Sprendimas – ne per dieną

Tądien, kai susitikome, D. Babilas į kartonines dėžes tebedėliojo sentimentus – nuotraukas, padėkas, diplomus ir simboliškai minėjo pirmąjį mėnesį be Kauno įvairių tautų kultūrų centro. Žinia, kad pasitraukia iš vadovo pareigų, socialiniuose tinkluose jis pasidalijo rugsėjo 20 d. Bendradarbiai ir tautinių mažumų bendrijų vadovai apie ilgamečio įstaigos direktoriaus sprendimą sužinojo dar anksčiau.

"Parašiau visiems bendrą laišką ir pakviečiau išgerti arbatos arba kavos", – D.Babilas neslėpė, kad teksto turinys daugumai buvo netikėtas. Kai kurių tautinių bendrijų atstovai į žinią sureagavo labai jautriai. Nerimavo, kad su lyg ilgamečio vadovo išėjimu prasidės permainos.

"Žmonėms centre yra jauku. Kai kurie jų išsigando, kad tam jaukumui iškilo grėsmė", – D.Babilui esą teko ne tik raminti tautinių mažumų atstovus, bet ir atsakyti į klausimą, kodėl jis traukiasi iš pareigų. Vieni buvo įsitikinę, kad vadovas sulaukė geresnio pasiūlymo, kiti manė, kad jam nusibodo darbas Kauno įvairių tautų kultūrų centre. Paklaustas, kaip yra iš tiesų, pašnekovas nusišypsojo, o tada pakartojo frazę, panašią į tą, kurią ne kartą girdėjome romantiškose kino juostose: jei myli – paleisk.

"Taip, myliu centrą, todėl išeinu iš jo, bet tai nereiškia, kad man neįdomu, kas su juo vyks toliau. Tiesiog tas pokytis ar perkrovimas, kaip aš sakau, yra reikalingas įstaigai, o aš savo išėjimu noriu būti perkrovos dalimi. Žinojau, kad kažkada turi ateiti pabaiga. Ją aš norėjau nulemti pats, – D.Babilas pasakojo, kad tokiam jo sprendimui įtakos turėjo ir epidemiologinės situacijos padariniai. – Šie metai buvo nepaprastai sunkūs, nes pandemija trenkė kaip reikiant. Visa įstaigos veikla paremta projektais. Negalėjome įgyvendinti daug tarptautinių veiklų, nes joms reikėjo atvykstančių žmonių iš užsienio ir mūsų išvykimo į užsienį. Projektų nėra, vadinasi, nėra ir lėšų. Nėra lėšų – reikia taupyti arba stabdyti kitas veiklas. Kažkokių mažinimų nebūtume išvengę, todėl pagalvojau, kad mano išėjimas bus proga pataupyti ir tuo pačiu subalansuoti įstaigos finansus."

Anot D.Babilo, metai praleisti su Kauno įvairių tautų kultūrų centru, buvo patys veržliausi jo gyvenime. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Dirbo ir naktimis

Kauno įvairių tautų kultūrų centrui D.Babilas vadovavo šešiolika metų. Įveikęs beveik dešimtį už save vyresnių kandidatų, tik ką studijas baigęs ambicingas ir veržlus 25-erių istorikas 2004-aisiais stojo už analogų šalyje neturinčio centro vairo. Tų pačių metų lapkričio 18 d. įvyko iškilmingas centro pastato atidarymas.

"Aš atėjau į tuščią pastatą, kur buvo tik baltos sienos ir reikėjo viską nuo pradžių kurti. Kalbu ne tik apie kažkokį materialų interjerą. Reikėjo įpūsti gyvybės į centrą, galų gale reikėjo bendroms veikloms suburti įvairių tautybių žmonių, – manęs, kad centre užtruks apie ketverius metus, įsisukus veiklai D.Babilas suprato, kad prabėgo keturiskart tiek. – Nesakyčiau, kad šešiolika metų greit pralėkė. Būtų greit, jei per tą laiką nieko nebūtų įvykę, bet dabar, kai tenka susitvarkyti darbo stalą ir susidėti viską į savo vietas, matai, kiek buvo veiklų ir projektų."

Jau nuo pat pirmų gyvavimo dienų centras sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo – apie jį rašė spauda, žmonės plūdo būriais. Tuo metu nedidelė, vos kelių žmonių komanda sukosi kaip voverės. Dienomis jie dirbo centro renginiuose, o naktimis sėsdavo prie įvairių projektų rašymo, tvarkydavo dokumentus.

"Ne kartą buvo taip, kad namo grįžau tik 3–4 val. paryčiais", – buvęs centro vadovas tikino nesigailįs bemiegių naktų ir įdėto darbo. Pastarasis esą subrandino geranoriškus darbuotojų tarpusavio santykius ir abipusiu pasitikėjimu paremtą ryšį su miesto tautinėmis bendrijomis. Laikui bėgant, tai tapo fundamentaliu pagrindu inovatyviems sprendimams, kuriuose tautinių mažumų temos atsiskleisdavo šiuolaikiškai – per tarpdisciplininį meną, tarptautinio lygmens jaunimo veiklas ir neformalų ugdymą suaugusiesiems. Skirtingai nei Tautinių bendrijų namuose Vilniuje, beveik 400 kv. m patalpos Kaune senamiestyje nebuvo suskirstytos į atskirus bendrijų kambarėlius. Ne tik renginiai, bet ir ansamblių repeticijos, susirinkimai buvo organizuojami vienodai derinant veiklos tvarkaraščius visiems atvirose centro patalpose.

Problemos nėra vienodos

Per šešiolika metų Kauno įvairių tautų kultūrų centre įgyvendinta 90 projektų, čia įvyko daugiau nei 1,2 tūkst. renginių – koncertų, parodų, muzikos vakarų, knygų pristatymų, seminarų, susitikimų su kultūros žmonėmis. Iš dvidešimties Kaune registruotų tautinių mažumų bendrijų pusė jų reiškiasi aktyviai ir dažnai varsto centro duris.

"Čia kaip ir su lietuviais – juk ne visi šoka kepurinę. Taip ir su tautinėmis mažumomis. Kaune aktyviausi yra armėnai, rusai, žydai, lenkai, vokiečiai, totoriai, pastaruoju metu – ir ukrainiečiai. Vardijant visada yra tikimybė, kad kažką praleisi, todėl gali ką nors supykdyti. Tarkim, pas mus centre kabo keturių religijų šventovių piešiniai – Katalikų bažnyčios, stačiatikių cerkvės, totorių mečetės ir žydų sinagogos. Ateina vokiečiai ir klausia, o kodėl nėra evangelikų liuteronų bažnyčios? – buvęs centro vadovas pasakojo, per nemažai metų išmokęs rasti teisingus atsakymus, o dėmesį visiems ateinantiesiems dalyti vienodai. – Reikėjo brandos ir tolerancijos, kad nei su vienais, nei su kitais santykių pernelyg nesustiprintume, bet ir neatitoltume. Reikėjo žiūrėti, kad veiklos, kurias vykdo centras, visus burtų, o ne neskaidytų."

Už gebėjimą kalbėti, girdėti ir suprasti centro darbuotojai pelnė ypatingą Kaune gyvenančių tautinių mažumų pagarbą ir pasitikėjimą, todėl jie dalijasi ne tik džiaugsmais, bet ir savo rūpesčiais. Paklaustas, su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria Kaune gyvenantys tautinių mažumų atstovai, D.Babilas negalėjo sukonkretinti – vienas atsakymas anot jo, visiems netinka. Juolab kad žmonės, nors ir keičiasi, tautines mažumas vis dar tapatina su tam tikrais politiniais įvykiais ar konkrečiomis asmenybėmis, vadovaujasi įsisenėjusiais stereotipais. Todėl ne visi tautinių mažumu atstovai jaučiasi vienodai drąsiai.

"Reaguodamos į tarptautinius įvykius, kai kurios bendrijos yra atšaukusios ir savo koncertus. Teko kalbėti, raminti ir patarti, kas tokiais atvejais būtų priimtina, o ko geriau atsisakyti", – D.Babilas džiaugėsi, kad tokių nesusipratimų per jo darbo metus nebuvo itin daug.

Čia kaip ir su lietuviais – juk ne visi šoka kepurinę. Taip ir su tautinėmis mažumomis.

