„Linkiu, kad visada turėtumėte erdvės skleistis beribei vaizduotei. Kad jūsų talentas, užsidegimas kurti ir atverti jauniesiems skaitytojams literatūros pasaulio įvairovę niekada nenusloptų. Premija buvo įsteigta norint paskatinti, kad rastųsi vaikų literatūros autorių ir skaitymo skatinimo entuziastų. Gal net truputį nuogąstaujant, ar beišliks vaikų susidomėjimas knyga, kai naujos technologijos žengia į mūsų kasdienybę, keisdamos ir skaitymo įpročius. Dabar matome, kad į vaikų literatūros autorių gretas stoja talentingi kūrėjai – įvairių profesijų žmonės. O literatūros entuziastai, pasitelkę savo išmonę, sugalvoja interaktyvių būdų, kaip tą jaunųjų skaitytojų dėmesį knygai dar labiau paskatinti ir palaikyti“, – sakė viceministrė Agnė Kudarauskienė, įteikdama Vaikų literatūros premiją.

Organizatorių nuotr. 

Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisininkas J. Žilinskas yra vienas produktyviausių lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros autorių, sukūręs ir trilogiją apie Kauką Gugį. Jo kūryboje išskiriamos dvi žanrinės linijos: maginė fantastika (fantasy) ir istorinė–pažintinė. Nuotykiai, fantazija, dinamiškas tekstas patrauklu maginės fantastikos žanro mėgėjams.

J. Žilinskas yra išleidęs 10 grožinės literatūros knygų, kurių dauguma skirtos vaikams ir jaunimui. Jis aktyvus visuomenininkas, dalyvaujantis ir skaitymo skatinimo akcijose. Pernai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos surengtoje kampanijoje „Skaitymo ambasadorius“ vaikai jį išrinko pirmuoju ambasadoriumi. 

Knygos – svarbu, bet dar svarbiau, kad galėtume jas skaityti taikoje. Ir ne tik mes.

„Knygos – svarbu, bet dar svarbiau, kad galėtume jas skaityti taikoje. Ir ne tik mes“, – sakė J. Žilinskas.

Eglės Baliutavičiūtės, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyr. tyrėjos, gausią veiklą vaikų literatūros sklaidos srityje sudaro knygų vaikams recenzijos, straipsniai apie vaikų literatūrą, apžvalgos Lietuvos radijuje, mėnesio knygų dešimtukų pristatymai, konsultacijos, paskaitos vaikų literatūros klausimais, veikla įvairiausiose vaikų literatūros komisijose. Ji buvo viena iš idėjos rengti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos trumpus leidinius bibliotekininkams, mokytojams ir visiems, kurie domisi vaikų literatūra bei skaitymo skatinimu, sumanytojų. Leidinių serija, pradėta 2022 m., išsiskiria trumpa forma, kompetentingų specialistų parengtu turiniu ir patrauklia išvaizda.

E. Baliutavičiūtė prisideda prie ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“, skaito pranešimus apie ankstyvąjį skaitymą bibliotekininkams ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogams, konsultuoja tėvus ir kitus, besidominčius ankstyvuoju skaitymu, ji taip pat parengė metodinę medžiagą, kaip įrengti skaitymo kampelius ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. E. Baliutavičiūtė kuria ir veda tinklalaidę, skirtą visiems, dirbantiems su vaikais, vaikų literatūra ir besidomintiems šia sritimi: bibliotekininkams, mokytojams, leidėjams, rašytojams, tėvams.

Ji taip pat yra Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė, administruoja „Facebook“ grupę „Vaikų literatūra“, kurioje visi norintieji gali kalbėtis apie vaikų literatūrą ir skaitymą, dalintis vaikų literatūros naujienomis.

Dažnai matome, kad dėmesio vaikų literatūrai pritrūksta, net ir šiandien ji ne visada laikoma lygiaverte literatūros dalimi. 

„Šis įvertinimas labai svarbus tiek man asmeniškai, tiek kaip vaikų literatūros stebėtojai, puoselėtojai. Dažnai matome, kad dėmesio vaikų literatūrai pritrūksta, net ir šiandien ji ne visada laikoma lygiaverte literatūros dalimi. Tad kiekviena tokia proga, kuri suburia šios literatūros puoselėtojus, yra svarbus pasiekimas. Norėčiau, kad rašytojams ši premija taptų tramplinu ir į nacionalinę premiją“, – sakė Eglė Baliutavičiūtė. 

Kūrinių atrankos komisijos pirmininkas literatūrologas Kęstutis Urba sakė įžvelgiantis stiprią tendenciją, kad pastaraisiais metais į vaikų literatūrą ateina visokiausių profesijų žmonių, ne tik filologų, kaip kad būdavo anksčiau.

Apie Vaikų literatūros premiją: Vaikų literatūros premiją yra įsteigusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Šia premija norima paskatinti, kad rastųsi daugiau kokybiškų kūrinių vaikams ir paaugliams, taip pat norima įvertinti švietimo, visuomeninių ar privačių įstaigų, asmenų indėlį populiarinant vaikų literatūrą, ugdant estetines, bendražmogiškas ir pilietines vertybes, skleidžiant originalias kūrybos iniciatyvas.

Premijos dydis – 100 BSI (bazinė socialinė išmoka).

Šios premijos laureatais yra tapę Kęstutis Kasparavičius, Vytautas V. Landsbergis, neseniai mus palikusi Vytautė Žilinskaitė, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Ignė Zarambaitė, dailininkė Zofija Vainilaitienė, Tomas Dirgėla ir daugelis kitų vaikų literatūros rašytojų, skaitymo skatintojų ir populiarintojų. 

