Nesenstanti tema

Spektaklis pirmą kartą pristatytas 2018-aisiais, tačiau vis dar išlieka aktualus. Pagrindinis spektaklio užduodamas klausimas – kada pasiekiama branda: ar išsikovojus vietą tarp išrinktųjų, ar tuomet, kai sugebi besąlygiškai priimti kitą, kitokį ir patį save?

Kūrinio choreografė ir režisierė Agnija Šeiko teigia, kad idėjų spektakliui suteikė naujoji karta, nenorinti suaugti. "Mane domino terminas Piterio Peno karta. Dabar matome žmones, kurie visai nenori suaugti, kurie nori greito rezultato. Tai yra karta, kuriai reikia visko čia ir dabar, nėra pusiausvyros tarp kančios, ieškojimo ir malonumų. Šios kartos žmonėms yra sunku sukurti ilgalaikius santykius, kurie visada reikalauja atsisakymo dalelės savęs, ėjimo link kito žmogaus ir subrendimo. Taip ir kilo mintis, kad tik per santykius mes galime subręsti. Ši mintis atvedė mane prie Piterio Peno idėjos", – pasakojo menininkė.

Kartu su kolega Artūru Šimoniumi svarsčiusi, kas gi galėtų būti niekad nesuaugantis Piteris Penas, sako radę tikrąja ta žodžio prasme niekada nesuaugantį aktorių – Dauno sindromą turintį Julių.

Spektaklyje Piteris Penas – ypatingas veikėjas, jis niekada nesuauga. Aktoriaus įkūnytas išskirtinumas atkreipia publikos dėmesį ir į realų jo kitoniškumą. Menas šiuo atveju tampa puikia priemone komunikuoti ir atkreipti dėmesį į socialines problemas.

Tema: spektaklyje šokiu ir muzika perteikiamos jaunuolių tarpusavio santykių peripetijos, jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti. / D. Matvejevo nuotr.

"Mes visi kažkaip turime išmokti gyventi kartu ir priimti vienas kito skirtumus. Menas leidžia mums kalbėtis kitame lygmenyje. Kalbant ir įtraukiant tokias socialines problemas yra galimybė susitikti bei pamatyti, kad kitoks žmogus galbūt nėra iki galo kitoks. Mes labai žongliruojame frazėmis "aš kitoks nei visi kiti", bet iš esmės mes visi esame čia ir dabar, ir susitikimo bei kalbėjimosi momentas yra labai svarbus. Spektaklis šiuo atveju yra lyg tiltas, kuriame vieni su kitais susitinkame", – teigė A.Šeiko.

Ir išbandymas, ir džiaugsmas

A.Šeiko pirmą kartą dirba profesionalioje scenoje su negalią turinčiu žmogumi. Dėl to tiek darbo organizavimas, tiek santykio palaikymas, tiek visos darbinės aplinkos sukūrimas buvo iššūkiai, kuriuos reikėjo išmokti įveikti.

"Tiesą sakant, labiau mėgstu šiuos išbandymus vadinti procesais, spektaklio kryptimi, nes jie padeda formuotis spektaklio unikalumui", – pasakojo pripažinta šokio menininkė.

Menas stipriai veikia žmonių vidinius išgyvenimus, padeda jiems suartėti, vienam kitą suprasti. A.Šeiko atskleidžia, kad pagrindiniai atradimai, kuriant šį spektaklį, – pažintis su Juliumi ir publikos reakcija.

"Visą šią patirtį apvainikuojantis procesas – santykio su Juliumi sukūrimas ir tas pažinimo momento džiaugsmas, kad mes visi kartu galime kurti scenoje ir vienas kitą papildyti, auginti. Kitas labai svarbus išgyvenimas – į spektaklį atėjusios šeimos su negalią turinčiais savo šeimos nariais. Susitikimai su jais buvo labai jautrūs, jų metu šeimos dėkojo, sakė pagaliau pasijutę taip, tarsi būtų gavę leidimą ateiti į spektaklį. Nors Lietuvoje vis daugėja socialiai aktyvių neįgaliųjų, žinome, kad negalia yra labai stigmatizuojama. Todėl manau, kad scenoje matydami neįgalų žmogų jie pagaliau jaučiasi kaip visaverčiai žiūrovai", – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Tema: spektaklyje šokiu ir muzika perteikiamos jaunuolių tarpusavio santykių peripetijos, jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti. / D. Matvejevo nuotr.

