– Mindaugai, ši vasara tau – ypatinga. Ką tik atšventei vestuves, ką dar spėjai nuveikti grįžęs iš Niujorko?

– Turėjau ilgą vasarą, ilgiausią per visus 10 karjeros metų. Daug visko nuveikėme, laikas greitai prabėgo, užteko jo ir treniruotėms, ir socialiniams projektams, ir seniai nematytus draugus, gimines aplankyti. Turime tradiciją kasmet kartą ar du su draugais ir šeima plaukti baidarėmis. Šiais metais pavyko praplaukti Verseka ir Merkiu, paskui grįžome į močiutės namą miške. Tame vienkiemyje – visiška ramybė, tualetas lauke, mobilusis ryšys neveikia, gali nuo visų pasislėpti, atitrūkti, pabūti su savimi. Laukinis gyvenimas, net blogas oras netrukdo.

– Trečius metus su broliu Sauliumi vasaromis organizuojate krepšinio stovyklą vaikams. Kaip kilo tokia mintis?

Jei vienas varžybas sužaidei gerai, negali sustoti ir užriesti nosies, nes dar po dviejų lygiai taip pat sėkmingai gali atsidurti dugne. Niujorke kasdien turi savo sugebėjimus įrodinėti iš naujo.

– Krepšinio stovyklų perspektyviems vaikams yra daug, bet ne visi į jas patenka. Pats niekuomet nebuvau perspektyvus vaikas, į stovyklas manęs nekviesdavo, įsiprašydavau savanoriu, nešiodavau vandenį ir rankšluosčius. Štai, todėl ir kilo idėja kviesti tuos, kurių niekas nekviečia, paaiškinti jiems, kad laimė ne visada yra karjeros viršūnėje. Norinčių daug, ne visus galime priimti, kad nenukentėtų stovyklos kokybė. Vaikai gyvena Palangoje, gali sportuoti, maudytis, gauna aprangą, sportinius batelius iš rėmėjų, kviečiame svečių, kurie pasakoja įdomias savo sėkmės istorijas. Aš ir pats ten nuvažiuoju, pabūnu porą dienų. Šiais metais pabuvau prieš rinktinės stovyklą, važiavau į Palangą anksčiau.

– Ko vaikai dažniausiai stovyklose tavęs klausia? Ką labiausiai nori apie tave žinoti?

– Vaikų klausimai Amerikoje ir Lietuvoje, pastebėjau, labai skiriasi. Lietuviai vaikai klausinėja, kaip tapti garsiu krepšininku, kaip padaryti karjerą, domisi, kaip sekasi NBA bendrauti su komandos draugais. Amerikos vaikai nori žinoti, kokio didumo name gyvenu, ar vairuoju „Ferrari“?

– Ir tikrai – ar turi „Ferrarį“ Niujorke?

– Neturiu ir nemanau, kad turėsiu.

– Įdomu, kokiais automobiliais važinėja tavo komandos draugai?

– Įvairiais. Kai kurie – didelėmis amerikietiškomis mašinomis, kai kurie – sportinėmis. Man patinka, kad niekas nekreipia dėmesio, į kokį automobilį sėdi ir kas su kokiu į treniruotes atvažiuoja. Gali pamatyti krepšininkų ir su ferariais, ir su džipais, ir su kuperiukais.

– Smalsu, kuris iš Niujorko „Knicks“ komandos draugų įsiraito į mini automobilį?

– Įsiraito 2,10 cm ūgio centras Marshallas Plumlee.

– Ilgos kojos netrukdo?

– Kartą paklausiau, kokia yra jo svajonių mašina. „Aš jau turiu savo svajonių automobilį“, – atsakė. Esame juo važiavę trise, visi gerokai virš dviejų metrų ūgio. Tilpome, buvo linksma.

– Kai pats renkiesi automobilį, kas tau svarbiausia?

– Svarbiausia, kad saugiai nuvažiuočiau iš taško A į tašką B. Ir kad tilpčiau.

– Vis dėlto, grįžęs į Lietuvą, sėdi į „Volkswagen“ markės automobilį. Šį kartą išsirinkai naująjį „Arteon“.

