Iš tautos palikimo

Dailininkų, kurių darbai pristatomi parodoje, kūrinių yra įsigiję Lietuvos muziejai bei privatūs kolekcionieriai. Kiekvienas eksponuojamas paveikslas, piešinys, grafikos kūrinys, asambliažas yra ne tik meno vertybė, tačiau ir istorijos dalis, atskleidžianti lietuvių dailės tradicijas, jų kismą. Todėl apžiūrint šią parodą, žiūrovą aplanko jausmas, tarsi jis vaikščiotų muziejuje – dvejose salėse ir ekspozicinėse galerijos koridoriaus erdvėse eksponuojama paroda gana plačiai pristato XX a. Lietuvos dailės lauką.

Greta kiekvieno menininko kūrinių yra pateikiami aprašai, kuriuose glaustai pasakojama autoriaus biografija, išskiriami žymiausi jo sukurti darbai, apibūdinama kūrybos koncepcija. Tai suteikia galimybę žiūrovui atrasti kontekstus, kuriuose susiformavo kūrinių idėjos, ir per juos pažinti dailininkus, atrasti kertines jų kūrybos ašis.

Motyvai ir potėpiai

Malonus netikėtumas parodoje "Amžinoji klasika" yra vieno garsiausių lietuvių menininkų JAV, Niujorke gyvenančio tapytojo, grafiko, pedagogo Kęstučio Zapkaus (1938) paveikslas "Studijuojant pilkai žalią", sukurtas 1971–1972 m. Pasirinkdamas abstraktų, sykiu, labai konkretų motyvą – pilkai žalią spalvą – menininkas ją išardo į daugybę smulkių potėpių, kuriuos paveikslo plokštumoje jungdamas į dėmes sukuria ritmišką, hipnotizuojantį judėjimą.

Spalva reikšminga ir Alfredo Šato (1948–2014) paveiksluose "Abstrakcija" (1994), diptikas "Abstrakcija" (1994), kuriuose ji tampa ir motyvu, ir raiškos priemone. Tapytojo kūriniuose spalvos yra ir lengvos, vos liečiančios drobes, ir sunkios, skandinančios visą paveikslų paviršių, ir visada – neramios.

Įtampa, kurią sukuria dinamiškai paveikslo erdvėje judantys potėpiai, būdinga ir grafiko Prano Lapės (1921–2010), žinomo kaip knygų iliustratorius, tapybos darbams "Kompozicija", "Abstrakcija" ir kt., sukurtiems devintojo dešimtmečio antroje pusėje. Paveikslams būdingas laisvas, nevaržomas potėpis, subtilios faktūros, kuriamos atspaudais, nutrynimais, dažų nutekėjimais. Kontrastingomis spalvomis kuriamos geometriškos plokštumos, drobėje dėliojamos į erdviškas kompozicijas, primenančias šiuolaikinio miestovaizdžio detales.

Aloyzas Stasiulevičius (1931) drobėje "Skersgatvis", sukurtoje 1968 m., taip pat pasirenka urbanistinio peizažo motyvus. Juos išskaidydamas į tapybines plokštumas ir vėl sujungdamas faktūriškais potėpiais, menininkas sukuria savitą regimo vaizdo refleksiją, primenančią abstrakčią, utopinę architektūrinę konstrukciją.

Linijų plastika

Parodoje "Amžinoji klasika" galima pamatyti ir vieną pirmųjų tapytojo, grafiko, scenografo Vinco Kisarausko (1934–1988) asambliažų "Rudens vakaras", sukurtą 1968 m. Kūriniui būdingas konstruktyvumas, ryškus visoje V.Kisarausko kūryboje, žemiškos, melancholiškos spalvos, kurioms gyvybės suteikia sodraus raudonio dėmės.

Drobės plokštumoje atsiradę asambliažo elementai, sustiprina kompozicijos konstruktyvumą, kartu – suteikia žaismingumo, netikėtumo ir praturtina paveikslą skirtingomis faktūromis.

