Apie patirtis derinant įvairias muzikines veiklas ir kaip platus įvairių muzikos sričių išmanymas paveikia požiūrį į muzikos svarbą žmogaus ir visuomenės gyvenime, kalbamės su Lina Krėpštaite – pianiste, kamerinės muzikos atlikėja, muzikinių projektų kuratore, karjeros vystymo ir meno vadybos dalykų dėstytoja, koncertmeistere, savo vaikus į muzikos gimnaziją leidžiančia mama.

– Visuomenei jūs labiausiai žinoma kaip pianistė, Kauno fortepijoninio trio narė. Kokias jūsų svajones ir siekius leidžia įgyvendinti ši muzikos atlikėjo veikla.

Man giliai įstrigo lordo Yehudi Menuhino žodžiai apie džiaugsmą išgirdus plojimus tarp kūrinio dalių, nes tai reiškia, kad į koncertą atėjo naujas klausytojas.

– Nepasakysiu, kieno tiksliai yra žodžiai, kad scena – tai tarsi bacila, kuria žmonės užsikrečia visam gyvenimui. Visi žmonės skirtingi, tad turime ir skirtingą imunitetą šiai bacilai – kažkaip man norisi naudoti būtent šį gal kiek senamadišką žodį, kad jaustųsi skirtumas su šių laikų virusais. Neseniai skaičiau vienos rašytojos mintį, kad jau vaikystėje kažkuri mūsų dalis žino, koks mums kelias skirtas. Tad galiu prisipažinti, kad grįžusi namo po mokyklos, kol laukdavau iš darbo grįžtančių tėvų, žaisdavau koncertus. Šiandien galvoju, kad geriau tą laiką būčiau skyrusi grojimui, bet, kita vertus, gal būtent šie žaidimai ir padėjo užsikrėsti scenos bacila. Nors ne vieną kartą abejojau savo, kaip atlikėjos, keliu, supratau, kad atlikėjo veikla yra tarsi mano laimės vitaminas.

Taigi, mūsų su smuikininke Indre Andruškevičiūte ir violončelininke Asta Krištaponiene suburtas Kauno fortepijoninis trio, šiemet atšventęs vienuolikos metų gimtadienį, man yra fantastiška galimybė papildyti savo gyvenimą.

Kamerinė muzika visada buvo mano mėgstama sritis, dar mokykloje pradėjau groti kameriniame ansamblyje – metais anksčiau, nei to reikalavo programa, akademijoje buvau subūrusi šiuolaikinės muzikos ansamblį. Man muzika – tai pasikeitimas mintimis, energija ir emocijomis. Šis procesas vyksta ir su klausytojais kiekvieno koncerto metu, bet dar intensyviau viskas veikia dirbant ir repetuojant su kitais atlikėjais. Žavi ir fortepijoninio trio galimybės – esame tarsi mažas orkestras, kartu kiekvienas instrumentas turi puikiai išvystytą ir beveik solinę partiją, tad grodama jaučiu nuolatinį buvimo svarbia komandos dalimi jausmą.

– Jau daug metų esate Pažaislio muzikos festivalio projektų kuratorė. Ką jums, kaip menininkei, duoda ši veikla ir kokių gebėjimų, profesinių žinių reikia dirbant tokį darbą.

– Matyt, vaikystėje jau žinojau ir apie šią veiklą, nes buvau aktyvi visokių renginių ir švenčių organizatorė tiek mokykloje, tiek kieme. Kaip minėjote, muziko veikla yra labai įvairialypė ir daugiabriaunė. Man atrodo, labai svarbu jau mokykloje padėti vaikams suprasti, kad jų karjera gali būti daugiakryptė. Juk net garsiausi atlikėjai dažniausiai dirba ir pedagoginį darbą, kai kurie organizuoja savo festivalius, kiti rašo straipsnius, knygas arba dalyvauja įvairiose visuomeninėse veiklose.

Suvokimas, kad kiekvienas turime begalinių galimybių ir jas galima derinti, mane tikrai išlaisvino iš vidinių abejonių. Supratau, kad darbas festivalyje atskleidė visiškai kitą erdvę kūrybai ir suteikė galimybę dalytis meile muzikai kur kas plačiau – su festivalio komanda pastaraisiais metais išsigryninome misiją „Kuriame meilę muzikai“, kuria nuoširdžiai tikiu. Projektų kuratorės pareigos, be gero muzikos pasaulio išmanymo, reikalauja įvairių sričių žinių, čia daug derybų, įvairių techninių detalių derinimo, logistikos, dokumentacijos. Visos šios žinios tikrai praverčia ir net, sakyčiau, būtinos kiekvienam atlikėjui. Tad nors pedagoginiam darbui visada jaučiau pagarbią baimę, nusprendžiau pamėginti pasidalyti karjeros vystymo ir meno vadybos žiniomis su jaunaisiais atlikėjais Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Tikiuosi, kad jaunimui tai bus naudinga, o aš pati tikrai išmoksiu naujų dalykų – tai jau supratau besiruošdama paskaitoms!

Darna: Kauno fortepijoninis trio L. Krėpštaitei – tarsi miniatiūrinis orkestras, kuriame visi trys instrumentai skamba vienas kitą papildydami. / S. Baturos nuotr.

– Kaip jūs, remdamasi savo patirtimi, apibūdintumėte šių dienų Lietuvos muzikos klausytoją? Kaip per laiką keitėsi klausytojų pomėgiai, kokius muzikos klausytojų lūkesčius būtų galima nuspėti žvelgiant į ateitį ir kokiomis kryptimis gali vystytis muzikos atlikėjų ir klausytojų santykis?

