Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) kvietimu Lietuvoje svečias aptars ryšius tarp nusikalstamumo ir V. Putino administracijos.

Didžiąją Lietuvos kaimynę M. Galeotti tyrinėja jau tris dešimtmečius, nuo pat Sovietų Sąjungos griūties. Šiuo metu jis yra Prahos Tarptautinių santykių instituto nereziduojantis mokslo darbuotojas. Paskutiniai eksperto projektai yra skirti hibridiniam (politiniam) karui bei Rusijos „šnipokratijai“ (šalies valdymui per žvalgybą, angl. spookocracy). Naujausia mokslininko knyga  „Vory – Rusijos supermafija“ (Jeilio universiteto leidykla, 2018 m.) pasakoja apie tai, kaip sovietmečio laikų banditai V. Putino eroje ėmė dirbti petys į petį su Kremliumi.

„Kažkurią akimirką, ateinant XXI amžiui, valstybę kūrę vagys ir kriminalizuoti valstybininkai susitiko pusiaukelėje. Valdant V. Putinui, tikroji valiuta yra ne rublis, o politinė galia“, – knygoje rašo ekspertas. Tai yra pirmas leidinys anglų kalba, kuriame aptariami žmonės, iškilę iš gulagų (Sovietų Sąjungos priverstinio darbo stovyklų tinklo) ir tapę Rusijoje baimę keliančia nusikaltėlių kasta – vory v zakone (rus. įteisinti vagys).

Vory, arba Rusijos mafija, atsirado XX a. pradžioje, daugiausia gulaguose, kur jie išvystė savo unikalią bendruomenę – skiriamąsias tatuiruotes, „vagių įstatymus“, griežtą sistemą, kuri draudė bet kokį mokamą darbą ir bendradarbiavimą su teisėsauga ar valdžia. Remdamasis savo paties tyrimais, vykdytais Rusijoje per pastaruosius du dešimtmečius, M. Galeotti knygoje atskleidžia vory kelią iki valdžios – nuo pat pirmųjų žingsnių iki prisitaikymo prie šiuolaikinėje Rusijoje klestinčios oligarchijos.

Keimbridžo universitete studijas baigęs M. Galeotti dirba Prahos Tarptautinių santykių institute, šiemet jis pradės dirbti ir ES vykdomoje „Jean Monnet“ profesūros programoje Europos universitetiniame institute (Italija). Praeityje jis yra profesoriavęs Niujorko, Niuarko (JAV), Kilio (D. Britanija) universitetuose.

M. Galeotti vieša paskaita „Vory“: sąryšiai tarp nusikalstamumo ir V. Putino administracijos“ („The Vory“: the inter-linkage between criminality and the Putin administration“) vyks sausio 21 d., pirmadienį, 17 val., Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25). Paskaitą organizuoja VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras ir Prezidento V. Adamkaus biblioteka-muziejus.

Letalių ginklų – prieštankinių raketų, artilerijos sekimo radarų, bepiločių žvalgybos orlaivių ir komunikacijos bei radarų trukdymo aparatų – tiekimo Ukrainai klausimas užvaldė Vakarų vyriausybių, apžvalgininkų ir mokslininkų dėmesį. Tačiau klausti derėtų ne to, ar tai teisinga ir kaip geriausia patenkinti Kijevo poreikius, bet – kur tai veda.

Siūloma ginkluotė iš esmės skirta gynybai. Žinoma, net ir gynybiniai ginklai gali atlikti vaidmenį puolime. Vis dėlto jų tiekimo tikslas yra suteikti sudaužytoms Ukrainos pajėgoms galimybę atsilaikyti prieš tolesnes sukilėlių atakas, ypač prieš geriau ginkluotų ir disciplinuotų Rusijos karių pajėgas, „The Moscow Times“ rašo Niujorko universiteto profesorius Markas Galeotti.

Kol Maskva toliau neigia savo kariuomenės dalyvavimą (išskyrus paskyrusi „savanorius“), vaizdo įrašų ir kitų įrodymų, rodančių pažangius tankus ir kitokias sistemas, kurios negalėjo būti pagrobtos iš ukrainiečių, kiekis auga. Negana to, jas valdo žmonės, gerai išmanantys, ką daro, ir kurie yra parengti veikti kartu.

Sprendimas teikti ginklus drastiškai pakeistų Vakarų įsitraukimą Ukrainoje ir būtų stiprus pasitikėjimo Ukrainos prezidento Petro Porošenkos vyriausybe ženklas. Taip pat tai būtų atviras iššūkis Maskvai, kuri ne kartą pažymėjo, kad griežtai prieštarauja tokiems veiksmams.

Lengva suprasti, kodėl toks sprendimas patrauklus. Vakariečiai sunerimę dėl karo intensyvėjimo, Maskvos ryžto stumti Donbaso sukilėlius į puolimą arba bent jau jiems padėti. Vakarams taip pat trūksta kantrybė dėl to, kad ekonominės sankcijos dar neatnešė taikos.

Kur kas sunkiau pamatyti, ką „Ukrainos ginklavimo“ stovykla planuoja daryti vėliau. Tikėtina, jog ginklai padės Kijevui stabilizuoti padėtį priešakinėje linijoje, galbūt netgi ją pastumti atgal ir taip laimėti bent jau karinę konflikto dalį ir priversti Maskvą palikti sukilėlius likimo valiai.

Tačiau tokiu atveju reiktų daryti prielaidą, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sutiks (ar iš tiesų galės sau leisti) priimti vienareikšmišką pralaimėjimą. Pagundai į ugnį atsakyti ugnimi gali būti neįmanoma atsispirti.

Be to, jei sprendimas ir bus priimtas, nusiųsti ginkluotę į Ukrainą bei apmokyti Kijevo kareivius jais naudotis užtruks. Jei Maskva galvos, kad tie ginklai tikrai gali nulemti karo nugalėtoją, jos atsakymas gali būti smogti pirmai ir, siekiant karą laimėti greitai, smogti stipriai.

Beveik absoliuti Ukrainos oro erdvės kontrolė bet kada gali priklausyti Rusijai. Maskva tuo pasinaudotų pradėdama niokojančius smūgius oro uostams, keliams, geležinkelio bėgiams, kareivinėms ir kitai infrastruktūrai visoje šalyje.

Tikslas būtų ne šalies užvaldymas, bet jos kovinių pajėgumų degradavimas, kuris leistų plėstis sukilėlių valdomoms teritorijoms, stiprinti savo karinį bei ekonominį potencialą, į savo valdas įtraukiant Mariupolį ar net išsvajotą sausumos tiltą iki Krymo.

Vis dėlto tuo metu Maskva gali galvoti, kad nebeturi ko prarasti ir tik išloš sukurdama vieną ar dvi naujas pseudovalstybes Ukrainos rytuose, kurias galėtų užšaldyti ir laukti palankesnių laikų.

Ką Kijevas darys tokiu atveju? Panaudos savo naują įrangą, kad pradėtų puolimą prieš sustiprėjusį ir įsitvirtinusį priešą, karą, kuriame susidūrimas su Rusijos „taikos palaikymo pajėgomis“ gali tapti labai realus? Ir kaip Vašingtonas jausis, kai amerikiečių raketos ims žudyti atvirai veikiančius Rusijos karius?

Tai nereiškia, kad Kijevas neturėtų būti apginkluotas. Jei Vakarai nėra pasiruošę įgyvendinti dar stipresnių ekonominių sankcijų, tai gali būti vienintelis būdas greitai pakeisti Maskvos politiką.

Tačiau šio politikos pasikeitimo pobūdis yra neprognozuojamas. Vakarams reikia apgalvoti ne tik kitą žingsnį, bet ir žingsnius po jo, taip pat – nenumatytus atvejus, jei Kremlius nuspręstų eskaluoti konfliktą.

Šiandien Vakarai neturi aiškaus ir bendro tikslo. Ar norima išvaryti Rusiją iš Krymo? (Sėkmės.) Sustabdyti Donbaso destabilizaciją? (Įmanoma, bet vis dar nežinoma, kiek sukilėliai kontroliuojami iš Maskvos.) Palaužti ir pažeminti Kremlių? (Net jei nenori to pripažinti viešai, kai kam tai – galimybė labiau smogti Maskvai, nei padėti Kijevui.)

Maskva neabejotinai ruošiasi atsakui į sprendimą tiekti ginklus Ukrainai. Vakarams reikia apgalvoti, koks jis bus ir ką reiks daryti paskui. Šioje krizėje Vakarai jau ne kartą buvo užklupti nepasiruošę.