Laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su muzikantu Andriumi Mamontovu ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovu bei vyriausiuoju dirigentu Gintaru Rinkevičiumi.

– Gal ir dėl to, kad oras šiandien Vilniuje toks puikus, ir trispalvių tiek daug, man atrodo, kad pirmą kartą per daugybę metų kažkokia šventė taip stipriai jaučiasi dar neprasidėjusi. Andriau, ar pastebite tai?

A. Mamontovas: Yra tas jausmas ir aš pirmiausiai jau pajutau, kai kaimyno lange pamačiau Lietuvos vėliavą. Tada apsidairiau ir dar keliuose languose pamačiau vėliavas. Manau, kad ta iniciatyva iškelti vėliavą prideda šventiškumo visiems žmonėms, bet ne tik tai. Mes laukėme šitos šventės, mes jau ilgai apie ją kalbam ir kai daug žmonių apie tą patį galvoja, tai pradeda tarsi kabėti ore. Tai, kad šiandien yra šv. Valentino diena ir visi aplink kupini meilės, tik sustiprina šventinę nuotaiką, ir manau, kad artėjančias dvi dienas nuotaikos bus tokios pat pakilios.

– Maestro, žinoma, jums daug darbų, daug koncertų, bet jaučiate, kad artėja didelė šventė?

G. Rinkevičius: Aš pirmiausiai ir noriu visus sveikinti su tuo, kas ateina. Tikrai jaučiasi ta nuotaika. Mes juk lietuviai, mes savo širdyse, savo kraujyje turime tą pasididžiavimą savo tauta. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Aš visą laiką tuo didžiavausi. Galbūt sovietiniais laikais negalėjome taip drąsiai pagalvoti, kad tikrai būsime laisvi, bet mano amžiaus žmonės turbūt supranta, kas buvo ta ideologija ir kaip svarbu yra būti tautai laisvai. Galbūt jaunesni žmonės taip pat tai gerai supranta, jeigu šeimoje buvo įskiepyta meilė Tėvynei ir laisvės svarba. Manau, būtent tai, kad mūsų tauta laisva yra žymiai svarbesnis dalykas, negu visi kiti.

– Menininkui ta valstybės, visuomenės laisvė yra esminė vertybė, Andriau?

A. Mamontovas: Manau, kad laisvė visiems žmonėms yra viena iš esminių vertybių. Laisvė man visada yra galimybė rinktis, teisė pačiam spręsti kaip nori gyventi, kaip nori išreikšti save. Aš prisimenu tuos laikus, kai tik įkūrę grupę net pasvajoti negalėjome, kad pavyks išleisti savo kasetę ar plokštelę, ar koncertuoti, pavyzdžiui, Vilniaus sporto rūmuose. Tai atrodė visiškai nepasiekiami dalykai, nes turėjai praeiti komisijas, buvo vertinami kūriniai. Aš atsimenu maždaug 1985 m. laikraštyje buvo skelbimas, kad neprofesionalūs autoriai gali pristatyti savo dainas į kultūros ministeriją, kuri nuspręs, ar tas dainas galima groti per radiją, ar ne. Aš pristačiau dviejų dainų įrašą, po kelių savaičių man grąžino tą magnetofono juostelę ir pasakė, kad viena daina dar visai nieko, o kitos jokiu būdu negalima groti. Vėliau abi dainos tapo populiarios – tai „Krantas“ ir „Kitoks pasaulis“. Pastaroji buvo ta, kurios jokiu būdu nebuvo galima groti. Kažkur išvažiuoti irgi buvo didelis įvykis. Mes pirmą kartą koncertavome Lenkijoje. Prisimenu kiek visokių formų reikėjo užpildyti, kad gaučiau Lenkijos vizą. Traukinys pervažiuodavo tą Sovietų sąjungos sieną ir matydavai spygliuotą vielą, tada išartą plotą ir vėl spygliuotą vielą. Išlipęs Varšuvos stoty, įveikęs tiek barjerų, atrodė, kad esi Amerikoje. Dabar kaskart važiuodamas automobiliu ir kirsdamas sieną vis dar pagaunu save galvojant: „stabdys ar nestabdys“, o niekas nestabdo. Dabar nuo Vilniaus iki Atlanto vandenyno kranto gali važiuoti nestabdomas. Mes prisijungėme prie laisvo pasaulio ir tai yra vertybė.

