Tačiau naujausi tyrimai verčia tuo suabejoti, portale bbc.com rašo mokslo naujienų apžvalgininkė Melissa Hogenboom.

Kone kiekvienoje Niujorko universiteto (JAV) Primatologijos fakulteto spintoje būtų galima rasti kokių nors kaulų. Taip M. Hogenboom pradeda pasakojimą apie susitikimą su antropologijos dėstytoju Jamesu Highamu, noriai sutikusiu pasidalyti žiniomis vienu svarbiu žmonijos evoliucijos aspektu – kodėl mūsų smegenys tokios didelės.

Alternatyva socialinei smegenų evoliucijos hipotezei

Pašnekovas iš pradžių parodo didžiulę lemūrų kaukolių kolekciją, paskui pereina prie mūsų žmogiškųjų giminaičių kaulų. Labiausiai jis domisi smegeninių – kaukolėse esančių ertmių, kuriose slypi galvos smegenys, – dydžiu. Ilgą laiką tyrinėjęs šią primatų – beždžionių, lemūrų ir žmonių – ypatybę, J. Highamas su kolegomis neseniai pateikė naują intriguojančią versiją, pagrindžiančią, kodėl mūsų smegenys tokios didelės.

Dažnai teigiama, kad vienų primatų smegenys yra didesnės už kitų todėl, kad skiriasi jų socialinė elgsena. Taigi reiktų suprasti, kad tiems primatams, kurie gyvena didesnėse ir sudėtingesnėse socialinėse grupėse, reikalingos didesnės smegenys – idant jie galėtų visavertiškai dalyvauti atitinkamų grupių socialiniuose procesuose. Ši teorija gyvuoja maždaug du dešimtmečius ir yra vadinama socialine smegenų evoliucijos hipoteze.

Atlikę išsamią primatų analizę, J. Highamas ir jo kolegė A. Decasien teigia įsitikinę, kad socialinė smegenų evoliucijos teorija atspindi tik dalį tiesos. Kaip nurodoma žurnale „Nature Ecology and Evolution“ paskelbtoje jų tyrimo medžiagoje, smegenų dydžiui daugiau įtakos turėjo primatų mityba.

Kad prieitų prie šios išvados, A. Decasien vadovaujama tyrėjų komanda išanalizavo 140 primatų rūšių duomenų rinkinį (tirti tokių gyvūnų kaip laibapirščiai ir kelių rūšių gibonai duomenys). Tyrėjai siekė išsiaiškinti ryšį tarp primatų smegenų dydžio ir kelių socialinių veiksnių, kaip antai grupės dydžio ir socialinės struktūros.

Kaip teigia tyrimo autoriai, tai buvo pirmas kartas, kai hipotezei patikrinti išanalizuotas tokio plataus masto duomenų rinkinys. Pavyzdžiui, iškėlus socialinę smegenų evoliucijos hipotezę, visiškai nebuvo nagrinėti orangutanai, kurie, nors ir gyvena atsiskyrėliškai, turi palyginti dideles galvos smegenis.

Taigi naujuoju tyrimu nustatyta, kad pagrindinis smegenų dydį nulėmęs veiksnys – ne socialinės grupės dydis, o mityba. Pasak J. Highamo, jau seniai buvo žinoma, kad vaisėdžių primatų smegenys yra didesnės už lapaėdžių. Gali būti, kad taip yra todėl, kad misti vaisiais paprasčiausiai naudingiau – jų didesnė maistinė vertė, be to, juos suvirškinti lengviau negu lapus. Tačiau maitintis vaisiais yra ir sudėtingiau. Pavyzdžiui, erdvės ir laiko požiūriu vaisiais apsirūpinti kur kas sunkiau, taigi vaisiais mintantiems individams tenka labiau pasistengti, aiškina tyrėjas.

