Nuo Daugpilio iki Paryžiaus

J. Chapiras (1887–1972) gimė Dinaburge (dabar Daugpilis) medžio drožėjo šeimoje. Padedamas tėvo skulptoriaus meninius įgūdžius pradėjo lavinti būdamas dešimties. Sulaukęs aštuoniolikos metų persikėlė į Lenkiją, įstojo į Krokuvos vaizduojamojo meno akademiją.

1915 m. jis mokėsi Charkivo meno mokykloje, 1918 m. išvyko studijuoti į Kyjivo dailės akademiją. 1919 m. mokėsi meno mokykloje Jekaterinoslave (dabar Dnipras). Pilietinio karo metu, tęsdamas studijas, kūrė revoliucinius plakatus ir vykdė smulkius dailės darbus. 1921 m. mokėsi Petrogrado dailės mokykloje. Tuo metu dirbo Rusijos teatro aktoriaus, režisieriaus ir scenografo Vsevolodo Mejerholdo asistentu. Vėliau dirbo režisieriams Konstantinui Stanislavskiui ir Jevgenijui Vachtangovui.

1925 m. J. Chapiras iš Rusijos išvyko į Paryžių ir jau netrukus savo darbus eksponavo Nepriklausomų asmenų salone („Salon des Tuileries), kitose Paryžiaus galerijose. Šiuo laikotarpiu dailininkas susipažino su Sergejumi Diagilevu, bendradarbiavo su jo „Rusų baletu“, dalyvavo žydų dailininkų sąjungos veikloje. 1931 m. surengė parodas ir dalyvavo grupinėse rusų dailininkų parodose D’Alignan galerijoje, 1936 m. – Jeu de Paume muziejuje, 1937 m. – Tarptautinio šokių archyvo salėje.

1939 m. J. Chapiras rado prieglobstį Karpantro mieste, Sere, Aukštųjų Provanso Alpių Žydrojo kranto regione. Po karo jis aplankė Italiją, galiausiai grįžo į Paryžių, kur 1972 m. ir mirė.

Autoportretas. / Organizatorių nuotr.

Stilių įvairovė

J. Chapiro kūryba įvairiapusė. Menininkas mėgo kūrybinius eksperimentus, žaidė skirtingais stiliais, tokiais kaip kubizmas, impresionizmas ir fovizmas. Jo darbai pristatomi Nacionaliniame modernaus meno muziejuje Paryžiuje ir Čikagos meno institute, muziejuose Rusijoje, Prancūzijoje.

Menotyrininkė Ieva Kuzminskaitė pažymi, kad J. Chapiro „paveikslai prisodrinti metaforų, aliuzijų ir simbolių, litvakiškos melancholijos ir paprasto žmogaus buitinių temų, meilės kasdienybei. Darbai pasižymi vidiniu dramatizmu, vitaline energija, nerimasties, pasaulio disharmonijos jausmu“.

XX a. trečiajame dešimtmetyje menininkas nutapė keletą portretų, kurių išraiškingumas ir ikonografija buvo laikomi pranašesniais už Francio Bacono portretus. Kai kurie meno istorikai ne kartą rašė apie J. Chapiro kūrybos tvirtą ryšį su Vincente’o van Gogho, Chaimo Soutine’o ir F. Bacono tapyba.

Dailininkas mėgo eksperimentus. Daugelis jo paveikslų labai skirtingi: kai kurie priskiriami kubistiniam stiliui, kiti – impresionistiniam, dar kiti – fovistiniam. Tai greičiausiai lėmė ir menininko gyvenimas Paryžiaus menininkų kolonijoje „La Ruche“.

Pora. / Organizatorių nuotr.

Menų inkubatorius Paryžiuje

Kauno rajono muziejuje bus pristatyti 35 tapytojo darbai iš garsaus meno kolekcininko Shmuelio Tatzo asmeninės kolekcijos. Tai didžiausia kada nors pristatyta šio dailininko darbų paroda Lietuvoje  – dalis paveikslų nerodyti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, kai kurie jų įsigyti 2023 m. pabaigoje.

Vienas iš Kauno rajono muziejuje eksponuojamos J. Chapiro tapybos darbų parodos paveikslų – „La Ruche, la Rotonde“ – dedikuotas ypatingai, įvairius menininkus Paryžiuje telkusiai vietai, kurioje 1925-aisiais atvykęs iš Rusijos į Paryžių J. Chapiras gyveno penkerius metus.

XX a. trečiajame dešimtmetyje menininkas nutapė keletą portretų, kurių išraiškingumas ir ikonografija buvo laikomi pranašesniais už Francio Bacono portretus.

Nuo 1900-ųjų pasaulinės dailės parodos išlikusį Gustave’o Eiffelio projektuotą paviljoną-vyninę, Prancūzijos vyriausybei pritarus, skulptorius Alfredas Boucheris pavertė menininkų studija. Jos tikslas – padėti jauniems, nepasiturintiems menininkams, suteikti jiems bendras kūrybines erdves, o gyventojams – atvirą ekspozicinę erdvę. Apskritas trijų aukštų statinys, savo išvaizda priminęs didelį bičių avilį, o ne gyvenamąjį būstą, pavadintas „La Ruche“ (liet. – avilys). Sakoma, kad ir A. Boucheris svajojęs, kad menininkai čia dirbtų kaip bitės avilyje.

Statinį sudarė 50 kuklių studijų su dideliais langais, per kuriuos patenka daug šviesos, o šalia esančiuose pastatuose buvo įrengta dar 50 ateljė menininkams, nesutilpusiems avilyje.

Komplekse A. Boucheris paskyrė didelį kambarį, kuriame skurdesni menininkai galėjo nupiešti modelį, už kurį jis sumokėdavo. Taip pat įrengė nedidelę teatro erdvę spektakliams ir koncertams.

Daugelio tuomečių emigrantų menininkų, atvykusių į Paryžių, pirmasis tikslas buvo prisijungti prie Paryžiaus meno scenos ir kur nors rasti įperkamą būstą. Montparnaso rajone, Dancigo pasaže, įsikūręs „La Ruche“ tapo namais ne tik menininkams, bet ir daugybei girtuokliaujančių, valkataujančių žmonių, kuriems reikėjo vietos apsistoti – nuoma čia buvo pigi ir niekas nebuvo iškeldintas net ir vėluodamas susimokėti.

Organizatorių nuotr.

Pasakojama, kad litvakas dailininkas, žinomas skulptorius ir litografas Pinchus Kremegne’is išlipo Paryžiuje iš traukinio rytinėje geležinkelio stotyje su trimis rubliais kišenėje. Vieninteliai prancūzų kalbos žodžiai, kuriuos jis žinojo, buvo „Passage Dantzig“, bet jam tik tiek tereikėjo, kad patektų į „La Ruche“.