– Signataro Jono Viliešio dukra šioje studijoje kalbėdama apie Lietuvą pasakė gal net nuostabą keliančią mintį. Lietuva jų namuose visada buvo pirmoje vietoje. Net mama negalėjo būti pirmoji, nes už Lietuvą nieko svarbiau nebuvo. Šiandien tokia mintis skamba išties įdomiai, jeigu taip galima sakyti, pone Rinkevičiau?

G. Rinkevičius: Manau, čia vėlgi yra keletas pusių to dalyko. Praktiškai nuo nulio kuriant valstybę, pagaliau ją paskelbus nepriklausoma tikrai daug kam nieko svarbiau nebuvo. Kita vertus, tada, kai šalis nebuvo laisva, Lietuva buvo labai reikalingas dalykas. Net ir tuo laiku, kai Lietuva nebuvo laisva tiek Justinas Marcinkevičius, tiek Sigitas Geda kūrė labai lietuviškas eiles, lietuviškas poemas. Jų kūryboje galbūt nebuvo tiesioginio skatinimo švęsti valstybines šventes, tačiau jų tekstų prasmės, užuominos turėjo gal net dar daugiau įtakos visuomenei. Manau, būtent tai daro žymiai didesnę įtaką negu tiesmukas vajus. Apie tai reikia kalbėti pagarbiai ir atsargiai, nes laisvė – šventas dalykas. Labai norėčiau, kad dar po 100, 200 ar 300 metų Lietuva būtų ir kaip valstybė, ir kaip tauta gyva.

– Nežinau, galbūt aš klystu, gal gyvenu kitoj aplinkoj, bet man atrodo, kad laisvės, kaip svarbiausio dalyko, suvokimas, grįžta po tam tikro nusėdimo, jeigu taip galima pasakyti. Po Sąjūdžio bangos tarsi viskas nuslūgo, o dabar atrodo, kad viskas grįžta. Kaip jūs manote, Andriau?

– A. Mamontovas: Manau, kad tai yra natūralu. Apskritai, jeigu mes pastebėtume visą istoriją, tai viskas kažkada kartojasi, gyvenimas banguoja: būna pakilimų, būna nuosmukių. Šalies gyvenime lygiai taip. Po visų atgimimo įvykių, Sąjūdžio, kovo 11-osios buvo labai daug vilties, daug susitelkimo. Tada atėjo gan sunkus periodas, toks depresyvus metas – blokada ir t.t. Buvo daug nusivylimo. Kai kurie žmonės laisvę įsivaizdavo vienaip, kiti kitaip. Ir dabar yra lygiai taip pat. Bet tai ir yra laisvė, kad yra daug nuomonių. Aš manau, kad dabar vėl tas jausmas grįžta, nes yra nauja jaunų žmonių karta. Tuos jaunus žmones pagimdėme mes – tie, kurie tą laisvę ir iškovojom. Mano vaikai manęs klausinėdavo apie sausio 13-osios įvykius, kaip atrodė Sąjūdžio mitingai. Jau yra užaugusi ta karta, kuri iš savo tėvų girdėjo tiesioginius pasakojimus. Kai mano jaunesniam sūnui suėjo 19 metų, aš supratau, kad viskas – šitas pasaulis jau priklauso jiems. Jau dabar mūsų vaikai kurs Lietuvą. Galbūt dėl to kyla nauja patriotiškumo banga, nes suaugo žmonės gimę jau laisvoje šalyje.

– Pone Rinkevičiau, Andrius užsiminė apie tai, kad naujai kartai priklauso dabarties Lietuva. Kas, jūsų nuomone, yra ta kliūtis, kuri trukdo mums judėti greičiau?