– Lietuvos muzikos klausytojas – be galo plati sąvoka, kažin, ar čia gali būti kažkokių apibendrinimų. Žinau įvairių tyrimų metu sudarytą standartinį klasikinės muzikos renginių lankytojo apibūdinimą, bet Pažaislio muzikos festivalio arba Kauno fortepijoninio trio koncertuose stebėdama publiką kažkaip matau ne tai, kas apibendrina, bet būtent kiekvieno klausytojo išskirtinumą. Tikiu, kad klasika gali būti įdomi įvairaus amžiaus, išsilavinimo, socialinės grupės žmogui, tik ne visi turi vienodų galimybių su ja susipažinti ir pamėgti. Čia jau prasideda mūsų, kaip atlikėjų ir koncertų organizatorių, darbas. Turime keletą trio koncertų gerbėjų, kurie atvirai pasakė: „Pasirodo, ta klasika gali būti tokia graži!“

Festivalyje siekiame keisti stereotipinį požiūrį į klasikinę muziką, norime, kad festivalis būtų kuo atviresnis ir prieinamesnis visiems. Man giliai įstrigo šviesaus atminimo lordo Yehudi Menuhino žodžiai apie džiaugsmą išgirdus plojimus tarp kūrinio dalių, nes tai reiškia, kad į koncertą atėjo naujas klausytojas.

Nemanau, kad reikia pataikauti publikos skoniui, bet esu tikra, kad reikia įdėti daug daugiau darbo jį vystant, formuojant.

Ką mes, kaip atlikėjai ar organizatoriai, padarome, kad jis jaustųsi laukiamas ir sugrįžtų antrą kartą? Nemanau, kad reikia pataikauti publikos skoniui, bet esu tikra, kad reikia įdėti daug daugiau darbo jį vystant, formuojant, kurti kokybiškas edukacines programas, didinti koncertų prieinamumą žmonėms, turintiems ypatingų poreikių ir negalių. Tikrai nemažai klasikos mėgėjų gyvena mažesniuose miestuose ir miesteliuose, tikras džiaugsmas su jais susitikti keliaujant po Lietuvą ir koncertuojant.

Stebėdama klausytojų pomėgių kaitą matau augančius kokybės lūkesčius ir, man atrodo, tai yra geras dalykas, skatinantis augti ir mus. Klasikinės muzikos koncertuose norisi siekti artimesnio atlikėjo ir klausytojo santykio. Matau, kad koncerto, kuriame pats atlikėjas bendrauja su publika, atmosfera yra visiškai kitokia, man atrodo, jame klausytojas tampa atviresnis, atidesnis, pagavesnis, kartu ir labiau atsipalaidavęs.

Pažaislio muzikos festivalio metu esame numatę pokalbių ciklų su atlikėjais, nes gal tik mums patiems čia viskas taip aišku, o klausytojams iškyla daugybė klausimų, kurių jie neturi galimybės užduoti. Gal pažinti vieni kitus artimiau ir būtų vienas kelių iš muziko širdies į klausytojo širdį?

– Esate ne tik muzikos atlikėja, bet ir mama, pasirinkusi savo vaikus mokyti muzikos toje pačioje Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, kurią ir pati esate baigusi. Taip jūs tęsiate savo ir vyro šeimos muzikines tradicijas. Kiek jums svarbi artimųjų įtaka ir palaikymas einant muzikos keliu ir kokių patirčių ir pasiekimų linkėtumėte savo vaikams, žengiantiems į muzikos pasaulį.

– Labiausiai norėčiau savo vaikams palinkėti rasti savo asmeninį kelią ir drąsos jo ieškant, nepaisant nieko. Muzikos pasaulio artimesnis pažinimas labai papildo augantį žmogų. Matau, kaip Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje mano vaikai mokosi susikaupti, kasdien dirbti, ugdo kantrybę, pratinasi prie viešo pasirodymo – tiek patys grodami, tiek klausydamiesi bendramokslių koncertų. Pagaliau, iš vieno automobilių ralio trenerio girdėjau, kad muzikantų išlavinta rankų ir kojų koordinacija labai praverčia vairuojant! Tad, kad ir kokį kelią vaikai pasirinktų, besimokant muzikos įgytos savybės tikrai pravers. Artimųjų ir kito žmogaus palaikymo reikia kiekvienam, nepriklausomai nuo specialybės. Manau, jei gyventume su mintimi, kad visi esame vieno didelio paveikslo ar muzikos kūrinio dalelės, kad esame susiję ir viskas, ką turime daryti, kad ši simfonija suskambėtų, tai eiti savo keliu ir palaikyti kitą, tai pasaulyje būtų daugiau harmonijos ir taikos – tokio pasaulio linkiu visiems!

Kolektyvas aktyvus Kauno miesto ir regiono kultūrinio gyvenimo dalyvis, savo veikla pelnęs nuoširdžias publikos simpatijas, o už muzikinę raišką pelnęs apdovanojimų respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, dalyvavęs muzikos festivaliuose, koncertavęs įvairiose pasaulio šalyse.

"Santakos" pokalbis su A.Krištaponiene (A.K., L.Krėpštaite (L.K.) ir I.Andruškevičiūte (I.A.) – apie muzikavimą atskirai ir drauge, trijulę siejančius kūrybinius saitus, ir, žinoma, jubiliejinį koncertą.

– Kokie buvo pirmieji dešimt ansamblio metų?

I.A.: Dešimtmetis pralėkė žaibiškai, tik vartant natų krūvas ar klausant trio įrašus pradedi matyti, kiek daug visko padaryta.

L.K.: Iš tiesų dešimt metų ansambliui jau yra tikrai daug, per juos surengėme daugiau kaip 200 koncertų. Vis juokaujame, kad trio mums yra tarsi hobis ar užklasinė veikla – visos turime kitus darbus, ir ne po vieną. Tačiau būtent grojant Kauno fortepijoninio trio sudėtyje galime įgyvendinti įvairiausius savo kūrybinius sumanymus, netikėčiausias idėjas ir nuolat plėsti savo, kaip profesionalių muzikių, ribas. Visada siekiame maksimalios atlikimo kokybės, o kartu ieškome galimybių, kaip klasikinę muziką pateikti mažiau akademiškai ir netradiciškai, sudominti ne tik patyrusį, bet ir naują klausytoją.

