O jam vietiniai ruošėsi iš anksto – džiovino vaisius, vasarą rinko gėlių žiedynus, kaupė juosteles ir kitas puošmenas, kurių prireikė rišant kalėdinius vainikus.

Specialiai į Kretingą vainikų rišimo dieną buvo pakviesta rekordus registruojančios agentūros komanda, kuri stebėjo procesą, o vėliau viską išmatavusi paskelbė apie savo sprendimą įregistruoti pirmąjį kalėdinį rekordą.

Vainikų pynimo idėja kilo Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos darbuotojams.

"Vainikų pynimui naudotos eglių, pušų, kėnių šakos. Visas jas mums atvežė Valstybinių miškų urėdijos Kretingos padalinio miškininkai. Pynėjų ieškojome internete. Paskelbus, kad vyks tokia akcija, kilo toks susidomėjimas, kad per dvi valandas užsiregistravo du šimtai dalyvių. Bet tokio būrio negalėjome pakviesti į bibliotekos patalpas", – pasakojo bibliotekos direktorė Birutė Karčiauskienė.

Nuspręsta apsiriboti 125 pagalbininkais.

"Buvo daugiau norinčiųjų, nei turėjome galimybių pakviesti", – stebėjosi bibliotekos vadovė.

Kalėdinius vainikus dalyviams padėjo kurti profesionali floristė Simona Makūnaitė.

Kretingos miškininkai atvežė ne tik šakų, bet ir karkasams formuoti būtinos medžiagos.

"Net kankorėžių atvežė. Labai džiaugėmės. Iš 125 vainikų buvo suformuota eglės kompozicija, kuri siekė 58 metrus ir 58 centimetrus. Toks kompozicijos aukštis išėjo sudėjus visus vainikus", – patikino B. Karčiauskienė.

Išmatavus ir nufotografavus rekordą, vainikus į namus išsinešiojo akcijos dalyviai.

"Kretinga garsėja rekordais. Pagalvojome, kad rekordų nebus per daug. Kretingos kapinių tvoros vartai pripažinti aukščiausiais, Kretingos bažnyčios durys – seniausios, saulės laikrodis taip pat pripažintas rekordu", – džiaugėsi B. Karčiauskienė.

Vienas, didysis, vainikas buvo padovanotas Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiai.

Seniausi Lietuvoje vargonai

Jie yra Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč.Mergelei Marijai bažnyčioje. Tikslūs jų sukūrimo metai ir vieta nežinomi. Nors vargonai buvo surasti Gintališkės (Plungės r.) bažnyčioje, remiantis tyrimais ir bažnyčios geografine vieta, manoma, kad vargonai yra XVII a. pabaigos (apie 1680-uosius) Karaliaučiaus arba Kuršo meistrų darbo.

Kadangi vargonai kurti menei, manoma, kad instrumentas pirmiausia stovėjo netolimame dvare. Išorėje išlikęs 1744 m. užrašas nurodo jų perdirbimo ar sutaisymo metus. Tai vieninteliai Lietuvoje vargonai su trumpąja oktava, turi vieną manualą, aštuonis registrus.

Dvejus metus UAB „Vilniaus vargonų dirbtuvėje“ truko išskirtinių varginų atnaujinimas. Senųjų pavyzdžiu naujus metalo vamzdžius pagamino ir liežuvėlinį registrą atkūrė SIA „Ugāles ērģeļbūves darbnīca“ (Latvija). Buvo atidengtas, išsaugotas ir atnaujintas vargonų pagrindas, viršaus išorė ir abiejų pusių durelių daugiaspalvė puošyba. Vargonų nugarinė dalis ir šonai nuvalyti, atkurtas dažytas paviršius. Atnaujinti popieriniai registrų pavadinimų užrašai, metaliniai vargonų aptaisai, perklijuota subyrėjusi klaviatūra, pagaminti nauji vamzdžiai. Padarytos dvejos naujos pleištinės dumplės, nauji drožiniai.

