– Dažnai painiojama ir manoma, kad Frankenšteinas yra to paties pavadinimo romane vaizduojama pabaisa. Tačiau rašytoja Mary Shelley Frankenšteino vardu pavadino herojų daktarą Viktorą, o jo sukurtoji būtybė yra bevardis demonas. Kaip atsirado painiava tarp šių dviejų personažų?
– Manau, kad painiava tarp šių dviejų figūrų atsirado dėl paprastų priežasčių. Žmonės galvoja, kad viską žino apie Frankenšteiną, viską apie jį girdėjo. Tačiau nelabai daug žmonių iš tiesų skaitė šį rašytojos M. Shelley romaną, ne tik vaikams adaptuotą versiją.
Romane „Frankenšteinas“ atsiranda kūrėjo ir jo tvarinio samplaika. Tai gimsta iš abipusės įtakos, ryšių, priklausomybės ir poreikio. Vienam žūtbūt reikalingas kitas. Viktorui Frankenšteinui reikalinga būtybė, kurią jis nori sukurti. Tačiau, ją sukūręs, personažas išsigąsta. Sukurtai būtybei, tam demonui, reikalingas daktaras.
– Galvojant, kas yra tas sukurtas demonas, vienas iš variantų gali būti, kad tai žmogaus antrininkas, tamsioji jo pusė. Antrininko figūra romantikų literatūroje labai mėgta ir dažnai naudota.
– Taip, bet šiame romane matomas paradoksas. Frankenšteino tvarinys tampa šviesiąja puse, o daktaras – priešingai. Skaitę romaną tikrai galėjo pamatyti, kad bent pradžioje žmogiškumu, meile ir atsidavimu labiau pasižymi neįprasta būtybė. Demonas šių savybių turi daugiau nei daktaras Frankenšteinas.
– Koks buvo M. Shelley gyvenimas?
– M. Shelley buvo britų intelektualų ir garsių rašytojų Mary Wollstonecraft ir Williamo Godwino dukra. Jos motina buvo feministė, arši moterų teisių gynėja. Ji mirė nuo sepsio, praėjus kelioms dienoms po gimdymo. Motinos ilgesys M. Shelley atveju reiškėsi motinos figūros ir jos kapavietės garbinimu.
Įdomu tai, kad pirmieji M. Shelley ir jos vyro Percy Bysshe Shelley pasimatymai vyko būtent motinos kapavietėje, Londono senosios Šv. Pankracijaus bažnyčios kapinėse.
Įdomu tai, kad pirmieji M. Shelley ir jos vyro Percy Bysshe Shelley pasimatymai vyko būtent motinos kapavietėje, Londono senosios Šv. Pankracijaus bažnyčios kapinėse. Motinos ilgesys transformuotu pavidalu reiškėsi ir knygoje – Frankenšteino pastangose suteikti gyvybę negyvam kūnui. Žinoma, to ilgesio apraiškas galima matyti ir kitais pavidalais.
M. Shelley tėvas taip pat buvo ypatingas žmogus, anarchistinės pakraipos filosofas. Iš pradžių buvęs tikintis, vėliau tapo ateistu. Jis tikėjo, kad žmogus yra protinga būtybė, tad kėlė klausimą, kam reikalingos institucijos, valdžia ar įstatymai. Kadangi M. Shelley motina mirė anksti, tėvas rūpinosi dukters išsilavinimu, skatino ją skaityti. Tai matome ir romane „Frankenšteinas“, kuriame minima daug skirtingų kultūrinių vardų. Skaito ir daktaras Frankenšteinas, ir jo sukurtas demonas.
– Įdomu, kad M. Shelley parašė „Frankenšteiną“ būdama vos 19 metų. 1816 m. vasarą rašytoja leido viloje prie Ženevos ežero, kartu su vyru, taip pat lordu Byronu ir kompanija. Kadangi vasara buvo šalta ir lietinga, kompanija skaitė siaubo istorijas ir nusprendė surengti varžytuves – kiekvienas turėjo parašyti savo istoriją. Taip ir atsirado „Frankenšteinas“.
– Kelias iki „Frankenšteino“ nebuvo lengvas. M. Shelley nusprendė rungtyniauti su žinomais romantikais, kurių tekstai buvo skaitomi. Nors jai iš pradžių nesisekė, M. Shelley staiga išgirdo lordo Byrono ir savo vyro pokalbį apie gyvybės užgimimą. Jiedu svarstė, kaip atsiranda gyvybė, taip pat apie eksperimentus su elektros srove. Buvo žinoma, kad elektros srovė veikia negyvus raumenis.