Gimė mintis surinkti plačią lietuvių dailininkų kolekciją ir atidaryti parodą, kurioje žiūrovai galėtų dar kartą pasižiūrėti į mūsų klasikų darbus, o taip pat juos ir įsigyti.

Ekspozicijoje – ir ne taip dažnai parodose matomos tapytojos, instaliacijų kūrėjos Kazimieros Zimblytės (Kazės) (1933–1999), ilgą laiką buvusios Lietuvos meninio lauko paribiuose, 1969 m. sukurtas darbas "Namas, kurio nėra". Paveikslas įdomus savo erdviškumu – iš pirmo žvilgsnio plokščia kompozicija, kurioje naratyvas yra kuriamas linijine piešinio plastika, ilgiau įsižiūrėjus, pradeda atsiverti, atrandant švytinčios smaragdinės spalvos tonus ir pustonius, kuriančius gylį ir vaizduojamiems motyvams suteikiančius nesvarumo, klaidžiojimo erdvėje įspūdį.

Retai parodose pristatomi ir grafikės Elvyros Kairiukštytės (1950–2006) raižinių atspaudai, su kuriais žiūrovas turi galimybę susipažinti šioje ekspozicijoje. Juodų ir baltų dėmių kontrastais, lanksčia, plastiška linija, smulkių motyvų ritmika kuriamos kompozicijos sužavi subtilumu, erdvės suvaldymu ir pasirinkto motyvo įtaigumu.

Žmogus ir jį supanti aplinka

Tapytojo, rašytojo, poeto Leonardo Gutausko (1938) paveikslas "Madona", tapytas 1968 m., ekspozicijoje išsiskiria savita ikonografinio motyvo interpretacija, kuria atskleidžiamas žmogaus būties grožis kartu su jį supančiu pasauliu.

Išeivijos tapytojo Prano Gailiaus (1928–2015) darbai iš ciklų "Incablock" ir "Adret", kurti devintajame dešimtmetyje, įdomūs dinamiška plastika, vitališkumu ir gyvybingomis spalvų dėmėmis, kurios paveiksluose tampa abstrahuotais, interpretatyviais ženklais. Šalia eksponuojami ir menininko kūriniai iš ciklo "Nuogybės", sukurto 1998–2005 m. Tempera ant popieriaus kurtuose piešiniuose P.Gailius aistringai žvelgia į moters kūną, atskleisdamas jo plastiškumą, proporcingumą ir grožį.

Tapytojas, grafikas, scenografas, pedagogas Julius Čepėnas (1925–2011) drobėse "Natiurmortas" (1977 m.), "Natiurmortas su plunksnomis" (1989 m.) visiškai atsisako žmogaus vaizdavimo, palikdamas tik jo buvimo nuojautą. Realistiška tapybine maniera kuriamos dekoratyvios kompozicijos, kuriose naratyvas vystomas kiek teatrališkai komponuojant vaizduojamus elementus, žiūrovui leidžiant atrasti jų istorijas, tarpusavio ryšius, simbolines prasmes.

"Po V.Kasiulio parodos, kuri buvo surengta "Parko galerijoje", didelė dalis dailininko darbų surado naujus namus. Pastebėjau, kad ši paroda patenkino ir kolekcionierių, ir meno mylėtojų poreikį įsigyti kūrinių, turinčių išliekamąją vertę, todėl gimė mintis surinkti plačią lietuvių dailininkų kolekciją ir atidaryti parodą, kurioje žiūrovai galėtų dar kartą pasižiūrėti į mūsų klasikų darbus, o taip pat juos ir įsigyti", – sako galerijos vadovė Jolanta Gutauskienė.

Didžiosios dalies dailininkų, kurių darbus galima pamatyti parodoje "Amžinoji klasika", mūsų tarpe jau nebėra, todėl šia paroda ne tik atskleidžiamas turtingas lietuviškos tapybos, grafikos palikimas, tačiau kartu pagerbiamas kiekvienas menininkas, savo kūryba, pasaulėvoka praturtinęs lietuvišką meno lauką, įkvėpusį skirtingų kartų kūrėjus eiti menininko keliu.