Atnaujinimo darbai baigti 2003 m. pabaigoje, o 2004 m. birželio 27 d. įvyko pirmasis šių vargonų muzikos koncertas. Ansamblio „Canto Fiorito“ dėka, siekiant įprasminti ir išgarsinti seniausius veikiančius Lietuvos vargonus, 2017 m. rugsėjo 22 d. įvyko pirmasis Tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis, kuris vėliau tapęs kasmetis. Barokinių vargonų gaudesys skambėjo pagrindinėje bažnyčios erdvėje, nes čia geriausiai atsiskleidžia visos šio puikaus instrumento galimybės.

Seniausios bažnyčios durys

Tai dar vienas šios Kretingos bažnyčios išskirtinumas. Manoma, kad bažnyčios durys sukurtos vietinių meistrų po 1621 m., kai vienuolyno ir bažnyčios globą perėmė J.K.Chodkevičiaus dukters Onos Scholastikos vyras Jonas Stanislovas Sapiega.

Durys sukaltos iš storų dvigubų lentų, dvivėrės, 2,8 m pločio, 4,1 m aukščio, įstatytos Kretingos Viešpaties apreiškimo Švč.Mergelei Marijai bažnyčioje tarp prieangio ir vidurinės bažnyčios erdvės. Iš visų Lietuvos bažnyčių šios durys išsiskiria puošyba, gausia erdvine-skulptūrine medžio drožinių puošyba.

Nors bažnyčia ne kartą degė, o Antrojo pasaulinio karo metu degdamas net nuvirto bažnyčios bokštas, tačiau šios durys išliko ir 2003 m. įrašytos į Kultūros paveldo registrą, 2008 m. paskelbtos valstybės saugomu kultūros paminklu.

2007 m. vilnietis restauratorius Alfonsas Šaulys restauravo bažnyčios duris. Nuo jų nugremžė septynis dažų sluoksnius, atkūrė sutrūnijusias vietas. Pašalinus storą uždažymų luobą, ant heraldinių skydų rasta pirminės puošybos pėdsakų: raudonos, mėlynos, geltonos spalvų, auksavimo. Šios puošybos vietos buvo atidengtos, apsaugotos nuo nykimo ir padailintos. Keturių šimtmečių senumo durys atlaikė bažnyčią siaubusius gaisrus, pelėsius ir kirvarpas.

Ilgiausia stumiančiųjų motociklus vilkstinė

Trokšdami susigrąžinti buvusį laisvą judėjimą per Trakus, suburti kaskadininko Ryčio R.Mežonio motociklininkai iš Lietuvos baikerių kongreso, Lietuvos motosporto federacijos ir motociklininkai iš visos Lietuvos, nulipę nuo savo plieninių žirgų, stūmė juos, sudarydami 487 m ilgio vilkstinę Trakų gatvėmis.

Tikslas: protesto renginyje ilgiausios stumiančiųjų motociklus vilkstinės rekordą pasiekę motociklininkai siekė įrodyti, kad jie taip pat myli Trakus ir nekelia triukšmo / N. Strautnikaitės nuotr.

Nors ne taip, kaip buvo įprasta – ne važiuodami, o stumdami neužvestus savo motociklus iki artimiausios Trakų salos pilies  apžvalgos aikštelės, pasiekė savo tikslą – pamatė Trakų pilį, o kartu išreiškė nepasitenkinimą motociklų eismą draudžiančiais kelio ženklais.

Taip jie parodė, kad motociklininkai taip pat myli Trakus, nekelia triukšmo ir yra drausmingi eismo dalyviai.

Laikantis saugaus atstumo įvyko masiškiausias partijos suvažiavimas automobiliuose. Į partijos „Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai)“ suvažiavimą iš 322 išrinktų delegatų atvyko 267, bet svarbiausia, kad jie visi atvažiavo ir visa suvažiavimo veikla vyko 113-oje įvairių markių automobilių, įskaitant visureigius ir mikroautobusus. Partijos pavadinimas visiems delegatams, sėdintiems 113-oje automobilių, pakeistas į pavadinimą „Laisvės ir teisingumo“ partija.