– „Volkswagen“ mane tarsi persekioja. Pačia geriausia prasme – pirmasis automobilis, kurį man davė važinėti tėtis, buvo „Passat“, kai pirkau nuosavą, nusipirkau „Volkswagen“'ą, Ispanijoje, Malagoje, ši bendrovė rėmė mūsų komandą, taigi, visi tokiais automobiliais važinėjome. Aš jau toks – jei man kas patinka, nematau reikalo keisti.

– Rudenį Niujorke, jau dabar su žmona Egle, grįšite į tuos pačius namus?

Pats niekuomet nebuvau perspektyvus vaikas, į stovyklas manęs nekviesdavo, įsiprašydavau savanoriu, nešiodavau vandenį ir rankšluosčius.

– Greičiausiai. Įsikūrėme name, kur gyvena ir daugiau komandos draugų, kviečiame vieni kitus vakarienės. Man atrodo, kaip bendrauji laisvalaikiu, taip ir aikštelėje vyksta reikalai. Pirmosiomis dienomis, kai atvykau, prisipažinsiu, buvo neramu – priims, nepriims. Per olimpinių žaidynių atidarymą jau žinojau, kad žaisiu Niujorko „Knicks“. Pamatęs komandos senbuvį Carmello Anthony svarsčiau – gal nueiti su juo pasisveikinti? Taip ir neišdrįsau – kas jei nepažins? Per pirmąją treniruotę Carmello pats priėjo, pradėjo pasakoti savo įspūdžius iš Olimpiados. Prisipažinau jam neišdrįsęs prieiti, o jis nusijuokė: „Jau tada žinojau, kad pas mus žaisi“. Olimpiada Amerikoje – didelis įvykis, tai, kad joje dalyvauji, tarsi pakylėja laipteliu aukštyn.

– Tavo pavardę komandos draugams ištarti, matyt, sunku. Gal jau gavai kokią naują pravardę?

– Mane kviečia Kuz, kartais šaukia Kus Kus, kaip kruopas, dažnai pavadina Smailu (Smiley). Turbūt dėl šypsenos. Bičiuliai sakė, kad per pirmąsias rungtynes buvo skaudu klausyti, kaip komentatorius laužė liežuvį mėgindamas ištarti mano pavardę.

– Kaip vertini pirmuosius savo metus NBA?

– Save vertinti sunku, tegu vertina kiti. Kai baigėsi sezonas, susitikome su klubo vadovais. Jie sakė, kad džiaugiasi mano progresu ir žaidimu. Tuo pačiu nurodė, ką reikėtų tobulinti. Vasarą tai ir mėginau daryti. Iš „Knicks“ visi mes tikėjomės daugiau, geresnių rezultatų. Tačiau žiūrėti atgal laiko nebėra, reikia žvelgti į priekį.

– Kaip pavyko prisijaukinti Niujorką? Miestą, kurį žmonės pamilsta arba jo nekenčia?

– Mudu su Egle lengvai prisitaikome prie aplinkybių. Ir mums sekasi – visos vietos, kuriose teko gyventi, buvo nuostabios. Šiauliai, Kaunas, Malaga, Niujorkas – kol kas gyvenimas klostosi gerai. Miestą nesunku prisijaukinti, kai tiksliai žinai, ką jame veiksi, koks bus grafikas. Eglė Niujorke irgi rado veiklos, įsikūrėme netoli mano treniruočių salės. Per tuos metus joje nebuvau gal tik du kartus – per Kalėdas, kai mus aplankė tėvai ir kai vieną dieną buvau sunegalavęs.

– Ar gali pasakyti, kad praėjusiais metais išsipildė tavo gyvenimo svajonė?

– Svajonių turiu ne vieną, nuostabu, kad jos pildosi. Kažkada svajojau žaisti rinktinėje, paskui – patekti į olimpines žaidynes, žaisti NBA. Tačiau apetitas kyla bevalgant, jis ir varo į priekį.

– Rodos, viską turi. Daugiau lyg ir nebėra kur kilti...

