Valdovų kelio stotelė

Nors daugelis sostinėje, Pilies g. 26, esantį namą visų pirma sieja su Vasario 16-osios akto pasirašymu, tačiau tai – tik viena sudedamoji šio pastato istorijos dalis.

Dabartinio muziejaus vietoje, Pilies gatvėje, pirmieji mūriniai namai greičiausiai iškilo dar XV a., kai šiuo valdovų keliu Valdovų rūmų link keliaudavo svarbiausi miesto svečiai.

Pirmą kartą šaltiniuose pastatas paminėtas 1645 m. balandžio 18 d. karališkojoje privilegijoje, atleidžiančioje namo savininkę, Jokūbo Arnoto Škoto našlę, nuo svečių apgyvendinimo prievolės.

J. Arnoto Škoto laikus mena ir seniausi muziejaus rūsiuose rasti archeologiniai radiniai: 1993 m. vykdant kasinėjimus čia rasta XVII a. keraminė olandiško tipo pypkė, koklių fragmentų, keramikos šukių. Rūsyje kultūriniai sluoksniai smarkiai sumaišyti, todėl XVII a. archeologiniai radiniai rasti kartu su XIX ir XX a. statybinėmis šiukšlėmis.

Nepriklausomybės lopšys

Senamiesčio pastatus vadinti pagal esamo ar buvusio namo savininko pavardę yra sena Vilniaus tradicija, o tam, kad namui priliptų naujo savininko pavardė, pastatas dažniausiai turėjo išgyventi dideles transformacijas. Didelė J. Arnoto Škoto namo rekonstrukcija vyko XIX a. pabaigoje, kai jį nusipirkęs pirklys Karlas Štralis iš esmės atnaujino namo fasadą, pakeitė vidaus planą, įrengė naujas laiptines ir užsakė naują interjero dekorą. Po tokių esminių pokyčių to meto vilniečiai pastatą ėmė vadinti Štralio namu.

Pirmą kartą šaltiniuose pastatas paminėtas 1645 m. balandžio 18 d. karališkojoje privilegijoje, atleidžiančioje namo savininkę nuo svečių apgyvendinimo prievolės.

 

Po rekonstrukcijos 1895 m. Štraliai čia įkūrė cukrainę, gyventojų vadintą Baltuoju Štraliu ir garsėjusią Vilniuje savo pyragaičiais ir tortais iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Name esančius butus Štralių šeima nuomojo amatininkams, pirkliams, mokytojams. 1915 m. liepą butą trečiame aukšte jie išnuomojo Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti. Daugelis šios draugijos narių (tarp jų ir būsimieji Lietuvos prezidentai Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis) netrukus įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbą. Taip 1918 m. vasario 16 d. šiame name į istorinį posėdį susirinkusi Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

K. Štralio užsakytą ir gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo suprojektuotą fasadą galime matyti ir šiandien. Neorenesansinio stiliaus fasadas 2023 m. pradžioje buvo sutvarkytas, atkuriant pirminį jo vaizdą. Buvo pašalinti daugiau nei per 100 metų susikaupę dažų sluoksniai ir, ištyrus senųjų sluoksnių cheminę sudėtį, koloristo dirbtuvėse buvo pagaminti dažai, idealiai atitinkantys pirmines Štralio namo fasado spalvas.

Pirmąkart pasakojama istorija

„Signatarų namų pastatas yra unikalus objektas, liudijantis ne tik modernios Lietuvos valstybės ištakas, bet ir saugantis daugybę vis dar nepažintų istorijų“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio vadovė Dalia Strimaitytė.

„Norime, kad lankytojai prisiliestų prie gyvosios istorijos, atverdami jiems gotikinius rūsius, menančius daugiakultūrę miesto praeitį, kviesdami juos užeiti į istorinį balkoną ir iš arti patyrinėti unikalų, šimtmečių sąveiką liudijantį pastato fasadą, prisiliesti prie ekspozicijoje pasakojamų, laisvės idėją reflektuojančių temų“, – teigė ji.

Apie 2000-uosius Signatarų namų rūsiuose veikė restorano banketinės salės. Šiam užsidarius, autentiškas gotikos laikotarpio palikimas visuomenei tapo neprieinamas.

Anot istorikės Mildos Kruopienės, kuri kartu su kolegomis rinko architektūrinės ekskursijos tyrimo medžiagą, lankytojai dabar galės apžiūrėti ne tik gotikinius rūsius, bet ir gausų kitų architektūrinių ir istorinių laikotarpių palikimą, pvz., išlikusį autentišką XIX a. pabaigos muziejaus vidaus dekorą.

Spalio 21–22 d. Signatarų namai organizuoja dvi nemokamas ekskursijas, supažindinančias su architektūriniu muziejaus pastato palikimu. Vėliau architektūrinę ekskursiją „Škoto, Štralio ar Signatarų?“ galės užsisakyti visi norintys Signatarų namų muziejaus darbo laiku.

„Lankytojai, užsukantys į muziejų, paprastai domisi modernios valstybės gimimo istorija ir su tuo susijusiais eksponatais, tačiau tiek muziejaus interjeras, tiek visas pastatas yra tarsi atskiras eksponatas. Jiems pažinti ir yra skirta ši architektūrinė ekskursija“, – sakė M. Kruopienė.

Pasak jos, tokio vientiso ir koncentruoto pasakojimo apie šį Pilies gatvės pastatą, koks buvo parengtas ekskursijai, iki šiol niekur nepublikuota.

Lietuvos Tarybos Nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pasirašytas 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, į Kauną atkeliavo šiemet švenčiant Valstybės atkūrimo dieną. 2017-aisiais Vokietijos diplomatiniame archyve profesoriaus Liudo Mažylio rastas dokumentas netrukus grįš pas saugotoją ir savininką – į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politinį archyvą.

Vienas svarbiausių Lietuvos valstybės dokumentų pristatomas Prezidento kabinete, kurio centre kabo ir pirmo pasirašiusio signataro – Jono Basanavičiaus portretas.

„Vieni ateina genami smalsumo – kaipgi atrodo tas svarbiausias Valstybės gimimo liudijimas? Ar nesudrebėjo ranka jį rašant tokiomis neramiomis 1918 m. aplinkybėmis? Kiti ateina suprasdami dokumento simbolinę reikšmę ir suvokdami, kad tai paskutinė galimybė pamatyti jį Lietuvoje. Dar kitiems įspūdį daro jo suradimo istorija ir gero detektyvo vertos kitų nutarimo egzempliorių paieškos“, – sako Istorinės LR Prezidentūros vadovė Renata Mikalajūnaitė.

Nors didžioji dalis lankytojų – kauniečiai, paroda sulaukia ir kitų miestų gyventojų susidomėjimo. Apsilanko vilniečių, nespėjusių apžiūrėti dokumento, kai jis buvo eksponuojamas Signatarų namuose Vilniuje.