Tuo pat metu kitoje Vilniaus vietoje vyko „Mažoji gatvės muzikos diena“. Muzikantai ir dainininkai, po pandeminių suvaržymų, ištroškę pasirodymų koncertavo Kudirkos aikštėje. Kartu su Vytauto Kernagio Vilniaus mokytojų namuose įsteigtu „Vilkų klubu“ koncertavo vyriausioji Lietuvos estrados dainininkė, kompozitorė, eilių autorė, publicistė Lilijana Ablėnaitė. Šio koncerto metu ji, būdama 86 metų 2 mėnesių 30 dienų amžiaus, susirinkusią publiką ir praeivius sužavėjo nuostabiu balsu.

Jis yra 11,7 kg masės (su šaknimis ir lapais – 13,47 kg), 125 cm apimties, 38 cm skersmens, 40 cm aukščio.

Kopūstas išaugintas Tauragės rajone, Joniškės kaime, sodininko-mėgėjo Regimanto Žitkevičiaus darže. Kopūsto veislė – „Vertus 2“. Šis kopūstas „įveikė“ nuo 1993 m. buvusį Lietuvos rekordą.

Ankstesnis rekordinis gūžinis kopūstas buvo 10,5 kg masės (su šaknimis ir lapais – 11,5 kg), 120 cm apimties, 38 cm skersmens, 22 cm aukščio. Jį savo darže buvo išauginusi agronomė Elzė Lukošiūnienė iš Kelmės rajono Budraičių kaimo. Kopūsto veislė – „Dotnuvos baltarusiškieji“.

Lietuvos rekordų knygoje yra įrašyti ir kiti kopūstų rekordai. Daugiausia kopūsto gūžių, net 28, sukrovė Aleksandro Boroviko 2001 m. darže Avižieniuose (Vilniaus r.) augęs kopūstas. Didžiausia jo gūžė buvo 25 cm apimties. O didžiausias žiedinis kopūstas (kalafioras) išaugintas 2011 m. Anelės Andriukaitienės iš Mokolų k. (Marijampolės r.) svėrė 4,22 kg.

Tautinė vėliava ant kelto pirmą kartą išskleista šiemet Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. 91,26 m² ploto, 16,9 m ilgio ir 5,4 m pločio trispalvė uždėta ant kelto „Nida“, plaukiojančio tarp Senosios perkėlos (Šiaurinis ragas) ir Smiltynės. Šiuo išskirtiniu projektu „Smiltynės perkėla“ paminėjo prasidedantį antrąjį atkurtos šalies šimtmetį.

„Keltai yra neatsiejama uostamiesčio dalis. Jie užtikrina būtiną susisiekimą su Kuršių nerija ir jais kasdien keliauja šimtai žmonių. Vasarą šis skaičius dar labiau išauga, kai į pajūrį pradeda plūsti poilsiautojai. Na, o mes, kaip uostamiesčio gyventojai, nusprendėme kuo originaliau pasveikinti Lietuvą su gimtadieniu, todėl vėliavai iškelti ir pasirinktas Klaipėdos simbolis – laivas. Džiugu, kad agentūra „Factum“ šį mūsų sumanymą pastebėjo. Taigi, šiai dienai didžiausios laivo vėliavos rekordas priklauso mūsų įmonei“, – sako „Smiltynės perkėlos“ generalinis direktorius Darius Butvydas.

Originalus sumanymas neliko nepastebėtas ir besikeliančiųjų. Žmonės vėliavos vaizdais dalijosi socialiniuose tinkluose, o užsienio svečiai ne kartą įmonės darbuotojų teiravosi,  kokia proga ji iškelta. Didžiausia laivo vėliava bus keliama per visas valstybines šventes. Tad nespėję jos pamatyti ir nusifotografuoti, tai galės padaryti jau liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną.