Šiemet premija skirta rašytojui Justinui Žilinskui ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausiajai tyrėjai Eglei Baliutavičiūtei.

Kaip pranešė ministerija, J. Žilinsko kūryba įvertinta už kūrybišką žvilgsnį į Lietuvos istoriją, mitologiją ir tautosaką šiuolaikinėje vaikų literatūroje. E. Baliutavičiūtei premija skiriama už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą ir skaitymą.

Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisininkas J. Žilinskas yra išleidęs 10 grožinės literatūros knygų, kurių dauguma skirtos vaikams ir jaunimui. Rašytojas taip pat yra aktyvus visuomenininkas, dalyvaujantis ir skaitymo skatinimo akcijose.

E. Baliutavičiūtės veiklą vaikų literatūros sklaidos srityje sudaro knygų vaikams recenzijos, straipsniai apie vaikų literatūrą, apžvalgos Lietuvos radijuje, mėnesio knygų dešimtukų pristatymai, konsultacijos, paskaitos vaikų literatūros klausimais, veikla įvairiose vaikų literatūros komisijose.

Vaikų literatūros premiją 2004 metais įsteigė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Jos dydis – 5,5 tūkst. eurų (100 BSI).

Šios premijos laureatais yra tapę Kęstutis Kasparavičius, Vytautas V. Landsbergis, Vytautė Žilinskaitė, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Ignė Zarambaitė, dailininkė Zofija Vainilaitienė, Tomas Dirgėla ir daugelis kitų vaikų literatūros rašytojų, skaitymo skatintojų ir populiarintojų. 

Kaip antradienį pranešė ministerija, J. Žilinsko kūryba įvertinta už kūrybišką žvilgsnį į Lietuvos istoriją, mitologiją ir tautosaką šiuolaikinėje vaikų literatūroje. E. Baliutavičiūtei premija skiriama už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą ir skaitymą.

Premijos jiems ministerijoje bus įteiktos balandžio 11 dieną.

Anot ministerijos, Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisininkas J. Žilinskas yra sukūręs trilogiją apie Kauką Gugį. Pernai pasirodė paskutinė trilogijos dalis „Kaukas Gugis ir sielų akmuo“. Jo kūryboje išsiskiria dvi žanrinės linijos: maginė fantastika ir istorinė-pažintinė.

Jis yra išleidęs 10 grožinės literatūros knygų, kurių dauguma skirtos vaikams ir jaunimui. Rašytojas taip pat yra aktyvus visuomenininkas, dalyvaujantis ir skaitymo skatinimo akcijose. Pernai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos surengtoje kampanijoje „Skaitymo ambasadorius“ vaikai jį išrinko pirmuoju ambasadoriumi.

E. Baliutavičiūtės veiklą vaikų literatūros sklaidos srityje sudaro knygų vaikams recenzijos, straipsniai apie vaikų literatūrą, apžvalgos Lietuvos radijuje, mėnesio knygų dešimtukų pristatymai, konsultacijos, paskaitos vaikų literatūros klausimais, veikla įvairiausiose vaikų literatūros komisijose.

Ji buvo viena iš idėjos rengti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos trumpus leidinius bibliotekininkams, mokytojams ir visiems, kurie domisi vaikų literatūra bei skaitymo skatinimu, sumanytojų. Leidinių serija, pradėta 2022 metais, išsiskiria trumpa forma, kompetentingų specialistų parengtu turiniu ir patrauklia išvaizda.

Vaikų literatūros premiją 2004 metais įsteigė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Premijos dydis – 5,5 tūkst. eurų (100 BSI).

Pasidalino prisiminimais

Knygos pristatyme dalyvavo ne tik rašytojas J.Žilinskas, bet ir Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Daumantas Kiulkys, leidyklos "Aukso žuvys" direktorė Sigita Pūkienė. Diskusiją moderavo Klaipėdos dramos teatro atstovė ryšiams su visuomene ir žiniasklaidai Kristina Sadauskienė.

Pokalbis prasidėjo nuo atsiminimų ir šeimų sąsajų su Amerika.

K.Sadauskienė pasidalino savo šeimos atsiminimais apie tai, kad jos močiutės senelis buvo išsilavinęs ir intelektualus žmogus, kalbėjęs net šešiomis kalbomis. Būtent jis išvežė keturis iš penkių savo vaikų į Ameriką. Tą padaryti padėjo ir daugeliui kitų lietuvių.

Pasak J.Žilinsko, tokie žmonės, kaip jos senelis, būdavo vadinami nelegaliais agentais, kurie padėdavo išvykti iš Lietuvos, kadangi legaliai išvažiuoti šansai būdavo menki.

Paties rašytojo šeimos istorijoje irgi būta emigrantų. Jo senelė į Ameriką išvyko kiek ankstesniu laikotarpiu, negu aprašomas knygoje.

O D.Kiulkio proseneliai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvyko į Ameriką ir joje pragyveno net 15 metų.

Idėja gimė istorikui

"Idėja kilo prieš penkerius metus, kai rengiau videoparodą apie okeaninius lainerius – laivus, kuriais lietuviai plaukė į Ameriką. Kai ieškojau informacijos tai parodai, supratau, kad lietuvių kalba emigracijos epizodas yra labai menkai nagrinėtas", – sakė D.Kiulkys.