Išskirtinis dokumentas reikalauja išskirtinių saugojimo sąlygų. Be įprastų muziejaus apsaugos priemonių, dokumentą dieną naktį saugo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai. Istorinės LR Prezidentūros vadovės teigimu, dokumentas labai jautrus aplinkos poveikiui, todėl muziejus pasiskolino tą pačią specialią ekspozicijos vitriną, kurioje dokumentas buvo eksponuojamas Signatarų namuose. Šioje vitrinoje nuolat palaikomas specifinis mikroklimatas, jos stiklas saugo dokumentą ir nuo smūgių, ir nuo ultravioletinių spindulių.

„Parsivežti šį dokumentą į Kauną, į istorinius Prezidento rūmus, svajojau nuo pat pirmųjų akimirkų, kai prof. L.Mažylis paskelbė apie jo suradimą Vokietijos archyvuose. Todėl nutarimo eksponavimas Kaune – garbė miestui ir Istorinei LR Prezidentūrai, o man asmeniškai – svajonės išsipildymas“, – dokumento svarba dalijosi R.Mikalajūnaitė.

Atvykusių apžiūrėti Vasario 16-osios akto Istorinės LR Prezidentūros lankytojų laukia ir dar viena išskirtinė ekspozicija – paroda „Vasario 16-osios akto signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“. Čia galima išvysti septyniolikos signatarų autentiškų autografų ant įvairių laikotarpių dokumentų.

Kas? Vasario 16-osios akto ekspozicija.

Kur? Istorinėje LR Prezidentūroje.

Kada? Iki lapkričio 27 d.

Nuo lapkričio 18-osios darbo dienomis LRT laidose „Labas rytas, Lietuva“ ir „Laba diena, Lietuva“ žiūrovai susitiks su Nepriklausomybės akto signatarais – skirtingų sričių ir likimų žmonėmis, prisiminsiančiais istorines aplinkybes ir pažvelgsiančiais į dabarties Lietuvą.

Pasak LRT generalinės direktorės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės, visuomeninis transliuotojas ir yra ta žiniasklaidos grupė, kuri Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečiui turėtų skirti išskirtinį dėmesį, todėl kasdieniai pokalbiai su signatarais – tai galimybė prasmingai pasitikti Kovo 11-ąją, ypatingą šventę, skirtingai atsispindėsiančią visuose LRT kanaluose.

„Artėjant reikšmingiems įvykiams, mes visada jaučiame auditorijos lūkesčius, atidesnį visuomenės žvilgsnį į LRT. Tampame telkiančiu, įkvepiančiu transliuotoju, kuriam valstybė ir visuomenė yra svarbiausios temos. Lygiai kaip ir signatarams, tuomet savo parašais pakeitusiems mūsų visų istoriją. Tai yra žmonės, susitelkę bendram tikslui ir sugebėję priimti sudėtingą sprendimą realios grėsmės akivaizdoje. Mažiausia, ką galime padaryti – visada juos prisiminti“, – teigia LRT generalinė direktorė.

Signatarus kalbinsiantis LRT žurnalistas Edvardas Špokas pasakoja, kad iš 124 signatarų šiandien gyvi 88, tačiau dėl sveikatos problemų kelių asmenybių greičiausiai nufilmuoti nepavys – jų prisiminimus galbūt perteiks buvę kolegos.

„Su signatarais kalbėsime apie praeitį, dabartį ir ateitį. Apie emocijas prieš trisdešimt metų – euforiją ir nerimą. Daugelis kalbintų signatarų sako, kad parašas ant Nepriklausomybės atkūrimo akto – tai svarbiausias parašas jų gyvenime. Taip pat pasvarstysime apie nueitą Lietuvos kelią – kas jame džiugina ir kas liūdina signatarus“, – sako E. Špokas, pasakojimus kuriantis kartu su operatore Migle Gaižiūte.

Pirmasis susitikimas – su signataru Aleksandru Abišala – lapkričio 18 dieną, pirmadienį, laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Šis bei visi kiti reportažai – ir portale LRT.LT.

Atsinaujinusioje TV3 kulinarinėje laidoje „Virtuvės istorijos“ apsilankęs Nepriklausomybės akto originalą Vokietijos archyvuose radęs mokslų daktaras ne tik atskleis, kodėl nusprendė ieškoti šio dingusiu laikyto dokumento, bet ir prisipažins, jog kulinarija – viena iš jo aistrų.

Šį šeštadienį kulinarinė laida „Virtuvės istorijos“ iš televizijos ekranų sveikinsis gerokai atsinaujinusi. Nauji vėjai laidą sugrąžino atgal į Kauną – nuo šiol „Virtuvės istorijų“ komanda gardų maistą gamins čia įsikūrusioje modernioje „Gastro studijoje“.

Tokiomis naujovėmis įtin patenkinta buvo laidos kulinarė Ilona Juciūtė. „Jaučiuosi kaip savo svajonių virtuvėje, nes viskas, ko tik reikia, yra man po ranka. Gaminsiu daug skanių ir sočių patiekalų“, – džiaugėsi profesionali virtuvės šefė.

Tačiau lygiai taip pat žiūrovus nustebins ir laidos svečias – Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą Vokietijoje suradęs mokslininkas L. Mažylis. Maisto gamybai neabejingas vyras pasakos, kad šiam atradimui itin ilgai ruošėsi.

„Labai daug paslapčių likę, kur ieškoti, kaip ieškoti. Tokios linijos, trajektorijos pradėjo po truputį brėžtis. Skaičiau vis daugiau, visko vis daugiau sužinojau. Pradėjau tą medžiagą kaupti ir pribrendo sausio 24 dieną apsisprendimas vykti į Vokietiją. Paaiškėjo, kad sėkmingai“, – šypsodamasis pasakos L. Mažylis.

Paklaustas, kaip jautėsi atradęs vieną svarbiausių šalies istorinių dokumentų, profesorius teigė jautęsis puikiai: „Pirmi žodžiai buvo „kaip puiku“. Viskas sutilpo į žodį puiku: atradimo, netikėtumo džiaugsmas ir tai, kad atsirado tai, ko niekas net nesitikėjo.“

Kulinarinėje laidoje profesorius L. Mažylis papasakos ne tik apie džiaugsmą, kuris užplūdo atradus Vasario 16-osios aktą, bet ir atskleis, kad virtuvėje jam smagu taip pat, kaip ir chemijos laboratorijoje.

Koks mėgstamiausias profesoriaus L. Mažylio patiekalas? Ką jis pats gamina ir ar tikisi sulaukti pažadėtosios vieno milijono premijos? Visi atsakymai, profesoriaus L. Mažylio interviu, daugybė naudingų maisto gaminimo patarimų – šeštadienį 9 val. kulinarinėje laidoje „Virtuvės istorijos“ per TV3.