G. Rinkevičius: Aš dažnai galvoju apie tai. Mes einame į priekį, bet kodėl kartais einame taip lėtai? Manau, iš dalies dėl to, kad mes vis atrandam tą dviratį, kurį kitos šalys jau yra išradusios. Manau, mums tiesiog reikia truputį daugiau žiūrėti į kitas šalis, iš jų mokytis. Žinoma, mes taip pat tobulėjame tiek ekonomiškai, tiek kultūros ar švietimo klausimais – sunkiai, traška tos sritys, bet judame į priekį. Svarbu visiems suprasti, kad mes visi esame atsakingi už Lietuvą. Mes juk renkame valdžią, ne ji pati viską daro ir priima savavališkus sprendimus, o mes juos deleguojame, mes valdžiai suteikiame atsakomybę.

– Jūs kalbate apie valdžią, jos rinkimą. Kodėl tokia didelė visuomenės dalis vis dar linkusi pasikliauti pažadais, o ne vertinti žmones pagal darbus?

G. Rinkevičius: Manau, kad vis dar labai didelė visuomenės dalis nesupranta to, trūksta išsilavinimo. Daug kam atrodo, kad ai, mes juos išrinkom, tegu jie ir tvarkosi. Kita vertus, reikia pripažinti, kad Lietuvoje yra nemažai socialinių įgūdžių stokojančių žmonių, ne paties aukščiausio intelekto – jie taip pat renka mums visiems politikus. Turbūt pažiūrėjus mūsų statistiką šiais klausimais ir palyginus su Švedijos ar Suomijos pamatytume, kad dar tikrai negalime didžiuotis esantys priekyje, bet reikia stengtis, kad vieną dieną juos aplenktume.

– Andriau, pats esate daug laiko skyręs psichologinei visuomenės būklei, savižudybių prevencijai. Ar tai, jūsų nuomone, yra pagrindinė visuomenės problema?

Vis dar yra didelė dalis žmonių, kurie laukia, kad kažkas už juos išspręs jų problemas ir sutvarkys jų gyvenimus.

A. Mamontovas: Aš manau, kad mes vis dar neišsivadavę iš to sovietinio mentaliteto. Anksčiau buvo viena partija, viena tiesa, vienas kelias ir visi darė tai, ką reikia. Manau, dalis žmonių vis dar nesupranta, kad dabar gyvenimas priklauso nuo to, kiek iniciatyvos pats imiesi. Aš manau, kad būtent iniciatyvos mums labiausiai trūksta, kad greičiau eitume į priekį. Žmonės bijo imtis iniciatyvos, nes tada reikia prisiimti ir tam tikrą atsakomybę. Vis dar yra didelė dalis žmonių, kurie laukia, kad kažkas už juos išspręs jų problemas ir sutvarkys jų gyvenimus. Pažiūrėkime į visas sėkmės istorijas, kurias tik matome ir girdime – jų centre visada yra žmogus, kuris ėmėsi iniciatyvos ir pakeitė savo gyvenimą. Norisi visiems palinkėti – imkitės iniciatyvos, imkite savo gyvenimą į savo rankas. Juk tai ir yra suaugusio žmogaus bruožas, tuo suaugęs ir skiriasi nuo nesuaugusio – nebijo prisiimti atsakomybės, daryti veiksmą.

G. Rinkevičius: Labai su tuo sutinku, nes yra įvairiausio rango vadovų, kurie bijo, kad gera iniciatyva bus baudžiama. Bijoma kažką truputį pažeisti, pasakyti ką iš tikrųjų galvoji – dėl to mes tūpinėjame vietoje.

– Vieną dalyką prisimenu iš pokalbio su Valdu Adamkumi ir Tomu Šernu – tai kartų kaita. Dar truputėlį trūksta laiko, dar per mažai praėjo nuo naujausio atgimimo?

A. Mamontovas: Taip ir tai natūralu. Mes ir taip žengėme milžinišką žingsnį, nors visada norisi daugiau. Jeigu pažiūrėtume atgal, Lietuva yra nuėjusi pakankamai toli. Jeigu grįžtume 30 metų atgal, nepažintume tos vietos ir tų žmonių su kuriais kartu gyvenome.

