Ši tema parodoje dalyvaujančių fotomenininkų yra nagrinėjama socialiniu aspektu, atsigręžiant ir į virtualybės sukeltą sąmišį dabartyje.
Toli – arti
Dokumentinės fotografijos srityje kuriantis Tadas Kazakevičius serijoje "Tai, ko nebebus" vaizdais perteikia pasakojimą apie pamirštą lietuvišką kaimą, kuris didmiesčio gyventojui yra toks pat tolimas (ne geografine prasme), kaip kaimo gyventojui tolimas atrodo chaotiškame skubėjime paskendęs miestas.
Fotografijų serijoje, kurioje užfiksuoti kaimo gamtovaizdžio elementai, apleisti pastatai ir patys gyventojai, atokvėpio nuo kasdienių darbų akimirka nėra persisunkusi pesimizmu, kelianti gailestį ar brėžianti griežtą atskirties tarp miesto ir kaimo ribą. Nuotraukose atsiveria kaimo autentiškumas, ramybė, paprasta kasdienybė, kuria žiūrovas gali žavėtis.
Fotografijos kalba apie vaikystę, šeiminius ryšius, artumą, senatvę, ramią gyvenimo tėkmę. Visas vertybes, kurias miesto užesyje paliekame laukimo režime, nes dabartyje esame pernelyg užsiėmę visu kuo, tik ne savimi ar vienas kitu.
Esame vieniši ir svetimi, nes patys pasirenkame tokie būti, tačiau šalia yra žmonės, kurie savo noru atskirties nepasirinko, tačiau su ja susitaiko. Apie pabėgėlius iš Kosovo, Rumunijos, Albanijos, Turkijos, Bulgarijos pasakoja fotomenininkas Vladimiras Antakis serijoje "Šeimos portretas". Dienas ir naktis Paryžiaus gatvėse leidžiančių šeimų (tikrų arba fiktyviai sukurtų) išgyvenimo drama nuotraukose atsiskleidžia skaudžiai – čiužinys, paklotas ir maišas daiktų, kuriuos spėta pasiimti – tai vadinamieji namai, kuriais yra tapęs šaligatvis.
Iš šalies žiūrint sunku suvokti, kad žmonės, visai tokie pat kaip mes, gyvena būtent taip. Todėl norisi praeiti, nepastebėti. Bet V.Antakis parodo jų veidus, nuo kurių žvilgsnio nugręžti nebegali.
Žvilgsniai ir "patinka"
Susidūrus dviem žvilgsniams mezgasi kontaktas. Apie tai – menininkės Haley Morris Cafiero serija "Palaukit, stebėtojai", kurią autorė įvardija socialiniu eksperimentu: viešose erdvėse pastatyta kamera fiksuoja praeivių reakcijas.
Menininkė it parasta praeivė stovi, laukdama žalio šviesofo signalo, gatvėje kalbasi telefonu, stabteli prie žymių miesto monumentų – nieko neįprasto, tik tai, kaip, esant šioms kasdienėms situacijoms, reaguoja praeiviai, kokiais žvilgsniais palydi.
Būtent žvilgsnio momentas menininkei yra labai svarbus, nes jis skatina dialogą (tikrai ne visada mandagų ar malonų), tačiau būtent žvilgsnis parodo, kad pastebime vieni kitus, reaguojame, vadinasi, komunikuojame. Nežinia, ar kontaktas vystysis, tačiau optimistiškai nuteikia vien faktas, kad žiūrime vieni į kitus.
Poike Stomps serijoje "Keliaujant po Europą" – pėsčiųjų perėjomis žengiančios praeivių minios, žmonės nesidairo vieni į kitus. Jie tampa anonimais – kiekvienas paskendęs savo mintyse, skubantis nežinomų tikslų link. Nuotraukose fiksuojamas judesio momentas perteikia didmiesčiuose tvyrantį svetimumo jausmą, kuris auga sulig didėjančia žmonių mase.
42 didžiuosiuose Europos miestuose įamžintos perėjomis skubančios praeivių minios, kuriose visi žmonės panašūs ir kartu be galo skirtingi, užsidarę savo pasauliuose ir nepasiekiami, skatina mąstyti apie susvetimėjimą, kaip vieną pagrindinių šiuolaikybės defektų.
Šį defektą iš dalies kuria šiuolaikinės technologijos, be kurių nebeįsivaizduojame savo kasdienybės. Socialiniai tinklai kuria netikrus ryšius, už kuriuos neprisiimame atsakomybės, nes bet kada vienus santykius galime pakeisti kitais, išvengdami emocinių, dvasinių išgyvenimų. Šią temą serijoje "Atjungtos grotažymės" analizuoja Florian Müller.
Fragmentiškos kasdienybės akimirkos, kurias tūkstančių paveiksliukų pavidalu regime socialiniuose tinkluose, vienu metu pasakoja daugybę įvairių istorijų, kurių tikslas – sulaukti paspaudimų "patinka", tarsi patvirtinančių, kad esame matomi. Tačiau keliems iš "patinka" paspaudusių žmonių iš tikrųjų esame įdomūs, svarbūs, o jų rodomas dėmesys neapsiriboja tik nuotraukų peržiūra mūsų socialinėje paskyroje?
Elektrinė poezija
Parodoje yra viena fotografijų serija, kuri nuklysta nuo pagrindinės temos ir įpainioja žiūrovą į prieštaringas jo paties mintis apie šiuolaikinio pasaulio galimybes ir pavojus, sykiu sužavėdama romantizuota estetika, sukuriančia kontrastą tarp temos ir jos vizualios išraiškos. Tai fotomenininko Lasse Lecklino serija "Gražiausios branduolinės elektrinės Europoje".
Elektrinės jėgainės fotografuojamos jas supančių gamtovaizdžių fone, primena stambiagabaričius ateities statinius, pasiklydusius sentimentalius, nostalgiškus, romantizuotus jausmus keliančiose vietose, kuriose norėtųsi galvoti ne apie reaktorių avarijas, atliekas ar kitus pavojus. Vis dėlto realybė yra bauginanti ir šių statinių valios ir didelio noro jėga nepatrauksi.
"Komforto zona" – galimybė žvilgsniui nuklysti toliau, nei esame įpratę, ir pradėti pokalbį.
Kas? XV tarptautinio fotomeno festivalio "Kaunas Photo 2018" paroda "Komforto zona".
Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.
Kada? Veikia iki spalio 14 d.