Gyvendami ir dirbdami „La Ruche“, daugelis menininkų užmezgė ilgalaikes draugystes, pvz., Chaimas Soutine’as su Amadeo Modiglianiu, Marcas Chagallas su poetu Blaise’u Cendrarsu, ir padarė įtaką vienas kito kūrybai. Be jau minėtų, „La Ruche“ gyveno ir dirbo daugybė garsių ir žinomų menininkų, pvz., poetas Apollinaire’as Guillaume’as, dailininkai Yitzhakas Frenkelis, Diego Rivera, Tsuguharu Foujita, Michelis Kikoïne’as, Moïse Kislingas, Pinchus Krémègne’as, Ossipas Zadkine’as, Jules Pascinas, Jacques’as Lipchitzas ir kiti.

1960 m. J. Chapiras išleido atsiminimų knygą „La Ruche“, kurioje pateikė anekdotinių istorijų iš dailininkų gyvenimo. 1967 m. jis intensyviai priešinosi projektui nugriauti „La Ruche“. Kartu su M. Chagalu ir prancūzų meno kritiku, istoriku ir teatro dizaino ekspertu Raymondu Cogniatu įsteigė apsaugos komitetą, kuris galiausiai laimėjo, – „La Ruche“ nebuvo nugriautas.

Litvakai ir Paryžiaus mokykla

J. Chapiras – vienas Paryžiuje kūrusių litvakų. Žydų pasaulyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūrinės erdvės teritorija visada buvo vadinama Lite (jidiš kalba) arba Lita (hebrajų kalba), o čia gyvenę žydai – Lietuvos žydais arba litvakais. Būtent ši emigravusių menininkų grupė ypač išsiskyrė ir knibždančiame Paryžiaus meno pasaulyje, kurio centre buvo Monparnasas. Nors ir kūrė skirtingais stiliais, dailininkus siejo bendras likimas – bėgti nuo antisemitinių persekiojimų gimtosiose šalyse. Kai kurie šių žydų, kilusių iš buvusios LDK teritorijos, išgarsėjo, kiti tam nebeturėjo laiko ar nepakako sėkmės.

Organizatorių nuotr.

Beveik pusė šių menininkų mirė nacių koncentracijos stovyklose. XX a. trečiajame dešimtmetyje antisemitizmas ir ksenofobija augo visoje Europoje, įskaitant Paryžių. Šio dešimtmečio depresijos metai neapykantą dar labiau padidino. Europa vis dar laižė savo žaizdas po Pirmojo pasaulinio karo, o kraštutinės dešinės vyriausybės įgavo valdžią visur. Antisemitinė kritika žydų imigrantų menininkams Paryžiuje buvo išsakyta atvirai. Kai kurie prancūzų meno kritikai pradėjo sakyti, kad šie užsienio menininkai dominuoja ir nepalieka vietos tikriems prancūzų menininkams. Prancūzų „Le Figaro“ redaktorius Camille’as Mauclairas netgi pavadino šiuos Monparnaso žydų menininkus „Paryžiaus nešvarumais“.

Nepaisant to, gausi litvakų dailininkų migracija ir koncentruotas gyvenimas „La Ruche“, kur jie buvo laisvi eksperimentuoti, lėmė naujos meno krypties – Ecole de Paris, Paryžiaus mokyklos, susiformavimą.

Knygoje „Litvakų dailė l'ecole de Paris aplinkoje“ Antanas Andrijauskas teigia: „Daugelis kitų kritikų, perėmusių l’ecole de Paris sąjūdžio pavadinimą, savo tekstuose susiejo jį pirmiausia su dailininkų emigrantų kūryba. Šis papildymas atsirado visiškai natūraliai, kadangi retrospektyviai žvelgiant į Paryžiaus tarpukario dailės gyvenimą, analizuojant svarbiausias to meto dailės tendencijas ir ryškiausių asmenybių vaidmenį, vis akivaizdesnis darėsi išskirtinis įnašas dailininkų emigrantų, kurie tarsi nustūmė į antrąjį planą prancūzus. Todėl ilgainiui menotyros tekstuose l’ecole de Paris termino prasminis laukas siaurėjo, ir Paryžiaus mokykla vis dažniau buvo siejama su pagrindinį vaidmenį joje vaidinusiais žydų kilmės dailininkais emigrantais.“

J. Chapiro tapybos darbų paroda – pirmoji iš trijų Kauno rajono muziejaus šiemet organizuojamų parodų, skirtų litvakų dailei pristatyti. Balandį bus pristatyta J. Lipchitzo kūryba, o liepą veiks tapybos darbų paroda „Nuo L’ Ecole de Vilnius iki L’ Ecole de Paris“ – XX a. litvakų gyvenimo portretai. Visi šiose parodose eksponuojami darbai – iš Shmuelio Tatzo asmeninės kolekcijos.

Originalumo paslaptis

Pasak menotyrininko akademiko A. Andrijausko, per daugybės virsmų lydimą kūrybinės evoliucijos kelią šis imlus poveikiams ir atviras eksperimentavimui dailininkas sugėrė įvairių įtakų, įsisavino skirtingų modernėjančio rusų ir Vakarų modernistinio meno srovių laimėjimus.

Tai regime gilindamiesi į vieną išsamiausių pasaulyje S. Tatzo kryptingai formuotą privačią J. Chapiro paveikslų kolekciją, kurioje atsiskleidžia dailininko talento savitumas ir technikos meistriškumas. „Skirtingų aptariamos kolekcijos žanrų paveiksluose atsispindi šio jautraus kasdienybės apraiškoms dailininko kūryboje įsivyravusios litvakiško poetiškumo, melancholijos ir nostalgijos kupinos dramatiškos temos“, – sako menotyrininkas.

A. Andrijauskas akcentuoja, kad greta postimpresionistinės, neoklasicistinės pakraipos paveikslų regime ekspresionistinio, kubistinio, fovistinio, modernaus primityvizmo ir kitų dažniausių XX a. pirmosios pusės meno stilių savitai interpretuojamų bruožų.

Organizatorių nuotr.

„Negausūs išlikę ankstyvojo rusiškojo ir prancūziškojo tarpsnių paveikslai ir jų eskizai byloja apie neeilinį piešėjo talentą. Tai regima daugybėje ekspresyvia spontaniška maniera atliktų portretinių etiudų. J. Chapiras ypatingą dėmesį skyrė piešinio kultūros tobulinimui ir portretuojamų asmenų charakterio, vidinių dvasios polėkių perteikimui. Todėl ilgainiui išryškėjo jo savitas lanksčių linijų su stilingos improvizacijos elementais piešinio stilius, kuris ypatingą žavesį suteikia vėlyviesiems išraiškinga piešinio linija išsiskiriantiems šviesių spalvų paveikslams“, – sako ekspertas.