G. Rinkevičius: Manau, ne šventėje ir ne džiaugsme yra esmė. Tokiomis datomis mums reikia sustoti, pagalvoti ir suvokti, kad tai yra puiku, kad kitaip negali būti, ir toliau dirbti savo darbą. Dirbti jį kuo geriau, kuo sąžiningiau ir nebijoti priimti gerų sprendimų.

Tokį pasirodymą straipsnyje „Apie patriotizmo monopolistus“ surengęs filosofas Kęstas Kirtiklis teigia, kad „kone kiekviena save patriotais vadinančiųjų grupė yra linkusi patriotizmą monopolizuoti“, o kitaminčius laikyti priešais, net jei ir šie mušasi į krūtinę prisiekinėdami amžiną meilę savo šaliai. Patriotizmo kaip tėvynės meilės sąvoka, pasak jo, esanti labai abstrakti, tą meilę leidžianti suprasti įvairiopai, nenurodanti konkrečių jos raiškos būdų. Kitaip tariant, meilė – reikalas subjektyvus, paliktinas privačiam gyvenimui.

Bet juk mylintis žmogus prieš mylimąjį yra pats sau miręs – jis ne tik niekad nenorės, bet ir apskritai nepajėgs būti neištikimas, dar daugiau – jis net nepajėgs norėti svetimauti. Net pačią meilę nebūtų klaidinga apibrėžti kaip absoliučią ištikimybę mylimajam.

Galima saldžiai suokti apie „kitokią“ tėvynės meilę, bet tuo tikėti nėra prasmingiau nei svetimaujant užklupto žmogaus pasiteisinimais, kad viskas ne taip, kaip atrodo. Politinis svetimavimas panaikina patriotizmo galimybę. Absoliutus įsipareigojimas galimas tik vienai šaliai, o jo neturintys žmonės negali būti laikomi patriotais.

Aišku, nureligintais ir nupolitintais laikais pilietybė, kaip ir santuoka, tėra laikoma susitarimu, kurio gali bet kada atsisakyti. Šią jokiam turiniui neįpareigojančią tėvynės meilę mums ir siūlo meta-patriotai.

Neįpareigojanti tėvynės meilė vengia kentėjimo, egzistencinio rūpesčio ir bet kokio savojo gyvenimo subordinavimo jos gerovei. Tai asmeninių ambicijų padiktuotas buitinis patriotizmas: būti patriotu sau leidžiama tik tiek, kiek tai atsiperka. Tą K. Kirtiklis ir siūlo: ateinančiame šimtmetyje patriotizmą paversti privačiu dalyku. Ši patriotizmo demonopolizacija reiškia patriotizmo desakralizaciją ir depolitizaciją. Taip patriotizmas tampa neįmanomas.

„Ir nesvarbu, kad tuomet atrodys, kad šaliai išties atėjo paskutinioji, o jos gelbėti, atrodytų, išties nėra kam. Bet labai gali būti, kad būtent taip asmeninės ydos virs visuomeninėmis dorybėmis“, – apibendrina autorius. Ir tikrai, juk privatus patriotizmas atitinka patriotizmo nebuvimą, nes vien stengdamiesi dėl asmeninės gerovės kažką gero padarysime ir valstybės labui.

Tik patriotas liks su savo valstybe net kai jam nebus naudinga, o privačiai tėvynę gali patogiai mylėti tik tiek, kiek gauni grąžos. Kai šaliai ateis paskutinioji, privataus patriotizmo praktikuotojas bus pirmasis, kuris darys viską, kad tik šalies paskutinioji netaptų ir jo paskutiniąja. Nors ir jis paskutinę akimirką savyje gali pažadinti patriotizmą...

