Jie pabrėžia, kad iš mados išeina burbulai, o juos keičia figūrėlės, ypač susijusios su Kalėdomis, namų jaukumu. Prekybos tinklų atstovai šiuos žaisliukus sieja su sentimentais praeičiai, kai panašūs žaisliukai puošė eglutes tėvų ar senelių namuose.

„Maximos“ atstovė sako, kad žaisliukų pardavimai šiemet bus didesni nei pernai, nes vienas pirkėjas lapkritį nupirko vidutiniškai 13 žaisliukų ir skyrė jiems 13 proc. daugiau lėšų nei pernai. 

„Šiuo metu stebime dvigubai išaugusius jų pardavimus, palyginus su pernai tuo pačiu laikotarpiu. Manome, kad šiemet kalėdinių žaisliukų gyventojai įsigys daugiau“, – BNS sakė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė.

„Norfos“ atstovas Darius Ryliškis teigia, kad pirkėjai daugiau uždirba ir įsigis daugiau eglutės papuošalų, nes jų perkamoji galia auga.

„Pardavimai panašūs, bet visada yra šioks toks augimas. Pas žmones daugėja pinigų ir jie nuperka visko daugiau, renkasi kokybiškesnius, gražesnius dalykus“, – BNS teigė jis.

Žaisliukus perka ir įmonės, ir žmonės puošti egles kiemuose

Internetu žaisliukais septintus metus prekiaujantis individualios įmonės savininkas Tautvydas Šumskas tvirtino, kad kainas šiemet pakėlė 7-20 proc. ir planuoja ne mažiau kaip trečdaliu didesnius pardavimus.

„Pernai pritrūkome. Paklausa buvo milžiniška. Šiemet atsivežėme ne tik iš Kinijos, bet ir Turkijos, Lenkijos ir antra tiek daugiau nei pernai. Tikimės, kad liks iki 10 proc., nes turime labai daug užsakymų iš staigų, įmonių“, – teigė žaisliukų pardavėjas.

„Vis tiek kažkiek pigiau siūlome negu prekybos centrai, tik tokie stikliniai nameliai su atsidarančiais langeliais, pro kuriuos galima įstatyti specialiai pridėtas žvakutes, tie patys brangiausi, po 30 eurų“, – pridūrė jis.

T. Šumsko teigimu, šiemet iš Kinijos jis atsigabeno daugiau nedūžtančių plastikinių burbulų eglutes puošti lauke.

„Per pandemiją atsirado poreikis, nes žmonės egles puošė savo kiemuose ir ten sutikę Naujus metus, o ne kambaryje, skirstėsi kiekvieni į savo namus“, – pabrėžė T. Šumskas.

Burbulus keičia daiktus atvaizduojantys žaisliukui

I. Trakimaitės-Šeškuvienės teigimu, „Maximoje“ yra komplektas su žaisliukais, kurių užtenka papuošti visą eglutę.

„Stebime tendenciją, kad pirkėjai mieliau įsigyja ne burbulus, o ieško išskirtinių akcentų ir perka įvairiausių formų pavienius žaisliukus – figūrėles. (...) Matyt, šios žaislinės figūrėlės sukėlė sentimentus ir pirkėjus sugrąžino į laikus, kai panašūs žaislai puošė tėvų ar senelių namuose stovinčias egles“, –  svarstė „Maximos“ atstovė. 

Pasak jos, pirkėjai žaisliukų kolekciją taip pat gali papildyti ne tik modernią prabangą įkūnijančiais – juodos, rudos ir žalsvų atspalvių, bet ir tvariais – popieriniais įvairių formų žaisliukais. 

„Iki“ nurodė, kad žaisliukų kainos šiemet bus „tokios pačios“ kaip ir pernai, o vyraujančios  pastelinės kalėdinių žaisliukų spalvos ir formos primena senuosius.

Pasak Vaidos Budrienės, tradicinių burbulų pirkimai išsikvėpė, nes nemažai žmonių renkasi daiktus atvaizduojančius žaisliukus – mašinėles, Kalėdų senius ir kitus.

Jai pritaria „Lidl Lietuva“ atstovė Lina Skersytė pabrėždama, kad paklausą turi figūrėlių žaisliukai – varpeliai, žvaigždutės, sniego seniai, kalėdinių saldainių lazdelės. 

„Rimi“ greta klasikinių burbulų irgi siūlo įvairių figūrėlių, medinių ar šiaudinių žaisliukų, kurie, anot įmonės atstovės Eglės Krasauskienės, galbūt kaip kam primena vaikystę. Ji pabrėžė, kad pirkėjai vis dažniau renkasi medinius eglutės papuošimus.

Pirmiausia reikės pasidaryti žaisliuko pagrindą. Jis gali būti iš įvairių medžiagų: popieriaus, putplasčio, porolono arba iš bet kurios kitos lengvos medžiagos, iš kurios įmanoma suformuoti rutulį (jei žaisliukas bus apvalus).

Galima nusipirkti ir gatavą ruošinį sodo prekių parduotuvėse, pagamintą iš floristinės oazės ar putplasčio. Pats paprasčiausias ir ekonomiškiausias būtų iš senų laikraščių: popierius suspaudžiamas į rutulio formos gniūžtę, apipurškiamas vandeniu, kad būtų minkštesnis, ir tvirtai apvyniojamas su siūlu.

Kad ir ką naudotume – popierių, poroloną ar kitą medžiagą – svarbu, kad ji būtų lengva, nes nuo sunkaus svorio labai nusvirs eglės šaka.