Spektaklio poveikis

Jautrus spektaklis neretai sujaudindavo auditoriją, į kurią susirinkdavo skirtingo amžiaus, mąstymo, sugebėjimų žiūrovai. Anot A.Šeiko, žmonės reagavo įvairiai, dažnas jų likdavo paliestas, sujaudintas.

"Auditorijose buvo įvairių reakcijų, nes labai lengva paslysti ant galimų manipuliacijų, paviršutiniškų dalykų. Tokio tipo spektaklyje yra daug vietos manipuliacijai, nereikalingam gailesčiui arba dirbtinam susijaudinimui. Aš į tai žiūrėjau labai atsakingai ir sąmoningai. Mano išeities taškas buvo visiškai nesusijęs su tuo, kad pakvietę Julių šokti ant scenos mes kažkaip papildomai sujaudinsime žiūrovą. Tai buvo reikalinga spektaklio dramaturgijai, taip pat išreikšti poziciją, kad žmonės, turintys negalią, irgi gali būti scenoje. Julius scenoje buvo labai natūralus, jam puikiai sekėsi dirbti su profesionaliais atlikėjais. Jis paveikė publiką ne tik dėl to, kad buvo žmogus, turintis negalią, bet ir todėl, kad sukūrė specifišką aurą, kuri ir sujaudino žiūrovus. Nors reakcijų pasitaikė įvairių, tikrai netrūko labai nuoširdžių ir šiltų padėkų iš žiūrovų", – pasakojo menininkė.

Statant spektaklį teatro trupė su Juliumi praleido daug laiko, kurio metu visi išmoko ir suprato naujų dalykų apie save bei apie juos supančius žmones.

"Dirbant su Juliumi pradėjau vertinti žmones virš mūsų fizinių kūno ar proto ribų. Man pačiai pasidarė aišku, kad talentas gali atsiskleisti labai įvairiuose dalykuose ir žmonėse. Mane labai sužavėjo Juliaus didelis muzikalumas ir artistiškumas, jo pojūtis muzikai bei unikalus ryšys su ja. Tai buvo nuostabos momentas, nes tiek giliai nebuvau bendravusi su žmogumi, turinčiu negalią. Jautėmės atradę raktą į jo atmintį, kad jam būtų nesudėtinga atlikti vaidmenį. Kai Julius prisijungia prie muzikos, tai tampa labai natūralia jo tėkme ir buvimu scenoje. Man pačiai, kaip žmogui ir kaip menininkei, dar labiau pasitvirtina, kad menas ir kūryba peržengia mūsų suvokimo ribas, pasiekiame pasąmoninius klodus ir laukus. Mes tik patys sukuriame ribas, kurių iš tikrųjų nėra", – apie darbą su Juliumi pasakojo A.Šeiko.

Tema: spektaklyje šokiu ir muzika perteikiamos jaunuolių tarpusavio santykių peripetijos, jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti. / D. Matvejevo nuotr.

Išgyvenimai ir pasikeitimai

Spektaklio pagrindinį personažą įkūnijantis Julius visą gyvenimą mėgo šokti, atrado save muzikoje. Pasak jo mamos Genovaitės Jurevičienės, atsidūręs scenos jis kardinaliai pasikeičia.

Kalbant ir įtraukiant tokias socialines problemas yra galimybė susitikti bei pamatyti, kad kitoks žmogus galbūt nėra iki galo kitoks.