Vieni menotyrininkai J. Chapirą laiko avangardistu, kiti V. van Gogho ir Ch. Soutine’o egzaltuoto nervingumo paveiktu ekspresionistu. „Treti – paveikslo struktūrinius principus ir spalvos fenomeno grožį aukštinančiu postimpresionistu, dar kiti gaivališku moderniu primityvistu arba linijos muzikalumą pabrėžiančiu neoklasicizmo adeptu. Nepaisant įvairiais kūrybinės evoliucijos tarpsniais jo paveiksluose išnyrančių stilistinių elementų įvairovės, tai originalus savitos pasaulėjautos tapytojas su artimiausia ekspresionistinės pakraipos tragiškojo modernizmo šalininkams būdinga pasaulio vizija“, – akcentuoja menotyrininkas.

Kas? J. Chapiro tapybos darbų paroda.

Kada? Vasario 2 d. 18 val.

Kur? Kauno rajono muziejuje (Pilies tak. 1, Raudondvaris).

Kūrybos braižas

Lietuvių diasporos kultūros paveldą tirianti dr. Dalia Cidzikaitė pastebi, kad, praėjus daugiau nei 50 metų nuo dailininko mirties, ne vienas Amerikos lietuvis iki šiol P. Puziną laiko vienu geriausių diasporoje kūrusių menininkų. Nors dalis šio menininko paveikslų yra saugomi Lietuvos muziejuose, Lietuvoje jo vardas ir darbai mažai kam žinomi.

Pasak menotyrininkės Lijanos Natalevičienės, parodoje Raudondvario pilyje eksponuojami paveikslai iš skirtingų P. Puzino kūrybos laikotarpių – nuo ankstyvojo realistinio gamtovaizdžio, nutapyto dar studijuojant Rygoje, saulėtų tarpukario ir karo metų Lietuvos peizažų iki išeivijoje sukurtų įspūdingų kompozicijų ir pajūrio vaizdų.

„Paroda – tarsi dienoraštis, kuriame atsispindi savasties ieškančio dailininko kūrybinis kelias, – sako menotyrininkė. – Štai jis pradedančio tapytojo žvilgsniu stebi kuklų gamtos fragmentą, bandydamas tikroviškai atkartoti jo motyvus, o jau po kiek laiko apibendrintomis formomis stengiasi perteikti natūros esmę. Pirmųjų pokario dešimtmečių darbai, vyraujantys parodoje, kalba apie gyvenimo audrų blaškomos asmenybės klajones, stabtelėjant prie akį traukiančių Europos architektūros šedevrų ir giliau panyrant į naująją meninę tapatybę žyminčius prieplaukų, banguojančios jūros, žvejų gyvenimo vaizdus. Egzistuoja vidinis ryšys tarp šių pabirų pasaulio fragmentų, juose nėra tiesmuko kalbėjimo, paliekama vietos vaizduotei, žmonių veidai ir motyvai slepiami prieblandoje ir šešėliuose.“

Vėjo malūnas.

Pašaukė tėvų gimtinė

Kaip pastebi dr. D. Cidzikaitė, P. Puzinas – vienas iš tų retų atvejų, kai dailininku ir jo šlove lietuviams tenka dalytis su dar viena tauta – latviais.

Dailininkas gimė Rygoje lietuvių išeivių šeimoje. 1920 m. baigė Rygos lietuviškąją mokyklą, 1921–1923 m. mokėsi Kultūros meno mokykloje. Nuo 1923 m. kaip laisvasis klausytojas, o nuo 1928 m., gavęs brandos atestatą, jau kaip visateisis studentas studijavo Rygos dailės akademijoje, buvo garsaus latvių peizažisto, dailės mokytojo, Latvijos dailės akademijos įkūrėjo ir pirmojo rektoriaus Vilhelms’o Purvītis’o (1972–1945) mokinys. „1932 m. tapęs diplomuotu dailininku, P. Puzinas atsisveikino su gimtuoju miestu ir artimiausius savo gyvenimo ir karjeros metus susiejo su Lietuva“, – akcentuoja dr. D. Cidzikaitė.

L. Natalevičienė pastebi, kad nors Rygos dailės akademiją baigusio ir nemažai metų Latvijoje gyvenusio P. Puzino kūryba formavosi atokiau nuo koloristinės lietuvių tapybos mokyklos, dailininkas visą laiką pabrėždavo žiūrintis į pasaulį lietuvio akimis.

„Supratau, kad mums nėra ko pamėgdžioti kitų tautų meno kūrybos, mes turime eiti savo keliu, – teigė jis 1952 m. interviu dienraščiui „Draugas“. – Mūsų kraštui būdingi ne dideli miestai su savo bulvarais ir fabrikais, bet ūkininkų sodybos, laukai ir miškai. Tatai mane pradžioje ir patraukė; tai geriausiai galėjau suprasti, įsijausti ir savo kūryboje atvaizduoti. Kitaip ir negalėjo būti, nes buvau savo krašto kūdikis.“

Nors P. Puzino kūryba formavosi atokiau nuo koloristinės lietuvių tapybos mokyklos, dailininkas pabrėždavo žiūrintis į pasaulį lietuvio akimis.

Palikimas Lietuvoje ir JAV

Kad dailininkas visų pirma jautėsi lietuvis rodo ir tai, kad atvykęs į Lietuvą jis, kaip patriotiškas Lietuvos Respublikos pilietis, pirmiausia atliko dvejų metų karinę prievolę.

Dr. D. Cidzikaitė nurodo, kad P. Puzinas nuo 1937 m. dirbo piešimo mokytoju Panevėžio berniukų gimnazijoje. Laisvu nuo darbo gimnazijoje laiku jis dekoravo Panevėžio katedrą: šonines navas papuošė aštuoniais didžiuliais paveikslais pagal Michelangelo freskų motyvus iš Siksto koplyčios Vatikane, užsiėmė centrinės navos lubų puošyba. Trimis paveikslais papuošė Marijonų noviciato koplyčios altorius, Smilgių (Biržų r.) bažnyčiai nutapė lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno portretus.

„1940 m. persikėlęs į Kauną, dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (dab. Kauno kolegija). Baigiantis karui, pasitraukė į Vokietiją, gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose. Karo ir pokario metais patirti išgyvenimai nugulė ir dailininko drobėse, tokiuose paveiksluose kaip, „Tremtiniai“, „Pabėgėlė“, „Trėmimas“ ir kt.“, – dailininko biografijos faktus primena dr. D. Cidzikaitė.