Tad jis nutarė pristatyti šią idėją savo kolegoms. Kadangi ji buvo priimta teigiamai, istorikas ėmėsi skaityti lietuvių išeivijos leistus laikraščius, ieškoti žmonių, kurie aprašė kelionės laivu sąlygas, atsiminimų.

"Svarbiausia – pati pradžia, kad būtų žalia šviesa, o po to vyko judėjimas į priekį", – paaiškino D.Kiulkys.

Kelionės laivu vargino

Nors knygos idėja įprastai gimsta rašytojui, šį kartą visos idėjos buvo pasiūlytos, beliko jas paversti knyga. O šį procesą J.Žilinskas priėmė išties džiaugsmingai.

"Priėmiau labai džiaugsmingai, kadangi emigracinis pėdsakas mano šeimos istorijoje taip pat yra. Man tai buvo galimybė pakeliauti į savo šaknis, pasižiūrėti į vieną giminės kelių", – mintimis pasidalino rašytojas.

Jis nesistengė knygoje aprašomos kelionės laivu idealizuoti, kadangi jos tokios ir nebuvo – žmonėms tekdavo plaukti mėnesį, miegoti mažose kajutėse.

Savo gimtąją šalį žmonės palikdavo, nes nebepajėgdavo joje išgyventi, o Amerika buvo įsivaizduojama kaip šalis, kurioje viskas įmanoma.

"Pati kelionė nėra stebuklinga ir įdomi, ypač jeigu plauki su vadinamaisiais vargetomis. Gali pasimušti, pabandyti kažkokį ryšį užmegzti. Jeigu pasižiūri į plaukiančius aukštesnės klasės keleivius – kunigus, verslininkus, ten verda kažkokios intrigos. Moterims kelionės būdavo gerokai sunkesnės, ypač dėl elgesio su jomis", – tikino J.Žilinskas.

Dar nesame įpratę prie tokių knygų, bet aš manau, kad tai – laiko klausimas.

Ieškojo lietuvybės šaknų

J.Žilinsko sukurta istorija prasideda 1912-aisiais. Rašytojas tai sieja su tautinio atgimimo laikotarpiu, kai žmonės imdavo ieškoti savo šaknų, bandydavo save identifikuoti.

Jis taip pat gręžėsi į lietuvių literatūros klasiką – Antaną Vienuolį ir jo kūrinį "Paskenduolė", kuris įkvėpė sukurti vieną J.Žilinsko knygos personažų.

"Vieni pasilieka lenkiškoje paradigmoje, kiti atranda savo šaknis ir tampa lietuviais, verčiasi į lietuvybės pusę. Man pasirodė smagi idėja padaryti, kad Veronika nebūtų iš Šepečių kaimo. Ji būtų lenkaitė, o jos tėvas – tas, kuris jau susižavėjo lietuvybės idėjomis. Tad galėjau suvesti ūkininko sūnų ir kilmingą, bet neturtingą merginą ir iš to toliau plėtoti visą istoriją", – pasakojo rašytojas.

Romane – šimtai iliustracijų

S.Pūkienė teigė, kad grafinės knygos gali atskleisti subtilius istorijos momentus, parodyti, kaip gyveno tam tikros asmenybės – patraukliai ir įdomiai.

Tačiau nuspręsta šio romano nepaversti visiškai grafiniu ir ieškoti kitokių formų.

"Kodėl knyga – iliustruota, o ne tik grafinis romanas? Mes leidykloje dažnai šį klausimą iškeldavome. Justino tekstas yra pagavus, tad mums pasirodė, kad verta pagalvoti apie kitokią formą. Sugalvojome, kad tai būtų iliustruotas romanas – tekstinis ir grafinis kartu", – sakė leidyklos direktorė.

Net kelis šimtus romano iliustracijų sukūrė iliustratorė Ūla Šveikauskaitė, tai didžiausias jos projektas.

Apskritai tokio pobūdžio romanai Lietuvoje – vis dar naujiena.

"Dar nesame įpratę prie tokių knygų, bet aš manau, kad tai – laiko klausimas", – svarstė S.Pūkienė.

Vyko masinės migracijos

Pasak istoriko D.Kiulkio, glaustai apie jūrinės migracijos istoriją galima atrasti jau XVII a. istoriniuose šaltiniuose.

Pirmosios masinės lietuvių migracijos į Ameriką pradžia laikoma 1867-ųjų badmetis. Būtent tada lietuvių valstiečiai dėl maisto ir darbo trūkumo per Vokietijos uostus pradėjo emigruoti į Ameriką.

Didžioji emigracijos banga tęsėsi iki pat XX a. pradžios, kol jai kelią užkirto Pirmasis pasaulinis karas. Per tuos metus iš Lietuvos išvyko maždaug 300 tūkst. lietuvių.

Antroji banga prasidėjo tarpukariu, daugiausia žmonių keliavo į Pietų Amerikos valstybes, išvyko arti 100 tūkst. lietuvių.

Trečiąja banga laikoma po Antrojo pasaulinio karo išvykę asmenys, vadinti dipukais. Tai buvo laikoma paskutiniąja masine emigrantų banga.

Panašių perspėjimų jau buvo sulaukę ne tik Sausio 13-osios bylą nagrinėję teisėjai, bet ir J. Žilinskas. Apie jo įžvalgas Sausio 13-osios byloje Maskvai galimai pranešė dabar jau nuteistas Algirdas Paleckis.

