Ne mažiau apie ambicijas liudija ir sprendimas pagrindiniam chirurgės Ritos Senkutės vaidmeniui pakviesti tituluotą aktorę Miglę Polikevičiūtę, kuri jau įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi už vaidmenį spektaklyje „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ ir „Sidabrine gerve“ kaip geriausia antro plano aktorė filme „Miegančių drugelių tvirtovė“. Be profesinių peripetijų, jos herojei teks atsidurti aistrų sūkuryje, kurį sukels dėl dėmesio kovojantys du vyrai: lovelaso vardą pelnęs įtakingo tėvo sūnus Martynas Vilkas ir paslaptingas, rūpestingas gydytojas Paulius Norkus. O kaip meno pasaulio žmogui sekasi ieškoti savo vietos televizijos spindesyje, su M.Polikevičiūte kalbėjo „TV diena“.

– Papasakokite, koks jums tekęs vaidmuo „Meilė gydo“?  

– Vaidinu gydytoją – chirurgę Ritą, didžiausią savo laiko dalį atiduodančią profesijai. Kas nėra taip paprasta, nes be viso to ji dar viena augina dukrytę. Rita yra vadovaujanti, stipri, uždara ir visgi jautri.

Esu mačiusi tokį chirurgą – jam operuojant tarsi viskas aplinkui nurimsta, net visa erdvė lyg virpa nuo jo ramaus rūpesčio pacientu. Tarsi jis būtų apgaubęs tą gulintį operuojamą žmogų kažkokiu motinišku šydu.

– Koks jūsų santykis su medicina gyvenime?

– Na, matyt, kaip ir visi, stengiuosi su ja nesusidurti. Bet žiūriu labai pagarbiai į mediko profesiją, man ji atrodo išskirtinė, reikalaujanti atsidavimo. Beje, smulkmena, bet labai nustebau atsitiktinai sužinojusi, kad gelbėjantys gyvybes Santariškių medikai turi susimokėti už mašinos pastatymo vietą. Be galo nepagarbus valstybės santykis į tuos, kurie dieną naktį gelbėja mus, grąžina gyvybes, kurie, manau, aukoja daug, kad tai darytų... Ir še tau – iš pradžių susimokėkite už stovėjimą! Tai kas būtų, jeigu jie pradėtų į iškvietimus važinėti viešuoju transportu, pvz., naktį...

– Ar turite fobijų – švirkštui, grąžtui, kraujui?

– Nepasakyčiau. Prieš filmavimą teko tokia laimė pastebėti operaciją. Labai nustebinau pati save – nepaisant to, kad pirmą kartą drebėjo kojos, man nekilo kažkokių neigiamų reakcijų. Netgi priešingai, buvo tiesiog labai... gražu! Mūsų kūnas man pasirodė kaip meno kūrinys. Kelias dienas dar vaikščiojau užsisvajojusi, kaip dabar baigsiu mediciną ir būsiu chirurgė. Be abejo, mane sužavėjo ne tik chirurgai, bet ir visi dalyvaujantys operacijoje: sesutės, anesteziologai. Juk tai kaip vienas organizmas – visi privalo būti įjungę, kad viskas vyktų sklandžiai.

– Ar teko gyvenime patirti seriale regimą vingį – dviejų vyrų kovą dėl jūsų dėmesio?

– Galbūt ankstyvoje jaunystėje. Man atrodo, aš tiesiog pabėgau, jaučiausi nekomfortiškai tame.

– Kokie vyrai jus žavi?

– Galėčiau vardyti ir vardyti visokiausias savybes, bet šiandien mane žavi pagarba. Aplinkiniams, jų darbui, moterims, vaikams ir sau patiems.

– O kokiems vyrams, jų bruožams esate nepakanti?

– Melui.

– Kai tik baigėte studijas pas Rimą Tuminą, sakėte turinti svajonę suvaidinti istoriniame seriale arba seriale, statomame pagal žymų romaną. Kaip pildosi šios svajonės?

