Jam skirtą Auksinį scenos kryžių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) artistas išvydo tik kitą rytą. Kovo 29-ąją, tuo metu, kai Valstybiniame Šiaulių dramos teatre prasidėjo apdovanojimų ceremonija, M.Daraškevičius savojo teatro scenoje šoko spektaklyje "Piaf".

– Kas pirmasis jums pranešė apie apdovanojimą?

– Apie apdovanojimą sužinojau per spektaklio pertrauką, pasibaigus pirmajam "Piaf" veiksmui. Užkulisiuose pasitiko kolegos ir pranešė gerą žinią. Nemeluosiu – šalies teatralų pripažinimas buvo malonus, tačiau iš kojų manęs neišvertė. Mano gyvenimo Auksinis scenos kryžius niekaip nepakeis: turiu planų ir stengsiuosi juos įgyvendinti.

Mano gyvenimo Auksinis scenos kryžius niekaip nepakeis: turiu planų ir stengsiuosi juos įgyvendinti.

– Ar audringai šventėte po spektaklio?

– Nuo teatro kolektyvo scenoje gavau turbūt didžiausią raudonų rožių puokštę savo gyvenime. Žmona Agnė vakarui parūpino didelį skanų šokoladinį tortą, kurį kartu su penkerių metų dukrele Mėja ir valgėm trise ramiai šeimyniškai vakarodami. Didžiąją dalį torto per naktį suvalgiau aš, bet dešimtą valandą ryto, kaip įprasta, kartu su visa trupe atskubėjau mankštintis į baleto salę.

– Ir čia pagaliau pirmąkart pačiupinėjote savąjį Auksinį scenos kryžių.

– Taip, vietoj įprastų pamokoms melodijų koncertmeisterė užgrojo motyvą iš "Graiko Zorbos". Trupės atstovai, kolegoms plojant, užkabino man ant kaklo Auksinį scenos kryžių ir įteikė dovanas.

– Prisipažinkite – gal visgi graužiatės, kad negalėjote dalyvauti Šiauliuose ceremonijoje?

– Jokiu būdu. Tikiuosi, niekas nepagalvojo, kad savo neatvykimu išreiškiau kam nors nepagarbą: juk ceremonijoje nedalyvavau dėl garbingos priežasties – tuo metu šokau Vilniuje. Atvirai prisipažinsiu: net nesvarsčiau galimybės atsisakyti spektaklio dėl to, kad man gali įteikti Auksinį scenos kryžių.

– Dėl apdovanojimo konkuravote su trupės kolega Jonu Lauciumi, su kuriuo buvote nominuoti už tuose pačiuose spektakliuose ("Korsaras" LNOBT bei "Graikas Zorba" Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre) sukurtus vaidmenis.

– Su Jonu baleto trupėje dirbame petys į petį, bet niekada nekonkuruojame. Mes esame skirtingų amplua šokėjai: jam dažniausiai tenka pagrindinio lyrinio herojaus (įsimylėjusio Princo) vaidmuo, o man – charakterinio plano vaidmenys. Todėl ir šokame greta tuose pačiuose spektakliuose, draugiškai padėdami vienas kitam sunkiomis akimirkomis. Neabejoju, kad J.Laucius savo Auksinį scenos kryžių dar atsiims, ir tikriausiai ne vieną.

– O jei būtumėte ceremonijoje dalyvavęs – kokią laureato kalbą nuo scenos būtų išgirdę visi renginio ir TV transliacijos žiūrovai?

– Pirmiausia būčiau padėkojęs savo žmonai Agnei – už palaikymą sunkiomis akimirkomis ir nuoširdų džiaugsmą, kai man sekasi. Tuomet Petrui Skirmantui, nes jo dėka atsiradau balete. Mes gyvenome kaimynystėje, abu su jaunesniu broliu buvom dviejų P.Skirmanto sūnų bendraamžiai ir bendraudavome. P.Skirmantas atkreipė dėmesį į mano fizinius duomenis ir pasiūlė mamai mane nuvesti į baleto mokyklos atranką. Tad jį laikau savo, kaip šokėjo, "krikštatėviu".

