„Vykstant rutininiams formalumams, atsakydama į Lietuvos vizos neišdavimą, Rusija atsisakė vizą išduoti Lietuvos kultūros atašė. Ir dabar mes neturime šioje šalyje kultūros atašė“, – BNS sakė užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas.

Pernai liepą Kultūros ministerija pranešė, kad jos rengtą konkursą eiti kultūros atašė pareigas Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Rusijos Federacijoje laimėjo R. Vingras.

„Konkursą laimėjęs pretendentas gali pradėti eiti pareigas gavęs įstatymų nustatyta tvarka išduodamą asmens patikimumo pažymėjimą ir pritarus Lietuvos užsienio reikalų ministerijai“, – tuomet teigta ministerijos pranešime.

Atlikus šias procedūras, sausio mėnesį Rusija informavo, kad atsisako R. Vingrui išduoti vizą.

Šiuo metu Lietuva neturi nė vieno kultūros atašė Rusijoje.

R. Vingras turėjo pakeisti kadenciją baigusią kultūros atašė Ingą Vidugirytę-Pakerienę.

– Kurį laiką gyvenate Tel Avive, studijavote ir Haifos mieste. Papasakokite, kuo skiriasi gyvenimo ritmas Izraelyje, lyginant su Lietuva? Kas pareikalavo laiko ir kantrybės, kol pripratote?

– Nuolatos Tel Avive gyvenu jau ilgiau nei dvejus metus, kai pradėjau eiti kultūros atašė pareigas, o pirmąkart į Izraelį atvykau prieš dešimtį metų. Tuo metu studijavau žydų istorijos ir kultūros magistrantūrą Didžiojoje Britanijoje, pastarųjų metų vasaros mėnesiai buvo skirti baigiamajam darbui rašyti. Dėl pasirinktų studijų žmonės manęs nuolat klausinėdavo apie gyvenimą Izraelyje, o aš jo nė nebuvau aplankiusi. Taigi išsiruošiau į Tel Avivą trims mėnesiams, tai ir buvo pirmoji pažintis su šiuo miestu. Skirtumų buvo labai daug – elgesio, darbo etikos, kultūros. Tačiau nemažai ir panašumų. Vos atvykus, nustebino žmonių betarpiškumas, netgi familiarumas. Nebūtinai blogąja prasme, nes greitesnis susibendravimas su žmogumi tiek privačioje, tiek oficialioje ar darbo aplinkoje padeda sparčiau nugriauti vieną ar kitą sieną. Kadangi pati esu gana emocionali, Tel Avive šia prasme kartais jaučiausi netgi komfortiškiau nei Vilniuje.

– Kokius iššūkius teko įveikti pradedant eiti kultūros atašė pareigas?

– Tų iššūkių pasitaiko ir dabar – beveik kiekvieną dieną. Man padėjo tai, kad šalį jau pažinojau, turėjau hebrajų kalbos pagrindus. Be to, pravertė ir jau susiformavęs draugų ratas Tel Avive. Dalis jų – menininkai ir kuratoriai, patarę, į ką kreiptis. Taigi jau turėjau taškų, nuo kurių galėjau atsispirti. Tačiau nežinojau tikrųjų Izraelio kultūros lauko pajėgumų bendradarbiaujant, neišmaniau, kurios sritys ir sferos jiems bus patraukliausios. Daug ką reikėjo ištirti ir atrasti.

– Koks izraeliečių laisvalaikis? Kurioms kultūrinio gyvenimo sritims čia skiriama daugiausia dėmesio?

Tel Avivas – vienas tų miestų, į kurį reikia atvažiuoti ir tiesiog leisti miestui tave nusinešti, kiek leidžia jėgos ir piniginė.