Aukciono namų ARS VIA vadovo Algirdo Petraičio nuomone, sezono pradžia - intriguojanti. Iš Lietuvos kilusio Chaimo Sutino darbas „Moteris su lėlėmis“ (pranc. Femme a la poupee) tame pačiame „Sotheby's“ parduotas už 1,15 mln. Eur. Ch. Sutinas padarė didelę įtaką ekspresionistų judėjimui: įkvėptas klasikinės europietiškos tapybos tradicijų, jis išvystė individualų stilių, pirmenybę teikdamas formai, spalvai bei tekstūrai, o ne tam, kas vaizduojama, tokiu būdu padėdamas pamatus abstrakčiam ekspresionizmui. Dar du Ch. Sutino darbai tą pačią dieną įsigyti „Christies“ aukcione už 1 mln. Eur ir už 251 tūkst. Eur.

Kito iš Lietuvos kilusio pasaulinio garso menininko Žako Lipšico skulptūra „Pusiau stovinti figūra“ (angl. Half standing figure) „Sotheby's“ aukcione parduota už 346 tūkst. Eur. Deja, tame pačiame aukcione už 13,4 tūkst. Eur išstatytas vėlyvojo kūrybos laikotarpio darbas liko be savininko.

„Garsiausiuose pasaulio aukcionuose vasario 28-kovo 1 d. buvo parduoti ir klasikiniai dviejų litvakų darbai: Theo Tobiasse kūriniai įvertinti 13,3 tūkst. ir 14 tūkst. Eur, o Samuelio Bako drobė - kone 10 tūkst. Eur“, - sakė A. Petraitis.

Šių metų sandūroje JAV „Clars“ aukcione už beveik 10 tūkst. Eur nupirktas tapytojo Adomo Galdiko „Rudens peizažas“. A. Petraičio teigimu, dailininkas gamtos paslaptingumą, mistiškumą išreikšdavo per ypatingą spalvos pajautimą: itin ryškių spalvų potėpiais pasižymi ir parduotasis darbas.

Dar šeši iš Lietuvos kilusių autorių kūriniai įvairiuose Europos aukcionuose bus pardavinėjami per artimiausias dvi savaites.

Štai kovo 15 d. Vilniuje, ARS VIA aukcione, bus galima įsigyti subtiliai romantišką XIX a. dailininko Vladislovo Dmachausko darbą „Auštant“, sukurtą 1879 m. Pradinė darbo, kuriame iš prietemos išsiskiria besiganančių arklių grupė ir laužo liepsnų nušviestos piemenų figūros, pardavimo kaina siekia 16 tūkst. Eur.

Kovo 18 d. (data netikėtai nukelta į 25 d.) Lenkijoje, aukcione „Agra Art“, puikuosis net keli lietuviški darbai. Tai - reprezentacinis Kazimiero Alchimavičiaus paveikslas „Milda“ (1890 m.), eksponuotas įvairiose nacionalinėse ir tarptautinėse parodose. Nors itin jausmingu ir saldžiu laikomas K. Alchimavičiaus kūrinys yra su defektais (paveikslo šonuose trūksta po 40 cm), jo įvertinimas siekia 112,5 tūkst. Eur. Lenkijoje bus parduodamas ir Ferdinando Ruščico 1911 m. sukurtas „Obelų sodas“. Mistiškas, tamsių potėpių nestokojantis paveikslas įvertintas 17,5-22,5 tūkst. Eur.

ARS VIA vadovo teigimu, dar reikėtų paminėti mažai kam Lietuvoje žinomo dailininko Eugenijaus Kazimierovskio, nemažą laiko dalį gyvenusio Vilniuje, 1908 m. meistriškai atliktą darbą „Madzia“, kurio kaina turėtų svyruoti nuo 35 iki 50 tūkst. Eur. E. Kazimierovskis daugiausiai tapė realistinius peizažus, portretus ir natiurmortus. Realistiški jo kūriniai atspindi simbolizmo įtaką ir pasižymi tendencija stilizuoti. Deja, dauguma darbų po dailininko mirties buvo prarasti.

