Kęstutis Dvareckas

Narkotikų virusas plinta – medikai kasdien sulaukia bent vieno apsinuodijusio nepilnamečio 38

Narkotikų virusas plinta – medikai kasdien sulaukia bent vieno apsinuodijusio nepilnamečio 38
Dauguma „Gabijos“ gimnazijos mokinių pertraukas leidžia žaisdami lauko tenisą, bendraudami, naršydami internete. Tačiau daugėja nepilnamečių, kurie renkasi kitokias pramogas. Pasak medikų, kiekvieną dieną sulaukiama bent vieno narkotinėmis medžiagomis apsinuodijusio nepilnamečio. Neretai apsvaigusius jaunuolius tenka tramdyti ir policijos pareigūnams.

„Praranda sąmonę, įkrenta į komos būseną. Arba būna agresyvūs, mušasi, todėl kartais prireikia policijos pagalbos, kad juos sutramdytų ir jie nepadarytų žalos sau ar aplinkiniams“, – sakė Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydytoja Veslava Žukovskaja.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Gabijos“ gimnazijos direktorė tikina, kad didžiausia problema – elektroninės cigaretės, o ne narkotikai. Anot jos, šioje gimnazijoje nebuvo nė vieno atvejo, susijusio su narkotikų vartojimu.

„Tikrai nebuvo tokių atvejų. Tai parodo turbūt tik statistika. Mums svarbiau išsiaiškinti priežastis, kada tie vaikai vartoja ir kokios galimybės“, – teigė „Gabijos“ gimnazijos direktorė.

Pernai Marijampolėje į ligoninę buvo paguldyta nepilnametė, apsinuodijusi narkotikais. Tyrėjai išsiaiškino – elektroninės cigaretės skystyje, kurį rūkė mergina, rasta pavojingų priedų. Bet, pasirodo, kad tyrėjai ir policija įsikiša tik tuomet, kai gauna pranešimą apie incidentą ir galimą nusikaltimą. Paklausta apie vykdomus reidus gimnazijose, direktorė papurto galvą.

Liūdina, gal labiau gąsdina tai, kad jaunėja besikreipiančiųjų amžius su labai nedideliu vartojimo stažu. Tačiau pasekmės nenusileidžia ir senbuviams.

„Ne, tokių policijos reidų neturėjome“, – tikino gimnazijos direktorė.

Tačiau jei reidas būtų ir pareigūnai ką nors blogo rastų, nepilnametis yra neliečiamas, o atvejis būtų perduotas į savivaldybę. Už nepilnametį atsako tėvai. O apie tai, kad tokiose situacijose tėvai paliekami vieni, sako ir dvi paaugles auginantis Arūnas. Anot jo, problemą mokyklos ignoruoja.

„Sakyčiau, trūksta šiek tiek centralizuoto požiūrio ir išeskalavimo, kad mes tikrai turime iššūkį ir su juo reikia kovoti. Neturėtume laukti, kol atsitiks kažkas ir tada kovoti su pasekmėmis, paliekant tėvus vienintelius kaltus už vaikus, kurie turėtų rūpėti mums visiems“, – teigė Arūnas Penkaitis.

Bet poreikio nuolat tikrinti mokinius dėl narkotinių medžiagų nemato net ir pati Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

„Na, matyt, visada yra dvi pusės. Viena pusė yra reagavimo, patikrinimo. Mokykla ir anksčiau turėjo tokią galimybę. Turi galimybę ir dabar įsitikinti, ar mokinys su savimi neturi kažkokių draudžiamų daiktų. Tam yra nustatyta procedūra. Ir tai turi būti daroma, jeigu kyla įtarimų“, – komentavo ministerijos kancleris Julius Lukošius.

Visuomenės sveikatos biuro atliktas tyrimas atskleidė, jog net 15 proc. mokinių yra nors kartą gyvenime vartoję kanapių. 5 proc. iš jų – per pastarąjį mėnesį. Priklausomų asmenų bendruomenės centras sulaukia vis daugiau nepilnamečių lankytojų.

„Liūdina, gal labiau gąsdina tai, kad jaunėja besikreipiančiųjų amžius su labai nedideliu vartojimo stažu. Jei anksčiau kreipdavosi 25–40 metų amžiaus žmonės, tai dabar ateina jaunimas, tačiau pasekmės nenusileidžia ir senbuviams“, – sakė priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovas Kęstutis Dvareckas.

