– Marija, kaip šiame seksualiame pasaulyje gimė filmas apie aseksualumą ir intymų ryšį, kuriamą be mums visiems įprasto intymumo?

– Pirmą kartą mintis apie filmą atėjo tada, kai perskaičiau, kas apskritai yra aseksualumas. Buvo įdomu ir kartu keista, kad šiame pasaulyje, kur viskas dažnai yra labai seksualizuota, gyvena žmonės, kuriems tam tikri dalykai, aktualūs didžiajai daliai visuomenės, yra visiškai nesvarbūs. Mes apie tai dažniausiai net nesusimąstome. Pamaniau, kad tai labai vieniša. Žinoma, pačiame filme to matome mažiau – pagrindinis vaidmuo jame skirtas santykiams, su kuriais daug kas gali susitapatinti.

Tačiau intymumas man pačiai tapo galvosūkiu ir iššūkiu: kaip sukurti tarp personažų intymų ryšį, kaip mums, kaip žiūrovams, jį pajusti, kai nėra seksualinio potraukio ar tokių sekso scenų, kokias esame įpratę matyti? Tačiau tai ir buvo įdomu, nes esminis klausimas man buvo toks: kas juos laiko kartu arba iš kur atsiranda romantika. Kodėl jie įsimyli vienas kitą? Juk ir Elena vienoje scenoje klausia: iš kur tu žinai, kad aš tau patinku? Kaip tu supranti, kad tarp mūsų yra kažkas daugiau negu tiesiog draugystė?

– Tema labai įdomi ir netradicinė, reikalaujanti nemažai tam tikrų žinių: aseksualių žmonių pažinimo, jų poreikių, problemų, džiaugsmų išmanymo. Kaip vyko tavo tyrinėjimas ir rašymo procesas?

– Pirmąją scenarijaus versiją parašiau gana greitai – išvažiavau į vieną rezidenciją, kur išsikėliau tikslą parašyti pagrindinį scenarijaus juodraštį per tris savaites. Tačiau didysis darbas vyko paskui – daugiau nei dvejus metus scenarijų perrašinėjau ir taisiau.

Jau prieš pradėdama rašyti turėjau kiek įmanoma daugiau sužinoti, perskaityti apie aseksualumą, išgirsti žmonių patirčių. Bendravau su žmonėmis, kurie save identifikuoja kaip aseksualius ir kurie sutiko mane pakonsultuoti, užduodavau jiems klausimų, gavau patarimų. Tyrimo dalis man visada vienas įdomiausių filmo kūrimo etapų. Šįkart jį reikėjo atlikti ne tik su aseksualumu, bet ir su kurčiųjų, šokio bendruomenėmis. Kiekviena tema reikalavo atskiro tyrimo, tai labai smagu – tai praturtina daug labiau negu rašymas apie tai, ką labai gerai išmanai.

– Nors daugelis dalykų labai greitai keičiasi, tačiau turbūt negalima nesutikti, kad visuomenė vis dar nedrąsiai kalba apie labai intymias psichologines ir fizines problemas, kitokį gyvenimą gyvenančius žmones. Ar lengva buvo rasti žmonių, kurie pasidalytų savo patirtimi?

– Kalbant apie aseksualus, bendravau ne su lietuviais – egzistuoja aseksualių žmonių forumas, ėmiau ir parašiau į jį. Aš viską, nieko neslėpdama, ir pasakiau: rašau scenarijų filmui ir jeigu kas nors norėtų pasidalyti savo patirtimi, gali su manimi susisiekti. Taip atsiliepė žmonės, kurie nori pasakoti ar patarti.

Pasidomėjusi daugiau, supratau, kad yra daug žmonių, kurie dalijasi savo istorijomis, pavyzdžiui, kuria tinklaraščius jutube, rašo šia tema arba kelia vaizdo įrašus į „TikTok“. Man labai svarbu, kad išgirsčiau istorijas ir patirtis iš žmonių, kurie priklauso tai grupei.

– Netikėta scenarijuje tai, kad šioje poroje aseksualus yra vyras – nors mūsų visuomenėje vis dar erotizuojamos moterys, regis, nusistovėjęs standartas, kad didesnį seksualinį potraukį turi būtent vyrai. Kaip nusprendei, kad taip bus?

– Tai žinojau nuo pat pradžių. Įsivaizdavau, kad moteris turi būti šokėja, labai atvira, kūniška ir seksuali, tokia, kuri neslepia savo seksualumo, nors gal kartais pati save truputį reflektuoja ir teisia. Ši dinamika man pasirodė labai įdomi: sunku priimti jau tai, kad vienas iš poros nejaučia potraukio, kad ir kuris tai būtų, bet kai sekso nereikia vyrui – suprasti dar sunkiau. Juk mes augome girdėdamos, kad vyrai nori tik vieno, žinome visus juokelius apie tai, kad moterims skauda galvą, o vyrai visą laiką nori sekso ir t. t., kas šiaip tiesiog nėra tiesa. Žinojau, kad ir personažams bus sunkiau priimti tokią pusiausvyrą: jam – save, jai – nepriimti jo potraukio nebuvimo asmeniškai, nes, kad ir kokie atviri žmonės Elena ir Dovydas būtų, jiems nelengva, nes abu užaugo turėdami tuos pačius įsitikinimus kaip ir mes.

Marija Kavtaradzė. M. Mireckaitės nuotr.

– Kada Greta Grinevičiūtė tapo Elena, o Kęstutis Cicėnas – Dovydu?

– Kadangi pagrindinė veikėja yra šokėja, Gretą, kurią šiek tiek pažinojau, jos vaidmenyje pradėjau matyti dar rašydama. Buvau mačiusi ją šokio, dramos spektakliuose – Greta yra iš tų atlikėjų, kurie iš karto prikausto dėmesį ir kurių tiesiog negali pamiršti. Kai jau turėjau vieną pirmųjų scenarijaus versijų, pasiūliau jai susitikti, papasakojau, kad galvoju apie ją kaip Eleną, paklausiau, ar galėtume pastatyti porą scenų – vyko tokia labai neformali atranka, kurios metu mes tiesiog paskaitėme kelias scenas, ir aš jai iškart pasiūliau vaidinti. Viskas vyko likus maždaug dvejiems metams iki filmavimo pradžios. Atsimenu, tada ji manęs paklausė, ar aš esu tikra ir gal noriu dar ką nors pakastinguoti (juokiasi). Pasakiau, kad neabejoju.