– Išduosiu paslaptį – svajonės tikrai pildosi. Draminis serialas apie ligoninę buvo mano svajonė. Ir tai dabar vyksta. Tyliai tyliai, nejučia ji paėmė ir atėjo.

– Esate sakiusi, kad jums, kaip teatro žiūrovei, svarbiausia, kad jis įkvėptų, pakylėtų, pažadintų. O kokius reikalavimus keliate televizijai kaip žiūrovė?

– Iš tiesų televizoriaus nė neturiu, atsisakiau, nes nenorėjau, kad sūnus įprastų žiūrėti. Pati vaikystėje ir paauglystėje leisdavau begalę laiko prie jo, ir dabar pažiūrėjus atgal, matai, kad tai nebuvo kažkoks labai laimingas laikas. Kai persisotini kažkuo, pradedi nebejausti skonio. O apskritai, kalbant apie laidas ar serialus, labai traukia dėmesį originalumas, drąsa nepatikti žiūrovams.

– Jūsų herojė turi klausytis priekaištų, kad yra bloga motina, kuriai už dukrą labiau rūpi svetimi žmonės. O jums yra tekę būti taip „pamalonintai“? Kaip reaguojate į kitų žmonių intencijas mokyti mamas būti mamomis?

Kad ir kaip tai skambėtų keistai, manau, vaikai nėra sveikai integruoti į mūsų visuomenę. Tarsi trukdo jų išraiška, jų smalsumas, jų laisvė, nuo jų, neva, reikia pailsėti. Todėl, kad žiūrime į juos be pagarbos, be meilės.

– Ritai priekaištauja būtent jos pačios mama, kuri tą dukrą ir augina, ir prižiūri. Ją galima suprasti. Rita iš tikrųjų savo gyvenimą dėlioja pagal profesinius poreikius, jos dažnai nebūna ir taip toliau. Kiek teko bendrauti su chirurgais, tokia jau jų gyvenimo specifika. Tikriausiai labai svarbu, kai šeima supranta ir palaiko. O dėl pamokymų, na, giminaičius, močiutes, mamas tikrai galima suprasti, bet truputį man nesuprantama, kai pradeda mokyti nepažįstami žmonės. Ką jie sau galvoja, nežinau. Vieną kartą troleibuse inteligentiškos išvaizdos moteris nė neatsisukdama pareiškė, kad aš kalbėdama su savo vaiku trukdau skaityti jai žurnalą. O juk ji, ko gero, nebūtų nieko sakiusi, jeigu būtų kalbėję du suaugusieji. Kad ir kaip tai skambėtų keistai, manau, vaikai nėra sveikai integruoti į mūsų visuomenę. Tarsi trukdo jų išraiška, jų smalsumas, jų laisvė, nuo jų, neva, reikia pailsėti. Todėl, kad žiūrime į juos be pagarbos, be meilės. Tarsi pavadinimas „vaikas“ leidžia legaliai pamiršti, kad jis yra žmogus: besiformuojantis, kur kas atviresnis ir pažeidžiamesnis, nuo dabartinio augimo periodo priklausys begalės dalykų jo suaugusio gyvenime. Tad jeigu gerbiame kolegą, gerbkime ir augančią būtybę – jos gyvenimas yra ne mažiau svarbus. Kita vertus, tokios situacijos nutinka labai retai, kažko dar ir pamoko. Žymiai dažniau sutinkame draugiškus žmones, užleidžiančius vietą, pakalbinančius, besižavinčius, padovanojančius kažką vaikui.

– O kokia mama save matote jūs?

– Mylinčia ir augančia kartu su savo vaiku.

– Sėkmingai prisijaukinote visą trio: teatrą, kiną, televiziją. Kaip apibūdintumėte jausmą kiekvienam jų atskirai, jų vaidmenį savo gyvenime?

– Man labai pasisekė, kad turiu galimybes realizuoti save visose šiose srityse! Esu be galo laiminga dėl to, o specifika iš tiesų labai skiriasi. Ir tai jau profesiniai niuansai. Kinas – be galo intymu, gilu ir net šventa. Serialas taip pat arti kino, tačiau reikalauja tempo, greitos reakcijos, orientacijos, netgi vaidybinės specifikos. O teatro esmė man – vis dėlto žiūrovai, kažkokia apykaita su jais ir perteikimas visos istorijos čia ir dabar. Ir kaskart vis iš naujo.