Sumažėjo atsakomybių

Išėjęs iš centro, D.Babilas durų neužtrenkė, todėl kaskart važiuodamas pro šalį sustoja ir užsuka vidun.

"Gera išeiti iš darbo, kai durys tau lieka atviros. Kai gali ateiti pasikalbėti, išgerti kavos, pasinaudoti kompiuteriu, jei reikia. Tavęs neveja ir džiaugiasi, kad užsukai, – D.Babilas neabejojo, kad dar kurį laiką centre jis bus dažnas svečias. – Yra dalykų, kuriuos likusiems darbuotojams reikia paaiškinti, sustatyti į savo vietas. Tik su kiekviena diena to "palikimo" vis mažėja ir aš džiaugiuosi."

Džiaugsmą pastaruoju metu lydi ir kitas jausmas – palengvėjimas. D.Babilas juokavo, kad jau nepamena, kad turėjo tiek mažai atsakomybių. Tiesa, tai nereiškia, kad išėjus iš Kauno įvairių tautų kultūrų centro liko begalė laisvo laiko. 41-ų vyras toliau užsiima savanoriška veikla bent keliose didelėse organizacijose, negana to, vėl ėmė studijuoti. Šįsyk – tarptautinę konfliktologiją Jungtinių Tautų institute Ženevoje. Kaip tik šią savaitę jam prasidėjo nuotolinės paskaitos.

"Dabar tas laikas, kai ne tik turiu mažiau atsakomybių, bet ir galiu pergalvoti, kas buvo padaryta per tuos metus, sudėlioti ir apsispręsti, ką noriu daryti ateityje. Beje, vienas iš planų – išmokti groti gitara. Niekaip tam nerasdavau laiko, o keliaujant šis gebėjimas labai praverstų", – buvęs centro vadovas žadėjo dažniau aplankyti ir gimtąjį Panevėžį, kur jo laukia tėvai.

Svajoja apie kalnus

Darbai? Nors aiškios vizijos kol kas nėra, D.Babilas neabejojo, kad ilgametė jo patirtis, geri santykiai su tautinių mažumų bendrijomis leis ir toliau tęsti ankstesnę veiklą, tik jau kitoje vietoje. Galbūt Lietuvos kultūros taryboje, į kurią jis kandidatuoja. Iš sąrašo, kuriame yra dvidešimt pavardžių, kultūros ministras kartu su Lietuvos kultūros ir meno taryba atrinks dešimt kandidatų ir teiks tvirtinti Vyriausybei. Naujos sudėties taryba pradės veikti nuo 2021 m. birželio 1 d.

Per šešiolika metų tarp centro darbuotojų ir tautinių mažumų bendrijų užsimezgė itin glaudus ryšys. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Vyras nesikremta, jei dėl naujo darbo tektų dažniau važinėti iš taško A į tašką B. Užkietėjusiam keliautojui, aplankiusiam ne vieną pasaulio kampelį ir užkopusiam į keturiasdešimties valstybių aukščiausias viršūnes, patinka keisti aplinką, tačiau ne mažiau patinka po visų kelionių grįžti atgal į namus, kur jaučia visišką ramybę.

"Kaune – mano šeima, vaikai mokosi, draugai, kolegos, daug žmonių, su kuriais susiję svarbiausi mano gyvenimo įvykiai. To negalima palikti jokiu būdu", – baigdamas pokalbį D.Babilas vylėsi, kad kai kitą kartą susitiksime, šnekučiuosimės ne apie jo darbus, bet apie jo didžiausią aistrą – kalnus. – Kuo daugiau rūpesčių darbe, tuo aukštesnio kalno norisi. Šią vasarą su bičiuliais turėjome kopti į kalnus Mongolijos Altajuje, bet dėl pandemijos teko keisti visus planus. Kad ir kaip būtų, tikiu, mums pavyks įgyvendinti savo svajonę, o tada jau tikrai bus ką pasakoti."

Pažintis su ceremonija

"Švelnaus. Ne, vis dėlto vidutinio skrudinimo", – kvėptelėję maltų pupelių, apie kavą veikiausiai nedaug ką pasakytumėte.

Priešingai nei E.Maštavičienė. Vienoje pupelėje ji užuostų gėlių ir uogų, kitoje – iš korio tekančio medaus, trečioje – citrusinių vaisių kvapą. Jau keturiolika metų Lietuvoje gyvenanti etiopė nemano, kad jos gebėjimas pažinti skonius ir kvapus yra išskirtinis. Geografinės padėties apdovanoti ištverme, padedančia skinti pergales bėgant ilgus nuotolius, gimdami afrikiečiai su savimi atsineša ir ypatingą meilę kavai.

Etiopijoje kiekvieną puodelį kavos lydi ceremonija, žmones krūvon suburianti bent tris kartus per dieną. Rytinis kavos ruošimo ir gėrimo ritualas vyksta šeimos rate, kurį neretai papildo kaimynai, o dieną pupelės sujungia skirtingas moteriškas kompanijas.

Jei sakote, kad kava neleidžia užmigti, bėda yra jūsų galvoje, todėl turite ne kavos atsisakyti, o kažką keisti savo gyvenime.

"Kviečiamos draugės, kaimynės. Aptariami svarbiausi šeimos reikalai, santykiai, diskutuojama apie vaikus ir daugelį kitų dalykų. Sakyčiau, kad tada būna pletkų kava", – savaitės viduryje trumpam užsukusi į Kauno įvairių tautų kultūrų centrą, E.Maštavičienė susirinkusius kvietė į vakarinę kavos gėrimo ceremoniją, kuri paprastai skiriama tik šeimos nariams.

Nustebsite sužinoję, kad paskutinį kavos puodelį etiopai prie lūpų glaudžia apie 20–22 val., o tada kuo ramiausiai eina miegoti.

"Jei sakote, kad kava neleidžia užmigti, bėda yra jūsų galvoje, todėl turite ne kavos atsisakyti, o kažką keisti savo gyvenime", – vakaro viešnia sėmė ir į nedidelį metalinį puodelį bėrė saują žalių pupelių. Kelios minutės virš ugnies, ir jos pakeitė pirminę spalvą – virto rudomis pupelėmis, kurias esame pratę matyti parduotuvėse.

Ruošdama kavą draugams Eskedar sugaišta daugiau nei valandą.

Trys puodeliai

Lėtai skrudindama antrą pupelių partiją, Eskedar prisiminė savo pirmąjį  puodelį kavos Lietuvoje, svečiuose. Pratusi, kad gėrimo ruošimo ritualas trunka apie pusantros valandos, moteris negalėjo patikėti, kaip procesą galima sutrumpinti iki poros minučių.

"Įbėrė kelis šaukštelius maltos kavos ir užpylė verdančiu vandeniu. Viskas!" – Etiopijoje, anot pašnekovės, kavos ceremonija reiškia, kad žmonės neperka galutinio produkto – sumaltos kavos. Tie, kurie neaugina pupelių, perka žalias ir skrudina jas namuose. Vieni mala, kiti jas grūda mediniame į taurę panašiame inde.

"Ceremonija trunka nuo kavos pupelių skrudinimo iki trečio virimo, nes per vieną ceremoniją mes išgeriame bent tris puodelius kavos", – pirmas virimas, anot pašnekovės, yra stipriausias ir vadinamas abol.

Antras virimas – huletegna. Išgėrę trečią – baraka, arba palaimintą puodelį, žmonės atsisveikina ir išeina. Ar kavą geria vaikai? Ne, tačiau ceremoniją vykdo jauniausia mergaitė namuose. Tarkim, dešimtmetė jau gali pradėti mokytis ruošti kavą visai šeimai. Ceremonijos metu, anot vakaro viešnios, visuomet deginamas frankincensas. Tai natūralus smilkalas, gaunamas iš medžio sakų arba žievelės. Frankincensas deginamas tik dviem atvejais – bažnyčioje, kai vyksta Mišios, ir per kavos gėrimo ceremoniją.

Negeria viena

Aštrus kvapas ne visų nosims – Kauno įvairių tautų kultūrų centro salei paskendus smilkalų migloje, keliems ceremonijos stebėtojams teko įkvėpti gryno oro arba frankincensą užgožti kitu kvapu. Tarkim, sviesto, kuriuo savo rankomis skrudintą, maltą ir kaitintą kavą tądien skanino Eskedar. Taip ruošta kava vadinama neperšaunama. Ji gerina smegenų veiklą, mažiausiai 5–6 val. suteikia energijos ir sėkmingai skaido riebalus organizme. Tiesa, kituose regionuose etiopai kavą geria su druska, rūtos lapeliu ar cukrumi. Tik ne su pienu! Vietiniai jo nenaudoja, o prie kavos niekada nevalgo desertų.

