Tokio spausdinto maisto neišvengimai atsiras daugiau. Bus spausdinami ir žuvies, ir mėsos, ir net pieno produktai. Visa tai bus daroma tam, kad būtų tausojama aplinka ir pasaulis išvengtų bado.
Žurnalistė pas Albiną Žilinską atėjo su vaišėmis – natūralia ir 3D spausdintuvu atspausdinta lašiša. Teigė, kad skonis ir kvapas panašus. Tai – padaryta vienalytė masė, kadangi spausdinimo procesas duoda tokią masę.
Apie naujovę plačiau papasakojo VU Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius A. Žilinskas.
– Kokios spausdinto maisto maistinės vertybės, skonio savybės? Daugeliui žmonių, kas yra atspausdinta, atrodytų lyg plastmasės gabalas, o tai juk maistas.
– Iš vienos pusės, spausdintas maistas – nieko blogo. Iš kitos pusės, žaliavalgiams – nieko gero. Tai – gana smarkiai perdirbta produkcija. Iš kokių baltymų bespausdintų, pridėtų dažų, kad atitiktų natūralią spalvą, vis tiek tas 3D spausdintuvas turi būti užtaisomas – ar tyrele, ar pasta, ar milteliais, ar granulėmis. Pagal kompiuterio programą ant plokštės atliekamas tas darbas, išspaudžiama, suformuojama masė. Kiek atsimenu, 2012 metais pirmas buvo sugalvotas šokoladas. Aeronautikos valdyba NASA JAV kosmonautams atspausdino šokoladą. Žinome, kad šokoladas – vientisa masė. Jį gana lengva atspausdinti. Lygiai taip pat, jeigu pasiruošti tyrelę, pastą, kur bus sudėti baltymai, dažai ir kažkokios medžiagos, kurios duoda tą būdingą lašišai kvapą. Paprastai tokį kvapą duoda organiniai junginiai aminai, turintys specialią amino grupę.
Tačiau, pagalvojus, kiek visko turi būti atlikta, kol atsiras kasetė, kol bus užpildyta kažkokia pasta, bendroje sumoje – tvarumas abejotinas.
Tokį maistą galima parinkti konkrečiam žmogui. Jeigu reikia kažkokio sąstato baltymų, amino rūgščių, galima papildyti tokiomis rūgštimis. Jeigu kažkokių medžiagų nereikia, kažkas netoleruoja kokio nors dalyko, to galima nepridėti. Galima parinkti porcijas, visas procesas – sterilus. Mažiausiai užteršiama bakterijomis, virusais ir panašiais dalykais. Nėra tų žmogiškų klaidų, kadangi kompiuteryje paspaudi klavišą ir jis gali atspausdinti nors 10 tūkst., o žmogus gali suklysti. Manau, ne penkių, galbūt dešimties metų laikotarpyje tas, kas norės, namuose turės 3D maisto spausdintuvą, kur galės nusipirkti atitinkamą rinkinį ingredientų ir gaminti.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kol kas tai beveik dvigubai brangiau negu natūralūs produktai, tiesa?
– Nepamirškite, kad pats spausdintuvas nėra pigus. Mačiau iš septynių komponentų sudarytą 3D spausdintuvą, kuris spausdino pyrago gabaliuką. Daug kartų spausdino, iš septinto aštunto karto pavyko kažką panašaus atspausdinti. Viskas tobulėja. Ateityje kiekvienas galėsime spausdinti pyragus.
– Ar galima sakyti, kad pagal maistingumą, tai – lygiaverčiai produktai?
– Tai priklausys nuo to, kas bus sudėta į pastą, iš kurios spausdinama. Ten galima ir trūkstamų medžiagų įdėti. Tik tiek, kad to maisto žaliavalgiui piliečiui nesiūlysime, nes jis sakys, kad reikia natūralių lapų, grūdų, kad ir mėsos, jeigu tai ne vegetaras ar veganas. Sakys, kad tai – dirbtinis maistas, kuris gana stipriai perdirbtas.
– Maistą spausdina 3D spausdintuvais spausdinantys žmonės sako, kad taip išsaugome aplinką, mažiau ją teršiame, lieka mažiau atliekų. Kalbant apie tvarų gyvenimą. Tai čia – išeitis?
– Žiūrint į konkretų galutinį rezultatą, jeigu maistui pagaminti užtenka tik kasetę nusipirkti ir turėti aparatą, žinoma, kad tai – labai tvaru. Tačiau, pagalvojus, kiek visko turi būti atlikta, kol atsiras kasetė, kol bus užpildyta kažkokia pasta, bendroje sumoje – tvarumas abejotinas. Gamta sąskaitą pateikia nuo pradžios iki pabaigos.