– Visada yra. Kai pasieki vieno, turi siekti kito. Negali sustoti, negali džiaugtis. NBA per mėnesį būna 16 ar 17 varžybų. Jei vienas sužaidei gerai, negali sustoti ir užriesti nosies, nes dar po dviejų lygiai taip pat sėkmingai gali atsidurti dugne. Niujorke kasdien turi savo sugebėjimus įrodinėti iš naujo.

– Grįžę į Ameriką dar kartą švęsite vestuves su komandos draugais?

– Nemanau, kad bus kada. Baigsis Europos čempionatas, po dviejų dienų jau turiu būti Niujorke, prasidės treniruočių stovyklos. Labai tikiuosi, kad turėsime ką švęsti po Europos čempionato, o Amerikoje laiko šventėms nebebus, vėl teks kibti į darbus.

– Neseniai nugriaudėjo Lietuvos krepšinio jubiliejaus šventė. Kokius įspūdžius iš jos parsivežėte?

– Visada malonu prisiminti gražią istoriją ir susitikti su bendražygiais. Pasižiūrėti, kokia ateitis, pamąstyti apie praeitį. Ir tiesiog smagu prisiminti, kad mes kai ką bendro ir reikšmingo esame padarę. Manau, kad tokia šventė yra labai reikšminga.

– Šiuo metu esate Seimo narys. Kuri iš veiklų – krepšinis ar politika – arčiau širdies?

– Gink Dieve, Seimo nariu būti (juokiasi)... Bet aš pasirinkau tokį gyvenimo posūkį. Man patiko. Juolab sportuoti nebeįmanoma, o treneriu negaliu būti dėl tam tikrų savybių. Nemanau, kad galėčiau būti geras treneris, o blogas būti nenoriu (juokiasi).

– Šiuo metu su sportu apskritai neturite jokių ryšių?

– Visų pirma esu aktyvus sirgalius. Dar prieš metus dalyvavau tikriausiai paskutinėse savo gyvenime veteranų finalinėse rungtynėse (juokiasi). Paskutinį kartą džiaugiausi Lietuvos čempionų titulu ir jau dabar sportbačiai pakabinti.

– Didžiuliai sportiniai krūviai būnant profesionaliu krepšininku tikriausiai turėjo įtakos jūsų sveikatai?

– Pasakysiu buitiškai: mano kūno „šarnyrams“ tai tikrai atsiliepia. „Šarnyrais“, aišku, vadinu sąnarius ir kitas lankstomąsias dalis. Ne paslaptis, kad mano kartos bendražygiai yra turėję problemų ir jau daug kas pasikeitę sąnarius. Ypač klubo, po vieną ar net abu. Kankina ir nugaros skausmai. Mes tikrai jaučiame sporto pasekmes.

– Kaip supratau sportą visiškai apleidote, tad koks tuomet yra jūsų laisvalaikis?

Treneriu negaliu būti dėl tam tikrų savybių. Nemanau, kad galėčiau būti geras treneris, o blogas būti nenoriu.

– Stengiuosi būti aktyvus, bet veiklose, susijusiose su mano hobiu. Pavyzdžiui, žvejyba, medžioklė, ūkio darbai. Supjauti, suskaldyti malkas – normalus fizinis pasiruošimas. Visą miškovežį sutvarkyti trunka ne vieną mėnesį. Tuomet jaučiuosi lyg fizinio parengimo stovykloje pabuvęs ir atrodo, kad galėčiau dalyvauti sunkiosios atletikos varžybose.

– Ar galvojote kada nors, kuo būtumėte tapęs, jeigu ne krepšininko karjera?

– Ieškodamas studijų rinkausi pirmiausia ten, kur noriu įstoti ir mokytis. Nes aš tikrai svajoti nesvajojau, kad ta sportinė karjera man susiklostys taip gerai ir taip ilgai. Planavau stoti į architektūrą arba ekonomiką, kur ir įstojau. Taip pat mane domino tuomet nauji modernūs mokslai – automatika ir telemechanika. Taigi, iš tų trijų sričių ir būčiau rinkęsis specialybę. Pasirinkau ekonomiką, bet studijuodamas, aišku, didžiąją laiko dalį skyriau sportui ir iš manęs labai rimto ekonomisto neišėjo.

