Bėgte į išsvajotą ekskursiją
Pirmąjį vakarą, po ilgo skrydžio iš Barselonos, tespėjame pasižvalgyti po Paryžiaus Eliziejaus laukus primenančią Reformos gatvę (Paseo de la Reforma). Viešbutyje gautame lankstinuke ryškiai pažymėtas miesto simbolis – Nepriklausomybės angelas. Deja, šiuo metu auksu spindinčiu angelo, laikančio rankose Kristaus kančios vainiką, visu grožiu neišvysi – vyksta remonto darbai.
Kitą rytą jau lekiame "Uber" taksi į internetu užsisakytą ekskursiją po Kojoakano rajoną ir netyčia patenkame į barikadų šurmulį. Taksistas liepia lipti lauk – plakatai skelbia kažką panašaus į visuotinę gyventojų vakcinaciją. Kadangi nelabai kertame ispaniškai, galime tik spėlioti, ko visi tie šventiškai nusiteikę miestiečiai – pėsčiomis, dviračiais, neįgaliųjų rateliais skuba baltų palapinių link.
Vaizduojamojo meno rūmai (Palacio de Bellas Artes) – sutartinė ekskursijos vieta – per užtvarų ir vakcinacijos masto suparalyžiuotą miestą artėja labai pamažu. Vikriu judesiu palikę dolerį arbatpinigių (Meksikoje jie labai laukiami) šuoliuojame it parko voverės (jų čia apstu) rūmų link. Tik nuo mūsų greičio priklausys, ar šiandien išvysime garsiąją Fridą Kahlo. Spėjame!
Meksikietiškoji Venecija
Liepa – atostogų metas, tad vietinių meksikiečių, susirinkusių paplaukioti spalvingais indėnų laiveliais Chočimilko rajone ir paslampinėti po gimtąjį Fridos Kojoakano rajoną, išties nemažai.
Ekskursija vyksta ispanų ir anglų kalbomis. Gaila, kad kaukės slopina žodžius. Kita vertus, nėra čia ko nesuprasti, kad Xochimilko, išvertus iš nachuatlių kalbos, reiškia "žydinčių pievų arba gėlių vieta". Dabar ji įtraukta į UNESCO paveldo sąrašus ir vadinama meksikiečių Venecija. Rajoną vagoja drėkinamųjų kanalų sistema, likusi buvusio ežero vietoje. Gidė suskaičiuoja mus tarsi viščiukus rudenį ir tvarkingai sutupdo į kelis spalvingus laivelius. Akys raibsta nuo jų margumo. Netrukus pasijaučiame lyg apsiaustyje: iš abiejų pusių mūsų laivą atakuoja mažesni prekybininkų laiveliai, siūlantys naminį maistą, suvenyrus. (Aišku, už dvigubą nei ant kranto kainą.) Pietums ant vandens užsisakome nė patys nežinome ką, o netrukus jau šlamščiame tradicinius kukurūzų paplotėlius, dažydami juos į trintą juodųjų pupelių košę.
Liepa – atostogų metas, tad vietinių meksikiečių, susirinkusių paplaukioti spalvingais indėnų laiveliais Chočimilko rajone ir paslampinėti po gimtąjį Fridos Kojoakano rajoną, išties nemažai.
Nespėjame nė apsidairyti, kaip į mūsų laivelį su plačiu pirmagaliu ima ropštis mariačių ansamblis. Vyrukai iš stuomens ir iš liemens – visi tokie gražūs, kostiumuoti; dauguma – su bepradedančiais formuotis apvalainais pilvukais, kuriuos juosia platūs diržai su saulėje žvilgančiomis didžiulėmis sagtimis.
Mariačiai – gyva Meksikos legenda. Drauge su vietiniais turistais jie žaidžia pageidavimų koncertą. Telieka sulaukti topinės "Vėl gegužio žiedai", bet vietoj jos kažkodėl pasigirsta "Santa Liučija".
Plaukimas kadaise vietinių indėnų naudotomis valtimis primena pasistumdymą drumzliname vandenyje, į kurį gidė išsyk perspėja nekišti rankų. Vairininkas meistriškai laviruoja tarp daugybės kitų turistų valčių. Daugumoje jų prasilenkiant taip pat skamba mariačių muzika.