– Apie tai kalbėti sunku, turint galvoje, kaip skiriasi šalies miestai. Be to, vieno ieškos šeimos su mažais vaikais, kitko senjorai ar, pavyzdžiui, Tel Avivo jaunimas. Pastarieji galbūt labiau fokusuosis į muziką, naktinį gyvenimą, performansus, vizualiuosius menus. Čia yra labai daug galerijų, eksponuojančių šiuolaikinį meną. Tel Avivas – sekuliarus miestas, daugiau mažiau vakarietiškas. Aišku, tokių salų atrastume ir Jeruzalėje, bet, be abejo, bendra atmosfera joje jau kitokia. Taigi, skirtingiems dalykams čia yra skirtingos auditorijos. Vilniuje susidarau mišresnių auditorijų įspūdį.

– Ne paslaptis, kad prie žydų kultūros smarkiai prisideda ir tradicijos, pavyzdžiui, šabo šventimas. Kokia jo prasmė ir reikšmė šiuolaikiniam žmogui?

– Religingam žmogui, manau, reikšmė kokia buvo, tokia ir išliko. O sekuliariems žmonėms, kurie nebūtinai atlieka visus su šabu susijusius ritualus, tai dažniausiai yra diena, kai jie aplanko tėvus, gyvenančius ne tame pačiame mieste, kai susėda prie vieno stalo su šeima, draugais. Tai labai puiki proga vieną dieną per savaitę imti ir sustoti, nebelėkti, nebebėgti, truputėlį pabūti ramybėje su savimi ar artimaisiais.

– Pastaruosiuose Izraelio savivaldybių rinkimuose vadovauti dideliam miestui pirmąkart šalies istorijoje išrinkta moteris – naujoji Haifos merė Einat Kalisch-Rotem. Kokia moterų teisių ir feminizmo padėtis Izraelyje?

– Labai bendrai palyginti ar pakomentuoti negalėčiau, bet lyčių klausimų ir feminizmo temos, kalbant tiek apie Tel Avivą, tiek apie visą Izraelį, nėra naujos. Jau man lankantis čia prieš dešimtmetį tai buvo nagrinėjama mene, yra nemažai aktyvių feminisčių ir feministų, šias idėjas palaiko nemaža visuomenės dalis. Savo kelyje sutikau labai daug stiprių Izraelio moterų, kurios aiškiai formuluodavo savo mintis ir požiūrius, kritikuodavo mizoginiją, šovinizmą, kovojo su lyčių stereotipais ir diskriminacija. Žinoma, kiti niaunsai atsiranda kalbant apie moteris, priklausančias religingai bendruomenei – jose praktikuoti tokias pažiūras moteriai visuomet yra sunkiau. Beje, taip pat yra didelė LGBTQ bendruomenė, o birželį kasmet Tel Avive vyksta didžiulis gražus Pride renginys, į kurį suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio, o miestas būna sausakimšas pačia pozityviausia prasme. Panašus, bet mažesnis renginys vyksta ir Jeruzalėje.

– Šiuo metu aktyviai ruošiatės kovą prasidėsiančiam Lietuvos kultūros festivaliui Tel Avive "Lithuanian story" – "Lietuviška istorija". Kokias istorijas apie mūsų kultūrą jame bus galima išgirsti?

– Šis festivalis – renginių ciklas, išsibarstysiantis per visą pavasarį. Startas – kovo 7-ąją, kai vyks poezijos vakaras, skirtas Lėjai Goldberg. Ji gimė ir augo Kaune, tik vėliau repatriavo į Izraelį. Lietuviškos dvasios įneš ir dvi lietuvių poetės – Lina Buidinavičiūtė ir Indrė Valantinaitė – irgi iš Kauno. Lėja labai mylima izraeliečių nacionalinė poetė, jos atvaizdas yra netgi ant šekelių kupiūros. Jos kūryba čia labai gerbiama, dainos, sukurtos pagal jos parašytus žodžius, irgi labai populiarios ir žinomos. Jas renginio metu padainuos Ilana Krivoščenkaitė, išeivė, Izraelyje baigusi muziką ir šiuo metu gyvenanti čia. Kovo 26-oji bus lietuviškos kamerinės muzikos diena pagrindiniame Felicjos Blumental Tel Avivo kamerinės muzikos festivalyje. Tuo pačiu metu vyks ir festivalis EPOS, skirtas dokumentiniam kinui apie muziką. Ta diena prasidės Giedrės Žickytės filmu "Kaip mes žaidėme revoliuciją", o jį lydės trys koncertai: "Aidijos" choro a capela koncertas, Andriaus Žlabio rečitalis ir didysis koncertas, kuriame dalyvaus ta pati "Aidija", Martynas Levickis, o Giedrė Šlekytė diriguos Izraelio kameriniam orkestrui.

