„Jūratė“ ir „Kastytis“ – pirmieji du laivai, kuriuose iškelta Lietuvos vėliava. Lietuvos pasiuntinybė Berlyne dar 1920 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Vokietijos užsienio reikalų ministeriją. Buvo pranešta apie Lietuvos Vyriausybės sprendimą leisti Lietuvos prekybos laivynui naudoti Lietuvos trispalvę kaip prekybos laivyno vėliavą.

Trispalvė vėliava iškelta ne tik Lietuvos garlaivių bendrovės jūros laivuose „Jūratė“ ir „Kastytis“, bet ir vidaus laivybos garlaiviuose.

Laivai keitėsi

Taip prasidėjo lietuviškos trispalvės kelionė laivuose. Pirmajame etape ji tęsėsi nuo 1921 iki 1940 m. Lietuvos jūrinės ambicijos ypač sustiprėjo 1923 m., kai Lietuva atgavo Klaipėdos miestą ir uostą.

Kad taip bus, tuomet, kuriantis Lietuvos valstybei, nelabai ir tikėta. Jauna Lietuvos Respublika koncentravosi turėti bent jau siaurą priėjimą prie Baltijos jūros nuo Nemirsetos iki Šventosios. Į tas pajūrio teritorijas itin smarkiai pretendavo ir Latvija.

Klaipėda ypač smarkiai rūpėjo besikuriančiai Lenkijai, kuri pretendavo į visas Prūsijos valdytas pajūrio teritorijas.

Kai 1923 m. Lietuva atgavo Klaipėdą, po kurio laiko kartu su pagalbiniu ir įvairių tarnybų laivynu buvo įregistruota 11 laivų. Laivuose neturėjome ne tik lietuvių kapitonų, bet nebuvo ir lietuvių jūrininkų, išskyrus kelis lietuvininkus.

Per 16 metų iki 1939-ųjų, kai Klaipėdos kraštą užėmė Vokietija, laivynas kokybiškai keitėsi. Oficialūs duomenys skelbia, kad 1939 m. pradžioje su Lietuvos vėliava plaukiojo 11 jūrinių laivų. Jų bendras tonažas buvo 11 358 BRT.

Nors skaičius buvo tas pats – 11 laivų, tačiau pagal tonažą tai buvo visai kitokios kokybės laivai. Ir kapitonai, ir šturmanai, ir didesnė dalis įgulos laivuose jau buvo lietuviai.

Trispalvė su mumis

Vokietijos okupacija, karas, Sovietų Sąjungos okupacija išblaškė, privertė emigruoti ar net sunaikino lietuviško laivyno kūrėjus. Dalis Lietuvos prieškario laivų nuskendo, dalis po karo atiteko Sovietų Sąjungos įkurtai tarybinės Latvijos laivininkystei.

1940–1990 m. – penkiasdešimtmetis be trispalvės laivuose. Nė kalbos negalėjo būti apie lietuvišką trispalvę. Ją iškėlus grėsė kalėjimas, tremtis, pažeminimas.

Ar sovietinės okupacijos laikais suklestėjęs okeaninis žvejybos laivynas, vėliau įkurta tarybinės Lietuvos jūrų laivininkystė buvo lietuviškas laivynas? Klausimai be atsakymų išlieka iki šiol. Kaip ir vėliavos klausimas. Nors lietuviška trispalvė Lietuvoje plaukiojusiuose laivuose nebuvo keliama 50 metų, jos buvimas tarsi tęsėsi. Šiemet minėjome ne 50 metų keltos lietuviškos vėliavos laiką, o Lietuvos laivyno 100-metį. Visus tuos 100 metų ir trispalvė vėliava buvo su mumis.

Tą liudija ir JAV kolekcininko Henriko Gaidžio išsaugota prieškario karo laivo „Prezidentas Smetona“ trispalvė vėliava su Vyčio kryžiumi. Istorinė relikvija 2018 m. buvo perduota Lietuvos jūrų muziejui.

Laivai kėlė vėliavą

Lietuvos trispalvė vėliava okupacijos metais tarsi buvo išsaugota ir naujos kartos, jau po karo susiformavusių jūrininkų galvose. 1989 m. vasario 16 d. pirmą kartą, dar Lietuvai tebesant SSRS sudėtyje, žvejybiniame laive „Onuškis“ Atlanto vandenyne buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Vėliava į laivą buvo įnešta slapta. Iškelta vasario 16-ąją, vėliau ji buvo paslėpta kaip istorinė vertybė.

Tuometis laivo „Onuškis“ kapitonas Žydrūnas Naujokas prisiminė, kad dėl jos laive kilo triukšmas. Iš 38 laivo įgulos narių daugiau kaip pusė buvo ne lietuviai. Jie sukilo prieš iškeltą trispalvę vėliavą, atsisakė dirbti, valgyti, rėkė, kad laive yra fašistinė vėliava.

Praėjo daugiau nei dveji metai, kai nuo 1991-ųjų Lietuvos laivuose pradėta kelti trispalvė kaip oficiali Lietuvos valstybės vėliava.

Leidimą laivams plaukioti su Lietuvos Respublikos valstybine vėliava tuomet išduodavo tik sukurtos Klaipėdos uosto direkcijos Kapitono tarnyba. Uosto kapitonu buvo Nikolajus Severinčikas.