Mėlynasis saldainis
Po pasiplaukiojimo laukia vyšnaitė ant torto – Kojoakane, viename seniausių Meksikos rajonų, įsipatoginęs La Casa Azul – mėlynasis Fridos namas. Ką?! – net pašokame iš pasipiktinimo, nes visą šią ekskursiją užsisakėme tik dėl jos, ekscentriškosios menininkės Fridos Kahlo, po savo mirties tapusios visos Meksikos simboliu.
Prisiliesti: kas valandą į kultinės dailininkės namus žengia vis kiti žmonės, norintys pasigėrėti jos tehuanietiškų suknelių kolekcija, piešiniais, namų apyvokos daiktais, F.Kahlo tėvelio darytomis šeimos fotografijomis; dailininkų, tapiusių šią iškilią moterį, darbais. Ekspozicijoje – ir specialiai Fridai pagamintas molbertas.
Pasirodo, į mūsų užsakymą neįskaičiuoti įėjimo į Fridos namą-muziejų bilietai. Kadangi namas visai nedidutis, per pandemiją turistų srautai smarkiai ribojami, o bilietų, parduodamų tik internetu, nėra jau kelioms savaitėms į priekį.
Gerokai permokėję agentūrai gauname išsvajotąjį mėlynąjį saldainį, prie kurio jau būriuojasi turistų eilės. Lankytojai mažais būreliais įleidžiami kas valandą. Jaukus vidinis kiemelis su simpatiškais fontanėliais, egzotiška augmenija, Fridos vyro Diego Rivjeros akmeninių skulptūrų kolekcija – nedidutis. Ženklai skatina nežiopsoti ir pagalvoti apie kitus, likusius už durų. O skubėti, pagaliau atsidūrus šios menininkės šventovėje, nesinori.
Iš senovinių nuotraukų, darytų Fridos tėčio fotografo, įdėmiai žvelgia juodųjų antakių lanko savininkė. Vėliau daug meksikiečių (ir ne tik) moterų bandys kopijuoti, raityti, pinti iš savo plaukų įmatriausias šukuosenas, kadaise darytas Fridos, puoštas spalvotų kaspinų raukiniais. Mėgins atkartoti spalvingas ir ryškias Tehuanos indėnų siliaus sukneles, kuriomis Frida siekė šokiruoti snobiškai nuobodžias Niujorko damas, kai ten gyveno drauge su savo vyru.
Gyva menininkės dvasia
1929-ųjų iki pat 1944-ųjų Mėlynajame name nebuvo nė dienos, kad pas Fridą ir Diego nesisvečiuotų bent keletas garsios poros draugų. Hayden Herrera knygoje "Frida: Fridos Kahlo biografija" (jos audiovariantą išklausiau skrydžio metu) kalbama, kad ekscentriškoji menininkė labai mėgo svečius, galbūt taip mėgindama kompensuoti vienatvę, patirtą per ilgus ligos ir gulėjimo lovoje mėnesius.
Fridos dienoraščio puslapiai, saugomi muziejuje, kupini vaikiškų kringelių, o laiškai – mielų piešinėlių ir rausvų bučinių širdučių. Jos darbo kambaryje stovi medinis molbertas, užsakytas specialiai jai, kad galėtų tapyti net gulėdama lovoje.
Vis dėlto šios meksikiečių legendos (kaip ir kitų didžių vardų – tarkim, kubiečių liaupsinamo kovotojo už laisvę Che Guevaros) negalima vertinti vienpusiškai. Šalia vienos Fridos, kurią matome kaip išskirtinę asmenybę su nepaprasta ligos istorija, kai gimė ne kūdikis, bet geniali kūryba iš begalinio skausmo ir kančios, yra dar ir kita Frida, apie kurios moralės normas vertėtų patylėti.
Neabejotinai ją galima gerbti už nepaprastą dvasios stiprybę. 1953-iaisiais, kai Fridai Kahlo buvo amputuota dešinė pėda, dienoraštyje ji užrašė tokius žodžius: "Kam reikalinga pėda, kai turi sparnus skristi..."