"Julius patiria įvairių emocijų, tačiau nemoka jų išreikšti žodžiais. Jis labai įdomus žmogus, tačiau įprastai yra labai lėtas. Visa tai pasikeičia, kai jis žengia į sceną. Ten jis pasitempia, iškart savimi pasitiki, atrodo, kad jis nori pasirodyti visam pasauliui. Manau, kad tai įgimta. Jeigu jis būtų sveikas, manau, kad būtų žymus šokėjas. Nuo pat vaikystės Julius reaguodavo į muziką, šypsodavosi, judindavo rankas. Paskui lankėme darželį, dienos centrą. Ten Julius šokdamas taip pat aktyviai reiškiasi. Jis gyvena savo pasaulyje, sunku tai apibūdinti žodžiais, tai reikia pamatyti pačiam. Gali eiti pro šalį, gali šnekinti, tačiau, kai Julius šoka – jis nieko negirdi, atrodo, kad pasineria į transą", – apie sūnaus patyrimus pasakojo G.Jurevičienė.

Patirtis teatre Juliui padėjo įgyti naujų įgūdžių ir išeiti iš savo komforto zonos. "Po patirties teatre Julius išmoko nugalėti savo ego – jam atrodė, kad jis čia svarbiausias, o dabar, režisierės ir mūsų pagalba, suprato, kad visi artistai yra svarbūs. Be to, jis labai bijo aukščio, tačiau spektaklio metu reikėjo vienam tupėti ant aukštai esančio kiaušinio – ir šią baimę jis įveikė. Jis tapo atsakingesnis, savarankiškesnis, disciplinuotiškesnis. Įsiliejus į teatrinę veiklą, mums reikėjo aptarti daug buitinių dalykų, tad ir šioje srityje atsirado daug pokyčių. Manau, kad buvimas su profesionalais jam taip pat suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir sugebėjimais", – pasakojo moteris.

Šeimai ir visuomenei

Spektaklio kūrimo metu įsitraukė ne tik Julius, tačiau ir visa jo šeima. G.Jurevičienė teigia, kad vaikino artimiesiems tai buvo teigiama patirtis, atnešusi daug džiaugsmo.

"Susipažinome su teatro gyvenimu, jo užkulisiais. Mes esame pakylėti, kad mūsų vaikas atsidūrė ten, kur dabar yra. Labai džiaugiuosi visa komanda, kuri itin gražiai priima Julių. Jis yra labai draugiškas, ir jeigu kažkas su juo maloniai elgiasi, iškart tampa jo draugu. Todėl jam šis teatro kolektyvas – draugai, kurių jis labai pasiilgo karantino laikotarpiu", – pasakojo G.Jurevičienė.

Socialines problemas pristatantis menas ne visada yra realybės atspindys. Nors neįgaliųjų reprezentacijos daugėja, jie vis dar susilaukia nemalonių žvilgsnių gatvėje.

Tema: spektaklyje šokiu ir muzika perteikiamos jaunuolių tarpusavio santykių peripetijos, jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti. / D. Matvejevo nuotr.

"Kiek teko būti spektakliuose, žmonės susirinkę jau žino, ką pamatys, ko ateina, tad jų požiūris į neįgalius vaikus yra teigiamas. Realybėje taip visada nėra. Žinoma, visuomenė yra pasikeitusi nuo to, kokia buvo prie kelias dešimtis metų, tačiau neįgalūs žmonės dar sulaukia patyčių ir kreivų žvilgsnių. Neįgalaus vaiko gyvenimas taip pat labai priklauso ir nuo neįgalų vaiką auginančių tėvų požiūrio. Mes Julių visada vežamės į keliones, jis bendrauja su žmonėmis, moka gražiai elgtis, nes mes jį socializavome nuo pat vaikystės. Jeigu jis būtų sėdėjęs uždarytas, tai kažin kaip būtų buvę su šokiais, bendravimu, spektakliais... Požiūris priklauso ir nuo aplinkos, kurioje gyveni. Taip, žvilgsnių visada pasitaiko įvairių, tačiau aš vis tiek manau, kad visuomenė žymiai pasikeitė", – atviravo Juliaus mama.

Kas? Spektaklis "Mano Piteris Penas".

Kur? Jonavos rajono savivaldybės kultūros centre.

Kada? Rugsėjo 5 d. 17 val.