Vis dėlto, pasak tyrimo autorių, nevalia teigti, kad smegenų dydžio evoliucijai socialinės grupės dydis neturėjo visiškai jokios įtakos. Kadangi vaisių susirasti sunkiau negu lapų, vaisėdžiams dažniau tenka nukeliauti didesnius atstumus, o ilgos kelionės savo ruožtu yra kur kas saugesnės, kai keliaujama didesnėmis grupėmis.

„Jei tam tikrą vaismedį jau nusižiūrėjusi kita gyvūnų grupė, veiksnys, nulemsiantis, kuri iš tų grupių susirinks vaisius, dažniausiai bus grupės dydis“, – aiškina J. Highamas. Kitaip tariant, kuo didesnė grupė, tuo lengviau kovoje dėl maisto nurungti mažesniąją grupę.

„Visi šie dalykai evoliucionuoja kartu, tačiau didžiausia socialinės smegenų evoliucijos hipotezės problema yra tai, kad ji aiškiai įvardija, jog būtent šio veiksnio įtaka yra svarbesnė negu bet kokio kito, – sako A. Decasien. – Jei jau skirstytume tik taip ir ne kitaip, tai mūsų tyrimas parodė, kad daugiau įtakos turėjo kitas veiksnys [mityba].“

Galbūt atsižvelgta ne į visus aspektus

A. Decasien ir J. Highamas teigia suprantantys, kad kritika neišvengiama.

Socialinės smegenų evoliucijos hipotezės autorius Robinas Dunbaras iš Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė), susipažinęs su naujojo tyrimo medžiaga, išvadas nedelsdamas užginčijo, rašo M. Hogenboom.

Visų pirma, pasak jo, svarbiausia šiuo požiūriu apskritai nėra smegenų dydis. Lemiamą reikšmę turi konkrečios smegenų dalies – neokortekso – dydis. Ši smegenų dalis atlieka svarbų vaidmenį pažinimo, erdvinio mąstymo ir kalbos procesuose.

„Svarbu suprasti, kad neokortekso dydis ir smegenų dydis yra du skirtingi dalykai, – sako R. Dunbaras. – Pirminės socialinės smegenų evoliucijos analizės atskleidė, kad socialinės grupės dydis ne itin koreliuoja (jei apskritai koreliuoja) su bendru smegenų dydžiu, tačiau gerai koreliuoja su neokortekso dydžiu. [...] Tai būtų sunku suderinti su jų tvirtinimu.“

Antra, R. Dunbaro teigimu, socialinės grupės dydis ir mityba neturėtų būti pagrindas dviem atskiroms smegenų evoliucijos teorijoms. Jo įsitikinimu, abu aiškinimai yra visiškai teisingi, ir šios smegenų ypatybės kažkuriame giluminiame lygmenyje tikrai yra glaudžiai susijusios. „Smegenys neišsivystys tokios didelės, kad galėtų susitvarkyti su viskuo socialinėje ar kitoje plotmėje, jei mityba nepakis taip, kad būtų įsisavinama daugiau maistinių medžiagų, padedančių smegenims augti“, – sako jis.

Vis dėlto R. Dunbaras išlieka įsitikinęs, kad socialinės grupės dydis, o ne mityba yra lemiamas veiksnys.

Kažin, ar atsirastų bent vienas žmogus, niekada nejutęs noro atkeršyti savo skriaudikams ar atitinkamoje situacijoje niekada nepavartojęs vieno kito grubesnio žodžio. Neabejojama, kad tai vienas iš būdų išsikrauti. Tačiau koks yra pirminis veiksnys, skatinantis mus griebtis keršto? Ieškodami atsakymo į šį klausimą, bent jau vieną dalyką tyrėjai tikrai išsiaiškino – kerštas turi kelis netikėtus teigiamus aspektus.