O jei „asmeninės ydos virs visuomeninėmis dorybėmis“? Noras panaikinti sienas, turėti n pilietybių, ištirpti integraciniuose dariniuose, demitologizuoti istorines asmenybes, nes šios – „irgi žmonės su savo silpnybėmis ir trūkumais“, galų gale „nuleisti ant žemės“ tautinius simbolius ir įnešti įvairovės nereiškia, kad tu mažiau myli savo šalį – tiesiog ją myli „kitaip“. Tokie valstybingumo pajautą, o įkandin – ir patį valstybingumą naikinantys dalykai netrukus taps „visuomeninėmis dorybėmis“.

Filosofas ironizuoja, kad patriotizmas virto narkotizuojančia disfunkcija: viešai pritarus garsiam autoritetui pasijaučiama tikru patriotu. Sau besimeldžiantys privačios laisvės dainiai nesupranta, ką reiškia atrasti autoritetą, kurio mintimi gali viešai sekti net ir praktiniame gyvenime, nes pats nuosekliai priėjai prie tų pačių išvadų, net jei iš pradžių asmeniškai nejautei jų prasmės. Juk viešas egzistencinis įsipareigojimas prieitoms išvadoms prieštarauja privačios laisvės nesivaldymui.

Privačios laisvės apologetika yra tik narkomanijos išraiška. Laisvė šuniui tuštintis aukščiausią politinę ar sakralinę dimensiją bendruomenei turinčiose vietose tobulai atspindi privačią geismų laisvę. Neįmanoma būti patriotu tam, kuris tokią laisvę, kurią didele dalimi turėtų bet kur, iškelia aukščiau politinės laisvės, kurios jis iš principo negali turėti niekur kitur.

Patriotas niekad neatsisakys savo valstybės tautinių simbolių viešo įtvirtinimo kaip tik dėl to, kad jis yra šios valstybės patriotas. Vieša erdvė likti tuščia gali bet kurioje valstybėje, bet kuriuo laikmečiu ir bet kokiomis politinėmis sąlygomis. Ji gali būti užrioglinta neutraliu, laiko ir vietos sąlygomis susaistytos prasmės neturinčiu paminklu bet kur ir bet kada. Bet tapti reprezentacinio valstybinio simbolio centru ji gali tik šios valstybės dabartyje. Tai – politinės laisvės nulemta aplinkybė, kurios atsisakydami veikiausiai liudijime tos laisvės taip ir neturį.

Negali būti laisva valstybė, kurios gyventojai bijo savo laisvės simbolio, tą laisvę pakylėjančio ir ištraukiančio viešumon. Totalitariniuose režimuose viešai drausta laisvai kalbėti, tačiau privačiai galėjai mąstyti laisvai. Šią praktiką bandoma perkelti į šias dienas stumiant laisvės ir patriotizmo privatumą: būk sau privačiai, bet viešai turėtum susilaikyti nuo savo meilių ir laisvių, o jau drįsti ginti savąją tėvynės meilės sampratą – nusikaltimas! Juks akivaizdu, kad vieša meilės šaliai išraiška pakerta pliuralizmo šaknis, nes pretenduoja į tiesą, kurios pripažinimo galimybė verčia abejoti visų požiūrių vienoda verte. Nėra laisvės ten, kur egzistuoja nelygius dalykus sulyginantis ir nuomonių lygiateisiškumą įtvirtinantis pliuralizmas – tai sunkiausia minties nelaisvės būklė.

Patriotizmas gali būti tik monopolinis. Akivaizdu, kad jis, reikšdamasis įvairiomis formomis, privalo sueiti į tam tikrą vienovę su politine laisve ir tuo, kas laikoma pačia valstybe. Ištikimybė tautai ir valstybei įmanoma, tik jei tauta ir valstybė apibrėžia patriotizmo ribas: kur prasideda tautą ir valstybę menkinantys veiksmai, jų pirmumą atstumiančios ambicijos ar jas neutralizuojantys simboliai, ten atsiveria privataus patriotizmo bedugnė – tada gali mylėti „kaip nori“ ir „ką nori“. Tėvyne tuomet gali tapti ne tik „globali Lietuva“, bet ir globalitarinis viešnamis. Patriotizmo monopolis priklauso tik įsipareigojusiems absoliučiai ištikimybei savo tautos ir valstybės atžvilgiu.