– Trys skirtingos atlikėjos – tikriausiai ir trys skirtingos nuomonės? Ar dažnai kyla nesutarimų ir ginčų?

A.K.: Per dešimt metų, kaip ir šeimoje, nuomonės kartais nesutampa, bet išmoksti klausyti ir įsiklausyti. Juk nebūtų įdomu, jei nebūtume skirtingos.

I.A.: Mažame kolektyve labai svarbus tarpusavio ryšys, ne tik muzikinis ar idėjinis, bet ir žmogiškas. To išmokau dirbdama Kauno kvartete. Supratau, kad kiekvienas turi likti ištikimas savo vidiniam girdėjimui, bet ir susitarti su kolegomis. Visos mes labai skirtingos, bet muziką girdime labai panašiai, ir tai mus jungia į skambantį vienetą.

Labiausiai dėl visko ginčytis mėgstu aš... Visada noriu pasiekti kuo geresnį rezultatą, išgirsti tobulą skambesį, bet Asta primena, kad svarbiausia mūsų misija – pačioms patirti muzikavimo džiaugsmą ir publikai leisti pasimėgauti. Ir tai tiesa.

Bendrystė: prieš dešimtmetį į trio susibūrusios muzikės ir šiandien nestokoja entuziazmo kartu dirbti bei kurti naujus kamerinę muziką populiarinančius projektus. / S. Baturos nuotr.

– Kas įkvepia ir motyvuoja eiti toliau?

I.A.: Didžiausia motyvacija yra justi, kad salėje sėdi žmonės, kuriems reikalinga muzika, kurie nuolat sugrįžta į koncertų sales.

A.K.: Įkvepia pati muzika, nes tai yra gėris, sveikata, darbas ir malonumas, be jos būtų liūdna...

L.K.: Be visko, ką paminėjo kolegės, labai įkvepia mūsų kelyje sutinkami žmonės. Dėkoju likimui, kad turėjome galimybių susitikti scenoje su nuostabiais atlikėjais – Asta Krikščiūnaite, Rita Novikaite, Edgaru Montvidu, aktoriais Remigijumi Endriukaičiu, Dainiumi Svobonu, Kauno styginių kvartetu, vokaliniu ansambliu "Acusto", Kauno simfoniniu orkestru, Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru, Kauno valstybiniu choru, dirigentais Modestu Barkausku, Karoliu Variakoju, Robertu Šerveniku ir dar daugeliu kitų. Išskirtinė draugystė mus sieja su baritonu Giedriumi Prunskumi, su kuriuo grojome pirmajame savo koncerte ir vėl susitiksime scenoje dešimtojo gimtadienio proga. Kiekvienas šių muzikų įkvepia, motyvuoja, skatina kurti, groti, svajoti.

– Kaip formuojasi ansamblio repertuaras ir koks jis yra dabar?

I.A.: Mes visada norime publikai paruošti kažką naujo, įdomaus ir negirdėto. Šiuo klausimu puikiai darbuojasi Lina – jai sekasi atrasti būtent tai, kas mums visoms patinka. Tokius kūrinius būna lengva ruošti ir smagu groti.

L.K.: Nuo pirmųjų metų mes turėjome viziją, kad greta pasaulinės fortepijoninio trio žanro klasikos norime groti Lietuvoje dar neskambėjusius kūrinius, ieškoti naujo ir nedažnai atliekamo repertuaro. Labai džiugu, kad su mūsų kolektyvu labai geranoriškai bendradarbiauja tiek Lietuvos, tiek kitų pasaulio šalių kompozitoriai, patiki mums savo kūrinių premjeras, sutinka specialiai mums aranžuoti ar pritaikyti savo kūrinius.

Svarbiausia mūsų misija – pačioms patirti muzikavimo džiaugsmą ir publikai leisti pasimėgauti.

A.K.: Dar viena labai svarbi mūsų veiklos sritis – edukaciniai projektai. Pirmasis toks pabandymas buvo šviesaus atminimo Vidmanto Bartulio sumanytas ir sukurtas muzikinis spektaklis "Dieviškoji garsų skrynia". Kokia tai buvo neįkainojama patirtis ir kaip nelengva buvo perlipti rimtų klasikinės muzikos atlikėjų įvaizdį! O kartu suvokėme, kad paruošti gerą edukacinę programą yra kartais net sunkiau, nei sugroti klasikinės formos koncertą, ir šioje srityje savo galimybių ribas turi nustumti toli toli... Bet nepaprastai džiugu, kad pavyksta vaikus sudominti klasikine muzika, o mūsų atliekamos edukacinės programos patinka ne tik įvairaus amžiaus vaikams, bet ir jų tėveliams.

– Kaip Kauno fortepijoninis trio išgyveno pandeminius metus?

I.A.: Pandemija sustabdė ir privertė pagalvoti ne tik muzikantus. Pirmą savaitę užsidarę ilsėjomės, bet visi supratome, kad menai be žiūrovų ir pasirodymų sunkiai išgyvens. Bandėme prisitaikyti, transliuoti tiesiogiai, groti tuščiai salei ir tai labai padėjo, neleido užsisėdėti. Tai buvo dar viena patirtis.

A.K.: Pandemija dar labiau padėjo suvokti, kad tai, ką darome, yra svarbu ir mums visoms, ir klausytojams, kurie net ir per nuotolį klausėsi koncertų.

L.K.: Kauno fortepijoninis trio, būdamas vienas mažiausių žmonių skaičiumi Kauno kolektyvų, net ir pandemijos metu galėjo tęsti savo darbus. Tikrai nelengva buvo koncertuoti tuščiose salėse, bet tai vis dėlto buvo tam tikra galimybė nesustoti. Įvertinome, kokia svarbi yra visų mūsų bendrystė – tiek tarp atlikėjų, tiek santykyje tarp atlikėjų ir publikos. Labai tikiuosi, kad greta visų pandemijos iššūkių ir negandų šį suvokimą galime laikyti dovana.

