Netvarka kieme

Šiuo metu Kauno karininkų ramovėje (A.Mickevičiaus g. 19) vyksta remonto darbai, tvarkomas pastato fasadas. Būtent šie darbai tapo kaimyninių namų gyventojų skundų pagrindu.

Ramovės pastatas ribojasi su kitais namais, tad tenka dalytis ir bendru kiemu. Kauniečiai tvirtino, kad darbininkai fasadą tvarko ypač aplaidžiai, todėl kenčia jų turtas. Vietos gyventojai nurodė, kad dažais buvo aptaškytos ne tik gretimų namų sienos, bet ir kieme stovėję automobiliai.

Skundas: gyventojai piktinosi, kad, dažydami Karininkų ramovės sieną, darbininkai aptaškė ir jų turtą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Lietuvos karininkų ramovės vadovas Gediminas Macijauskas „Kauno dienai“ tikino, kad dalis kaltės dėl sugadinto turto tenka ir patiems gyventojams, kurie ne vietoje paliko savo transporto priemones. „Būna, kad žmonės nenori mokėti už automobilių statymą, todėl kieme automobilius pakiša po bokšteliu, o juk vyksta dažymo darbai, krinta dažai. Nors darbuotojai dengė automobilius, bet vis tiek, matyt, kažkam kliuvo“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.

Žalą atlygino

Lietuvos karininkų ramovės remonto darbus, laimėjusi viešųjų pirkimų konkursą, atlieka bendrovė „Conlista“.

Jos atstovai nurodė, kad šio pastato fasado tvarkymo darbai sudėtingi dėl išplanavimo, todėl galėjo pasitaikyti dažų žymių ir ant kitų pastatų. Vis dėlto rangovai nurodė, kad patirti nuostoliai gyventojams buvo kompensuoti.

„Visur sudėlioti skelbimai dėl dažymo darbų, kur tik galima, ten uždangstyta, o jei kažkur automobilį aptaškė, buvo atlyginta žala, viskas kompensuota. Šiuo metu fasado tvarkymo darbai jau eina į pabaigą“, – kalbėjo bendruoju telefonu atsiliepęs „Conlistos“ atstovas.

Įspėjimas: rangovai teigė, kad ne tik įspėjo dėl dažymo darbų, bet ir uždangstė kieme buvusius automobilius. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Kas dar liko?

Lietuvos kariuomenės viešųjų ryšių specialistai dienraščiui aiškino, kad rangovui atlikus darbus buvo pastebėta fasado tinko ir vidaus apdailos defektų. Dabar didžioji dalis jų yra ištaisyta, o likę darbai bus baigti artimiausiu metu.

Visur sudėlioti skelbimai dėl dažymo darbų, kur tik galima, ten uždangstyta, o jei kažkur automobilį aptaškė, buvo atlyginta žala.

Visus darbus vertins už kokybę atsakingas Infrastruktūros valdymo agentūros specialistas ir projekto autorinė priežiūra. „Užbaigus visus darbus, darbų atitiktį projektui taip pat vertins Kultūros paveldo departamento atstovai“, – aiškinama „Kauno dienai“ atsiųstame komentare.

Lietuvos kariuomenės specialistai nurodė, kad dėl dažais sugadinto kaimynų turto Kauno įgulos aptarnavimo centras ir Lietuvos karininkų ramovė nėra gavę jokių skundų, todėl plačiau ir negalėjo jų pakomentuoti.

Dienraštis pasiteiravo, kokie darbai Kauno karininkų ramovėje jau yra atlikti ir kas dar liko. „Visiškai baigti Lietuvos karininkų ramovės vidaus remonto darbai. Dar turi būti atlikti fasado tvarkybos darbai, įrengta nauja lietaus vandens nuvedimo sistema ir apskardintas fasadas“, – komentavo kariuomenės viešųjų ryšių atstovai.