Mūšos tyrelio telmologinis draustinis įsteigtas, siekiant išsaugoti Mūšos tyrelio aukštapelkės dalį ir apypelkio miškus. Šį sudėtingą gamtinį kompleksą sudaro didelė aukštapelkė, tarpinio tipo pelkės, žemapelkė, durpynai ir šlapi miškai.

Mūšos tyrelio pelkėje gausu paukščių: čia gyvena gervės, juodieji gandrai, šaukštasnapės antys ir kitos sparnuočių rūšys. Beveik šešių hektarų natūralų Miknaičių ežerą pamėgę migruojantys paukščiai. Ypač gausu želmeninių žąsų, kurių praskrenda tūkstančiai.

Šis ežeras unikalus tuo, kad prie jo gyvena labai retas ir saugomas drugelis – pelkinis satyras. Tai toliausiai į vakarus nutolęs pelkinio satyro paplitimo taškas Lietuvoje.

Mūšos tyrelio pelkės pažintinį taką jau pamėgo lankytojai ir gamtos mylėtojai. Tačiau apėję pusę ežero, jie turėdavo tuo pačiu taku grįžti atgalios. Įgyvendinant I-ąjį Mūšos tyrelio pažintinio tako įrengimo etapą buvo pastatytos 9 stotelės, supažindinančios su telmologiniu draustiniu ir čia esančiomis vertybėmis: aukštapelke, paukščiais, augalais, žinduoliais... Tako pradžioje buvo įrengta poilsiavietė su pavėsine, nuo jos lentų taku galima keliauti iki apžvalgos bokšto, skirto pelkės biologinės įvairovės stebėjimui. Toliau takas vingiuoja iki Tyrelio akmens ir grįžta atgal.   

Ir tik įgyvendinant naująjį projektą (Interreg V-A Latvijos-Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos 2014-2020 projektą „Dviračiu po Žiemgalą“ (Explore Zemgale by Bicycle) Nr. LLI-264), atsirado galimybė apjuosti Miknaičių ežerą Mūšos tyrelio pažintiniu taku.

Jau pradėti  šio tako II-ojo etapo įrengimo darbai. Kai bus nutiesta papildoma 2170 m ilgio lentų tako atkarpa, atsiras galimybė rytine Miknaičių ežero pakrante grįžti į pažintinio tako pradžią. Maršrutas lankytojams taps daug patrauklesnis. Pažintinį taką taip pat papildys dvi stotelės, supažindinsiančios su vabzdžiais ir NATURA 2000 teritorija draustinyje.

Mūšos tyrelio pelkės pažintinis takas tikrai taps ilgiausiu lentų takų Lietuvoje, kurio ilgis bus daugiau kaip 5775 metrai!

Pelkės užima daugiau kaip 6 procentus mūsų šalies ploto. Pelkės išvalo lietaus vandens toksines medžiagas, prieš tai, kai jis išteka į upes ir ežerus.

Jeigu norite pabūti itin švarioje aplinkoje, planuokitės aplankyti Mūšos tyrelio pelkę ir praeiti ilgiausiu lentų taku.

Kelionės įspūdžių jiems neleis pamiršti ne tik tūkstančiai nuotraukų, bet ir įrašas Lietuvos rekordų knygoje. Tokią ilgą distanciją keliaudami motociklais jie nuvažiavo pirmieji iš mūsų tautiečių

Gimtinėje itin šiltai sutikti keliautojai pirmąsias dienas apibūdina vienu žodžiu – keista. Tiesa, iki sutiktuvių renginio keliautojai jau turėjo šiek tiek laiko apsiprasti, nes kirtę šiaurinę Lietuvos sieną kelis šimtus kilometrų motociklais įveikė ir gimtaisiais keliais.