„E. Kazimierovskis - žinomiausio pasaulyje paveikslo iš Lietuvos -„Jėzus gailestingasis“ (1934 m.) - autorius. Šio paveikslo reprodukcijoms meldžiasi milijonai katalikų visame pasaulyje, tačiau jo originalas kabo Vilniuje, Dievo gailestingumo šventovėje“, - dėmesį atkreipė A. Petraitis.

Kovo 23 d. Vilniaus aukcione už 14 tūkst. Eur bus parduodamas Ivano Trutnevo gyvenimo saulėlydyje nutapytas darbas „Rastinukas“ ir lyriškas Antano Žmuidzinavičiaus 1929 m. peizažas „Puntukas“, kurio pradinė kaina - 12,5 tūkst. Eur.

Parodoje pristatomi Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno, Jono Daniliausko, Galiaus Kličiaus, Lino Gelumbausko ir Linos Zareckaitės darbai. Apie pusę parodos ekspozicijos užimantys šių metų mugei pasiūlyti, bet nepriimti G. Kličiaus ir L. Zareckaitės kūriniai, taip pat kitų autorių kūryba, nors ir rodyta ankstesnėse mugėse, bet išsiskyrusi ten vyravusiame postmoderniame kontekste, nepritampanti prie šiandienės meno politikos. 

Galerijos savininkas Rimantas Smetona nepanoro taikytis prie mugės arbitrų keliamų kriterijų ir keisti savo galerijos įvaizdžio, kuriamo minėtų autorių, tad rengia alternatyvią parodą „Pylimo“ galerijos erdvėse. Pats alternatyvos principas, skatinantis dinamiškesnį kultūros procesą, R.Smetonos įsitikinimu, yra gyvybiškai reikalingas.

Prieš pusantro šimtmečio Paryžiuje surengta Nepriimtųjų į oficialųjį saloną paroda sukėlė tikrą meno revoliuciją. Į objektyvumą pretenduojantys meno projektai jau seniai išnyko iš parodų salių, o susiskaldęs ir išsibarstęs parodinis gyvenimas nebeatspindi tikrosios meno situacijos. Stambieji meno renginiai proteguoja tam tikras prioritetinėmis laikomas sritis, dažniausiai pasirenkamas pagal taikomas technologijas ir kūrybos priemones ir iš esmės atskleidžia ne tiek meno, kiek šiuolaikinio mokslo pažangą. Tradiciniai menai lieka nuošalėje, nes laikomi nepakankamai šiuolaikiškais ir neaktualiais.

O kokie yra meno šiuolaikiškumo kriterijai ir kas juos nustato? Ar nepersistengiama klasifikuojant ir brėžiant ribas? Jau įpratome kasdien girdėti apie „tapybos mirtį“, nors Vakaruose šios kalbos prasidėjo dar praėjusio šimtmečio 7-ajame dešimtmetyje, o nuo 1980-ųjų nuolat atgyja. Nepaisant to, tapyba išlieka viena svarbiausių meno formų, tebefigūruoja įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, mugėse ir prestižiniuose aukcionuose.

Parodos rengėjai neabejoja, kad tikrąją meno kūrinių vertę gali nustatyti tik žiūrovų širdys ir visagalis laikas bei kartu kviečia įvertinti tai, ką turime.

Paroda veiks iki birželio 25 d. 

Uostamiesčio Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1) penktadienį 17 val. visuomenei bus pristatyta čia jau tradicija tapusi Lietuvos dailininkų kūrinių kalėdinė paroda.

Joje eksponuojami Ryčio Martinionio, Jūratės Mykolaitytės, Klaudijaus Petrulio, Marijos Švažienės, Danieliaus Rūsio ir svečio iš Gruzijos Georgijaus Tabliašvili’o darbai.

Visi šie dailininkai šiemet dalyvavo Baroti galerijos veikloje – arba joje surengė personalines parodas, arba savo kūrinius eksponavo bendruose projektuose, arba jų darbai keliavo su parodomis svetur.

Paroda veiks iki gruodžio 31 d.