Kerštas – galingas emocinis dirgiklis, padedantis žmogui sutelkti dėmesį į tam tikrą veiksmą. „Tokia patirtis labai dažna žmonių gyvenime, – sako daugiau nei dešimtmetį kerštavimą ir atlaidumą tyrinėjęs Majamio universiteto (JAV) evoliucinės psichologijos specialistas Michaelas McCulloughas. – Kiekvienoje bendruomenėje žmonės supranta, ką reiškia supykti ir pajusti norą atkeršyti skriaudikui.“

Žinoma, kerštas skatina ir nusikalsti: tyrimais nustatyta, kad iki 20 proc. žmogžudysčių ir net 60 proc. šaunamojo ginklo panaudojimo mokyklose atvejų siejama su noru atkeršyti. Politikoje keršto siekis taip pat turi įtakos. Pavyzdžiui, kaip buvo pastebėta dienraštyje „The Washington Post“, Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose – tai darbo klasės baltaodžių kerštas už tai, kad sparčios ekonomikos globalizacijos akivaizdoje jie tapo niekam nebeįdomūs. Panašios nuotaikos tvyro ir daugelyje kitų sričių.

Kerštas ir agresija

Atlikta daugybė išsamių agresyvaus elgesio tyrimų, kuriais nustatyta, kad vieni labiausiai agresiją skatinančių veiksnių – alkoholio vartojimas, patirtos nuoskaudos ir polinkis į narcisizmą. Tačiau atsakyti į klausimą, kodėl kyla noras kerštauti, gerokai sunkiau, teigiama straipsnyje. Nėra paprasta tiriant smurtinį elgesį aiškiai įvardyti, kurie tokio elgesio elementai yra susiję būtent su noru atkeršyti.

Virdžinijos sandraugos universiteto (JAV) tyrėjas Davidas Chesteris kurį laiką nagrinėjo agresiją, tačiau netrukus suprato, kad smurto protrūkį paprastai nulemia kur kas sudėtingesnės aplinkybės, nei manyta. Tokiomis aplinkybėmis žmogų užplūstančias emocijas jis įvardija kaip tam tikrą psichologinę pereigą – tai mintys ir jausmai, žmogų apimantys tarp įvykusios provokacijos ir agresijos protrūkio.

„Man buvo smalsu, kaip žmogus patiria skriaudą ir kaip įvyksta perėjimas nuo skriaudos patyrimo iki agresyvaus atsako, – sako D. Chesteris, kurio įsitikinimu, atsakymas slypi troškime atsiteisti. – Taigi mėgindamas perprasti agresiją, ėmiausi tyrinėti kerštą.“

Tyrėjas užsibrėžė išsiaiškinti, kokie gi veiksniai lemia agresyvų elgesį. Kartu su kolega iš Kentukio universiteto (JAV) Nathanu DeWallu atlikęs tyrimą, jis nustatė, kad įskaudintas arba socialiai atstumtas žmogus, visų pirma, patiria emocinį skausmą. Su reagavimu į skausmą susijusios galvos smegenų dalies suaktyvėjimas pasireiškė būtent tiems dalyviams, kurie į atstūmimą atsakė agresyviai.

„Panašu, kad reikėtų kalbėti apie seniai žinomą polinkį į grėsmes ir skriaudas reaguoti agresyviai“, – teigia D. Chesteris.

Skausmas ir pasitenkinimas

Atlikdamas tolesnį tyrimą, D. Chesteris teigia buvęs nustebintas atradimu, kad emocinis skausmas yra susijęs su malonumu. Nustatyta, kad nors į atstūmimą žmogus pirmiausiai sureaguoja skausmingai, labai greitai, vos pagalvojęs apie galimybę pasitaikius progai atkeršyti, jis patiria tam tikrą pasitenkinimą – aktyvinama smegenų dalis, vadinamasis sutelktinis branduolys. D. Chesterio teigimu, provokuojami žmonės elgiasi agresyviai būtent dėl to, kad tai jiems teikia malonumo. Taigi kerštas iš tiesų gali būti saldus.