"Pas mus paprasčiausiai nėra saldaus stalo", – vietoje šokoladinio torto gabalėlio ar karamelinių keksiukų etiopai, pasak E.Maštavičienės, su puodeliu kavos kremta kukurūzų spragėsius, skrudintus avinžirnius arba tiesiog juodą duoną. Keistas atrodo ne tik užkandžių pasirinkimas prie kavos, bet ir įprotis jos negerti vienumoje. Taip, Eskedar kavą geria tik su draugais, todėl karantinas jai tapo rimtu išbandymu. Galiausiai, po poros mėnesių pertraukos, ji surengė virtualųjį susitikimą su bičiuliais ir kavą maišė prie kompiuterio ekrano.

"Čia kaip su vynu: jei geri jį su kompanija – viskas gerai, bet jei vienas – esi alkoholikas. Todėl visada, kai persikeliu į kitą vietą, džiaugiuosi naujais kaimynais, nes žinau, kad su jais gersiu kavą", – šypsojosi pašnekovė.

Kavos Eskedar negeria viena ir nesupranta, kaip kitiems puodelis šio nuostabaus gėrimo gali asocijuotis su vienatve.

Kitokia mergaitė

Labai dažnai prie kavos užsimezga patys netikėčiausi pokalbiai. Ne išimtis ir puodelis aromatingo gėrimo Kauno įvairių tautų kultūrų centre. Kol skrudino pupeles, jas malė, o vėliau delnais bėrė į specialų ąsotį, Eskedar pasakojo ne tik apie vieną populiariausių gėrimų pasaulyje, bet ir apie savo vaikystę.

"Kavą mes auginome savo reikmėms. Uogas valgydavome, o kauliukus išspjaudavome. Būtent tas kauliukas viduje ir yra kavos pupelė. Mums leisdavo pasidaryti arbatą iš kavamedžių lapelių, tai mes juos džiovindavome ir plikydavome", – geltonos, žeme besivelkančios suknelės klostę ant kelių elegantiškai užmetė E.Maštavičienė.

Vaikystėje ji tokia nebuvo. Žvelgdami į kamuolį kartu su berniukais spardančią Eskedar, vietiniai dūsavo, kad ji taip ir liks be vyro.

"Mane užaugino senelis ir močiutė. Taip jau buvo, kad jų požiūris ne visada sutapdavo su manuoju, bet aš vis tiek dariau savaip. Žaidžiau futbolą ir gavau stipendiją į geriausią Etiopijos universitetą, galėjau studijuoti nemokamai, – paklausta, kaip iš Etiopijos pateko į Lietuvą, jauna moteris darsyk pamaišė kavos ąsotį ir tęsė pasakojimą: – Buvau mergina, neturinti jokių rūpesčių, tačiau labai domėjausi politika. Jei jau jei vykdavo taikos demonstracijos, būtinai jose dalyvaudavau, nes jei ne mes, tai kas kitas? Dėl pasipriešinimo vyriausybei man kilo grėsmė, todėl 2005-aisiais teko bėgti iš Etiopijos. Taip atsiradau čia, o kai manęs klausia, kodėl keliai atvedė į Lietuvą, atsakau kitu klausimu: o kodėl ne?"

Prisimena Kauną

Į Lietuvą Eskedar atvyko su vos mėnesio dukrele ir mylimuoju. Tiesa, likimas juodu išskyrė – vyras pasuko savo keliu, o ji su mažyle, kuriai dabar keturiolika metų, gyvenimą ėmė kurti Lietuvoje. Moteris pasakojo, kad pradžia nebuvo labai lengva. Teko ne tik atrasti save, bet ir pažinti naują šalį su čia gyvenančiais žmonėmis.

"Kaip į mane reaguoja vietiniai? Vis dar traukiu aplinkinių žvilgsnius, tačiau pripratau ir toks dėmesys nebetrikdo. Labiau sutrinka kiti. Tarkim, prisimenu, kai nuvažiavau į Ignaliną pas močiutę – taip vadinu savo kaimynę. Vaikštau po mišką, grybauju, pamatė mane vietinė gyventoja, išpūtė akis ir pasileido bėgti tolyn. Turbūt ji dabar tikrai tiki, kad raganos vis dar egzistuoja", – prisiminusi kuriozinę situaciją etiopė garsiai nusijuokė.

Rasizmo Eskedar Lietuvoje nepatyrė, tačiau bent kelis kartus teko susidurti su juodaodžiams priešiškais žmonėmis. Po dialogo, kuris, moters manymu, yra geriausias bet kokių situacijų sprendimų būdas, Eskedar pakeitė skeptikų nuomones.

Šiuo metu moteris su dukra ir dviem sūnumis gyvena Vilniuje. Ten turi savo verslą ir laukia, kol jai bus suteikta Lietuvos pilietybė.

"Pirmiausia, ką padarysiu gavusi pilietybę, – nuvyksiu į Etiopiją", – meilė Lietuvai, anot pašnekovės, ilgesio gimtinei neužgožė, o laikas neleido užmiršti laiko, praleisto Kaune. Atvykusi į Lietuvą kartu su keliais etiopais, maždaug tris mėnesius Eskedar gyveno nedideliame bute Savanorių prospekte.

Nors Kaune gyveno trumpai, miestiečius ji mini tik pačiais šilčiausiais žodžiais.

"Būtent tada patyriau išgyvenimą, kurio niekada nepamiršiu. Išėjau pasivaikščioti ir paklydau. Atsidūriau už miesto nemokėdama kalbos ir neturėdama pinigų. Tada sutikau kelis vaikinus. Aš bandau kalbėti angliškai, o jie nesupranta – kalba rusiškai. Paaiškinau, kad gyvenu prie "Hyper Maximos", ir vienas kaunietis mikroautobusu mane parvežė. Po pusmečio, išmokusi kalbą, paskambinau jam ir padėkojau. Gaila, kad vėliau praradau jo kontaktus", – jauna moteris Kauną ir čia sutiktus žmones prisimena tik iš geros pusės.

Susitiko su kauniečiais

Dar pernai Europos Tarybos ekspertų delegacija lankėsi Kaune, kur susitiko su savivaldybės administracijos vadovais, Kauno įvairių tautų kultūrų centro darbuotojais, tautinių mažumų organizacijų pirmininkais ir tautinių mažumų jaunimu – Kauno A.Puškino gimnazijos moksleiviais.

Po daugiau nei pusmečio pateiktose išvadose komitetas teigiamai įvertino Kauno įvairių tautų kultūrų centro veiklą įtraukiant skirtingų kultūrų jaunimą pagal programą "Erasmus+" bei įstaigai suteiktą Europos savanorių tarnybos (EST) akreditaciją, sėkmingą dalyvavimą tarptautinėje kultūros įstaigų bei organizacijų asociacijoje "Roots & Routes", kuri skatina socialinę ir kultūrinę įvairovę mene bei žiniasklaidoje.

"Europos Tarybos ekspertų išvados ir rekomendacijos stiprinti centro veiklą – vienas reikšmingiausių mūsų darbo įvertinimų per penkiolika veiklos metų. Tai ir reikšminga motyvacija nepalūžti dabartiniu permainų ir iššūkių laikotarpiu, kai bandome atnaujinti centro veiklą, rasti efektyvesnius modelius. Dabar jau ir Europos Tarybos ekspertų vardu galime pakviesti visus prisidėti kuriant ir stiprinant ateities tarpkultūrinį centrą Kaune", – džiaugėsi Centro vadovas Dainius Babilas.

Neišlaiko savo nuosavybės

Nepaisant liaupsių, Europos ekspertai išreiškė susirūpinimą, kad centrui nėra skiriamas pakankamas finansavimas. Įstaiga negauna tiesioginio finansavimo nei iš Tautinių mažumų departamento, kuris yra centro vienintelis savininkas, nei iš savivaldybės. Ji yra finansuojama tik pagal pateiktas projektų paraiškas, dalyvaujančias bendruose konkursuose.