Pasigaminus žaisliuko pagrindą, kitas etapas – jį dekoruoti. Pats paprasčiausias (bet tikrai ne prasčiausias) ir greičiausias būdas – apdėlioti samanomis ir jas apvynioti siūlu. Tiems, kurie mėgsta natūralumą, tokio žaisliuko nė nereikia papildomai dekoruoti, nes jis pats savaime gražus ir dvelkia natūralia gamta.

Galima puošti džiovintais lapais, žolelėmis, kerpėmis, spalvingomis sedulų šakelėmis, šiaudais ar mažomis spygliuočių šakelėmis tų medžių, kurių spygliai šiltame kambaryje nenubyrės, –  kėnių ar tujų. Šiuos elementus galima tiesiog aprišti siūlais.

Norint savo žaisliuką papuošti riešutais, mažais kankorėžiais, kavos pupelėmis, raudonomis uogomis, gilėmis ar kitomis sėklomis, juos reikės tvirtinti klijais. Jeigu norisi daugiau ryškumo ir žaismingumo, galite žaisliuką papuošti įvairiais blizgučiais, karoliukais, juostelėmis, sagomis, nupurkšti blizgiais dažais, nulakuoti ir pan.

Gamindami žaisliuką, neužmirškite pritaisyti kabliuko, už kurio kabinsite ant eglutės. Jį galima tiesiog pasidaryti iš siūlo kilputės arba panaudoti sudužusio žaisliuko kabliuką.

Antras blynas – sėkmingas

Vilniuje gyvenanti floristė ir apželdintoja Viktorija sako, kad rankdarbiai visuomet buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis. Ji nėrė vąšeliu, vėlė veltinukus, užsiėmė dekupažu, bet vos išvydusi vatinukus internete jau nebegalėjo nurimti. Senoviniai žaisliukai užvaldė visas mintis.

Deja, iš pirmo karto pagaminti vatinuką nepavyko, todėl svajonę atidėjo į šalį. Kol vieną dieną sūnui į darželį neprireikė rankų darbo žaisliuko. Tuomet nusprendė pamėginti dar kartą. Padariusi du pirmuosius žaisliukus – Kalėdų Senelį ir Snieguolę – nunešė į darželį ir sulaukė daug gerų atsiliepimų.

Dabar vatinukų gamybos edukacijas vedanti Viktorija tąkart darbavosi beveik intuityviai, pagal interneto rekomendacijas, kurias rado socialiniame tinkle "Pinterest". Vėliau rankdarbių mėgėja panoro sužinoti, kaip vatinių žaislų gamyba būtų galima užsiimti profesionaliau.

Iš vatinukų istorijos

Viktorija pasakoja, kad vatinukų istorija prasidėjo Vokietijoje, kur XIX a. viduryje imta puošti eglutes rankų darbo žaisliukais iš vatos ir vatino. Tik jie buvo kiek kitokie: naudota daug kartono, įvairių dekoro elementų, o tūriui padidinti – ir vatos. Kiek vėliau ėmė rastis vien vatiniai žaislai, kurie su eglutės puošimo tradicijomis atkeliavo į Rusiją ir ten išplito.

Rusijoje vatiniai žaislai buvo pradėti gaminti dar prieš revoliuciją, o paskui atgaivinti apie 1935-uosius, kai vėl buvo leidžiama puošti eglutes. Tuo metu veikė tokių žaisliukų gaminimo artelės, kuriose jų gimdavo tūkstančiai. Kadangi šie žaislai, palyginti su stikliniais, buvo labai pigūs, juos įpirkdavo net neturtingiausių sluoksnių žmonės. Pavyzdinius žaisliukus iš pradžių gamindavo dailininkai, o paskui, perėję cenzūrą, jie pasklisdavo po arteles – mažas gamyklėles – ir būdavo tiražuojami masiškai, kaip fabrike, pasidalijus procesus: vieni darė žaisliukų karkasus, kiti suko vatą, treti spalvino, klijavo drabužėlius.

Kolekcininkai, renkantys retus antikvarinius žaislus, jau turi ir mano kūrinių: juk gaminu juos pagal senovinę technologiją, kada nors jie irgi taps antikvariniais.

To laikmečio žaislų yra išlikę iki mūsų laikų: jų turi kolekcininkai, šeimos, išsaugojusios juos iš kartos į kartą kaip šeimos relikvijas. Keletą tokių egzempliorių Viktorijai teko laikyti rankose, tad pastebėjo, kad žaislai gana gerai išsilaikę. Svarbiausia sąlyga – laikyti juos sausai, kambario temperatūroje. Jokių kitų specialių sąlygų šiems žaislams nereikia.

Kartais dailininko sukurtas žaisliukas dėl vienokių ar kitokių priežasčių cenzūros neįveikdavo ir artelių (kad būtų pradėtas gaminti masiškai) nepasiekdavo. Tokių žaisliukų, bėgant laikui, išlikdavo vos keletas, tad šiandien jie – didieji kolekcininkų traukos objektai, kainuojantys milžiniškus pinigus.

Laikydama rankose savo gaminius pašnekovė prisimena, kad ankstyvoje vaikystėje jos močiutė turėjo vatinį Kalėdų Senį ir keletą gerokai apsitrynusių vatinių žaisliukų. Deja, iki šių dienų jie neišliko.