1947 m. P. Puzinas emigravo į JAV. Iš pradžių apsistojo Niujorke, vėliau keletui metų išvyko į vakarinę pakrantę. Čia 1949 m. Holivude, garsiajame Sunset bulvare, atidarė dailės studiją. „Sugrįžęs į rytinę pakrantę, 1956–1958 m. dėstė Niujorko Cattan Rose dailės mokykloje, vėliau – Long Ailando meno lygos (Long Island Art League) ir Jackson Heights meno klubo (Jackson Heights Art Club) mokyklose. Long Ailande įsteigė privačią dailės studiją, kuriai vadovavo iki savo mirties“, – pasakoja dr. D. Cidzikaitė.

Gėlės.

Polinkis į klasiką

Menotyrininkė L. Natalevičienė teigia, kad dailininko kūrybai, svyruojančiai tarp realizmo ir postimpresionizmo, įtaką darė latvių tapyba ir XVII a. olandų peizažinė dailė. P. Puzino kūriniuose menotyrininkai įžvelgia gaivinamą Renesanso laikų tapymo techniką – pomėgį ant tamsaus fono kloti dažų sluoksnius.

Kūryboje jis rėmėsi klasikinei tapybai būdinga peizažo komponavimo schema: žemas horizontas, leidžiantis sutelkti dėmesį į besikeičiantį dangų ir neramiais potėpiais perteikti gaivalingą oro judėjimą, pakylėti neįmantrų vaizdą iki vidinės būsenos metaforos. Pasitelkdamas mėgstamą žalsvų ir pilkšvų tonų koloritą, jis energingai dengė drobę teptuku ir mentele, formuodamas tapybiškai išraiškingą grublėtą paviršių.

P. Puzino kūriniuose menotyrininkai įžvelgia gaivinamą Renesanso laikų tapymo techniką – pomėgį ant tamsaus fono kloti dažų sluoksnius.

Dailininkas domėjosi ekspresionizmu, postimpresionizmu, tačiau jam nedarė įspūdžio vakariečių filosofinės koncepcijos ir mistika. Žemiškesnėje aplinkoje išaugęs tapytojas jautė tikrovės konkretumo vertę, atsijodamas tik jam priimtinas modernistines priemones – formos sintetinimą ir deformaciją, ekspresyvią ir dekoratyvią tapymo manierą.

L. Natalevičienė akcentuoja, kad dailininko plėtota klasikinio modernizmo tapyba turėjo nemenką pasisekimą avangardinės dailės krypčių ir tendencijų persisotinusiame XX a.

P. Puzinas sulaukė pripažinimo Latvijoje (1933 m. pelnė Valstybinio dailės muziejaus premiją už paveikslą „Jelgavos priemiestis“), Lietuvoje (1942 m. – I premija už „Dariaus ir Girėno portretą“ parodoje Kaune ir II premija Naujosios sodybos konkurse už peizažą) ir JAV, kur bene garsiausias P. Puzino paveikslas „Dvidešimtojo amžiaus madona“ 1951 m. apdovanotas I premija 6-ojoje tarptautinėje Madonos šventės parodoje Los Andžele, o 1956 m. pelnė Amerikos dailininkų profesinės lygos didžiąją nacionalinę premiją.

P. Puzino kūrybinis palikimas po jo mirties perduotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijai Čikagoje. Simboliška, kad, Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę, dailininko žmonos Austros Bošs iniciatyva, paveikslai padalyti Lietuvos ir Latvijos muziejams – juk dailininkas priklausė abiejų šalių kultūrai. P. Puzino darbų paroda Lietuvoje buvo surengta 1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje dailininko 90 metų gimimo proga.

Kas? P. Puzino tapybos darbų paroda.

Kur? Kauno rajono muziejuje (Pilies takas 1, Raudondvaris).

Kada? Atidarymas gruodžio 15 d. 18 val. Veiks iki sausio 24 d.

Startas – Raudondvaryje

„Atspaustų ant popieriaus nuotraukų turime nedaug, todėl atrinksime iš negatyvų ir atspausime pačias tematiškai reikšmingiausias, kompoziciškai įdomiausias ir atspindinčias asmenybes, turėjusias didžiausią įtaką Dainų švenčių tradicijos raidai Kauno rajone, nuotraukas. Taip pat labai svarbi tema – dalyvių nuotaikos švenčių metu“, – „Kauno dienai“ pasakojo pilyje veikiančio Kauno rajono muziejaus (KRM) direktorius Zigmas Kalesinskas.

Dainų švenčių pradžia – 1924 metais Kaune. Jų patriarchu laikomas kompozitorius Juozas Naujalis, gimęs ir užaugęs Raudondvaryje. „Todėl KRM ir nusprendė Dainų šventės 100-metį pasitikti istorinių nuotraukų paroda iš Juozo Sidabro KRM per Janiną Sidabraitę-Danielienę padovanotų nuotraukų ir negatyvų kolekcijos“, – kalbėjo Z. Kalesinskas.

J. Danielienė pasakojo, kad perduotas didžiulis archyvas su tūkstančiais negatyvų, šimtais fotografijų, įvairios kitos informacijos apie Dainų šventes.

Moteris nesiėmė spėlioti, kokia šio archyvo istorinė, kultūrinė reikšmė ir vertė. „Žodį apie vertę tars tik istorija. Būna, kad ir šeimoje žmonės nevertina to, kas iš praeities: „O kam to reikės, kodėl turi užimti vietą?“ Kokia prasminga buvo ta diena, kai mane su šiuo turtu priėmė muziejus“, – džiaugėsi pašnekovė, Dainų šventėse dalyvavusi dar besimokydama mokykloje, o vėliau būdama studentė. Suaugusi, pati režisavo ne vieną Dainų šventę.

Poreikis: Kauno rajono dainų ir šokių švenčių tradicija vis dar gyva. / T. Raginos, Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Nuo blogų minčių

Kiek J. Danielienė pamena, jau nuo vaikystės šeimoje buvo vertinami prisiminimai apie praėjusius laikus, artimus žmones ir jų likimus. Visada juos su broliu vesdavosi į šventes, šeima kartu lankydavo sergančius, eidavo į laidotuves.

„Mano mamytės mama Pranciška Kalėdienė, kuri ką beveiktų, vis dainuodavo, giedodavo, patarlėmis, priežodžiais mus auklėjo. „Jeigu tu nepamirši, ir tavęs nepamirš“, – sakydavo. Apie dainavimą, giedojimą sakydavo, kad tuomet blogos mintys galvon nelenda ir Dievui tai patinka“, – J. Danielienė prisiminė močiutės žodžius iš kaimo, kurį, kaip ir daugelį kitų, užliejo Kauno marios.

Moteris svarsto, kad tikriausiai būtent namiškių požiūris išugdė pagarbą net menkiausiai istorijai apie praeitį. „Abu su broliu Juozu šio raugo prisigėrėme visam gyvenimui“, – vaizdžiai apibūdino pašnekovė.