"Jei Vilniaus biudžete yra atskira eilutė, kurioje finansavimas skiriamas tautinių mažumų kultūroms, tai mažumų organizacijos Kaune dėl finansavimo konkuruoja su visais kitais kultūriniais projektais. Vietos valdžia aiškina, kad tautinių mažumų organizacijų pateiktiems projektams yra skiriamas prioritetas, tačiau šių organizacijų atstovai sako, jog taip veikianti sistema nesuteikia jiems pakankamai užtikrintumo, kad būtų galima planuoti metus į priekį arba dar ilgesnį laikotarpį", – rašoma ekspertų išvadose.

Dar praėjusią vasarą Kultūros ministerija viešai prabilo, kad 2019 m. Kauno  centras bus prijungtas prie Tautinių bendrijų namų Vilniuje. Vėliau Tautinių mažumų departamento atstovai paneigė šiuos ketinimus. Visgi pernai Kauno miesto savivaldybė pasitraukė iš šios įstaigos dalininkų. Centrui  buvo stipriai sumažintas finansavimas iš savivaldybės programų.

Europos Tarybos ekspertai stebėjosi, kad Kauno savivaldybės finansavimas tautinių mažumų projektams nuo 2014 m. svyravo nuo 1,7 tūkst iki 4,1 tūkst. eurų, kai tuo metu Vilniuje pastaruosius trejus metus mažumų kultūrų finansavimas svyravo nuo 36,5–42,8 tūkst. eurų.

Ragino užtikrinti finansavimą

Nors metų pabaigoje Centro valdymą visiškai perėmė Tautinių mažumų departamentas, įstaiga metus pabaigė spaudžiama skolų. Beveik milijono eurų dydžio asignavimus valdanti valstybės institucija nesurado įstaigai trūkstamų lėšų, liko nesumokėti atlyginimai vadovui ir darbuotojams. Todėl Europos Tarybos išgirtas centras grimzta į duobę.

Dar pernai Europos ekspertai įvertino sudėtingą Kauno tautinių mažumų finansinę situaciją, todėl savo rekomendacijose primygtinai paragino valdžios institucijas užtikrinti nuolatinį centro finansavimą.

Per pusmetį nuo užsienio delegacijos apsilankymo padėtis dar labiau komplikavosi ir anksčiau perpildytos centro patalpos šiuo metu stovi beveik tuščios.

Metų pabaigoje įstaigai stokojant lėšų, tautinių mažumų bendrijoms buvo nustatyti mokesčiai už joms teikiamas paslaugas, muzikos instrumentų ir kito inventoriaus naudojimą, kurie tebegalioja iki šiol. Maža to, Departamentas jau yra nustatęs ir patikslintas Centro paslaugų kainas, kurios turės būti taikomos tautinių mažumų bendrijoms nuo 2019 m. kovo 1 d.

Atrodo, kad tokios sąlygos tautinių mažumų bendrijoms pateiktos išimtinai tik Kauno mieste. Kituose miestuose – Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine ir kt. – tautinių mažumų bendrijos tokių rūpesčių neturi ir gali naudotis jiems reikalingomis patalpomis bei paslaugomis nemokamai.

Užkrovė mokesčius

"Kauno įvairių tautų kultūrų centras visada turėjo patvirtintas paslaugų kainas, tačiau jų netaikydavo tautinių mažumų bendrijoms, nes nebuvo tokios būtinybės – valstybė ir savivaldybė skirdavo pakankamą paramą. Centras bendradarbiavo su tautinėmis bendrijomis nekomerciniais pagrindais, formavo bendrus tikslus ir projektus, per metus centre vykdavo per 100 nemokamų ir visuomenei atvirų renginių", – pasakojo D.Babilas. Jo teigimu,  kainynas buvo naudojamas tik komerciniams renginiams, nesusijusiems su tautinių mažumų veikla.

Tai yra beprecedentis atvejis. Nėra tekę girdėti, kad taip kažkur būtų kituose miestuose.

Viskas pasikeitė pernai, kai iš dalininkų pasitraukė savivaldybė.  Centras neteko ir savivaldybės finansavimo – maždaug trečdalio visų pajamų.

"Iš pradžių bendrijoms buvo pasiūlyta prisidėti prie Centro išlaikymo savo lėšomis apmokant paslaugas, kurias jie gauna pagal įstaigos kainyną. 2018 m. pabaigoje kitos alternatyvos jau išvis nebuvo – už bendrijų repeticijas ir susirinkimus buvome priversti rinkti pinigus, kad bent kažkiek padengtume lėšų trūkumą. Manau, kad ir bendrijos suprato, kad toje situacijoje tai buvo neišvengiamas sprendimas, kad centras apskritai nebankrutuotų. Bendrijų noras konsoliduotis, dalytis pagalba tarpusavyje ir kartu ieškoti sprendimų buvo itin džiuginantis", – sakė D.Babilas.

Metų pabaigoje departamentas atnaujino kainyną ir jame jau konkrečiai įvardino, kiek pinigų turi mokėti tautinės bendrijos už įstaigos paslaugas, muzikos instrumento ir kito inventoriaus naudojimą. Anot įstaigos vadovo, to anksčiau nėra buvę: "Tai yra beprecedentis atvejis. Nėra tekę girdėti, kad taip kažkur būtų kituose miestuose. Bet tai yra patvirtina įsakymu ir mes juo turėsime vadovautis."

Metams – 500 eurų

Kaune su tautinėmis bendrijomis susitikę atstovai iš Europos Tarybos pastebėjo, kad įstaigą pradėjus finansuoti tik pagal paraiškas projektams atsirado neigiamas poveikis ne tik pačios įstaigos, bet ir daugelio jame veikiančių mažumų organizacijų vykdomos veiklos tvarumui. Tai ypač aktualu ne tik vienai aktyviausių miesto tautinių bendrijų – armėnams, kuri įstaigos patalpose iki šiol organizuoja sekmadieninę mokyklą ir ansamblio "Hayrenik" repeticijas, bet ir kitoms bendrijoms – rusams, lenkams, ukrainiečiams, žydams, totoriams.

Nors armėnų bendruomenė Kaune nėra labai didelė – ją sudaro apie 60 narių, veiklos niekada netrūko. Į sekmadieninę mokyklėlę rinkdavosi ne tik jauniausioji Kauno armėnų karta, kuri mokėsi kalbos ir istorijos – su anūkais susitikdavo seneliai, ateidavo jų tėvai. Šios mokyklėlės pamokoms Tautinių mažumų departamentas visiems 2018 m. skyrė tik 500 eurų, o šįmet Kauno armėnai kol kas visai neturi jokio finansavimo, todėl neturi už ką apmokėti patalpų nuomos pagal centro paslaugų įkainius.

Nemokamai galima rengti tik renginius, kurie atviri visuomenei. Tačiau paradoksas – kaip tautinėms bendrijoms surengti nemokamą koncertą prieš tai nerepetavus?

"Departamentas tam ir sukurtas, kad padėtų tautinėms bendrijoms. Pirmas jo uždavinys turėtų būti centrų, kurie vienija bendrijas mieste, išlaikymas. O dabar viskas atvirkščiai. Departamentas, užuot mums sudaręs sąlygas ir prašęs, kad vykdytume veiklą ir išsaugotume savo tautybę, palieka centro išlikimu rūpintis patiems", – stebėjosi Kauno armėnų bendrijos pirmininkas Aleksandras Bojadžianas.

Aleksandras Bojadžianas

Bandė nuraminti

Anot pašnekovo, keisčiausia, kad departamentas, kuris anksčiau kartu su Kauno savivaldybe valdė centro patalpas,  jas visas perėmė į savo rankas: "Jeigu pasiėmė, tegu ir aprūpina. Tačiau kai pasiėmė, pranešė, kad pinigų nėra. Tai kam tada reikėjo imti?"

Pasak jo, anksčiau su centro darbuotojais ir tautinėmis bendrijomis mažai bendraudavę Departamento specialistai į Kauną atskubėjo iš karto po "Kauno dienos" publikacijos, pasirodžiusios praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje. Straipsnyje buvo nagrinėjami departamento planai prijungti Kauno įvairių tautų kultūrų centrą prie Tautinių bendrijų namų Vilniuje.