Perka ne tik dovanoms

Kadangi vieną žaisliuką sukurti užtrunka, Viktorija išsyk gamina po keletą vatinių žaislų. Jei sumanymas sudėtingesnis, vienu metu gimsta vienas arba du žaislai, jei paprastesnis – ir visas tuzinas.

Ar šie žaislai brangūs? Jų kūrėja juokiasi, kad su Rusijos meistrų kainomis kol kas lygintis negali. Rusijos rinkoje vienas 10 cm dydžio žaislas gali kainuoti ir iki 200 eurų. Ar žmonės supranta, už ką moka, ar vertina rankų darbą?

"Manau, kad taip. Kas bent kiek susipažinęs su šių vintažinių žaislų kūrimo technologija – dėl kainos nepurkštauja", – šypsosi  Viktorija ir  sako, kad jos vatinukus perka ne tik dovanoms, bet ir asmeninėms kolekcijoms.

"Šiuo metu dar pastebiu naują madą, kai mamos perka vatinius žaislus savo jau suaugusiems vaikams, kurių vaikystė prabėgo sovietiniais metais. Jiems šie žaislai kelia nemažai sentimentų. Turiu pirkėjų ir užsienyje. Kolekcininkai, renkantys retus antikvarinius žaislus, jau turi ir mano kūrinių: juk gaminu juos pagal senovinę technologiją, kada nors jie irgi taps antikvariniais", – tikina pašnekovė.

Įkvepia senoviniai atvirukai

"Vatos technika labai įdomi, unikali. Iš jos galima daryti skirtingas formas, faktūras – yra labai daug įdomių darbo su ja niuansų. Labai tikiuosi, kad dar ne viską apie ją žinau, kasdien atrandu kažką naujo, todėl ir kurti dar nenusibodo", – atvirauja Viktorija.

Jos kalėdiniai žaisliukai iš tiesų labai įvairūs. Menininkės įkvėpimo šaltinis – rusų animacija, buvusi populiari prieš 30–40 metų. Tai seneliai šalčiai, snieguolės, mergaitės, arkliukai, besmegeniai, angeliukai, žvėreliai, grybai ir kt. Koks tų laikų animacinio filmuko herojus pats populiariausias?

"Vieno įvardyti negaliu, – sako Viktorija. – Tiesiog kiekviena šeima turi savo mėgstamą filmuką, savo prisiminimus ir prašo pagaminti kažką iš jo."

Ar Viktorijai neteko kurti kultinių personažų iš animacinio serialo "Na, palauk!" – vilko ir kiškio? Moteris purto galvą. Juokiasi, kad tai kvepia plagiatu. Kur kas smagiau kurti pačiai, fantazuoti, eksperimentuoti.

V.Zausajevos įkvėpimo šaltinis – senoviniai XX a. pradžios atvirukai iš Vokietijos, Anglijos, rečiau – Rusijos. Kalėdiniai jų siužetai labai gražūs, jaukūs, su daug mielų detalių. Ten vaikai, aprengti žieminiais senoviniais drabužėliais, žaidžia visokius žiemos žaidimus. Kur ieško tokių senovinių vaizdelių? Vėlgi – internete.

Paklausta, ar galėtų prisiminti patį sudėtingiausią užsakymą, Viktorija trumpam susimąsto. "Kažkada kūriau tokią raganą – gana didelį žaislą-skulptūrą. Paprastai žaisliuko dydis siekia nuo 8 iki 13 cm, o toji ragana išėjo net 20 cm! Jai sukurti prireikė ir nemažai laiko, o dar daugiau pastangų, bet rezultatu likome patenkintos abi – tiek aš, tiek užsakovė", – džiaugiasi Viktorija.

Žaislų veidukai – stilizuoti

Žaisliukų, figūrėlių veidukus kūrėja daro iš polimerinio, savaime džiūstančio ore molio. Viktorijai jis labiausiai patinka dėl kiek grublėto, natūraliai atrodančio paviršiaus.

Kadangi Vilniaus pedagoginiame universitete yra baigusi dailę, veidukus piešti jai nėra didelis iššūkis. Pradedančioms menininkėms Viktorija siūlo įsigyti mikroteptuką (vos su keliais plaukeliais) ir akrilinių dažų, o paskui kruopščiai ir atsargiai mėginti išgauti norimus veido bruožus.

"Mano žaislų veidukai nelabai tikroviški – juk nesistengiu perteikti žmogaus atvaizdo. Sakyčiau, jie labiau primena stilizuotus lėlių veidukus", – aiškina V.Zausajeva, paskui tuos pabaigtus žaisliukus lakuojanti arba dar kartą tepanti kleisteriu, kad būtų kieti ir švelniai blizgėtų. Taip paruošti jie būna patvarūs ir ilgaamžiai.

Ar su savo vatiniais žaisliukais Viktorija dalyvauja mugėse, parodose? Anot moters, pirma, dabartinė pandeminė situacija to neleidžia, antra, žaisliukų Viktorijos namuose niekada nebūna per daug. Labiausiai jai patinkančius moteris mėgsta pasilikti sau.

Paklausta, ar didelė jos asmeninė žaisliukų kolekcija, Viktorija tik nusišypso. Nemaža. Yra ten ir žmogeliukų, ir meškiukų, ir filmukų herojų. Viktorijos vyras pats gaminti nebando, bet labai vertina žmonos darbą. Nepaisant to, kartais pažeria ir kritikos. Tik žmona dėl jos anaiptol nepyksta – sako, kad kitos akys pamato visai kitų dalykų, tad gali duoti ir aukso vertės patarimų.