Jau mokydamasi Šlienavos mokykloje buvo uoli kraštotyrininkė. Jau tada jai rūpėjo pakalbinti žmones, išklausinėti visko, kas rūpi. Paskatinimo sulaukdavo ir iš pedagogų. „Taip ir išsiugdė bruožas pro nieką nepraeiti, nieko neišmesti, neišbraukti“, – pasakojo J. Danielienė, pridūrusi, kad brolio, kaip fotomenininko, karjera prasidėjo nuo dovanų iš jos gauto fotoaparato „Smena“.

Požiūris: J. Danielienę ir jos brolį J. Sidabrą užburia Dainų ir šokių šventės. / J. Danielienės ir J. Sidabro asmeninio archyvo nuotr.

Įsileido į archyvą

J. Sidabras kartu su seserimi Kauno rajono Kultūros skyriuje dirbo fotografu, aktyviai dalyvavo renginiuose. „Ypač žavėjosi dainų švenčių didingumu, dainuojančių, muzikuojančių ir šokančių žmonių grožiu“, – prisiminė J. Danielienė.

Vėliau daugybė šių švenčių, kaip ilgainiui atrodė, nuėjo į užmarštį. „Juk niekam nereikėjo sovietinių laikų prisiminimų netgi apie kultūrą. Jeigu mano kraštotyrinių rašinių mokyklos, seniūnijos archyve nerasta, tai tvarkingo ir atsakingo brolio archyve – viskas sutvarkyta, saugiai sudėta“, – svarbų akcentą paminėjo pašnekovė.

Žodį apie vertę tars tik istorija. Būna, kad ir šeimoje žmonės nevertina to, kas iš praeities: „O kam to reikės, kodėl turi užimti vietą?“

Brolio užfiksuoti ir išsaugoti lobiai tapo itin aktualūs, kai grupė kūrybingų kultūros darbuotojų kartu su buvusia J. Danielienės kolege, kultūros skyriaus vedėja Violeta Visockiene parengė scenarijų dokumentiniam filmui apie Kauno rajono dainų šventes. „Tada paprašiau Juozą įsileisti mane į savo archyvą“, – pasakojo aktyvi moteris.

Netrukus mintimis apie šiuos lobius pasidalijo su KRM direktoriumi.

„Didelis džiaugsmas, kad KRM nori pagal savo galimybes išsaugoti ir parodyti visiems, kokį indėlį Lietuvos kultūros aruodan įnešė Kauno rajono kultūros žmonės, meno saviveiklininkai iš praėjusių laikų. Argi nenuostabu, kad Kulautuvos laisvalaikio centro darbuotoja Andžela Mickutė subūrė kūrėjų grupę (prodiuserę V. Visockienę, operatorių Laimoną Paškevičių) ir, pasitelkę rajono kultūros darbuotojus veteranus, Kauno rajono dainų švenčių organizatorius, vadovus, dalyvius, dar ir šiandien nepaliaujančius dalyvauti kultūriniame gyvenime, sukūrė dokumentinį filmą „Skambanti Kulautuva“, skirtą rajono Dainų šventės šešiasdešimtmečiui?“ – dėstė J. Danielienė.

Atsiminimai: išsaugotos įvairios akimirkos iš kolektyvų gyvenimo. / T. Raginos, Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Iškyla prisiminimai

Pasiteiravome, kokie prisiminimai iškyla, jausmai apima žvelgiant į perduotas nuotraukas, negatyvus.

„Pirmiausia prieš akis iškyla žmonės, su kuriais teko nueiti ne trumpą gyvenimo kelią. Kultūros darbuotojo darbo diena niekada neturėjo ir neturi darbo valandų rėmo, nes to, ką kuri, darai per naktis, išsvajoji, mintyse niūniuoji, groji, režisuoji, vadovauji, nesutalpinsi į jokį laiką – tai tavo gyvenimas, kitaip negali…“ – samprotavo J. Danielienė.

Atviravo, kad jai brangus kiekvienas kultūrinio gyvenimo dalyvis. Žvelgdama fotografijose į meno kolektyvų vadovus mato juos su jų nuotaikomis, kiekvieno skirtingu charakteriu, darbo stiliumi. Atgimsta įvykiai, vaizdai, ausyse suskamba melodijos…

„Grakščioji ištvermingoji chorvedė Irena Bataitienė, kūrusi ir vedusi ilgus metus ne vieną chorą, netgi vienintelį rajone Garliavos (tuomečio MSV) vyrų chorą, šiuo metu garbaus amžiaus, jau nedalyvauja kultūros veteranų sambūriuose, bet aplankiusi ją, matau tuos pačius judesius, tą patį tvarkingumą ir grakštumą… Kokia laimė buvo jai pasakyti, kad ruošiame dainų švenčių paminėjimą, kad Juozo archyve suradome ir jos kolektyvų nuotraukų... Tuo tarpu ilgamečiai jos kolegos dirigentai Jonas Dauguvietis, Rimgaudas Juzikėnas, Mykolas Gadliauskas, Vincas Malinauskas jau dangaus Angelų chorams vadovauja...“ – tęsė J. Danielienė.

Ji vis prisimena ir vieną pirmųjų Dainų švenčių organizatorių – chorvedį, Girionių vyrų choro įkūrėją ir dirigentą, vadovavusį rajono chorų veiklai, Vaclovą Preikšą.

T. Raginos, Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Pamena ir pirmąją

J. Danielienė paminėjo, kad 1961 m. pradėta ruoštis pirmajai Kauno rajono dainų ir šokių šventei, suplanuotai Kulautuvoje. „Nuo 1960 iki 1980 m. Kauno rajono kultūros skyriaus vairą savo rankose laikė Veronika Ramanauskienė. Vyriausieji dirigentai ne vienoje šventėje buvo J. Dauguvietis, Vaclovas Preikša, I. Bataitienė. Choreografija neatsiliko nuo dainavimo, nes dirbo pasiaukojantys vadovai Kazys Motuza, Stasys Girdvila, Irena Aksenavičienė, Dalia Rudaitienė (jau esantys amžinybėje), Regina Saltonienė, Alina ir Vaidotas Vozgirdai, Laima Raciborskienė, Ona Makauskienė ir kt.“, – vardijo visuomenininkė.

Anot jos, svarbiu švenčių akcentu būdavo pučiamųjų orkestrai. „Nuo pirmosios dainų šventės 1963 m. orkestro priekyje žygiavo šviesios atminties Padleckas, ligi šios dienos smagiai, savanoriškai su kapela Kulautuvoje darbuojasi kaimo kapelos vadovas Donatas Šiaudytis, aidi Romualdo Sadzevičiaus vairuojamo kolektyvo dūdos. O kiek darbščių saviveiklos entuziastų dirbo mokyklose chorų, šokių, skudučių kolektyvų vadovais? Visiems dainų švenčių rengėjams, meno saviveiklos kolektyvų dalyviams, rėmėjams paminėti ir apie juos parašyti netilptų į storiausią knygą“, – stengėsi nė vieno nepamiršti J. Danielienė.