„Čia buvo dar iki to laiko, kai paaiškėjo, kad turime asmenį, kuris renka informaciją apie žmones, kurie yra susiję su Sausio 13-osios byla. Ir labai nustebęs supratau, kad ir aš patekau į tų interesą sukėlusių žmonių sąrašą. Na, matyt, dėl to, kad visą laiką domėjausi tais klausimais, rašiau apie juos. Pasirodo, galėjau būti įdomus“, – sakė MRU profesorius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Jis atskleidė, kad didelių problemų keliaujant tai nepridarė, bet apsaugos priemonės buvo būtinos.

„Tai tiesiog suteikė tokią psichologinę įtampą. Tiesiog buvo sutartos tokios taisyklės – kad aš prieš išvažiuodamas pranešu mūsų institucijoms, kad iškeliauju. Ir grįžęs pranešu, kad viskas gerai. Plius dar turėjau šiokį tokį dokumentą, kuriuo, jeigu ką, galėčiau pasinaudoti, jeigu iškiltų man kažkokios problemos. Visą laiką po ranka turėdavau mūsų diplomatinių ir konsulinių atstovybių kontaktus, kad jeigu tik kas – iš karto kreipiuosi pagalbos ir man padeda. Nes situacija buvo tokia, kad niekas tiksliai nežinojo, kaip gali būti ir kas. Tai buvo visiškai prevenciška ir įdomu“, – teigė J. Žilinskas.

Tiesiog buvo sutartos tokios taisyklės – kad aš prieš išvažiuodamas pranešu mūsų institucijoms, kad iškeliauju. Ir grįžęs pranešu, kad viskas gerai.

Profesorius sakė, kad kol kas kelionių į Rusiją ar Baltarusiją neplanuoja, bet yra ir kitų šalių, kurių turėtų vengti.

„Buvo pasakyta, kad su tose šalyse, su kuriomis Rusija turi gerus ryšius, geriau nesilankyti. Ir aš į tokius įspėjimus paprastai įsiklausau. Tik reikia turėti galvoje, kad mano atvejis buvo visiškai kraštutinis ir mažasis. Kadangi, tarkime, kiek aš žinau, man nebuvo Rusijoje iškelta byla dėl mano vaidmens, kuris, kaip sakiau, buvo minimalus. Bet kai eina kalba apie Sausio 13-osios bylos teisėjus, tai jiems visas šis reikalas yra tikrai labai rimtas“, – tikino J. Žilinskas.

Rusija bylomis dabar grasina ir Lietuvos merams, kurie savo savivaldybėse griauna sovietinius paminklus. Esą bet kuris, nors kiek nepatogus Kremliui, gali sulaukti tokių kaltinimų ir prieš keliaudamas turėtų pasitikrinti.

„Manyčiau, kad atsargumas niekada nekenkė. Antras dalykas – dabar situacija yra kiek pasikeitusi, mano supratimu. Nes Rusija turi labai daug kitų rūpesčių. Nemanau, kad jos teisėsauga sugebėtų taip greitai prasisukti, kadangi čia reikia ne tik bylą iškelti, suorganizuoti visą tyrimo procedūrą, bet taip pat pateikti tarptautinės paieškos orderius ir panašius dalykus. Ta grėsmė, nesakyčiau, kad yra tokia visiškai tuoj pat nutiksianti. Bet, aišku, manau, kad čia pirmiausia yra mūsų institucijų labai svarbi užduotis sekti būtent tą tarptautinę situaciją teisėsaugos srityje, žiūrėti, ar neatsirado Rusijos tarptautiniai arešto orderiai, apie kuriuos reikia pranešti kuo skubiau, kad tai yra politinio persekiojimo elementas“, – šnekėjo profesorius.

Tarptautinė paieška – gana mechaninis dalykas.

„Jeigu atsiranda paieškos galimybė, tai tau tokia grėsmė gali iškilti bet kur. Čia svarbu žinoti kelis dalykus – kad Rusijoje yra byla ir kad yra tarptautinė paieška. Tarkime, jeigu byla tyliai iškelta, arba masinė – visiems merams, kurie savo teritorijoje nukėlė sovietinį balvoną – Lietuvos institucijos dar gali nežinoti. Bet svarbiausias dalykas – „Interpolo“ paieškų schema. „Interpolo“ biuras Lietuvoje ir generalinė prokuratūra turi šį dalyką stebėti“, – aiškino jis.

Pasak Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės profesoriaus Justino Žilinsko, genocidas yra vienas baisiausių tarptautinių nusikaltimų, todėl teisinis jo konstatavimas yra retas atvejis. Dėl to, pažymi profesorius, teisiškai pripažinti, kad Rusijos veiksmai prilygsta genocidui gali būti sudėtinga.

„Tai yra vienas pačių baisiausių tarptautinių nusikaltimų, kurio įrodinėjimas yra labai sudėtingas ir dėl to, tarkim, genocidas yra retai konstatuojamas tikrąja teisine prasme, skirtingai nuo to, kaip dažnai vartojamas tas terminas“, – Eltai teigė J. Žilinskas.

Pasak profesoriaus, genocido konstatavimą apsunkina įrodymų rinkimas, mat reikalinga informacija ne tik situacijos, tačiau ir platesnio konteksto vertinimui. Ukrainos atveju, akcentuoja profesorius, kol kas įrodymų gali nepakakti.

„Genocido nusikaltimo atveju įrodymas turi būti toks, kad yra siekiama sunaikinti visą visuomenės grupę. Mes aiškiai matome, kad Ukrainoje yra daromi sunkūs tarptautiniai nusikaltimai. Kokie tie nusikaltimai pagal teisinę kvalifikaciją, kol kas atsakyti negalime. Tam reikalingas daug ilgesnis procesas, tyrimas, tokia informacija, pavyzdžiui, kokiais įsakymais rėmėsi veikdami, koks buvo vadinamasis tylusis sutikimas ir visi kiti dalykai. Kai žinosime šiuos atsakymus, matysime bendrą kontekstą“, – teigė teisės profesorius, kartu pridurdamas, kad konstatuoti genocidą Ukrainoje kol kas yra per anksti.