Eglutę puošia savo žaislais

Artėjant Kalėdoms, Viktorija nebėgioja po parduotuves ieškodama naujų eglutės žaisliukų ar vaikydamasi naujų eglutės puošimo madų. Nerašyta šeimos tradicija – eglutę Kūčių vakarą puošti tik Viktorijos gamintais žaislais. Jų šeima jau turi (atrinktų ir pačių gražiausių) maždaug 30. Didieji eglutės puošimo pagalbininkai – Viktorijos vaikai, kurie mielai įsitraukia į smagų procesą.

"Svarbiausia, kad šie žaislai nedūžta, tad drąsiai duodu juos ir keturmečiui. Vis dėlto su vatinukais reikia elgtis labai atsargiai. Per daug suspaudus kokio rankytes ar kojas, galima sugadinti visą žaisliuką, – perspėja Viktorija. – Nepamirškite, kad vatinukai – ne žaidimo, o labiau ekspoziciniai žaislai."

Moteris juokiasi, kad, metams bėgant, visi artimieji jau apdalyti jos gamintais žaislais. "Kadangi mūsiškiai turi gerą humoro jausmą, darau juos kaip šaržus. Tarkim, mano tėvai pernai išėjo į pensiją, tai dovanų gavo žaisliukų, susijusius su jų profesija. Po Kalėdų jie pasistatė žaisliukus į sekciją kaip statulėles. Kai kurie mano klientai irgi taip padarė. Nepaslėpė žaisliukų iki kitų Kalėdų, bet pakabino juos matomoje vietoje, kad džiugintų akis ištisus metus", – džiaugiasi kūrėja.

Darbas – kaip meditacija

Šiuo metu ant Viktorijos darbo stalo – ne tigrai (pasitinkant Naujuosius Tigro metus), bet vabalai maldininkai. Tai nedidelės skulptūrėlės, kurias užsakė kolekcininkai, renkantys vabalus ir puošiantys jais savo namus.

Viktorija prisipažįsta savo vatinukus daranti namuose tik tuomet, kai vaikai iškeliauja į darželį. "Sugrįžus mažiesiems nelabai padirbsi. Tuomet gali tikėtis, kad prie žaislų prisėsi dar vakare, kai vaikai nueis miegoti", – aiškina menininkė, vidutiniškai žaislams gaminti skirianti kelias valandas per dieną.

Viktorija prisipažįsta, kad tas darbas ją labai ramina. Tai lyg meditacija. Šlapia vata turi visai kitą tekstūrą nei sausa ir visai kitokį judesį, kuris labai gerai nuteikia su ja dirbantį žmogų. Jei prie darbo stalo eisi blogos nuotaikos, ji bematant pasitaisys.

Žaislų eskizų Viktorija nedaro. Nebent kurtų kokį didesnį ir nerimautų dėl jo proporcijų. Žaislų drabužėliai dažniausiai klijuojami iš tos pačios vatos. Smulkios detalės kerpamos iš sausos, o didesnės – ir iš šlapios. Kartais vata iš karto nudažoma tekstiliniais dažais ir tuomet figūrėlės jau nereikia dažyti. Taigi Viktorijai tenka pabūti ir drabužių dizainere, ir dailininke, kad viskas gražiai derėtų.

Kaip pasigaminti grybuką

* Reikės vatos, lanksčios vielutės, plonų medvilninių siūlų ir kleisterio iš krakmolo. Dar – akvarelinių ar akrilinių dažų.

* Bet kokią vielutę (statybinę ar floristinę) susukame replytėmis taip, kad ji įgautų grybuko formą. Viktorija rekomenduoja varinę vielą, nes ji lanksti ir nesioksiduoja – vadinasi, jūsų žaisliuko neišteps rūdimis.

* Vatos galite pirkti iš vaistinės arba iš kosmetikos prekių – tik žiūrėkite, kad būtų šimtaprocentinė medvilnė. Kleisteriui pasigaminti reikia krakmolo, iš kurio turite išvirti geriamo jogurto tirštumo kisielių. Pasiruoškite ir baltų medvilninių siūlų, skirtų siūti. Jais turėsite sutvirtinti vatos gijomis apvyniotą vielos karkasą.

* Iš pradžių susukame iš vielos grybuko kotą. Apvyniojame jį sausa vata, sutvirtiname baltais siuvimo siūlais. Vatą plėšome maždaug 30 cm ilgio plonytėmis juostelėmis. Grybo galvą formuojame iš sausos vatos ir taip pat sutvirtiname siūlais. Tuomet kleisteriu drėkiname jau visą žaislą ir dedame naujus šlapios vatos sluoksnius.

* Kiekvieną vatos sluoksnį reikia sutepti krakmolo klijais, panašiai kaip gamintume žaislą papjė mašė technika. Jei dirbti pasidarė nepatogu, vata čiuožinėja, limpa prie rankų – vadinasi, pats metas dėti jūsų gaminamą žaisliuką prie radiatoriaus ir džiovinti. Nebijokite, jei stingdama vata įgaus ne visiškai tokią formą, kokios tikėjotės. Visa tai bus pataisoma vėliau, klijuojant kitus vatos sluoksnius.

* Spalvinti Viktorija naudoja akvarelinius arba akrilinius dažus. Ji tą daro labai atsargiai, tapo po atskirą detalę, kad dažai nesusimaišytų.

Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje galima apžiūrėti turtingą senųjų ir šiuolaikinių eglutės žaisliukų ekspoziciją.