Balandžio 16 d. Tel Avivo meno muziejuje vyks performansų vakaras, skirtas Linos Lapelytės, kuri šiemet yra viena menininkų, atstovaujančių Lietuvai Venecijos bienalėje, kūrybai. Po jo – vieša diskusija, kurioje dalyvaus Tel Avivo meno muziejaus vyriausioji kuratorė šiuolaikiniam menui Ruti Direktor.

Kita stotelė – gegužės 4-oji, šiuolaikinės lietuvių muzikos diena. Pirmoji jos dalis bus skirta gyvai muzikai. Tai grupės "Maps" su Marijumi Aleksa priešaky ir merginų grupės "Shishi" koncertas, taip pat prie mūsų prisijungs labai populiarus ir žinomas Izraelio elektroninės muzikos duetas "Red Axes". Tada viskas kelsis į klubą "Alphabet", kur gros Manfredas Bajelis, Vidis ir "12 inčų po žeme".

Gegužės pabaigoje lauks Aistės Žigulytės filmo "Animus Animalis" peržiūra. Viena filmo temų – taksidermija, o rodomas jis bus Tel Avivo gamtos mokslų muziejuje, tarp tikrų iškamšų. Man atrodo, tai bus netikėtas ir įdomus kontekstas parodyti truputėlį mūsų kino kūrybos. Ir, galiausiai, irgi gana didelis projektas – lietuviško šiuolaikinio šokio savaitgalis legendiniame Suzanne Dellal šokio ir teatro centre. Atvažiuos keturios grupės: Agnės Šeiko šokio teatras, šokio teatras "Aura", Vilniaus miesto šokio teatras "Low Air" ir choreografė Vilma Pitrinaitė, kurios kūrinys "Somaholidays" irgi bus pristatomas.

– Ar daug Izraelyje žinoma apie Lietuvą, čia vykstančius meno procesus ir šiandienius kūrėjus?

– Informacinės sklaidos tikrai reikia daugiau, tai ir buvo vienas impulsų organizuoti kažką tokio, kaip šis festivalis, – norėjosi pristatyti Izraelio publikai daugiau raktažodžių, pagal kuriuos jie galėtų atpažinti Lietuvą, ją asocijuoti. Man atrodo, kultūrinis eksportas visuomet buvo vienas iš pozityviausią žinią apie bet kurią šalį nešančių ambasadorių. Mes esame žinomi per savo istoriją, tiek tamsius, tiek šviesius jos puslapius. Yra didelės žydų išeivių iš Lietuvos bendruomenės Izraelyje, tai niekur nedingsta ir yra svarbu. Mes veikiame žydų paveldo memorializacijos kontekste, tačiau norėjosi pridėti dar vieną sluoksnį, skirti dėmesio ir sustiprinti izraeliečių žinias apie šiuolaikinę Lietuvą kaip apie kultūros ir meno turtingą šalį. Tam reikia pastangų. Kadangi kultūros atašė Izraelyje pozicija yra gana šviežia, labai didelio įdirbio nėra, tad pastaruosius porą metų šie mainai tikrai suintensyvėjo ir mes kartu su Lietuvos kultūros institutu jau pristatėme daug menininkų. Norisi, kad jie nepasimestų programose. Siekiame, kad net ir pasibaigus joms šie lietuviški inkliuzai būtų dar labiau atpažįstami ir prisimenami, toliau tęstųsi bendradarbiavimas.

– Kalbant apie kultūrinį dialogą: ką, susijusio su žydų kultūra, pamatysime Lietuvoje?

