– Kaip elgtis tėvams girdint informaciją apie tai, kad jų vaikai evakuojami dėl pranešimų apie padėtus sprogmenis?
– Reikia žinoti, kad vaikai žiūri į pavyzdį. Jei vaikai mato ramų tėvų elgesį, ramiai apie tai kalba, – tai yra pagrindinis dalykas dėl kurio mažėja vaikų nerimas. Jei tėvų elgesys tampa nerimastingas, atitinkamai nerimas persiduoda ir vaikams.
– Ar kalbantis su vaikais apie evakuaciją, grėsmes, būtina atsižvelgti į jų amžių?
– Šioje vietoje išskirčiau tam tikrą amžiaus grupę: 7–10 metų vaikus. Šio amžiaus vaikų vaizduotė yra žymiai lakesnė nei jaunesnių vaikų. Ir jie dar nemoka tos vaizduotės suvaldyti taip, kaip geba tai daryti paaugliai. Todėl 7–10 metų vaikams informaciją reiktų statyti į konkretų rėmą tam, kad jų vaizduotė nenuskristų į kažkur. Jiems turi būti aiškiai įvardinta, kas gali būti, ko negali būti ir kodėl. Nebūtina sukti galvą, kiek vaikai gali suprasti, svarbu, kad jiems būtų kuo paprasčiau paaiškinta. Jei jiems būna situacija įprasminta paprastais, aiškiais paaiškinimais. Tai antras būdas, mažinantis vaikų nerimą. Pirmas – ramus tėvų elgesys.
Visvaldas Legkauskas/Feisbuko nuotr.
– Gal galite pateikti konkrečių tokių situacijų „supaprastinimo“ būdų?
– Vaikas klausia: „Kodėl mums reikėjo išeiti iš mokyklos?“, Suaugusio žmogaus atsakymas: „Iš mokyklos reikėjo išeiti ne todėl, kad ten kažkas gali sprogti, o tam, kad mokykla pasimokytų, kaip išvesti daug vaikų greitai, jei kažkas atsitiktų“. Juk šiomis dienomis kaip tik taip ir buvo – niekas negalvojo, kad ten kažkas sprogs. Tai ir buvo tarsi treniruotės.
Jei vaikai užduoda tolesnius klausimus: „O ką daryti, jeigu vis tik įvyks sprogimas?“. Tuomet ir reikia vaikui paaiškinti, kur jis tokiu atveju turėtų eiti, kaip elgtis ir kieno klausyti. Ugniagesiai atvažiuoja į darželius ir pasakoja vaikams, kaip elgtis gaisro atveju. Šių dienų situacijose taikomas analogiškas veiksmų planas. Vaikui tereikia priminti tai, ko jį dėdė ugniagesys mokė darželyje.
– Ir vaikams, ir tėvams rūpi, kaip jie galėtų rasti vienas kitą, jei išsipildytų blogiausias scenarijus ir jie būtų atskirti vieni nuo kitų. Kaip išsklaidyti tokį nerimą?
– Turėtų būti paruoštas individualus šeimos planas. Bendro atsakymo nėra. Tėvai su vaiku iš anksto turi aptarti, kaip elgtis, jei jie būtų atskirti. Paprasčiau būtų su vaiku kalbėti apie gaisrą. Tai yra realus įvykis ir visiškai nesvarbu, kokia gaisro priežastis – sprogimas ar netinkama elektros izoliacija. Absoliuti dauguma žmonių vienas su kitu bandytų susiekti naudodami telefonus. Jei vaikas neturi telefono, tuomet reiktų elgtis taip, kaip pasiklydus nežinomoje vietoje. Galima įsivaizduoti, kad šeima atvyko į Palangos paplūdimį – daug žmonių ir vaikas pasiklydo. Vaikui iš anksto turi būti paaiškinta, ką daryti tokiu atveju.
– Ar įmanoma šiuolaikinius paauglius atriboti nuo TikTok socialinio tinklo?
– Nieko nedarant telieka žiūrėti TikToką ir jaustis taip, kaip sako TikTokas. Tuomet jau tikrai niekas nepadės. O jeigu ne, tuomet reikia žinoti, kad ir ten yra mygtukas „close“, jo reikia nepamiršti naudoti.
Jei žmogui yra duotos smegenys, reiktų jas naudoti pagal paskirtį.
– Tėvai nerimauja, ar mokyklų specialistai yra tinkamai pasiruošę suvaldyti situaciją evakuacijos atveju. Ką galėtumėte pasakyti dėl savo atžalų mokyklose nerimaujantiems gimdytojams?