Vieta: paroda iš pradžių veiks Raudondvario pilyje, o vėliau keliaus per Kauno rajoną. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Kulautuvoje, jos skaičiavimu, surengta devyniolika Dainų švenčių iki 1985 m. Dvi iš jų režisuoti buvo patikėta J. Danielienei. Kitas režisavo Egidija Ramanauskaitė, V. Visockienė, vėliau Tomas Erbrėderis, Zita Vaškelienė.

Nepriklausomoje Lietuvoje surengtos septynios Kauno rajono dainų ir šokių šventės.

Parodos atidarymas planuojamas rugsėjo 1 d. 18 val.

Parodos kuratorius – fotomenininkas Donatas Stankevičius.

Paroda bus kilnojama ir 2024 m. keliaus per Kauno rajono kultūros ir švietimo įstaigas, primindama ir skatindama išlaikyti J. Naujalio puoselėtą dainavimo choruose tradiciją.

Paroda KRM veiks iki spalio 1 d.

Santykis su gamta

„Pristatomą piešinių ir tapybos darbų seriją kūriau pastaruosius metus. Joje dominuoja žydinčio sodo motyvai, kurie tarsi įvairiaspalvis kilimas tampa mylinčių kiškių, juodosios gulbės, parko skulptūrų, mitologinių būtybių ir mano pačios fonu“, – sako dailininkė.

N. Levkovska – gamtos žmogus. Santykis su ja kūrėjai yra reikalingas ir svarbus, tai išryškėja ir jos kūriniuose. Atrodo, kiekvienas žolės kuokštelis, prasiskleidęs žiedas, sudžiūvusi šaka, vėjo nešamas medžio lapas jai yra pats svarbiausias.

Dailininkės kuriamose kompozicijose visa augmenija tarsi suplaukia į vieną tašką ir tampa, kaip taikliai apibūdina pati kūrėja, įvairiaspalviu gyvu kilimu, atrodo, patiestu tam, kad apsvaigęs nuo gamtos grožio žiūrovas panirtų į minkštus žolynus, uostų svaigius žiedų kvapus, jaustų odą švelniai liečiantį vėją, įsiklausytų į čiulbančių paukščių giesmes.

Gamta skatina atsiverti, priimti jos teikiamas dovanas. Telieka atsiduoti ir mėgautis.

„Jaunasis kentauras“./ Organizatorių nuotr. 

Akimirkos palaima

Menininkės piešiniuose ir tapybos darbuose gamta harmoninga, nepaliesta gamtos stichijų, nyksmo ženklų, žmogaus buvimo pėdsakų. Kūriniuose – palaimos jausmą dovanojančio gamtovaizdžio fragmentai. Į juos žiūrint norisi tiesiog būti – lėtai ir ramiai.

Įsižiūrėjus į kiekvieną augalą, atrodo, pasigirsta tyliai šnabždama jo istorija – apie svaiginančiai karštą vasaros dieną, gaivinantį lietų ar po pievą milijonus žvaigždžių išbarsčiusią stebuklingą naktį. Šie potyriai, kylantys žiūrovui žvelgiant į kūrinius, pažadina jo jausmus, atverdami laisvą ir taikų, spalvingą ir gražų, saugų naują pasaulį. Jame norisi likti.

„Slaptas sodas“./ Organizatorių nuotr. 

Sapnas ir paslaptis

N. Levkovskos kuriamame pasaulyje slypi kažkas, esantis už žiūrovo suvokimo ribų, todėl darbai įtraukia. Norisi kristi ant to minkšto žolynų ir žiedų kilimo, giliai į plaučius įkvėpti kvepiančio vasaros oro ir užmigti, leistis į vasarvidžio sapno kelionę.

Norisi kristi ant to minkšto žolynų ir žiedų kilimo, giliai į plaučius įkvėpti kvepiančio vasaros oro ir užmigti, leistis į vasarvidžio sapno kelionę.

Vaizdai sapne ryškūs, įtaigūs. Lyg viskas vyktų iš tikrųjų, tik kitame laike, kitoje erdvėje. Ten, kur nubunda kūrinių veikėjai: tobulų proporcijų graikiškos skulptūros, galingi minotaurai, deivės, egzotiški gyvūnai. Gamtos gyvastis, kaip eliksyras, prikelia jų dar sapno kaustomus kūnus, kurie po truputį pradeda judėti. Stebėti šiuos vaizdus – lyg atrasti paslaptį, kurią norisi pasilaikyti sau.

Kaip smulkiu teptuku su atida ir atsidavimu dailininkė tapo kiekvieną žolės stiebą, žalią lapą, gėlės žiedą, tiksliai atkartoja medžio šakų judesius ar išvirtusio kamieno šaknų linkius, taip dėmesingai žiūrovas įsižiūri į kiekvieną smulkią detalę ir paveiksluose ar guašu pieštose kompozicijoje ieško ribų, kur baigiasi tikrovė ir prasideda sapnas, kur keičiasi erdvė, laikas pradeda tekėti kitaip. Atsiveria naujas gražus pasaulis.

Kas? N. Levkovskos paroda „Vasarvidžio nakties sapnas“.

Kur? Kauno rajono muziejuje.

Kada? Veikia iki liepos 2 d.

Ekspozicija sulaukė ypatingo keliautojų susidomėjimo, nes daugiau nei 1 200 km ilgio Šikoku piligrimystės kelias jungia 88 šventyklas ir daugybę kitų šventomis pripažintų vietų. Pirmoji piligrimų kelionė Šikoku keliu dokumentuota XII a., tačiau plačiau išpopuliarėjo tik XVII amžiuje.

„Šis tūkstančio metų senumo kelias nėra toks plačiai žinomas kaip Šv. Jokūbo kelias (Camino de Santiago de Compostela). Pagrindiniai šio kelio šventyklų lankytojai yra japonai, bet net 90 proc. jų keliauja transportu ir tik 10 proc. pėsčiomis, iš jų tik 3 proc. užsieniečių, todėl pėstieji pelno ypatingą vietinių gyventojų pagarbą. Kelionių knygos, kuriose registruojami šventyklų kaligrafiniai įrašai ir antspaudai, yra brangi relikvija, perduodama iš kartos į kartą“, – apie Šikoku piligrimystės kelią ir tradicijas pasakojo E. Karalius.

Pagrindiniai šio kelio šventyklų lankytojai yra japonai, bet net 90 proc. jų keliauja transportu ir tik 10 proc. pėsčiomis.