Birželio 16 d. M. Shelley susapnavo košmarą, kuris ir realizuotas šiame tekste. Įdomu ir tai, kad ji planavo parašyti nedidelės apimties tekstą, bet vyras įkalbėjo ją išplėsti pasakojimą. Taigi rašytojos romanas įkūnytas kūrinyje „Frankenšteinas arba Šiuolaikinis Prometėjas“.
– Dvigubas pavadinimas intriguoja, nes Prometėjas ir Frankenšteinas atrodo kaip dvi priešingos figūros. Prometėjas, pavogęs iš dievų ugnį, atnešė ją žmonėms. Frankenšteinas žudo žmones ir yra nelaimingas.
– M. Shelley romano atveju galima matyti gilesnę mito įtaką ir tai, kaip jo romanas iškelia tris mito motyvus, susijusius su Prometėjo vaizdiniu. M. Shelley romano pavadinimas verčia prisiminti, kad Prometėjas visų pirma siejamas su žmogaus kūrimu. Kaip žinome iš daugybės tekstų (tai ir Ovidijaus „Metamorfozės“, ir Hesiodo kūriniai), Prometėjas užėmė vieną svarbiausių vaidmenų žmonijos kūrime.
Pasak Hesiodo, Prometėjas sukūrė žmogų, o Atėnė suteikė tam žmogui kvėpavimą. Tokius siužetus galima pamatyti ir Vakarų tapyboje, pavyzdžiui, Christiano Griepenkerlio paveiksle. Jis sukurtas XIX a. pabaigoje, vaizduojamas Prometėjas, žiūrintis į savo sukurtą žmogų, kuriam Atėnė bando suteikti kvėpavimą.
M. Shelley romane aktyvuojami ir kiti Prometėjo motyvai, tai ugnies suteikimas žmogui ir bausmė už poelgį. Kaip žinia, Prometėjas buvo pririštas prie olos grandinėmis ir milžiniškas erelis kasdien kapojo ir draskė Prometėjo kepenis. Per naktį kepenys atsistatydavo tam, kad kitą dieną istorija pasikartotų iš naujo.
– M. Shelley romanas tituluojamas vienu pirmųjų siaubo romanų. Sakote, kad pats romanas yra frankenšteiniškas – nevienalytis, keistas. Papasakokite apie žanrą.
– Kūrinys įdomus ir žanro, ir istorijos, ir idėjų šaltinio prasme. Žanras susijęs su motyvais, kylančiais iš literatūros, kuri dalinai cituojama pačiame „Frankenšteine“. Pagrindinė istorijos linija primena Johno Miltono „Prarastąjį rojų“. J. Miltono citata tampa ir „Frankenšteino“ epigrafu, be to, demonas romane kone tiesiogiai cituoja J. Miltono žodžius. Istorijos linija taip pat nurodo ir į Johanno Wolfgango von Goethe „Faustą“.
– Kokios romano idėjos padaro jį pasaulinės literatūros šedevru ir garantuoja ilgą gyvenimą?
– Manau, kad daugybė idėjų. Tiek įskaitomų šiame romane, tiek tų, kurios aktualios visais laikais. Pirmiausia tai mintis apie tai, kad kiekvienas padaras jaučia kito poreikį. Romane demonas skaito ypatingus tekstus ir pats aiškina, ką jis gavo iš tų tekstų. Komentuojama, kaip jis pradėjo bendrauti su žmonėmis, kad bendravo atvira širdimi. Sukurta būtybė laukė galbūt ne meilės, bet bent žvilgsnio, kad nebūtų atstumtas.
M. Shelley rašo, kad norėta sukurti gražią būtybę, bet rezultatas privertė išsigąsti ir pasitraukti. Demonas nenorėjo būti atstumtas, bet daktaras nuo jo nusisuko. Taip būtybė pradėjo keršyti ir žudyti.
Romanas „Frankenšteinas“ sukelia minčių apie mokslinių eksperimentų pavojus. Nesvarbu, kokie tai eksperimentai, mes niekada nežinome, kaip tai baigsis. Kyla minčių apie žmogaus ir jo aistrų pavojingumą. Taigi visi klausimai, kylantys skaitant „Frankenšteiną“, aktualūs ir svarstytini.