Siekdami išsiaiškinti dar daugiau detalių, D. Chesteris su N. DeWallu atliko seriją bandymų – jų medžiaga 2017 m. kovo mėnesį paskelbta žurnale „Journal of Personality and Social Psychology“.

Apibendrinus tyrimų rezultatus, paaiškėjo labai svarbus ir netikėtas dalykas. Pasirodo, tai, kad kerštas teikia malonumo, dar yra ne viskas. Padaryta išvada, kad žmogus siekia keršto jau tikėdamasis, jog kerštaudamas patirs malonumą.

„Kalbama apie gebėjimą reguliuoti emocijas“, – sako D. Chesteris. Gavę progą atkeršyti ir atlikę nuotaikos testą, atstumtieji buvo įvertinti taip pat kaip tie tyrimo dalyviai, kurie apskritai nepatyrė atstūmimo.

Vis dėlto, kaip nurodo BBC žurnalistė, šios išvados nederėtų skubėti priimti už gryną pinigą. Atlikti tyrimai nėra pakankamai išsamūs ir ilgalaikiai. Nesiaiškinta, ką žmogus jaučia po keršto akto praėjus kelioms dienoms ar savaitėms. Pasak D. Chesterio, preliminarūs (neskelbti) rezultatai rodo, kad kerštautojai patiria tik momentinį pasitenkinimą.

„Kaip kad dažnai pasitaiko, malonumas juntamas tik akimirką, – aiškina jis. – Taip užsisuka ciklas, kuris pamažu tampa priklausomybe [...]; paskui savijauta pasidaro blogesnė, nei prieš pradedant.“

Kerštas kaip atgrasomoji priemonė

Kodėl šis destruktyvaus elgesio modelis toks gajus, jei taip elgdamasis žmogus sukelia sau daugybę nereikalingų rūpesčių, kelia klausimą straipsnio autorė. Pasak M. McCullough, toks elgesys – ne klaida; kerštas turi labai svarbią prasmę. Visada atsiras teigiančių, kad kerštauti – blogai, kad kerštaudami rizikuojame susigadinti santykius, tačiau vien jau tai, kad gebame kerštauti, yra labai gerai. Specialisto teigimu, kerštas veikia kaip atgrasomoji priemonė ir padeda mums išgyventi. Jis siūlo pagalvoti apie kalėjimų ar nusikalstamų grupuočių kultūrą – prasidėjus su netinkamais asmenimis, kerštas, kaip padarinys, yra neišvengiamas.

„Jei garsėji kaip kerštautojas, žmonės nenorės su tavimi prasidėti ar tavimi pasinaudoti“, – svarsto D. Chesteris.

M. McCullough teigimu, vien mintis apie galimą kerštą gali atgrasyti nuo atitinkamų veiksmų.

„Pranašumas bus to pusėje, kuris į skriaudą kaip nors sureaguos, o ne to, kuris atsuks kitą skruostą ir leis skriaudikui elgtis kaip tinkamam, – sako jis. – Visai kaip alkis; žmogui tai pirminis poreikis, kurį būtina patenkinti. Tik atkeršijęs kerštautojas gali judėti pirmyn.“

Panašiai ir su alkio jausmu – tik valgydami galime jį numalšinti.

Taigi, jei pagrindinė keršto paskirtis – atgrasyti nuo galimų skriaudų, tuomet tai iš tiesų puikus dalykas, sako M. McCullough. Jis teigia nenorintis paskatinti žmonių kerštauti, tačiau tikina, kad būtų pravartu ne tik įvertinti teigiamus keršto aspektus, bet ir pagalvoti, kaip būtų galima padėti žmonėms pažaboti norą kerštauti.

Taigi, pasak straipsnio autorės M. Hogenboom, kai kitą kartą imsimės kurpti keršto planą, prisiminkime, kad malonumą patiriame būtent galvodami apie kerštą ir kad tas malonumas ilgai nesitęs. Verta įsidėmėti, kad šį jausmą, ko gero, patiriame ne veltui – baimindamiesi kerštingos mūsų reakcijos, nedori asmenys galbūt nedrįs mėginti mumis pasinaudoti.