– Jūsų profesionalaus krepšininko karjera buvo ilga, tad ir pergalių iškovota ne viena. Kurios jų įsiminė labiausiai?

– Prisimenant kiekvienus metus pagalvoji, ką tais metais nuveikei sporte, kokį titulą ar prizą iškovojai. O kas vyko šalia sporto, buvo tarsi priedas prie gyvenimo. Žmonės taip normaliai negyvena. Atvirkščiai, turbūt jie sportą panaudoja savo malonumui, laisvalaikio leidimui.

O apie iškovotas pergales galima daug kalbėti. Aišku, 1992 metų Barselonos olimpinės žaidynės man kaip baigiamasis karjeros akordas buvo ypač reikšmingos. Iškovotas bronzos medalis pirmą kartą Lietuvai dalyvaujant olimpinėse žaidynėse po nepriklausomybės atkūrimo.

Be abejo, ta vadinamoji aukso karštligė prieš galingą Maskvos CSKA komandą, kai trejus metus iš eilės mes prieš juos laimėjome. Ir tikrai neužmirštu pirmojo laimėjimo, kai būdamas Jaunimo sporto mokyklos auklėtinis Anykščiuose kartu su komanda iškovojau trečiąją vietą Lietuvos čempionate. Tai tas pirmas mažas bronzinis medaliukas man irgi yra labai brangus.

– Ką patartumėte jaunam žmogui, norinčiam tapti profesionaliu krepšininku, sportininku?

– Pirmiausia reikia nusiteikti, kad bus sunku. Reikia užsispirti ir įveikti tiek kūno, tiek ir sąmonės pasipriešinimus. Profesionalo darbas ypač fiziškai ir psichologiškai sunkiai pakeliamas. Bet reikia išmokti ilgainiui jį valdyti. Žodžiu, to užsispyrimo nemesti pusiaukelėje. Gal ne iš karto jaunuolis ar mergina pateks į tą sporto šaką, kur jis iš pradžių norėjo. Bet tas bendras fizinis pasiruošimas ir svarbiausia ta didžioji valia būti sportininku tikrai padės tapti, jei ne žvaigžde, bent jau vidutinės klasės atletu.

– Ar turite komandos draugą, su kuriuo labiausiai patikdavo žaisti? O galbūt buvo tokių krepšininkų, kuriems jausdavote antipatiją?

– Man atrodo, kad aš visą laiką rasdavau išeitį. Gerais momentais tos išeities ir nereikėdavo ieškoti. Bet, žinoma, turint šalia komandoje tokį žaidėją kaip Arvydas Sabonis, kuris viską gali ir viską mato, buvo didelis malonumas. Buvo ir daugiau tokių komandos draugų, su kuriais tiesiog akių žvilgsniais sugebėdavai kontaktuoti. Labai nemėgdavau šiurkščių krepšininkų, kurie apsimesdavo, jog patys yra skriaudžiami, ir provokuodavo susidūrimus, sakykim, norėdami naudos sau ir komandai. Tokie sportininkai nenusipelno pagarbos.

„Nets“ komanda taip pat sutarė su gynėjais Beau Beechu ir Yogi Ferrellu.

Visi trys krepšininkai atstovavo Bruklino komandai NBA vasaros lygoje.

Sutarčių detalės nėra atskleidžiamos, tačiau greičiausiai su krepšininkais buvo sudarytas susitarimas, kuris leistų komandai lengvai atsisveikinti su žaidėjais, jei jų žaidimas netenkins klubo trenerių bei vadovų.

Penktuoju lietuviu NBA ateinantį sezoną tapęs E. Mockevičius vasaros lygoje per 10,7 minutės vidutiniškai pelnė po 5,7 taško ir atkovojo po 3,3 kamuolio.

Kitą sezoną NBA žais Jonas Valančiūnas, Donatas Motiejūnas, Mindaugas Kuzminskas ir Domantas Sabonis.