Prodiuserio ir vieno iš filmo scenarijaus autorių teigimu, net tokie iš pirmo žvilgsnio sudėtingi projektai turi būti suprantami bet kokiam žmogui.

Istorinio dvylikos dalių filmo premjera sulaukė didžiulio televizijos žiūrovų dėmesio, o diskusijos socialiniuose tinkluose užvirė jau po pirmosios serijos. Pirmoji daugiaserijinio filmo serija sulaukė puikių įvertinimų. Ne vienas garsus ir gerai visuomenei žinomas žmogus savo įžvalgomis dalijosi socialiniuose tinkluose, gyrė režisūrinius sprendimus, kostiumus bei aktorius.

Įtraukiantis televizijos filmas pasakoja apie 1918 metų Nepriklausomybės akto pasirašymą, kariuomenės steigimąsi ir gražią bei jausmingą meilės ir draugystės istoriją.

Vienas iš filmo scenarijaus autorių R. Skaisgirys pasakoja, kad daugiaserijinis filmas sukurtas paminėti svarbią progą – artėjantį nepriklausomos Lietuvos šimtmetį. Pasak R. Skaisgirio, šis filmas buvo kuriamas taip, kad istorinius faktus seriale galėtų suprasti kiekvienas.

„Ne už kalnų Lietuvos šimtmetis. Tai ne vienas projektas, kurį mes susigalvoję daryti, čia pirmasis. Norime truputį kitaip pažiūrėti į tą šimtmetį, apžvelgti tuos pagrindinius momentus, kokie jie buvo. Daryti, kad būtų suprantama visiems žmonėms – ir penktokui, ir kaimui, ir miestui“, – prisipažino prodiuseris.

R. Skaisgirys tikina, jog pusmetį filmuotas daugiaserijinis filmas buvo kuriamas itin kruopščiai – svarbi ir apskaičiuota buvo kiekviena detalė: „Televizijoje yra ne receptai, o matematika. Ir seriale irgi yra matematika. Yra tam tikros taisyklės, kaip turi būti, kurią minutę turi būti, kokia pabaiga turėtų būti“.

„Laisvės kaina. Savanoriai“ scenos buvo filmuotos daugelyje unikalių ir tą laikmetį atitinkančių Lietuvos vietų. Kiekviena filmavimo vieta buvo renkama itin kruopščiai, nes šis istorinis filmas iki mažiausios smulkmenos turėjo būti tikroviškas. Filmo kūrėjai įsitikinę, kad šis jų kūrinys žiūrovus pavergs savo siužetu, vaizdiniais bei autentiškai atkurtais to meto kostiumais. Čia ne tik skries kulkos, liesis kraujas, sprogs sprogmenys, bet ir aktoriai patys sės ant žirgų.

Pagrindinius vaidmenis istoriniame daugiaserijiniame filme kuria žymiausi šalies aktoriai: Toma Vaškevičiūtė, Eglė Špokaitė, Darius Meškauskas, Mykolas Vildžiūnas, Jokūbas Bareikis, Algirdas Gradauskas, Marius Repšys. Seriale taip pat vaidina Nerijus Gadliauskas, Andrius Bialobžeskis, Vytautas Tomkus, Liubomiras Laucevičius, Šarūnas Puidokas ir kiti žinomi aktoriai.

Sauliaus Balandžio režisuojamas istorinis kostiuminis filmas „Laisvės kaina. Savanoriai“ – kiekvieną pirmadienį 21.30 val. per LRT.

Pirmą vaidmenį lietuviškame seriale sukūręs „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas teatro aktorius Marius Repšys sako, jog šiame dvylikos dalių filme sutiko filmuotis dėl svarbios Lietuvai temos ir liko sužavėtas kūrybinės komandos profesionalumu. „Manau, kad visada ta kovos dėl laisvės tema yra aktuali. Save laikau patriotu. Aš gyvenu savo šalyje, kurią laikau namais ir juos myliu“, – sakė M. Repšys.

Filme aktoriui teko ūkininko Prano Kuktos vaidmuo. Tai personažas, kurio supratimas apie laisvę paprastas – kiek turi žemės, tiek turi ir laisvės. M. Repšio atliekamas herojus yra konservatyvus, šiurkštus, pragmatiškas. Visgi aktorius teigia, jog Pranas Kukta dar atsiskleis kitoks, nei galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Mano vaidmuo yra labai daugiaplanis. Pradžioje gali pasirodyti, kad jis toks griežtas, piktas, savanaudiškas, bet jame yra ir daug kitų spalvų, kurios atspindi jo kitą pusę – mane tas labai žavi“, – kalbėjo aktorius.

Prisimindamas darbą filmavimo aikštelėje, M. Repšys kūrybinės komandos darbą vadino itin profesionaliu: „Filmuotis iš tikrųjų buvo nelengva, buvo sunku perprasti tekstą, sukurti patį personažą, kadangi nežinojau visos linijos, teko viską galvoti vietoje. Teko ir nuotraukas žiūrėti, ir filmus, šį bei tą paskaitinėti. Bet tokių personažų sutikti neteko niekur, neradau nieko panašaus, tai labai daug kūriau pats.  Bet darbas labai patiko – viskas buvo daroma labai profesionaliai“.

Pirmą kartą rimtą, o ne ne epizodinį vaidmenį lietuviškame seriale sukūręs teatro aktorius tikino, jog lengvų kūrinių tikrai nevengia ir juokdamasis atskleidė tikrąją to priežastį: „Nėra taip, kad nesutinku filmuotis lietuviškuose serialuose, gal mane nelabai kviečia. Norėjosi nusifilmuoti lietuviškame seriale, o „Laisvės kaina. Savanoriai“ patraukė siužetu ir labai džiaugiuosi, kad į jį pakliuvau – jame darbas man labai patiko“.

Istorinis karinis daugiaserijinis filmas „Laisvės kaina. Savanoriai“ pasakoja apie Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo aplinkybes. Šimtmečiu atgal nukeliantis filmas atskleidžia nuostabią draugystės ir meilės dramą, vykstančią svarbiausių Lietuvai įvykių fone.

Pagrindinius vaidmenis istoriniame daugiaserijiniame filme kuria žymiausi šalies aktoriai: Toma Vaškevičiūtė, Eglė Špokaitė, Darius Meškauskas, Mykolas Vildžiūnas, Jokūbas Bareikis, Algirdas Gradauskas, M. Repšys. Seriale taip pat vaidina Nerijus Gadliauskas, Andrius Bialobžeskis, Vytautas Tomkus, Liubomiras Laucevičius, Šarūnas Puidokas ir kiti žinomi aktoriai.

Sauliaus Balandžio režisuojamas istorinis kostiuminis filmas „Laisvės kaina. Savanoriai“ – pirmadieniais 21.30 val. per LRT.