Priešingai negu įvairių rūšių šimpanzių ir kitų primatų, didžioji dalis mūsų odos yra niekuo nepridengta. Taip mes evoliucionavome. Nors turėti kailį būtų visai patogu: jis pridengtų ir šitaip apsaugotų odą, o tam tikrose situacijose praverstų ir kaip maskuotė. Taigi kyla klausimas – jei jau kailis toks naudingas, kodėl mes jo atsikratėme?

Ch. Darwinas irgi domėjosi žmogaus plaukuotumu

Charles’as Darwinas buvo pirmasis, mėginęs įtikinti visuomenę, kad žmogus kilęs iš beždžioniškos išvaizdos protėvio. Jis taip pat siekė rasti atsakymą į klausimą, kodėl mes tokie neplaukuoti.

Savo veikale „Žmogaus kilmė“ (angl. The Descent of Man) Ch. Darwinas rašė, esą niekas negalėtų pamanyti, kad žmogaus odos plikumas galėtų būti jam kaip nors naudingas; todėl, pasak jo, negali būti, kad žmogaus kūnas nupliko paprasčiausiai vykstant gamtinės atrankos procesui.

Garsiojo gamtininko nuomone, daugumą savo plaukų mes praradome dėl savo seksualinių pasirinkimų: buvome linkę rinktis beplaukius partnerius, taigi pamažu plikumas tapo mūsų bruožu.

Kada žmogaus protėviai pradėjo plikti?

Prieš keletą milijonų metų Žemėje gyveno kelių rūšių žmoginės beždžionės – hominini. Viena iš jų – 3,2 mln. metų senumo Australopithecus afarensis rūšies fosilijų grupė, pavadinta bendru pavadinimu „Lucy“.

Hominini genties individai buvo panašūs į beždžiones. „Lucy“ atstovai savo išvaizda labai priminė šimpanzes, tačiau, skirtingai negu pastarosios, jie vaikščiojo ant užpakalinių galūnių ir turėjo kiek didesnes smegenis. Jų odos pavyzdžių neišliko, tačiau manoma, kad ji buvusi padengta kailiu.

Prieš du–tris milijonus metų mūsų protėviai ėmė kurtis mažiau medžiais apaugusiose vietovėse. Taigi vis daugiau laiko jie praleisdavo saulėkaitoje. Panašiu laiku jie pradėjo medžioti, taigi ir valgyti daugiau mėsos. Atvirose vietovėse medžiojamų gyvūnų galima aptikti kur kas daugiau, rašo M. Hogenboom.

Taigi, žmogaus nuplikimą galima aiškinti jo protėvių persikėlimu gyventi į atviresnes vietoves.

Kaip mūsų protėviai išvengė perkaitimo?

Pažymėtina ir tai, kad hominini genties atstovai jau galėjo nubėgti ilgus atstumus. Vadinasi, stambius medžiojamus gyvūnus jie galėdavo paprasčiausiai užvaikyti, kol tie išsekdavo. Tačiau toks užsiėmimas veikla kėlė didelį perkaitimo pavojų. Kad neperkaistų, medžiotojai turėjo daug prakaituoti, taigi tai buvo dar viena priežastis netekti kūno plaukų.

Būdami tokie plaukuoti kaip šimpanzės, hominini genties atstovai nebūtų pajėgę susidoroti su vidudienio saulės kaitra. Neturėdami galimybės medžioti ar pašarauti, jie būtų buvę priversti tūnoti pavėsyje, švaistydami valandų valandas brangaus laiko. Šimpanzės dar ir šiais laikais prioritetą teikia atokvėpiui pavėsinguose miškuose.

Ankstyvieji žmonės jau galėdavo daugiau laiko skirti fiziniam darbui, nes prakaituodami gebėjo „atsikratyti“ šilumos pertekliaus.