„Dabar daryti išankstines išvadas, kad tai teisine, griežtąja prasme, yra genocidas, žinoma, yra per anksti“, – pridūrė jis.

Vis tik, tokiu atveju, jei šalys imtųsi priemonių įrodyti Rusijos genocido vykdymą, profesorius pažymi, kad tai galėtų padaryti bet kuri valstybė tiek individualiai, tiek inicijuojant kaltinimus per tarptautines organizacijas.

„Visų pirma pati Ukraina turi baudžiamąją jurisdikciją, ji šituos dalykus gali skirti. Kadangi tai yra akivaizdžiai tarptautiniai nusikaltimai, tai tą iš esmės gali daryti ir bet kuri valstybė, jei ji sugeba pasiekti kaltinamuosius ir taip toliau“, – teigė profesorius.

„Tarptautiniu mastu šitas klausimas eina per tarptautines institucijas, tai – Tarptautinis Teisingumo Teismas, Tarptautinis Baudžiamasis Teismas ir visi kiti, jie taria savo žodį ir po truputį, po trupinius viskas dėliojasi į bendrą paveikslą“, – teigė J. Žilinskas.

Tarkim, genocido atveju tai gali būti reparacijos – būtų skaičiuojama, kokia yra padaryta žala ir reikalaujama tą žalą atlyginti.

Ir, jei pateikti įrodymai būtų priimti, J. Žilinskas akcentuoja, kad viena iš šaliai agresorei galimų bausmių – reparacijos.

„Valstybių atsakomybė yra įgyvendinama politinėmis priemonėmis. Tai gali būti sankcijos, tai gali būti žalos atlyginimas ar visokie panašūs dalykai. Tarkim, genocido atveju tai gali būti reparacijos – būtų skaičiuojama, kokia yra padaryta žala ir reikalaujama tą žalą atlyginti“, – sakė J. Žilinskas.

D. Žalimas: prie Putino tikrai nėra šansų, kad Rusija gera valia atlygintų žalą

Buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo teigimu, jei pateikti įrodymai patvirtintų faktą, kad Rusijos veiksmai gali būti prilyginami genocidui, tiek pati šalis, tiek jai vadovaujantys asmenys turėtų prisiimti teisinę atsakomybę. Anot jo, vienas iš galimų valstybei taikytinų žalos atlyginimo formų – reparacijos.

„Kompensacijos pinigais yra plačiausiai paplitusios, bet reikia žalą paskaičiuoti, o mes dar nesame tame etape“, – situaciją aiškino D. Žalimas.

Be to, D. Žalimo teigimu, be finansinių kompensacijų, Kremliui gali būti pritaikyta ir moralinė atsakomybė. Vienas iš būdų, jo teigimu, galėtų būti viešas atsiprašymas arba pasižadėjimas analogiškų veiksmų nekartoti.

„Aišku, bet kuriuo atveju, net ir jei būtų tokia galimybė, tiesą sakant, praktinis atsakomybės įgyvendinimas priklauso ir nuo to, kaip pavyktų Rusiją įtikinti tą atsakomybę įgyvendinti“, – teigė D. Žalimas.

Vis dėlto, D. Žalimo teigimu, Rusija keliamų reikalavimų nesilaikytų, net jei Vakarų valstybėms pavyktų įrodyti jos vykdomus nusikaltimus.

„Akivaizdu, kad visam procesui reikia taikos režimo. Tikrai prie Putino nėra šansų, kad Rusija gera valia atlygintų žalą. Vien tai kaip ji vykdo tarptautinių teismų sprendimus (...). Kol Rusijos toks režimas, jis tikrai nepaisys nei Ukrainos, nei tarptautinės bendrijos reikalavimų dėl žalos atlyginimų, nei teismų, jei tokie ir būtų“, – pridūrė buvusio Konstitucinio Teismo pirmininkas.

ELTA primena, kad savaitgali rusų pajėgoms pasitraukus iš Kyjivo Bučos priemiesčio, sužinota apie čia įvykdytas kruvinas žudynes. Civilių kūnų gatvėse vaizdai sukėlė pasibaisėjimą. Ukraina žudynėmis kaltina rusų karius, kurie buvo užėmę miestą. Maskva tai neigia.

Ukrainos prezidentas V. Zelenskis pabrėžė, kad nusikaltimai Bučoje ir kituose šalies miestuose bus nuodugniai ištirti. Šiuo klausimu, be kita ko, bendradarbiaujama su ES ir Tarptautiniu Baudžiamuoju teismu, sakė jis naktį į antradienį paskelbtame vaizdo įraše. Už šiuos nusikaltimus atsakingi asmenys esą bus patraukti atsakomybėn.

„Pirmasis dalykas yra, kad NATO yra gynybinis aljansas ir vieno NATO nario užpuolimas reiškia, kad yra užpulti visi NATO nariai. Ukrainos atveju, tai yra saugumo garantijos: šios šalys įsipareigoja padėti Ukrainai, konkrečiai vienai valstybei. Ši schema labiau primena vadinamąsias neutraliteto sutartis, kuomet valstybės, tarptautinių sutarčių pagrindu, skelbiamos neutralios, kaip, pavyzdžiui, buvo Austrija, Šveicarija ir tuo pačiu joms yra suteikiamos saugumo garantijos. Tai čia yra tiesiog vienai valstybei adaptuota schema, bet ji nėra susijusi su kitų narių kolektyvine gynyba, t. y. Ukraina neįsipareigoja ateiti į pagalbą užpultai Jungtinei Karalystei“, – teigė tarptautinės teisės ekspertas J. Žilinskas. 

