Mišias laikė kunigas Astijus Kungys, kuris susirinkusiesiems priminė, kuo ypatinga ugniagesių diena, kada ji pradėta švęsti ir ką svarbiausia jos proga akcentuoti.

Pasak A. Kungio, ši diena Lietuvoje buvo minima iki Antrojo pasaulinio karo, bet tik atkūrus nepriklausomybę ji tapo ir profesine ugniagesių švente, kasmet švenčiama gegužės 4-ąją.

Pagal legendą, Florijonas, vadovaudamas karių būriui, vienu kibiru užgesino degantį kaimą.

Viduramžiais Florijonas buvo paskelbtas šventuoju, gelbstinčiu nuo stichinių nelaimių ir gaisrų. Jam atminti Lietuvoje yra skulptūrų, jas galima rasti Plungėje, Švėkšnoje, Kuršėnuose, Plateliuose, Tryškiuose ir kitur.

Šiandien, gegužės 4-ąją, nuo 9 iki 19 val. Klaipėdos priešgaisrinė gelbėjimo valdyba kvies į Atvirų durų dienos renginius, kurie vyks Trilapio g. 12, Šilutės pl. 58 ir Kretainio g. 2.

Vaizduoja miesto įkūrimą

Šią išskirtinę mozaiką vienuoliai pranciškonai dedikavo Klaipėdos 770-ajam gimtadieniui, tad joje galima pamatyti miesto įkūrimo siužetą, susijusį su broliais pranciškonais – laivą, kuriuo vienuoliai atvyko, ir Kuršo vyskupą Henriką, kuris pradėjo statyti Mėmelio pilį.

Idėja sukurti šį meno kūrinį gimė pranciškonui broliui Benediktui Jurčiui. Anot jo, įkvėpimą suteikė žmonės, o suformuluotą ikonografinę temą meno kūriniu pavertė dailininkė, Klaipėdos kultūros magistrė Angelina Banytė.

Mozaikos ikonografijoje – Pranciškus Asyžietis, pranciškonų vienuolijos įkūrėjas, gyvenęs XIII a. Jį brolis Benediktas nusprendė pavaizduoti kaip sodininką, stovintį tarp Rojaus medžių su avele ant rankų.

„Šv. Pranciškus sodina teisingumo, gėrio ir taikos sodinukus. Todėl šalia pavaizduoti pasekėjai, Mažesnieji broliai (minoritai), besirūpinantys sergančiais“, – sakė pašnekovas.

Prie šios mozaikos dirbo daugiau nei šimtas Ravenos mokyklos meistrų.

Darbavosi šešis mėnesius

Į mozaikinio fasado atidengimą atvyko Vilties miesto bažnyčios architektas italas Nunzio Rimmaudo – mažytės Asyžiaus Porciunkulės koplytėlės, esančios Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bazilikos viduje, replikos autorius, o fasado šventinime dalyvavo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.

„Klaipėdos pranciškonų vienuolyno brolių užsakymą sukurti mozaikinį fasadą pagal menininkės A. Banytės paveikslą priėmė ir „dangiškai“ išpildė bizantiškosios Ravenos mozaikos įmonė, kuriai priklauso 1500 metų kauptas darbo stažas. Didžiulė ir profesionali įmonės patirtis tikrai leidžia pasitikėti Italijos meistrais. Mozaika buvo atlikta per gerus šešis mėnesius. Kiekvienas mažytis, skirtingo atspalvio smalto keturkampis sukurtas rankomis. Prie šios mozaikos dirbo daugiau nei šimtas Ravenos mokyklos meistrų“, – pasakojo brolis Benediktas.

Benediktas Jurčys. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Atspari bet kokiam klimatui

Lietuvoje montavimo darbus užbaigė Arvydo Bumblio vadovaujama įmonė „Vakarų pakrantės aidas“.

Mozaika atspari bet kokiam klimatui, todėl atsisakyta freskos, tapybos ant sienos. Nors ji būtų sukurta aukščiausios kvalifikacijos menininko, pajūrio lietūs bėgant metams ją nuplautų.

„Šio išskirtinio meno kūrinio mecenatai – ponai Martinas ir Zita Gusiatinai, jų dukra Inga. Beje, Gusiatinų šeima yra net dviejų bažnyčių fundatoriai bei globėjai: pietinėje Klaipėdos dalyje prieš keletą metų iškilo auksiniu kupolu pasipuošusi sentikių bažnyčia, o prieš dešimtmetį šiaurinėje miesto dalyje – Pranciškaus Asyžiečio šventovė. Norisi prisiminti, jog ši šeima yra ir mūsų garsiųjų vargonų, kuriuos sukūrė Klaipėdoje gimęs Garry Grodberg, mecenatai“, – tikino brolis Benediktas.