 

Pasak parodos autoriaus, visos fotografijos užfiksuotos telefonais ir atspausdintos ant japoniško popieriaus WASHI, kuris įtrauktas į UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

E. Karalius su žmona – pirmoji sutuoktinių pora iš Lietuvos, nuėjusi visą kelią „Shikoku 88 Temples“ per 49 dienas, aplankiusi visas kelyje esančias šventyklas ir sugrįžusi į pradinį tašką, taip apėjusi visą salą ratu.

Festivalis vyks Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje. Festivalio tema – augalija.

„Obelynės Žolinė 2022“ programa:

Rugpjūčio 14 d. (sekmadienis)

Nuo 18 val. – nemokamas muziejaus lankymas, ekskursijos.

19.30 val. – Mariaus Lasinsko, VDU ŽŪA doktoranto, vaistažolininko, knygų apie vaistažoles autoriaus, edukacinė paskaita „Vaistažolių nauda sveikatai“.

21 val. – festivalio atidarymo koncertas „Sveiki gyvi, sveteliai“ (kiekvienas ansamblis atlieka po vieną prisistatymo kūrinį).

23 val. – Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ programa „Folkloro vyšnios Sūduvoj“.

24 val. – „Naktinėjimai Obelynėje“. Ansamblių pasirodymai unikaliose Obelynės sodo ir parko vietose – 10 minučių trukmės programa – dainos, šokiai, muzikiniai kūriniai.

0.45 val. – meninė instaliacija „Skambantys raštai“.

1 val. – vakaronė „Lipk ant sienų“ prie laužo, bendros dainos ir šokiai, suneštinės vaišės – naktipiečiai (keturi penki tradiciniai šokiai).

Rugpjūčio 15 diena (pirmadienis)

9 val. – pusryčiai.

10 val. – pasiruošimas: žoliavimas, vainikų pynimas, vartų ir scenos puošimas, obuolienės virimas ir skanavimas.

Nuo 11 val. – „Žolinės mugė“.

13.30 val. – baigiamasis festivalio koncertas „Žolynų ratu“ (keturi kūriniai).

15 val. – „Dėkavonė ir agapė“.

Parodą „Netikėtasis Dali“, kuri Kauno rajono muziejuje viešės iki rugsėjo 29-osios, sudaro 76 eksponatai iš privačios originalių Salvadoro Dali darbų kolekcijos: litografijos, keramika, kūriniai iš bronzos, sidabro, aukso. „Netikėtasis Dali“ išryškina pagrindinius šio pasaulyje garsaus menininko kūrybos aspektus. Anot Kauno rajono muziejaus vadovo Zigmo Kalesinsko, S. Dali kūrybiškumas yra daugiau „mąstyti“, „įsivaizduoti“, o ne „pamatyti“. Parodos tikslas – padėti visuomenei pamatyti ir suprasti, kaip Dali įgyvendina savo fantazijas ir atskleidžia požiūrį savąja ypatinga menine kalba – vaizdais, kurie dažnai būna nematerialūs, bet aiškiai jaučiami žiūrovo.

Kviesdamas į parodą, muziejus primena, kad S. Dali garsėjo gebėjimu kurti paslaptingus, intriguojančius paveikslus. Vienas pirmųjų mene jis panaudojo Freudo psichoanalizės atradimus ir siurrealistiniais darbais bei neginčijamu techniniu virtuoziškumu pelnė pripažinimą, Tai buvo „liepsnojanti asmenybė, prisiimdavusi išdykusio provokatoriaus vaidmenį“.

Dailininkas, skulptorius, autorius, režisierius ir pramogų salonų liūtas Salvadoras Domingo Felipė Jacintas Dali i Domenechas gimė 1904 m. Ispanijoje ir laikomas vienu didžiausių XX a. ekshibicionistų bei ekscentrikų. Ankstesnio jo kūrybos laikotarpio darbams, kuriuose vaizduojami tirpstantys laikrodžiai, ilgi, smailiomis kojomis drambliai, degančios žirafos, autoriaus paaiškinimas buvo toks: „Vien todėl, kad nežinau savo meno prasmės, dar nereiškia, kad jis neturi jokios reikšmės…“. Dali savo paveikslėlius dažnai vadindavo „rankomis pieštomis svajonių nuotraukomis“ ir piešė, kaip pats sakė, „tiksliai su imperialistiniu įsiūčiu, kad „susistemintų painiavą ir taip visiškai diskredituotų tikrovės pasaulį“. Nors Dali dažniausiai prisimenamas dėl savo tapybiškos kūrybos, per ilgą karjeros laikotarpį sėkmingai bendradarbiaudamas su Luisu Bunueliu ir Alfredu Hitchcocku, jis puikiai įvaldė skulptūrą, grafiką, madą, reklamą, rašymą, sėkmingai kūrė filmus.

Parodos eksponatai atspindi Lietuvos žemėlapių evoliuciją iki XVIII a. pabaigos.

Per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius muziejai, bibliotekos, aukštosios mokyklos ir privačios meno galerijos surengė daugiau nei dešimt senųjų žemėlapių parodų ir išleido keletą leidinių šia tema. Visas parodas ir leidinius jungė vienas bendras bruožas – eksponuojama labai daug skirtingų senųjų žemėlapių, kuriuose vaizduojama Lietuva, tačiau dauguma jų nėra tik Lietuvos žemėlapiai.

Lietuviškai tematikai gali būti priskiriami Europos, Rytų Europos, Skandinavijos, Rusijos, Prūsijos, Abiejų Tautų Respublikos ir kiti žemėlapiai, tačiau Lietuvos žemėlapiais vadintini tik tie, kurių pavadinime yra Lietuvos vardas ir kurių kartografiniame vaizde vyrauja šiuolaikinės Lietuvos teritorija. Tokių priskaičiuojama 35, o įskaitant skirtingus jų leidimus – virš 100.

Parodos Kauno rajono muziejuje išskirtinis bruožas – rodomi tik Lietuvos žemėlapiai, išleisti LDK laikais, kurių pavadinime pagrindinis užrašas Lietuva ir LDK arba dabartinės Lietuvos teritorijos vaizdas.

Pirmasis Lietuvos žemėlapis buvo atspausdintas 1595 m. garsiausio XVI a. kartografo Gerardo Merkatoriaus (lot. Gerhardus Mercator, ol. Gerard de Kremer, 1512–1594) pasaulio atlaso trečiame tome. Iki 1634 m. pasirodė dar aštuoniolika to paties žemėlapio leidimų.

Nuo 1607 iki 1734 m. buvo leidžiami sumažinti Merkatoriaus vardu vadinti Lietuvos žemėlapiai, kurių išleistos trys laidos, sudarančios 30 leidimų.