Dar būčiau padėkojęs visiems savo baleto mokytojams – Jonui Katakinui (amžinatilsį), Aleksandrui Semionovui, Danieliui Kiršiui, Aušrai Gineitytei ir visiems Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojams, ypač – Jolantai Vymerytei ir vaidybą dėstančiai dramos aktorei Elzei Gudavičiūtei.

Esu dėkingas LNOBT baleto trupės vadovams Rūtai Butvilienei ir Krzysztofui Pastorui už tai, kad turėjome nuostabią galimybę padirbėti su choreografu Manueliu Legris statant baletą "Korsaras". Taip pat "Graiko Zorbos" pastatymo iniciatoriams Donatui Bakėjui ir Jonui Sakalauskui, dėl kurių užsidegimo legendinis choreografas Lorca Massine atvyko į Klaipėdą.

Dėkoju Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolegoms, su kuriais patyriau jaudinančių ir nepakartojamų akimirkų. Taip pat nepailstančiai baleto mecenatei Ramintai Kuprevičienei, kuri yra neatsiejama baleto trupės dalis ir rūpinasi mumis tartum savo vaikais.

Ir, žinoma, Voldemarui Chlebinskui – legendiniam LNOBT spektaklio Zorbai, kuris prieš du dešimtmečius už šį vaidmenį buvo apdovanotas Auksinio scenos kryžiaus pirmtaku – Kristoforu. Jam pirmajam prisipažinau, kad ketinu šokti Zorbą, ir sulaukiau palaikymo.

– Minėjote, jog turite planų, kuriuos stengsitės įgyvendinti. Galima sužinoti, kokių?

– Tie planai susiję su šiuolaikiniu šokiu. Panorau į šokio pasaulį pažvelgti plačiau. Todėl šįmet ketinu atidžiai stebėti (kiek spektakliai ir repeticijos leis) festivalio "Naujasis Baltijos šokis" pasirodymus. Iki šiol man atrodė, kad dviejose valtyse tuo pačiu metu sėdėti neįmanoma: privalu rinktis arba klasikinio, arba šiuolaikinio šokio kryptį. O dabar supratau, kad nereikia rinktis, nes galiu turėti abu.

– Ne paslaptis, kad baleto meistrai neretai iš aukšto vertina kitus šokio žanrus: juk jie panorėję šiuolaikinio šokio spektakliuose šokti gali (ką įrodo ir choreografo Mauro Bigonzetti statytas "Piaf"), o štai šiuolaikinio šokio atstovai vargiai pakeistų jus balete. Norėtumėte šią takoskyrą naikinti?

– Nuoširdžiai norėčiau, kad abi – klasikinio ir šiuolaikinio šokio – bendruomenės draugiškai bendradarbiautų, kurdamos grožį ir gėrį. Tuo labiau kad giliau pasidomėjus šiuolaikinėmis metodikomis galima atrasti dalykų, kurie mums, baleto šokėjams, irgi naudingi.

Jeigu nejaučiu įkvėpimo, nieko ir nedarau. Vadinu tai savo sėkmės formule: vietoj to, ko nesinori daryti, verčiau užsiimti tuo, kuo norisi.

– Spalį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovai išvys garsaus šiuolaikinio choreografo Itziko Galili naujo darbo "Amžinybė ir viena diena" pasaulinę premjerą. Ar jau gavote vaidmenį šiame spektaklyje?

– Po šokėjų atrankos išgirdau, kad jame tikrai šoksiu, tik dar nežinau ką. Visgi daug vilčių dedu į šį projektą, nes choreografas man pasirodė labai įdomus. Tai tapo dar viena paskata nuosekliau pasidomėti šiuolaikiniu šokiu, kad mano indėlis būsimoje premjeroje taptų kiek įmanoma solidesnis.

– Gal turite planų pats kurti šiuolaikinio šokio spektaklius, o ne tik juose šokti?

– Iki šiol nejaučiau tokio įkvėpimo. O jeigu nejaučiu įkvėpimo, nieko ir nedarau. Vadinu tai savo sėkmės formule: vietoj to, ko nesinori daryti, verčiau užsiimti tuo, kuo norisi.