Taip galima paminėti ne tik kovo 21-ąją minimą Tarptautinę Dauno sindromo dieną, bet ir parodyti, kad talentas, motyvacija ir valia nepaiso diagnozių.

Siekiant priminti apie kitokius žmones visuomenėje ir paminėti tarptautinę Dauno sindromo dieną „Mano Piteris Penas“ bus rodomas tris kartus: kovo 2 d. 18 val. Vilniuje, Menų spaustuvėje, kovo 18 d. 11 val. Telšių Žemaitės dramos teatre, kovo 21 d. 18.30 val. Klaipėdos dramos teatro didžiojoje salėje.

Bendradarbiaujant su Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija į seansus nemokamai pakviestos šeimos, auginančios šiuo sindromu sergančius vaikus. Į spektaklį Klaipėdoje nemokamai kviečiami ir Gargždų socialinių paslaugų centro nariai ir darbuotojai.

Spektaklio choreografė Agnija Šeiko tikino, kad „Mano Piteris Penas“ apjungia ir atskleidžia skirtingas teatro veiklos sritis – meninę, edukacinę ir socialinę. „Nedažnai pamatysime žmogų su negalia profesionaliojoje scenoje, o šiame spektaklyje jis yra pilnavertis komandos dalyvis: lygiomis teisėmis su kitais šoka scenoje bei gauna honorarą už savo darbą. Kai kurie gali manyti, kad jis neturi reikalingo pasiruošimo, bet iš tiesų Julius mums padėjo atskleisti spektaklio idėją“, – sako choreografė.

Piterį Peną pažįsta visi, kas turėjo vaikystę: tai – personažas iš Jameso Matthew Barrie spektaklio ir vėliau knygos, berniukas, kuris nenorėjo užaugti. Šiuolaikiniame pasaulyje Piterio Peno vardu dažnai vadinama Y karta, kurios vertybės ir gero gyvenimo vizija skiriasi nuo jų tėvų ir senelių idealų. Tai 20-40 metų žmonės, kurie neskuba „užaugti“, tai yra, judėti tradicine gyvenimo trajektorija, kurioje daug sudėtingų sprendimų ir įsipareigojimų – vedybos, vaikų auginimas, būsto paskolos, draudimo ir pensijų fondai. Šiai kartai svarbiau nei ateities saugumas yra laimingas gyvenimas ir savirealizacija.

Šokti gali visi, bet kitas dalykas – galėti šokti žiūrovui.

Vyresniems nei 12-likos jaunimui skirtame šokio spektaklyje tyrinėjamas augimas, slenksčio į suaugusiųjų pasaulį peržengimas, galimybė, kad branda gali turėti ne vieną apibrėžimą. XXI a. Piteris Penas – dviejų jaunuolių (J. Jurevičiaus ir Manto Černecko kuriami personažai) kelionė suaugusiųjų pasaulio link, vidinės brandos paieškos ir jos metu nutinkančios įvairios santykių peripetijos. „Jokiu būdu neraginame jaunimo greičiau subręsti ir pereiti į suaugusiųjų pasaulį. Tiesiog kviečiame į pokalbį. Piterio Peno istorija padėjo sukurti visiems puikiai pažįstamą atmosferą, nuorodas ir įvaizdžius“,  – teigė A. Šeiko.

Spektaklyje Piteris Penas yra kitoks nei kiti personažai – jis nesuaugantis. Jo kitoniškumą mokosi priimti ir suprasti kiti spektaklio veikėjai. Dauno sindromą turintis pagrindinis veikėjas tam kitoniškumui suteikia gilesnes prasmes, leidžia jį skaityti giliau, ir už spektaklio tikrovės rėmų.