„Galimybė visą vidudienį skirti medžioklei, maisto ar net partnerių paieškoms, taip pat kovai su priešais jiems buvo didis pasiekimas, – teigia Oksfordo universiteto tyrėjas Tamas Davidas Barrettas. – Sugebant prakaituoti, tai daryti galima. Tačiau, kad galėtų prakaituoti, individas turi būti praktiškai beplaukis. Taigi, prakaituoti yra naudinga – atitinkamai naudinga ir neturėti kūno plaukų.“

Žurnalistė tęsia analizę ir nurodo, kad, gebėdami prakaituoti, beplaukiai mūsų protėviai ne tik galėjo daugiau laiko skirti medžioklei ir maisto paieškoms, bet ir pasirinkti maistingesnį, kokybiškesnį ir daugiau energijos suteikiantį maistą, o tai turėjo reikšmingos įtakos mūsų smegenų vystymuisi.

Šiandien žmogus yra labiausiai prakaituojantis primatas. Žmogus turi iki penkių mln. prakaito liaukų, vadinamų ekrininėmis liaukomis. JAV Pensilvanijos valstijos universiteto antropologės Ninos Jablonski teigimu, žmogaus prakaito liaukos per dieną išskiria iki 12 litrų medžiagos.

Plaukų netekimo ir tapsmo dvikoju ryšys

Vertikali žmogaus laikysena taip pat reikšmingai pasitarnavo žmogui persikėlus gyventi į atviresnes, labiau saulėtas vietoves.

Gebėjimas vaikščioti vertikalioje padėtyje, o vėliau ir bėgioti, padėjo žmogui ne tik medžioti, bet ir pasprukti nuo plėšrūnų. Taigi su plaukų netekimu gali būti susijusi ir ši žmogaus ypatybė.

„Kuo individas mažiau plaukuotas, tuo daugiau galimybių jis turi kaip dvikojis, o kuo daugiau laiko jis praleidžia ant dviejų kojų, tuo naudingesnis jam tampa plaukų netekimas, – samprotauja T. Davidas Barrettas. – Veikiausiai šios dvi ypatybės vystėsi lygiagrečiai.“

Homo erectus atsirado prieš maždaug 1,8 mln. metų. Jų stovėsena jau buvo vertikali, o smegenys – didesnės nei jų protėvių. Tai buvo pirmieji ankstyvieji žmonės, emigravę iš Afrikos žemyno, ir manoma, kad jie gali būti tiesioginiai mūsų protėviai.

Kodėl nesušalome netekę plaukų?

Remiantis viena plačiai aptarinėjama hipoteze, kurią pirmąkart iškėlė Harvardo universiteto bendradarbis Richardas Wranghamas, ruošti šiltą maistą hominini genties atstovai pradėjo prieš maždaug du milijonus metų. R. Wranghamas mėgino išsiaiškinti, kaip vystėsi šios genties atstovų smegenys, tačiau jo spėjimai taip pat paaiškintų ir tai, kaip mūsų protėviai, neturėdami kailio, ištverdavo šaltas naktis.

T. Davidas Barrettas nurodo, kad, jei hominini genties atstovai valgė šiltą maistą, tai veikiausiai naudojosi ugnimi. Gebėdami įžiebti ir išsaugoti ugnį, jie galėjo ne tik geriau maitintis, bet ir šiltai miegoti.

Vis dėlto, ši mintis pasitvirtintų tik tuo atveju, jei šilto maisto ruošyba išties yra tokia sena, kaip spėja R. Wranghamas. Nėra jokių archeologinių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti hipotezę, kad ugnis buvo naudojama jau prieš du milijonus metų. Remiantis 2016 m. kovo mėn. paskelbto tyrimo duomenimis, šilto maisto gaminimas paplito tik prieš 500 tūkst. metų.

Poreikiu prakaituoti pagrįsta hipotezė kol kas yra pagrindinis paaiškinimas, kodėl netekome kūno plaukų.