Bet neseniai P.Skirmantas, kuris dabar yra mano dėstytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, skyrė užduotį patiems sukurti šokio kompoziciją. Tai dariau pirmą kartą gyvenime. Pasirinkau "Mirštančiosios gulbės" muziką, tik mano miniatiūroje tai buvo ne gulbė, o sena meška... Ir tokia kūryba man pradėjo patikti.

– Tai gal ir "Kūrybiniame impulse" žadate pasirodyti kaip choreografas?

– Šįmet dar ne, bet ateičiai minčių turiu. Pradėsiu nuo to, kad mūsų trupė su Piotro Čaikovskio baletų pastatymais jau gal dešimtį kartų gastroliavo Kinijoje. Kadangi "Gulbių ežere", kuris kinams labiausiai patinka, pasirodau retai, į Kiniją su trupe vykau tik keletą kartų, bet jų užteko, kad prisiminčiau savo vaikystės susidomėjimą kovos menais. O prisiminęs atradau ušu – vieną iš kung fu atšakų, turinčią nemažai panašumų su vakarietiškuoju baletu. Iš pradžių stebėjau meistrų praktikas internete, vėliau pats pradėjau lankyti ušu treniruotes. Dabar mano svajonė – kelionė į Šaolino vienuolyną. Jaučiu, kad tai atvertų man naujų galimybių kaip šokėjui. Ir Auksinį scenos kryžių priimu kaip savotišką palaiminimą šiam planui.

Jam skirtą „Auksinį scenos kryžių“ Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistas išvydo tik kitą rytą: tuo metu, kai Valstybiniame Šiaulių dramos teatre prasidėjo apdovanojimų ceremonija, M. Daraškevičius, savojo teatro scenoje jau šoko spektaklyje „Piaf“.

– Kas pirmasis jums pranešė apie skirtą apdovanojimą?

– Apie apdovanojimą sužinojau per spektaklio pertrauką, pasibaigus pirmajam „Piaf“ veiksmui. Užkulisiuose pasitiko kolegos ir pranešė gerą žinią... Nemeluosiu – šalies teatralų pripažinimas buvo malonus, tačiau iš kojų manęs neišvertė. Mano gyvenimo „Auksinis scenos kryžius“ niekaip nepakeis: turiu planų ir stengsiuosi juos įgyvendinti.

– Ar audringai šventėte po spektaklio?

– Nuo teatro kolektyvo scenoje gavau turbūt didžiausią raudonų rožių puokštę savo gyvenime... Žmona Agnė vakarui parūpino didelį skanų šokoladinį tortą, kurį kartu su penkerių metų dukrele Mėja ir valgėm trise ramiai šeimyniškai vakarodami. Didžiąją dalį torto per naktį suvalgiau aš, bet dešimtą valandą ryto, kaip įprasta, kartu su visa trupe atskubėjau mankštintis į baleto salę.

– Ir čia pagaliau pirmąkart pačiupinėjote savąjį „Auksinį scenos kryžių“...

– Taip, vietoj įprastų pamokoms melodijų koncertmeisterė užgrojo motyvą iš „Graiko Zorbos“. Trupės atstovai, kolegoms plojant, užkabino man ant kaklo „Auksinį scenos kryžių“ ir įteikė dovanas.

– Prisipažinkite – gal visgi graužiatės, kad negalėjote dalyvauti penktadienį Šiauliuose vykusioje iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje?

– Jokiu būdu. Tikiuosi, niekas nepagalvojo, kad savo neatvykimu išreiškiau kam nors nepagarbą: juk ceremonijoje nedalyvavau dėl garbingos priežasties – tuo metu šokau Vilniuje. Atvirai prisipažinsiu: net nesvarsčiau galimybės atsisakyti spektaklio dėl to, kad man gali įteikti „Auksinį scenos kryžių“.

– Dėl apdovanojimo konkuravote su trupės kolega Jonu Lauciumi, su kuriuo buvote nominuoti už tuose pačiuose spektakliuose („Korsaras“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei „Graikas Zorba“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre) sukurtus vaidmenis...

