Tokie momentai gyvenime leidžia jaustis patogiai. Jie nuramina. Jie pailsina. Jie leidžia lengviau atsikvėpti. Tačiau jie neskatina mūsų augti, savo straipsnyje, kuris skelbiamas portale psychcentral.com, rašo amerikiečių psichoterapeutė, knygų autorė Marie Hartwell-Walker.
Kodėl užsidaryti komforto zonoje yra blogai?
Kiekvienas iš mūsų žinome savo komforto zonos ribas. Mums net nereikia apie tai galvoti. Mes jos visąlaik laikomės – protiškai, emociškai ir fiziškai. Tačiau jei mūsų komforto zona neleis mums atskleisti savo geriausiosios pusės, mūsų nuolatine būsena taip ir liks ta kita, mažiau gera pusė. Ir tik todėl, kad ji mums patogesnė. Tik todėl, kad tokie mes įpratę nuolat būti.
Mes esame pajėgūs padaryti taip, kad patogiai jaustumėmės net ir tada, kai mums nepatogu. Mes visada būtent taip ir darome, tvirtina M. Hartwell-Walker. Ji siūlo įsivaizduoti seną sukrypusią kėdę, ant kurios sėdint nuolat į nugarą remiasi iš atlošo išnirusi spyruoklė. Tačiau ilgainiui, pasak jos, net ir ant tokios kėdės išmoktume sėdėti taip, kaip atlošas nebesmigtų į nugarą. Mums paprasčiau atrodo sėdėti persikreipus, negu pataisyti kėdę. Vietoj kėdės galima įsivaizduoti bet ką: žmones, įpročius, aplinkos sąlygas, net fizinius skausmus – mums paprasčiau atrodo prie viso to priprasti, negu visa tai pakeisti.
Rašinio autorė tvirtina, kad jaustis šiek tiek nepatogiai – dažnai yra gerai. Išėję iš savo komforto zonos, įgyjame progą atrasti gyvenime nemažai naujo.
Almos Bechtold/Unsplash nuotr.
Kodėl verta ištrūkti iš komforto zonos?
M. Hartwell-Walker teigimu, ištrūkti iš komforto zonos verta dėl kelių priežasčių:
jausdamiesi nepatogiai, mes augame. Jei norime nuolat augti, atrasti naujo potencialo, turime išeiti iš savo komforto zonos ir nebijoti rizikuoti. Jei sunku, jei jaučiamės ne itin patogiai, vadinasi, lavėjame. Jei nebijosime imtis naujų iššūkių ir atkakliai sieksime juos įveikti, netrukus nustebsime, kokios plačios mūsų tikrosios galimybės;
jaučiantis nepatogiai, gyvenimas darosi įdomesnis. Žodžio patogus sinonimai galėtų būti rutininis, nuspėjamas ir nuobodus. Galima sakyti, kad tai, kas leidžia mums jaustis patogiai, mus įkalina. Ištrūkę iš komforto zonos, galime patirti naujų nuotykių, atrasti naujus įdomius gyvenimo kampus;
jausdamiesi nepatogiai, tampame laimingesni. Tyrėjai yra nustatę, kad naujų ir naujoviškų dalykų pažinimas skatina smegenis išskirti hormoną dopaminą – organinį junginį, padedantį reguliuoti smegenų centrus, susijusius su pasitenkinimu ir malonumo jutimu. Dopaminas, kartais dar vadinamas laimės hormonu, leidžia suvokti, kas mus skatina jaustis gerai, ir sukelia mums norą vėl imtis veiklos, kuri daro mus laimingus;
jausdamiesi nepatogiai, plečiame savo socialinio pasaulio ribas. Jei neprisiverstume atsiplėšti nuo savo patogiojo psichologinio foteliuko, taip ir liktume ir be naujų draugų, ir be mylimųjų. Išeiti į išorinį pasaulį ir imtis kažko naujo ir jaudinančio – geriausias būdas sutikti naujų įkvepiančių žmonių;
jaučiantis nepatogiai, pasitenkinimas gerokai stipresnis. Tik gal ne iš karto. Iš pradžių gali būti baisu. Bet atsitiesus ir pamačius, kad pavyko padaryti tai, dėl ko smarkiai abejojome, plūsteltų labai stipri pasitenkinimo banga.