Tikimasi, kad ne tik miestiečiams, bet ir į Klaipėdą atvyksiantiems turistams ši vieta taps lankytinu objektu.

Kūrinį atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vedamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, choras (vadovaujamas vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo) ir solistai: Rosana Štemanetian (sopranas), Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas), Aurimas Raulinavičius (tenoras), Valdas Kazlauskas (bosas).

Kviečia šią muziką pajausti kartu

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis sako, kad publika atpažins koncerte nuskambėsiančias šokio spektaklyje „Faustas“ naudotas W. A. Mozarto „Requiem“ dalis. „W. A. Mozarto muzika visada tampa iššūkiu atlikėjams, jei atsakingai žiūri į tai ką darai. Tačiau W. A. Mozarto „Requiem“ kartu ir dvasinė šventė Muzikinio teatro kolektyvams: pasididžiavimas, kad mes galime publikai pateikti tokią nemarią dovaną. Manau, kad W. A. Mozarto „Requiem“ žemėje skambės, kol joje bus nors vienas muzikantas... Ir šis kūrinys kiekviename pasaulio kampelyje skamba vis kitaip, nes atliepia jį atliekiančiųjų dvasią. Kviečiu publiką kartu išgyventi W. A. Mozarto „Requiem“ ir atrasti savąjį skambesį“, – ragina maestro T.Ambrozaitis.

Anot Muzikinio teatro vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo, W. A. Mozarto „Requiem“ – patenka į garsiausių pasaulio kūrinių dešimtuką. „Jis atliekamas ne tik koncertuose, muzikinių teatrų pastatymuose, bet ir yra plačiai skamba kino industrijoje, draminiuose pastatymuose. „Requiem“ – populiarumas beribis. Neabejoju, kad akademinės muzikos gerbėjai užpildys šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią. Tai širdies šilumos kupinas, susikaupti kviečiantys kūrinys. Visus kviečiame ateiti ir išgirsti“, – ragina V. Konstantinovas.

Paskutinis Mozarto kūrinys

W. A. Mozarto paskutiniais gyvenimo metais pradėtas rašyti kūrinys, skirtas keturiems solistams, chorui ir simfoniniam orkestrui, liko neužbaigtas, tad yra apipintas paslapčių ir legendų. Viena iš jų – kad genialusis kompozitorius, rašydamas užsakytą kūrinį, turėjo nežinia iš kur atsiradusią nuojautą, kad rašo jį... savo paties laidotuvėms.

Pagal legendą, pas jį apsilankė juodai apsirengęs nepažįstamasis ir užsakė kompozitoriui parašyti gedulingas mišias. Prieš mirtį kompozitorius rašė: „Negaliu pamiršti šio nepažįstamojo, jis stovi man akyse – prašantis, persekiojantis, reikalaujantis. Aš tęsiu, nes darbas mane kamuoja mažiau negu poilsis. Nuojauta man kužda, kad mano valanda atėjo; einu į mirtį; sutiksiu ją anksčiau nei būčiau galėjęs pasidžiaugti savo talentu. Manęs laukia gedulinga giesmė, kurią aš privalau užbaigti...“

Deja, sunkiai sirgęs W. A. Mozartas parašyti kūrinio iki galo nespėjo, tad nujausdamas artėjančią mirtį, paprašė kolegą būtinai jį užbaigti. Naudodamasis kompozitoriaus užrašais, žinodamas kompozitoriaus stilių ir pakartojimus po W. A. Mozarto mirties „Requiem“ užbaigė Franz Xaver Süssmayr. „Requiem“ tapo savotiška žmogaus kelione per kiekvieno jausmus ir atsiminimus.

„Requiem“ sudaro 12 dalių. Ypač įsimintinos dalys „Dies irae“ („Dieną rūsčią“) bei „Lacrimosa“ („Sielvartingoji“). „Dies irae“ yra ypač dramatiška, aktyvi, vaizduojanti mirties siaubą bei žmonių maldavimus pasigailėti. „Lacrimosa“ – tai ramybės oazė, pasižymi subtilia lyrika, sukauptomis dejonėmis, skaudžiais atodūsiais tarp žodžių.