– Kokie ansamblio ateities planai ir vizijos?

I.A.: Planų turime daug ir įvairių. Kartais vos spėjame suktis, o jei norime paruošti naujų kūrinių, pasiliekame ramesnį laiką darbui. Stengiamės dirbti tokiu tempu, kokiu pradėjome prieš dešimt metų.

L.K.: Tikimės, kad pandemija nesutrukdys įgyvendinti planų, kuriuos turime paruošę dešimtajam Kauno fortepijoninio trio sezonui. Jau spalio 9 d. kviečiame klausytojus į koncertą Kauno filharmonijoje "Poeto tango ir gyvenimas", spalio pabaigoje nekantriai laukiame susitikimo su viena ryškiausių šių dienų lietuvių kompozitorių Zita Bružaite ir jos muzika, džiaugiamės, kad kartu groti savo jubiliejiniame koncerte mus pakvietė Kauno styginių kvartetas. Pavasarį tikimės klausytojams pristatyti Lietuvoje dar neskambėjusius Kanados ir Australijos kompozitorių kūrinius, o vasarą turėtų įvykti dėl pandemijos nukeltos gastrolės Vokietijoje, Šveicarijoje bei Norvegijoje.

A.K.: Svarbiausia, kad jau dešimt metų esame kartu, mėgaujamės tuo, ką darome, ir norime dalytis savo meile muzikai su klausytojais. Tai ir yra tiek šios dienos, tiek ateities variklis.

Kas? Koncertas "POETO TANGO IR GYVENIMAS".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? spalio 9 d. 17 val.

Šiemet festivalis ypatingas dar ir todėl, kad mini 25-ąją sukaktį. Per tokį ilgą laiką jame jau spėjo susiformuoti ne viena tradicija, apsilankė daugybė žymių muzikantų, įvyko daug svarbių pasaulinių premjerų. Apie tai, koks buvo pats pirmasis Pažaislio muzikos festivalis, kaip jis keitėsi per 25-erius gyvavimo metus ir kuo jis ypatingas šiemet – pokalbis su festivalio meninių projektų kuratore Lina Krėpštaite.

– Dėl pandemijos paskelbtas karantinas sutrukdė įprasta vaga tekėti visiems kultūros renginiams – vieni atšaukiami, kiti keliasi į skaitmeninę erdvę. Kokia buvo Pažaislio muzikos festivalio reakcija?

– Papuolėme į tam tikra prasme palankų laikotarpį, nes turėjome užtektinai laiko įvertinti situaciją ir apsižiūrėti, kokios yra tendencijos kitur – stebėdami kitų festivalių patirtis ir sprendimus, svarstėme, kas tiktų mums. Žymusis "Prahos pavasaris", šiemet švenčiantis solidžią 75-ąją sukaktį, pasirinko skaitmeninį formatą – vieną dalį programos sudarė senų koncertų įrašai, kitą – gyvai transliuojami renginiai be publikos. Sprendimą jie priėmė įvertindami atitinkamą to laikotarpio situaciją ir manydami, kad jis yra geriausias. Bet mes iš savo asmeninių patirčių matome, kad vis dėlto virtualioji kultūra toli gražu nėra gyvosios atitikmuo, nes joje nėra gyvo atlikėjo ir klausytojo pasikeitimo energija –  juk būtent tai ir yra unikali kultūros patirtis, kurios joks kitas formatas nesuteikia. Tad esame labai dėkingi likimui, kad situacija gerėja ir klausytojams galėsime pasiūlyti unikalią gyvų koncertų patirtį, nes virtualusis bendravimas ar transliacijos gyvo scenos meno vis tik pakeisti negali. Taip, galbūt jos kažkurį laiką užpildo tam tikrą nišą ar patenkina tam tikrus poreikius, bet gyvas koncertas visuomet bus gyvas koncertas, ir nors jau seniai kalbama, kad tobulėjant technologijoms jam kyla pavojus išnykti, nemanau, kad kada nors tai įvyks. Tad ir mūsų festivalis šiemet vyks įprastu gyvu formatu.

Ir mums, organizatoriams, ir atlikėjams būti toje unikalioje ir be galo gražioje vietoje yra išskirtinė patirtis ir didelė šventė.

– Tačiau programą vis tiek teko koreguoti. Kada klausytojai jau galės mėgautis gyvais renginiais?

– Šiemet pagrindinė koncertų programa prasidės liepos 19-ąją, bet jau birželio 20-ąją startuoja edukaciniai kultūrinio turizmo renginiai, kuriuose šiek tiek mažesnės apimties koncertai bus jungiami su ekskursijomis ir pažintinėmis edukacijomis Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Tokie renginiai nėra naujovė – jie gyvuoja jau kelerius metus ir šią liniją norisi stiprinti, nes matome, kad Lietuvoje yra daug unikalių erdvių, kurias žmonės atranda vis daugiau keliaudami po Lietuvą. Kai kurios jų iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo neišskirtinės, bet labiau pasigilinus pasirodo ypatingos, tad mūsų koncertų ciklas "Pažink" ir sukurs progų atrasti jų unikalumą, o kartu ir pasiklausyti koncerto.

– "Pažink" – vienintelis festivalio programoje esantis ciklas ar ir kita programa skirstoma į segmentus atsižvelgiant į renginių pobūdį?

– Paprastai griežtai ir aiškiai į ciklus neskirstome, bet edukacinių koncertų formatas bus šiek tiek mažiau tradicinis, tad juos ir siejame. Kiti renginiai natūraliai susidėlioja į tam tikrus ciklus pagal renginių erdves ar stilių, bet jie lieka bendroje programoje. Labai džiugu, kad šiemet pačiame Pažaislio vienuolyne vyks net penki koncertai, nes ir mums, organizatoriams, ir atlikėjams būti toje unikalioje ir be galo gražioje vietoje yra išskirtinė patirtis ir didelė šventė, tad ir klausytojus šiemet kviesime ten apsilankyti dažniau nei festivalio pradžios ir pabaigos koncertuose, kaip buvo įprasta iki šiol.