Sharosh Rajasekher/Unsplash nuotr.
Kaip įveikti nepatogumo jausmą?
Nors išsiaiškinome nemažai priežasčių, kodėl jaustis nepatogiai dažnai yra visiškai pravartu, kai mums nepatogu, jaučiame nemalonią įtampą, kartais net baimę. M. Hartwell-Walker teigimu, yra būdų šį jausmą įveikti. Visų pirma reikia atlikti šiuos veiksmus:
nustatyti šaltinį. Psichoterapeutė pataria pagalvoti, kas konkrečiai mums sukelia nepatogumo jausmą, mėginant imtis naujos veiklos. Pavyzdžiui, ji siūlo savęs paklausti: ar tam, kad jaustumėmės gerai, turime būti užtikrinti savo kompetencija toje srityje, kurios imamės? Ar mums kelia baimę mintis, ką apie mus pagalvos kiti? Ar mums baisu suklysti? Supratus, kas yra nepatogumo jausmo šaltinis, reikėtų į jį ir orientuotis – stengtis pašalinti būtent jį, o ne apskritai atsisakyti naujos veiklos;
pozityviai nusiteikti. Gauname tai, ko tikimės. Jei sau pasakome, kad kažko negalime padaryti, greičiausiai to ir nepadarysime. Užuot sau nuolat kartojus „aš negaliu“, verčiau pasistengti save padrąsinti. Patartina sau priminti uždavinius, kurie jau sėkmingai atlikti, ir suprasti, jog nerimas rodo tik tai, kad imamės kažko išties svarbaus. Kad ir kas tai būtų, mes galime tai padaryti. Gal ne iškart, bet žingsnis po žingsnio – tai tikrai;
susirasti bendramintį. Kartais, siekiant gerus ketinimus paversti realybe, pravartu kam nors įsipareigoti. Pavyzdžiui, dažnas, norėdamas prisiversti rytais bėgioti, susiranda bėgiojimo partnerį. Kiti, norėdami būti tikri, kad reguliariai skaitys, įstoja į knygų klubą. Šios strategijos verta laikytis siekiant bet kokių tikslų. Bendražygis – tai toks žmogus, kuris gali pakelti nuotaiką, kai ji prasta, ir drauge pasidžiaugti, kai pastangos virsta rezultatais;
susitaikyti su pralaimėjimais. Esame girdėję begalę istorijų apie žinomus išradėjus ir mąstytojus, kuriems sėkmė nusišypsojo tik po daugybės nesėkmių. Ne per pirmąjį bandymą Thomas Edisonas išrado lemputę. Klydo net Albertas Einsteinas. Tačiau dažnai mūsų klaidos, kaip ir kitų žmonių reakcijos, yra būtent tai, kas padeda mums nenukrypti nuo teisingo kelio. Taigi verčiau mokytis iš nesėkmių, negu dėl jų pasiduoti;
būti didžiausiu savo gerbėju. Norint imtis kažko naujo, reikia drąsos. Tam reikia sugebėti žengti į priekį, net jei baisu. Džiaukitės, jog esate pasirengęs susitaikyti su tuo, kad kurį laiką bus nepatogu. Tai, straipsnio autorės teigimu, yra svarbus savimotyvacijos aspektas. Džiaukitės kiekvienu tobulėjimo ženklu, kiekvienu teigiamu pokyčiu, kiekvienu žingsniu, priartinančiu jus prie tikslo.
Tačiau svarbiausia, pasak M. Hartwell-Walker, yra tai, kad kaskart, nugalėjus baimę pasijusti nepatogiai ir įgyvendinus kažką svarbaus, komforto zonos ribos išsiplės.