– Manau, pastaruoju metu visko gana daug vyksta – aktyviai veikia tiek mūsų žydų bendruomenės, tiek Izraelio ambasada Lietuvoje, vyksta jaunimo mainai. Susidomėjimo visuomenėje yra – žmonės lavinasi, domisi, atranda žydų kultūrą įvairiais sluoksniais. Šis susidomėjimas vis auga ir tai labai smagu. Be to, mano pačios inicijuotuose ir mūsų kultūros institucijų vykdomuose projektuose irgi nevengiama atgalinio ryšio. Štai, pavyzdžiui, mezgasi bendradarbiavimas tarp Lietuvos kino centro ir Jeruzalės sinematekos, planuoja bendradarbiauti mūsų ir Tel Avivo šiuolaikinio meno centrai, Nacionalinėje dailės galerijoje vyks Vilniuje gimusio ir po to išvykusio į Izraelį fotografo Moišės Vorobeičiko, dar žinomo Moi Ver vardu, paroda ir dar daug kitų dalykų, vykdomų bendromis pastangomis. Mano galva, viena iš kultūrinės sklaidos užsienyje verčių yra ne tik tai, kad atsivežėme kažką ir parodėme, bet kad tai turėtų tęstinumą, bendrautų institucijos ir kultūros lauko profesionalai. Viena mano darbo užduočių yra ne tik atvežti žmones, bet ir juos supažindinti, kad vėliau drauge galėtų kurti naujus projektus. Siekiu, kad toks draugiškas ryšys būtų užmegztas kuo plačiau.

– Turbūt nesuklysiu sakydama, kad kultūros prasme šie metai Izraeliui gan intensyvūs, vien gegužę vyksiantis "Eurovizijos" dainų konkursas sutrauks dešimtis tūkstančių žmonių. Ar jau juntami pasiruošimo jam darbai?

– Tikrai taip. Jaučiasi lengva panika, kur reikės visus apnakvindinti, nes, atrodo, mažiau yra vietų, kur nakvoti negu norinčiųjų atvažiuoti. Konkursui aktyviai ruošiasi miesto savivaldybė, į tai telkiami dideli resursai. Planuojama intensyvi Eurovizijos pusfinalių ir finalo savaitė. Veiks vadinamasis "Euro-village" (eurokaimelis – angl.), kuriame vyks įvairūs papildomi renginiai. Be to, Charles Clore parke žadamas visą savaitę vyksiantis vakarėlis.

– Tel Avivas ir Izraelis tampa vis populiaresniu kelionių maršrutu tarp lietuvių. Patarkite, kokias įdomias ir galbūt mažai kam žinomas vietas čia vertėtų aplankyti?

– Tuo jos ir ypatingos, kad turistai į jas neina (juokiasi). O kalbant rimtai, Tel Avivas yra tiek turtingas įdomių vietų, kad, man atrodo, kiekvienas pagal savo skonį ir supratimą gali sau patinkančias išsirinkti. Pati nemėgstu važiuoti su sąrašiuku vietų, kur reikia eiti. Manau, Tel Avivas – vienas tų miestų, į kurį reikia atvažiuoti ir tiesiog leisti miestui tave nusinešti, kiek leidžia jėgos ir piniginė. Žinoma, Izraelis nėra vien Tel Avivas – šalyje tiek istorinių vietų, kad, norint visas aplankyti, vienų atostogų tikrai neužtektų.

– O koks jūsų pačios atrastas Tel Avivas?

– Visų pirma, Tel Avivas tam tikra prasme mane išlaisvino, nes tai yra labai atsipalaidavęs, neformalus miestas. Čia nieko tokio yra pamatyti savo kaimyną einantį su šlepetėmis ir pižama iki parduotuvės, niekas į jį nepažiūrės antrą kartą. Kartu miestas kompaktiškas, su draugais kartais pasijuokiame, kad gyvename dideliame kaime. Tai gyvas miestas, kuriame yra daug ką nuveikti, tikrai nenuobodžiauji, tačiau jis ir neužgula tavęs savo dydžiu, kas įprasta megapoliams. Ir, be to, jis turi jūrą ir gerą orą. O dar – jame labai skanus ir sveikas maistas.