Jau kartą Atlante trispalvę iškėlęs laivas „Onuškis“ vienas pirmųjų ją iškėlė ir oficialiai. Pirmoji šio laivo kelionė su lietuviška trispalve buvo į Argentinos Buenos Airių uostą.

Laivo „Onuškis“ kapitonas Ž.Naujokas prisiminė, kaip šimtai Argentinos lietuvių atvyko pasitikti su trispalve atplaukusio laivo. Jiems, išeiviams iš anos prieškario Lietuvos, tai buvo stebuklas.

„Leiskite mums prisiliesti prie Lietuvos dalelės, kad ramiai galėtume numirti“, – sakė senoliai, kuriuos atvykusius invalidų vežimėliais jūrininkai ant rankų įnešdavo į laivą.

„Onuškio“ įgula Argentinos lietuviams padovanojo trispalvę, kuri iki šiol saugoma Buenos Airių lietuvių parapijos bažnyčioje.

Jūrinė valstybė

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo praėjo daugiau kaip 30 metų. Tiek pat metų plazda ir Lietuvos trispalvė laivuose.

Lietuvos laivų registre registruoti 102 laivai. Apie 30 iš jų yra konvenciniai arba prekybiniai. Dideli laivai su Lietuvos vėliava plaukioja po Baltijos jūrą, pasaulio vandenynus.

Dar daugybė jachtų, pramoginių laivų raižo vandenis su Lietuvos trispalve. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mažiausiai keturios jachtos apiplukdė trispalvę aplink pasaulį.

Nors turime laivuose savo trispalvę, sukūrėme jūrinę sistemą, savo šalyje rengiame jūrininkus, vis tiek sau dažnai užduodame klausimą: ar esame jūrinė valstybė?

Žengiame į antrąjį Lietuvos jūrinio laivyno istorijos šimtmetį. Norėtųsi, kad jis prasidėtų dideliu pakilimu, bent jau tautiniu, koks buvo 1921 m. Ir norėtųsi, kad tas pakilimas nesitęstų taip trumpai, kaip buvo XX a. pirmoje pusėje. Norėtųsi, kad niekam nebekiltų klausimo, ar esame jūrinė valstybė.

Apeliacinis teismas paliko galioti pernai spalį Klaipėdos apygardos teismo priimtą sprendimą, kuriuo tenkinus Statybos inspekcijos prašymą jai išduotas vykdomasis raštas. Įteisinti projektą „Rovanta“ turėjo pagal 2015 metais pasirašytą taikos sutartį.

„Taikos sutartyje apibrėžti aiškūs ir konkretūs veiksmai, kurių turi imtis „Rovanta“, terminai veiksmams atlikti. Aplinkybės, jog sutarties sąlygos nebuvo tinkamai vykdomos, bendrovė neneigia. Konkrečių duomenų, kokios yra kliūtys įvykdyti taikos sutartį ir kiek bendrovei reikėtų tam laiko, byloje nepateikta. Galimybė išspręsti taikos sutarties įvykdymo klausimus bendradarbiavimo būdu šalims toliau išlieka. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išdavė vykdomąjį raštą“, – rašoma Apeliacinio teismo nutartyje.

Statybos inspekcija nedetalizuoja, kokių konkrečių sankcijų planuoja imtis. Pasak inspekcijos atstovės Ligitos Luščiauskaitės vienas iš galimų variantų – bauda.

„Šiuo atveju inspekcija kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo, nes „Rovanta“ ne iki galo įvykdė taikos sutartį dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo per nustatytus terminus. Vykdymo procese antstolis gali taikyti įvairias priemones, skatinančias teismo sprendimo įvykdymą, viena jų – kreiptis į teismą dėl periodinės baudos bendrovei skyrimo. Inspekcija, gavusi vykdomąjį raštą, per 10 darbo dienų jį pateiks antstoliui“, – sakė ji.

Rekonstruojant poilsio namus Palangos A. Mickevičiaus gatvėje buvo įrengti 48 būstai. Žiniasklaida skelbė, jog dalį jų „Rovanta“ buvo pardavusi.

Kaip skelbė vietos žiniasklaida, dar 2009 metais į prokurorus kreipėsi Kultūros paveldo departamentas, tvirtindamas kad leidimai pastato statybai gali būti neteisėti, nes padidintas sklypo užstatymo tankumas, numatyta papildomai pastatyti mansardą, nors poilsio namai turėjo tik du aukštus, iš esmės pakeista fasadų išvaizda – langų kiekis, plotas ir išsidėstymas, apdailos medžiagos.

2015-aisiais Palangos miesto savivaldybė, Klaipėdos apygardos prokuratūra, Kultūros paveldo departamentas, Statybos inspekcija ir „Rovanta“ taikos sutartimi susitarė baigti pastato statybas ir jį įteisinti pagal projektą.

„Rovanta“ įsipareigojo per 3 mėnesius parengti reikalingus trūkstamus dokumentus ir per 18 mėnesių savo lėšomis pabaigti visus darbus.

Iki tol prokurorai teisme siekė, kad neteisėtais būtų pripažinti projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas poilsio namų rekonstrukcijai, taip pat būstų pardavimo sutartys su „Rovantos“ pirkėjais, ir šiems sandoriams taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį buvo atmetęs, o taikos sutartis sudaryta apeliacinės instancijos teisme.

Bankroto byla „Rovantai“ iškelta 2011 metais. Registrų centro duomenimis, statybos metu jos vienintelė akcininkė buvo Vida Pareigienė.