"Bandė raminti, kad viskas bus gerai, tačiau niekas nepasikeitė", – pastebėjo A.Bojadžianas. Jo teigimu, tuo metu esą niekas negalėjo patikėti, kad dėl 15 tūkst. eurų, kurių įstaigai trūko užbaigti metus, bus žlugdoma visa tautinių mažumų kultūra.

"Mes daug neprašome. Centrui išsilaikyti per metus reikia maždaug 50 tūkst. eurų. Juokingi pinigai, palyginti su visu departamento biudžetu. Tačiau Kaunas pernai gavo keturis kartus mažiau lėšų nei Vilnius. O Kauno įvairių tautų kultūrų centre savo veiklą vykdo maždaug dešimt bendrijų – tai apie tūkstantis žmonių", – pastebėjo Kauno armėnų bendrijos pirmininkas.

Mažina įtampą

Panaši situacija užklupo ir kitas bendrijas. Kauno rusų kultūros centro "Mokslas – šviesa" pirmininkė, buvusi garsi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Tatjana Vilčinskienė pasakojo, negalinti net surengti susirinkimo, o poetės dr. Elenos Suodienės klubas "Nadežda" jau kelintas mėnuo nemokamai repetuoja lenkų bendrijos patalpose. Neturintys tokių galimybių, repeticijas visai atšaukė.

"Mano klubas negali visą laiką pas lenkus repetuoti. Norime sugrįžti į Kauno tautinių mažumų centrą, nes penkiolika metų čia repetavome. Visame pasaulyje daugiakultūriškumas yra skatinamas, palaikomas, jam padedama. O pas mus už savo buvimą dar turime susimokėti. Jeigu mes gerai dirbame ir Europos Taryba prašo mums padėti, visakeriopai palaikyti mūsų Centrą ir bendrijas, nesuprantu, kodėl reikia tai slopinti ir kurti žmogaus orumą žeminančius įkainius?" – retoriškai klausė E.Suodienė.

Anot pašnekovės, kai Rusijoje skleidžiama propaganda, kad rusai Lietuvoje yra žeminami ir naikinami, čia gyvenančios tautos rodo visai kitą pavyzdį.

"Mes mažiname socialinę įtampą. Žmonės išreiškia save per meną, neskleidžia gandų, kad yra skriaudžiami. Ir tą žinią jie skleidžia per visą pasaulį, nes turi vaikų ir anūkų. Tačiau jeigu jie šitos veiklos nebeturės, tikrai kažką pradės organizuoti", – sakė E.Suodienė.

Nepagrįsti įkainiai

"Kol nebuvo departamento, nekilo tokių problemų. Departamentas finansavimą gauna, bet mūsų pinigai nepasiekia. O atsitiks taip, kad vieną kartą atvažiuos, kitą – pamatys, kad patalpos tuščios ir sakys: niekas čia nevyksta – uždarome", – piktinosi Kauno rusų kultūros centro "Mokslas – šviesa" narė, Kauno rusų ansamblio "Ruskaja piesnia" solistė Vera Čelkienė.

Iš kur tokios sumos sugalvotos? Kuo jos pagrįstos? Kodėl būtent Kaunui toks kainoraštis sugalvotas?

Anot jos, žmonės, dalyvaujantys bendrijos veikloje, pinigų neturi. Dauguma yra senjorai, todėl vykdyti veiklą pagal nustatytus įkainius – neįmanoma. Juolab ansamblis mieste nuolat rengia nemokamus koncertus.

"Iš kur tokios sumos sugalvotos? Kuo jos pagrįstos? Kodėl būtent Kaunui toks kainoraštis sugalvotas? Kodėl kituose miestuose – Klaipėdoje, Vilniuje – visi gyvena taip, kaip gyveno? Apskritai, kodėl savivaldybė nepriima mūsų po savo sparnu, o atidavė departamentui?", – stebėjosi V.Čelkienė.

"Kauno tautinių mažumų centras yra ne tik patalpos. Tai – žmonės. Mes vykdome ne tik švietėjišką ir kultūrinę, bet ir socialinę veiklą. Mes visi puikiai sugyvename po vienu stogu: armėnai, totoriai, žydai, ukrainiečiai, vokiečiai, lenkai. Nuostabu, kad tokiame lietuviškame mieste sugyvena įvairios kultūros. O dabar viskas pasiekė žlugimo stadiją. Tokia politika nenaudinga nei žmonėms, nei miestui. Ir mes nesuprantame, kodėl taip vyksta", – apgailestavo T.Vilčinskienė.

Ieškos finansavimo

Kauno žydų bendruomenei taip pat teks ieškotis kitų patalpų arba papildomo finansavimo. Antradieniais centre veikdavo žydų religinė mokykla – ješyva, į kurią specialiai iš Vilniaus atvažiuodavo rabinas. Nors bendruomenė nuomojasi nedideles patalpas mieste kitoms savo veikloms, jos per mažos rengti ješyvai.

"Kauno žydų bendruomenė nėra visiškai priklausoma nuo to pastato, bet mes esame solidarūs su visais. Ten vykdome ne tik savo bendruomenės veiklą – tai yra erdvė, kur galime visi susitikti ir spręsti bendrus klausimus", – sakė Kauno žydų bendrijos pirmininkas Gercas Žakas.

Anot jo, Kauno tautinės mažumos dalyvaudavo vieni kitų renginiuose, bendraudavo. "Iš žmonių pinigų nerinksi, nes daugiausia ateina pensininkai. Reikia džiaugtis, kad jie apskritai dalyvauja. Jeigu rinktum iš jų mokestį, nemanau, kad dalyvautų. Bus problemų, bet tikimės, kad viskas išsispręs", – teigė G.Žakas.

Atsakė puolimu

2018 m. Tautinių mažumų departamento prie Vyriausybės biudžetas siekė beveik milijoną eurų – 978 tūkst. eurų. Tautinių bendrijų namams Vilniuje buvo skirta 92 tūkst. eurų, Lietuvos tautinių mažumų etnografijos centrui Vilniuje – 32 tūkst. eurų, Romų visuomenės centrui – 59 tūkst. eurų, o Kauno įvairių tautų kultūros centrui – 35 tūkst. eurų.

Šiemet Kauno įvairių tautų kultūros centras sulaukė didesnės paramos – 44 tūkst. eurų, tačiau tai ne papildomas dėmesys – panašia suma buvo padidintas ir kitų centrų finansavimas.

"Kauno dienos" žurnalistei paklausus, kodėl Kauno įvairių tautų kultūros centras pateko į tokią sudėtingą situaciją, Tautinių mažumų departamentas atsakė puolimu. Specialisto, kurio tapatybės departamentas nesiryžo atskleisti, atsakymuose "Kauno dienai"  gausu išsisukinėjimų, taip pat nepagrįstų kaltinimų įstaigos direktoriui D.Babilui.

Nors Patariamojo komiteto prie Europos Tarybos ataskaitos rekomendacijose raginama Kauno įvairių tautų kultūrų centrui užtikrinti nuolatinį finansavimą, departamento manymu, tiesioginis ar pastovus lėšų skyrimas esą prieštarautų Lietuvos teisės aktams.

Atsakymuose pabrėžiama, kad tautinės mažumos esą nepelnytai skundžiasi finansavimu, nes nuo 2015 m., įsikūrus departamentui, finansavimas centrui kasmet nuosekliai didėjo. Tačiau nutylima, kad visus tuos metus centrą lygiomis dalimis valdė du savininkai: departamentas ir Kauno savivaldybė, kuri skirdavo nemažą finansavimą. Pernai departamento iniciatyva Kauno savivaldybė atidavė savo nuosavybės dalį, o kartu su ja prapuolė ir didžioji dalis paramos.

Į "Kauno dienos" klausimą, kodėl įstaigai buvo užkrauti paslaugų mokesčiai, departamento atstovai atsakė kaltindami direktorių D.Babilą. Esą jis pats pasiūlė tokius įkainius 2013 m. dalininkų susirinkime. Vis dėlto, nebuvo pasakyta, kad įkainiai buvo nustatyti komerciniams renginiams, nesusijusiems su tautinių mažumų veikla, tuo metu departamentas šį dokumentą panaudojo kaip priemonę apmokestinti tautines mažumas.

Kodėl kiti tautinių mažumų kultūrų centrai Lietuvoje nemoka jokių paslaugų mokesčių, departamento atsakymo nebuvo. Vietoj jo – patarimas įstaigai generuoti pelną.