– Kiek laiko ir galimybių turite sau? Atskleiskite, kaip atrodo smagiausias jūsų laisvadienis?

– Stengiuosi jo atrasti, bet vienintelis tikras laisvadienis man yra šeštadienis, kadangi dirbu penktadienį, kuris izraeliečiams yra išeiginė, o darbo savaitė šioje šalyje startuoja sekmadienį. Mano darbas labai dinamiškas, jame gausu susitikimų, susirašinėjimų, skambučių – tai nenutrūksta niekada, išskyrus šeštadienį. Tada būna išties ramiau: ilsisi ir izraeliečiai, ir Europa, galiu pasistengti truputėlį atsipalaiduoti. Tą dieną mėgstu išsimiegoti, leisti laiką su šeima, draugais, aplankyti renginius – tiek tuos, prie kurių prisidedu pati, tiek ir tuos, į kuriuos būnu kviečiama. Tai padeda susipažinti su tuo, kas vyksta meno lauke, kokie yra bendri sąlyčio taškai – tai vienas inspiracijų šaltinių, vėliau ir pačiai suteikiančių kūrybinių impulsų.

Kultūros ministerijos siūlymu nutarta įsteigti kultūros atašė pareigybę Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke ir panaikinti tokią pareigybę diplomatinėje atstovybėje Vašingtone.

„Vašingtonas – politinė sostinė šalies, kurioje kultūros sritis federaliniu lygiu neadministruojama ir nedotuojama, o Niujorkas – pasaulio kultūros ir meno rinkos sostinė, joje kotiruojama kultūros produkcija įgauna pasaulio mastu kotiruojamos produkcijos statusą. Racionaliausias kelias Lietuvos kultūros sklaidai ir įsitvirtinimui JAV – per pristatymą ir įsitvirtinimą Niujorko meno rinkoje. Šiuo tikslu būtina nuosekli ir aktyvi veikla Niujorko meno scenoje, kurioje įsitvirtinti yra daugelio šalių siekiamybė“, – teigia ministerija.

Anot jos, Niujorke yra įsikūrusios stambiausios ir svarbiausios kultūros institucijos – kultūros reiškinius pasaulio mastu formuojantys, pristatantys ir įtvirtinantys muziejai, komercinės galerijos, koncertinės įstaigos, muzikos, teatro, šokio agentūros ir prodiuserių kompanijos, leidybos ir žiniasklaidos įmonės, kino ir televizijos industrijos atstovybės. Niujorke reziduoja ir pagrindiniai kultūros industrijos lobistai, investuotojai ir kultūros mecenatai.

Kaip svarbi aplinkybė minima ir tai, kad Niujorke gyvena bei kuria JAV meno scenoje įsitvirtinę Lietuvos menininkai Žilvinas Kempinas, Kes Zapkus, Aidas Bareikis, Julius Ludavičius, Ieva Mediodia, režisieriai Jonas Mekas, Vincas Sruoginis, muzikai Gabrielius Alekna, Žibuoklė Martinaitytė ir kiti. Niujorke veikia lietuviškos organizacijos – Susivienijimas lietuvių Amerikoje, Tautos fondas, galerija SLA 307 ir kitos.

Ministerija taip pat primena, kad Niujorke būtų naudinga palaikyti tiesioginius ryšius su Žydų mokslinių tyrimų institutu (YIVO). Šiuo metu institutas su Lietuvos valstybės centriniu archyvu ir Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka vykdo septynių mėnesių trukmės projektą, kurio tikslas – išsaugoti, suskaitmeninti ir specialiame interneto portale virtualiai sujungti Vilniuje prieš karą veikusio YIVO archyvus, šiuo metu saugomus Vilniuje ir Niujorke bei atkurti skaitmeninėje erdvėje Strašūno Vilniaus biblioteką.