Apie tai plačiau pasakojo valstybinės darbo inspekcijos kancleris Šarūnas Orlavičius. 

– Ko darbdaviai jūsų klausia?

– Teiraujasi ir darbdaviai, ir patys darbuotojai. Vis kyla tos temos dėl keturių darbo dienų savaitės. Klausia, ar ir šiuo metu galima dirbti ir organizuoti tokį darbo modelį.

– Ar galima?

Tą penktą dieną nedirbsime ir gausime tą patį atlygį. Čia susitarimo dalykas.

– Tokia galimybė yra. Tik viskas priklauso nuo norų ir galimybių. Reikia žinoti, ar galima konkrečioje įmonėje, konkrečioje funkcijoje dirbti tas keturias dienas per savaitę. Net įstatyme  numatytas įpareigojimas, kad tiems darbuotojams, kurie augina vaiką iki trijų metų, jiems sutrumpinama darbo laiko norma iki 32 valandų. Aišku, tai – ne visose įmonėse, o tik biudžetinėse įstaigose. Kita opcija – skaudesnė darbuotojams, nes galima sutrumpinti darbo laiką. Galima susitarti, kad darbuotojas dirbs mažiau valandų, bet gaus ir mažesnį atlyginimą. Kitas dalykas – tos pačios darbo laiko normos, tarkim, 40 valandų išdirbimas per trumpesnį laiką. Tai darbo laiko režimo tam tikras pasirinkimas ir suskaidymas. Jeigu dabar dirbama penkias dienas po aštuonias valandas, tai galima dirbti keturias dienas po dešimt valandų. Tą penktą dieną nedirbsime ir gausime tą patį atlygį. Čia susitarimo dalykas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar kas nors jau taiko tokią praktiką?

– Taip. Žinau tokių įmonių, manau, tai – sveikintina. Tai toks pasyvus budėjimas penktadienį namuose. Įmonės neplanuoja susitikimų, jokių darbų, užduočių neduoda. Tai tokia – laisva diena, nebent reikia imtis skubių veiksmų, kad išvengtų problemų. Ir jiems už tą dieną moka. Tu gali daryti buities darbus namuose, bet jeigu paskambina darbdavys ir sako, kad reikia pagalbos, tai žmogus turi būti pasirengęs atlikti darbo funkciją.

Pervargusiam, o neretai ir perdegusiam žmogui toks pažadas atrodo patrauklus, tačiau būtina panagrinėti, kaip jis keičia jo paties, darbo rinkos ir ekonomikos apskritai perspektyvas. Ar susigundę trumpesne savaite nerasime savęs prie suskilusios geldos, kai darbo nėra visai?

Pažado esmė – įteisinti keturių dienų darbo savaitę, už kurią darbuotojui būtų sumokama tiek pat, kiek dabar už penkių dienų savaitės darbą. Kitaip tariant, žadama mokėti tą pačią algą už mažesnę sukurtą vertę. Iš kur nukris toji mana, nelabai rūpi. Nors Darbo kodeksas ir dabar leidžia susitarti dėl trumpesnės, prie žmogaus poreikių pritaikytos darbo savaitės ir individualaus darbo grafiko.

Pavojus įstrigti

Trumpos savaitės utopija populiarėja tuo metu, kai Lietuvai būtina ieškoti ekonomikos našumo rezervų ir puoselėti darbo kultūrą, kuri būtų palanki tam našumui didinti. Juk kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis. Entuziastai teigia, kad keturių dienų darbo savaitė kaip tik ir leistų tą našumą padidinti. Neva per trumpesnį laiką būtų padaroma daugiau. Ekonominėje tikrovėje rasti našumo rezervų geriausiai padeda būtinybė, kurią privačios įmonės jaučia dėl konkurencijos, kainų-kaštų žirklių ir kitų suspaudimų, verčiančių nuolat siekti išgyventi ir sukurti daugiau už mažiau. Tų suspaudimų kasdien daugėja ir atsilaikyti konkurencinėje kovoje vis sunkiau.