– Žiūrovams nepaprastai įdomios aktorių technikos, kaip pravirkti arba natūraliai juoktis. Pravirkti atrodo lyg ir lengviau, o apie ką galvojate, kai reikia juoktis?

– Geriausia negalvoti tuo metu apie nieką! Tiesiog leisti emocijai ateiti ir išeiti. Bet būna visaip, kartais partneriai padeda. Labai gera, kai vaidinamoje situacijoje atsiranda tikra gyvybė, partnerių ryšys. Tuomet viskas įmanoma!

– Tai, kad teatro aktorius, pasukęs į kiną, televiziją, susiduria su neigiamu kolegų požiūriu – kone šventovę išdavęs – yra mitas, atgyvenęs „šleifas“ ar realybė?

– Ką jūs, kiekvienas teatro aktorius nori į kiną! Nebent su labai retomis išimtimis. Juk ir studijuodami vaidybą jauni aktoriai mokosi šalia kino režisierių, operatorių, filmuojasi studentiškuose filmuose. Galbūt kažkada buvo toks požiūris į serialus, bet ne dabar. Kai pasaulyje yra tiek kokybiškų, neįtikėtinai įdomių ir originalių serialų, savaime norisi lygiuotis būtent į tai. Kurti. Manau, toks ir mūsų serialo kūrybinės grupės nusiteikimas, kas labai žavi ir įkvepia, skatina pasitempti. Visi be galo atsidavę, visu šimtu procentų.

– Kokia yra sritis, kurią norėtumėte išbandyti, bet vis atidedate?

– Yra tokia! Noriu daug keliauti, patirti kitokią gamtą, kultūrą. Taip pat seniai svajoju apie banglentę!

– Kad meilė – kai muša, esame, matyt, visi girdėję. O kaip meilė gydo žmogų, jūsų akimis?

– Na, turbūt, jei esame patyrę tą „meilė – kai muša“, pirmiausia galime ieškoti tos gydančios meilės savyje. Pamilti save, atjausti, rūpintis savimi ir pamažu prikaupsime jos tiek, kad ims spinduliuoti, jau glostyti ir gydys šalia esantį. O jei klausiate apie serialo pavadinimą, tai man jis labiau kalba apie gydytojus iš pašaukimo. Chirurgė, kuri išties operuoja su meile, be galo mėgsta savo profesiją. Esu mačiusi tokį chirurgą – jam operuojant tarsi viskas aplinkui nurimsta, net visa erdvė lyg virpa nuo jo ramaus rūpesčio pacientu. Tarsi jis būtų apgaubęs tą gulintį operuojamą žmogų kažkokiu motinišku šydu, ir tai atrodė taip saugiai. Tada tikrai galima pasakyti: taip, šitoje operacinėje tikrai gydo meilė.

„Meilė gydo“ – nuo rugsėjo 4 d. pirmadieniais-trečiadieniais 20 val. per LNK.

Pagrindinį moters vaidmenį seriale atliks tituluota aktorė Miglė Polikevičiūtė, jau įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“ už vaidmenį spektaklyje „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ ir „Sidabrine gerve“ – kaip geriausia antro plano aktorė filme „Miegančių drugelių tvirtovė“.

Aktorė neslepia, kad pagrindinis vaidmuo seriale jai yra labai džiugi karjeros naujiena.

Dramoje „Meilė gydo“ M. Polikevičiūtė vaidins kolegų ypač vertinamą chirurgę Ritą Senkutę. Nors kasdien ir kovoja dėl kitų žmonių gyvybių, jauna gydytoja viena rūpinasi ir dešimtmete dukra. Vyro palikta moteris pagalbos prašo iš savo mamos, tačiau mainais turi nuolat klausyti šios priekaištų dėl to, kad yra bloga motina, kuriai už dukrą labiau rūpi svetimi žmonės.