Ar ne simboliška, kad muziejuje pirktas puodelis su Fridos atvaizdu, gabenant jį namo, įskyla lygiai per pusę, tarsi darsyk primindamas garsųjį Kahlo paveikslą „Dvi Fridos“.
Lygiai po valandos užleidžiame La Casa Azul erdves, kuriose dar sklando menininkės dvasia, kitiems smalsuoliams. Laimingi – galės žiopsoti į tvarkingai išrikiuotus dažų buteliukus, jos lėlių kolekciją, drugelius virš lovos; sveikintis su linksmai kabaliuojančiomis papjė mašė marionečių figūromis arba šifruoti siurrealistinę Fridos piešinių kalbą.
Ar ne simboliška, kad muziejuje pirktas puodelis su Fridos atvaizdu, gabenant jį namo, įskyla lygiai per pusę, tarsi darsyk primindamas garsųjį Kahlo paveikslą "Dvi Fridos".
Bundanti aikštė
Kitą dieną skubame į vieną didžiausių pasaulyje – Konstitucijos aikštę Zocalo rajone, istoriniame miesto centre. Lankyti garsiausius Meksiko objektus uberiniu būdu labai patogu – vos keletas eurų už netrumpą, automobilių spūsčių paįvairintą kelionę.
Dar ankstyvas rytas. Lašnoja. Slepiamės įspūdingoje Meksiko Metropolijos katedroje (Catedral Metrolopitana), kurią kadaise čia išsilaipinę ispanų konkistadorai pastatė iš sugriautų actekų miesto liekanų. Valstybės rūmuose (Palatio National) įsikūrusi Meksikos prezidento rezidencija. Gal išvysime vėliavos pakėlimo ceremoniją? Pamažu į aikštę ima rinktis žmonės. Blauzdas pasipuošę kriauklelių apykojėmis, galvas pasidabinę indėniškų plunksnų karūnomis uždarbiauja piktųjų dvasių varytojai. Kažkaip šiurpokai atrodo jų pusnuogiai pusrutuliai, tad sekame jų magiškus ritualus iš tolo.
Ant šalia esančio pastato stogo pastebime kavinukę. Pusryčiams renkamės iš meksikietiškų "specialities" skilties valgiaraštyje – padažuose skendinčią kiaušinienę su tradiciniais kukurūzų papločiais.
Ją čiaumodami aptariame tolesnį dienos planą – tai Mergelės Gvadalupės (Virgen de Guadalupe) bazilika, pasaulio piligrimų traukos centras.
Stebuklingas Gvadalupės paveikslas
Mergelės Gvadalupės garbei Meksike pastatyta ne viena katedra ir bažnyčia. Didžiausias traukos centras – XVI a. menantis Marijos paveikslas, esantis Šv.Mergelės Gvadalupės bazilikoje šiaurės Meksike.
Jos prieigose pamatę besibūriuojančius žmones truputį išsigąstame – negi ir vėl reikėjo išankstinės registracijos internetu? Bet plaukiame pasroviui paskui klegančias moteris, nešinas didžiulėmis gvadalupių statulomis, susuktomis į rudą vyniojamąjį popierių, ir žiūrime, kur jos mus nuves.
Sakralu: žydrastogę cirko palapinę primenantis pastatas tolumoje – garsioji Gvadalupės bazilika. Priekyje – originali varpinė. Aplinkui – daug šiam kompleksui priklausančių pastatų, Šv.Mergelės Gvadalupės, Meksikos katalikų globėjos, skulptūrų.
Pasak religinių pasakojimų, 1531 m., tarp gruodžio 9 ir 12 d., Meksiko miesto pakraštyje indėnui Chuanui Diegui net keturis kartus pasirodė graži moteris, kuri prisistatė esanti "Marija, vienintelio tikro Dievo motina". Ji įpareigojo Chuaną Diegą paprašyti vietos vyskupo, kad pasirodymo vietoje būtų pastatyta koplyčia. Kai vyskupas pareikalavo ženklo, indėnas atnešė savo apsiaustą su viduryje žiemos surinktomis žydinčiomis gėlėmis, o ant jo buvo atsiradęs Marijos paveikslas.