„Pirmą dieną įvažiavus į Lietuvą vis norėjosi vienas kitam pranešti apie kiekvieną pastebėtą Lietuvos vėliavą, kol galiausiai pripratome, kad Lietuvoje pamatyti trispalvę visiškai įprasta. Dabar su savu kraštu apsipratome. Ypač džiaugiuosi mūsų sprendimu prieš baigiant kelionę apvažiuoti vieną ratą aplink Lietuvą. Pravažiavome Joniškį, Klaipėdą, Marijampolę. Per Druskininkus, Varėną keliavome į sutiktuvių vietą“, – pasakoja Asta.

Po beveik dviejų metų į Lietuvą grįžusi keliautoja sako, kad kol kas labiausiai ją stebina Lietuvos miestų, miestelių ir kaimelių grožis – puikiai susitvarkę, pakelės gražios, švarios, visi kultūringai vairuoja. „Skaitydami informaciją žiniasklaidoje, sulaukdavome daug neigiamų naujienų, bet, kai pamatėme savo akimis, supratome, kad labai graži ta mūsų Lietuva. Ir Europos kontekste mes tikrai labai gražiai atrodome“, – sako pašnekovė.

Keliautojai neslepia, kad per dvejus metus itin pasiilgo artimųjų, tad pirmos dienos Lietuvoje skirtos susitikimams su jais. „Abu labai pasiilgome vyresniosios kartos giminaičių – pakalbėti technologijų pagalba su jais retai pavykdavo“, – sako keliautoja.

Be kelionių motociklais Asta turi dar vieną laisvalaikio pomėgį – jodinėjimą žirgais, tad vos grįžusi skubėjo aplankyti savo mylimą žirgą Priekulėje ir pajodinėti: „Aš labiausiai pasiilgau žirgų. Labai mėgstu jodinėti, nuo pat vaikystės tai buvo mano didelis hobis ir atgaiva širdžiai. Artimųjų trūkumą nors šiek tiek gali kompensuoti su jais pasikalbėjęs telefonu, o su žirgais tokiu būdu nepabendrausi. Tad tik grįžusi jau spėjau pajodinėti“.

Vieną didžiausių gyvenimo nuotykių sėkmingai baigę vilniečiai ilsėtis neplanuoja – ners į darbų ir namų paieškas, ieškos žiemai tinkamos transporto priemonės. Kaip juokauja patys, bandys kuo greičiau grįžti į normalų gyvenimą. Tarp pačių artimiausių suplanuotų darbų – ir rekordo fiksavimas.

Dviem turistiniais motociklais pasaulį įveikę keliautojai itin džiaugiasi, kad ir jų palydovai šį išbandymą atlaikė nepriekaištingai. Kaip pasakoja keliautojai, smulkius techninius nesklandumus, kurių kelionėje pasitaikė vos keli, jie tvarkė savo jėgomis.

Apie Astos ir Lino kelionę

Pradėję kelionę 2016-ųjų spalį, iš Vilniaus Asta ir Linas keliavo į Hamburgą, o kad patektų į kitą žemyną – plukdė motociklus į Čilę, patys skrido į Braziliją, kur dalį laiko teko keliauti tik su kuprinėmis. Išnaršę Pietų Ameriką jie judėjo Centrinės Amerikos link, tada – į Aliaską. Sugrįžę į vakarinę pakrantę išvyko į Pietų Korėją, po to – per Rusijos platybes ir Centrinę Aziją į Iraną, vėliau motociklus vėl plukdė į Keniją. Praleidę penkis nepamirštamus mėnesius Afrikoje, gegužės pradžioje keliautojai grįžo į Europą. Aplankydami Šveicarijos, Austrijos, Čekijos, Vokietijos kaimelius keliavo į Norvegiją, joje – Šiaurės kyšulio link. Iš ten liepos pradžioje pajudėjo namo per Suomiją, Estiją bei Latviją.