Tai teigė istoriniame seriale „Laisvės kaina. Savanoriai“ prezidentą A. Smetoną suvaidinęs aktorius Ramūnas Šimukauskas. Jis kartu su kolega Dariumi Meškausku, įkūnijusiu premjerą Augustiną Voldemarą, tikino, kad šis serialas pagilins visuomenės žinias ir galbūt net pakeis požiūrį į tam tikrus Lietuvos istorinius įvykius.

Spalio 31 d. LRT televizija pradės transliuoti naują istorinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“, kuriame susipins tikri istorijos įvykiai ir išgalvotų personažų gyvenimai. Per paprastų ir istorinių asmenybių gyvenimą bus vaizduojami XX a. pirmos pusės Lietuvos istorijos įvykiai ir vasario 16-osios akto pasirašymas. Įvykių epicentre suksis ir visiems žinomos istorinės asmenybės – prezidentas A. Smetona ir premjeras Augustinas Voldemaras, – kuriuos įkūnijo aktoriai R. Šimukauskas ir Darius Meškauskas. Serialo aktoriai LRT.lt portalui papasakojo, kaip sekėsi persikelti į XX a. pradžios Lietuvą ir kuo juos sužavėjo jų pačių personažai.

D. Meškausko teigimu, jo veikėjas yra labai įvairialypis, tad ši pažintis aktoriui buvo labai įdomi.

„A. Voldemaras yra istorinė asmenybė, labai ryški ir charizmatiška. Vertinamas jis įvairiai, apie jį sklando visokių legendų. Bet, kaip ir dauguma to meto politikų, gyvenimą baigė Rusijoje ir mirė jos kalėjime. Teigiama, kad nuo išsekimo, bet galbūt ir nukankintas. Jo gyvenimo pabaiga kelia nemažai klausimų, į kuriuos atsakymų dar nerasta“, – pasakojo aktorius.

D. Meškausko žiniomis, šis asmuo buvo ryškus, skandalingas, arogantiškas ir egocentriškas. „Jo politinis idealas buvo Italijos dučė Benito Mussolini. A. Voldemaras buvo tautininkas, tuo metu pasaulyje buvo madinga tokia nacionalsocialistinė, truputį totalitarinė ideologija, tad A. Voldemaras buvo ne išimtis. Pats mokėjo daug kalbų, buvo poliglotas, profesorius, labai mylėjo moteris. Su juo susipažinti man buvo labai įdomu, o kaip man sekėsi su šiuo vaidmeniu tvarkytis, geriausiai įvertins žiūrovai“, – kalbėjo aktorius.

D. Meškausko manymu, serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“ labai naudingas mūsų visuomenei, nes žinios apie tą laikotarpį yra gana paviršutiniškos: „Žinome, kad buvo Smetonos laikai, ir tuo viskas baigiasi. O kaip ten viskas buvo, apie ką jie mąstė, kodėl jie elgėsi vienaip ar kitaip, manau, galės atskleisti šis serialas. Manau, jis Lietuvai yra naudingas ir istorine, ir švietėjiška prasme“.

Paklaustas, koks pasirinkimas jo suvaidintam personažui buvo sunkiausias, aktorius ilgai nedvejojo. „1940 m. į Lietuvą atėjo sovietai, ir Lietuva tapo tarybine. A. Voldemaras iš Berlyno grįžo į Lietuvą, tikėdamasis Lietuvos autonomijos ir [galimybės] valdyti šalį.

Tai buvo daugelio to meto politikų klaida, nes jie manė, kad sovietai yra mažesnis blogis, nei vokiečiai ir Adolfas Hitleris. Jie galvojo, kad lietuviams mažesnis pavojus yra asimiliuotis su rusais nei su vokiečiais ir tikėjosi, kad kažkada tas karas baigsis, bus kokia nors taikos konferencija ir mes atgausime Lietuvą.

Žinoma, jie suklydo ir tas reikalas užsitęsė 50 metų, kol mes atgavome nepriklausomybę. Aš, pakliuvęs į tą situaciją, kurioje buvo mano personažas, tikriausiai elgčiausi kitaip, nes dabar paprasčiausiai daugiau žinau (juokiasi)“, – pasakojo aktorius.

Vis dėlto D. Meškauskas, jei turėtų galimybę, rinktųsi gyventi šiuo laiku, nes dabartiniame pasaulyje yra daugiau komforto. „Nors rūbai anksčiau buvo daug gražesni nei dabar“, – pridūrė aktorius.

Aktorius R. Šimukauskas, kuriam teko prezidento A. Smetonos vaidmuo, tikino jautęs nemažą atsakomybę. „Tai yra iškilus ir visiems Lietuvos gyventojams žinomas ar bent iš nuotraukų ir istorijos vadovėlių pažįstamas asmuo. Taigi, atsakomybė buvo didelė. Labai tikiuosi, kad pavyko ir žiūrovai mano pastangas atspindėti prezidento psichologinį portretą  įvertins teigiamai.“

Aktorius tikino labai besidžiaugiantis scenaristais, kurie labai padėjo kuriant istorinį portretą. Scenarijuje aiškiai atsiskleidžia prezidento pasirinkimų motyvai.

„Savo veikėjo liniją aš nagrinėjau smulkiai ir kruopščiai, o kitas scenarijaus dalis skaičiau kaip romaną, su malonumu. Manau, scenarijus parašytas žinant reikalo esmę ir puikiai perteikiant motyvus. Džiugu, kad išvengta tų per amžius amžinuosius susiformavusių klišių, štampų apie A. Smetoną – juk kalbama, kad prezidentas buvo autokratas, toks ir anoks. Į visa tai buvo pažvelgta iš tų laikų situacijos ir aplinkybių šviesos, kas yra labai svarbu. Kita vertus, prezidentą jau esu vaidinęs teatre – prieš keletą metų buvo spektaklis „Smetona“ pagal Gedimino Jankaus pjesę, kurį režisierius Vytautas Balsys kūrė Kaune. Tad man susidūrimas su šia tema ir personažu buvo nebenaujas“, – pabrėžė aktorius.

Paklaustas, ar sunku buvo įsikūnyti į minėtą istorijos epochą, R. Šimukauskas patikino, jog didesnių sunkumų padėjo išvengti jo kilmė – aktorius yra gimęs Kaune. „Kiekvienas žmogus, kuris bent keletą metų yra pagyvenęs Kaune, į smetonišką laikotarpį įsijaučia daug lengviau, nei į bet kurį kitą. Kaunas vis dar turi tą stiprią smetonišką architektūros dvasią ir gyvus tėvų bei senelių prisiminimus, kur ir kas buvo „prie Smetonos“. Kaunas yra išlaikęs smetonišką dvasią, prisiminimai yra gyvi, tad tas laikmetis kiekvienam tūlam kauniečiui, taip pat ir man, yra labai nesvetimas“, – pažymi aktorius.