– Su Jonu baleto trupėje dirbame petys į petį, bet niekada nekonkuruojame. Mes esame skirtingų amplua šokėjai: jam dažniausiai tenka pagrindinio lyrinio herojaus (įsimylėjusio Princo) vaidmuo, o man - charakterinio plano vaidmenys. Todėl ir šokame greta tuose pačiuose spektakliuose, draugiškai padėdami vienas kitam sunkiomis akimirkomis. Neabejoju, kad J. Laucius savo „Auksinį scenos kryžių“ dar atsiims, ir tikriausiai ne vieną...

– O jei būtumėte ceremonijoje dalyvavęs – kokią laureato kalbą nuo scenos būtų išgirdę visi renginio ir TV transliacijos žiūrovai?

– Pirmiausiai būčiau padėkojęs savo žmonai Agnei – už palaikymą sunkiomis akimirkomis ir nuoširdų džiaugsmą, kai man sekasi. Tuomet Petrui Skirmantui, nes jo dėka atsiradau balete. Mes gyvenome kaimynystėje, abu su jaunesniu broliu buvom dviejų P. Skirmanto sūnų bendraamžiai ir bendraudavom. P. Skirmantas atkreipė dėmesį į mano fizinius duomenis ir pasiūlė mamai mane nuvesti į baleto mokyklos atranką. Tad jį laikau savo, kaip šokėjo, „krikštatėviu“.

Dar būčiau padėkojęs visiems savo baleto mokytojams – Jonui Katakinui (amžinatilsį), Aleksandrui Semionovui, Danieliui Kiršiui, Aušrai Gineitytei ir visiems Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojams, ypač Jolantai Vymerytei ir vaidybą dėstančiai dramos aktorei Elzei Gudavičiūtei.

Esu dėkingas LNOBT baleto trupės vadovams Rūtai Butvilienei ir Krzysztofui Pastorui už tai, kad turėjome nuostabią galimybę padirbėti su choreografu Manueliu Legris statant baletą „Korsaras“. Taip pat „Graiko Zorbos“ pastatymo iniciatoriams Donatui Bakėjui ir Jonui Sakalauskui, kurių užsidegimo dėka legendinis choreografas Lorca Massine atvyko į Klaipėdą.

Dėkoju Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolegoms, su kuriais patyriau jaudinančių ir nepakartojamų akimirkų. Taip pat nepailstančiai baleto mecenatei Ramintai Kuprevičienei, kuri yra neatsiejama baleto trupės dalis ir rūpinasi mumis tartum savo vaikais.

Ir, žinoma, Voldemarui Chlebinskui – legendiniam LNOBT spektaklio Zorbai, kuris prieš du dešimtmečius už šį vaidmenį buvo apdovanotas „Auksinio scenos kryžiaus“ pirmtaku – Kristoforu. Jam pirmajam prisipažinau, kad ketinu šokti Zorbą, ir sulaukiau palaikymo.

– Minėjote, jog turite planų, kuriuos stengsitės įgyvendinti. Galima sužinoti, kokių?

– Tie planai susiję su šiuolaikiniu šokiu. Panorau į šokio pasaulį pažvelgti plačiau. Todėl šįmet ketinu atidžiai stebėti (kiek spektakliai ir repeticijos leis) festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ pasirodymus. Iki šiol man atrodė, kad dviejose valtyse tuo pačiu metu sėdėti neįmanoma: privalu rinktis arba klasikinio, arba šiuolaikinio šokio kryptį. O dabar supratau, kad nereikia rinktis, nes galiu turėti abu.

– Ne paslaptis, kad baleto meistrai neretai iš aukšto vertina kitus šokio žanrus: juk jie panorėję šiuolaikinio šokio spektakliuose šokti gali (ką įrodo ir choreografo Mauro Bigonzetti statytas „Piaf“), o štai šiuolaikinio šokio atstovai vargiai pakeistų Jus baletuose... Norėtumėte šią takoskyrą naikinti?

– Nuoširdžiai norėčiau, kad abi – klasikinio ir šiuolaikinio šokio – bendruomenės draugiškai bendradarbiautų, kurdamos grožį ir gėrį. Tuo labiau, kad giliau pasidomėjus šiuolaikinėmis metodikomis galima atrasti dalykų, kurie mums, baleto šokėjams, irgi naudingi.