– Šiemet Pažaislio muzikos festivalis ypatingas ne tik dėl susiklosčiusios situacijos – mini solidžią 25-ąją sukaktį. Kuo jis bus ypatingas?

– Šiemet ypatingi metai daugeliu prasmių. Juk be to, kad gražus jų skaičius – 2020-ieji – ir Pažaislio muzikos festivalis vyks 25-ąjį kartą, pasaulis švenčia kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno 250-ąsias gimimo metines, Šv.Kazimierio seserys, kurios gyvena Pažaislio vienuolyne, mini kongrecijos įkūrimo 100 metų sukaktį. Pažymėsime ir kompozitorių Frederico Chopeno 210-ąsias bei Leopoldo Godowskio 150-ąsias gimimo metines. Baigiamajame Pažaislio muzikos festivalyje paminėsime ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-ies metų sukaktį – skambės Almicare Ponchielli operos "Lietuviai" koncertinis atlikimas. Daug kam kyla klausimas, kodėl italų kompozitorius sumanė parašyti operą apie lietuvius. Tkriausiai jo sumanymas nebuvo susietas konkrečiai su Lietuva, bet vis dėlto tokią operą jis parašė ir šis opusas įėjo į pasaulio klasikos lobynus. Tad mūsų Lietuvos nepriklausomybės 30-mečio paminėjimas bus labiau simbolinis, bet tikrai gražus.

Tiek daug gražių sukakčių įpareigojo šventiškiau formuoti ir visą kitą festivalio programą ir manau, kad mums tai pavyko, nes šiemet bus kaip niekada daug koncertų, kuriuose dalyvaus pačios ryškiausios Lietuvos muzikinio elito žvaigždės – išgirsime Aną, Luką ir Petrą Geniušus (tiesa, skirtinguose koncertuose), Edgarą Montvidą, Justiną Gringytę, taip pat Vaidą Vyšniauską, Mūzą Rubackytę, Martyną Levickį, bene visus mūsų šalies orkestrus, Kauno valstybinį chorą. Programoje yra numatyti L.van Beethoveno fortepijoninio trio iš Austrijos, taip pat Wiener Kammersymphonie – šiuo metu styginių kvinteto sudėtimi grojančio aukščiausio lygio ansamblio – koncertai, suplanuoti ir atlikėjų iš Lenkijos bei Latvijos pasirodymai. Tikriausiai daugeliui kyla klausimas, kaip spręsime situaciją dėl iš užsienio atvyksiančių atlikėjų,–  labai tikimės, kad iš tam tikrų šalių svečius priimti galėsime ir suplanuoti koncertai įvyks. Bet reikia paminėti, kad didelę dalį Pažaislio muzikos festivalio programos visuomet sudaro Lietuvos atlikėjų pasirodymai –  taip norime juos palaikyti, skatinti aktyvią koncertinę ir kūrybinę veiklą, tad ir šiemet šią tradiciją iri gražų bendradarbiavimą tikrai tęsime. Lietuvių menininkai pasauliniame kontekste yra labai stiprūs, tad šiemet festivalio programoje skambėsiantys jų koncertai mums bus dar viena galimybė įvertinti tai, ką turime čia, ir dar kartą apmąstyti ne tik architektūrinio paveldo bei gamtos, bet ir mūsų šalies muzikinio gyvenimo lobynų vertę.

Lina Krėpštaitė

– Vieną tradiciją – bendradarbiavimo su lietuvių muzikantais – jau paminėjote. Tikriausiai festivalis jų turi daugiau. Kokios jos susiformavo per 25-erius gyvavimo metus?

Kai kurios tradicijos šiek tiek atsinaujina – mūsų klausytojų tikrai mėgstamas koncertas virs „Johanno Strausso muzika Botanikos sodo rožyne“.

– Pastaruosius keletą metų festivalio pavadinimą papildė paantraštė "kuriantis tradicijas", kuri jau tapo tam tikru mūsų moto. 25-oji sukaktis mums patiems yra gera proga stabtelėti ir pagalvoti, kokias tradicijas pavyko sukurti, o kurios jau galbūt nebeaktualios – su šiomis gal metas ir atsisveikinti ar kažkaip transformuoti. Žinoma, tai daryti stengiamės kiekvienais metais, bet žymesnės sukaktys tampa svarbesniais įsivertinimo momentais. Tradicijų turime išties nemažai – viena tokių, jau įsigalėjusi, yra nemokamų renginių linija, kuri sudaro galimybių atvykti į koncertus žmonėms, turintiems mažesnes galimybes dalyvauti mokamuose: nemokami bus ir mano jau minėti edukaciniai renginiai, ir keletas pagrindinės programos koncertų. Jau tampa tradicija ir festivalio atidarymą patikėti Kauno karilionui – šiemet irgi planuojamas koncertas didžiojo atidarymo išvakarėse, kuriame varpais skambins Austėja Staniunaitytė-Proietta ir Julius Vilnonis. Kai kurios tradicijos šiek tiek atsinaujina – mūsų klausytojų tikrai mėgstamas koncertas "Johanno Strausso muzika ant vandens" pakeis savo lokaciją ir virs "Johanno Strausso muzika Botanikos sodo rožyne". O klausytojų jau pamėgtame Jachtklube planuojame koncertą "Bliuzas ant vandens". Nenoriu išduoti visų detalių, bet šiame renginyje nebus tradicinės scenos – ja pavirs Kauno marios, tad nenustebkite, jeigu atlikėjai atplauks laivu! Tai šiokia tokia mūsų festivalio intriga, ir mes labai tikimės, kad oras ar kokios nors kitos techninės sąlygos tam nesutrukdys. Tai bus tikrai nauja patirtis ir klausytojams, ir mums, organizatoriams, ir atlikėjams. Projekte dalyvaus Bazarų trio – Motiejus, Mykolas ir Benediktas bei Vyšniauskų šeimyna – Petras ir Dominykas. Šis projektas eksperimentinis visomis prasmėmis, bet būtent festivalis ir yra tinkamas laukas eksperimentams.