„Turime XIX a. pab.–XX a. pradžios alavinių vokiškų žaisliukų, turime sovietinio laikotarpio eglutės papuošimų, turime ir šiuolaikinių, tačiau tęsiant senąsias tradicijas Vokietijos „Rödentaler Living Glass“ gamykloje pagamintų burbulų, dekoruotų rankų darbo piešiniais. Turime tipiškų Bavarijos, Švabijos regionams žaisliukų – medinių, padengtų spalvotu laku, dažytų“, – pasakojo Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.

„Rödentaler Living Glass“ firma, besispecializuojanti stiklinių eglutės žaisliukų gamyboje, kalėdinius žaisliukus gamina jau 100 metų – garsėja vadinamaisiais Riodentalio stiklo burbulais (vokiškai – die Rödentaler Glaskugeln), dekoruotais rankų darbo piešiniais. „Ši firma gamina pūsto stiklo burbulus, iš vidaus padengtus sidabro dulkių sluoksniu. Tai sukuria išskirtinį šių burbulų švytėjimo efektą. Iš viršaus daugelis burbulų yra dengti perlamutro sluoksniu, ant kurio tapomi augalų, gyvūnų piešiniai, ornamentai. Kai kurie žaisliukai dengiami aukso dulkėm“, – atskleisdamas žaisliukų gamybos procesą intrigavo muziejaus direktorius.

Išskirtinių eglutės žaisliukų paroda veiks iki sausio 10 d.

Muziejus dirba trečiadieniais–sekmadieniais 10–18 val. Gruodžio 24–26 d. ir sausio 1 d. – nedarbo dienos.

Kalėdos ir Naujieji metai – ypatingos šventės klaipėdietės Nijolės Bendikaitės namuose. Tada moteris iš dėžių traukia įspūdingą skaičių eglutės žaisliukų ir kitų šventinių dekoracijų. Klaipėdietės kolekcijoje – apie 10 tūkst. įvairių kalėdinių ir naujamečių atributų. Tai bene didžiausia tokia kolekcija Lietuvoje.

Parvežė iš Rusijos

"Kolekcionuoju viską, kad susiję su Kalėdomis ir Naujaisiais metais: eglutės žaisliukus, girliandas, kitus papuošimus, ženkliukus, atvirukus, pašto ženklus, žaislus, muzikines plokšteles. Viską, kas įmanoma. Net degtukus, kurie sudėti į naujametes dėžutes", – vardijo N.Bendikaitė.

35 metų klaipėdietė kolekcionuoti kalėdinius ir naujamečius atributus pradėjo prieš 10 metų.

"Susilaukiau dukrytės, turėjau daugiau laisvo laiko", – prisiminė moteris.

Imtis šios veiklos N.Bendikaitę paskatino mamos iš Rusijos, kur klaipėdietė gimė ir keliolika metų gyveno, parvežta didelė dėžė vaikystę menančių eglutės puošmenų.

"Paėmusi žaisliukus supratau, kad tai mano vaikystė, juos turiu išsaugoti. Papuošimus reikėjo restauruoti. Pradėjau domėtis, kaip tai daroma, ieškoti informacijos internete", – pasakojo moteris

Tada moteris sužinojo, kad nemažai žmonių Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje domisi kalėdiniais ir naujamečiais atributais, juos kolekcionuoja. Ši mintis ją sužavėjo.

Pasirinkti vieno negali

Per dešimt metų klaipėdietė sukaupė apie 10 tūkst. įvairių didžiųjų metų švenčių atributų. Tikslaus skaičiaus kolekcininkė negali pasakyti. Skaičiuoti sukauptus atributus liovėsi, kai skaičiai perkopė 5 tūkst. Panašu, kad tai didžiausia tokia kolekcija Lietuvoje.

"Dažniausiai kolekcininkai renka vieną šventinį atributą. Vieni renka Senelius Šalčius, kiti – snieguoles, treti – naujametį porcelianą ar ženkliukus. Aš negaliu pasirinkti kažko vieno. Man viskas patinka, miela, arti širdies, įdomu", – pabrėžė moteris.

Pasak N.Bendikaitės, būna, kad tam tikrą laiką renka naujamečius atvirukus. Kitais metais pereina prie Senelių Šalčių. Supratusi, kad trūksta snieguolių, perka jas.

"Taip ir keičiasi. Šiemet daug laiko skyriau pasakų personažų paieškai", – tvirtino klaipėdietė.

Kinijos gaminiai nežavi

N.Bendikaitės kolekcijoje daugiausia yra rusiškų, ukrainietiškų ir vokiškų žaisliukų. Moteris tvirtino, kad jau galėtų eksponuoti ir pagamintus Japonijoje. Jų susikaupė visa dėžė.

Seniausi turimi žaisliukai – sukurti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

N.Bendikaitė renka ne tik senovinius, bet ir šiuolaikinius, išskirtinius žaisliukus. Tačiau jos kolekcijoje nėra nė vieno papuošimo, kuris pagamintas Kinijoje.

Kolekcininkė pabrėžė, kad visi surinkti žaisliukai yra skirtingi, jie pagaminti ir iš skirtingų medžiagų: stiklo, vatos, plastiko, metalo, popieriaus, molio, vaško ar šiaudų.

"Senieji Rusijos fabrikai tęsia darbą ir toliau. Jie gamina senuosius žaisliukus, naudoja tas pačias formas. Tik juos patobulina, kitaip nuspalvina", – pastebėjo moteris.