Visus darbus numatyta baigti 2023 m.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas sergančių vaikų tėvams, juos gydantiems medikams bei jiems talkinantiems savanoriams.

Anot organizatorių, norima, kad visi renginio svečiai nors trumpam pabėgtų nuo rūpesčių ir atsipalaiduotų skambant populiariems muzikos kūriniams. Tai bus vilties ir pasididžiavimo kupinas renginys, kuriuo siekiama parodyti, kad visuomenė neabejinga kitų žmonių skausmui ar juos ištikusioms bėdoms.

Karininkų ramovėje koncertuos Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, dainininkai Neringa Nekrašiūtė ir Jurgis Brūzga, akordeonu grieš Andrius Balachovičius.

ELTA yra skelbusi, kad, tarpukariu Kaunui tapus laikinąja sostine, prireikė naujų reprezentacinių erdvių, kur galėtų skleistis kultūrinis bendravimas. 1930-aisiais karininkų iniciatyva priimtas sprendimas statyti naujus Ramovės rūmus. Kauno įgulos karininkų ramovės renginiuose dalyvaudavo išskirtinė publika, neretai čia svečiuodavosi ir Prezidentas Antanas Smetona, ir tuometės Vyriausybės nariai.

Pasak anų laikų Kauno kultūra besidominčio teatro režisieriaus Gyčio Padegimo, karininkai buvo daugiausia inteligentų kasta. „Karininkų ramovėje būdavo labai dideli ir įdomūs, teatralizuoti baliai, su visokiomis loterijomis labdaros tikslais ir panašiai. Tai buvo vieni pačių garsiausių balių Kaune, į juos patekti būdavo didelė garbė“, - yra sakęs žurnalistams režisierius.

Milžinai be vario

Laisvės alėjai neatpažįstamai keičiant savo veidą, A.Mickevičiaus gatvėje laikui nepasiduoda Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovė.

Oficialiuose dokumentuose žymima, kad 1937 m. balandžio 23 d. įvyko iškilmingas reprezentacinių rūmų atidarymas miesto centre.

"Būta minčių ramovę statyti Įgulos bažnyčios vietoje, prieš tai ją nugriovus. Svarstytas ir Napoleono kalnas kartu su Nemuno sala. Galiausiai pasirinkta ši vieta", – istorijos ratą suko Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius.

Regis, per 80 metų europinio lygio tarpukario Kauno modernistinės architektūros perlas mažai pasikeitė. Pagrindinį fasadą vis dar puošia Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos miestų herbai, kuriuos kaip ir keliais sprindžiais aukščiau įsitaisiusius, ramybę serginčius "Tris milžinus" kūrė skulptorius Bronius Pundzius. Tiesa, sovietmečiu granito skulptūrų skyduose žibėjusių vario plokščių neliko. Nuplėšus jas, trys karžygiai rankose išdidžiai laiko priedangas nuo kirčių, kurias puošia jaunos valstybės dvasią ir dorybę simbolizuojantys Gediminaičių stulpai.

Gyvieji simboliai

Į save stipriau truktelėjome masyvias ornamentais išraitytas duris dešinėje. Tokios pat įeinančiuosius sveikino ir kairėje pusėje. Pačiame fasado centre – stiklinės, besisukančios.

"Jas atveriame ypatingomis progomis", – į šoną pastūmėjęs baltus vartelius, D.Mazurkevičius įsuko stiklinę karuselę. Erdviame vestibiulyje akis prie žemės traukė autentiškos mozaikinės grindų plytelės, senosios drabužių kabyklos su metaliniais žetonėliais ir juose įspaustais skaičiais. Kiek tolėliau ant sienos – kreidelėmis pieštas Adomo Mickevičiaus portretas.

"Anksčiau čia buvo ramovės raštinė ir žurnalo "Kardas" redakcija", – žengęs kelis žingsnius toliau nuo sienoje įamžinto poeto, majoras plačiai atvėrė duris su užrašu "Muziejus".