Bene geriausiai žinomas Radvilos Našlaitėlio Lietuvos žemėlapis, kurį sudarė Tomašas Makovskis (lenk. Tomasz Makowski, 1575–1630) Nesvyžiuje, išraižė Heselis Gericas (ol. Hessel Gerritsz, 1581–1632) ir išleido Vilemas Jansonas Blau (ol. Willem Janszoon Blaeu, 1571–1638) Amsterdame 1613 m. Parodoje eksponuojamas šio žemėlapio vėlesnio, perdirbto leidimo (1631–1667) egzempliorius. Iš pirmojo leidimo žinomas tik vienas išlikęs egzempliorius, saugomas hercogienės Anos Amelijos bibliotekoje (vok. Herzogin Anna Amalia Bibliothek) Veimare, Vokietijoje.

Visi vėlesni Lietuvos žemėlapiai buvo sudaryti sekant šiuo aukščiausio lygio kartografijos kūriniu. XVII–XVIII a. išleisti Lietuvos žemėlapiai papildyti nauja geografine informacija, be to keitėsi jų apipavidalinimas, plėtėsi leidybos geografija, atsirado specializuotų žemėlapių.

Parodoje taip pat pristatomi svarbiausi leidiniai, kuriuose reprodukuoti ir aprašyti senieji Lietuvos žemėlapiai: Lietuvos nacionaliniame muziejuje 1999 m. surengtos parodos pagrindu paruoštas reprezentacinis albumas Lietuva žemėlapiuose (2011), iš Vilniaus kilusio lenkų kolekcininko Tomašo Nievodničanskio (lenk. Tomasz Niewodniczański, 1933–2010) žemėlapių kolekcijos, saugomos Varšuvos karalių rūmose, katalogas Imago Poloniae (2002); Vilniaus advokatų kontoros Ellex-Valiūnas žemėlapių rinkinio albumai Delineatio Lituae (2009) ir Lituania in Atlantibus (2011) bei kitos kartografijos istorijos knygos.

LDK žemėlapių paroda Kauno rajono muziejuje bus atidaryta liepos 6 d., 16 val. ir veiks iki rugpjūčio 8 d.

Antradienį jie pristatomi žiniasklaidos atstovams, o ateityje rankraščiai bus prieinami muziejaus lankytojams Raudondvaryje.

Autentiškų J. Naujalio dainų gaidų rankraščių, nuotraukų ir gaidų sąsiuvinių muziejaus įsigijo iš privataus kolekcininko. Tarp įgytų dokumentų – aštuoni gaidų rankraščiai, trys iš jų identifikuojami kaip rašyti paties kompozitoriaus, taip pat kelios Naujalių šeimos nuotraukos.

Kompozitoriaus rankraščiai eksponuojami dar keliuose Lietuvos muziejuose.

„Jų yra nedaug, todėl tai yra mums patiems ir Lietuvai kultūrine prasme – atradimas“, – sako muziejaus vadovas Zigmas Kalesinskas.

J. Naujalis (1869 – 1934) žinomas kaip vienas pirmųjų profesinės muzikos kūrėjų, žymiausias to meto Lietuvos vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas ir muzikos mokyklos įkūrėjas, pirmojo lietuviško knygyno Kaune steigėjas, lietuvių muzikinės spaudos pradininkas, pirmųjų lietuvių dainų švenčių organizatorius ir dirigentas.

2019 metais bus minimos 150–osios J. Naujalio gimimo metinės.

Kaip BNS sakė Kauno rajono muziejaus vadovas Zigmas Kalesinskas, sode vis dar galima rasti paties garsiojo gamtininko sodintų ir jo skiepytų obelų bei kitų vaismedžių, čia auga išskirtinė retų augalų įvairovė.

„Yra galimybė atstatyti senąsias mūsų obelų veisles Obelynėje – o jų buvo auginama keletas, paties Tado Ivanausko sodintas. Būtent šiame sode auga dar ir šiai dienai kai kurie medžiai. Jie yra be galo seni, kai kuriuos jau reikia naujus sodinti, dalis pasenusių medžių yra iškirsti. Tikslas būtų atstatyti visą sodą: senas obelis, kurios tinkamos, išgenėti, atjauninti ir palikti kaip savotiškus reliktus. O tų, kurios iškirstos, vietoje, pasodinti naujas jaunas obelaites“, – kalbėjo Z. Kalesinskas.

Projekte, kurio bendra vertė siekia apie 120 tūkst. eurų, numatyta surinkti senąsias sodo, daržo ir gėlynų augalų veisles, padauginti jas ir pasodinti Obelynėje, atgaivinti senovinius vaisių ir daržovių perdirbimo produktus.

Taip pat planuojama sodą sutvarkyti taip, kad jis būtų patogus lankytojams.

„Esame pasiruošę per artimiausius dvejus metus šį muziejų padaryti patrauklų visuomenei“, – kalbėjo Z.Kalesinskas.

Memorialinę T. Ivanausko sodybą sudaro į kultūros vertybių registrą įrašytas gyvenamasis namas-muziejus, sodininko namas ir paukštidė bei keturių hektarų sodas su parku, paskelbtas respublikinės reikšmės gamtos paminklu.

Kauno rajono muziejui ši sodyba buvo perduota pernai metais. Ankstesni sodo savininkai, pasak Z. Kalesinsko, fiziškai nebepajėgė pasirūpinti didžiule teritorija, todėl sodas, nepaisant pavienių asmenų ir visuomeninių organizacijų pastangų, buvo gerokai apleistas.

Dabar jis jau antrus metus yra pamažu tvarkomas, čia vyksta talkos, genimi ir prižiūrimi jame augantys vaismedžiai.

T. Ivanauskas Obelynėje sukaupė vieną turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Obelynėje auga vieni iš seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis ir nuo 1959 metų čia auganti metasekvoja.

Parko kolekcijoje yra 250 rūšių ir formų lapuočių, 59 rūšių ir formų spygliuočių. Obelynės dendrologinis parkas naudojamas Aleksandro Stulginskio universiteto studentų mokomosioms praktikoms ir pasitarnauja tiriamiesiems darbams.

Projektas, kuriame bendradarbiauja Lietuvos Sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno rajono muziejus bei Latvijos valstybinis sodininkystės institutas ir Rundalės pilies muziejus, taip pat numato sukurti bendrus turistinius maršrutus, supažindinančius su senovinėmis vaismedžių ir augalų veislėmis ir produktais.

Kauno rajono savivaldybės taryba artimiausiu metu svarstys sprendimo projektą, kuriuo siūloma skirti 14,6 tūkst. eurų finansavimą šio projekto įgyvendinimui. Tai sudaro 15 procentų reikiamos sumos, likusią planuojama gauti iš Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos.