Kaip ir vystydamas kitas savo tarptautines kolaboracijas, šiuo metu jau įsibėgėjusio „Wrixling“ performanso metu, M.Portnoy iki šiol nepramintais takais veda ne tik savo kūrybinę komandą, tačiau ir kiekvieną, išdrįsusį sudalyvauti unikalioje akistatoje su vienu iš šešių „elgesio režisierių“. Pati „elgesio režisieriaus“ sąvoka jau yra gerai pažįstama bet kam, kiek artimiau susipažinusiam su M.Portnoy kūryba. Viskas dėl to, kad pats kūrėjas, jau nuo praėjusio dešimtmečio pradžios labiausiai išgarsėjęs būtent kaip performanso menininkas, dažnai šiuo terminu apibūdindavo pats save, tiek aptarinėdamas savo kūrybos kryptį, tiek kalbėdamas apie vienus ar kitus konkrečius savo įgyvendinamus projektus, kurie žadėdavo „užkurti“ psichologinius savęs kvestionavimo mechanizmus, pasitelkiant įmantrius žaidimus su kalba, pokalbiu ir pačiu bendravimu.

Šį kartą Virginijos Januškevičiūtės kuruojamame „Wrixling“ projekte, įgyvendinamame ŠMC, M.Portnoy kviečia į akistatą su vienu iš šešių elgesio režisierių. Juos įkūnija specialiai šiam performansui apmokyti niujorkiečiai aktoriai, o projekto rėmuose terapija vadinamai individualiai sesijai dalyviai iš anksto registruojasi tam, kad atėjus sutartam laikui pasinertų į internetinėje platformoje vyksiantį asmeninį pokalbį su savo pasirinktu elgesio režisieriumi. Būtent čia ir atsiveria durys nežinomybei, kadangi sesijos metu iš anksto numatyti scenarijai keičiasi ir keičia vienas kitą priklausomai nuo pokalbio eigos ir aibės nenumatytų faktorių. Nors dalyviai iš anksto įspėjami, kad jų laukianti akistata nėra terapijos sesija, terapinis šio intencionaliai neterapiško performanso poveikis – itin dažna jo pasekmė.

Projektui įsibėgėjus, pasikalbinome ir patį M. Portnoy, siekdami išsiaiškinti projekto užkulisius, įgyvendinimo kontekstą bei jo lūkesčius, susijusius su „Wrixling“ eiga.

– Kaip susipažinote su „Wrixling“ kuratore Virginija Januškevičiūte ir kaip vystėsi Jūsų bendradarbiavimas įgyvendinant šį projektą?

– Su Virga prieš maždaug devynerius metus mus supažindino bendri draugai. Dirbome kartu ŠMC 2012 m., kai buvau vienu iš 11-osios Baltijos trienalės kuratorių (tuomet paprašėme aktoriaus Dariaus Gumausko atlikti pagrindinį vaidmenį visuose trienalės performansuose ir visą festivalį pavadinome jo personažo vardu: tai buvo Mindaugo trienalė). Ji – nepaprastai unikali ir detalėms atidi mąstytoja, taip pat turi puikų humoro jausmą – dėl to pasiruošimas projektui buvo gana sklandus ir malonus. Jos idėjos kuriant „Wrixling“ ir ieškant galutinės projekto formos buvo labai naudingos.

– Lietuvoje esate žinomas ir dėl ryškių projektų, kuriuos kūrėte drauge su Lietuvos menininkais – pavyzdžiui, Ieva Misevičiūte. Ar buvusios ir esamos kolaboracijos su lietuvių menininkais, kuratoriais suteikia Jums naujų idėjų ir galimybių?

– Palaikau gan artimus ryšius su keliais lietuvių menininkais ir kuratoriais, tarp kurių – Raimundas Malašauskas, Liutauras Pšibilskis ir, be abejo, mano žmona I.Misevičiūtė – visi jie suteikia man labai daug įkvėpimo.

– Koks yra projekto „Wrixling“ kontekstas? Kaip Jums kilo jo idėja?

– Iš esmės savo kūryboje domiuosi kalbos, logikos, elgesio ir asmens savivokos ribų išplėtimu, siekiu sudaryti situacijas, kuriose žmonės gali pasinerti į abstraktesnį ir absurdiškesnį bendravimą ir buvimą kartu. Online terapijos ėmiausi kaip formato, kurį galiu patobulinti pritaikydamas jam mano pamėgtą prasmės kūrimo techniką – „kalbos chirurgiją“. Sesijos eigoje atlikėjai ar – kaip mes juos vadiname, elgesio režisieriai – pasiima dalyvį į nevaldomą kolektyvinį sapną, kuriame abu žaidėjai persikūnija į visą eilę skirtingų vaidmenų ir būsenų.

– Ką reiškia projekto pavadinimas?

– Wrixle – senovinis anglų žodis, nenaudojamas nuo pat penkiolikto amžiaus. Jis reiškia tiek „apsikeisti“, tiek „sumaišyti“, – ir tai puikiai apibendrina šį projektą.

– Kodėl šis performansas vyksta būtent internetinėje platformoje ir kodėl nurodėte, kad dalyvavimui jame netinka mobilieji įrenginiai?

– Norėjau, kad neišeidami iš namų projekte galėtų sudalyvauti žmonės iš bet kurio pasaulio kampelio. Net ir aktoriai šiam performansui naudoja įrangą ir scenografiją, sumontuotą jų pačių namuose. Tikimės vieną dieną integruoti ir mobiliąsias sesijas, tačiau nešiojami ir stacionarūs kompiuteriai tapo mūsų prioritetu dėl kelių priežasčių – tarp jų ir vaizdo dydis, ir galimybė išlaikyti laisvas dalyvių rankas ir kūnus.

– Ar šis performansas siekia keisti tuos, kurie nori jame dalyvauti?

– Nors „Wrixling“ nėra terapija, mes tikime, kad performansas gali būti gana terapinis, išlaisvinantis dalyvius.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte ruošdamasis performansui?

– Pagrindiniai iššūkiai buvo susiję su techniniais dalykais, tačiau nepaisant to, visas repeticijų procesas buvo tikras džiaugsmas, kadangi performanso komandą sudaro labai talentingi, linksmi ir kūrybingi aktoriai, komikai ir poetai

– Ką jau galite papasakoti apie vykstančius performansus?

– Sesijų turinys yra konfidencialus, tačiau sulaukiame teigiamų atsiliepimų, ir žmonės registruojasi iš įvairiausių šalių. Nekantrauju pamatyti, kaip projektas vystysis toliau.

Dalyvavimas „Wrixling“ performanse vyksta prisijungus prie internetinės platformos, pasiekiamos adresu wrixling.com. Norintieji dalyvauti šiame terapiniame užsiėmime, kviečiami pasirinkti jų pageidaujamą elgesio režisierių ir, rezervavus jo laiką, iš anksto suplanuoti savo dalyvavimą projekte.