– Spalį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovai išvys garsaus šiuolaikinio choreografo Itziko Galili naujo darbo „Amžinybė ir viena diena“ pasaulinę premjerą. Ar jau gavote vaidmenį šiame spektaklyje?

– Po šokėjų atrankos išgirdau, kad jame tikrai šoksiu, tik dar nežinau ką. Visgi daug vilčių dedu į šį projektą, nes choreografas man pasirodė labai įdomus. Tai tapo dar viena paskata nuosekliau pasidomėti šiuolaikiniu šokiu, kad mano indėlis būsimoje premjeroje taptų kaip įmanoma solidesnis.

– Gal turite planų pats kurti šiuolaikinio šokio spektaklius, o ne tik juose šokti?

– Iki šiol nejaučiau tokio įkvėpimo. O jeigu nejaučiu įkvėpimo – tai nieko ir nedarau. Vadinu tai savo „sėkmės formule“: vietoj to, ko nesinori daryti, verčiau užsiimti tuo, kuo norisi.

Bet neseniai P. Skirmantas, kuris dabar yra mano dėstytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, skyrė užduotį patiems sukurti šokio kompoziciją. Tai dariau pirmą kartą gyvenime. Pasirinkau „Mirštančiosios gulbės“ muziką, tik mano miniatiūroje tai buvo ne gulbė, o sena meška... Ir tokia kūryba man pradėjo patikti.

– Tai gal ir „Kūrybiniame impulse“ žadate pasirodyti kaip choreografas?

– Šįmet dar ne, bet ateičiai minčių turiu. Pradėsiu nuo to, kad mūsų trupė su Piotro Čaikovskio baletų pastatymais jau gal dešimtį kartų gastroliavo Kinijoje. Kadangi „Gulbių ežere“, kuris kinams labiausiai patinka, pasirodau retai, į Kiniją su trupe vykau tik keletą kartų, bet jų užteko, kad prisiminčiau savo vaikystės susidomėjimą kovos menais. O prisiminęs atradau Ušu – vieną iš Kung fu atšakų, turinčią nemažai panašumų su vakarietiškuoju baletu. Iš pradžių stebėjau meistrų praktikas internete, vėliau pats pradėjau lankyti Ušu treniruotes. Dabar mano svajonė – kelionė į Šaolino vienuolyną. Jaučiu, kad tai atvertų man naujų galimybių kaip šokėjui. Ir „Auksinį scenos kryžių“ priimu kaip savotišką palaiminimą šiam planui.

Tapti graiku Zorba, kai šį vaidmenį jau kūrė ne tik garsiausi Lietuvos, bet ir daugiau nei 30 šalių šokėjai, ne tik įvertinimas, bet ir įpareigojimas. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto šokėjas M.Daraškevičius prisipažįsta, kad artėjant premjerai jis ne tik daug repetuoja, bet ir stengiasi tapti panašus į savo personažą išoriškai – augina barzdą, dėvi panašius rūbus... Tad graiką Zorbą jūs jau dabar galite sutikti Klaipėdos gatvėse arba anksti ryte besimaudantį Smiltynėje. Apsižvalgykime...

– Kaip jūs laimėjote atranką bei tapote pagrindiniu baleto „Graikas Zorba“ personažu?

– Klaipėdoje buvo surengta didžiulė atranka. Dalyvavo daug talentingų mano kolegų. Lorca Massine paprašė visų šokėjų atlikti po vieną klasikinio bei šiuolaikinio šokio numerį. Aš atlikau ištrauką iš Birbanto vaidmens (baletas „Korsaras“, LNBOT) bei pasirinkau ištrauką iš Martyno Rimeikio statyto spektaklio „Procesas‘.

Po pirmos atrankos, likome trys potencialūs „graikai“, kurie repetavo su L.Massine. Garsusis choreografas su mumis repetavo patį pirmą graiko Zorbos išėjimą į sceną. Neišgirdome jokių reikalavimų, tik teiginį, kad „graikas Zorba tarsi susiliejęs su žeme“ ir į tai būtina atkreipti dėmesį judant scenoje.