Įsigaliojus saugumo garantijų mechanizmui, šalys, įsitraukusios į karą, pačios gali nukentėti, tačiau tokiu atveju suveiktų penktas NATO straipsnis.

„Tada aktyvuojasi NATO penktas straipsnis. Kaip prezidentas J. Biden'as pasakė – įsipareigojimas yra šventas“, – sakė J. Žilinskas.

Ukrainos prezidentas V. Zelenskis pakartojo dar sykį, kad tai, kas vyksta Mariupolyje, yra nusikaltimas žmoniškumui, vykstantis visos planetos akivaizdoje. Planeta, anot prezidento, turi reaguoti, tačiau Tarptautinė teisė turi ribotas galimybes.

„Kad planeta reaguotų kaip nors kitaip negu pradėdama tyrimus, organizuodama įrodymų rinkimą ir pan. – teisės požiūriu kito kelio tiesiog nėra. Tai kariuomenės gali pasitelkti ginkluotąsias pajėgas, sudaužyti priešo kariuomenę, pagauti asmenis ir t. t. Teisė vis dėlto yra formalus instrumentas. Svarbiausia, ką dabar reiktų daryti, kol valstybės nesiryžta savo pajėgomis užkirsti tam kelio, – tai rinkti įrodymus, nustatinėti atsakingus asmenis ir pasiruošti, kad, kai tik bus galimybė, tokie asmenys būtų nuteisiami. Labai gerai, kad yra bendra Europos Sąjungos iniciatyva ir Tarptautinio Baudžiamojo Teismo iniciatyva, ir Lietuva yra pradėjusi turimą, ir Vokietija. Kartais šitie dalykai tikrai suveikia, pavyzdžiui, Nyderlandų prokuratūra, kuri specializuojasi karo nusikaltimuose, Sirijos karo metu ir jam pasibaigus nemažai žmonių nuteisė už karo nusikaltimus, padarytus Sirijoje. Svarbiausia, kad šitas dalykas nebūtų atidėtas į lentyną, o kad būtų teisės darbotvarkėje“, – kalbėjo J. Žilinskas.

Justinas Žilinskas / Ž. Gedvilos / BNS nuotr. 

Tarptautiniame teisme nuteisti asmenys negalėtų išvykti iš savo gimtinės, nes iškart būtų sulaikomi.

„Jie sėdi Nyderlandų kalėjimuose dėl to, kad jie ten atvyko ieškodami geresnio gyvenimo ir įkliuvo. Ką gali padaryti Tarptautinė teisė – sudaryti tokią situaciją, kad nėra niekur saugaus prieglobsčio išskyrus, tarkim, Rusiją, kur tu gali visą gyvenimą išbūti, aišku, jei niekas nesikeičia, bet visur kitur – vos išvykus tave „capt“ ir pristato į teismą“, – aiškino tarptautinės teisės ekspertas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Žinant situaciją pasaulyje, turbūt ne visos šalys būtų linkusios vykdyti Tarptautinės teisės nurodymus.

„Kinija, kaip mes žinome, šitame konflikte daugiau palaiko Rusijos pusę, galimas daiktas, jeigu Kinijai tai vis dar bus naudinga, ji tiesiog nekreips dėmesio“, – teigė J. Žilinskas.

Agresija – tarptautinis nusikaltimas, tačiau nubausti pagrindinius už ją atsakingus asmenis gali būti sudėtinga.

„Padarykim nedidelį atskyrimą – agresija yra būtent tai, kas susiję su neteisėto karo pradėjimu ir vykdymu ir čia mes kalbam apie aukščiausių valstybės vadovų atsakomybės klausimą. Įrodymus mes turime jau dabar: visi pareiškimai, visi pradėti veiksmai ir t. t.  Pagrindinis klausimas – ar pavyktų tuos asmenis, t. y. V. Putiną, S. Šoigu ir kitus, tarptautiniu mastu nuteisti, persekioti. Kad ir dabar yra Tarptautinio Tribunolo iniciatyva, kad organizuojamas būtų specialus tribunolas. Aš visiškai nežinau, kokia bus jo sėkmė, ir tai yra ilgas kelias, bet akivaizdu, kad pirma turi kažkas pasikeisti Rusijoje. Būkim atviri – yra labai maža tikimybė, kad būtent šitie procesai suveiks, bet svarbu, kad viskas būtų paruošta“, – kalbėjo teisės profesorius.

Įrodymai kol kas renkami Ukrainos teritorijoje ir kiekvienas jų vėliau gali būti panaudotas Tarptautiniam teisme, įskaitant ir socialiniuose tinkluose plintančius telefonu užfiksuotus vaizdus.

„Įrodymų rinkimas yra kriminalistikos ir baudžiamosios teisės sudėtinė dalis. Įrodymus visada galiausiai ištiria teismas: patvirtina, kad tai yra įrodymas, arba nėra įrodymas. Jokių greitų paaiškinimų duoti negalėčiau, tai yra proceso klausimas. Dabar mes turim labai gerą dalyką – kiekvienas gali fiksuoti nusikaltimų įrodymus. Vaizdas socialiniame tinkle irgi yra įrodymas, aišku, paremiamas papildomais dalykais. Kaip minėjau apie Nyderlandų prokuratūrą – jie lygiai taip pat kai kuriuos asmenis iš Sirijos nuteisė pasiremdami „džiaugsmingais“ įdėjimais socialiniuose tinkluose“, – sakė J. Žilinskas.