„Šeiko šokio teatro“ kolektyvas jau turi patirties bendraujant su žmonėmis, turinčiais įvairias negalias. Jau ne vienerius metus jiems vykdomi šokio terapijos užsiėmimai. Bet „Mano Piteris Penas“ buvo pirmas kartas, kai žmogus su negalia buvo pakviestas vaidinti spektaklyje. „Julius buvo atrinktas, nepakvietėme tiesiog bet kokio žmogus su Dauno sindromu. – Akcentavo spektaklio choreografė. – Jis buvo atrinktas, nes geba judėti, labai gražiai šoka ir jau turėjo šiokią tokią judėjimo patirtį. Jam taip pat buvo keliami reikalavimai, kad galėtų vaidinti spektaklyje jis turėjo kalbėti šokio kalba. Šokti gali visi, bet kitas dalykas – galėti šokti žiūrovui“.

Vaikų psichiatras Linas Slušnys teigia, kad žmonių su negalia įtraukimas į meninę veiklą jiems patiems suteikia daug gerų emocijų. Netradicinį Piterį Peną taip pat naudinga sutikti ir auditorijai. „Žiūrovams, ypač paaugliams, jis galbūt padės suprasti, kad pasaulis yra skirtingas ir jame egzistuoja neįgalieji. Ir ne tik egzistuoja, bet kartu su jais galima daug ką nuveikti ir tai praturtina mus visus“, – sako psichiatras.

Tai – vizualus ir muzikalus šokio spektaklis, kurį papildys keturių klasikinių violončelių gyvas skambesys kartu su elektronine muzika.

"Mano Piteris Penas" skirtas jaunimui (12+), kuriems šalyje taip trūksta šokio ir teatro pastatymų. Tikimasi, kad jaunuosius žiūrovus sudomins ne tik šiuolaikiškai interpretuota Piterio Peno nenoro suaugti tema, bet ir netikėtomis improvizacijomis suskambėsiantis Klaipėdos violončelių kvartetas, kuriam vadovauja Mindaugas Bačkus.

Muziką spektakliui sukūrė vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių kompozitorių – Svenas Helbigas, kuriantis muziką tokioms grupėms kaip "Pet Shop Boys" ar "Rammstein". Tai – pirmasis kompozitoriaus kūrinys, sukurtas specialiai Lietuvos šiuolaikinio šokio projektui.

Šokio spektaklis pasakos XXI a. Piterio Peno draugystės istoriją – dviejų jaunuolių kelionę suaugusiųjų pasaulio link. Tarpusavio santykių peripetijos, ypač aktualios paauglystėje, pasakojamos šokio kalba. Tai jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti, vidinės brandos paieškos. Ar tai nutinka išsikovojus vietą tarp išrinktųjų, ar tuomet, kai sugebi besąlygiškai priimti kitą kitokį ir patį save?

Kūrinio choreografė ir režisierė Agnija Šeiko teigė, jog remtasi ne visiems puikiai pažįstamos knygos siužetu, o atsigręžiama į jaunimą, vadinamąją Piterio Peno kartą, brandos suvokimą. "Mes jokiu būdu neraginame jaunimo greičiau subręsti ir pereiti į suaugusiųjų pasaulį. Mes tiesiog kviečiame į pokalbį. Na, o Piterio Peno istorija tiesiog padėjo sukurti visiems puikiai pažįstamą atmosferą, nuorodas ir įvaizdžius", – teigė A.Šeiko.

Choreografė įsitikinusi, kad jaunimas lengvai atpažins ir perskaitys judesio kalbą, kuria su žiūrovais kalbėsis profesionalūs šokėjai ir pirmąsyk kartu su šokio teatro trupe pasirodysiantis Julius Jurevičius, turintis Dauno sindromą. Spektaklio kūrėjams svarbu ne tik pakviesti žiūrovą pamatyti įdomų bei įtraukiantį meninį projektą, bet ir įgyvendinti įvairovės teatre bei socialinės atskirties mažinimo idėjas.

Kas? Šeiko šokio teatro spektaklis "Mano Piteris Penas".

Kur? "Menų spaustuvėje".

Kada? spalio 18 d. 19 val.

Situacija keičiasi?