Veiklų netrūksta

"Esame visiškoje nežinioje. Vasaros pabaiga, o mes neįsivaizduojame, kas bus rudenį. Nežinome, ar turėsime stogą, kur galime rinktis ir repetuoti, todėl negalime planuoti veiklos", – sakė muzikos pedagogė, Kauno armėnų bendrijos dainų ir šokių ansamblio "Hayrenik" vadovė Ema Silvija Bojadžian.

Nors armėnų bendruomenė Kaune nėra labai didelė – ją sudaro apie 40 narių, veiklos netrūksta. Kauno įvairių tautų kultūrų centre E.S.Bojadžian repetuoja su savo ansambliu, moko vaikus sekmadieninėje mokyklėlėje.

"Sudarome grafikus, deriname, kada repetuoti, kad vieni kitiems netrukdytume. Labai svarbu, kad yra du aukštai – į vieną sutilpti būtų neįmanoma. Jeigu pirmame aukšte vyksta parodų atidarymas, tada antrame – repeticijos ar kiti renginiai. Ir taip visą dieną; nuo ryto iki vakaro. Kai iš šono žiūri, gal atrodo, kad ten nieko nevyksta, bet iš tiesų veiklos yra labai daug", – kaip ir kitų bendrijų atstovai, E.S.Bojadžian labiausiai bijo likti be stogo.

"Labai džiaugiamės Centro mums suteiktomis sąlygomis: muzikine aparatūra, kolonėlėmis, mikrofonais, apšvietimu. Jei tai atims, viskas subyrės. Galima nepasiduoti, bet reikia turėti lėšų nuomotis kitas patalpas, o tai būtų neįmanoma", – pasak "Hayrenik" vadovės, ansamblis prieš dešimt metų susikūrė pradėjus repetuoti šiose patalpose. Dabar "Hayrenik" planuoja šimtus koncertų per metus, rengia įvairius edukacinius projektus.

Į Vilnių nevažinės

E.S.Bojadžian pasakojo, kad anksčiau bendruomenė glausdavosi, kur tik pasitaikydavo proga, o dabar jau 15 m. turi savo antruosius namus, kur sekmadieniais susirenka skirtingos Kauno armėnų kartos.

"Mūsų seneliai ir tėvai ateina pabendrauti, pabūti kartu, o mažieji mokosi armėnų kalbos ir istorijos. Lietuvoje gyvena apie 1500 armėnų, daugiausia Vilniuje ir Klaipėdoje. O Kaunas – lietuviškas miestas, todėl čia daug mišrių šeimų. Visi mes užaugę lietuviškose mokyklose, bet nuo savęs nepabėgsi, reikia pažinti šaknis, todėl mažus vaikus to mokome. Labai gerai, kad vienose patalpose kelios kartos susirenka", – pasakojo moteris.

Valstybės planus Centrą sujungti su Tautinių bendrijų namais Vilniuje E.S.Bojadžian vadina absurdu: "Į Vilnių žmonės tikrai nevažinės. Ir čia sunku prikalbinti jaunimą ateiti, o į kitą miestą važinėti būtų nesąmonė: kainuoja ir pinigų, ir laiko. Galima bandyti iš idėjos laikytis, bet tai labai skaldo bendruomenę."

Esame visiškoje nežinioje. Vasaros pabaiga, o mes neįsivaizduojame, kas bus rudenį. Nežinome, ar turėsime stogą, kur galime rinktis ir repetuoti, todėl negalime planuoti veiklos.

Pasak jos, Kauno įvairių tautų kultūrų centre vykdavo ne tik tautinių bendrijų renginiai: čia būdavo rengiami koncertai, filmų vakarai, parodos: "Iš Kauno atėmus tokią erdvę, miestas labai daug netektų."

Kviečia pasikalbėti

Kauno rusų kultūros centro "Mokslas-Šviesa" pirmininkė, buvusi garsi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Tatjana Vilčinskienė teigė netikėtą Kultūros ministerijos žinią supratusi kaip Centro likvidavimą.

"Mes nesuprantame, kodėl miestas mus atiduoda Departamentui ir kokie žaidimai čia vyksta. Jeigu kituose miestuose egzistuoja tokie namai, kodėl Kaune reikia naikinti? Kodėl miestui mes nebereikalingi? Tokiame lietuviškame mieste šitas centras yra labai reikalingas, visi esame Lietuvos piliečiai, politika neužsiimame – tik kultūra ir švietimu", – pasak T.Vilčinskienės, Centre puikiai sugyvena visos bendrijos, dirba puikus kolektyvas, vadovauja šiuolaikiškas direktorius.

Anot jos, niekas negali paaiškinti, kodėl buvo pradėtas įstaigos pertvarkymas. Esą Kauno savivaldybė aiškino, kad perimti jos dalį inicijavo Tautinių mažumų departamentas, o nuvykus į Vilnių valdininkai ramino, kad viskas bus gerai. Vis dėlto, konkretaus atsakymo, koks likimas laukia Centro ir tautinių bendrijų Kaune, nebuvo.

"Jau antrus metus jaučiame nuolatinę įtampą, viską sprendžia už mūsų nugarų, o su mumis nesikalba. Mes jus rinkome, ateikite ir pakalbėsime", – politikus, kurių dėmesį tautinės mažumos jaučia tik per rinkimus, dialogui kvietė rusų bendrijos atstovė.

Jaučiasi nereikalingi

Moteris buvo nustebusi, kad Kaunui besiruošiant tapti Europos kultūros sostine, dalyvauti projekte nebuvo pakviestos mieste gyvenančios tautos: "Vienas iš jų šūkių – daugiakultūriškumas. O su mumis niekas net nesusitiko, nepakalbėjo. Kodėl kviečia menininkus iš užsienio, kai mes esame Kaune? Atrodo, kad miestas nuo mūsų nusisuko."

Anot jos, tautinės mažumos visada buvo graži miesto dalis, kolektyvai dalyvaudavo pagrindinėse Kauno šventėse. "Savo veiklą tęsime ir toliau, tačiau jaučiame, kad miestui esame nebereikalingi. Politiškai tai labai keistas požiūris", – liūdėjo T.Vilčinskienė.

Pasak jos, blogiausia šioje situacijoje tai, kad niekas bendrijoms nepasako, ar liks Kauno įvairių tautų kultūrų centras, ar jie bus išvaryti lauk. "Dirbame visuomeniniais pagrindais ir jeigu reikėtų nuomotis kitas patalpas, tikrai neįstengtume", – tikino moteris.

„Paskutinių aštuonerių metų kūrybos vaisiai“, – eksponuojamus autorinius tapybos darbus apibūdino J.Katzas. Kalbėdamas apie parodoje matomą 31 paveikslą, menininkas pažymėjo, kad kiekvienas jo darbas privalo „kalbėtis“ su žmogumi. Tapytojo įsitikinimu, technikos ir stilių įvairovė neturi užgožti artimo santykio tarp stebėtojo ir kūrinio.

Autorius darbams sąmoningai nedavė vardų. „Nei vienas paveikslas neturi pavadinimo, nes kiekvienas žmogus mato ir pavadina jį savaip“, – teigė J.Katzas. Kūrėjas pripažino visuomet daug eksperimentavęs, todėl nenorėjęs suvaržyti parodos svečių vaizduotės.

Dailininko džiaugsmui, į parodos atidarymą susirinkę svečiai kruopščiai apžiūrinėjo paveikslus dar prieš oficialią renginio pradžią. Netrukus susirinkusieji dėmesį sutelkė į autoriaus, jo žmonos ir kelių bičiulių įžanginius žodžius.

J.Katzas sakė nesiekiantis užsidirbti iš paveikslų. Nieko stebėtina, jog parodoje eksponuojami kūriniai yra dovanoti Lietuvoje gyvenantiems giminaičiams, draugams. Jų namuose ir privačiose kolekcijose, autoriaus žodžiais tariant, darbai turi savo gyvenimus.

Po oficialiosios dalies lankytojai tęsė asmeniškas pažintis su kūryba arba tarpusavyje dalijosi įspūdžiais. Dauguma susirinkusiųjų tapytoją kalbino kaip ilgametį bičiulį, kai kurie – kaip naują pažįstamą. Kol vieni šnekučiavosi, gaivindamiesi gėrimais ar užkandžiaudami, kiti pasirinko dėmesingą paveikslų analizę. Jaukią parodos atidarymo atmosferą kūrė gyva muzika. Skambant smuiku gausus būrys svečių įsitikino, kokie skirtingi gali būti vieno dailininko potėpiai.