Nedidelį kabinetą puošė bent keli paveikslai, dramblio kaulo biliardo rutuliai, du žalvariniai samovarai, ne vieną dešimtį metų tarnavęs siurblys ir iš vietos sunkiai pajudinama metalinė šluota. Ant plataus stalo išrikiuoti vienas šalia kito, senųjų šeimininkų ilgėjosi plunksnakočiai, rašalinės, gintarinis peilis, skirtas laiškams atplėšti, ir kiti istorijos liudininkai.

"Štai tokia privalo būti trispalvė – tvirtos medžiagos ir sodrių spalvų. Mes kabiname kiniečių štampus ir džiaugiamės. Jei simboliai negyvi, ar gali būti gyva dvasia? – į sieną atrėmęs senąją trispalvę, per slenkstį žengė vedlys. – Ten, dešiniau, įėjimas skirtas prezidentui. Pro jį vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas eidavo tiesiai į savo kambarį."

Planuose – kita virtuvė

Tiesa, į slaptą, vos kelių kvadratinių metrų patalpą antrame aukšte pakilome tik po to, kai aplankėme aukštu žemiau įsikūrusį restoraną "Trys milžinai".

Svetimkūniui šiose erdvėse liko vos keleri metai – 2020-aisiais baigiasi nuomininkų sutartis.

"Kas tada? Galvojame apie lietuvišką virtuvę ir aukštesnį lygį. Norime, kad Karininkų ramovė būtų daugiau nei laikina stotelė jaunimėliui prieš ar po krepšinio rungtynių", – puse lūpų prabilęs apie ateities planus, ramovės šeimininkas kilstelėjo akis į lubose žybsinčius geltonos, žalios ir raudonos spalvos šviestuvus. – Visos čia erdvės pilnos simbolikos. Pamatę tai užsieniečiai stebisi, mes didžiuojamės, kad nepraradome savo tautos identiteto."

Norime, kad Karininkų ramovė būtų daugiau nei laikina stotelė jaunimėliui prieš ar po krepšinio rungtynių.

Prieš atsisveikindami su pirmo aukšto elegancija, akimirką stabtelėjome prie kilimais uždengtų laiptų. Šalia jų kadaise stovėjo dviejų lokių iškamšos. Gesindami cigaretes rusų kariai sudegino jų kailius, todėl ištikimaisiais ramovės sergėtojais teko atsisveikinti. Neliko ir tikrų kardų ant sienos tarp pirmo ir antro aukšto. Juos pakeitė nepriekaištingai pagaminti muliažai.

Išsaugojo freskas

"Lubose – bohemijos stiklo sietynai. Jei ramovei aštuonios dešimtys metų, tai jiems jau visas šimtas", – pamojęs erdvių senbuvėms D.Mazurkevičius žengė žingsnį į Kunigaikščių menę.

Tądien užgulę stalus, salėje, puoštoje šešių svarbiausių šalies kunigaikščių atvaizdais, patirtimi dalijosi NATO kariai, tačiau neretai čia buriasi kultūros ir meno mylėtojai.

"Netrukdykime kariškiams", – apleidęs puošniąją menę, dar vadinamą Mažąja sale, ramovės viršininkas įžengė į naujas erdves – prezidento kabinetą. Medinius suolus čia dengė šerno kailiai. Sienose žvilgsnius kaustė raižyti simboliai, o kambario centre ramybe ir stabilumo alsavo masyvus akmeninis židinys.

"Nepaprastos čia ir grindys. Jose, kaip ir sienose, išrašytose egiptietiškais hieroglifais, paslėpta žinia", – batų kulnu į lininę prijuostę menantį parketą treptelėjo pašnekovas. 1938 m. į Paryžiaus interjero parodą išvežti keli kvadratiniai metrai originalaus ramovės grindinio pateko tarp geriausiųjų. Namo kauniečiai grįžo su sidabro medaliu.