Mylėti tėvynę „skirtingais būdais“ įmanu, tik jei nėra skirtumo, kas ta meilė ir kas ta tėvynė. Meilė reikalauja išskirtinio ir absoliutaus įsipareigojimo, o privatus patriotizmas, kuriam nėra skirtumo, apreiškia vien abejingumą – tai priešinga bet kokiai meilei ir, vadinasi, bet kokiam patriotizmui.

Privačios laisvės narkomanija skatina išsižadėti politinės laisvės ir praktikuoti privačią laisvę bet kokiomis – net okupacinėmis – sąlygomis. Tokios laisvės diktatas galimas tik politinio vergo sąmonėje. Neiškęstas privatusis patriotizmas pasiruošęs mylėti visus, kas leis praktikuoti savąjį nesusivaldymą. Tai – tik neįpareigojančios meilės nuotykis.

Valstybingumo šimtmetį pasitinkame politiškai apsinešę...

Šalia įspūdingų pozityvių pokyčių akivaizdžios ir smegduobės. Esu įsitikinusi, kad tikintis geriausio įmanomo rezultato, geriau jau kritiškai vertinti ir diskutuoti situacijas, kurios nėra aiškios ar galėtų būti geresnės.

Neseniai paskelbtos trys idėjos Lietuvai, kurios, kaip teigia iniciatyvoje „Idėja Lietuvai“ aktyviai dalyvavusi visuomenė ir ekspertai, padės ateinančiame šimtmetyje vienyti tautą, ir tų idėjų vedama mūsų tauta ne tik išliks, bet ir suklestės.

Priminsiu visas tris idėjas, už kurias iniciatyvinė grupė prašo pasirašyti taip užtvirtinant savo pritarimą joms:

1. Įteisinti dvigubą pilietybę.

2. Mokytojo profesija iki 2025-ųjų turi tapti prestižine.

3. Padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus ir mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas.

Visos jos skamba ir yra teisingos. O ar realiai įgyvendinamos?

Dvigubai pilietybei įteisinti, sako teisininkai,  gali  prireikti referendumo (kas būtų laiko ir lėšų švaistymas), o gali pakakti Seime priimto įstatymo, suteikiančio teisę dvigubą pilietybę turėti visiems lietuvių kilmės piliečiams plačiame pasaulyje. Tas įgyvendinama.

Su idėja padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus ir mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas užtruksime. Teks apsibrėžti, kas yra jaunos šeimos, koks bus būstų kompensavimo ar kreditavimo mechanizmas, kur ir kaip šeimas bus norima „pririšti“ – tik mažesniuose tuštėjančiuose miestuose ir miesteliuose (o kaip tuomet su darbais?) ar iš principo Lietuvoje.

Antroji šios idėjos dalis – mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas – jau mažiau įtikina, nes nematau realių ženklų, kad biurokratija kuriame nors paslaugų sektoriuje mažėtų.

Labiausiai utopinis yra pareiškimas mokytojo profesiją iki 2025-ųjų paversti prestižine. Kokiu būdu tas bus padaryta?

Kaip mes pamatuosime, kad profesija tapo prestižine – padidėjusiu mokytojų  skaičiumi? Pakeltu atlyginimu?

Kas per septynerius metus parengs naujos generacijos mokytojus, kai nėra aiškios strategijos, ko norima iš Lietuvos švietimo?

Būkime sąžiningi – mokytojų rengimas pasiekė dugną, ir ne todėl, kad visi dėstytojai su visais studentais yra beviltiški, o todėl, kad esama sistema nepadeda įsitvirtinti progresyviai kritinei masei, galinčiai daryti regimą poveikį.

„Man labai skaudu matyti abejingą jaunuolių požiūrį, jie dažnai mokytojo profesiją laiko antra po kalėjimo prižiūrėtojo pagal prestižą. Tai yra drama“, – cituoju žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorių Gintarą Sarafiną. Rimtai? Kalėjimo prižiūrėtojų prestižas nėra žemiausias – jie turi galią drausti ir bausti.