Šešių mėnesių reabilitacijos programą siūlančios bendruomenės vadovas pastebi, kad kas antras lankytojas vėl įklimpsta į priklausomybę.

„Praėjusių programą ir atkritusių tikrai yra nemažas procentas. Susirgti priklausomybe šansų turime visi. kiriamės tik tuo, kiek reikia stengtis. Vieniems pavyksta greičiau, kitiems tenka ilgiau eksperimentuoti“, – teigė K. Dvareckas.

Specialistų teigimu, daugelis nepilnamečių net nežino ir nesuvokia vartojamų medžiagų poveikio jų sveikatai.
„Skirtingų Spalvų“ renginyje kalbėjęs kunigas: alkoholizmas – tai ne kova 2

„Skirtingų Spalvų“ renginyje kalbėjęs kunigas: alkoholizmas – tai ne kova 2
Pokalbio pradžioje paklaustas, kaip pavyko pripažinti, kad yra priklausomas, laidos svečias atvirai pasidalino istorija, kai, jau būdamas kunigu, buvo sulaikytas girtas už vairo ir pateko į areštinę. Vėliau pažymi, kad patekus į nelaisvę priklausomas asmuo negauna tinkamos pagalbos, o ir išėjus į laisvę sunku pačiam jos rasti.

K. Dvareckas taip pat atkreipia dėmesį į artimųjų vaidmenį priklausomo asmens gyvenime. Anot jo, dažnai nutinka, kad artimieji daugiau kenkia, nei padeda: „Didžiausia artimųjų bėda – „ką žmonės pagalvos“. Artimasis puola naikinti bet kokias alkoholizmo pasekmes, o kuo ilgiau leidi priklausomam žmogui nejausti pasekmių – tuo ilgiau leidi jam skęsti priklausomybėje. Artimieji aptarnauja tave ligoje, kad galėtum sirgti.“

Pokalbio metu taip pat aptarti priklausomybių gydymo būdai, visuomenėje susiformavusios normos bei priklausomų asmenų integracija į visuomenę. „Labai svarbu kalbėti tokiomis temomis ir keisti visuomenėje nusistovėjusias normas. Juk alkoholikas ar narkomanas taip pat yra žmogus, tik nebematantis gyvenime šviesos. Reikia parodyti, kad šviesa yra, pagalba yra“, – teigia renginio organizatorius D. Stankevičius.

Didžiausia artimųjų bėda – „ką žmonės pagalvos“. Artimasis puola naikinti bet kokias alkoholizmo pasekmes, o kuo ilgiau leidi priklausomam žmogui nejausti pasekmių – tuo ilgiau leidi jam skęsti priklausomybėje. Artimieji aptarnauja tave ligoje, kad galėtum sirgti.

Aptartas priklausomybes įveikęs vakaro svečias dabar tai padeda padaryti ir kitiems. Jo įkurta priklausomų asmenų bendruomenė „Aš esu“ padeda žmonėms, kovojantiems su priklausomybėmis.

Pokalbio pabaigoje iniciatyvos autorius D.Stankevičius Kęstučiui įteikė rankų darbo marškinėlius, kuriuose atsispindi jo istorija. Juos įsigyti ir taip prisidėti prie labdaros, paremti „Skirtingų Spalvų“ iniciatyvą galėsite jau nuo spalio 20 d.

Pasikalbėjimus vainikavo aktoriaus bei atlikėjo Manto Bendžiaus koncertas.

Renginio organizatoriai „Skirtingos Spalvos“ kviečia sekti jų veiklą socialiniuose tinkluose „Facebook“ bei „Instagram“ ir taip susipažinti su žmonių istorijomis bei sužinoti apie ateityje vyksiančius renginius.

Pilną pokalbio įrašą „YouTube“ platformoje galėsite pamatyti jau spalio 21 d
Teoriškai – ruošiamės džiaugsmui, praktiškai – nėra kada: Kalėdų žinia kiekvienam 1

Teoriškai – ruošiamės džiaugsmui, praktiškai – nėra kada: Kalėdų žinia kiekvienam 1
Kaip interviu Eltai sakė kun. Kęstutis Dvareckas, tai labiau apie mus nei Dievo gimimą, kurį pastebim paskiausiai, jei pastebim.

Likus kelioms dienoms iki Kalėdų, apie tai kalbėjo ir popiežius Pranciškus, kviesdamas nepaversti Kalėdų supasaulėjusiu įvykiu, nepašalinti iš jų pagrindinio veikėjo, kaip tąkart, kai jis „pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“.

„Jėzaus gimimas - tai ne iš židinio sklindanti maloni šiluma, bet istoriją sukrėtęs dieviškasis šiurpulys. Kalėdos - tai nuolankumo pergalė prieš aroganciją, paprastumo - prieš perteklių, tylos - prieš triukšmą, maldos - prieš tik sau skiriamą laiką, Dievo - prieš manąjį aš“, - trečiadienio audiencijoje sakė popiežius.

Poreikis ypatingo savęs ir kur tai nuveda? Kodėl džiugaus laukimo laiku vadinamas Adventas dažnam nė iš tolo tokio neprimena, ELTA klausė priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjo kun. K. Dvarecko.

- Kodėl teoriškai ruošiam save džiaugsmui, o praktiškai - nėra kada?

- Kai Marija su Juozapu beldėsi į žmonių duris irgi girdėjo, kad nėra vietos. Šiandien pridurtume, kad nėra ir laiko, nors, turėdami nevienodai vietos, laiko visi turime tiek pat.

Mes kartais juokaujame, kad vienintelis gimtadienis, kuriame jubiliatas trukdytų, - Kalėdos. Atrodo, Jis čia mažiausiai reikalingas: tai mes išdidėjam, varžomės eglėmis, dovanomis.

Mes kartais juokaujame, kad vienintelis gimtadienis, kuriame jubiliatas trukdytų, - Kalėdos. Atrodo, Jis čia mažiausiai reikalingas: tai mes išdidėjam, varžomės eglėmis, dovanomis, nuo autentiško bendravimo bėgdami į kalėdinius vaidinimus, kurie tik išvargina.

Vienas bičiulis sakė, kad Lietuvoje Kalėdas apskritai uždraustų - paliktų tik Kristaus Karaliaus šventę ir Velykas. Nes mes norim griežtos rankos - Dievo visatos valdovo su žaibais ir perkūnais, įsiveržiančio ir įvedančio tvarką. Tačiau per Kalėdas Dievas ją apreiškia kūdikio riksmu, bejėgiškumu.

Mūsų logika mus apgauna. Išeitis glūdi mažuose dalykuose, bet tiek esame įsikibę grandiozinių dalykų, kad nelieka laiko ir jėgų daryti, ką galim, todėl vis labiau nusiviliam Dievu, savimi, valstybe ir kuo tik nori.

Kunigas Kęstutis Dvareckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Dievas per Kalėdas parodo veikimo drauge galią, Jį priėmus kaip trapų, mažą. Kai ką nors augini, tai tave patį augina. Žiūriu, kaip mano sesuo paaugo tapusi mama - jokie mokslai, psichologijos kursai tiek negali duoti.

- Prieš šventes kulinarijos knygos šluote šuojamos, populiariausi vaistai - virškinimui gerinti.

- Reikėtų klausti visuomenės tyrinėtojų, kodėl susitikimo, buvimo kartu džiaugsmą norime išreikšti besaikiu dosnumu ant stalo ir net prievartavimu valgyti. Gal taip yra todėl, kad labai badavę esame praeityje?

Po Kūčių, Kalėdų bendruomenės „Aš esu“ draugai mums veža galybes to, kas jų vos nepribaigė.

Neapskaičiuojami ne tik maisto, bet ir alkoholio kiekiai. Niekas nesako, kad taurė vyno ar kito gėrimo bičiulystei išreikšti kažkas blogo. Svarbu saikas.

- Jo trūksta ne tik švenčiant. Kas dirba - persidirba, norintys padėti - patys ant išsekimo ribos.

- Šaknis, apie kurią man pačiam nesinori kalbėti - pasitikėjimo Dievu trūkumas. Galvoji, kas kitas, jei ne aš. Susidievinimas.

Kai aš esu viskas, kai tu be manęs - prapuolęs, kyla susireikšminimo pavojus. Jeigu galvoju, kad viskuo turiu pasirūpinti - savimi, ateitimi, vaikais, draugais - aišku, viskas bus be saiko.

Jėzaus Kalėdų žinia - daryk, ką aš kviečiu, daryk, kiek gali ir bus gerai. Visa kita aš pridėsiu.

Jis kalba apie laukų lelijas, kurioms nereikia dizainerio paslaugų ar įtaigių maskuočių, kad grožis išryškėtų. Jei pasirūpina padangių sparnuočiais, kodėl netikim, kad gali ir nori pasirūpinti mumis?

Galvodamas, kad Dievas išėjo užtarnauto poilsio ir paliko mane vieną tvarkytis, galiu pulti į paniką, darboholizmą.

Lietuvoje žmogus gali didžiuodamasis sakyti, kad dirba kaip arklys. Bet jei Dievas būtų norėjęs, kad dirbtum kaip arklys, būtų arklį ir sukūręs. Bet ne, sako - dirbk kaip žmogus, ilsėkis kaip žmogus, būk žmogus. Nieko daugiau iš mūsų niekas nesitiki. Bet jei mes patys išsiplečiame iš krantų, kai būti tiesiog žmogumi iššūkis - per menkas, pradedam būti visagalinčiais (Dievo savybė), visažinančiais (Dievo savybė), naujomis formomis atgyja Ievos ir Adomo noras prilygti Dievui.

Kai mano meilė sau pačiam - hiperreikli ir sekinanti, o ne puoselėjanti, auginanti, ir kitą taip myliu. Tik niekaip nesuprantu, kodėl jis nuo mano meilės bėga. Aš gi šitaip myliu, o jis - vos kvėpuoja.

Bendruomenėje „Aš esu“ sulaukiam žmonių, kurie klausia, kodėl kitas toks nedėkingas, nors šitaip mylimas. Įsidrąsinęs kartais pasakau: „Na, žinot, jeigu man reikėtų su jumis gyventi, ir jūs mane taip mylėtumėte, irgi bėgčiau, nes visų pirma jūs pats savimi visiškai nesirūpinate, tarsi už savo gyvenimą nesiruošiate atsiskaityti Dievui. Antra - labai traumuoja, slopina, sutraiško „aš geriau žinau, kaip tau gyvent“.

- Sulaukiate žmonių, kurie nuoširdžiai stengiasi sąmoningai gyventi, atsakingai vaikus auginti, dirbti, uždirbti, spėti ir palūžta?

- Daug kas nueina į alkoholizmą, vaistus. Neturi laiko pailsėti. Mane labai liūdina reklamos, kuriose peršama mintis, kad peršalus tu net negali sirgti - neturi laiko, teisės, tavęs taip reikia.

Gali pasiimti greitąjį kreditą iš savo organizmo, bet paskui neverk dėl palūkanų. To susireikšminimo tikrai labai daug, todėl žmonės išsenka.

Jėzus mėgdavo kartoti nemalonią diagnozę - turi ausis, bet negirdi, turi akis, bet nemato. Mes taip pat dažnai nematome akivaizdžių dalykų, nors labai išmanūs ir pabrėžtinai protingi. Jei taip, kodėl šimtąjį kartą lipu ant to paties grėblio ir manau, kad bus kitaip?

- Tai ką daryt?

- Nieko. Pirmas Dievo kvietimas žmogui vis dėlto ne daryti, o klausyti.

Dievas galvoja, kaip sunokinti vaisius, o mes - apie produkciją: kaip pagreitinti gamybos procesą. Todėl ir esame produktyvūs, o ne vaisingi.

Kartais realybėje, kurioje esam, verta nustoti irkluoti ir įsiklausyt - į aplinką, save, savo savijautą. Kad veiksmas būtų atliepas, o ne - darysiu bet ką, gal pataikysiu.

Jei labai muistysiesi įsmukęs į pelkę, trauks gilyn. Įsiklausęs daryk ką gali. Visa kita palik tam, kuriam tu labai rūpi, kuris tave myli ir kuris tavo pastangoje duos rezultatą. Tau reikalingą, nors nebūtinai tą, kurio tu pats nori.

- Adventas irgi apie tai?

- Man gražiausias Advento simbolis - nėštukės, kurios laukiasi. Turėjau pažįstamą, kuri staigiai metė rūkyti. Kodėl? Sako, nes sau kenkti galiu, o tam, kurį myliu - niekaip.

Todėl man atrodo, kad Adventas skirtas ne save bausti, o gal tiek nebekenkti sau. Taip pat - pasižiūrėti į tas savo vietas, kurias laikome tvartu, nes Dievas ateis tikrai ne per paradines duris, kur mūsų šventinės eglių šakos kabo. Jis mėgsta staigmenas ir, jeigu įvyks autentiškas susitikimas, tai ten, kur nedrąsu įkelti koją - ne tik viešai, bet ir sau pripažinti.

Man Adventas - pasižiūrėjimas, kur per šiuos metus susijaukiau ir kur tikėtina vieta laukti Jo.

Kaip kunigas džiaugiuosi, kad prieš Kalėdas ateina netradicinių žmonių. Vis viena tai padidinto jautrumo laikas. Šie žmonės dažniau paprašo laiko pokalbiams, kurie trunka daug ilgiau nei išpažintis.

- Galiu nueiti tiesiog pasikalbėti pas kunigą, jei kyla klausimų?

- Tokie pokalbiai populiarėja ir, mano, nuomone, yra vaisingi, tad verta investuoti laiko. Juose kunigas tikrai neatlieka psichologo vaidmens, tiesiog yra klausytojas, klausėjas, bendrakeleivis žmogaus paieškose.

Žmonėms nebepakanka gatavų atsakymų, jiems reikia patiems patirt, suprast, atrast. Ir čia kunigas gali patarnauti.

Būna ir klausykloje, kai jauti, kad žmogus „praplyšo“ arba tuoj tuoj „plyš“. Negali jo tokio palikti. Tada siūlai laiką susitikti, ramiai pasikalbėti, kad nereikėtų paskubomis, nes jauti, kad rimti, jautrūs, gražūs, kartais skausmingi dalykai gali atsiverti.

Būna ir klausykloje, kai jauti, kad žmogus „praplyšo“ arba tuoj tuoj „plyš“. Negali jo tokio palikti. Tada siūlai laiką susitikti, ramiai pasikalbėti, kad nereikėtų paskubomis, nes jauti, kad rimti, jautrūs, gražūs, kartais skausmingi dalykai gali atsiverti. Paprastai žmonės gražiai į pasiūlymą reaguoja, bet yra laisvi nuspręsti kitaip, tiesiog atlikti išpažintį prieš šventes.

Pabendrauti pasiruošę ir pasauliečiai, kaip yra Vilniaus Jono Pauliaus II parapijoje. Kartais žmogui užtenka paprastų dalykų - kad tu jį gerbi, girdi, kad tau dėl jo skauda. Pabūkim kartu su klausimais ir drauge ieškokim atsakymų. Aš pats kartais rekolekcijose dvasinio pokalbio mieliau einu pas pasaulietį.

Prieš šventes norėčiau padrąsinti neieškoti didelių specialistų. Viešpats Jėzus mums pažada - kas ieško, tas randa. Jeigu savo aplinkoje turiu žmogų, kuriam rūpiu, nebūtina ieškoti guru. Galim dviese susėsti prie arbatos. Nesinorėtų uzurpuoti Dievo veikimo ar dvasios vedimo tik dvasininkams. Kiekvienam sava tarnystė. Problema - kai vienas visas susiima.

- Jums ir Jūsų suburtai priklausomų žmonių bendruomenei „Aš esu“ šie metai svarbūs knyga „Nepasmerkti“, kurios pirmasis tiražas ištirpo. Ką užkabinote tokio, kad jau galvojate apie pakartotinį leidimą?

- Knygos pavadinime sąmoningai nedėjome kirčio, nes abu žodžiai - nepasmErkti ir nepasmerktI - mums gana reikšmingi ne tik kalbant apie kitus, bet apie save pačius.

Labai daug savęs smerkimo, menkinimo, užuot priėmus netobulumą ir pasirūpinant tobulėjimu.

Knygoje publikuojami gyvi liudijimai ir specialistų pokalbiai tikriausiai patraukė tuo, kad niekas neaiškina, koks tu blogas ir ką tau daryt, o leidžia labiau pažinti. Nes kai nežinai, nepažįsti, nepripažįsti savęs, realybės, nesupranti, kodėl gyvenimas komplikuojasi, tęsi kelionę į niekur. Pripažinus realybę, gimsta laisvė keistis.

Susitikimai Lietuvoje ir lietuvių bendruomenėse užsienyje parodė, kad yra labai daug mitų apie priklausomybes, neva tai pasileidimas, apsėdimas. Ieškoma greitų problemos sprendimo būdų, kurie vis iš naujo nuvilia.