Privačiame sektoriuje sukurti daugiau už mažiau siekiama organiškai, o tai reiškia, kad kiekviena įmonė ir jos grandis natūraliai susitelkia į tikslą, vartotojo lūkesčius, inovuoja, taupo, ir ieško trumpesnių kelių. Būtent taip veikdamos Lietuvos įmonės sukūrė tokią gerovę, kad pagal pajamų vidurkį aplenkėme visas buvusio socialistinio bloko šalis ir priartėjome prie ES lygio. Kai konkuruojama nebe pigia darbo jėga, viskas pasidaro svarbu – darbo motyvacija ir našumas, darbo santykių reglamentavimo ypatumai (čia mūsų pagerintas Darbo kodeksas vis dar turi skaudžių trūkumų), kvalifikuotų darbuotojų apmokestinimas ir apskritai galimybė rasti darbuotojų. Dar ir geopolitinės sąlygos, kurios verčia daugelį, ypač užsienio kapitalo įmones, rimtai svarstyti, ar neverta perkelti gamybos ar paslaugų centro į konkurencingesnes vietas.

Privačiam sektoriui nereikia nurodinėti, kaip sutaupyti laiko ir kelti našumą. Ypač dabar, kai darbuotojų trūksta, ieškoma visų būdų, kaip juos motyvuoti ir sukurti daugiau su mažiau.

Kas motyvuos valdininką?

Natūralių optimizavimo variklių tikrai stokojama valstybės valdose. Juk viską lemia motyvacija, o kai jos trūksta, nebūtinai siekiama sukurti kuo didesnę vertę visuomenei ir savo klientui. Tiesą sakant, vis dar svarstoma, kas tiksliai yra valstybės tarnautojo klientas, kokią vertę jam reikia sukurti, ir koks KPI leistų taikliai išmatuoti tarnystės rezultatus. Dažni atvejai, kai tikslus nusistato patys tarnautojai ir tuomet šie garantuoja saugią rutiną, o ne paskatą optimizuoti ir pasitempti. Tarnautojas vis dar jaučiasi nuo kliento nepriklausomas, neieško grįžtamojo ryšio. Privačiame sektoriuje tai reikštų greitą fiasko, tačiau ne valstybės valdose.

Biurokratiją galima būtų pagreitinti naikinant daugybę privisusių perteklinių reikalavimų, procedūrų ir kliūčių. Nors valstybės tarnautojai pagal visus įstatymus įpareigoti juos naikinti, sistemiškai to nedaro. Nenuostabu, kad vis dar susiduriame su praėjusio amžiaus rutina, popierizmu ir biurokratija. Tik pagalvokime: džiaugiamės sparčia skaitmenizacija, o atsakymą pateikti vis dar privaloma per tas pačias 20 darbo dienų. Ne per tris, penkias, ar bent jau dešimt. O kiek trunka priimti sprendimus, nuo kurių priklauso ekonomikos pagreitis? Štai, ką reikia trumpinti, štai, kur reikia ieškoti rezervų.

Sunku patikėti, tačiau išdavus pažymą per tris dienas, kai įstatymas leidžia skirti tam 20 dienų, kai kuriose srityse galima sulaukti įtarimų dėl korupcijos ir specialiųjų tarnybų dėmesio. Bijoma trumpinti procesus, siūlyti sisteminius sprendimus ir todėl, kad tai reikš padidėjusį darbo krūvį, kurio niekas savo valia didinti nenori. Arba atleidimus, kurių visi bijo. Nors darbuotojų paklausa rinkoje lenkia pasiūlą.

Didžiulė klaida, kad, imantis viešojo sektoriaus reformos, pabijota numatyti privalomą 25 proc. biudžetų sutaupymą.

Koks paradoksas – vienintelis būdas išgauti valstybės valdose esantį našumo rezervą yra asmeninis tarnautojo suinteresuotumas. Kai jis atsiranda, gali paaiškėti, kad kai kuriems procesams pakanka dviejų ar net ir vienos dienos, o kai kurių galima visiškai atsisakyti. Štai, ko reikia imtis, kai ieškoma papildomų išteklių šalies gynybai.

Taupymo išraiška

Noras sutrumpinti darbo savaitę yra natūrali žmonijos siekio taupyti energiją išraiška. Būtinybė atlikti darbą greičiau, visur ieškoti trumpesnių kelių (angl. shortcut) yra varomoji progreso jėga. Kai valstybės valdose stokojama natūralaus poreikio eiti trumpesniais keliais, tų valdų šeimininkas – valstybė – privalo sukurti spaudimą ir įgyti būtiną pagreitį – dėl mūsų visų.