Pasakoja jautrias istorijas

Iš pradžių klaipėdietė žaisliukus rinko iš draugų ir pažįstamų. Vėliau jų pradėjo ieškoti internete, sendaikčių turguose, antikvarinėse parduotuvėse. Klaipėdietė dalyvauja ir aukcionuose.

Dauguma į N.Bendikaitės namus atkeliavusių šventinių atributų turi savo istoriją. Dalį padovanojo brangūs žmonės. Šių žaisliukų ji negali parduoti ar išmainyti, kad ir kaip būtų prašoma.

Pirkti kolekcininkei labiausiai patinka iš močiučių. Ji netingi pasidomėti ir žaisliukų istorija.

"Žmonės prisimena, kaip papuošimai atsirado jų namuose. Viena moteris pasakojo, kad, kai buvo maža, šeima gyveno vargingai. Prieš šventes atvažiavo dėdė. Jis mergaitę nusivedė į parduotuvę ir nupirko žaisliukų eglutei", – pasakojo moteris.

Anot N.Bendikaitės, kita garbaus amžiaus klaipėdietė prisiminė vietą, kur uostamiestyje buvo pardavinėjami žaisliukai, kokios eilės susidarydavo.

"Žaisliukai buvo deficitas. O dabar tik pinigų turėk, pirk, ką nori", – palygino moteris.

Iš pardavėjų N.Bendikaitė išgirsta ir istorijų, suspaudžiančių širdį. Viena moteris, kuri pardavė karo laikotarpio žaisliukų, prisiminė, kad namuose buvo dar senesnių – caro laikų.

Moteris pasakojo, jog vyko karas, o mama stengėsi vaikams suteikti vilties, kad viskas bus gerai, karas baigsis. Ištraukta eglutė buvo apkabinėta marcipaniniais sausainiais ir aukso spalva nudažytais riešutais. Caro laikais taip būdavo puošiamos eglutės.

Garbaus amžiaus moteris pasakojo, kad tuo metu šeimai trūko maisto. Šeima suvalgė eglutės papuošimus, mirkydami į vandenį.

"Tai jiems buvo geriausia dovana", – teigė kolekcininkė.

Žaisliukus laikė šiukšlėmis

"Žmonės senus žaisliukus atiduodavo ir kaip šiukšles, nereikalingus daiktus. Tik pasiimk. Žinoma, buvo ir pardavėjų. Už vieną žaisliuką buvo prašoma nuo 5 lito centų. Dabar kaina – gerokai didesnė. Žmonės patys atsigręžė į žaisliukus, kuriais eglutes puošdavo močiutės. Manau, kad tam įtakos turi ir žaisliukų parodos", – tvirtino kolekcininkė.

Pasak klaipėdietės, yra žmonių, kurie išgirdę apie jos hobį prisimena, kad patys turi tokių papuošimų. Pažada padovanoti, tačiau pamatę, palietę žaisliukus apsigalvoja.

"Pasako, kad suprato, jog tai jų vaikystė. Nors žaislai praguli ilgą laiką padėti, bet palietus ne kiekvienas sugeba išsiskirti. Žaisliukus "atranda" iš naujo", – pasakojo moteris.

Pasak klaipėdietės, Lietuvoje prieš kelerius metus jau atsirado ir kitų žaisliukų kolekcininkų.

"Džiugu, kad jau yra keli tokie žmonės. Visi gražiai bendraujame", – tvirtino moteris.

Kainą lemia apetitas

"Žaisliuko kaina labiausiai priklauso nuo pardavėjo apetito. Kartais žmogus parduoda, galvoja, kad senovinis, tai turi daug kainuoti, bet jis nėra vertas nė tų penkių centų, nes buvo masiškai gamintas. Kitas parduoda unikalų daiktą, bet to nežino", – komentavo N.Bendikaitė.

Kolekcininkė tvirtino, kad senovinių žaisliukų paieškų karštligė dažniausiai prasideda prieš Kalėdas. Tada visi juos pradeda traukti iš močiučių spintų.

Moteris taip turi daug pažįstamų, kurie domisi šia veikla Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Jų dėka taip pat nuolat kolekcija papildoma.

"Žaisliukais keičiamės, – juokėsi klaipėdietė. – Bėgant laikui, atsiranda bendraminčių ratas, kuris didėja kaip besiritantis sniego ritinys. Keičiamės žaisliukais, informacija apie juos, katalogais ir žiniomis."

Kūrė dailininkai

N.Bendikaitė pasakojo, kad anksčiau eglutės žaisliukų gamybai buvo skiriamas didelis dėmesys.

Rusijos fabrikuose būdavo organizuojami konkursai, kur dailininkai pristatydavo savo darbus, o komisija spręsdavo, ar pasiūlytasis turi teisę gyventi – būti gaminamas.

"Ne tik kolekcionuoju šventinius atributus, bet ir domiuosi jų istorija. Be jos būtų neįdomu. Bibliotekų kataloguose jau pavyksta rasti informacijos, kuriais metais pasirodė vienas ar kitas, kas jo autorius", – pasakojo klaipėdietė.

Anot kolekcininkės, žaisliukai buvo gaminami rinkiniais. Galima, pavyzdžiui, surinkti Čipolino pasakos herojus. Moterį labiausiai žavi Aleksandro Puškino pasakų, kurių klausydavosi vaikystėje, herojai.

Žaisliukuose atsispindi ir istoriniai įvykiai. Po pirmojo skrydžio į kosmosą atsirado papuošimų, kurie simbolizuoja raketas ir kosmonautus, po Nikitos Chruščiovo planų kukurūzais apsodinti visą Sovietų Sąjungą atsirado ir juos simbolizuojančių.

Klaipėdietės kolekcijoje yra ir karo metu iš elektros lempučių sukurtų žaisliukų. Dalis pagaminti gamykloje, dalis sukonstruoti pačių žmonių – nupjauta ir nudažyta paprasčiausia lemputė.

Žaisliukai skiriasi ir savo dydžiu. Moters kolekcijoje yra ir labai mažų, ir didelių, sunkių, vadinamųjų Kremliaus, kurių bent vieną – laikrodį ar burbulą – turėjo kiekviena šeima.

Švęsti – į kaimą

Prieš šventes klaipėdietės surinktus žaisliukus galima pamatyti Šilutėje, Hugo Šojaus muziejuje surengtoje parodoje "Čia prasideda kalėdinė pasaka. Ekspozicija veiks iki sausio 6 d.

Tačiau, anot N.Bendikaitės, nors muziejus davė net dvi patalpas, visai kolekcijai parodyti jų neužteko.

Moters 10-metė dukra Julija pati gamina žaisliukus. Kolekcininkė juos labai brangina.

"Mano hobis "valgo" mano būsto kvadratinius metrus, veja mane iš namų. Tačiau užėję į svečius nepasakytumėte, kad kolekcionuoju žaisliukus. Viską dar sugebu paslėpti, nors turiu tiek, kad galėčiau gausiai papuošti didelę miesto eglę", – tvirtino moteris.

Viena svarbiausių N.Bendikaitės parodų lankytoja yra jos močiutė Adelė: "Jai 80 metų. Nors sveikata nėra labai gera, ji ateina į kiekvieną mano parodą. Labai mane palaiko".

N.Bendikaitei Kalėdos – šilta šventė, kuri suburia visą šeima. Moters giminaičiai kasmet renkasi pas močiutę Adelę, kuri gyvena kaime. Šiemet moteris neketina laužyti tradicijų.

"Lietuvoje yra giminių iš tėvelio pusės. Kasmet visi iš įvairių kraštų suvažiuojame į kaimą. Močiutė sugeba visus pritraukti. Jei turi sveikatos, palepina mus savo senoviniu pyragu, alumi, gira. Ateina Senelis Šaltis, sakome eilėraščius", – tvirtino moteris.

N.Bendikaitė dirba grožio ir sveikatos sferoje, mokosi. Prieš šventes rūpinosi ir parodos atidarymu: "Dabar toks metas, kai neturiu laiko gyvenimui".

Moteris gimė lietuvio ir rusės šeimoje. Sibiro platumuose, vadinamajame BAM-e, užaugusios moters gražiausias vaikystės prisiminimas – naujametė eglutė.

Jau tada ją užburdavo žaisliukai. Mergaitė atsiguldavo po žaliaskare, ir spindintys žaislai ją nunešdavo į pasakų šalį. Klaipėdietė prisiminė, kad tėtis eglutės papuošimus nupirko iš pirmųjų uždirbtų pinigų. O paauglystė prabėgo Murmanske. Į Klaipėdą ji atvyko prieš 19 metų.

Kauno rotušėje demonstruojama senųjų kalėdinių žaisliukų paroda.

Kauno miesto muziejaus parengta paroda veikia pirmajame rotušės aukšte. Čia eksponuojama daugiau nei 160 žaisliukų, kokiais miestiečiai puošdavo savo šventinę eglutę nuo XX a. pradžios iki 9-o dešimtmečio.

Įdomu tai, kad šioje parodoje galima pamatyti originalus, pagal kuriuos gaminti žaislai šiųmetei eglei Rotušės aikštėje.

Paroda veiks iki sausio 6 d.

Gruodžio 18 d. 17.30 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma eglutės žaisliukų ir puošmenų paroda „Kalėdų belaukiant...“ iš Nijolės Bendikaitės asmeninės kolekcijos. Renginyje dalyvaus ir savo rinkinį pristatys pati kolekcionierė. Paroda muziejuje bus eksponuojama iki 2015 m. vasario 1 d.

Nijolė Bendikaitė (1980 m.) gimė lietuvio ir rusės šeimoje. Sibiro platumose (BAMe) užaugusios merginos gražiausias vaikystės prisiminimas – naujametė eglutė. Jau tada eglę dabinę žaislai tarsi užburdavo Nijolę, tad maža mergaitė atsiguldavo po žaliaskare, o spindintys žaislai nunešdavo į pasakų šalį... Lyg iš pasakų šalies atkeliaudavo ir pasakojimas apie tėtį, kuris iš pirmųjų užsidirbtų pinigų pirko spindinčius žaisliukus...

Murmanske prabėgo merginos paauglystė, bet ir tada labiausiai laukdavo Naujųjų metų, kuomet sužibs spalvotos girliandos, po egle įsitaisys balta puošni Snieguolė, o lentynėlėje lyg sargas stovės Senis Šaltis.

1996 metais Nijolė atvyko gyventi į Lietuvą, tuomet čia jau švęsdavo Kalėdas. Ypatingos jos tapo tada, kai mama iš Rusijos parvežė didelę dėžę vaikystę menančių eglutės puošmenų, čia įsitaisę vatiniai žaisliukai  tarsi įspėjo – pasakų negalima pamiršti...