J.Katzas, tapantis apie 50 metų, išskyrė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio įtaką. „Studijų metais dažnai lankydavausi M.K.Čiurlionio dailės galerijoje. Po to laisvalaikiu fantazuodavau formomis ir spalvomis“, – sakė menininkas, pastebėjęs šio lietuvių klasiko paveikslo fragmentą kažkieno mobiliojo telefono ekrane.

Autoriaus tapybos darbuose – litvakų muzikantai, klajojančių gyvūnų pulkai, kaimo vietovės, Mažasis princas, klausiamai žvelgiančios akys, pasakiški dangaus kūnai ir kitos kūrybiškos detalės.

Paroda atvira iki rugpjūčio 31 d. Įvairių tautų kultūros centre Šv. Gertrūdos g. 48, Kaune.

Šiuo Vyriausybės sprendimu siekiama gerinti viešųjų įstaigų veiklos valdymo efektyvumą, stiprinti skirtingų tautinių mažumų bendruomenių organizacijų veiklas įgyvendinant visuomenei naudingus projektus ir sprendžiant aktualius valstybei klausimus.

Iki šiol centrą lygiomis teisėmis valdė Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (TMD) ir Kauno miesto savivaldybė.

Kauno įvairių tautų kultūrų centre nuolat savo renginius, susitikimus organizuoja armėnų, lenkų, rusų, totorių, ukrainiečių, vokiečių, žydų tautinės bendrijos.

Kauno įvairių tautų kultūrų centro veiklos tikslai – tautinių bendrijų kultūrine, menine, projektine veikla sudaryti sąlygas tautinių mažumų savitumo išsaugojimui, jų kultūrinei veiklai, meninei saviraiškai. Taip pat siekiama, kad tautinės mažumos visaverčiai integruotųsi į Kauno miesto gyvenimą, būtų puoselėjama gyventojų tautinė tolerancija, daugiataučio, įvairių kultūrų miesto tradicijos.

Kasmet Kauno įvairių tautų kultūrų centras organizuoja apie 100 renginių, puoselėjančių bendrijų kultūrines tradicijas, sulaukia daugiau nei 10 000 lankytojų. Centras dalyvauja tarptautiniuose projektuose „Erasmus+“, „Youth in action“, Šiaurės Reino-Vestfalijos programoje „Ewoca“, bendradarbiauja su savanoriais iš įvairių pasaulio šalių.

Perimdama turtines ir neturtines teises bei pareigas, Vyriausybė pavedė TMD įgyvendinti valstybės, kaip viešosios įstaigos Kauno įvairių tautų kultūrų centro savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas.

Tautinių mažumų departamentui bus suteiktos teisės priimti sprendimus dėl viešosios įstaigos reorganizavimo. Planuojama, kad 2019 metais Kauno įvairių tautų kultūrų centras bus prijungtas prie Tautinių bendrijų namų.

Parodos pristatymas vyks gegužės 3 d., antradienį, 17.30 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58). Paroda skirta Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos narių pagerbimui ir įamžinimui. Vakaro metu bus suteikta unikali galimybė ne tik susipažinti su paroda, bet ir išgirsti gyvas dramatiškų išgyvenimų istorijas.

Anot menotyrininkės Laimos Kreivytės, holokaustą išgyvenusių Lietuvos žydų portretai – tai neištrinamos praeities metraštis ir dokumentas. Portretus dažnai papildo simboliniai vaizdai ar ženklai: fotografijos, skulptūros, traukinio vagonas. Pasak autorės, šie darbai nepretenduoja į istorinį dokumentinį Holokausto tyrimą – tai bandymas betarpiškai prisiliesti prie skaudžios temos. Ne visi išgyvenusieji norėjo fotografuotis ir dar kartą prisiminti karo metų siaubą. Tačiau kiekvienas susitikimas I. Giedraitienei buvo kaip likimo dovana.

„Fotografuojant žavėjo žmonių nuoširdumas, draugiškumas, betarpiškumas, geranoriškumas, energingumas – nepaisant garbaus amžiaus ir skaudžių patirčių“, – sakė fotomenininkė.

I. Giedraitienė surengė per 40 personalinių parodų bei dalyvavo apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje. Gavo apie 38 apdovanojimus. Iš jų svarbiausias – „Worldpress Photo" prizas „Aukso akis“, gautas 1975 m. Amsterdame už fotografiją „Vestuvės“ (1974 m.). Jos darbas „Katytė“ (1970 m.) įtrauktas į Tarptautinio fotografijos centro fotografijos enciklopediją, 1984 m. išleistą Niujorke. 2006 m. įtrauktas į enciklopediją „Allgemeines Künstlerlexikon“.

Kūrėjos darbai saugomi Amsterdamo „Canon“ galerijoje; Tarptautiniame fotografijos centre, Niujorke; Prancūzijos fotografijos muziejuje, Paryžiuje; Šiaulių fotografijos muziejuje; Tarptautiniame fotografijos muziejuje, Katalonijoje, Ispanijoje.

Paroda jau eksponuojama ir ją galima apžiūrėti Kauno įvairių tautų kultūrų centre nuo balandžio 18 d.

Prieš mėnesį savo veiklą pradėjęs Tautinių mažumų departamentas žengia pirmuosius žingsnius, o Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovas Dainius Babilas tikina, kad Kaunas gali būti tautinių bendrijų sėkmės miestu.

Aktyviai veikia ne visi

"Žmonės sako, kad Kaunas yra labai lietuviškas miestas, bet statistika liudija, kad čia yra apie 20 tūkst. nelietuvių tautybės žmonių, o tai yra daugiau nei 6 proc. visų gyventojų" – anot D.Babilo, emigracija skaičiaus nekeičia, nes iš miesto išvyksta visų tautybių žmonių. Per pastaruosius metus nemažai į Angliją išsikėlė ir aktyvių Kauno romų, mieste turėjusių savo ansamblį.

Didžiausias tautines bendrijas sudaro slavų tautybės gyventojai: rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai, taip pat gyvena žydų, totorių, vokiečių, ypač aktyvi armėnų bendruomenė. Kai kurie iš jų yra susibūrę į nevyriausybines organizacijas, kurių yra apie 20, bet tik pusė iš jų aktyviai veikia. "Juk ne kiekvienas šokame lietuvių etnografinius šokius", – sakė D.Babilas.

Pasak jo, vienas iš didžiausių iššūkių – paskatinti bendrijas dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

"Neretai tautinei bendrijai yra paprasčiau ir jaukiau organizuoti veiklą tarp savųjų. Bet koks išėjimas į viešumą tampa iššūkiu ir sukelia tam tikrą diskomfortą. Suprantama, kad bendrijoms svarbiausia išsaugoti savo tapatumus ir perduoti tautines tradicijas jaunesnei kartai, jos nenori ištirpti. Tačiau šiandien tokio uždaresnio gyvenimo nebeužtenka. Mes aiškiai suvokiame, kad bendruomenių uždarumas gali sukelti negatyvių padarinių, virstančių atskirtimi, o vėliau ir diskriminacija", – teigė D.Babilas.

Jaučiasi nesaugiai

Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovas pasakojo, kaip pasikeitė mieste gyvenančių rusų savijauta prasidėjus Rusijos ir Ukrainos konfliktui.

"Buvo nelengva juos įtikinti dalyvauti miesto šventėse, nes jie pasijautė nejaukiai. Jie suprato, kad rusų įvaizdis Lietuvoje pasidarė labai negatyvus. Nors jie ir nėra tiesiogiai susiję su konfliktu, kuris vyksta tarp dviejų valstybių, bet tai priėmė labai asmeniškai ir net pabūgo", – daugybę metų miesto šventėse dalyvavęs rusų kolektyvas pernai vos sutiko koncertuoti Laisvės al.

"Mačiau, kaip vieno iš labiausiai patyrusių rusų ansamblių žmonės užlipo ant scenos su anksčiau nematytu nerimu. Tai paliudijo, kad kažkas atsitiko tautiniuose santykiuose ir pati atskirtis iš tiesų egzistuoja. Nėra taip, kad įvairių tautybių žmonės jaučiasi visiškai saugiai ir jiems yra jauku būti nelietuviais mieste, kuris daugeliui reiškia lietuvybės bastioną", – D.Babilo teigimu, panašių istorijų galima išgirsti iš romų, kurie atpažįstami iš elgsenos, aprangos, odos spalvos.