Dar viena Pažaislio muzikos festivalio tradicija – ryškiausių Lietuvos atlikėjų rečitaliai Kauno valstybinėje filharmonijoje. Labai tikimės, kad, nepaisant tam tikrų apribojimų ir saugumo reikalavimų, kuriuos tikrai išlaikysime, klausytojai galės pasidžiaugti Mūzos Rubackytės bei Justinos Gringytės ir Petro Geniušo koncertais. Iš tiesų Kauno valstybinės filharmonijos salė yra tarsi perlas, kuris mums yra labai įprastas, tad išskirtinumo ir nepastebime, bet kai čia koncertuoti atvyksta atlikėjai iš užsienio šalių, jie nustemba, kad salės akustika prilygsta garsiausioms pasaulio muzikinėms erdvėms – dažnai išgirstame, jog ši erdvė labai tinkama įrašams ar kamerinio pobūdžio rečitaliams, o dar ir instrumentą turime puikų. Tad kartais reikia tiesiog stabtelėti, apsidairyti ir iš naujo įvertinti dalykus, esančius šalia.

– Grįžkime į festivalio pradžią – koks buvo pats pirmas?

– Tuo metu Kauno valstybinis choro vadovas Petras Bingelis ir Kauno valstybinės filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta daug keliavo po pasaulį su Kauno valstybinio choro koncertais, buvo kviečiami dalyvauti įvairiuose vasaros festivaliuose. Tad Pažaislio muzikos festivalis ir gimė iš jų noro, kad ir Lietuvoje vasaros metu būtų ne vien tik atostogos, nes  sulig pavasario pabaiga baigdavosi beveik visų koncertinių įstaigų ir teatrų sezonai. Vasarą tuomet muzika skambėdavo gal tik "Vasaros serenadose" Palangoje, kurios jau turi labai senas tradicijas, o Kaune kultūrinis gyvenimas sustodavo ir muzikos gerbėjai laukdavo kito sezono. Tuomet, kai buvo surengtas pirmas Pažaislio muzikos festivalis, aš buvau dar paauglė, bet tuose procesuose dalyvavau gana iš arti, tad labai gerai atsimenu, kad viskas atrodė panašu į eksperimentą – ilgai buvo svarstyta, kaip čia viskas vyks, ar susirinks publika į Pažaislio vienuolyno kiemą, ar ji neišsigąs, kad muzikos teks klausytis ant žolės, ar išvis kam nors bus įdomu. Net ir atlikėjai tuomet į tokį sumanymą žiūrėjo skeptiškai, nesuprasdami, kur čia jiems reikės groti, nes pirmuosiuose koncertuose buvo tik paprasta nedidelė scena – nebuvo net stogo. Bet P.Bingelis, J.Krėpšta ir prie jų idėjos realizavimo prisidėjęs Juozas Gudzinevičius nusprendė rizikuoti. Iš pradžių buvo surengtas tik vienas koncertas, norint įsitikinti, kad jis iš tiesų įvyks. Ir įvyko – atėjo tiek daug žmonių, kad pievoje pastatytų suolų neužteko. Didelis klausytojų srautas padrąsino ir patikino, kad tokių renginių tikrai reikia, ir kartu parodė, kad eksperimentams jie taip pat buvo pasiruošę, ir štai jau dvidešimt penktus metus ši tradicija gyvuoja.

– Kaip kito festivalis nuo pirmojo iki dabar? Pirmuosiuose skambėjo daug stambios formos instrumentinių-vokalinių bažnytinių kūrinių, o dabar programa – labai įvairi.

– Festivalis – kaip ir žmogus: gyvena savo gyvenimą, tad natūralu, kad keičiasi. Programos prasme ta kaita yra, bet nesakyčiau, kad pati idėja labai nutolusi nuo pirminės. Aš manau, kad Pažaislio muzikos festivalis jau pačiais pirmaisiais metais gana stipriai įtvirtino savo principus ir pagrindines idėjas, kurias mes tęsiame iki dabar ir kurios yra neatsiejama šio renginio dalis. Sakyčiau, kad Pažaislio muzikos festivalis tam tikra prasme išlaisvėjo, bet pagrindinę koncepciją išlaikė – mums labai svarbu, kad čia skambėtų aukšto meninio lygio ir profesionalumo projektai, kad būtų skatinami ir palaikomi Lietuvos menininkai. Pastaraisiais metais programoje atsiranda vienas kitas world muzikos, bliuzo ar džiazo muzikos projektas, bet tai yra tarsi puošmenos, nes pagrindu išlieka akademinė klasikinė muzika. Aš manau, kad tai yra didelė vertybė, ir šią liniją išlaikyti yra labai prasminga. Žinoma, ne visada toks sprendimas būna komerciškai palankus, bet tai yra atsakomybė prieš mus pačius ir prieš klausytojus. Manau, kad išgyvendami tokius sukrėtimus kaip dabar, žmonės šiek tiek sustoja ir atsirenka, kas vertinga, – juk klasika ne veltui yra vadinama klasika: ją atrinko ne vien laikas, bet ir toje muzikoje glūdinti prasmė. Tad šią liniją mes stipriai laikome ir laikysime.

Lietuvių menininkai pasauliniame kontekste yra labai stiprūs, tad jų koncertai mums bus dar viena galimybė įvertinti tai, ką turime.

– O kaip keitėsi Pažaislio muzikos festivalio klausytojas?