R. Šimukauskas teigė, kad seriale žiūrovai A. Smetoną išvys kitokį, nei buvo įprasta matyti tarybinėje karikatūroje. „Labai gaila, bet į mūsų istoriografiją ir į daugelio žmonių sąmonę įcirėžė karikatūros vaizduojamas A. Smetona, kuris buvo autokratas, baisus žmogus, sušaudęs komunarus ir galiausiai pabėgęs ir metęs Lietuvą kaip nuotaką prie altoriaus. Toks karikatūriškas personažas buvo paišomas visą tarybinį laikotarpį, o mes jį norėtume parodyti realesnį, taip, kaip viskas iš tikrųjų buvo“, – tikino jis.

Aktorius svarsto, kad jo pasirinktam personažui teko priimti daug nelengvų sprendimų, o ir jų pasirinkimai galbūt ne visuomet būtų sutapę.

„Visų pirma, aš, ko gero, niekaip nebūčiau pasirinkęs tapti Lietuvos prezidentu. R. Šimukauskas nebūtų tapęs Lietuvos prezidentu, A. Smetona – tapo.

Jis gyveno, be jokios abejonės, pačiu sudėtingiausiu Lietuvai laikotarpiu – 1940-aisiais. Net ir ankstesni įvykiai nebuvo tokie dramatiški, kokie buvo 1940-ųjų birželio įvykiai. Priimti ultimatumą buvo kolegialus, vyriausybės, o ne asmeniškas prezidento sprendimas.

Seriale matysime motyvus, kodėl buvo priimtas sprendimas trauktis iš Lietuvos. Tai nebuvo daiktų susidėjimas ir perbridimas per upelį, kaip buvo bandoma nušviesti tarybinėje karikatūroje. Tai nebuvo vienplaniškas sprendimas. Ko gero, ultimatumas iš sovietų ir visa lydinčios aplinkybės bei sprendimai buvo pats dramatiškiausias prieškario ir vėlesnių laikų Lietuvos istorijos epizodas“, – kalbėjo aktorius.

R. Šimukauskas pasidžiaugė, kad dirbti su šiuo projektu buvo neabejotinai įdomu. Visų pirma, tai yra epochinis istorinis serialas. Čia susiduriama ir su grimu, ir su kostiumais, pagaliau ir su automobiliais.

„Tai yra netipinis serialas dar ir todėl, kad  čia yra ne 50 ar 80 serijų, o tik 13, ir tos serijos yra gana koncentruotos. Istorinių įvykių fone vystosi ir detektyvas, ir meilės istorija. Bet visi istoriniai įvykiai yra tikri, neišgalvoti. Intriga ir yra tame, kad daug kas yra tikra, bet esama ir pramanytos gražios siužetinės linijos“, – atvirauja aktorius.

R. Šimukauskui neišdildomą įspūdį paliko 1929 m. kadilakas, kuriuo seriale važinėjo personažas A. Smetona su adjutantu. „Tai buvo tikrai labai patogi, gera, minkšta ir puikiausiai važiuojanti mašina. Žinoma, puikų įspūdį paliko ir komanda, dailininkai, iš kažkokios erdvės sukuriantys smetonišką atmosferą. Buvo įdomių momentų, bet tai – maži perliukai, kurie yra labiau pajaučiami, nei papasakojami“, – prisiminimais dalijosi aktorius.

Paklaustas, kuriuo laikotarpiu rinktųsi gyventi, R. Šimukauskas negalėjo apsispręsti: „Labai gaila, kad tada negyveno labai daug dabar gyvenančių mano draugų ir aplinkos žmonių, tad be jų aname laikotarpyje būtų neįdomu. Iš kitos pusės, tada buvo tikrai labai daug spalvingų ir įdomių žmonių, ir epocha buvo tikrai labai žavinga ir įdomi. Su malonumu ten bent trumpam nusikelčiau“.

Istorinis serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“ – jau šį pirmadienį, spalio 31 d. 21.30 val. per LRT televiziją.

Nemažai signatarų Nepriklausomos Lietuvos pirmuoju dešimtmečiu jau buvo tapę valstybės vyrais – Vyriausybės nariais, diplomatais, aukštas pareigas einančiais dvasinio luomo ir stambaus verslo atstovais, o Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis – pirmaisiais Lietuvos Valstybės prezidentais.

Saliamonas Banaitis tartum lieka kažkur pašalyje, šešėlyje. Čia tiktų jo buvusio bendražygio Jono Pikčilingio žodžiai: „Išlaisvintoje tėvynėje tautos atgimimo pionieriams beveik visiems tenka kuklus vaidmuo. Kažkas nesiderina. Žmonės, kadaise buvę tautos nepriklausomybės pranašai, kadaise kūrę pirmuosius tautinės sąmonės židinius, kadaise mažu pulkeliu, bet milžinų pasiryžimu pakėlę aršią kovą už tautos garbę ir laisvę – po to, kai kova laimėta, kai jų žygiai apvainikuoti pergalės džiaugsmu – jie mažai pastebimi. Fenomenas, vertas studijos.“ S. Banaičio veikla buvo siejama daugiausia su jo įkurta lietuviška spaustuve Kaune. Tačiau tai buvo tik viena jo veikimo sritis, nors gal ir pati reikšmingiausia. Net neturėdamas akademinio išsilavinimo, jis puikiai suvokė, kad lietuvių tauta galės išlikti tik tada, jeigu ji bus apsišvietusi, puoselės savąją kultūrą, vystys savo pramonę, žemės ūkį ir verslą. Visose šiose srityse signataro indėlis labai didelis.

Saliamonas Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 d. ūkininkų Ievos Liover ir Simono Banaičio šeimoje Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Vaitiekupių kaime. Saliamono motina Ieva Liover dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo Sintautų parapijos sukilėlių būrio narė. Jos tėvai, prancūzų kilmės persikėlėliai, gyveno Rytų Prūsijoje, Pilkalnio (vok. Landkreis Pillkallen) apskrities Briedžių kaime, bet dėl nesutarimo su vietine vokiečių valdžia 1830 m. persikėlė į Lietuvą ir nusipirko ūkį Padraustinės kaime, Šilgalių valsčiuje. Tėvas – suvalkietis ūkininkas. Būsimo signataro protėviai iš tėvo pusės galėjo persikelti iš Rytų Prūsijos, kur Banaičių pavardė buvo paplitusi. Taip teigia Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojai Martynas ir Marija Purvinai. Būdamas vos trejų, neteko tėvo.

Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija. 1930 m. Autorius nežinomas / LCVA nuotr.