Iš dangaus krintantis laikas, kaip ir pajamos, kurių nereikia uždirbti, iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliai. Prašydami iš politikų šios manos, mes tampame panašūs į vaikus, svajojančius pabėgti iš pamokų. O paklausti, nežinome, kodėl – nes visi bėgo. Kai ekonomikai reikia išlikti konkurencinėje kovoje, arba tiesiog – išlikti, svajonės apie trumpesnį darbą gali nuvesti mus prie suskilusios geldos, kai darbo tiesiog nėra.

„Trumpos kelionės, išvykos, taip, laisvas laikas tikrai praverstų“, – teigė mergina.

„Manyčiau, taip. Mes šiaip patys esam ne iš Lietuvos, esam iš Airijos ir dirbam keturias dienas per savaitę. Labai patogus dalykas. Turi daugiau laiko laisvalaikiui su šeima. Aš turiu laisvą pirmadienį, tai gali atlikti reikalus, jeigu reikia, daugiau gali ir pašvęsti. Tom keturiom dienom dirbi valandėle ilgiau“, – pasakojo praeiviai.

„Vidurį savaitės, kokį trečiadienį, pavyzdžiui. Man asmeniškai, bent jau“, – į klausimą, kuri diena turėtų būti laisva atsakė vaikinas.

Naujausių apklausų duomenimis, daugiau nei 51 proc. pageidautų keturių dienų darbo savaitės. Tik ar tam ryžtųsi darbdaviai? Apie tai LNK žurnalistas kalbėjosi su Verslo konfederacijos prezidentu Andriumi Romanovskiu.

– Ar nėra lietuvių norai didesni už darbdavių galimybes?

– Aš esu nustebęs, kad tiek mažai žmonių norėtų dirbti trumpiau. Tikėjausi, kad 100 proc. bus. Bet tikriausiai iš apklausos duomenų mes matome, kad jaunimas yra labiau norintis dirbti mažiau už tą patį atlyginimą ir tai tikriausiai susiję su tam tikra menka patirtim darbo rinkoje. Tuo tarpu iš apklausos duomenų matosi, kad vidutinio arba vyresnio amžiaus žmonės supranta, kad trumpesnis darbas galėtų reikšti ir mažesnes pajamas. Aš vis dėlto galvoju, kad šita tema tokia truputį iš futurizmo. Negali paneigti, kad tikriausiai taip bus, bet kad tai būtų artimiausios ateities klausimas, na, labai stipriai abejočiau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar kažkaip keistųsi darbdavių požiūris, jeigu būtų tas 100 proc., jeigu lietuviai aktyviau to norėtų?

– Na, vėlgi, jeigu manęs klaustų, ar aš norėčiau dirbti mažiau ir uždirbti tiek pat, manau, atsakymas, be abejonės, būtų teigiamas. Bet yra ekonominė realybė, kad visos Europos Sąjungos šalys ir dauguma pasaulio šalių dirba pagal penkių dienų darbo savaitę. Nes kai kurios Azijos šalys dirba šešias dienas per savaitę. Yra įmonių ir Lietuvoje, kurios apie tai galvoja.

– Na, bet yra tokių valstybių, šiandien galime kalbėti apie Dominikos Respubliką, kurioje dabar prasidėjo eksperimentas – pusę metų darbuotojai galės dirbti keturias dienas per savaitę. Kaip galvojate, kuo baigsis tas eksperimentas, ką pasirinks Dominikos Respublika? Ir ar mes galėtume į ją žiūrėti ar čia vėl yra kultūriniai skirtumai, darbo našumo skirtumai?

Bet visą laiką geriau dirbantis žmogus negu nedirbantis. Tai tada tas kalbėjimas apie keturių dienų darbo savaitę gali būt realus.

– Dominikos Respublika yra sala ir sunku žiūrėt, nes, pavyzdžiui, mes, kaip Lietuva, ypatingai eksportuojanti tiek paslaugas, tiek prekes, esam labai priklausomi nuo mūsų partnerių tiek Europos Sąjungoj, tiek kitose šalyse. Jeigu tavo visi partneriai, kur tu pardavinėji prekes, paslaugas, gyvena pagal penkių darbo dienų savaitę, be abejonės, bus gerokai sunkiau. Toks eksperimentas nenaujas, ispanai darė tokį eksperimentą su Europos komisijos pagalba, kur valstybinės institucijos dirbo trumpiau. Ir jis buvo pripažintas kaip nepavykęs eksperimentas. Nes pagrindinė problema buvo, kad žmonės tikisi gauti paslaugas penkias dienas per savaitę, ypatingai iš viešųjų institucijų. Tai yra tikriausiai mūsų gyvenimo būdo iššūkiai. Tai ne vien iššūkis darbdaviams, bet ir mums kaip gyventojams. Tai keistų mūsų mąstymą, kaip mes gyvename ir kol kas, panašu, kad vis dar yra noras gyventojams gauti paslaugas septynias dienas per savaitę, uždirbti daugiau, o ne dirbti mažiau.

– Galbūt robotizacija, skaitmenizacija tai pakeis?

– Aš net labiau kalbėčiau apie dirbtinio intelekto poveikį. Bet mes vėl kalbam apie tam tikrą futurizmą. Jeigu dirbtinis intelektas pasiteisins ta prasme, kad jis bus pigi priemonė, tai gali teoriškai susidaryt situacija, kada atsilaisvins darbo jėgos dalis. Bet visą laiką geriau dirbantis žmogus negu nedirbantis. Tai tada tas kalbėjimas apie keturių dienų darbo savaitę gali būt realus. Bet, vėlgi, jis turės bent jau regioniniu mastu kažkaip įsivyrauti ir tikriausiai mes pamatysime. Bet kaip ir su dirbtiniu intelektu mes nežinome atsakymų kol kas, kaip bus, tai tikriausiai ir su keturių dienų darbo savaite. Tai pažiūrėsim, ar tas futurizmas išsipildys, ar ne.

„Nors matome nemažai pažangos ženklų, Lietuvoje vis dar gajus laukinės rinkos mentalitetas, kai darbuotojas traktuojamas kaip pigus instrumentas pelnui daryti, kaip tarnas. Apakinti greito pelno troškimo, darbdaviai Lietuvoje dažnai linkę nesiskaityti su savo darbuotojų interesais. O viešojo sektoriaus administratoriams taip pat būdingas polinkis galvoti apie „lėšų įsisavinimą“, „optimizavimą“ (apkarpymą, mažinimą, naikinimą), o ne apie visuomenės ir darbuotojų interesus. Ilgalaikėje perspektyvoje toks požiūris veda į nuosmukį, krizę ir susinaikinimą. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys – chaosas sveikatos priežiūros sistemoje“, – sako socialdemokratų Seimo frakcijos seniūnas Algirdas Sysas.

Seimui pasiūlę visą aplanką pataisų, kurios galėtų pagerinti Lietuvos žmonių galimybes sąžiningu darbu kurti orų gyvenimą, socialdemokratai sako nusivylę valdančiųjų požiūriu į darbą.

Toliau raginame Vyriausybę nemiegoti: nedelsiant tvarkyti mokesčius, amortizuoti kylančias kainas, didinti minimalųjį atlyginimą.

„Pasipriešinome konservatorių mėginimui pakeisti Darbo kodeksą taip, kad jis negaliotų darbams, susijusiems su ypatingomis situacijomis. Seimui teikėme Darbo kodekso pataisas, dėl „mamadienių“ ir „tėvadienių“, dėl mobingo darbe ir dėl darbuotojų teisės „atsijungti“ nuo darbdavio. Nuolat susiduriame su įnirtingu valdančiųjų priešinimusi“, – vardija socialdemokratų Seimo frakcijos seniūno pavaduotoja Orinta Leiputė.

Frakcijos narys Gintautas Paluckas primena aktualijas, rodančias, kad oraus darbo principai Lietuvoje dar neįtvirtinti. „Viešinome apverktiną medikų, slaugytojų ir kitų sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų padėtį. Priminėme pažadukų Vyriausybei jos pažadus didinti atlyginimus mokytojams ir mokslininkams. Palaikėme „Achemos“, Vilniaus viešojo transporto darbuotojų, kurjerių protestus. Toliau raginame Vyriausybę nemiegoti: nedelsiant tvarkyti mokesčius, amortizuoti kylančias kainas, didinti minimalųjį atlyginimą“, – sako G. Paluckas.

Jis atkreipia dėmesį, kad gyventojams su siaubu laukiant šildymo kainų šoko, „Vilniaus šilumos tinklų“ generalinio direktoriaus alga, jo duomenimis, pakilo nuo 9020 iki 12769 eurų.

Socialdemokratai teigia neatsisakantys savo idėjos įteisinti keturių dienų darbo savaitę, pailginti atostogas.

Spalio 7-oji – Pasaulinė diena už orų darbą. Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacija šią dieną kviečia priminti valdžiai ir darbdaviams, kad gyventojų užimtumas, galimybė darbu užsitikrinti orų gyvenimą, yra ne tik ekonominio stabilumo, bet ir socialinio teisingumo pagrindas.

Beveik 80 proc. „Vilniaus šilumos tinklų“ darbuotojų jau nuo sausio dirba nauju ritmu – keturias dienas per savaitę.

„Čia nėra savaime, kad įmonė paėmė ir pradėjo dirbt keturias darbo dienas. Esmė ir tikslas darbuotojams iškeltas, kad mes turim padaryti ne mažiau, negu padarydavom per penkias darbo dienas. Mes tą ir darom ir iš tikro matom pagal rezultatus, kad netgi daugiau darom, nei anksčiau darėm per penkias darbo dienas“, – kalbėjo „Vilniaus šilumos tinklų“ generalinis direktorius Gerimantas Bakanas.

Sutrumpinus darbo savaitę, darbo našumas esą išaugo 20 procentų. Bendrovė – viena iš pirmųjų viešojo sektoriaus įmonių, pradėjusių dirbti nauju ritmu. Pereiti prie keturių dienų darbo savaitės raginama ir daugiau įmonių. Seimo socdemai siūlo sekti Islandijos pavyzdžiu. Islandija paskelbė eksperimentą visos šalies mastu ir po kelerių metų įsitikino darbo savaitės sutrumpinimo nauda.

„Mažesnė šalis Islandija padarė ir nuo to, pasirodo, našumas padidėjo, ypač turint omeny, kad dalis žmonių netenka darbo. Tai perskirstymas darbo kitiems padidina užimtumą, tuo pačiu skatina žmogų per trumpesnį laiką padaryt geriau“, – teigė Seimo narys Algirdas Sysas.

Turėsime tokią valstybę, kuri visada turės mokėti žmogui, tiesiog, kad jis yra, egzistuoja ir nieko nedaro.

A. Sysas eksperimentą siūlo pradėti nuo socialinio sektoriaus. Čia esą darbuotojai dirba daug, bet uždirba mažai. Darbdavių atstovai darbo dienų mažinimui nesipriešintų, tačiau sako girdintys tik siūlymus, bet ne konkrečias priemones, kaip tai įgyvendinti.

„Tegul paruošia veiksmų programą, kaip bus padaryta viešojo sektoriaus pertvarka. Jeigu su tuo pačiu žmonių skaičiumi jie sukurs tą patį produktą, kodėl ne? Bet aš kol kas nematau iš jų tokio sąžiningo siūlymo. Mėgdžioti islandus daug proto nereikia“, – kalbėjo Darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas.

Socdemai siūlo trumpinti ne tik darbo laiką, bet ir ilginti atostogas. Lietuviai atostogauja trumpiausiai visoje Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, skandinavai atostogauja kur kas ilgiau – net iki aštuonių savaičių.

Verslo atstovai sako, kad jei tokie siūlymai būtų įgyvendinti, Lietuva greičiausiai bankrutuotų.

„Galbūt žmonės pagyvens trejetą, penketą metų gerai, tada nebus darbo vietų, o tada jie išvažiuos iš čia. Tai ar mes to norime? Arba turėsime tokią valstybę, kuri visada turės mokėti žmogui, tiesiog, kad jis yra, egzistuoja ir nieko nedaro. Tai čia vėl primena tą patį komunizmą, kuris niekada taip ir neatėjo ir neateis“, – sakė Pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmatas Janulevičius.

Bet daugelis vis dėlto svajoja apie tai, kaip dirbtų mažiau, o uždirbtų tiek pat.

Įsidarbinti ar surasti darbuotojus padedančios įmonės duomenimis, trumpesnė darbo savaitė ir ilgesnės atostogos jau seniai yra viena iš derybų dėl darbo temų.

„Matome, kad iš ieškančių darbo pusės prasideda tas pageidavimas vis dažniau, kad būtų galima dirbti keturias darbo dienas per savaitę, kad būtų ilgesnės atostogos. Į derybas įtraukiami ir šie punktai“, – pasakojo įmonės marketingo vadovė Rita Karavaitienė.

Privatus sektorius jau dabar pritaiko lanksčias darbo sąlygas. Ar tai galėtų būti įgyvendinta viešajame, biudžetiniame sektoriuje, abejojama. Premjerė yra sakiusi, kad diskusijos gali užtrukti daugelį metų, be to, pandemija jau ir taip įnešė nemažai pokyčių.

Premjerei klausimą apie keturių dienų darbo savaitę Seime vykusios Vyriausybės valandos metu uždavė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos atstovė Orinta Leiputė.

„Įvertinus tai, kad mūsų visuomenė vis tik sensta, socialinių paslaugų poreikis auga, krūviai didžiuliai, įvertinus ir pandemiją, o mūsų socialiniai darbuotojai yra perdegę, pervargę. Ką jūs manote apie keturių darbo dienų savaitę, be abejo, mokant už penkias ir penktąją skiriant supervizijoms, kvalifikacijos kėlimui?“ – į I. Šimonytę kreipėsi O. Leiputė.

Parlamentarė atkreipė dėmesį, kad apie galimybę įteisinti keturių darbo dienų savaitę diskutuoja ir kitos šalys, o kai kurios jau ir bando tai įgyvendinti.

Savo ruožtu I. Šimonytė suabejojo, ar Seimo narė klausdama turi omenyje būtent keturių darbo dienų savaitę visiems darbuotojams, ar tik socialinės srities darbuotojams. Premjerė sakė, kad yra įsitikinusi, jog diskusija dėl keturių dienų darbo savaitės gali tęstis dar keletą dešimtmečių.

„Manau, kad tai yra viena tų diskusijų, kaip apie bazines pajamas, kuri tęsis gal dešimt, gal dvidešimt metų“, – savo nuomonę išsakė premjerė.

Ministrė pirmininkė taip pat atkreipė dėmesį, kad pasaulis pandemijos laikotarpiu diskutuoja apie labai daug galimų darbo organizavimo pokyčių.

„Tos diskusijos tikrai vyks, jos vyks ir po pandemijos, ir dėl nuotolinio darbo, ir dėl būtinybės būti 8 val. ofise nuo skambučio iki skambučio. Akivaizdu, kad ir per pandemiją daug įmonių, netgi didžiausių įmonių pasaulyje, įsitikino, kad žmonės gali gerokai daugiau padaryti per trumpesnį laiką, jeigu jie būna tiesiog daugiau motyvuoti pasiekti konkretų rezultatą“, – sakė I. Šimonytė.

„Tai, aš manau, kad čia nėra kažkokio gero atsakymo, kuris galėtų būti kaip kažkoks teisės faktas priimtas ar vieningas sprendimas visame pasaulyje“, – pridūrė ji.

Keturių dienų darbo savaitė neįtraukta į vyriausybės programą, jos šiuo metu nėra ir darbotvarkėje, tviteryje pranešė vyriausybė. S. Marin apie atitinkamą idėją trumpai užsiminė per diskusiją 2019 metų rugpjūtį, kai ėjo transporto ministrės pareigas vyriausybei vadovaujant  Antti Rinnei.

Nėra tokio plano, veiksmų, intencijų, agentūrai „dpa“ sakė vyriausybės komunikacijos vadovė Päivi Anttikoski.

Pirmiausiai Didžiojoje Britanijoje kelios žiniasklaidos priemonės pranešė, kad S. Marin nori diskutuoti idėją dėl keturių dienų darbo savaitės. Jos citavo premjerę, teigusią, kad žmonės nusipelnė turėti daugiau laiko šeimoms, pomėgiams ar kultūrai.

Įprastas darbo laikas Suomijoje yra aštuonios valandos per dieną ir 40 valandų per savaitę. Tai įtvirtinta ir naujajame Suomijos darbo kodekse, kuris įsigaliojo šių metų sausio 1-ąją.