– Džiugu paminėti, kad per 25-erius metus jau užaugo nauja klausytojų karta. Tai yra tam tikras festivalio įvertinimas ir pripažinimas, nes siekiame, kad šis renginys būtų kuo atviresnis ir prieinamesnis visiems – laukiame visokio amžiaus ir profesijų klausytojų, net ir šeimų su visai mažais vaikais. Didžiuosiuose koncertuose rengiame kūrybines dirbtuvėles vaikams, nes juk natūralu, kad jie dar negali išklausyti viso koncerto nešurmuliuodami, tad stengiamės sudaryti jiems galimybes pavargus užsiimti kuo nors kitu, kartu ugdome kitos kartos klausytoją, galbūt 50-ajam jubiliejui.

Lyginant su pirmaisiais Pažaislio muzikos festivalio koncertais, šiandien klausytojas yra šiek tiek reiklesnis, nes per 25 metus jam teko išgirsti ne vieną pasaulinio lygio atlikėją. Žinoma, kartelę ir mes patys stengiamės kelti vis aukščiau, bet pasitaiko atvejų, kai iš publikos reakcijų matome, kad priėmėme ne visai gerą sprendimą, tuomet mąstome, ką ir kaip reikėtų tobulinti. Bet iš kitos pusės, visuomet jaučiame begalinį publikos solidarumą ir meilę – tai ypač matome lauko koncertuose, kur oras kartais tikrai būna labai prastas, ir mūsų komanda stengiasi kiekviena atėjusiam nuvalyti vandenį nuo kėdės, o jie sako – nereikia, nedarykite, mes patys, mes juk žinome, kur atėjome ir esame pasiruošę. Tuomet, kai atrodo, kad klausytojas tikrai turi teisę skųstis, sakydamas, kad ant galvos lyjant lietui nėra čia jokios kokybės, kokia būtų salėje, jis vis tiek lieka patenkintas – niekada nesame išgirdę tokių skundų, nes mūsų publika yra tikrai išsilavinusi, solidari, mylinti ir muziką, ir festivalį. Manau, kad ta meilė ir užaugo per 25-erius gyvavimo metus.

– Kokios didžiausios žvaigždės lankėsi Pažaislio muzikos festivalyje ir kokios įsimintiniausios pasaulinės premjeros jame vyko?

– Ir žymių atlikėjų, ir didelių premjerų tikrai buvo labai daug, jų visų neišvardytum, bet galbūt vienos įsimintiniausių – lordo Yehudi Menuhino viešnagės, taip pat Krzysztofo Pendereckio, kuris buvo didelis Kauno valstybinio choro ir Pažaislio muzikos festivalio gerbėjas, koncertas. O premjerų, didesnių ar mažesnių, būna kasmet, ir net ne viena, dažniausiai Lietuvių kompozitorių, kurias užsako pats festivalis. Šiemet pirmą kartą skambės kompozitorės Dalios Kairaitytės kompozicija, skirta L.van Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms paminėti. Daug būta ir dramos kūrinių premjerų Kauno pilyje – tai taip pat viena iš festivalio tradicijų, bet šiemet šis renginys nevyks dėl saugumo reikalavimų, tad dramos premjerą žiūrovai išvys kitais metais. Premjerų visuomet buvo daug, tikrai ne mažiau jų bus ir ateityje.

– Pafantazuokime – koks bus 50-asis Pažaislio muzikos festivalis?

– Visų pirma, įsivaizduoju, kad 50-asis Pažaislio muzikos festivalis tikrai bus. Manau, kad šis renginys turi tikrai daug potencijos ir galimybių tobulėti, nes per šiuos 25 gyvavimo metus jis tapo prasminga Lietuvos muzikinio pasaulio vertybe. Šiemet sulaukėme ne vieno klausytojo klausimo, kaip čia bus, ar festivalis bus, koks jis bus, nes jie sako neįsivaizduoją vasaros be festivalio. Tad, jeigu dar 25 metus Lietuvos vasaras lydės Pažaislio muzikos festivalis, išsipildys didelė nuostabi mūsų, organizatorių, fantazija. Manau, kad tuos mano minėtus pamatinius dalykus, tokius kaip dėmesys Lietuvos kūrėjams ir muzikams, prasmingą didžiųjų klasikos kūrinių atlikimą ir įvairius edukacinius renginius, kurie ugdo naują klausytojų kartą, festivalis tikrai išlaikys. O tai, kad kiekvienais metais jis kažkiek keičiasi ir eksperimentuoja, dėl to gimsta naujos tradicijos, irgi yra neatsiejama jo dalis. Tikiuosi, kad jis augs, tobulės, o kartu nepraras ir savo pagrindinių prasminių akcentų.

Kauno fortepijoninis trio – jaunas ir žavingas moteriškas kolektyvas, į kurį susibūrė tiek gyvenime, tiek muzikoje panašiai mąstančios atlikėjos: pianistė Lina Krėpštaitė, smuikininkė Indrė Čepinskienė ir violončelininkė Asta Krištaponienė. Kauno publikai puikiai pažįstamos muzikantės neslepia, kad trio – dovana ne tik klausytojams, bet ir pačioms sau.

Ansamblį subūrė likimas

Kolektyvo susikūrimo istorija – labai paprasta ir natūrali: muzikantės viena kitą pažinojo dar nuo mokyklos laikų. Ne kartą ir grojusios kartu, tačiau ne tokios sudėties kolektyve. Moterys prisipažįsta: tai, kada realizuosis mintys apie savą kolektyvą, buvo tik laiko klausimas. Iš pradžių to padaryti neleido įvairūs asmeninio gyvenimo niuansai – studijos svetur, maži vaikai, tačiau prieš porą metų idėja virto realybe.

"Vieną rytą paskambino Asta. Tačiau aš dar prieš atsiliepdama žinojau, kad ne šiaip sau skambina. Tai buvo ilgai nešiota mintis, kuri vienu metu materializavosi", – apie trio pradžią pasakoja L.Krėpštaitė.

Abejonių nekilo ir dėl ansamblio narių pasirinkimo. Darbas kameriniame ansamblyje esąs ypač intymus, todėl būtų labai sunku dirbti su mažai pažįstamais žmonėmis.