„Rusija savo ypač įžūlią agresiją bandė pagrįsti savigynos teise. Tačiau savigyna tarptautinės viešosios teisės srityje yra gana sudėtingai reguliuojama ir Rusija pati visą laiką prieštaravo vadinamajai preemptive self-defense doktrinai, kuri kelis kartus buvo panaudota tarptautinėje praktikoje, kai puolama ne dėl konkretaus puolimo, o puolama tiesiog siekiant išvengti ateities grėsmės“, – MRU organizuotoje apskritojo stalo diskusijoje „Rusijos agresija prieš Ukrainą: teisinis politinis vertinimas“ pirmadienį kalbėjo J. Žilinskas.

Anot jo, nė vienas Rusijos viešai skelbiamas agresijos pateisinimas neturi jokio teisinio pagrindo pradėti tokio masto „karinę operaciją“.

„Taip pat savigynai yra taikomas proporcingumo principas ir net jei mes laikytume tuos kelis sviedinius, kurie neva nukrito Rostovo rajone, užpuolimu, vis tiek nėra jokio pagrindo vykdyti tokio masto karinę operaciją, kuri netgi nėra maskuojama, kad tai yra operacija, kuri pavadinta siekiu denacifikuoti Ukrainą“, – kalbėjo profesorius.

„Vadinasi, tai nieko neturi bendro su JTO chartija ir su savigyna. Tai yra grynas ir akivaizdus agresijos pavyzdys“, – pridūrė jis.

ELTA primena, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienio paryčiais paskelbė, kad pradedama karinė operacija prieš Ukrainą. Iš karto Rusijos kariuomenė atakavo Ukrainą daugelyje vietų. V. Putinas savo kalboje pareiškė, kad užpuolimo tikslas – „demilitarizuoti ir denacifikuoti“ Ukrainą. Jis įspėjo kitas šalis nesikišti, nes, priešingu atveju, pagrasino tokiu atsaku, kuris „nuves prie pasekmių, kurių jos dar nepatyrė savo istorijoje“.

Rusija oficialiai pripažino separatistų respublikas, tačiau tai, anot J. Žilinsko, nieko nepakeitė.

„Tas pripažinimas pirmiausia yra paremtas dariniais, kurie atsirado neteisėtai. Kaip žinome, iš neteisėtumo teisė nekyla. Čia tik Rusija savo vidinei auditorijai bando demonstruoti teisėtumo žaidimą, bet tarptautinės teisės požiūriu to teisėtumo nėra nė gramo“, – sakė jis.

Profesorius paaiškino, kodėl tai yra neteisėta.

„Tokie dalykai, kai nuo valstybės atskyla kažkokia dalis, vadinami secesija. Tarptautinėje teisėje tokio dalyko kaip teisės į secesiją nėra. Tas klausimas yra sprendžiamas labai sudėtingame komplekse problemų, kurios yra susijusios su tautų apsisprendimo teise. Bet kad būtų galima realizuoti tautų apsisprendimo teisę, pirmiausia mums reikia turėti tautą, t. y. subjektą, kuris galėtų apsispręsti. Donecko ir Luhansko gyventojai, tiksliau, tie asmenys, kurie suorganizavo visą šitą jovalą šiuose kraštuose, neturi nieko bendro su tauta, jų neapibrėžia joks etninis, kultūrinis apibūdinimas, tai yra visiškai dirbtinės struktūros – tai yra pirmas dalykas“, – teigė J. Žilinskas.

Yra aiškus kelias į tolimesnę eskalaciją, tolimesnes kovas. Juolab kad pasieniuose yra sukaupta didžiuliai kiekiai Rusijos ginkluotųjų pajėgą.

„Antras dalykas – net turint tinkamą subjektą, atsiskyrimas yra kraštutinė forma, kuri yra galima tik pačiais išimtiniausiais atvejais, kai gyventojai yra neatstovaujami, persekiojami ar prieš juos vykdomi kokie nors nusikaltimai. Ne veltui V. Putinas kalbėjo apie visokius genocidus ir panašius dalykus, o jam pataikaujantys rusų teisininkai rašė, kad Lenino paminklo nuvertimas yra kultūrinis genocidas. Kol Luhanskas ir Doneckas nebuvo rusų marionečių rankose, jie turėjo ir atstovus Dūmoje, ir net Ukrainos prezidentą, kilusį iš tų kraštų – nebuvo jokios diskriminacijos, jokio pagrindo, kad būtų galima kalbėti apie secesiją. Vien dėl to visa ši situacija yra neteisėta“, – tęsė profesorius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Juolab kad Ukraina kontroliuoja didesniąją šių sričių dalį. Dabar Rusija kontroliuoja maždaug trečdalį dabartinių Luhansko ir Donecko sričių teritorijų, o pretenzijos yra į visas sritis. Vadinasi, yra aiškus kelias į tolimesnę eskalaciją, tolimesnes kovas. Juolab kad pasieniuose yra sukaupta didžiuliai kiekiai Rusijos ginkluotųjų pajėgų“, – aiškino jis.