Spektaklis "Mano Piteris Penas" sujungia skirtingas teatro veiklos sritis – meninę, edukacinę ir socialinę. "Pastaroji yra ypač svarbi. Nedažnai pamatysime žmogų su negalia profesionaliojoje scenoje, o šiame spektaklyje jis visavertiškai įsitraukė į veiksmą: lygiateisiai šoka scenoje bei gauna honorarą už savo darbą. Kai kurie gali manyti, kad jis neturi reikalingo pasiruošimo, bet iš tiesų Julius mums padėjo atskleisti spektaklio idėją", – tvirtino spektaklio choreografė Agnija Šeiko.

Nors kol kas į tokius spektaklius kaip "Mano Piteris Penas" Lietuvos žiūrovai dar žvelgia atsargiai – tarsi šie žmonės neverti būti scenoje (kiti vertina kaip manipuliaciją), A.Šeiko neabejoja: ši bendrystė padeda sulaužyti nusistovėjusias nuostatas, stereotipus.

"Atrodo, kad Lietuvoje, kaip ir užsienyje, neįgaliųjų įtraukimas nebekelia abejonių ir tampa savaime suprantamu reiškiniu. Pastebiu, kad užsienyje į kūrybinį procesą įtraukti šiuos žmones tapo netgi tradicija. Tokių teatrinių projektų daugėja ir Lietuvoje, o šiemet žmonės, turintys negalią, pasirodė ant scenos "Auksinių scenos kryžių" apdovanojimuose", – pažymi choreografė.

Šeiko šokio teatras veiklas, kuriomis siekia sumažinti jautrių socialinių grupių atskirtį, vykdo jau penkerius metus, o birželį Klaipėdos skulptūrų parke įvyko šokėjų, Klaipėdos bendruomenės, studentų, moksleivių ir neįgaliųjų bendras performansas "Pradžia".

Puiku, kad kūrybinė trupė įtraukė Julių. Jis labai atviras žmogus, neturi išankstinių nuostatų, dėl to su juo dirbti labai lengva.

Atsisakė honoraro

Muziką spektakliui sukūręs vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių kompozitorių Svenas Helbigas, užburtas spektaklio idėjos ir pažinties su Juliumi, jam skyrė savo honorarą už autorines teises.

"Mane šio spektaklio idėja iškart "užkabino". Puiku, kad kūrybinė trupė įtraukė Julių. Jis labai atviras žmogus, neturi išankstinių nuostatų, dėl to su juo dirbti labai lengva. Vaikinas labai darbštus – visą kūrybinį procesą buvo susikoncentravęs, įdėjo daug pastangų dirbdamas tobulindamas savo vaidmenį, ir jam puikiai bei jautriai pavyko įkūnyti Piterį Peną, – teigė S.Helbigas. – Maža to, Julius praturtino spektaklį turinio prasme ir įnešė daugiau spalvų."

Pašnekovas įsitikinęs, kad šiais laikais išvis nebeturėtume kalbėti apie neįgaliųjų įtrauktį, o bendri profesionalių menininkų ir neįgaliųjų kūrybiniai darbai turėtų būti savaime suprantamas reiškinys.

Nors apskritai patyčių kultūra Vokietijoje auga dėl nevaldomų socialinių tinklų, tačiau, kalbant apie neįgaliųjų įtraukimą, žmonių sąmoningumas tik auga. "Tikiu, kad situacija gerėja ir Lietuvoje", – vylėsi S.Helbingas.

Visiems – tos pačios taisyklės

Vaikų psichiatras Linas Slušnys prisiminė, kad jam yra tekę matyti ne vieną Dauno sindromą turinčių žmonių meninį pasirodymą. "Tokia veikla šiems žmonėms yra labai svarbi, nes ji suteikia daug gerų emocijų. Tačiau nauda yra abipusė. Žiūrovams, ypač paaugliams, jis galbūt padės suprasti, kad pasaulis yra skirtingas ir jame egzistuoja neįgalieji. Ir ne tik egzistuoja, bet kartu su jais galima daug ką nuveikti ir tai praturtina mus visus", – apie projekto prasmę kalbėjo ekspertas.