Kaip rašė jis pats, „mokytis pradėjau kaime prie „daraktorių“ skaityti iš maldaknygių ir elementorių“. Našlaičiai liko keturi vaikai: dvi seserys ir du broliai. Saliamonas trejus metus mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, o 1879 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, kuri buvo įkurta 1867 m., praėjus vos metams po S. Banaičio gimimo. Gimnazijoje įvairiais laikotarpiais mokėsi daug Lietuvos kultūrininkų ir šviesuolių – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Kazys Grinius, Pranas Mašiotas, Pranas Vaičaitis, Justinas Staugaitis, Pranas Dovydaitis ir daugelis kitų įžymių žmonių. Nors gimnazijos aplinka lietuvybei plisti nebuvo palanki, tačiau lietuviška dvasia joje buvo gyva. Prie lietuviškos veiklos gimnazijoje svariai prisidėjo ir S. Banaitis, ragino moksleivius domėtis Lietuvos istorija, priešintis brukamai kirilicai. Beje, S. Banaitis mokėsi vienoje klasėje ir net sėdėjo viename suole su būsimuoju Lietuvos prezidentu K. Griniumi. Tačiau 1883 m. baigęs trečią gimnazijos klasę, Saliamonas buvo priverstas nutraukti mokslus, nes mirus broliui reikėjo motinai padėti ūkio darbuose. Ūkis buvo didelis (pagal dabartinį skaičiavimą apie 70 ha žemės). Tačiau būti vien ūkininku būsimasis signataras netroško, nors mylėjo žemę ir ūkininkavimo neapleido visą gyvenimą.

S. Banaitis priskirtinas prie vienų aktyviausių knygnešių Šakių apylinkėse. Būdamas vos septyniolikos, jau platino pirmą lietuvišką laikraštį „Aušra“ (beje, „Aušrą“ užsisakinėdavo ir skaitydavo jo motina) ir knygnešių atgabentas lietuviškas knygas, kurias išvežiodavo po gretimus kaimus. S. Banaičio namai Vaitiekupiuose vienu metu buvo tapę tarpine stotimi į Prūsiją ir iš Prūsijos keliaujantiems knygnešiams ir žymiems lietuvių visuomenės veikėjams. Anksti pajuto turįs verslininko gyslelę – įsteigė krautuves Sintautuose, Griškabūdyje ir Lukšiuose. 1886 m. jis susipažino su žymiu aušrininku ir spaustuvininku Martynu Jankumi ir jo paskatintas įstojo į Mažojoje Lietuvoje veikusią „Birutės“ draugiją. Nuo 1888 m. S. Banaičiui didelę įtaką darė V. Kudirka ir skatino dar aktyviau darbuotis skleidžiant lietuvybės idėjas. Anot S. Banaičio, jie abudu „pradėję varyti tautinio atgimimo propagandą kaimuose“. 1889 m. sausį vokiečių policijos persekiojamas iš Tilžės atvyko žinomas to meto lietuvių publicistas ir knygnešys Juozas Adomaitis-Šernas, kuris Vaitiekupių ūkyje gyveno iki pavasario.

Kaip rašo S. Banaitis, „sutemus vakarais dažnai važinėdavome į Šakius pas daktarą Kudirką. Adomaitis pavasarį išvyko į savo tėviškę /.../,aš parveždavau rankraščių ir nuveždavau Kudirkos duotus pinigus“. 1890 m. žiemą kartu su V. Kudirka buvo nuvykę į Ragainę ir Tilžę susipažinti su ten leidžiama lietuviška spauda bei lietuviško žodžio platintojais. V. Kudirka negalėjęs gauti užsienio paso. S. Banaitis, kaip tikras suvalkietis ūkininkas, jam pataręs apsimesti arklių pirkliu, „kupčiumi“, nupirkęs du arklius jo vardu ir du savo, parūpinęs pasą ir juodu laimingai nuvykę Ragainėn. Apžiūrėję O. Mauderodės ir E. Vejerio Tilžėje veikusias spaustuves, kuriose buvo spausdinami minėti lietuviški leidiniai bei lietuviškos, daugiausia Vydūno rašytos, knygos, jiedu aplankė Prūsuose leidžiamų laikraščių redaktorius ir buvo pakviesti vakarienės pas brolius Kiošius, brolius Voskus, Angrabaitį. S. Banaitis ir V. Kudirka buvo pristatomi kaip arklių pirkliai iš Rusijos (Russische Pferdehändler) ir taip išvengė Rusijos policijos įtarimų. V. Kudirka žavėjosi savo bendražygio sugebėjimais veikti sudėtingomis situacijomis. Kai abu žymūs vyrai apsistojo Tilžės viešbutyje nakvoti, netvarką sukėlė įsigėrę vokiečiai. S. Banaitis, pasiskelbęs maršalka, savo veiksmais juos sutramdė, o V. Kudirka jam po to pasakęs: „Kai Lietuva taps nepriklausoma valstybė, joje prisiras daug kyšininkų. Tada bus reikalinga griežtų maršalkų. Tokiu tu galėtum būti.“

S. Banaitis nuo jaunų dienų savo tėviškėje aktyviai darbavosi kaip ūkininkas, vėliau ir kaip verslininkas, tačiau nuolat jautė, kad jam trūksta žinių praktinei veiklai plėtoti. Jau būdamas 34 metų amžiaus ir turėdamas penkis vaikus, jis nesidrovėjo pasikviesti gerokai jaunesnius kraštiečius – Peterburge besimokiusį poetą, žmonos sesers Julijos Pranaitytės sužadėtinį P. Vaičaitį ir Seinų seminarijos klieriką Feliksą Martišių, paprašęs rengti jį gimnazijos baigimo egzaminams.

P. Vaičaičio patartas, 1900 m. S. Banaitis įstojo į buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge, 1902 m. juos sėkmingai baigė ir grįžo į Lietuvą, dirbo Roko Šliūpo įsteigtame kooperatyve „Nemunas“. Nuvykęs į Varšuvą pas Nobelio firmos prekybos įmonių filialo vadovą ir būsimą Nepriklausomybės Akto signatarą Joną Smilgevičių, nusipirko centrifugą, separatorių ir grįžęs savo tėviškėje bandė modernizuoti pieno ūkį, į šią veiklą įtraukti vietinius valstiečius. Nors pelno tai neatnešė, nes nesulaukė deramo konservatyvių ūkininkų pritarimo, matome siekį visur, kur tik galima, skleisti naujoves. Martynas Yčas savo prisiminimuose Banaitį vadino pirmuoju Lietuvos kooperatininku ir pienininkystės pradininku.

S. Banaitis dalyvavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje vykusiame Didžiajame Seime, su J. Basanavičiumi ir kitais lietuvių visuomenės veikėjais įsijungė į Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti, buvo jos valdybos narys.

Bene pati reikšmingiausia S. Banaičio veiklos sritis buvo jo įkurta pirma lietuviška spaustuvė Kaune. 1905 m. vasarą jis kreipėsi į carinės Rusijos švietimo ministrą su prašymu leisti Kaune atidaryti lietuvišką spaustuvę. Leidimas buvo gautas ir tų pačių metų rudenį spaustuvė pradėjo darbą, o 1906 m. pradžioje išėjo pirmosios knygos. Kad išlaikytų spaustuvę ir jos darbuotojams sumokėtų algas, S. Banaitis užstatė savo ūkį Vaitiekupiuose. Atsižvelgiant į to meto aplinkybes, carinę spaudos cenzūrą, tai buvo drąsus žingsnis. Dar mokydamasis Peterburge, jis susipažino su poligrafijos technika, tad pats dažnai ėjo ir raidžių rinkėjo, ir korektoriaus pareigas.