Anot D.Babilo, romai mieste patiria dar daugiau iššūkių. "Kai kokios nors šventės metu ant scenos užlipdavo romai, žmonės plūsdavo prie scenos į juos pasižiūrėti, nes tai be galo įdomu. Tačiau po koncerto, jiems persirengus paprastais drabužiais ir nuėjus iki troleibusų stotelės, žmonės nuo jų pasitraukdavo per porą metrų."

Lietuvą laiko tėvyne

Vis dėlto kai kurios bendrijos mieste, kaip, tarkime, armėnai, ne tik aktyviai puoselėja savo kultūrą, bet ir įtraukia kitų tautų žmones į savo veiklą: jie mokosi armėnų kultūros, kalbos, šoka jų šokius. Kauno armėnų šokių kolektyve šoka šviesiaplaukių merginų – tokių Armėnijoje nerasi.

"Kalbėdamas stengiuosi kuo mažiau vartoti žodį "mažuma". Jis iš karto suveikia kaip atskirties etiketė. Kur yra mažuma – yra diduma, kur esame mes – yra jie. Apskritai šiais laikais vertinti, kas yra mažuma ir kas diduma, sudėtinga. Yra daugybė mišrių šeimų, kurios auga jau įvairiakultūrinėje terpėje, kur kultūros ir tapatumai pinasi tarpusavyje. Ypač jauni žmonės, kurių tėvai yra ukrainiečiai, lenkai, ar kitų tautybių žmonės, nenori, kad juos laikytų kitataučiais, jie nori gyventi visavertį gyvenimą", – pabrėžė D.Babilas.

Jo manymu, Kauną galima vadinti tautinių bendrijų sėkmės miestu, nes yra labai daug pavyzdžių, kai nelietuvių tautybės žmonės Kaune įsiliejo į visuomeninį gyvenimą.

"Tie žmonės turi savitą patirtį, išskirtinių gebėjimų, kitokių pranašumų. Bendraudamas su jaunais žmonėmis, vis galvoju, koks tai yra Lietuvos turtas: jie laisvai kalba trimis kalbomis, lengvai prisitaiko. Tai yra žmonės, kurie pasitarnaus šaliai ateityje. Ir kažkas vis bando pasakyti, kad Lietuva yra jiems antrieji namai – čia jų pirmieji namai! Yra tų pačių rusų tautybės žmonių, kurie yra be galo lojalūs Kaunui ir Lietuvai. Jie nenori būti lietuviais, bet Lietuvą laiko savo tėvyne, savo namais", – teigė D.Babilas.

Nenori matyti

Pasak jo, dėl tautinių bendrijų Lietuvoje vyksta kova: į savo pusę jas stengiasi palenkti tam tikros grupės, netgi valstybės. Tai suprasdama Lietuva turėtų stengtis, kad tie žmonės, ypač vaikai ir jaunimas, jaustųsi jos dalimi ir reikiamą minutę išliktų lojalūs šaliai.

"Jie nėra kokių nors valstybių ambasadoriai mūsų šalyje. Rusai yra Lietuvos rusai, žydai – Lietuvos žydai, lenkai – Lietuvos lenkai. Per visą savo gyvenimą jie savo kultūra, elgsena, mentalitetu, pasaulėžiūra tapo kitokie. Man labai nepatinka, kai kalbant apie tautines bendrijas stengiamasi jas iliustruoti kokių nors šalių vėliavomis ar herbais. Įsivaizduokite armėnų tautybės mergaitę, kuri yra gimusi Lietuvoje ir niekada nėra buvusi Armėnijoje. Nereikia jos versti jaustis užsienio valstybės dalimi", – D.Babilas pabrėžė, kad Lietuvos totorių kepamo šimtalapio nerasi nė vienoje kitoje valstybėje, todėl jų paveldas yra mūsų paveldas.

Paklaustas apie toleranciją Kaune, D.Babilas visą laiką pabrėžė, kad mieste matoma ne kokia nors visuotinė neapykanta kitataučiams, o pavieniai radikaliai nusiteikusių žmonių išpuoliai. Ir problema, anot jo, ne tiek patys radikalai, kiek patys kauniečiai.

"Aplinkai vis dar neužtenka drąsos sustabdyti diskriminacijos apraiškų, sugriebti neapykantą kurstančiuosius už rankos. Neretai žmonės diskriminacijos stengiasi nematyti. Kai kurie toleranciją supranta kaip abejingumą: "Man jie netrukdo – aš nieko nedarau, nieko nesakau ir jų nematau."

Saugumo garantas

Pasak Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovo, tolerancijos niekada nebus gana, tai nuolatinis procesas. Tad reikia nuolat tai akcentuoti, apie tai kalbėti ir duoti galimybę tautinėms bendrijoms išeiti į viešumą.

"Prieš keletą metų Vokietijos kanclerė Angela Merkel pranešė tokią žinią, kuri įaudrino Europą, kad daugiakultūriškumas yra žlugęs kaip nepasiteisinusi priemonė. Ką ji tuo norėjo pasakyti: mes turime susitelkti ne į daugiakultūriškumą – į tai, kas mus skiria, o į tarpkultūriškumą – į tai, kas mus jungia. Kai savitumų neišsižadėjusios tautinės bendrijos galės lygiavertiškai gyventi visuomenėje ir jaustis savais šioje šalyje, tuomet galėsime džiaugtis ir stipriu pilietiškumu, ir stipria valstybe", – D.Babilas pabrėžė, kad tai yra ir Lietuvos vientisumo bei saugumo garantas: ne ginkluotės mums labiausiai trūksta, o savo šalies piliečių lojalumo.

Pasak jo, apie tai kalbėti reikia pradėti nuo ankstyvos vaikystės: "Organizuoti edukacines programas mokyklose ir darželiuose, papasakoti tų žmonių sėkmės istorijas, kad supratume – ne viskas Lietuvoje susiję tik su lietuviais."

Komentaras

Eglė Kiuraitė

Tautinių mažumų departamento Tautinių mažumų politikos analizės ir informacijos skyriaus vyriausioji specialistė

Per pastarąjį dešimtmetį tautinių mažumų situacija šalyje keitėsi. Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės savo veiklos prioritetais mato tautinių mažumų vaikų ir jaunimo įtrauktį į šalies visuomeninį gyvenimą, tarpkultūrinio dialogo skatinimą, tolerancijos didinimą, nevyriausybinių organizacijų sociokultūrinių kompetencijų gilinimą, tautinių mažumų kultūrinio paveldo įprasminimą ir sklaidą. Plečiantis daugiakultūriškumui, Lietuvos valstybė siekia sukurti darnią aplinką, užtikrinančią tautinių mažumų sugyvenimą ir sklandų integravimąsi į visuomenę, kurioje kultūrinis kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių potencialas būtų panaudotas valstybės pažangai. Nuo liepos 1 d. veiklą pradėjęs Tautinių mažumų departamentas tęsia iki šiol vykdytą tautinių mažumų politiką, nuolat atsižvelgdamas į daugiakultūrinėje mūsų šalies visuomenėje kylančius iššūkius. Įgyvendindamas nustatytus tikslus ir veiklos prioritetus departamentas veiklą vykdys trimis kryptimis: tautinių mažumų integracija į Lietuvos visuomenę, tautinio tapatumo išsaugojimas ir tautinės tolerancijos skatinimas. Kauno mieste departamentas, bendradarbiaudamas su Kauno įvairių tautų kultūros centru, yra numatęs organizuoti renginius, susitikimus, diskusijas ir seminarus tautinių mažumų nevyriausybinėms organizacijoms. Kauno tautinių mažumų organizacijos turės galimybę naudotis patalpomis repeticijoms ir renginiams organizuoti, neformaliojo švietimo veiklai vykdyti. Kaunas yra išsaugojęs ne vieną tautinių mažumų kultūrinio paveldo objektą. Viena iš departamento veiklos krypčių – tautinių mažumų kultūrinio paveldo sklaida ir įprasminimas. Stengsimės supažindinti visuomenę su tautinių mažumų kultūros paveldu taip skatindami tarpkultūrinį dialogą.