Visuomenei, pasak psichiatro, vis dar trūksta savimonės, kad esame bendruomenė, kurioje yra visokių žmonių: ir neįgaliųjų, ir labai talentingų, ir protingų, ir nelabai. L.Slušnys džiaugėsi, kad vaikai su negalia vis dažniau mokosi kartu su bendraamžiais, kuriems tokia bendrystė suteikia galimybę patirti daugiau atjautos ir pagarbos kitokiam jausmą.

"Taip mes mokomės pagarbos, socialinės atsakomybės, kurti tarpusavio santykius su įvairiais žmonėmis. Žinoma, šiomis aplinkybėmis, neįgalieji neturėtų būti lepinami išlygomis. Visiems turi galioti tos pačios taisyklės", – įsitikinęs pašnekovas.

Vis dėlto, nors neįgalumas niekam nėra naujiena ir šiuos žmones dažnai matome viešosiose vietose, tačiau scenoje matyti kitokį žmogų kai kuriems vis dar netikėta, kartais pasigirsta ir pašaipių replikų. Pasak psichiatro, Lietuvoje problema dėl tolerancijos trūkumo vis dar išlieka, nors, lyginant visuomenę prieš 30 metų ir dabar, esame smarkiai pažengę į priekį.

Pašnekovas įsitikinęs, kad reikia kuo labiau skatinti neįgaliųjų įtraukti tiek į darbo rinką, tiek į meninius projektus. "Kalbant ekonomiškai, be abejonės, į neįgaliojo darbo vietą pastačius įgalųjį, ekonominiu požiūriu, jo efektyvumas bus didesnis. Tačiau kalbėkime ne apie ekonomiką, o apie teisę kiekvienam žmogui jaustis svarbiam ir reikalingam. Jei neįgalusis nori ir turi galimybes išmokti sukti varžtus, leiskime jiems tai daryti. Po kurio laiko atsiras įgūdis, kuris kiekvienam žmogui kelia pasitikėjimą savimi, o kuo labiau kyla pasitikėjimas savimi, kyla pagarba sau ir kitiems", – pabrėžė L.Slušnys.

Reikia valdžios iniciatyvos

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys ekspertas, Nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas prof. Jonas Ruškus teigė, kad civilizuotos, gerbiančios žmogaus teises valstybės pareiga yra sudaryti sąlygas visiems išreikšti savo gebėjimus, ir taip prisidėti prie visuomenės gyvenimo.

Yra visuomenės įvairovės dalis, kuriai esant socialiniai ryšiai tampa turiningesni, įvairesni. Dėl įvairovės visuomenėje mažiau atskirties, čia pripažįstamos visų teisės būtų visavertiška integralia visuomenės dalimi.

Siekiant neįgaliųjų įtraukties, pasak J.Ruškaus, turėtų prisidėti valdžios institucijos, kurdamos socialinę įtrauktį skatinančius įstatymus ir specialias priemones, sudarančias sąlygas neįgaliesiems lygiateisiškai būti su visais, o ne atskirtyje.

"Be to, jei tikima neįgaliųjų gebėjimais, jų galimybėmis, jiems sudaromos sąlygos, jie gali pasiekti labai daug. Antai Charlie Fien, mergina su Dauno sindromu, nepaisė neigiamų išankstinių nusistatymų, ryžtingai mokėsi, ir neseniai įstojo studijuoti į vieną iš Vašingtono universitetų, – pavyzdį pateikė jis. – Deja, kol kas neįgaliesiems sukurtos specialiosios mokyklos, kuri jie mokosi atskirai nuo savo bendraamžių, laisvalaikis taip pat jiems atskirai organizuojamas, kaip ir darbas bei užimtumas. Neįgaliesiems labai sunku patekti ten, kur mokosi visi vaikai. Tačiau jie, pasak J.Ruškaus, turi tokią pat teisę, kaip ir visi kiti, dalyvauti visuomenės gyvenime kartu su visais, ne atskirtyje."