S. Banaitis su spaustuvės darbuotojais. 1907 m.

Iš Peterburgo jis įsigijo pirmą ją ranka sukamą su dideliu smagračiu spausdinimo mašiną „König und Bauer“, taip pat ir šriftus. 1914 m. spaustuvė jau turėjo keturias spausdinimo mašinas ir vieną rinkimo mašiną, joje dirbo daugiau nei 30 darbininkų, buvo spausdinama dešimties pavadinimų laikraščių ir daug knygų. Per dešimt metų nuo lietuviškos spaudos atgavimo buvo išleista 300 knygų, kurių tiražas siekė 1 mln. 300 tūkst. egzempliorių. Skatinamas tauraus tikslo – šviesti kaimo žmones, S. Banaitis 1910 m. savo lėšomis 75 tūkst. egzempliorių tiražu išleido sodiečiams skirtą kalendorių, kuris kainavo vos tris kapeikas. Spaustuvėje buvo spausdinama tiems laikams daug vertingų leidinių, pvz., „Nedėldienio skaitymas“,

„Ateitis“, „Vienybė“, „Pavasaris“, „Viensėdis“, „Garnys“, „Lietuvaitė“, išleista kun. Antano Aleknos Lietuvos istorija, Trumpas lietuvių kalbos vadovėlis ir kt. Daug vietos buvo skiriama religinės ir blaivybės literatūros leidybai. S. Banaičio spaustuvė pradėjo spausdinti kun. Juozapo Skvirecko iš lotynų kalbos išverstą Šventą jį Raštą. Jo spausdinimą užbaigė S. Banaičio spaustuvės perėmėja – „Šviesos“ spaustuvė. Pažymėtina, kad spaustuvėje leidiniai buvo spausdinami pigesne kaina nei kitose Kauno spaustuvėse. Tiesa, kokybe buvo kiek nusileista, tačiau viską atpirkdavo dideli tiražai. Anot žinomo nepriklausomos Lietuvos teisininko ir Kauno viceburmistro J. Pikčilingio, S. Banaičio spaustuvė buvo lyg lietuvybės tvirtovė Kaune. Kaip jis rašė, „kai beveik visa inteligentija buvo ištremta ar pati išvažiavo į Rusiją, S. Banaitis, sąmoningai likęs Kaune, buvo budrioje lietuvių reikalų sargyboje“.

Aplink S. Banaitį bei jo spaustuvę sukosi ir Kauno lietuvių kultūrinis gyvenimas. Jis organizuodavo teatro vaidinimus – šioje srityje bendradarbiavo su lietuvių ateitininkų studentų draugija „Rūta“. Antai, plataus atgarsio to meto lietuvių spaudoje sulaukė 1914 m. sausio 6 d. parodytas spektaklis pagal Liudvikos Didžiulienės-Žmonos komediją „Lietuvaitė“, kuriame vaidino „Rūtos“ studentai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spaustuvės darbą reikėjo priderinti prie naujų, gerokai pasunkėjusių sąlygų. Okupacinei vokiečių valdžiai davus leidimą, 1915 m. vasarą S. Banaitis ėmė leisti laikraštį „Kauno žinios“ trimis – lietuvių, lenkų ir vokiečių – kalbomis. Tačiau išėjo tik keli jo numeriai.

Iš prigimties muzikalus (amžiaus pradžioje vienu metu dainavo „Dainos“ draugijos chore), S. Banaitis suorganizavo kanklininkų ansamblį, kuriame grojo spaustuvės darbuotojai. Sunkiai gavus iš vokiečių valdžios leidimą surengti kanklių muzikos koncertą Kauno miesto teatre ir šį sumanymą sėkmingai įgyvendinus, S. Banaičio globojami kanklininkai buvo pakviesti koncertuoti Karaliaučiuje rengiamoje Lietuvos ūkio parodoje. Apie kanklininkų ansamblio koncertą palankiai atsiliepė ir vokiečių spauda. Jau nepriklausomoje Lietuvoje,

1925 m., šio ansamblio pagrindu buvo įkurta Lietuvos kanklininkų draugija. S. Banaitis draugijai perleido kanklininkų ansamblio naudotus instrumentus.

S. Banaičio rūpesčiu 1915 m. rudenį Kaune buvo įsteigtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius, taip pat buhalterijos kursai. Rugsėjį mieste pradėjo veikti pirmoji lietuviška gimnazija. Po sunkių derybų su vokiečiais S. Banaitis gimnaziją įsteigė kaip privatus asmuo. Pradžioje gimnaziją finansavo Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, vėliau mokyklos rėmimą perėmė „Saulės“ draugija, kurios vardu ši gimnazija ir buvo pavadinta. Be gimnazijos, Kaune Banaičio dar buvo įsteigtos ir sėkmingai veikė dvylika pradžios mokyklų, kurias jis pats inspektavo. Taip pat jo dėka buvo organizuojami gimnazijos vakariniai kursai suaugusiems.

Kartu su Aleksandru Dambrausku-Jakštu ir Jonu Kriaučiūnu 1916 m. sausį Banaitis parengė ir paskelbė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konstitucijos projektą, kuriuo siekta atkurti Lietuvos valstybę ir įteisinti monarchinę santvarką. Projektas 800 egzempliorių tiražu atspausdintas S. Banaičio spaustuvėje, išplatintas Kaune, Suvalkijoje ir išvežtas platinti į Šveicariją bei Prancūziją. Tačiau platesnio atgarsio šis dokumentas nesulaukė dėl tos paprastos priežasties, kad Europoje jau buvo monarchizmo saulėlydis. Kuriant naujos valstybės pamatus, reikėjo žvelgti į ateitį.

S. Banaitis dalyvavo 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Vilniaus lietuvių konferencijoje ir iš 222 delegatų buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Pasirašant 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą, pagal abėcėlę turėjęs teisę pasirašyti pirmas, užleido šią garbingą vietą tautos patriarchui J. Basanavičiui. Petras Klimas savo dienoraštyje rašo, kad svarstant Lietuvos nepriklausomybės klausimą, Banaitis neva bijojęs dėtis su vokiečiais. Ką Klimas tuo norėjo pasakyti, nėra visai aišku. Šiaip ar taip, Banaitis dar Organizacinio komiteto lietuvių suvažiavimui sušaukti susirinkimo 1917 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje dėl taktikos Lietuvos nepriklausomybei pasiekti svarstė: „Kad Lietuva lieka [turi būti] nepriklausoma, tai aišku, bet ekonomija mes vis tiek turėsime rištis su vokiečiais. Politikos žvilgsniu mes galime jungtis su kitais. Kad būtų paskelbtas Lietuvos klausimas – reikia ko nors prisižadėti, kad Lietuva būtų išreklamuota, reikia kokiu nors būdu prisidėti prie vokiečių.“ Ar čia baimė? Atsižvelgiant į to meto politines aplinkybes, taip pat ir į Banaičio asmeninę patirtį su vokiečių okupacine valdžia Kaune – veikiau praktinis ir pragmatinis požiūris.

