir naujas įtampas kolektyve. Tad kaip tokių situacijų išvengti?

Be abejo, nėra būdo, kuris šimtu procentų užtikrintų, kad darbuotojai nepagrįstai nesiskųs. Tačiau yra būdų šią riziką sumažinti. A. Daubaraitė dalijasi, kad pirmiausia reikia edukuoti visus darbuotojus, paaiškinant, kas yra ir kas nėra psichologinis smurtas, kaip jį atpažinti ir kaip pačiam jo nenaudoti. Taip pat svarbu edukuoti ne tik darbuotojus, bet ir vadovus, paaiškinant jų pareigas visuomet elgtis etiškai ir korektiškai, rodyti pavyzdį savo elgesiu, o sužinojus apie kitų darbuotojų netinkamą elgesį – nedelsiant reaguoti.

„Jeigu darbuotojai pasitikės savo vadovais, neigiamas atgalinis ryšys nesukels pernelyg daug streso ar noro skųstis, jeigu atgalinis ryšys, nors ir nemalonus, tačiau buvo pateiktas tinkamai. Taigi, nors neigiamas atgalinis ryšys dažniausiai sukelia darbuotojui neigiamas emocijas, mažina darbuotojo pasitikėjimą savimi ir sukelia stresą, darbdavys nebus už tai atsakingas, jeigu sugebės tą grįžtamąjį ryšį pateikti tinkamai“, – pridūrė A. Daubaraitė.

– Susituokusi ir nesusituokusi pora, kuri įsigyja bendrą būstą – kuo jos skiriasi?

– Skiriasi labai daug kuo. Jeigu pora yra susituokusi, santuoka automatiškai kuria bendrą nuosavybę ir visiškai nesvarbu, koks yra kieno indėlis į tą turtą. Pavyzdžiui, susituokė vyras ir moteris, po santuokos įsigijo turtą, pinigai yra iš vieno iš sutuoktinių verslo ir tai visiškai nesvarbu, nes turtas yra bendras automatiškai. Tuo tarpu, jeigu butą perka pora, kuri gyvena kartu, bet nėra susituokusi ir tas butas registruojamas vieno vardu – nes galima iš karto registruoti ir abiejų vardu – ir po kažkiek laiko ta pora skiriasi, tas kitas asmuo turi įrodinėti, koks buvo jo indėlis į tą turtą. Ir tada gali pretenduoti arba į to turto dalį arba į kažkokią kompensaciją. Nėra automatinio bendros nuosavybės sukūrimo tokiu atveju.

Ginčai būna net iki tokio lygio, kad vienas sako „aš gyvenau su tavim“, o kitas sako „ne, aš su tavim negyvenau“.

– Kokia yra teismų praktika? Na, tarkim, dažnai tų čekių neišsaugom, jeigu grindis pirko, sienų dažus, gipso kartoną, dar kažką. O kaip įrodyti, kad aš tą gipso kartoną susukau, nudažiau sienas, suklojau grindis? Tikriausiai savo darbo nefilmuoja žmonės.

– Visko būna. Iš tikrųjų, paskutinėj byloj, kurią turėjom, pateikė labai nemažai nuotraukų, kur žmonės dirbo ir fotografavosi. Beje, dabar žmonės mėgsta fotografuotis ir filmuotis. Tai visos nuotraukos, visi trumpi filmukai jau gali būti įrodymai, kad ten buvo iš tikrųjų dirbama. Ir tada teismų praktikoj žiūrima, kiek pavyko įrodyti tam pretenduojančiam į turtą, kad jis įnešė kažkokio savo turto, veiklos. Kartais teismai labai laisvai pažiūri į šitą reikalą. Jeigu pavyks įrodyti, kad mes bendrom jėgom vedėm ūkį, ypač jeigu praeina nemažai bendro gyvenimo, tarkim, 10 metų, jeigu dar vaikai yra bendri, tai tokiu atveju tų įrodymų gal net mažiau reikia. Jeigu tas bendras gyvenimas trumpesnis, daugiau santykių aplink visokiausių, tada yra sudėtingiau ir kartais neturint jokio bankinio pavedimo, čekio iš parduotuvės, įrodyti gali būti labai sudėtinga.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar dažnai žmonės elgiasi nesąžiningai šitoje vietoje: sako, nieko jis čia nedarė, jokių grindų neklojo, nieko nepirko, butas yra mano ir viskas?

– Reikia suprasti, kad tokie ginčai turi labai daug emocijų ir nuoskaudų už savęs. Tai nėra vien tik teisiniai ginčai. Kai pora išsiskiria, tų emocijų tikrai būna labai daug ir pasitaiko, kad galbūt nesugebama atsiriboti asmeninių santykių ir galvoti tik apie turtinius santykius. Ir tuomet ginčai būna net iki tokio lygio, kad vienas sako „aš gyvenau su tavim“, o kitas sako „ne, aš su tavim negyvenau“.

– Kaip tada įrodoma, kad jie kartu gyveno?

– Iš tikrųjų tokiose bylose beveik visada apklausiami liudytojai. Dažnai būna kaimynai, kurie paliudija. Gali būt apklausiami giminaičiai, draugai, gali būti įrodymas, jeigu žmogus gaudavo tuo adresu kažkokią korespondenciją. Tai įrodinėjimo menas yra labai įdomus dalykas ir čia reikia labai kūrybiškai pasižiūrėti, kokie duomenys patvirtins, kad aš ten gyvenau.

– Kaip tokioms poroms apsidrausti? Na, santuoka sudaroma, paskui turtas dalijamas per pusę, viskas aišku. Žmonės pradeda gyventi kartu, įsimylėję, tikrai negalvoja apie skyrybas, bet galbūt reikėtų pagalvoti, jeigu perka bendrą turtą? Gal bendrai jį registruoti ar sutartį kažkokią kitokią sudaryti, kaip apsidrausti?

– Tai ne galbūt, o tikrai reikia pagalvot. Nes jeigu po to reikia ginčytis, ginčo baigtis niekada nežinoma. Investuojant nemažus pinigus, pavyzdžiui, į būstą, reikia susitarti, ar mes kartu perkam, ar ne. Jeigu ne kartu, tai kitas nieko ir neinvestuoja į tą turtą. Jeigu kartu, yra labai paprasta iš karto pirkti per pusę. Tada yra bendra dalinė nuosavybė – pusė buto vienam, pusė kitam. Jeigu taip neišeina dėl kažkokių priežasčių, galima pasirašyti kažkokias tarpusavio sutartis – paskolos, bendradarbiavimo sutartis. Turėt susitarimą ir labai aiškų įrodymą, kaip mes tarėmės pradžioje ir kas paskui įvyko.