„Be abejo, gynyba tos fronto linijos komplikuojasi, nes bent jau per tą 2015 m. kampaniją Rusija šiek tiek privengė naudoti atvirai savo ginkluotąsias pajėgas, jas slėpė, maskavo, bet nebūdavo naudojama sunkiasvorių pajėgų, tokių kaip oro pajėgos, raketinės pajėgos ir visokie kitokie dalykai“, – komentavo J. Žilinskas.

Scanpix nuotr.

Dabartinę situaciją jis sulygino su Turkų Kipro Respublika.

„Kaip žinote, dalis Kipro salos yra iki šiol okupuota Turkijos ir yra paskelbta Turkų Kipro Respublika, kuri iki šiol jokių valstybių yra nepripažįstama, niekas neginčija Kipro vientisumo. Tiesiog vienintelė Turkija laiko tą teritoriją savo kontrolėje – čia yra senas Turkijos ginčas su Graikija ir kitomis valstybėmis. Jeigu kalbėtume apie tą pripažinimo ar nepripažinimo klausimą, netgi Kanadoje buvo byla dėl Kvebeko, kada Kvebeko separatistinės jėgos labai norėjo atsiskirti. Tada Kanados teismas pasakė, kad nėra tokio dalyko kaip laisvas atsiskyrimas“, – kalbėjo J. Žilinskas.

„Be abejo, mes nė vienos valstybės negalime priversti priimti. Taip jau yra susitarta tarptautinėje teisėje. Tačiau yra kelios galimybės. Pirmoji – šiuos žmones įleisti į Lietuvą, suteikti jiems laikinus leidimus gyventi ar kitaip spręsti, pavyzdžiui, pripažinti humanitarines priežastis. Kitas dalykas – ieškoti trečiosios valstybės, kuri sutiktų juos priimti. Lietuva turi teisę nepriimti asmenų, kuriems ji nesuteikia pabėgėlio statuso ar nemato suteikti galimybės kito apsaugos statuso“, – sakė J. Žilinskas.

„Pasibaigus tam standartiniam sulaikymo terminui, sprendžiama, ką daryti toliau. Jei nustatomos aplinkybės, dėl kurių asmenis reikia pašalinti iš Lietuvos, tarkime, jie kelia pavojų, tai galima imtis tokių priemonių ir juos deportuoti. Aišku, reikia surasti, kas juos priims. Tačiau yra svarstoma numatyti tą galimybę, kad jeigu yra poreikis tuos asmenys sulaikyti dar (nors klausimas, kam tas poreikis galėtų būti), tada reikia kreiptis į teismą, kad jis patvirtintų naujus sulaikymo pagrindus. Nors šitoje situacijoje, jei kalba eina apie paprastus žmones, ieškančius ekonominio prieglobsčio, vien už tai juos sulaikyti nebūtų pakankamo pagrindo. Pagrindas galėtų būti, jei jie bando pabėgti, pasislėpti ir pan. Dabar mes esame gana sudėtingoje situacijoje. Iš esmės keliai yra du: arba ieškome valstybės, kuri juos priims, arba teks priimti patiems“, – teigė jis.

A. Strumilos / „BNS Foto“ nuotr.

Profesorius patarė kiekvieno migranto norą pasilikti Lietuvoje vertinti individualiai.

„Vargu ar mes kalbame apie daug žmonių, kurie kelia realią grėsmę mūsų saugumui. Paprastai žmonių, kurie kelia realią grėsmę, ieško kitų valstybių teisėsaugos, kurios dažnai būna iškėlusios bylas. Aš tiesiog būčiau atsargus ir kalbėčiau apie konkrečius žmones su konkrečiomis istorijomis. Man nepatiktų, jeigu visiems šiems žmonėms, kurie atkeliavo į Lietuvą ar Lenkiją dėl labai įvairių priežasčių, mes iš karto paišytume grėsmės nacionaliniam saugumui žymę. Tai yra tikrai labai negeras kelias“, – kalbėjo J. Žilinskas.

Aš tiesiog būčiau atsargus ir kalbėčiau apie konkrečius žmones su konkrečiomis istorijomis.

„Manyčiau, kad pirmiausia aš žiūrėčiau į žmones. Žiūrėčiau, kokie jie, kiek jiems tos pagalbos reikia, kokia tikimybė, kad jie čia integruotųsi, kad būtų naudingi mūsų visuomenėje. Ir tada priimčiau individualius sprendimus“, – šnekėjo jis.

Profesorius paaiškino, kas būtų, jei Lietuvoje laikinai apgyvendinti migrantai mėgintų sprukti į Vokietiją.

„Gali būti toks variantas, kad Vokietija perduos asmenis tai valstybei, kur jie turėjo pirmą registraciją. Tačiau vėlgi reikia turėti galvoje, kad šita schema veikia tik jeigu mes kalbame prieglobsčio teisės kontekste. T. y. jei asmuo pirmą kartą pateko į Lietuvą, tada nukeliavo į Vokietiją ir būtent ten paprašė prieglobsčio, tada toks asmuo būtų persiųstas atgal į Lietuvą, kad Lietuva išnagrinėtų prieglobsčio prašymą. Nebent atsirastų kažkokios priežastys, dėl ko Vokietija pati tą norėtų padaryti. O visi ekonominiai dalykai ir papildomi humanitariniai statusai yra konkretaus atvejo klausimas. Gal Vokietija nuspręstų, kad, kadangi Lietuva ir Lenkija susiduria su antplūdžiu, o antplūdis yra sąlyga, kuri palengvina pasilikimą kitose valstybėse, gal nuspręstų tuos asmenis priimti. O gal nuspręstų išsiųsti iš Europos Sąjungos“, – svarstė J. Žilinskas.