Kita citata: „Ministrės teigimu, didelės dalies mokytojų mažą darbo užmokestį lemia nepakankamas darbo krūvis“.

Tikrai? Kas bent keturias dienas per savaitę yra stovėjęs prieš klasę pagal skambučio komandą su pasiekimų planais galvose, ne visad padėti linkusia administracija, auklėjamąja klase, šūsnimis nulinės svarbos ataskaitų, pulku švietimą puikiai išmanančių ar visiškai juo nesidominčių tėvelių (net nežinau, kuri grupė yra labiau varginanti), nedrįs tokio krūvio pavadinti nepakankamu.

Kita vertus, taip, mokinių skaičius mažėja dėl demografinių ir emigracijos rodiklių, nes valstybė nemyli ir negerbia savo piliečių.

Puikių iniciatyvų – turiu minty bene devynerius metus gyvuojančią programą „Renkuosi mokyti“, visuomenėje įtakos turinčių asmenų vizitus šalies mokyklose – nepakaks. Tas „pradėk nuo savęs“ svarbu, tačiau būtinas aiškus ilgalaikis žiniomis, charizma ir išmintimi apdovanotųjų švietimo lyderių  palaikymas valstybės lygmenyje. O ši dalis skamba kaip Marso kronikos.

Norisi pabaigti pozityvia gaida. Štai – Lietuvos valstybingumo šimtmetis, tai yra proga būti mums labiau pilietiškais.

Klaipėdos gyventojai juokaudami pastebi, jog valstybingumo šimtmetį miestiečiai realiai turėtų minėti tik po 5-erių metų, nes 1918 m. vasario 16-ąją Lietuvai paskelbus nepriklausomybę Klaipėdos kraštas priklausė Vokietijai.

Kol kas, be Nyderlandų Karalystės ambasados dovanotų tūkstančio tulpių svogūnėlių, kurie buvo susodinti suformuotame užraše "LT 100", uostamiestyje dar nematyti apvaliai progai skirtų ženklų.

Pasak įmonės "Klaipėdos želdiniai" direktoriaus Gedimino Valašino, dovanotiems "Gintarinė Lietuva" rūšies tulpių svogūnėliams teko ieškoti ypatingos vietos.

"Lygumoje užrašas nebus matomas, o uostamiestyje neturime kalvų. Piliavietės kasinėti neleido aplinkosaugininkai, tad nusprendėme svogūnėlius pasodinti Mokyklos gatvės tilto šlaite, kad užrašas pasitiktų įvažiuojančiuosius į miesto centrą", – tikino G.Valašinas.

Kol kas tai vienintelis šimtmečio minėjimo akcentas Klaipėdoje. Tačiau savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis žadėjo, jog puošmenų miestui netrūks, nors taip kaip Palanga, kuri kalėdiniu laikotarpiu buvo apšvietusi Palangos tiltą, Klaipėda nežada žibėti trispalvėmis šviesomis.

"Švieselėmis ir fejerverkais klaipėdiečių nestebinsime. Bet pagrindinių renginių vietose bus kuriama speciali scenografija. Prieš Vasario 16-osios renginius ypatingai bus papuošta Atgimimo aikštė. Pagrindinių valstybinių švenčių metu viešosios erdvės bus apipavidalintos ypač meniškai. Svarstome apie vizualinius akcentus, kurie turėtų būti prie Danės upės", – tikino N.Lendraitis.

Kultūros skyriaus vedėjas užsiminė, kad mieste atsiras daugiau socialinės reklamos.

Pirmieji vizualiniai miesto papuošimai pasirodys Sausio 13-osios minėjimo metu. Vėliau, Sausio 15-ajai, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 95-osioms metinėms, miestas jau turėtų būti labiau papuoštas.

O minint valstybingumo šimtmetį žadama dar daugiau akcentų.