Kauno oro uosto sugebėjimas operatyviai susitvarkyti su iššūkiu pavaduoti gerokai didesnius Vilniaus oro vartus nepraslydo pro Vengrijos sostinėje vykusios Vidurio ir Rytų Europos šalių aviacijos konferencijos „CEE Aviation“ vertintojų akis.

Keturis kartus didesnį nei įprastai keleivių ir skrydžių skaičių vasarą aptarnavusiam Kauno oro uostui atiteko „Geriausiai 2017 m. pasirodžiusio oro uosto“ (angl. Best performing airport 2017) apdovanojimas. Geriausiai pasirodžiusiomis oro linijomis tame pačiame Vidurio ir Rytų Europos regione tapo Lenkijos aviakompanija „LOT“.

Trečius metus iš eilės vykusioje konferencijoje specialistai apžvelgė Europos aviacijos sektoriaus naujienas, tendencijas ir prognozes, analizavo oro bendrovių ir oro uostų verslo plėtros strategijas Rytų ir Vidurio Europos regione.

Įvertinimo už intensyvų šių metų darbą Kauno oro uostas sulaukė ir iš Lietuvos rekordų knygos kūrėjų. Naujausiu šalies rekordu pripažinta 4900 kv. m. ploto palapinė, atlikusi laikinojo Kauno oro uosto išvykimo terminalo funkciją liepos 14–rugpjūčio 17 d., kol vyko kilimo ir tūpimo tako rekonstrukcija Vilniaus oro uoste.

Skaičiuojama, kad šių metų trečiąjį ketvirtį Kauno oro uoste aptarnautų keleivių skaičius, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2016 m., išaugo net 166,5 proc.

Įmonės veiklos jubiliejaus proga Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė Lietuvos rekordų knygoje fiksavo savo pačių sukurtą rekordą – didžiausią šalyje 50 kg sveriantį sieninį kalendorių, kurio aukštis siekia 3, o plotis – 2 metrus. Be to, trims bendrovės darbuotojams įteikti apdovanojimai už nuopelnus Lietuvos ūkio gerovei.

Vakar uostamiesčio verslo atstovai, kolegos, klientai ir bičiuliai susirinko pasveikinti ketvirtį amžiaus veiklos sukaktį mininčių S.Jokužio leidyklos-spaustuvės darbuotojų.

Trims iš jų – Birutei Mazienei, Vladui Menkui ir Rinai Rojutei Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovai už nuopelnus šalies ūkio gerovei įteikė medalius. Ta pačia proga oficialiai fiksuotas ir Lietuvos rekordas. Į šalies rekordų knygą įtrauktas didžiausias Lietuvoje sieninis kalendorius, kurio sumanytojai ir kūrėjai – spaustuvės darbuotojai.

"Juk tada – prieš 25-erius metus savo veiklą šioje įmonėje pradėjo keletas žmonių, neturėdami reikiamos įrangos ir galimybių, bet jie turėjo savo viziją. Kaip yra malonu, kad jie išgyveno. Ištvėrė tuos ekonominius svyravimus, nuosmukius, pakilimus. Jie visada yra geros nuotaikos, visada turi naujų idėjų, naujų gaminių, kurie labai reikalingi. Tikrai smagu, kad yra tokia S.Jokužio spaustuvė ir pats Saulius – kaip unikalus žmogus", – džiaugėsi Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Benediktas Petrauskas.

Šioje įmonėje dirba 63 darbuotojai. Kaip juokauja įmonės vadovai, daugiau nei trečdalis jų susiję šeimyniniais ryšiais. Spaustuvė per metus išnaudoja 450 tonų popieriaus ir 2 tonas dažų, pagamina milijoną vizitinių kortelių bei per 100 tūkst. kalendorių, tūkstančius kitų leidinių. S.Jokužio leidyklos-spaustuvės produkcija iškeliauja į 20 pasaulio šalių.