Akivaizdu, kad 2500 tiražas knygai apie priklausomybę, koopriklausomybę ir sveikimo kelią - per mažas tautai, kurioje taip paplitusios įvairios priklausomybės. Mokslu, patirtimi ir žiniomis pagrįstą informaciją norisi paskleisti kuo plačiau, juolab į knygą sudėtos ne kitų šalių, o mūsų specialistų, dirbančių su priklausomais žmonėmis, įžvalgos bei patirtis.

Knygos platinimas padeda gyvuoti ir mūsų bendruomenei - įgalina tęsti reabilitaciją, integraciją žmonių, kurie jau susivokę ir norėtų daryti realius žingsnius. Aukos už knygą - lašas jūroje, bet be to lašo jūra būtų nepilna.

Gyvai platinti knygą sugalvojome dėl to, kad susitikimas naudingas ne tik tiems, kurie kviečia, bet ir mums patiems. Kita priežastis - į susitikimus atėję žmonės gali paklausti jiems rūpimų klausimų, kurių galbūt neišdrįstų užduoti. Be to, gyvai platinamos knygos žmonėms kainuoja mažiau.

- Kas nustebino susitikimuose?

- Klausimų vienodumas, jų tikrumas ir skausmas: Gal dar nėra labai blogai? Gal priklausomybė - dar nėra liga? Gal yra greitesnių išeičių?

- Ką tai rodo?

- Kad labai sunku pripažinti tiesą ne tik apie save, bet ir apie vaiką, vyrą, žmoną. Negi tai tikrai rimta? Priklausomybę norisi nurašyti į pakvailiojimus, nepripažįstant, kad jau pažeista nervų sistema, akivaizdžiai kinta ne tik paties vartojančio ar lošiančiojo psichika, bet ir jo artimiausios aplinkos.

Netiesioginę priklausomybę dar sunkiau pripažinti: „Gali būti, kad nelegalias psichotropines medžiagas vartojantis, geriantis ar lošiantis žmogus nuo to priklausomas, bet mes čia kuo dėti? Mes juk norim gero - gelbstim“, - kartoja priklausomų žmonių artimieji.

Net ir su užgeriančiu alkoholiku gyvenantis žmogus - nuolatiniame nerime. Jeigu artimasis negeria, nežinai, kada užgers. Štai dabar šventės - važiuoti ir nevažiuoti į svečius? Sakyt ar nesakyt žmogui sunkesnę informaciją? Kaip reaguos? Jeigu geria - kada ir kuo tai baigsis?

Problema ne tik nuolatinis nerimas dėl geriančiojo. Knygoje „Nepasmerkti“ kalbama apie netiesioginę priklausomybę, kad mes galime tapti aplinka, kuri padeda sirgti. Galime tapti tais, kurie lydi žmogų savęs susinaikinimo kelyje ir dar galvoja, kad daro gerą darbą.

Tenka išgirsti: „Aš tiek padariau, o jam tik blogėja“. Tačiau kartais žygdarbis - nedaryti. Nedėlioti pagalvių, nepadėti, kol neprašo.

Ne tik priklausomybių atveju, bet ir apskritai mus visus sunerimti verčia pasekmės. Jeigu toliau „varysiu“ pyragėlius, kaip „varau“, blogai baigsis. Padaręs išvadas imi keisti kasdienius įpročius.

Panašiai ir priklausomybių nuo narkotikų, vaistų, alkoholio, lošimų atvejais. Bet aplinka taip „myli“, kad sugeria viską skausmą. Tai ypač akivaizdu tėvams pas gydytojus atvežus vaikus.

Tėvai sako, kad vaikas turi problemų, o tu matai savimi patenkintą, prabangiomis ryšio priemonėmis apsikrovusį paauglį, kurio vienintelė problema - jo tėvai. Kaip pats vaikas sako, juo nepasitiki, kontroliuoja, stebi, ką daro.

Net esu sulaukęs prašymo įkalbinti tėvus pabandyti nelegalios medžiagos, kad suprastų, jog tai - nieko blogo. Tėvai prašo mesti kvaišalus, o jaunas žmogus nesupranta, kodėl turėtų.

- Ką atsakytumėte į tai?