– Pasiruošę situacijai žmonės yra tada, kai ji yra kartotinė: žmogus jau žino, kaip bus, žino, kas veikia, o kas neveikia. Visose kitose situacijose bus, kaip bus. Kitaip nebus, stebuklo neįvyks. Visada dideles situacijas galima išskaidyti į mažesnes. O mažesnės situacijos nėra labai sudėtingos. Pvz. sprogimo situaciją išskaidyti į gaisro situaciją. Evakuaciją, kurioje galimas pasimetimas, galima skaidyti į pasimetimo situaciją Palangos paplūdimyje ar „Akropolyje“. Stengtis supaprastinti situaciją iki to, kas yra apčiuopiama ir galvoti, ką su tuo galima daryti.
– Yra tėvų, kurie girdėdami pranešimus apie neva padėtus sprogmenis, jau pradeda svarstyti galimybę nebeleisti atžalų į ugdymo įstaigas. Ką jūs apie ta manote?
– Tik nebeleisti. Ir ne tik nebeleisti, bet ir uždaryti vaiką į rūsį. Tik laikant vaiką rūsyje išlieka didžiausia tikimybė, kad jis išliks (šypsosi). O kalbant rimčiau, apie tai kalba ne psichologai, o politologijos specialistai. Jie sako, jog Lietuva jokių tiesioginių grėsmių nepatiria ir artimiausiu metu nepatirs: nei iš Rusijos, nei iš islamistų. Šiuo metu vyksta tai, kas angliškai vadinasi „harassment“ (liet. varginimas, priekabiavimas, persekiojimas). Šiuo atveju tai labiau erzinimas. Ir kai sako, kad tikslas – sukelti paniką, tai be realaus įvykio negalima sukelti panikos. Realybėje jau nebe visos mokyklos reaguoja į pranešimus. Dalis mokyklų nekreipia dėmesio. Tokia bus šios situacijos pabaiga: žmonės tiesiog nustos reaguoti. Tai nereiškia, kad nereikia reaguoti. Yra protingumo principas. Jei jau buvo pasakyta, kad yra užminuoti išėjimai – reikia apeiti ir patikrinti išėjimus. Juk nesunku suprasti, kad per naktį niekas asfalto neišardė, bombos po juo nepakišo ir to asfalto iš naujo neišliejo ir neišdžiovino. Sprogmenys paprastai padedami ten, kur juos galima rasti. Ugdymo įstaigos – gana paprastos erdvės ir nelabai ten įmanoma užminuoti taip, kad niekas nepastebėtų ženklaus sprogmens.
– Kaip vertinti šios dienos Širvintų rajono apsisprendimą dėl grasinimų pereiti prie nuotolinio ugdymo?
– Be reikalo. Tai – populistinis sprendimas, neturintis prasmės. Karas – ne COVID-19. Jokiame kare tiek žmonių nežūsta, kiek mirė dėl COVID-19. Tereikia pasižiūrėti Armėnijos, Azerbaidžano, Rusijos, Ukrainos karo ir COVID-19 aukų statistiką. O Lietuvoje net ne karas. Karo nenusimato ir realaus terorizmo grėsmės nėra. Todėl, ar tikrai reikia išleisti vaikus į nuotolinį mokymą, kai prieš jį piestu stojosi per COVID-19, kai buvo reali grėsmė ir žmonės mirė šimtais?
– Kaip nepasiduoti visuomenėje plintančiai panikai?
– Žmogus sudarytas taip, kad panikoje jis ilgai nepagyvens. Tiesiog pabandžius pasislėpti rūsyje, po dviejų dienų žmogus, tūnodamas tame rūsyje, pradeda jaustis kaip nelabai protingas ir iš jo išeina.
Psichologai pastebi, kad padaugėjo skambinančiųjų ir norinčiųjų apie įvykius mokykloje pasikalbėti. LNK reportaže patarimais dalijosi ir Vaikų linijos psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.
– Vaikų reakcijos visokios: vieniems smalsu, kas čia vyksta, kitiems gal kaip tik džiugu, nes pamokos trumpėja, o treti išsigąsta ir pergyvena, bijo eiti į mokyklą. Kaip elgtis tėvams šioje situacijoje?
– Pradėčiau nuo to, kad kiekvienam vaikui daugiau ar mažiau yra neramu. Žinoma, tos reakcijos yra labai sumišusios. Galbūt vieni ir džiaugiasi laisva diena, bet turbūt daugumai kyla kažkoks nerimas, nes tai nėra įprasta situacija. Svarbu, kad tėvai stengtųsi nuraminti savo vaikus. Raminant vaiką svarbu pačiam jaustis ramiai, neskubėti, nepulti, nesijaudinti. Reikia nusiraminti, pagalvoti, ką aš noriu vaikui pasakyti ir tada ramiu tonu pasikalbėti su juo. Kitas svarbus dalykas yra priimti tuos jausmus, pasakyti, kad natūralu išsigąsti, normalu jausti nerimą. Svarbu paklausti, kaip vaikas jaučiasi, kokių minčių arba klausimų jam kilo. Kartais tėvai nekalba, nes galvoja, kad jei vaikas nepasakoja, tai gal jam ir neliko kažkokių įspūdžių. Tačiau visada svarbu paklausti, pasakyti, kad žinome, kas atsitiko mokykloje. Turime paklausti, ką vaikas apie tai girdėjo, ar suprato, kas vyksta, ką mokytoja sakė. Kartais vaikai nepasakoja, nes nežino, ar verta apie tai pasakoti.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kaip elgtis tuo atveju, jei vaikai išsigando ir dabar bijo eiti į mokyklą?
– Situacijos gali būti labai skirtingos. Įsivaizduoju, kad gali būti labai jautrių vaikų, kuriems pertrauka nuo mokyklos gali praversti. Bet bendrai labai svarbu tėvams pasakyti, kad jie girdi vaiko nerimą, kad supranta jo susirūpinimą Taip pat reikia pasakyti, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie rūpinasi šia situacija, kad mokyklose būtų saugu. O jeigu bus nesaugu, bus pasirūpinta, kad vaikas galėtų saugiai grįžti namo.
– Jei pasikalbėjome su vaiku ir jis sako, kad viskas gerai. Tačiau iš kokių ženklų galime pastebėti, kad nėra viskas taip jau gerai?
– Vienas iš ženklų gali būti, kad vaikas mažiau noriai eina į mokyklą. Būna, kad nenori paleisti tėvų, nori visur eiti su tėvais. Vaikai apie savo nerimą signalizuoja savo pasikeitusiu elgesiu. Jei vaikas labiau įsikabina tėvų, nenori jų paleisti, tai tikėtina, kad jis nerimauja dėl kažko.
– Ar yra amžiaus grupė, kurią labiau paveikė ši situacija? Kas jaučia didesnį nerimą – pirmokai ar aštuntokai?
– Vyresni vaikai gali lengviau susigaudyti. Jaunesniems yra didesnė rizika išsigąsti. Jaunesni labiau pasikliauna suaugusiais. Jei šalia esantis suaugęs yra ramus, tai jie tada mažiau linkę prisigalvoti įvairių dalykų. Reakcijos labiau priklauso nuo asmenybės, o ne nuo amžiaus.
– Vyresni vaikai ir patys pasiskaito internete apie įvykius. Yra daug netikslios informacijos apie jau ir sprogusias mokyklas. Kaip suvaldyti tą informaciją?
– Sudėtinga ją suvaldyti. Sakyčiau, kad labai svarbu, kad mokytojai išgirdę, kad vaikai kažką apkalbinėja, prieitų prie jų ir kalbėtųsi. Kad pasakytų, kokia yra žinoma informacija ir kad daugelis dalykų tėra gandai. Taip pat jei tėvai jaučia, kad vaikas prisigaudė kažkokios informacijos, labai verta aptarti, kad internete yra daug visokios informacijos. Tėvai turi nuraminti, pasakyti, kad yra saugu, kad yra žmonės, kurie tuo rūpinasi.
– Ar žinote, ar yra jau skambinusių į Vaikų liniją dėl šių įvykių? Kaip Vaikų linija ruošiasi tam?
– Tiek penktadienį, tiek pirmadienį jaučiame, kad tikrai daugiau vaikų skambina pakalbėti apie nerimą. Jie kalba labai įvairiais būdais. Kai kurie juokauja, kai kurie kalba labai rimtai. Vieni išreiškia baimę numirti, kad yra per jauni numirti, kad nori gyventi. Tai rodo, kiek vaikų paveikė tokios žinutės. Vaikų linijoje mes paruošiame savanorius įvairiausioms situacijoms. Vaikų linijos savanoriai skiria daug laiko nuraminti vaiką, priimti tuos jausmus, pasakyti, kad yra natūralu nerimauti ir kartu su vaiku ieško, kur šis galėtų rasti daugiau naudingos informacijos.