Banaičių šeima. Iš kairės sėdi: sūnus Justinas, Marijona Banaitienė, Saliamonas Banaitis, duktė Salomėja Banaitytė-Nasvytienė; stovi sūnūs Vytautas, Kazys Viktoras, Bronius. 1928 m. / LNM nuotr.

Paskelbtą nepriklausomybę reikėjo įtvirtinti ir ginti. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, S. Banaitis, tuo metu paskirtas Šakių apskrities viršininku, suorganizavo 120 savanorių būrį ir pasiuntė į Kauną. Vykstant kovoms dėl Lietuvos Nepriklausomybės, kaip vienas iš Prekybos ir pramonės banko kūrėjų, šio banko lėšomis rėmė Lietuvos kariuomenę. Jis buvo vienas iš Valstybės Tarybos Apsaugos komisijos narių. Keturi jo sūnūs taip pat stojo į Lietuvos kariuomenės eiles ginti nepriklausomybės. Tai lyg ir nelabai pastebimi, tačiau ženklūs ir labai konkretūs veiksmai, liudijantys apie S. Banaičio patriotinius jausmus tėvynei.

Jau kiek vėliau S. Banaitis atvirai rašė, kad žmonės nepatenkinti dėl to, jog gyvenimas dar neįėjo į normalią vagą, platesniems užmojams trūksta organizuotumo. Jam kėlė nuostabą, kad visuomenė nepakankamai remia Lietuvos kariuomenę. „Visi norėtų laisvi ir nepriklausomi būti, bet retas kuris norėtų pakrutint bent pirštą, kad tas visuomenės, tautos noras įvyktų. Istorija mums aiškiai parodo, kad nė viena valstybė nesusitvėrė be pinigų ir kariuomenės. Tik pas mus Lietuvoje norima iš to visko išsisukti ir ramiai neprigulmingai gyventi. /.../ Kas savo asmeninius reikalus kelia aukščiau Tėvynės reikalų, tas tikras tautos išgama. O jeigu didžiuma tautos susideda iš tokių asmenų, tai tokia tauta negali sau Nepriklausomybės reikalauti, nes jinai dar prie to nepribrendus.“

1919 m. S. Banaičio iniciatyva buvo įkurta Ekonominė ir politinė Lietuvos žemdirbių sąjunga. Jos laikraštį „Žemdirbių balsas“ jis pats redagavo ir leido. S. Banaitis buvo įsitikinęs, kad Lietuvos ekonominio vystymosi pagrindas yra žemės ūkis ir valstietija. Žemdirbių sąjunga rinkimuose į Steigiamąjį Seimą pasirodė nesėkmingai. Signataras nuo aktyvaus politinio gyvenimo nusišalino, tačiau toliau energingai reiškėsi kitose srityse: kaip buvo minėta, buvo vienas Prekybos ir pramonės banko steigėjų, nusipirkęs iš Vokietijos keletą laivų, 1919 m. kartu su M. Yču ir kitais įkūrė Lietuvos laivininkystės (garlaivių) bendrovę. Banaitis dėjo daug pastangų, kad prasidėtų intensyvi laivyba Nemunu iki Dancigo ir toliau Baltijos jūra. Pradėjo plaukioti tiek prekybiniai, tiek pramoginiai laivai. Jis ėjo dar toliau – 1927 m. įsteigė laivų bendrovę „Amerika“, per kurią lietuviai emigruodavo į Pietų Ameriką ieškotis darbo. Deja, šis laivybos verslas dėl įvairių priežasčių pradžioje atrodęs patrauklus, galų gale tapo nuostolingas. Banaitis prasiskolino bankui 14 tūkst. litų, ir tik po jo mirties, užstatę jo ūkį Vaitiekupiuose, giminaičiai padengė skolas.

Nuo 1928 m. pradžios iki vidurio Banaitis redagavo ir leido „Tautos kelią“. Laikraštis buvo radikalios, voldemarininkų krypties. Banaitis, savo pažiūromis krikščionis katalikas bei palaikęs valdžioje esančius Smetonos tautininkus, po pusmečio nuo redaktoriaus darbo nusišalino.

Pablogėjus sveikatai, 1932 m. pradžioje S. Banaitis perėjo į ramesnį darbą – Kauno savivaldybės buvo paskirtas Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku. Signataro pastangomis autobusų stočiai buvo išrūpinta patogi vieta Vytauto prospekte.

S. Banaitis mirė 1933 m. gegužės 4 d. Palaidotas Kauno kapinėse. Sovietams okupavus Lietuvą ir ėmus naikinti Kauno kapines, Lietuvoje likę S. Banaičio artimieji perkėlė jo palaikus į Petrašiūnų kapines, ten jis ilsisi iki šiol.

Saliamono Banaičio nuopelnus Lietuvai labai vertino jo amžininkai. 1928 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. „S. Banaitis savo darbais prilygsta patiems didiesiems mūsų tautos vyrams. S. Banaičiui nebuvo lemta gauti nei brandos atestato, nei diplomo. Bet jis, būdamas ištikimas savo Didžiajam Kūrėjui, paliko darbus, kurie amžiams bus įrašyti į mūsų tautos istorijos lapus, ir šio atestato užteks, kad gautų vietą mūsų visų ateities tėvynėje“, – taip signataro nueitą gyvenimo kelią įvertino jo bendražygis Pranas Dovydaitis.

Šis Povilo Barščio tekstas buvo skelbtas 17-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Tiesa, toli gražu ne visas scenas pavyko nufilmuoti iš pirmo karto, o kaip tai atrodė, televizija kviečia sužinoti pasivaikščiojus po serialo kūrėjų virtuvę.

Istorinis karinis daugiaserijinis filmas „Laisvės kaina. Savanoriai“ pasakos apie Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo aplinkybes. Visu šimtmečiu atgal nukelsiantis filmas atskleis nuostabią draugystės ir meilės dramą, vykstančią svarbiausių Lietuvai įvykių fone.

Istoriniame seriale vaidmenis kuria žymiausi šalies aktoriai: Toma Vaškevičiūtė, Eglė Špokaitė, Darius Meškauskas, Mykolas Vildžiūnas, Jokūbas Bareikis, Algirdas Gradauskas, Marius Repšys. Seriale taip pat vaidina Nerijus Gadliauskas, Andrius Bialobžeskis, Vytautas Tomkus, Liubomiras Laucevičius, Šarūnas Puidokas ir kiti žinomi aktoriai.