Dar vienas stebuklas buvo Chuano dėdės pagijimas kaip tik tuo metu, kai savo namuose jis išvydo Mergelę, vadinusią save Gvadalupės Marijos vardu. Iš pradžių jos pasirodymo vietoje buvo pastatyta koplyčia, o 1974 m. pašventinta nauja bazilika, kurios didžiuliame pastatų komplekse lankomės ir mes.
Patekę į vidų, stojame ant pamažu pro stebuklingąjį Gvadalupės paveikslą važiuojančio takelio. Užvertę galvas, paskendę kiekvienas savo maldose, prašome Gvadalupės apsaugos šalyje, kurios saugumas nevertinamas dešimčia balų. Patikime jai slapčiausius savo norus ir dėkojame, kad mes, žali turistai, buvome verti pažinti iki šiol mūsų neatrastą Meksiką.
Meksikietiškas koliažas
Prekeiviai: Meksikos pakelėse, važiuojant pro bet kurį nedidelį miestelį, – daugybė prekeivių vaisiais. Vieni moja nuo aptriušusių medinių prekystalių, o drąsesnieji puola tiesiog po ratais. Sulėtinus automobilio greitį (meksikiečių gyvenvietėse įrengta daugybė gana aukštų vadinamųjų gulinčių policininkų), jie apspinta ir ima siūlyti vietines gėrybes – į maišelius sudėtas mangų, ananasų, kokosų skilteles, mažų bananų kekes. Tik ir girdėti: "Amigo, please… Buy!"
Palaima: Laguna Bacalar – taip vadinamas septynių spalvų ežeras, telkšantis Bakalaro miestelio centre. Aplipęs jaukiomis pakrantės kavinaitėmis su ilgais tilteliais, pasibaigiančiais šiaudinėmis pastogėmis, nuo kurių kopetėlėmis gali nusileisti į skaidrų smaragdo spalvos vandenį. Netoliese ant polių įtaisytos sūpynės ir vandenyje mirkstantys hamakai – nuostabi atgaiva kepinant kaitriai Meksikos saulei.
Skanėstai: Četumalį, kaip ir visus Karibų pakrantės miestus, žymi spalvingas miesto pavadinimas didžiulėmis raidėmis, prie kurių noriai fotografuojasi turistai. Ne mažiau juos vilioja marquesitos. Tai ketaus keptuvėje kepti traškūs vafliai. Į jų suktinukus dedama lydyto sūrio, viskas apliejama saldžiais pagardais. Keistokas sūraus ir saldaus skonio derinys, bet labai gardu.
Derybos: gandų, kad Meksikos kelių policija mėgsta kyšius, tikroviškumu spėjome įsitikinti. Netoli Tulumo dardėjome per "gulinčius policininkus" vėžlio greičiu. Mus sustabdęs angliškai nekalbantis pareigūnas kažką aiškino, vis minėdamas frazę "25 km per valandą". Kai ėmė plasnoti panosėje baudų bloknotu, supratome, kad kalba bus rimtesnė… Iš pradžių pasiūlėme simbolišką sumą – 100 pesų (5 eurus), o tai, matyt, labai įsiutino mūsų pašnekovą, tad šis pareikalavo vairuotojo pažymėjimo ir garsiai ištarė verdiktą – 2 500 pesų (maždaug 100 eurų). Supratę, kad gražiuoju pažymėjimo neatiduos, surengėme brangaus dokumento atgavimo aukcioną ir sumą kėlėme tol, kol dėdė policininkas maloniai nusišypsojo: parduota. Už 1 000 pesų!
"Du viename": į Kobos miestelį važiavome žiūrėti piramidžių. Aplankėme didžiausią – Nohoch Mul (42 m), kurią sudaro 120 pakopų. Jei tikėtume internautais, dar neseniai jomis galėjai užsikeberioti į patį viršų, iš kur labai gražu stebėti saulėlydį. Pandemijos metais čia viskas saugiai užtverta. Pakeliui į Kobą radome ir visą sapnų gaudyklių kaimą. Jo gyventojai, juokavome, turbūt mokėsi jas rišti pas vieną vienintelį meistrą. Išties jo kromelyje gaudyklės pačios gražiausios. Blogus sapnus gaudančių voratinklių prisipirkome už beveik 1 000 pesų.