Europos Komisijos duomenis, Lietuvoje dirba mažiausias procentas neįgaliųjų lyginant su kitomis šalimis. "Lietuvos darbo rinkoje neįgaliųjų mažai, jų nėra ten, kur dirba visi. Kur neįgalieji viešojo sektoriaus įstaigose: administracijoje, maitinimo, kultūros, švietimo įstaigose? Jų nėra. Lietuvos socialinių įmonių sistema nepasiteisino. Gaudamos milžiniškus valstybės ir ES pinigus teįdarbina nedidelę dalį neįgaliųjų, be to, socialinių įmonių sistema neskatina kurti įtraukios darbo rinkos. Kino teatruose bilietus puikiausiai galėtų tikrinti negalią turintys žmonės. Neregiai, kurtieji taip pat gali daryti pačius įvairiausius darbus drauge su visais", – teigė J.Ruškus.

Darbas, užimtumas svarbus visiems, nes jis suteikia savarankiškumo, kuris leidžia būti nepriklausomam nuo kitų. Tai yra brandos požymis. "Tačiau buvimas atskirtyje neleidžia skleistis savarankiškumui, palaikoma priklausomumo ir bejėgystės būklė. Savarankiškumas atsiranda dalyvaujant, būnant kartu su kitais, prisiimant įvairius vaidmenis ir priimant sprendimus. Todėl, norint neįgaliųjų savarankiškumo, būtina keisti įstatymus ir požiūrį, kad jiems būtų sudarytos sąlygos būti ir dalyvauti drauge su visais žmonėmis visose gyvenimo srityse", – įsitikinęs pašnekovas.

Kas? Šokio spektaklis „Mano Piteris Penas“

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Spalio 23 d. 19 val.

„Mano Piteris Penas“ skirtas jaunimui (12+), kuriems Klaipėdoje taip trūksta šokio ir teatro pastatymų. Tikimasi, kad jaunuosius žiūrovus ne tik sudomins šiuolaikiškai interpretuota Piterio Peno nenoro suaugti tema, bet ir netikėtomis improvizacijomis suskambėsiantis Klaipėdos violončelių kvartetas, kuriam vadovauja Mindaugas Bačkus.

Muziką spektakliui sukūrė vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių kompozitorių – Svenas Helbigas, kuriantis muziką tokioms grupėms kaip Pet Shop Boys ar Rammstein. Tai – pirmasis kompozitoriaus kūrinys, sukurtas specialiai Lietuvos šiuolaikinio šokio projektui.

Šokio spektaklis pasakos apie XXI amžiaus Piterio Peno draugystės istoriją – dviejų jaunuolių kelionę suaugusiųjų pasaulio link. Tarpusavio santykių peripetijos, ypač aktualios paauglystėje, pasakojamos šokio kalba. Tai jauno žmogaus bandymai ir (ne)noras suaugti, vidinės brandos paieškos. Ar tai nutinka išsikovojus vietą tarp išrinktųjų, ar tuomet, kai sugebi besąlygiškai priimti kitą kitokį ir patį save?

Kūrinio choreografė ir režisierė Agnija Šeiko teigė, jog remtasi ne visiems puikiai pažįstamos knygos siužetu, o atsigręžiama į jaunimą, vadinamąją Piterio Peno kartą, brandos suvokimą. „Mes jokiu būdu neraginame jaunimui greičiau subręsti ir pereiti į suaugusiųjų pasaulį. Mes tiesiog kviečiame juos į pokalbį. Na, o Piterio Peno istorija tiesiog padėjo sukurti visiems puikiai pažįstamą atmosferą, nuorodas ir įvaizdžius“,  – teigė A. Šeiko.

Choreografė įsitikinusi, kad jaunimas lengvai atpažins ir perskaitys judesio kalbą, kuria su žiūrovais kalbėsis profesionalūs šokėjai ir pirmąsyk kartu su šokio teatro trupe pasirodysiantis Julius Jurevičius, turintis Dauno sindromą. Spektaklio kūrėjams svarbu ne tik pakviesti žiūrovą pamatyti įdomų bei įtraukiantį meninį projektą, bet ir įgyvendinti įvairovės teatre bei socialinės atskirties mažinimo idėjas.   

Spektaklio pradžia: 12 ir 18.30 val.