Kai sutarėme dirbti su Greta, kartu darėme Dovydo atranką – žinojau, kad nėra prasmės rengti atranką atskirai. Kviesdama aktorius į atranką, žinau, kad jie geri aktoriai, tačiau man buvo svarbu, kaip jie atrodys ir, svarbiausia, jausis kartu. Su Kęstu buvo taip, kad jau po pirmos atrankos man buvo aišku, jog bus smagu į juos kartu žiūrėti ir kalbėti. Žinojau, kad bus smagu ir dirbti.

– Elena yra šokėja, Dovydas – gestų kalbos vertėjas. Tačiau šoka, regis, abu. Vienas – kūnu išreikšdamas save, kitas – rankomis įžodindamas kalbą, taip sukurdami dar kitokį intymumo lygį.

– Tai atėjo labai natūraliai, rašant. Iš karto žinojau, kad jie susipažins būtent taip: ji mokys vaikus, o jis ateis versti. Gestų kalba man yra labai graži ir aš kurį laiką žiūrėjau ir galvojau, kad būtų smagu jos išmokti. Mane labai sužavėjo viena perskaityta istorija apie gestų kalbos vertėją: vyras gyveno labai žavingą gyvenimą, nes nuolat patekdavo į visiškai skirtingas situacijas – tą pačią dieną galėdavo apsilankyti ir ligoninėje, ir kirpykloje, ir dar kažkur. Tada labiau pradėjau domėtis kurčiųjų kultūra, kuri irgi labai įdomi. Tas šokio motyvas atsirado savaime, bet tokios interpretacijos yra labai geros – juk jie abu juda ir naudoja savo kūną. Čia vienas iš tų atvejų, kai būna, kad kažką parašai ir tik vėliau supranti, kad viskas susiję. Tas pats buvo ir su Elenos ir Dovydo profesijomis – nebuvo taip, kad parašiau ir pasakiau, kaip viskas tiks ir derės. Vis dėlto dera. Turbūt tai buvo intuicija, kai pirmiau pajunti, kad kažkas tinka, o paskui jau protu gali paaiškinti, kodėl. Įdomu, kad Elena daug geriau save išreiškia per šokį, o Dovydas emocionaliausias yra dirbdamas.

– Nepaisant to, kad filme mažai kūniškumo, jis yra be galo intymus. Kaip pavyko sukurti tokią atmosferą? Ar viskas buvo numatyta scenarijuje, o gal priešingai – palikta daug vietos improvizacijai?

– Ir taip, ir taip. Aktoriai turbūt sakytų, kad visiškai neleidžiu improvizuoti ir viskas vyksta pagal scenarijų, bet iš tikrųjų mes labai daug dalykų išbandome repeticijose, kai ką paskui perkeliame ir panaudojame filmavimo aikštelėje. Kiekvieno personažo kūrimas – mūsų bendras darbas. Tas pats ir dėl intymumo – scenos jau parašytos, aišku, kokios jos bus, ir tai suteikia intymumo: jie daug laiko praleidžia dviese, mes juos filmuojame iš arti, o tai irgi padeda. Tačiau kartu su aktoriais ieškome būdų, kaip tuo jų intymumu tikėti, matyti, kad jie nori būti šalia vienas kito ir kad tai labai organiška. Intymumo ieškojo visa kūrybinė komanda, tad viskas prisidėjo prie jo sukūrimo: tiek vizualinė kalba, tiek grimas – norėjome matyti kuo daugiau tikrumo, kad odos spalva būtų tokia, kokia yra, neslėpti tam tikrų netobulumų, tiesiog leisti jiems būti. Filmavome juosta, o juosta niekada nebūna tobula. Taip viskas gražiai kalbant apie kūniškumą ir suderėjo.

– Kalbant apie juostą, filmo „Tu man nieko neprimeni“ operatorius, režisierius Laurynas Bareiša viename interviu užsiminė, kad Lietuvoje jau dešimt metų nebuvo filmuotas joks ilgametražis filmas 16 mm juosta.

– Taip, tačiau filmuota nemažai trumpukų, dėl to man buvo drąsu filmuoti ilgametražį. Mūsų geras draugas režisierius Vytautas Katkus ir filmo „Tu man nieko neprimeni“ kameros operatorius visus savo trumpametražius filmus filmuoja juosta, gerai tai išmano, todėl turėjome kam užduoti visus mums rūpimus klausimus (šypsosi). Dar rašydama scenarijų labai norėjau, kad filmas būtų filmuojamas juosta, tad klausiau Vytauto nuomonės, ar nebus per brangu, per sunku tai padaryti. Kadangi jis yra visiškas juostos fanas ir tikėtojas, žinoma, sakė, kad viskas bus gerai (šypsosi).

Aišku, filmuoti juosta turbūt buvo šioks toks iššūkis ir Laurynui, ir visai filmo gamybos komandai. Man irgi – aš mėgstu, nufilmavus pamainą, grįžti namo ir iškart peržiūrėti medžiagą. Filmuojant juosta – ir tai yra visai sveika – neįmanoma to padaryti iš karto, reikia palaukti. Tad juosta mus mokė kantrybės.

A. Aleksandravičiaus nuotr.

– Negaliu nepaminėti ir filme esančių sekso scenų – apskritai lietuvių kine turbūt nėra sekso scenų ar juo labiau filmų apie seksą. Šios – kitokios, neįprastos, apgalvotos ir papildančios.

– Man sekso, intymios scenos yra įdomios – jose galima tiek daug atskleisti, parodyti. Mes gal esame pripratę, kad dažniausiai sekso scenos pasitelkiamos tik tam, kad būtų gražu arba vykstant veiksmui reikia atsipalaiduoti. Kadangi man apskritai įdomiausia kurti scenas, į kiekvieną sekso sceną irgi žiūriu kaip į sceną, apgalvodama, kam jos reikia ir ar iš tikrųjų reikia. Pavyzdžiui, man labai patiko serialas „Normalūs žmonės“, kuriame gausu sekso scenų. Pirmą kartą mačiau tokį kūrinį, kur intymios scenos turi dramaturgiją ir kiekviena jų yra labai svarbi, nes kažką pasakoja. Vėliau sužinojau, kad filmuojant serialą buvo dirbama su intymumo koordinatoriumi. Pradėjau daugiau tuo domėtis ir sužinojau, kad mano kolegė režisierė Irma Pužauskaitė pasirinko šią sritį. Apsidžiaugėme, kad bus labai gera dirbti kartu. Beje, „Tu man nieko neprimeni“ Irmai buvo pirmas lietuviškas filmas, kuriame ji dirbo intymumo koordinatore – iki tol tai darė tik su užsienio produkcija. Apskritai seksas yra mūsų gyvenimo dalis ir man labai patinka, kai sekso scenos būna tikros, tokios, kuriomis gali tikėti. Tačiau labai nemėgstu erotizuotų scenų – jos man neseksualios, nelabai suprantu, kam jas rodyti ir tai daryti išnaudojant moters kūną.

Kalbant apie Lietuvą, pas mus gal tiesiog nėra kūrinių apie seksą. Kita vertus, nedaug yra ir meilės istorijų ar romantinių filmų. Būdavo juokinga, nes kai kas nors klausdavo, apie ką mano filmas, atsakydavau, kad apie meilę. Tada dažniausiai klausiantys sureaguodavo vienodai: ai, tai aišku, kaip ir visi filmai. Ir aš kaskart pagalvodavau, kad iš tikrųjų Lietuvoje tai taip nėra (juokiasi). Kalbant apie Lietuvą, pas mus gal tiesiog nėra kūrinių apie seksą. Kita vertus, nedaug yra ir meilės istorijų ar romantinių filmų.

Taip, reikia labai daug drąsos, kad galėtum parodyti žmogaus švelniąją pusę ir pažeidžiamumą. Tai nelengva, bet labai gražu.

– Prie filmo „Tu man nieko neprimeni“ romantiškumo nemažai prisideda ir garso takelis. Ar muzika buvo specialiai kurta šiam filmui, ar buvo naudojami jau seniau parašyti kūriniai?

– Abu variantai. Filmo kompozitoriai – kūrėjų duetas iš Švedijos Irya Gmeyner ir Martinas Hederos. Apskritai mes dirbome su švedais: turėjome švedę choreografę, jie darė koprodukciją. Aš rinkausi: klausiau daugybės skirtingų kompozitorių muzikos, nes gavau didelį sąrašą pasiūlymų – ko jau ko, bet kompozitorių Švedijoje netrūksta (juokiasi). Visi kūrėjai buvo labai geri, bet prie Yryos muzikos aš vis grįždavau. Dalis dainų jau buvo sukurtos, dalį sukūrė būtent filmui.

Kai kuriuos muzikinius pasirinkimus jau žinojau filmuodama ir montuodama filmą „Tu man nieko neprimeni“. Jame tikrai daug muzikos – ir tos, kurią į gestų kalbą verčia Dovydas, lietuviškos muzikos, kurią man visada labai smagu naudoti filmuose. Pavyzdžiui, man labai patinka ištrauka pačioje filmo pradžioje, kur grupė „shishi“ pergroja Teisučio Makačino kūrinį. Labai norėjau, kad būtų naudojama būtent ši T. Makačino daina. Dar yra Monika Liu, kurią labai myliu, ir Free Finga. Mėgstu, kai filmo garso takelyje sutelpa mišinys: ir kompozitorių kurta muzika, ir dainos, ir lietuviški gabalai.

– Pristatydama filmą „Tu man nieko neprimeni“ Sandanso kino festivaliui, sakei, kad Elenos ir Dovydo santykiai – vienas gražiausių dalykų, kurį galima pamatyti, nes jei jie nebūtų susitikę arba nebūtų suteikę progos vienas kitam, galėjo nebūti nieko. Dabar yra. Tam tikra prasme tu šiam filmui irgi leidai būti ir tai, kad jis dabar keliauja po pasaulį, rinkdamas itin šiltus ir pozityvius atsiliepimus, yra tavo pasirinkimo rezultatas. Ką filmas „Tu man nieko neprimeni“ davė tau pačiai?

– Man filmas suteikė daugiau požiūrio į gyvenimą romantikos. Kai jį kūrėme, supratau vieną dalyką: jeigu aš dabar kažkur, bent vienoje vietoje, slėpsiuosi ar bijosiu kažką ne taip nufilmuoti, ar kažką ne taip parašyti, tai neveiks. Tas pats ir dėl aktorių: ne kartą esu sakiusi, kad jeigu aktoriai galvos apie tai, kaip jie atrodo, viskas sugrius – nebebus intymumo. Filmuojant tikrai pasitaikė akimirkų, kai buvo labai lengva pradėti galvoti, ką apie vieną ar kitą sceną pasakys kiti, net ir filmavime dalyvaujantys žmonės. Taip, reikia labai daug drąsos, kad galėtum parodyti žmogaus švelniąją pusę ir pažeidžiamumą. Tai nelengva, bet labai gražu. „Tu man nieko neprimeni“ mane to tikrai išmokė.

– Nežinau, kodėl, tačiau dabar į galvą atėjo scena su Pijumi Ganusausku ir ant sofos nakvojančiu jo personažu.

– Tai viena keisčiausių, ne – tai pati keisčiausia filmo scena (juokiasi).

– Tokia, kuri nieko neprimena.

Pasaulį apkeliavusią ir jau apdovanotą intymią meilės istoriją nuo šio penktadienio, rugsėjo 22 d., žiūrovai galės išvysti visuose Lietuvos kino teatruose.

„Filmo premjera namie – visuomet laukiamiausia ir labiausiai jaudinanti. Užsienio žiūrovai šį filmą priima labai jautriai, bet, tikiu, Lietuvos žiūrovai jį sutiks dar jautriau. Nes gatvės, kuriomis vaikšto herojai, butai, kuriuose kuriasi jų santykiai, net šią istoriją lydinti muzika – viskas mums dar labiau atpažįstama ir turi dar daugiau atspalvių“, – džiaugsmo ir jaudulio neslėpė filmo režisierė Marija Kavtaradzė ir pridūrė: – „Labiausiai šiandien noriu padėkoti prie filmo dirbusiai komandai – dirbti su jais buvo labai gera, visi kartu nuoširdžiai stengėmės ir, tikiu, žiūrovai tai jaučia.“

„Filmo „Tu man nieko neprimeni“ kelionė iki Lietuvos ekranų – įspūdinga: nuo JAV iki Australijos, nuo Europos iki Pietų Afrikos. Jau vos pirmą kartą filmui pasirodžius pasauliui prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje, pasaulis pasakė, kad tai verta apdovanojimo. Kartu su Lietuvos žiūrovais su jauduliu ir pasididžiavimu stebėjome filmo sėkmę, o dabar su nekantrumu patys pagaliau galime išvysti, apie ką kalba pasaulis. Ir, esu įsitikinusi, dar kalbės, nes filmo kelionės tęsiasi toliau“, – sako lietuvišką kiną palaikančios turinio platformos „Telia Play” vadovė Vitalija Kibildė.

„Jaunieji Lietuvos autoriai nesiliauja stebinti ir jaudinti pasaulio – pastaraisiais metais turime daug gražių progų džiaugtis tarptautiniais lietuviško kino pasiekimais. M. Kavtaradzė jau pirmuoju savo filmu „Išgyventi vasarą“ privertė suklusti tarptautines auditorijas, o naujojo „Tu man nieko neprimeni“ sėkmė įgyja dar didesnį pagreitį. Džiaugiamės kartu su kūrėjais“, – sako filmo partnerio – asociacijos LATGA direktorė Laura Baškevičienė.

Intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą. Tarp jų užsimezga švelnus ryšys, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius.

„Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros ir geriausios režisūros apdovanojimo prestižiniame „Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo tarptautinius Stambulo (Turkija), Sidnėjaus (Australija), Karlovi Varų (Čekija), Taipėjaus (Taivanas), „Atlantidos“ (Maljorka, Ispanija), „Naujųjų horizontų“ (Vroclavas, Lenkija), Durbano (Pietų Afrikos Respublika) kino festivalius, taip pat artimiausiu metu keliaus į Helsinkyje (Suomija) vyksiantį tarptautinį kino festivalį „Love and Anarchy“, BFI Londono ir Batumio (Sakartvelas) kino festivalius. Filmas yra Lietuvos pretendentas siekti „Oskaro“, o Europos kino akademija jį atrinko į kūrinių, besivaržančių dėl Europos kino apdovanojimų nominacijų, sąrašą.

Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, filmo režisierė M/ Kavtaradzė taip pat yra ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius: Laurynas Bareiša, dailininkė: Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“). Filmo gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, jis kuriamas bendra gamyba su Ispanija ir Švedija.

Šis filmas – antrasis M/ Kavtaradzėd pilnametražis darbas. Jos pirmojo kūrinio „Išgyventi vasarą“ (2018 m.) tarptautinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje, o vėliau, pelnęs pripažinimą ir namie, filmas apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, pelnė publikos ir žiuri apdovanojimų, jo rodymo teises įsigijo nemažai užsienio televizijų ir namų kino platformų.

„Filme atsiskleidžia kupinas iššūkių, unikalus, intymus požiūris į santykius – tai filmas apie meilę, kuri sugeba išlikti nepaisant nelauktai iškilusių sunkumų. Europos kine yra visokiausių nerašytų standartų – pavyzdžiui, apie ką reikėtų pasakoti, tačiau man patinka, kad Marija sugeba juos originaliai apeiti ir užkabinti labai svarbius dalykus. Režisierė suranda nestandartinius, originalius herojus – jie sudėtingi, įtikinami ir, tiesą sakant, dar nelabai matyti ekrane“, – įspūdžiais apie „Tu man nieko neprimeni“ dalinasi kino kritikė Izolda Keidošiūtė ir priduria: – „O dar Marija puikiai moka atrasti tikrai gerus aktorius – tarp herojų galima justi tiesiog užburiančią chemiją.“

Marija puikiai moka atrasti tikrai gerus aktorius – tarp herojų galima justi tiesiog užburiančią chemiją.

„Rudenį filmas tuo pačiu metu keliaus ne tik per Lietuvą, bet ir per JAV – „Tu man nieko neprimeni“ bus pristatomas įvairiuose miestuose įsikūrusioms kino bendruomenėms, rengiančioms pretendentų į „Oskarus“ peržiūras. Patyrę vietiniai partneriai mums padės pasiekti tuos kelis tūkstančius Akademijos narių, kurių balsai nulems, kas pateks į kitą „Oskarų“ atrankos etapą“, – pasakoja filmo prodiuserė Marija Razgutė („M-films“).

Praėjęs atranką Lietuvoje, filmas „Tu man nieko neprimeni“ toliau bus vertinamas JAV Kino meno ir mokslo akademijos narių, kurie žiūrės filmus-pretendentus iš visų pasaulio šalių. Gruodžio 21 d. Akademija skelbs penkis finalininkus, sieksiančius „Oskaro“ apdovanojimo geriausio tarptautinio filmo kategorijoje. Pretendento į „Oskarą“ atranką Lietuvoje organizuoja Lietuvos kino centras ir Lietuvos kinematografininkų sąjunga.

Filmo stop kadras. 

„Oskarų“ komisijos Lietuvoje nariai, deleguoti Lietuvos kinematografininkų sąjungos: pirmininkas Kęstutis Drazdauskas, kino kritikė Izolda Keidošiūtė, režisierė Kristina Buožytė, aktorė Gabija Jaraminaitė, režisierė Lina Lužytė, kino kritikė Lolita Bytautaitė, režisierius ir prodiuseris Linas Mikuta.

Filmas „Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros prestižiniame „Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo tarptautinius Stambulo (Turkija), Sidnėjaus (Australija), Karlovi Varų (Čekija), Taipėjaus (Taivanas), „Atlantidos“ (Maljorka, Ispanija), „Naujųjų horizontų“ (Vroclavas, Lenkija), Durbano (Pietų Afrikos Respublika) kino festivalius, taip pat artimiausiu metu keliaus į Helsinkyje (Suomija) vyksiantį tarptautinį kino festivalį „Love and Anarchy“, BFI Londono kino festivalį ir tai – tik pradžia. Europos kino akademija filmą taip pat atrinko į kūrinių, besivaržančių dėl Europos kino apdovanojimų nominacijų, sąrašą.

Filmo stop kadras. 

Intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą. Tarp jų užsimezga švelnus ryšys, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius.

Lietuvos kino teatruose šį filmą bus galima pamatyti jau nuo rugsėjo 22 d.

Šis filmas – antrasis Marijos Kavtaradze pilnametražis darbas. Jos pirmojo kūrinio „Išgyventi vasarą“ (2018 m.) tarptautinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje, o vėliau, pelnęs pripažinimą ir namie, filmas apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, pelnė publikos ir žiuri apdovanojimų, jo rodymo teises įsigijo Italijos, Latvijos, Albanijos, Slovėnijos bei kitų šalių televizijos, taip pat Jungtinės Karalystės ir JAV namų kino platformos.

Šis filmas prestižiniame Sandanso kino festivalyje Jungtinėse Valstijose sausį pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą.

Filmo „Tu man nieko neprimeni“ režisierė 32-ejų M. Kavtaradzė taip pat yra ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius – Laurynas Bareiša, dailininkė – Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė – Marija Razgutė.

Šio filmo premjera Lietuvoje įvyks rugsėjį. 

Sandanso kino festivalis yra kasmetinis didžiausias nepriklausomo kino renginys JAV, vykstantis nuo 1978-ųjų.

Prestižiniame JAV vykstančiame festivalyje įvyko pasaulinė šio filmo premjera. Lietuvoje filmas turėtų pasirodyti rudenį.

„Dar sunku patikėti, kad pirmasis filmo pasirodymas pasauliui – toks sėkmingas. Esu dėkinga visai filmo komandai ir kiekvienam atskirai už šią kūrybinę kelionę kartu. Prasideda kitas etapas – filmas sutinka žiūrovą. Neįtikėtina, kad „Tu man nieko neprimeni“ iškart sulaukė tokio didžiulio įvertinimo būtent mano svajonių festivalyje – Sandanse“, – atsiėmusi apdovanojimą sakė režisierė.

Meilės dramoje pasakojama apie šiuolaikinio šokio šokėjos Elenos ir gestų kalbos vertėjo Dovydo susitikimą bei judviejų ryšį – dinamišką, betarpišką, iš platoniško virstantį romantiniu. Tačiau gilėjant ryšiui kartu tampa vis sudėtingiau aukotis ir ieškoti kompromisų – kiekvienas yra priverstas ieškoti savo dosnumo kitam ribų.

M. Kavtaradzė yra ir filmo scenarijaus autorė.

Tai antrasis režisierės pilnametražis darbas.

Sandanso kino festivalis yra kasmetinis didžiausias nepriklausomo kino renginys JAV, vykstantis nuo 1978-ųjų.

M.Kavtaradzės filmografija:

„Normalūs žmonės nesisprogdina“ (2013 m.; režisierė ir scenarijaus autorė)

„Laikinai“ (2010 m.; scenarijaus autorė)

„Paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“ (2010 m.; kartu su Marija Stonyte režisavo ir rašė scenarijų)

„Pasakyk, kad neskaudės“ (2013 m.; režisierė ir scenarijaus autorė)

„Man dvim keli“ (2014 m.; diplominis; režisierė ir scenarijaus autorė)

„After Rave“ (2014 m.; scenarijaus autorė)

„Iglu“ (2015 m.; kartu su Vytautu Katkumi režisavo ir rašė scenarijų)

„Šventasis“ (2017 m.; kartu su Tekle Kavtaradze ir Andriumi Blaževičiumi scenarijaus autorė)

„Vasara“ (2019 m. režisierė ir scenarijaus autorė)

– Marija, užduosiu labai standartinį klausimą: kada ir kaip sugalvojai istoriją?

– Tai buvo 2015-ųjų rudenį (galvoja). Manau, kad kilo iš gyvenimo, iš to, kas vyko, kaip gyvenau. Mano patirtys buvo panašios į personažų. Kai idėja atėjo į galvą, žinojau, kad bus trys personažai – jauna psichologė ir du pacientai, kurie važiuoja iš Vilniaus į Palangą. Istorija yra išgalvota, o jausmai ir būsenos – tikri.

Pirmąją versiją parašiau gana greitai. Rašyti buvo smagu, maniau, kad tai komedija. Prisimenu, kai mano sesė (dramaturgė Teklė Kavtaradzė – aut. past.) perskaitė scenarijų, buvo visa apsiverkusi ir pasakė, kad šį filmą vadinti komedija neadekvatu. Nors ir netikėjau sese bei galvojau, kad jis labiau juokingas negu liūdnas, tačiau filmuodama supratau, kad yra atvirkščiai.

– Kažkur skaičiau, kad verki per 80 proc. filmų, kuriuos žiūri. Kaip suprantu, per taviškį žiūrovams byrės ašaros?

– Manau, žmones jis paveiks priklausomai nuo jų turimų patirčių, kaip ir visi filmai. Man pačiai sunku pasakyti, nes filmą mačiau labai daug kartų. Kai žiūriu ne savo filmus – taip, dažniausiai verkiu.

– Tau šis filmas yra pirmasis pilnametražis. Ar iš pat pradžių žinojai, kad „Vasara“ neišsiteks trumpame formate?

– Pirma buvo idėja, sąmoningai negalvojau apie trukmę, nesvarsčiau. Tačiau iškart buvo aišku, kad tai bus pilnametražis filmas. Istorija atėjo tokia, kokia yra, ir jaučiau, kad jai papasakoti reikia laiko.

– Kaip sekėsi filmuoti? Kiek laiko užtrukote?

– Filmavome aštuoniolika pamainų. Tai yra mažai. Sekėsi neblogai: palankus oras, komanda labai gera. Visi sunkiai dirbo, nes neturėjome daug laiko pasiruošti, liepą sužinojome, kad gavome finansavimą, o filmuoti  turėjome vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Filmo veiksmas turėjo vykti šiltuoju metų laiku.

Iki filmavimų galvojau, kad bus baisiau, jausiu nuolatinį stresą. Tačiau buvo įdomu. Nors ir buvo sunkių momentų (o jų neišvengsi), visąlaik džiaugiausi, kad galiu daryti tai, ką labiausiai noriu, t.y. būtent šį filmą.

– Nesvarstei, rašyti ar režisuoti filmą poroje? Anksčiau esi dirbusi su Marija Stonyte, Vytautu Katkumi, savo seserimi.

– Pradžioje buvo minčių rašyti ne vienai, bet nepavyko dėl kolegos užimtumo. Nesigailiu, nes šiame filme žinojau daug dalykų, kokie jie turi būti, tačiau nenorėjau per daug aiškinti arba gintis. Dėl šios priežasties šio filmo nenorėjau pristatyti ar tobulinti kokiose nors dirbtuvėse. Galbūt būčiau nenorėjusi papildomai ginti to, kas, žinau, turi būti vienaip arba kitaip. Nes labai tiksliai žinojau detales ir ką noriu pasakyti. Žinoma, nesakau, kad man nereikėjo pagalbos. Be abejonės, su sese tariausi, ji skaitė įvairias scenarijaus versijas. Taip pat ir komandos nariai – prodiuserės, operatorius.

– Pasikabinėsiu: anksčiau tavo filmų pavadinimai buvo ilgi, o savo trukme – trumpi. Dabar – atvirkščiai. Kodėl sugalvojai tokį pavadinimą?

– Šiaip man žiauriai patinka ilgi pavadinimai. Mėgstamiausias mano trumpo filmo pavadinimas – „Normalūs žmonės nesisprogdina“ (juokiasi). Šio filmo pavadinimas dar kūrimo stadijos, bandau atrasti, kas geriausiai nusako filmą ir būseną, tad dar negaliu pažadėti, kad pavadinimas bus trumpas.

– Angliškai filmas vadinasi „Summer Survivors“.

– Kostiumų dailininkė Fausta Naujalė atnešė vieną maikę, ant kurios buvo užrašyta „Summer Survival“. Taip sugalvojau anglišką filmo pavadinimą, kuris man labai patinka ir tinka. Veiksmas vyksta vasarą. Kitas dalykas, kad viskas prasideda ligoninėje, kuri yra Vasaros gatvėje. Jos kodinis pavadinimas yra „Vasara“, t.y. tą ligoninę visi taip vadina, tai labai įaugę į mūsų folklorą.

(Čia Marija padainavo Andriaus Mamontovo dainos „Ufonautai“ ištrauką: „Mano draugas vieną dieną ėjo Vasaros gatve ir kažkur prie penkto namo pasigirdo galvoje.“)

Nors yra dar viena ligoninė Naujojoje Vilnioje, respublikinė, tačiau niekas nesako: „Išveš į Naująją Vilnią arba į Parko gatvę“. Ši sąsaja man patiko, todėl norėjau, kad „vasara“ būtų pavadinime. Beje, ir filmavome Vasaros gatvėje, Vilniaus psichikos sveikatos centre.

– Vis dėlto, kaip pristatytum filmą?

– Kai filmą pristačiau „Kino pavasario“ mugėje „Meeting Point – Vilnius“, pabaigoje pasakiau, kad tai filmas apie bandymą išgyventi, kai tai atrodo neįmanoma. Man atrodo, kad šis apibūdinimas gana tikslus. Iš esmės manau, kad jis galėtų būti įdomus ir žmonėms, kurie yra išgyvenę psichikos sutrikimų, turi diagnozę, – jie žiūrės vienaip, o tie, kurie visiškai nėra susidūrę su tuo, galės iš arčiau pabandyti suprasti, ką tai reiškia. Gal nuskambės atgrasiai, bet filme norėjau perteikti kančią, tačiau nenorėjau, kad jis taip ir atrodytų, iliustruotų jausmą – būtų tamsus ir pan. (šypsosi). Manau, kad jis toks ir nėra. Kita vertus, jo supratimas priklauso nuo turimų patirčių.

– Papasakok plačiau apie filmo personažus.

– Paulius (aktorius Paulius Markevičius – aut. past.) kenčia nuo bipolinio sutrikimo, o Justė, kurią vaidina Gelminė Glemžaitė, buvo paguldyta į ligoninę po bandymo nusižudyti, jai –sunki depresija, tačiau ji to nenori pripažinti, nes jai gėda. Paulius filmo metu išgyvena pereinamąją būseną, pats nelabai supranta, kas su juo vyksta. Jis iš visų personažų yra aktyviausias, bando užhaipinti pats save ir kelionės drauges, nors išties jaučiasi blogai.

Įdomu, kad tie, kurie jau matė filmą, susitapatino su vis kitu personažu. Pavyzdžiui, mano mamai, kuri yra psichologė, labiausiai patiko psichologė Indrė. Tai gana komiškas personažas. Bijo „tų žmonių“, ligoninėje pradeda dirbti ne dėl to, kad nori konsultuoti pacientus ar jiems padėti, bet dėl to, kad nori daryti tyrimus tam tikru aparatu. Ji nenori žmogiškojo kontakto. Tačiau vyresnis daktaras (aktorius Darius Meškauskas) ją pastumia, dėl to ji ir veža pacientus į Palangą. Daugelyje situacijų jos bendrakeleiviai elgiasi adekvačiau.

– Kokias temas palieti filme?

– Psichikos sveikatą, aplink tai vyraujančią stigmą, t.y., kaip kiti žmonės žiūri į sergančius ar turinčius sutrikimų, ar juos supranta. Vyrauja populiarus įsivaizdavimas, kad tai tiesiog išsigalvojimas, tinginystė. Iš kitos pusės, pačiam žmogui kartais sunku pripažinti ar suprasti, kad tai liga, nes jos gana neapčiuopiamos ir ne visai matomos.

Rašydama scenarijų konsultavausi su psichologais ir psichiatrais dėl to, kaip reikėtų liesti savižudybės temą. Apie tai baisu kalbėti, nes nesunku pakrypti į kažkurią pusę, tarkime, romantizuoti. To labiausiai bijojau. Įprastai, kalbant apie psichikos ligas, yra dvi nuomonės: arba galvojama, kad visi žmonės, kurie serga, yra pavojingi, jiems nieko negalima patikėti, nes vieną dieną paims ir visus sušaudys, arba kita, kai manoma, kad sergantieji – ypatingi, praregėję. Norėjosi sukurti žmogiškus ir įvairius personažus, nes visi yra skirtingi, dėl to visi, kurie kenčia nuo tam tikrų ligų, netampa vienodi.

– Kaip gilinaisi? Gal žiūrėjai filmus, skaitei knygas?

– Buvau ne savo noru normaliai pasigilinusi jau prieš pradėdama rašyti (juokiasi). Bet taip, žiūrėjau filmus, visuomet mėgstu žiūrėti, kas jau sukurta apie tai, kas rūpi ir apie ką rašau. Dar rašydama atradau labai fainą penkių dalių škotišką „Takin Over the Asylum“. Tai devymketvirtų metų mini serialas apie didžėjų, kuris turi problemų dėl alkoholio. Kai jį išmeta iš darbo, tuo metu viena psichiatrijos ligoninė ieško didžėjaus. Jos radijo stotis yra visiškai apgriuvusi... Serialas turėjo labai panašią nuotaiką ir toną, kokių ir norėjau. Jis tarsi bando panaikinti stigmą – yra juokingas ir komiškas, bet ir nesumenkinantis ligos ir kančios, kurią išgyvena herojai.

Skaičiau pati, taip pat aktoriui Pauliui daviau perskaityti knygą „An Unquiet Mind“. Tai psichiatrės, kuri pati serga bipoliniu sutrikimu, knyga. Nors ji parašė ir mokslinių knygų, ši yra autobiografija. Joje buvo labai daug gerų minčių ir aiškiai įvardytų būsenų.

– Ir vėl dirbai su operatoriumi Laurynu Bareiša. Kaip vizualiai atrodys filmas?

– Gal turi ausines? Galėčiau tau parodyti vieną ištrauką.

(Čia trumpas mano – autorės – intarpas. Saulė kepino, plieskė taip, kad teko palikti karštąsias kėdes ir eiti į kavinės vidų. Ten ir pasižiūrėjau filmo epizodą, kuris buvo parodytas kino industrijos mugėje „Meeting Point – Vilnius“. Diktofonas įrašinėja toliau.)

– Ankstesnėje tavo kūryboje buvo tam tikrų pasikartojimų. Pavyzdžiui, daugelyje filmų vaidino Julija Steponaitytė. „Vasaroje“ tokių bus?

– Julija pasirodo ir šiame filme. Dirbs ir kiti, su kuriais jau dirbau: aktoriai P.Markevičius, G.Glemžaitė, operatorius L.Bareiša. Bus ir vienas bajeris, kurio negaliu spoilinti, bet jis bus tam tikras atsikartojimas.

– Ar tau apskritai svarbūs dialogai?

– Labai svarbūs. Pradedančiuosius kurti kiną moko jų vengti, nes esą visą informaciją perteiksi per juos. Vizualinis kalbėjimas turi būti svarbesnis. Man nepatikdavo, kai taip sako, nes atima visą smagumą. Dialogai, mano nuomone, suteikia skambesį. Aš žiauriai mėgstu tokius, kurie turi savitą ritmą ir skambesį. Turiu idėją kada nors įrašyti savo mėgstamiausių dialogų kompaktą ir tiesiog klausytis kaip muzikos.

(Čia vėl trumpai įsiterpsiu, nes nuo dialogų nesunkiai perėjome prie bajerių. Marija papasakojo juokingiausią iš būsimo filmo. Jo neatskleisiu, bet reziumuosiu, kad man jį suprasti nebuvo visai lengva. Gal tiesiog neturiu humoro jausmo arba, kaip sakė Marija, jis mažai kam juokingas. Tada sužinau, kad ji netgi kuria anekdotus ir kažkur rašosi. Vienas jos anekdotas bus ir filme, tik, spėja, beveik niekam nejuokingas, nes jai patinka bajeriai, kurie yra tokie nejuokingi, kad net juokingi. Kuria ir memus. Galima konstatuoti, kad Marijai patinka viskas, kas juokinga, bet, o kam nepatinka? Tad, kas žino, gal po šio filmo pasirodys ir kitokio žanro filmas. Ji šito nesakė, čia asmeninės spėlionės. Palietėme ir antraščių temą (nes, pripažinkim, kai kurios tiesiog pranoksta viską) – sužinau, kad yra „Facebook“ puslapis „Niekam neįdomūs faktai“, kurį po interviu ir palaikinau. Gyvenimas kaipmat tapo linksmesnis.)

P.S. Transkribuodama interviu, pasidariau pertraukėlę, įsijungiau paskaitinėti ką tik paminėtą šaltinį ir... opa, „Marija Kavtaradze ir 238 kiti likes it“. Virtualiu radiniu ir pabaigsiu:

„Polish remover“ gali reikšti „nagų lako nuėmiklis“ arba „lenkų pašalintojas“. Kviečiame atidžiai rinktis parduotuvėje.“

Tuomet jo debiutinis trumpametražis filmas „Dešimt priežasčių“ pelnė pagrindinį prizą festivalio „Scanorama“ konkursinėje programoje „Jauna Lietuva trumpai“, o kitąmet buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias trumpametražis vaidybinis filmas. Už pagrindinį vaidmenį šiame trumpuke „Sidabrine gerve“ įvertintas ir Marius Repšys.

Vidutinio gyventojų sluoksnio problemas su šiuo aktoriumi priešakyje A. Blaževičius narplioja ir savo pirmajame pilnametražiame filme „Šventasis“ („The Saint“). Nors šios dramos premjera Lietuvoje įvyks tik 2017 m. rudenį, šiemet ją į savo konkursines programas suskubo įtraukti didieji Varšuvos ir Busano kino festivaliai.

Ties vertybių krizės riba

„Tai pasakojimas apie krizę: ekonominę, finansinę, tikėjimo. Jauno žmogaus vertybių krizę, kurią išgyvena daugelis iš mūsų“, – „Šventąjį“ pristato režisierius A. Blaževičius. Filmo veiksmas vyksta 2008 m. kažkur Lietuvos provincijoje. Jaunas vyras netenka darbo, ima vis daugiau laiko leisti su darbo biržoje sutikta kirpėja, o ne su savo žmona ir dviem mažametėmis dukromis. Ilgas dienas jis stumia vaikščiodamas į darbo pokalbius ir su likimo draugais gerdamas alų daugiabučių kiemuose. Jų kasdienybę paįvairina „Youtube“ kanale išvystas vaizdo įrašas, kuriame kažkoks keistuolis prisiekinėja matęs Jėzų Kristų. Prasideda to vaikino paieškos.

Pagrindinį vaidmenį, kaip ir prieš tai sukurtuose A. Blaževičiaus trumpametražiuose filmuose „Dešimt priežasčių“ ir „Bergenas“, atlieka Marius Repšys. Pasak režisieriaus, šis aktorius buvo pasirinktas ir šį kartą, nes įtikinamiausiai gali suvaidinti vaikiną iš gatvės. „Šventojo“ scenarijų režisierius su Marija ir Tekle Kavtaradzėmis rašė jau žinodami, kad Vyto vaidmenį atliks M. Repšys, puikiai perteikęs ant vertybių krizės ribos balansuojantį žmogų.

Universalią krizinėje situacijoje atsidūrusio žmogaus temą režisierius vėlgi pasakoja nestokodamas popmuzikos ir humoro, kuris talentingų aktorių lūpose skamba itin natūraliai. M. Repšys, Indrė Patkauskaitė, Gelminė Glemžaitė, Valentinas Krulikovskis, Lukas Malinauskas – jaunoji aktorių karta, su kuria darbą A. Blaževičius vadina vienu įsimintiniausių visame filmo kūrybiniame procese. „Tai išties labai talentingi aktoriai, su kuriais dirbti buvo tikras malonumas“, – sako jis. Vaidmenis „Šventajame“ sukūrė ir žymūs Lietuvių kino ir teatro aktoriai Darius Meškauskas, Dovilė Šilkaitytė bei Vilija Grigaitytė.

Tarptautines duris atveriantis scenarijus

Filmo „Šventasis“ scenarijų A. Blaževičius rašė drauge su du „Sidabrinės gervės kiaušinius“ pelniusia kino režisiere Marija Kavtaradze („Pasakyk, kad neskaudės“, „Man dvim keli“) ir jos seserimi, puikiai vertinama jaunosios kartos dramaturge Tekle Kavtaradze.

Su filmo „Šventasis“ projektu jo kūrybinė grupė dalyvavo Andrzejaus Wajdos kino mokyklos tarptautiniame pilnametražių filmų projekte „Ekran“. Viena iš priežasčių, kodėl tarp dviejų dalyvių iš šešiasdešimt kandidatų pateko būtent lietuviai, buvo „Šventojo“ scenarijus. Atrankos komisija pirmąjį į „Ekran“ patekusį lietuvių filmą įvertino kaip labai drąsų, originalų ir aktualų.

„Šventojo“ scenarijus lėmė ir filmo koprodukciją su lenkų prodiuserine kompanija „No Sugar Films“, kuri labai smarkiai prisidėjo prie filmo atsiradimo.

A. Blaževičius, paklaustas, kodėl šį kartą scenarijų ryžosi rašyti pilnametražiam filmui, atsakė, kad taip išėjo natūraliai. „Norint perteikti idėją – kad ir kas nutiktų, viskas bus gerai, – prireikė būtent 90 minučių“, – teigia režisierius.

Lietuvių pasirodymas A klasės festivaliuose

Filmo kūrybinei grupei didžiulis įvertinimas, kad tarptautinės premjeros įvyks kino industrijai itin svarbiuose renginiuose – Varšuvos (Lenkija) ir Busano (Pietų Korėja) kino festivaliuose, jų debiutinių (pirmojo ir antrojo) filmų konkursinėse programose.

„Filmą kūrėme penkerius metus. Pilnametražiam kinui tai gana įprasta trukmė, tačiau kai su vienu filmu praleidi tiek laiko, pats didžiausias įvertinimas – didžiajame ekrane pamatyti jį tokį, kokį įsivaizdavai, be didelių kompromisų. Na, o kai tai vyksta didžiausiame Lenkijos ir netgi svarbiausiame visos Azijos tarptautiniame festivalyje, įrodo, jog visus tuos metus ėjai teisingu keliu, nors buvo ir krizių, ir abejonių. Lietuvoje turime be galo daug jaunų talentingų kino žmonių. Tereikia juos suburti tinkamam filmui, tinkamu metu ir tinkamoje vietoje“, – „Šventojo“ tarptautinę sėkmę komentuoja filmo prodiuserė Marija Razgutė.

Dažniausiai savo filmuose apie bendraamžius ir šiandienos pasaulį pasakojanti jauna kūrėja ir šį kartą nenutolo nuo kasdieniškų klausimų. Naujausiame savo trumpametražiame filme „Iglu“ M. Kavtaradzė žiūrovą nukelia į vieną Vilniaus mikrorajoną, kuriame stovi tikras eskimų namelis.

M. Kavtaradzės vardas kino aplinkoje žinomas jau nuo moksleiviškų darbų „Skalvijos“ kino akademijoje. Pirmas laimėtas „Sidabrinės gervės kiaušinis“ jai drauge su Marija Stonyte buvo įteiktas už bendrą filmą „Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau“, o antrąjį kiaušinį režisierė gavo praėjusiais metais už filmą „Man dvim keli“. Studentiškas kūrėjos filmas „Pasakyk, kad neskaudės“ pateko į San Sebastiano kino festivalio studentų kūrybos programą. Tad jauna režisierė jau turi kuo didžiuotis.

Šiųmečiuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ režisierių M. Kavtaradzės ir Vytauto Katkaus bendras darbas „Iglu“ pretenduoja tapti Metų geriausiu trumpametražiu vaidybiniu kino filmu. „Man apdovanojimai yra svarbūs tiek, kiek gali pasitarnauti ateities projektų įgyvendinimui. Žinoma, gauti apdovanojimą visuomet yra smagu, tačiau svarbiausia – ateities projektai, kurie dar tik laukia“, - atsidūrusi tarp šių metų nominantų, kalbėjo M. Kavtaradzė.

Pasak, pačios režisierės, naujausias jos ir V. Katkaus filmas „Iglu“ žvelgia į vieno Vilniaus mikrorajono gyvenimą. Pagrindinė filmo herojė Greta, kelerius metus praleidusi užsienyje, grįžta į mamos namus Lietuvoje. Savo kambarį randa paverstą nuosava mamos kirpykla, todėl nusprendžia kieme pasistatyti iglu – eskimų namelį, kuris greitai ima kliūti kaimynams.

„Mums svarbiausia buvo pažvelgti į tai, kodėl žmones erzina ir kodėl jie kovoja prieš tai, kas jiems visai netrukdo. Kurdami filmą stengėmės parodyti mikrorajonuose gyvenančių žmonių požiūrį į nematytus dalykus, nesugebėjimą priimti kitokio gyvenimo būdo, net jeigu jis visiškai niekam netrukdo. Šis filmas kalba apie nemokėjimą pritapti grįžus į gimtinę, infantilumą ir savo vietos gyvenime paieškas“, – sakė trumpametražio filmo režisieriai.

Marija pasakoja, kad eskimų namelis buvo pastatytas viename iš Pilaitės mikrorajono kiemų, kur susilaukė didelės gyventojų nuostabos ir dėmesio. „Iglu stovėjo filmo operatoriaus ir režisieriaus Vytauto Katkaus gimtame rajone – Pilaitėje. Patį namelį mums pastatė mylima dailininkė Sigutė Šimkūnaitė su savo komanda. Tiesa, jis buvo statomas ne iš tikro ledo luitų, o iš putoplasto. Šis eskimų namelis susilaukė daug pilaitiškių dėmesio, žmonės ir po filmo kalbėjo, kad savo rajone jie pastebėjo keistą namelį. Jį visi dar ilgai aptarinėjo“, - šypsodamasi pasakojo režisierė.

Ne vieną prestižinį kino apdovanojimą pelniusi M. Kavtaradzė atskleidė įkvėpimo ieškanti ne tik kasdienėje aplinkoje bei knygose, bet ir naujienų portalų straipsniuose. „Įkvėpimo aš ieškau gyvenime, aplinkoje, aktualiose problemose, Delfi straipsniuose, bajeriuose, filmuose, dainose, knygose. Bet iš tikro niekada nesuprantu iš kur tiksliai ateina naujo filmo idėja, nes dažniausiai atrodo, kad ji visada jau buvo mano galvoje“, - šypsodamasi sakė režisierė.

Marija pripažino, kad filmų kūrimas – brangus malonumas, o jaunam kūrėjui gauti finansavimą yra be galo sunku, tačiau jauna režisierė tiki, kad šioje rinkoje ji įsitvirtins ilgam: „Kinas yra tikrai brangus menas. Kartais ir pripažintiems režisieriams gauti finansavimą savo filmams yra nelengva, todėl ką kalbėti apie jaunus. Tačiau aš manau, kad jeigu kuri filmus, tai anksčiau ar vėliau kino pasaulyje įsitvirtinsi.“

Jau devintą kartą šį pavasarį vyksiantys kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ gegužės 27-ąją 18.30 val. bus tiesiogiai transliuojami per LRT televiziją. Lietuvių kino akademijos (LiKA) organizuojamų apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ globėjas yra Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.