Ramovės viršininkui tebežiūrint į grindis, mes akis kilstelėjome kiek aukščiau – į freskas, įamžinusias šalies istoriją.

"Pagal sovietų ideologiją piešiniai netiko, todėl buvo liepta juos užteplioti. Laimei, pasitaikė sumanus žmogus, kuris pirmiausia freskas užtepė keliais lako sluoksniais, o tik paskui dažais. Po 60 metų piešiniai vėl išvydo šviesą ir atrodo, lyg būtų tapyti vakar", – nežinomam geradariui lenkėsi ramovės viršininkas.

Salės senbuvis fortepijonas

Netrukus atvėrėme dar vienas, prezidentinio kambario duris, su metalo apvaduose įspraustomis lelijomis. Jos, pasak D.Mazurkevičiaus, ypač vilioja menų ir architektūros studentus.

"Unikalios ne tik durys, bet ir baldai: krėslai su porankiais, be jų ir taburetės", – mostelėjęs į ąžuolinius medinukus, majoras delnais užgulė stalą, žymintį 1937 m.

Erdvaus kambario sienos klijuotos ne popieriniais tapetais, o lininėmis drobėmis. Kairėje – Prezidentės Dalios Grybauskaitės nuotrauka, o po ja dirbtinio marmuro židinys. Lubose – šviestuvas su jaučio ragais ir medinės saulutės.

Antrame, reprezentaciniame aukšte užsukti kvietė Didžioji salė. Su balkonus puošiančiais bareljefais ir vėliavomis, 8 m lubomis ir trijų spalvų apšvietimu jose, gėlių motyvais languose ir ant radiatorių grotelių, žiemos sodu ir senutėliu "Steinway & Sons" fortepijonu pašonėje, kurio skambesys neleidžia pakilti nuo kėdžių.

"Čia tas pats, kaip vairuoti mersedesą, – Kauno įgulos karininkų ramovės meno vadovas Gintaras Venckus pirštų galais ėmė kutenti dramblio kaulo klavišus. – Girdite, kokia akustika? Tokios nėra net Vilniaus operos ir baleto teatre, nors jį statė profesionalai iš Vokietijos."

Rūsyje – lazerinė šaudykla

Į trečią aukštą kopėme ne savomis kojomis – mus kėlė senutėlis "Schindler" liftas, iš kurio sklido už širdies griebiantys Antano Šabaniausko šlageriai.

"Pagal instrukciją reikia spausti ne mygtuką, o sagutę. Tą ir padarysiu", – pirštu skaičių "trys" dūrė D.Mazurkevičius. Jau po akimirkos iš už metalinių grotų atsivėrė karininkų klubas – jam priklausė valgykla, skaitykla, biliardo, kortų ir šachmatų kambariai, kuriuose kaip ir Didžiojoje salėje NATO kariai šią savaitę pradėjo su žemėlapiais ir taktinių ženklų braižymais.

"1925 m. savo menę čia turėjo ir generolas Vladas Nagiaus-Nagevičiaus", – dėl įdomumo šiek tiek skaičių įterpė majoras.

Ketvirtame aukšte, pasak ekskursijos vedlio, kadaise buvo įrengtas viešbutis. Dabar čia įsikūrusios įvairios visuomeninės organizacijos.

"Rūsyje, be pagalbinių patalpų, įkurta aktyvaus poilsio zona: sporto salė ir mūsų lazeris", – atsisveikindamas ranka mojo pašnekovas. Mes po akimirkos mojome automatiniu šautuvu G-36, kurį išbandėme rūsyje esančioje šaudykloje.

"Po vienu stogu telpa labai daug", – svetingai šyptelėjo laikinasis šaudymų instruktorius, visuomenės informavimo specialistas, atsargos majoras Rimantas Žukas ir priminė, kad išbandyti rankos taiklumą čia gali visi norintys.