– Ar jums patikėtą graiko Zorbos vaidmenį galima vadinti siekiamybe?

– Tikrai taip. Jaučiuosi labai įvertintas.

Baletas „Graikas Zorba“ pirmą kartą Lietuvoje pastatytas 1998 m., Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai ne klasikinis, o naujos krypties baletas. Daugelis spektaklių galėtų pavydėti jo šlovės ir populiarumo. „Graikas Zorba“ Vilniuje buvo rodomas iki 2012 m. net 97 kartus, su juo buvo vykstama į gastroles. Nepraėjus daug laiko jis vėl statomas Klaipėdoje. 

Graiką Zorbą tada šoko Voldemaras Chlebinskas vis dar šokantis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Už šį vaidmenį jam buvo skirtas net „Auksinis scenos kryžius“. Tai daug pasako ne tik apie spektaklį, bet ir apie atlikėjus. Tai įpareigoja.

Natūralu, kad gavus šį vaidmenį būta ir streso. Tačiau atsipalaidavau, susikaupiau. Iki spektaklio liko kelios savaitės... Mano pranašumas šioje situacijoje tai, kad balete „Graikas Zorba“ jau kažkada dalyvavau kaip kardebaleto šokėjas. Šokau šešis metus. Esu susipažinęs su šio baleto stilistika. Mačiau kaip graiką Zorbą šoko įvairūs garsūs šokėjai: Aleksandras Molodovas, Andrius Žužžalkinas ir Voldemaras Chlebinskas.

Buvo įdomi istorija su „Graiku Zorba“ 2012 m.. Kartą mano vadovė atėjo pas mane ir sako: „Mantai, tu, pradėk morališkai ruoštis... Tau teks šokti graiką Zorbą“. Mano mokytojas, su kuriuo aš aptariau šio vaidmens atlikimą, man net pasiūlė nuvažiuoti pasimokyti kaip teisingą atlikti šį vaidmenį pas garsųjį choreografą Lorca Massine... Man tarsi ir skyrė tą vaidmenį, tačiau... Po kelių dienų paaiškėjo, jog baletas „Graikas Zorba“ (LNOBT) nuimamas... Labai liūdėjau. Tą kartą mes su šiuo vaidmeniu tarsi prasilenkėme, bet kaip gyvenimas parodė neilgam: vaidmuo vis tiek mano, o pas L.Massine man nereikės vykti – jis atvyksta į Klaipėdą.

– Koks bus jūsų graikas Zorba? Ar jau turite viziją?

– Turiu ne viziją, o pasirinktą kryptį. Man svarbiausias dalykas išeinant į sceną ne vaidinti, o tapti graiku Zorba. Įsijausti į personažą, su juo susitapatinti. Jausti taip kaip jis.

Paslėpta vaidyba arba įsijautimas mūsų darbe svarbiau nei šokis, atlikimo technika. Personažą tenka perteikti žvilgsniu, galvos judesiu, žingsneliu...

Šokį repetuojame kasdien ir ilgas valandas... Raumenukai dirba... Bet su perteikimu, slapta vaidyba – sunkiau. Mūsų to niekas nemokė studijų metais, nemoko atėjus į teatrą. Tai kiekvienas šokėjas turi atrasti pats.

Yra tokių slaptų niuansų, kaip pavyzdžiui scenoje eiti, kaip stovėti... Niekas nesupras (ir gerai, kad nesupras), jog tai didelis iššūkis: kokiu greičiu eiti, kur žiūrėti, kaip laikyti rankas tuo metu... Būtina rasti savo atliekamo personažo savitą stovėseną ar eiseną.

– Graikas Zorba – laisvės propaguotojas, čigonas... Ar sutampa jūsų požiūris į pasaulį?

– Labai sutampa. Noriu pasidžiaugti, kad mes gyvename laisvoje Lietuvoje, turime laisvą valią... Viskuo džiaugiuosi. Į Klaipėdą atvykęs pats sau dažniau ėmiau kartoti frazę „koks gyvenimas nuostabus“. Ką išmokau iš graiko Zorbos: gyveni, gyveni ir staiga sustoji, įvertini situaciją – esu sveikas, laimingas, turiu šeimą, laisvę, valstybę... Visa kita priklauso tik nuo manęs. Sustoju. Pagalvoju. Ir man dar geriau pasidaro.