Taip prieš devynetą metų Nijolė Bendikaitė tapo tikra kalėdinių eglutės žaisliukų ir puošmenų kolekcininke. Kaip ji pati sako, iš pradžių dar skaičiavusi žėrinčias puošmenas, bet skaičiui perkopus penkis tūkstančius nustojo.

Labiausiai Nijolė brangina tuos žaisliukus, kuriuos pagamino jos devynerių metų dukrelė Julija. Kolekcijoje nėra nei vieno žaislo, pagaminto Kinijoje, o seniausieji – menantys praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Eglutės žaisliukus dabar renka visa šeima: tėtis, mama ir dukra. Nijolė didžiuojasi eglutės žaislais, kuriuos vertina ir kolekcininkai, grožisi stebuklingaisiais, pagamintais iš žėrinčių lempučių, o didžiausia brangenybė – A. Puškino vaikystės pasakų herojai, padaryti naudojant papjė mašė ir vatos technikas.

Šiandien parodos autorė ir kūrėja kviečia visus grįžti į pasaką: ten, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga... Ten, kur gyvena Kalėdų dvasia...

Šių metų gruodžio 11 dieną, kaip esu įpratusi, ieškojau kalėdinių dovanėlių. Prie Salėtekio prekybos centro pastebėjau būrį pasipuošusių mokinių. Ir buvau maloniai nustebinta kai jie priėję prie manęs įteikė spalvingą kvietimą apsilankyti Kalėdinėje mugėje Kauno buitinių paslaugų ir verslo mokykloje. Kvietime buvo paminėta, kad mugės metu bus galima įsigyti rankų darbo eglučių, vainikėlių, atvirukų, papuošalų, žaislų eglutei.

Salėje pasitiko kvietę į mugę linksmi mokyklos mokiniai, o jau po kelių minučių išsipildė mano svajonės įsigyti originalių rankų darbo kalėdinių suvenyrų. Mokinių taryba kalėdinės mugės metu vykdė geranorišką akciją „Paaukok ir pasidžiauk“. Originaliame stende buvo patalpinta informacija ir nuotraukos apie nykštukinio begemotuko klionę į Lietuvą. Už norą prisidėti finansiškai mokiniai dėkojo įteikdami simbolinius saldžius begemotokus Geluk‘ę ir Coliukę. Kalėdinės mugės metu mokinių tarybos aktyvas džiaugėsi dosniais rėmėjais, paaukojusiais Zoologijos sodo gyventojui.

O aš, Dainavos mikrorajono gyventoja, esu patenkinta įsigijusi įspūdingų suvenyrų, pavaišinta kvapnia kava bei mokinių keptu pyragėliu ir, žinoma, saldžiu simboliniu begemotuku.

Penktadienio popietę Kauno miesto muziejuje atidaryta kalėdinė paroda „Pasiilgau miško...“, kurioje eksponuojami sovietinių laikų eglučių žaisliukai, girliandos, lemputės.

Pravėrus duris į parodos salę nosį maloniai kuteno mandarinų kvapas, nes kiekvienas lankytojas buvo vaišinamas šiais vaisiais. Tai irgi simboliška, nes sovietmečiu mandarinai buvo ne kiekvienam prieinama prabanga.

„Gražus atsitiktinumas, kad parodos atidarymas sutapo su tikros žiemos pradžia, juk už lango sninga“, – džiūgavo parodos iniciatorė, muziejaus Kauno istorijos skyriaus vedėja Odeta Grigonienė.

Šioje parodoje apsilankę kauniečiai gali ne tik prisiminti, kaip per Kalėdas namus išgražindavo mūsų seneliai ir tėvai, kokiomis kaukėmis vaikai pasipuošdavo per Naujųjų metų karnavalą, bet ir praplėsti savo istorijos žinias. Parodos aplinka nukelia į sovietinių laikų Kauno naujuosius rajonus – čia galima pamatyti XX a. 6-9 dešimtmečio urbanistinį miesto miegamųjų rajonų vaizdą su Kalniečių daugiaaukščiais, Dainavos vaikų darželiu, Šilainių mokykla.

Parodoje taip pat žaismingai, per dviejų personažų – senos Varnos ir jos viešnios Lapės – pokalbį pateikiama miesto ir miško priešprieša. 

„Laputė jau ilgą laiką trinasi Šilainiuose ir niekaip neranda kelio į mišką, o visažinė varna pažada ilgauodegei padėti“, – apie parodos personažus pasakojo O. Grigonienė.

Varna, kaip sena miesto gyventoja, supažindina savo viešnią Lapę ir parodos lankytojus su sovietmečiu vykusia Kauno miesto plėtra, o Lapė pabrėžia, kad mieste trūksta žaliųjų plotų.

Smalsuolių dėmesiui – 162 eksponatai, kuriuos muziejui padovanojo lankytojai. Tai įvairiausių formų ir spalvų kalėdiniai žaisliukai. 

„Oi, kaip seniai nemačiau tokių nemačiau, juk anksčiau jais puošdavome savo eglutes“, – pamačiusi puošmenas aiktelėjo Rasa.  

Nemažai smagių prisiminimų kelia eksponuojamas tarybiniais laikais itin populiarus televizorius „Šilelis“. Savo laikais jis kainavo net 160 rublių.

„Reikėjo taupyti visus metus, kad galėčiau sau leisti nusipirkti šį televizoriuką“, – prisiminė kaunietis Antanas.

Paroda veiks iki 2014 m. sausio 4 dienos.