O sutrikus virškinimui, gali varginti ne tik pilvo pūtimas, žarnyno spazmai, vidurių užkietėjimas ar pan., bet ir svaigti galva, stigti energijos, padidėti cholesterolis, pasireikšti kiti nemalonūs simptomai.

Reikia pagerinti virškinimą

Fitoterapeutas, farmacininkas Virgilijus Skirkevičius pabrėžia, kad nevirškinimas sukelia daugelį ligų, nes nesuvirškintam maistui organizme rūgstant ir pūvant, atsiranda įvairių medžiagų, kurios kaupiasi ir sukelia uždegimus, pažeidžia kaulų, nervų, širdies sistemas.

Rūgimo ar puvimo procesai išprovokuoja problemas ne tik virškinamajame trakte, bet ir tokius, atrodytų su žarnynu nesusijusius, simptomus kaip, pavyzdžiui, galvos svaigimas, energijos stoka, nuovargis, irzlumas, sąnarių skausmai, padidėjęs cholesterolis, atminties sutrikimai ir daugelį kitų. Tad, norint išvengti įvairių varginančių negalavimų, pirmiausia, reikėtų pagerinti virškinimą.

„Svarbu valgyti lėtai ir ramiai, gerai sukramtyti maistą. Mityba turėtų būti subalansuota. Be to, didelę įtaką turi neigiamų emocijų (pykčio, pavydo, pagiežos) suvaldymas, nes, panašiai kaip ir nesuvirškintas maistas, jos nuodija žmogų ir apsunkina virškinamojo trakto darbą. Taip pat reikėtų stengtis vengti stresų“, – sako V.Skirkevičius.

Saugiausi – augalų deriniai

Subalansuota mityba, fizinis aktyvumas ir lėtesnis gyvenimo tempas – itin svarbu ligų profilaktikai, tačiau ne visada to pakanka. Papildoma efektyvi pagalba, pasak V. Skirkevičiaus, yra augalai.

Kaip veiksmingą žolinį augalą nuo pilvo pūtimo ir skausmų, nemigos, fitoterapeutas išskiria mėtas, žarnyno spazmus, nerimą, kraujo spaudimą mažina valerijonas, o uždegiminius procesus slopina karčiojo kiečio žolė. Tačiau specialistas pabrėžia, kad kelis kartus išgėrus vaistažolių arbatos jokio efekto nebus, o ilgai dideliais kiekiais vartojant vieną augalą gali pasireikšti šalutinis poveikis.

„Saugiausi ir veiksmingiausi yra tūkstančius metų vartojami, moksliniais tyrimais pagrįsti augalų deriniai. Kelių vaistažolių derinys ne tik geriau veikia, bet ir pasižymi stipresniu poveikiu, pagerina viena kitos pasisavinimą, kartu padeda nuo kelių negalavimų“, – pastebi farmacininkas, gaminantis vaistus.

Tokia sinergija, pasak V.Skirkevičiaus, išsiskiria valerijonų, karčiųjų kiečių, pipirmėčių ir šunvyšnių lapų derinys, kuris padeda, kai pučia pilvą, pykina, vargina žarnyno spazmai, esant sunkumui skrandyje. Šios vaistažolės gerindamos virškinimą, ramina ir nervų sistemą, padeda širdies, kepenų, tulžies, kitų organų veiklai.

Greitoji augalų pagalba

Vaistažolės, padedančios gerinti virškinimą, vaistinėse parduodamos įvairiomis formomis – galima rasti arbatų, maisto papildų, vandeninių tirpalų ir kitų. Tačiau norintiems sulaukti efektyvaus gydančio vaistažolių poveikio farmacininkas pataria rinktis etanolio pagrindu pagamintus preparatus – tinktūras. Dėl etanolio vaistinės medžiagos kur kas greičiau patenka į kraujotaką ir yra geriau įsisavinamos organizmo. Tokios tinktūros ypač naudingos, atsiradus ūmiems pilvo diegliams, nevirškinimo ar sunkumo skrandyje jausmui. Nors jų teigiamas poveikis ir saugumas yra pagrįstas moksliniais tyrimais, vis dėlto, kaip ir kiekvieną vaistinį preparatą, svarbu vartoti atsakingai.

Nors augaliniai preparatai stimuliuoja organų darbą, skatindami aktyvesnę jų veiklą, V.Skirkevičius primena, kad norint išvengti tiek virškinimo sistemos negalavimų, tiek kitų ligų būtina keisti mitybos įpročius, daugiau judėti, vengti įtampos ir stresų.

Iš tiesų, gamtoje slypi žymiai daugiau stebuklų ir jėgas grąžinančių medžiagų nei mūsų vaistų spintelėje, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Žinomiausios žolelės ir jų poveikis

Mėtų arbata – ne tik tiesiog skani arbata. Įrodyta šią žolelę turint tikrai ypatingų savybių. Visų pirma, mėtų arbata yra labai veiksminga, norint atsipalaiduoti po streso, nes šios žolelės lapuose esantis mentolis veikia kaip natūralus raumenų relaksantas. Išgėrus mėtų arbatos prieš miegą, miegosite tikrai geriau, sapnuosite ryškiau. Tas pats mėtų mentolis padeda atpalaiduoti sinusus, sušvelnina gerklės skausmus.

Čiobreliai priklauso mėtų šeimai ir daugelis jų turime prieskonių dėžutėse, tačiau ši vaistažolė yra daug daugiau nei paprastas prieskonis. Čiobrelis turi daugiau nei 400 porūšių. Senovės egiptiečiai jį naudojo balzamavimui, o graikai – smilkalams. Čiobrelių aliejus, išgaunamas iš jo lapelių, yra dažnai naudojamas kaip natūralus, kosulį mažinantis produktas. Taigi, beprasidedant kosuliui, pabandykite čiobrelių arbatos. Čiobrelis, kadangi jame yra vitaminų C ir A, veikia ir kaip imuninę sistemą stiprinanti vaistažolė. Čiobreliai turi ir dezinfekcinį poveikį.

Aviečių lapų arbata – turbūt žinomiausia ir mieliausia vaikystės arbata. Ir ne be reikalo mūsų mamos ir močiutės taip gydydavosi pačios ir gydė mus – aviečių lapuose ir uogose gausu vitaminų C, E, P, B1, B9, ląstelienos, pektinų, organinių rūgščių. Aviečių arbata mažina karščiavimą ir skausmą, turi antibakterinį poveikį.

Svarbūs palydovai – citrina, imbieras

Vaistininkė Inga Norkienė pataria, kad dar nesusirgus ir norint apsisaugoti nuo peršalimo, profilaktiškai reikėtų vartoti vaistažolių mišinių arbatų, kuriuose yra turinčių vitaminų sudėtinių dalių. Tokios yra arbatos su erškėtuogių vaisiais, aronijomis, šermukšniais, kinrožės žiedais. Vaistažolių mišiniai gali būti ir fabrikinės gamybos, nors taip pat juos galima pasiruošti ir patiems.

Kaip profilaktinė priemonė, I. Norkienės manymu, tinka ir šaltalankio uogos. Geriausia šias uogas valgyti šviežias arba gerti jų sultis, tačiau jei užpilame uogas karštu vandeniu ir gaminame arbatą, arbata gera, nors dalis vitaminų žūsta.

Kita vertinga, sauganti organizmą profilaktikos priemonė yra imbieras. I. Norkienės manymu imbieras taip pat, saugantis peršalimo, yra gerai, tik ne visi žmonės jį mėgsta ir ne visiems jis tinka, nes gali  dirginti skrandį, veikti kraujo krešumą. Tai nėra nekaltas augalas, kaip ir kiekvienas, jis turi daug medžiagų. Vaistininkė juokauja, kad vartodami augalus, mes išgeriame visą chemijos laboratoriją.

Veiksmingas  receptas su imbieru – imbieras, medus ir citrina lygiomis dalimis. Šį mišinį galima pasigaminus laikyti šaldytuve ir kasdien po šaukštelį suvalgyti. Negalavimų profilaktikai galima vartoti ir jau pagamintą bei vaistinėje įsigyjamą karštą gėrimą su imbieru. Tokių gėrimų sudėtyje būna ir vaistažolių, todėl jis labiau tinka tada, kai kažkas „kabinasi“ arba pirmosiomis ligos dienomis.