– Auginate barzdą. Gal čia specialiai graiko Zorbos vaidmeniui?

– Atspėjote. Savo darbo praktikos metu atradau kas man padeda kurti vaidmenis: tai susitapatinimas su personažu. Visada pasidomiu koks bus mano kostiumas scenoje, kaip atrodys mano personažas ir jau į repeticijas bandau ateiti su panašiais rūbais (skubiai nusiperku arba prisitaikau iš turimų rūbų). Spektaklyje būsiu su barzda, tad ją auginu...

Ruošdamasis spektakliui visada daug skaitau, žiūriu spektaklių įrašus.

– Kuo ypatingas graiko Zorbos siužetas jūsų manymu?

– Mano graikui Zorbai – apie 50-60 metų. Jis viską sugebantis meistras, gyvenantis Graikijos provincijoje. Zorba susipažįsta su jaunu vaikinu. Zorba jam padeda, nes jaunuolis bando atgaivinti paveldėtą anglies kasyklą.. Bet spektaklis ne apie tai. Tai apie žmones: kokie mes esame? Ar tokiais norime būti? Gal būtina sustoti ir apmąstyti: ar aš laimingas, ar mano artimieji laimingi?... Jei ne, tai gal kažką reikia keisti.

– Ką rodo jūsų darbo praktika: ar visada pavyksta įgyvendinti sumanymus?

– Darbo pradžioje būdavo visko... Dabar esu patyręs šokėjas bei esu pasiruošęs netikėtumams. Teisingiau pasiruošęs, kad netikėtumų nebūtų. Ruošiuosi vaidmeniui taip, kad pats patikėčiau ir žiūrovas patikėtų mano vaidmeniu. Esi pasiruošęs taip, kad tavo kūnas kone automatiškai atlieka viską ką reikia ir tik tada tu gali galvą „atpalaiduoti“ bei užsiimti vaidmens kūrimu, personažo pateikimu.

– Graikas Zorba –  įkvepia laimingam gyvenimui? Ar tai ir pristatysite žiūrovams spektaklio metu?

– Tai bus spektaklis - šventė, ne tik su nuostabiais šokėjais, bet ir užburiančia muzika, sirtakiu...

– Jūsų įsimintiniausi vaidmenys...

– Man labai svarbus vienas paskutinių mano vaidmenų spektaklyje „Korsaras“ (LNOBT) – Birbantas. Šį baletą Vilniuje statė garsus prancūzų choreografas M.Legris, anksčiau ilgai šokęs Paryžiaus nacionalinės operos baleto trupėje. Birbanto vaidmuo šiame balete man tapo dideliu iššūkiu.

Dirbu tik LNOBT. Nedirbu niekur kitur. Džiaugiuosi, kad galiu sau leisti šią prabangą – atsiduoti vienai darbovietei ir susikoncentruoti į darbą, kurį labai myliu.

– Kiek metų šokate balete? Kaip vaikai, jaunimas sugeba rasti savo gyvenimo liniją labai anksti ir ją tęsti visą gyvenimą?

– Baletą šoku nuo 12 metų. Dabar man 31-eri.

Manau, kad viskas įmanoma. Nebūtina šokti nuo vaikystės  norint tapti baleto šokėjo. Viskas priklauso nuo tavo buvusio fizinio aktyvumo. Nors kuo vėlesnis amžius, tuo sunkiau pradėti tai daryti. Pavyzdžiui garsus ispanų baleto šokėjas Igoris Yebra. Jis pradžioje buvo futbolininkas, o į baletą atėjo nuo 14 metų, tačiau tapo pasaulinio lygio žvaigžde.

– Ar jus niekada nekankino abejonės ar teisingai pasirinkote savo gyvenimo kelią? Gal liko kokia vis dar galvoje krebždanti neįgyvendinta svajonė?

– Visada norėjau būti kosmonautu, sėsti į kosminį laivą ir skrieti į kosmosą.