"Žmonės turi būti labai artimi, kad suprastų vienas kitą ir galėtų kartu groti, juk niekas nežino, kokie individualūs bruožai atsiskleis bedirbant", – pasakojo A.Krištaponienė.

Jau antrus metus gyvuojančio trio atlikėjos teigia puikiai sutariančios ir suprantančios viena kitą – panašiai mąstančios, panašiai girdinčios, net besirengiančios panašiai. Jas sieja labai daug kas – ne tik muzika, bet ir tai, jog visos trys yra moterys ir jaunos mamos.

Paklaustos, kodėl pasirinko būtent tokią sudėtį, muzikantės neslepia: ir dėl to, kad iki jų Kaune nebuvo trio. Ir tembro prasme trio – optimalus variantas, nėra nei vyraujančiojo, nei pritariančiojo: trys solinės partijos susilieja į organišką visumą.

Galiausiai, trio – labai praktiška, šypsosi muzikantės: kvartetas jau sunkiai sutilptų į vieną automobilį, tad būtų sudėtingiau koncertuoti kituose Lietuvos miestuose.

Siekia originalumo

Galimybė rinktis programą – tai dar vienas "savo" kolektyvo pranašumų. Visos teigia jaučiančios didelį malonumą, kai gali sustoti prie kiekvieno širdžiai mielo kūrinio, jį iki galo išjausti, surasti joms labiausiai patinkantį skambesį.

Tad nieko keista, kad ir trio repertuaras – ne visai tradicinis, jo koncertuose retai išgirsime kamerinių ansamblių repertuaro klasika tapusių opusų. Klasikų ir romantikų, tokių kaip Johaneso Bramso, Franzo Schuberto, Roberto Schumanno, kūriniai yra labai gražūs, tačiau pernelyg dažnai skamba mūsų koncertų salėse, sako muzikantės.

"O juk yra daug puikių kūrinių, kurie Lietuvoje dar neskambėjo. Jie tikrai verti išvysti dienos šviesą", – muzikos pasirinkimą aiškina L.Krėpštaitė, pastebėdama: dažnai net būna nelengva gauti norimo kūrinio natas.

Grodamos Lietuvoje mažai ar visai neskambėjusią muziką moterys nuolat atranda kažką naujo, o tai teikia džiaugsmo ir iššūkių, ne tik joms pačioms, bet ir klausytojams.

Atviros naujoms idėjoms

Ieškojimai – šiuo kredo muzikantės vadovaujasi ir rinkdamosios programų partnerius. Taip trio klūrybinėje biografijoje atsirado koncertas, kuriame eiles skaitė aktorė Giedrė Ramanauskaitė, buvo demonstruojami Ievos Verikaitės papuošalai. Joms pačioms įsimintinas buvo ir edukacinis projektas "Dieviškoji garsų skrynia" – muzikinė pasaka vaikams, sukurta ir režisuota kompozitoriaus Vidmanto Bartulio.

"Aplink tikrai daug talentingų žmonių. Per tokius projektus pritrauki juos prie savęs – ir mums įdomu, ir jiems įdomu. Tarsi surenki Kauno menininkus į vieną vietą. O ir plačiajai publikai tokie koncertai įdomūs", – sako I.Čepinskienė.

Viena naujausių Kauno fortepijoninio trio programų – drauge su mecosoprano balso savininke Rita Novikaite atliekama "Tamsiai mėlyna Karibų naktis", kuri skambės ir šeštadienį vyksiančiame XVII Pažaislio muzikos festivalio koncerte.

Kaip leidžia spėti pats pavadinimas, klausytojai neišgirs klasikinių ar romantinių kūrinių – pasirinkta Zitos Bružaitės ir Lotynų Amerikos kompozitorių Ernesto Lecuonos, Leo Brouwerio, Emilio Colóno muzika.

Beje, šios programos iniciatorė buvo R.Novikaitė. Ji pasiūlė balsui ir fortepijonui sukurtas dainas atlikti kiek kitokia sudėtimi – fortepijoną pakeitus fortepijoniniu trio. Toks keturių moterų išnešiotas kūdikis turėtų nustebinti klausytojus. "Šios dainos Lietuvoje atliekamos tikrai pirmą kartą, nes visos aranžuotės yra darytos mūsų arba mūsų užsakymu", – intriguoja L.Krėpštaitė.

Iš širdies – į širdį

Paklaustos, į kokią publiką labiausiai orientuojasi, Kauno fortepijoninio trio narės teigia, jog neskirsto klausytojų į didelius ir mažus, daugiau ar mažiau išprususius. Kiekvienas koncertas joms esąs ypatingas ir mielas – nesvarbu, ar jis vyksta tokioje įpareigojančioje erdvėje kaip Kauno valstybinė filharmonija, ar mažos gyvenvietės kultūros centre.

"Įdomu atrasti, kad ir provincijos klausytojas yra ne mažiau išprusęs ir smalsus nei didmiesčio", – sutartinai pastebi.

Bene svarbiausia koncertuojant – nuoširdus ryšys su kiekvienu klausytoju, kurio širdį pasiekti nėra lengva. Tad, vengdamos akademiškumo, trio narės savo koncertus veda pačios, taip kurdamos dar vieną naują tradiciją, naikindamos atlikėją ir klausytoją skiriančią prarają. Anot A.Krištaponienės, muzika turi sklisti iš širdies, o atlikėjas turi būti itin atviras publikai.

"Grodamas atlikėjas privalo perduoti klausytojui tam tikrą žinią. Kad tinkamai tai padarytum, turi pats labai tikėti, jog yra būtent taip, kaip tu girdi ir kaip interpretuoji", – sako I.Čepinskienė.

Atrasti kelią į klausytojo širdį – būtent tai ir lengviausia padaryti atliekant kamerinę muziką. Galbūt todėl šis žanras toks artimas šioms trims jaunoms muzikėms, mylinčioms muziką ir teigiančioms, kad muzika jos gali pasakyti kur kas daugiau nei žodžiais.