Jei vis dėlto peršalote

Vaistininkė pataria, jog peršalus organizmui reikalingas ypatingas SPA. Tai – skysčiai, poilsis ir atokvėpis. Taip pat ji atskleidžia ir vieno stebuklingo augalo paslaptį. Tai – šeivamedis. Naudojant jo žiedus arbatai, ji padeda atsikosėti, skatina prakaitavimą, mažina karščiavimą, turi priešvirusinį veikimą, o tai yra svarbu peršalus. Šeivamedžio žiedai tinka ir gerklės skalavimui. Vaistininkės manymu, jei šeivamedį pradėtume vartoti vos prasidėjus negalavimams, gali būti, jog sirgtume gerokai trumpiau. Jei vaistažolių mišinį perkame vaistinėje, šio augalo mišiniuose paprastai būna. Šeivamedžio žiedus reiktų skinti gegužės mėnesį, o rudenį sunoksta jo uogos. Vaistininkė pataria šeivamedžio uogas vartoti atsargiai, nes, suvalgius per daug, jos gali sukelti pykinimą ar vėmimą.

Peršalus veiksmingos yra ir aviečių lapų, liepų žiedų arbatos. Šios vaistažolės taip pat yra dedamos į mišinius, nors jų veikimas yra panašus. Aviečių lapai skatina prakaitavimą, liepų žiedai – taip pat. Liepų žiedų arbata yra veiksminga esant sausam kosuliui ligos pradžioje.

Jei kenčiame nuo slogos, tai rodo bendrą organizmo virusinę reakciją ir tuomet tinka visi minėti mišiniai. Esant slogai, skysčių vartoti yra būtina, nes taip greičiau pašalinsime iš organizmo toksinus.

Būtina žinoti, kad vieno augalo ar vieno mišinio arbatą galime gerti ne ilgiau nei dvi savaites. Praėjus tokiam laikui, reikia arba pakeisti vaistažoles, arba nutraukti vartojimą keičiant jį įprasta mėgstama arbata. Apie naudingiausias arbatos savybes ir jos vartojimo ritualus daugiau galima sužinoti „Arbatos dienose“, nuo spalio 12 d. vyksiančiose „Maxima“ parduotuvėse.

Geriausia nekaitintos

Nuo senų laikų manoma, kad uogienes reikia virti. Vis dėlto, norint pasigaminti sveikatai naudingos ir vitaminų pilnos uogienės, karščio reiktų vengti. Kai kuriuose Lietuvos rajonuose populiarios šviežios uogienės iš spanguolių ir bruknių. Į šitas uogas galima visiškai nedėti cukraus, nes jose daug benzoino rūgšties, kuri yra geras konservantas. Jas tiesiog reikia užpilti atšaldytu virintu vandeniu (santykis – 0,5 litro vienam kilogramui uogų). Į vandenį galima įberti šiek tiek cinamono, gvazdikėlių.

Geriausios uogienės – tai neapdorotos, trintos su cukrumi uogos, laikomos šaldytuve mažuose stiklainiuose. Naudinga ir ta uogienė, kurią pasigaminsite prieš pat vartojimą, sutrynę šaldiklyje laikytas uogas. Virtos uogienės –„negyvos“, jose mažai natūralių, uogose ar vaisiuose esančių vitaminų.

Priklauso nuo uogų

Norint pasigaminti naudingos sveikatai uogienės, reikia atidžiai pasirinkti uogas. Vertingiausios yra trintos aktinidijų, smulkintų erškėtuogių, juodųjų serbentų, mėlynių, spanguolių uogienės. Pastarosios uogos labai gerai išlieka maistingos, todėl net nereikia iš jų virti uogienės – tinkamiausios yra laikytos šaltoje vietoje, prieš pat valgį nuplautos ir mediniu šaukštu sutrintos uogos, į kurias pagal skonį įdedama medaus ar cukraus. Toks trintų uogų desertas skanus, vitaminingas ir vertingas. Šios natūralios, aukšta temperatūra nepaveiktos uogienės yra vertingesnės už virtas. Pavyzdžiui, pora arbatinių šaukštelių citrinvyčio uogų, sutrintų su cukrumi, ryte pakeičia arbatos ar kavos puodelį. Tos pačios uogienės visuomet pabosta, todėl įvairesnės yra maloniau valgomos.

Laikymo sąlygos

Tam, kad nesugestų, šviežia uogienė turi būti laikoma šaldytuve arba rūsyje. Rudens ir žiemos mėnesiais stiklainius galima laikyti balkone: didelis cukraus kiekis neleidžia uogienei užšalti.

Namuose virtą uogienę galima laikyti ne ilgiau kaip 10 mėnesių, net ir idealiausiomis sąlygomis. Nors pažiūrėjus į stiklainį ir nematyti, tačiau produkte vyksta įvairūs procesai: ilgai laikant uogienė susisluoksniuoja, kristalizuojasi cukrus, žūsta likęs nedidelis kiekis vitaminų, dingsta būdingas kvapas, keičiasi skonis.

Verta žinoti

Saldus konservavimas

Vaisiai dažnai tiesiog džiovinami. Tačiau dar vienas būdas juos išsaugoti ilgesnį laiką – aplieti medumi. Tiesa, vaisius ar uogas galima virti ir cukraus bei vandens tirpale, tačiau seniau cukrus buvo ganėtinai brangus, todėl tokį konservavimo būdą galėjo rinktis tik labai turtingos šeimos.

Receptai

Agrastų ir kivių uogienė

Reikės

1,5 kg agrastų,

500 g kivių,

1 kg cukraus,

1 v.š. citrinų sulčių,

pakelio miltelių „Gelfix Klasik 1:1“.

Kivius nulupti, supjaustyti kubeliais, apibarstyti cukrumi ir palikti 3 val. Agrastus nuvalyti, kietesnius perpjauti pusiau, sudėti į puodą su kiviais, užvirinti ir maišant kaitinti 20 min. Pusę masės sutrinti maišikliu arba pertrinti per sietelį, sumaišyti su milteliais „Gelfix“ ir vėl sudėti į puodą su likusia uogiene. Maišant pakaitinti, kol masė pradės virti, supilti citrinų sultis ir nukelti nuo ugnies. Karštą uogienę išpilstyti į stiklainius ir sandariai užsukti.

Mėtų „uogienė“

Reikės:

1 kg cukraus,

2 citrinų,

500 ml vandens,

250 g mėtų.

Mėtų lapelius ir kotelius nuplaukite, šiek tiek apdžiovinkite ir susmulkinkite. Suberkite į puodą su vandeniu ir su smulkiai supjaustytomis citrinomis (su žievele) virkite apie 10 minučių. Mišinį palikite parai.

Paskui masę nuspauskite, į perkoštą skystį įberkite cukraus ir dar pavirkite. Karštą uogienę supilstykite į stiklainius. Puikiai tinka ledams, įvairiems desertams ir gėrimams gardinti.

Slyvų džemas su šokoladu

Reikės:

1 kg slyvų be kauliukų,

800 g cukraus,

80 g medaus,

2 citrinų sulčių,

5 g vanilinio cukraus,

100 g juodojo šokolado.

Slyvas nuplaukite, perpjaukite per pusę ir išimkite kauliukus. Sukrėskite į prikaistuvį ir užpilkite cukrumi. Kaitinkite ant mažos ugnies, kol cukrus pradės tirpti, o slyvos išskirs skystį. Padidinkite ugnį iki vidutinės ir virkite apie 30 min., kol gausite vientisą masę. Retkarčiais pamaišykite ją ir stebėkite, kad nepridegtų. Sudėkite medų ir supilkite citrinų sultis. Gerai išmaišykite ir kaitinkite, kol masė taps tiršta, džemo konsistencijos.

Nuimkite prikaistuvį su džemu nuo ugnies. Suberkite vanilinį cukrų ir mažais gabalėliais laužytą juodąjį šokoladą. Maišykite, kol šis ištirps. Supilstykite paruoštą džemą į stiklainėlius. Atvėsinkite ir uždenkite dangteliais. Laikykite džemą šaldytuve.

Pasirodo, kad selekcininkai labai padirbėjo, ir jau galime užsiauginti šokoladinių, ananasinių, bananinių, žemuoginių, imbierinių ir daugybės kitų rūšių mėtų, LRT Radijui sako Lietuvos gėlių augintojų sąjungos tarybos pirmininkė Daiva Gasiūnienė. „Vokietijoje parodoje pamačiau mėtą rusvais lapeliais. Kadangi nei pauostyti, nei paliesti nebuvo galima, įsigijau, ir ji pas mane puikiausiai peržiemojo“, – pasakoja specialistė.

Jos teigimu, net ir tokias neįprastas mėtas auginti nesudėtinga, bet to jos auga ir vazonėliuose. Taigi tie, kurie ieško naujų skonių, turės kuo nustebinti ir svečius.

– Kaip susidomėjote netradicinėmis mėtomis?

– Pirmą kartą su šiomis mėtomis susidūriau Vokietijoje. Parodoje pamačiau mėtą rusvais lapeliais. Kadangi nei pauostyti, nei paliesti nebuvo galima, įsigijau, ir ji pas mane puikiausiai peržiemojo. Tada pradėjau ieškoti informacijos apie mėtas. Pasirodo, kad šioje srityje selekcininkai paskutiniu metu labai padirbėjo, atsirado labai daug įvairių formų, rūšių, kvapų mėtų. Tad po truputį pradėjau jas medžioti.

– O kokia yra ta, kurią parsivežėte iš Vokietijose?

– Ten buvo šokoladinė mėta. Ji turi mėtos ir šokolado prieskonį. Būtų panašu į šokoladinį saldainį su mėtų įdaru.

– Ar tokios netradicinės mėtos nepadarys žalos natūralioms, tradicinėms rūšims?

– Nemanau. Mūsų tradicinės mėtos atlaikė šimtmečius. O naujos mėtos papildys aromatų asortimentą.

– Kokias mėtas auginate dabar?

– Dabar turiu šokoladinę, apelsininę, obuolinę, ananasinę, imbierinę, vanilinę, greipfrutinę, garbanotąją, marokinę. O paskutinis mano pirkinys buvo budlėjinė mėta, kuri ir skani, ir graži. Ją galima auginti gėlyne kaip gėlę.

– Ką darote su mėtomis?

– Pirmiausia – arbatas šeimai, draugams, artimiesiems. Ragaujame žalių ir džiovintų lapelių arbatą, nes tada aromatas skiriasi.

– O labai nustemba tie, kurie pirmą kartą paragauja?

– Žinoma, nustemba. Imbierinės ir ananasinės mėtos yra aštresnės. O švelnesnio skonio – bananinė mėta.

– Ką patartumėte tiems, kurie susidomėjo šiomis mėtomis? Nuo ko reikia pradėti?

– Pirmiausia reikėtų įsigyti mėtos daigelį. O auga jie labai nereikliai – kaip ir paprastos mėtos. Plinta šakniastiebiais: atlaužkite ar atskirkite nedidelį mėtos šakniastiebio gabalėlį ir pasodinkite į dirvožemį. Mėtos mėgsta derlingą, humusingą dirvą. Gali pakelti dalinį pavėsį. Ir, tarkim, per metus tris keturis kartus nupjovus žolę tikrai pasiruošime šeimai ir artimiesiems arbatos.

– Ar galima tokių mėtų užsiauginti balkone, ant palangės?

– Žinoma, galima. Tik žiemą jas reikėtų arba truputėlį pridengti, arba įsodinti į dirvą. Galima sodinti į lovelius, į vazonėlius. Yra labai dekoratyvių mėtų rūšių, tarkim, kaip garbanotoji mėta. Jos aromatas truputėlį primena šaltmėtę, o lapai labai dekoratyvūs. Taigi ją galima derinti su gėlėmis. Taip pat galima naudoti ir margalapę mėtą baltais krašteliais.

Senovės romėnai tikėjo, kad mėtų aromatas skaidrina protą, todėl žymūs žmonės ant galvos nešiojo mėtų vainikus. O dabar, sako „Žolinčių akademijos“ prezidentė Danutė Kunčienė, mėtos yra ne tik puikus vaistas, bet ir pagardina įvairius patiekalus. „Mėtos pagerina desertų skonį, tinka su jogurtu, rūgpieniu. O ypač skanu mėtos su braškėmis“, – tikina ji. 

Žmonėms, nepažįstantiems vaistinių augalų, žolininkė pataria jų nerinkti, bet gerai žinomų žolių verta parsinešti: „Maistinės žolelės, kurias galima rinkti be baimės, yra garšvos, žliūgės, kiaulpienės. Jos labai tinka salotoms. [...] Dabar sužėlė balandos, kurios tinka net gaminant desertą. Labai skanu balandas užpilti burokėlių rūgštymu ar kopūstų sultimis.“

– Ką patartumėte tiems, kurie nėra žolių ir vaistažolių žinovai, bet nori jų prisirinkti?

– Jei žmonės alergiški, jaučia, kad kutena nosį, į pievas dabar geriau neiti arba eiti labai atsargiai. O kiti eiti gali drąsiai. Vis dėlto pievoje nereikėtų rinkti visko iš eilės, ypač jei žolelių nepažįsti. Vienos žolės yra maistinės ir jų tikrai galima suvalgyti daugiau. O su vaistinėmis reikia elgtis atsargiai. Norint jas rinkti, reikia turėti žinių. Tačiau knygos pavartyti neužtenka – reikėtų pasivaikščioti su botaniku, biologu ir tik paskui gautomis žiniomis naudotis.

Maistinės žolelės, kurias galima rinkti be baimės, yra garšvos, žliūgės, kiaulpienės. Jos labai tinka salotoms. Nepamirškime ir prieskoninių augalų – petražolių, česnakų. Dabar sužėlė balandos, kurios tinka net gaminant desertą. Labai skanu balandas užpilti burokėlių rūgštymu ar kopūstų sultimis. Tada turėsite rūgštesnę šaltą „lapienę“, kurią galima valgyti, pavyzdžiui, su bulvėmis. Toks valgis sveikas ir saugus.

– Su kuriomis vaistinėmis žolelėmis reikia būti atsargiems?

– Pati nuodingiausia yra ugniažolė, jos į maistą dėti negalima ir labai atsargiai vartoti net kaip vaistą. Žmonės mano, kad ugniažolė – labai gerai, nes valo, pavyzdžiui, kepenis. Bet, jei netinkamai valgome ir gyvename, kažkokia žolelė organizmo neišvalys. Nereikėtų juokauti ir su jonažole, gerti daug jonažolių arbatų. Nors jonažolė gydo 99 ligas, bet ji – vaistinis augalas, todėl būtina žinoti, ar mums jos reikia, ar ne.

– Suviliojote pasakiusi, kad iš balandų galima pasigaminti desertą. Tai saldus patiekalas?

– Gali būti saldus, gali būti rūgštus – visi skoniai mums reikalingi. Kartus skonis yra karalius, bet kartaus deserto daug nesinorėtų. Taigi saldus desertas bus, jei į jaunus susmulkintus balandų lapelius įbersite mirkytų razinų. Taip pat jas galima maišyti su vynuogėmis. O man skanu rūgščiai – su raugintais burokėliais ar jų rūgštymu.

– Kuo mums naudingos mėtos?

– Mėtų mes esame labai turtingi, vieni žino 11, kiti – 13 mėtų rūšių. Trupučiuką skiriasi ir jų skonis. Miškinės mėtos mūsų šalyje retos ir įrašytos net į raudonąją knygą. Bet Lietuvoje prie pelkių, balų labai daug vandeninių mėtų. Beje, šis pavadinimas kilęs nuo senovės graikų nimfos Mintės vardo. Mėta, kaip ir Mintė, pilna gerų savybių.

Šis augalas atpalaiduoja spazmus, skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, plečia kraujagysles, veikia raminamai. Liaudies medicinoje ji buvo vartojama nuo peršalimo ligų, karščiavimui ir net galvos skausmui slopinti. Dėl to mūsų senoliai per amžius naudodavo mėtas: pilvą suskaudo – mėta, sukarščiavo, kosulys – mėta. Visur mėta. Tačiau atsargiai reikia elgtis su eteriniais mėtų aliejais. Ypač tai svarbu žinoti nėščioms moterims, alergiškiems žmonėms.

Švieži ir džiovinti mėtų lapai gali būti naudojami kaip prieskoniai, jais galima gardinti net salotas ir mišraines. Iš šviežių arba džiovintų vandeninių mėtų verdama labai kvapni arbata. Beje, per Rasų šventę būdavo sutaisomas viralas iš aplink augančių žolynų, į kurį visada buvo beriamos mėtos.

Mėtos pagerina desertų skonį, tinka su jogurtu, rūgpieniu. O ypač skanu mėtos su braškėmis. Keptuvėje išlydykite trupučiuką sviesto ir sudėkite pusiau perpjautas braškes. Kai pamatysite, kad braškės išsileidžia, bėga sultys, pridėkite mėtų. Labai skanu. Jei nenorite ar neturite mėtų, vietoj jų tinka čiobreliai. Šis padažas labai tiks ryžių, žuvies patiekalams.

Net kai einate maudytis, į vonią galima prisiberti džiovintų vandeninių mėtų. Eterinis mėtų aliejus puikiai atbaido uodus. O anksčiau džiovintų mėtų buvo dedama į aruodus, nes jos atbaido peles ir žiurkes.