– Gal tai buvo darželyje?

– Iki šiol dar pasvajoju...Man tai būtų labai įdomu. Būta įvairių dvejonių dėl mano pasirinkimo... Įvairiu metu.

– Gal suplanavote ką veiksite baigęs šokėjo karjerą?

– Vis dažniau apie tai susimąstau. Projektuoju kelis variantus, kas jei... Bet stengiuosi apie tai negalvoti ir nepergyventi.

Mąstau taip, kaip mano personažas Zorba. Beje, tik dabar šios mintys susigulėjo, tačiau jos sukosi mano galvoje ir vos pradėjus šokėjo karjerą. Ir Zorba, ir aš sakome: „Nereikia dėl nieko pergyventi. Siekti tikslo reikia, bet ne viso iš karto. Taip palengvinsite savo kelią. Savo tikslą suskirstykite etapais. Kiekvieną dieną siekite vis naujo mažo tikslo“. Ir tai gali būti pavyzdžiui: atsikelti anksti ir prieš darbą išsimaudyti jūroje.

– Dirbti Klaipėdoje nuostabu?

– Jūs turite labai daug privalumų. Tai jau antras mano spektaklis Klaipėdoje. Šokau Jurijaus Smorigino Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statytame spektaklyje „Karmen“. Tada man teko garbė šokti kartu su garsia šokėja Inga Briazkalovaite. Gaila, kad spektaklį sušokau tik vieną kartą.

Man labai patinka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė: visi tokie žmogiški, nuoširdūs... Ir visi žmonės prie jūros puikūs.. Labiau atsipalaidavę nei sostinėje.

Ką reiškia vien tai, kad ryte prieš darbą persikeli į Smiltynę, išsimaudai ir grįžti į civilizaciją? Bangos, vėjas nešioja smėlį, žuvėdros skraido... Ir visa tai šalia miesto. Mistika. Pasaka. Labai tai vertinu.

– Užsiminėte, kad eisite į piceriją... Negi baleto šokėjai valgo picas?

– Vengiu picų... Stengiuosi valgyti dažnai, bet po mažai. Labai mėgstu sriubas, karštas. Viskas priklauso nuo fizinio aktyvumo: jei daug dirbi, gali daugiau valgyti. Jei net nešokčiau, man smagiau pavalgyti ir pajudėti, nei riboti maistą.

Pietų pakrantė, raumeningi prekeiviai, virve supančiotos gražuolės, kurios po vieną demonstruojamos turtuoliui pašai. Ir - pirmieji susižavėjusių įsimylėjėlių žvilgsniai, užmezgantys visus kitus „Korsaro“ įvykius. Dailioji Medora vylingomis akimis ne veltui varsto jūrų piratą Konradą: gal jis ir nesišvaisto pinigų kapšais kaip paša, užtat ginklus valdyti moka puikiai...

Prancūzų choreografas Manuel Legris, šiuo metu vadovaujantis Vienos valstybinio baleto trupei, painų klasikinio baleto libretą stengėsi sudėlioti kuo logiškesne seka. Visgi žiūrovams, apsalusiems nuo lengvų kaip pūkas balerinų suktukų, vyriškų šokių energijos ir jausmingų meilės duetų, kuo toliau, tuo menkiau rūpės „Korsaro“ siužetas - jie tiesiog grožėsis ne taip jau dažnai Lietuvoje patiriama tikro klasikinio baleto švente, teigiama LNOBT pranešime spaudai.

Šią šventę pirmosios „Korsaro“ premjeros publikai penktadienio vakarą dovanoja LNOBT baleto solistai: Genadij Žukovskij (Konradas), Kristina Gudžiūnaitė (Medora), Olesia Shaytanova (Gulnara), Jonas Laucius (Lankadamas), Mantas Daraškevičius (Birbantas), Karolina Matačinaitė (Zulmėja), Martynas Rimeikis (paša Saidas). LNOBT simfoniniam orkestrui diriguoja patyręs baletų partitūrų žinovas Valery Ovsianikov iš Rusijos.

Kiti premjeriniai „Korsaro“ spektakliai - šeštadienį, balandžio 28-ąją, bei gegužės 18 d.