- Kad krikščioniška, žmogiška kitam leisti rinktis net neteisingai. Žmogus turi teisę klysti ir patirti pasirinkimų pasekmių. Jų gesinimas nėra geras darbas, nors dažniausiai tam šeimos išeikvoja nervų atsargas, pajamas, nusivildami, kad su jų pagalba kitas tik giliau klimpsta.
Kunigas K. Dvareckas: stebėtina, kiek daug vaikų nori patirti blogį

Kunigas K. Dvareckas: stebėtina, kiek daug vaikų nori patirti blogį
Priklausomybė nesirenka nei lyties, nei amžiaus, ji renkasi sudaužytas širdis. Buvo laikas, kai savo bėdas dėl alkoholio kunigas K. Dvareckas slėpė net ir nuo pačių artimiausių žmonių: „Visada galvodavau: geriau mirsiu, nei kas nors sužinos. Tačiau, kai sužinojo, juk nemiriau. Ir tie žmonės, kurie galvoja lygiai taip pat, juk mato, kad gyvenu. Ateina, klausia, kelius pas mane suranda tie, kurie bijo oficialių įrašų psichologo kabinete“.

Įprasta manyti, kad priklausomybė – vieno žmogaus, konkretaus asmens liga ir bėda. „Tačiau popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad priklausomybe serga šeima, kad ši liga – nesveikų santykių pasekmė. Meilės stygiaus liga“, – sako kunigas Kęstutis, prieš septynerius metus įkūręs priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“.

Iš vaikų, iš jaunų žmonių, kurie pas jį apsilanko, kunigas sužino priežastis, kodėl jauni žmonės klimpsta į priklausomybių liūną. „Vaikai man sako, kad turi visus įmanomus daiktus, tačiau labiausiai jiems trūksta tėvų meilės. Nuo darbų pavargę tėvai klaidingai įsivaizduoja, kad nupirkę begalę daiktų, savo vaikus padarys laimingus. Tačiau vaikai negali prisiminti, kada paskutinį kartą sėdėjo savo mamai ar tėčiui ant kelių, kada nuoširdžiai kalbėjosi ar neskubėdami gėrė arbatą. Pervargę tėvai savo vaikams nebegali duoti to, kas pinigais nenuperkama ir be ko neišsivysto visavertė, sveika asmenybė“, – kalbėjo K. Dvareckas.

Pirmasis žingsnis gydymo keliu, kunigas neabejoja, yra savo bėdos pripažinimas. Kol žmogus smaguriauja, smalsauja, eksperimentuoja, problemos nemato. Jis turi galybę argumentų, kodėl vienas svaigalas geriau už kitą, kodėl išgėrus ar pavartojus kvaišalų emocijos sustiprėja. „Lankausi gimnazijose, kalbu vaikams, jie prisipažįsta, kad laužo taisykles ir ragauja blogį. Tie, kurių širdys nesudaužytos, priklausomybėms yra atsparesni, jos tarsi nelimpa prie jų, jie nesupranta kaifo, tačiau silpnesniems su blogiu kovoti gerokai sunkiau“.

Kaip tėvai turėtų suprasti, kad jų vaikas neria į priklausomybių vandenis? „Dažniausiai tai matyti, – tikina kunigas, – siaurėja vaikų interesų ratas, jie pradeda šalintis kitų, tarsi užsidaro savo pasaulyje. Jiems atrodo, kad alkoholis, kvaišalai yra vienintelis būdas pabėgti nuo netikrumo, kurį patiria. Priklausomybė yra tarsi vidinė emigracija, kuri padeda pabėgti nuo netobulos realybės“.

Laidoje „Pasaulis pagal moteris“ su priklausomybe sergančiais žmonėmis daug metų dirbantis kunigas negailės patarimų tėvams ir žmonėms, kurie mėgina išsivaduoti iš asmenybę naikinančios būsenos. Kunigui laidoje antrins „Baltijos Amerikos klinikos“ medicinos psichologė Neringa Bagdonaitė. Priklausomybėms gydyti ji naudoja modernų gydymą lazeriu.

„Labai tikimės, kad mūsų pasakojimus išgirs tie, kuriems labiausiai reikia, kurie nedrįsta pripažinti savo bėdos“, – po filmavimo kalbėjo laidos vedėjos Renata M. ir Kristina Rimienė.

„Pasaulis pagal moteris“ – šį šeštadienį 10 val. per TV3.

DAUGIAU