"Reikia nepamiršti, kad Klaipėda šiemet yra Europos sporto miestas. Tenka sukti galvas, kaip mums tinkamai prisistatyti", – teigė N.Lendraitis.

Pasak vieno iš renginio organizatorių, VDU Istorijos katedros profesoriaus Jono Vaičenonio, į suvažiavimą susirinks apie 150 istorijos mokslo atstovų, jie diskutuos aktualiais istorijos, politikos ir visuomenės raidos klausimais.

„Organizuojant suvažiavimą sąmoningai norėjome pagrindinį dėmesį skirti ne pačiai Pirmajai Lietuvos Respublikai, o priežastims, kurios mus atvedė į Vasario 16-ąją, taip pat bandant pažvelgti ir kokią įtaką tuometinė Lietuva turi šiandieninei Kovo 11-osios Lietuvai“, – VDU pranešime spaudai paaiškino J.Vaičenonis.

Renginyje mokslininkai aptars Lietuvos valstybės atkūrimą 1918 metais, modernėjančią šalies visuomenę XX amžiaus pradžioje, valstybingumo praradimą Antrojo pasaulinio karo metu, Baltijos šalių istorijų sankirtas, sovietmečio atminties tyrimus, kovų už laisvę istorijas ir kitas temas.

Pranešimus suvažiavime skaitys ne tik pripažinti Lietuvos istorikai, tačiau ir istorijos tyrinėtojai iš kitų šalių, tarp jų – Hamburgo universiteto profesorius Joachimas Tauberis, M.Koperniko universiteto Lenkijoje profesorius Waldemaras Rezmeris (Valdemaras Rezmeris), Kijevo nacionalinio T.Ševčenkos universiteto mokslininkas Andrii Rukkas (Andris Rukas), Talino universiteto daktaras Magnusas Ilmjarvas ir kiti.

Klaipėda ruošiasi Lietuvos valstybingumo šimtmečiui, iki kurio liko mažiau nei dveji metai. Miestas neketina imtis monumentų statybų, sumanyta kūrybiškai sutvarkyti ir papuošti Danės skverą, kuriame turėtų atsirasti Lietuvos valstybingumą menančių ženklų.

Apie artėjantį Lietuvos valstybingumo šimtmetį, kurį švęsime 2018-aisiais, kalbama mažiausiai trejus metus. Klaipėdos valdžia tikino nenorinti šią svarbią datą įamžinti dar vienu monumentaliu paminklu. Esą reikia pagalvoti, kaip kūrybiškai įprasminti šią svarbią valstybei sukaktį.

Pasak Klaipėdos savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento direktorės Nijolės Laužikienės, planuojama sutvarkyti Danės skverą kitapus upės kranto prieš "Meridianą". Kūrėjams ir visuomeninėms organizacijoms išplatintas prašymas siūlyti, kaip būtų galima paženklinti Lietuvos valstybingumo 100-metį.

"Klaipėdos universitetas prie šios datos paminėjimo ketina prisidėti savo leidybos darbais, skirtais šiai datai. Tačiau manome, kad ir mieste turėtų atsirasti kažkoks ženklas, pažymintis šią svarbią Lietuvai dieną. Pasikalbėjome, kad nebereikėtų mieste monumentalių skulptūrų. Norėtųsi kažko šiuolaikiško, nes gyvename modernioje epochoje", – sakė N.Laužikienė.

Pašnekovės teigimu, jaunieji miesto architektai jau diskutavo apie viešąsias erdves, kuriose tokie atminties ženklai galėtų atsirasti. Viena jų – skveras prie Danės upės. Būtent jį apsispręsta sutvarkyti ir galbūt suteikti jam Lietuvos 100-mečio vardą.

"Skvere turėtų atsirasti šalies 100-metį įamžinantys ženklai. Jie turėtų būti mažų formų – reljefai, apželdinimai ar mažosios skulptūros elementai. Dabar savivaldybė ketina skelbti konkursą idėjai ir jos realizavimui. Ši vieta prašosi būti sutvarkyta", – pabrėžė N.Laužikienė.