„Rita yra labai dramatiškas vaidmuo, be to, absoliučiai kitoks amplua, nei kada nors esu vaidinusi. Rita yra vadovaujanti, brandi moteris, chirurgė iš pašaukimo, tačiau kartu labai jautri ir pažeidžiama moteris. Savo vidiniu piešiniu man ji išties suprantama ir artima, bet išoriškai man tai tikras iššūkis. Juk kurdama šį personažą turiu mokėti net vadovauti operacinėje“, – savo heroję apibūdina M. Polikevičiūtė.

Nemažai sumaišties į asmeninį gyvenimą įneša ir dviejų pagrindinių ligoninės chirurgų kova dėl Ritos dėmesio. Abu jie skiriasi kaip diena ir naktis, ir, nors Rita stengiasi atsiriboti nuo asmeniškumų, moteriškas troškimas turėti šalia stiprų ir patikimą vyrą jai yra nesvetimas.

Dėl M. Polikevičiūtės kuriamos herojės dėmesio kovoja lovelaso vardą pelnęs įtakingo tėvo sūnus Martynas Vilkas ir paslaptingas naujasis gydytojas Paulius Norkus, kurio rūpestingumas ir vyriškumas sužavi ne vieną ligoninėje dirbančią moterį. Pati aktorė neslepia, kad tokie vyrų tipažai žavi savaip, ir gali skirtingai pakerėti moterį.

„Martynas yra jaunas, pilnas jėgų, net, sakyčiau, gajaus libido, o tai negali neveikti moters, – šypteli aktorė. – O Paulius yra visiška priešingybė. Jis – stiprus, patrauklus, vyriškas ir lyderiaujantis chirurgas, tačiau su juo Ritos santykiai labai greitai susikomplikuoja.“

„Meilė gydo“ – naujajame LNK sezone jau nuo rugsėjo 4-osios, pirmadieniais–trečiadieniais 20 val.

Būtent ją savo, kaip teatro režisierės debiutą Lietuvoje, pasirinko spektaklio režisierė Neli Walker.

– Šis spektaklis – pirmasis jūsų, kaip režisierės, darbas Lietuvoje. Kodėl jūsų debiutas – būtent Jimo Thompsono romanas?

– Man labai patinka šita amerikiečių literatūra, visas nuaras. Arodo, jog Lietuvoje nelabai kas pagal ją stato spektaklius. Nėra ji populiari ar žinoma. Dėl to norėjosi kokios nors naujos medžiagos. Bet, aišku, ir kad būtų nuaro, amerikietiško kriminalo žanro, turėtų labai keisto juodumo ir liūdesio. Ir net keistos romantikos, kur vyrauja idėja, kad aš labai myliu, bet žudau. Man atrodo, šis pojūtis dabar labai aktualus. Ne tiesiogiai pasaulio pabaiga, bet juk viskas juda link „ten“. Į juodumą, kur mes jau neturime antro šanso. Man atrodo, visa ta tamsioji, depresinė amerikiečių literatūra, sukurta po karo, po 1940-ųjų metų, perteikia ir dabartinius laikus.

– Taigi, šiuolaikinei visuomenei ir jums pačiai tema aktuali. Kuo?

– Dėl to, kad mes visi susitaikome su aplinka. Žinome, kad yra blogai, bet kol mūsų asmeniškai nepaliečia, su tuo taikstomės. Kuomet paliečia, pradedame kovoti ir kažką daryti, bet iš esmės nekreipiame į tai dėmesio. O šiam personažui svarbu. Man – taip pat. Aš negaliu ramiai gyventi. Aš nenoriu meluoti, o tai, kas vyksta, yra didžiulis apsimelavimas. Tas mane erzina ir tai erzina personažą. Erzina, kad mes visi apsimetinėjame tuo, kuo nesame. Aš tai labai pastebiu, ypač sugrįžusi iš užsienio. Suprantu, kad stengiamės būti geresni, bet pirmiausia turime suprasti, kad mes ir mūsų valstybė esame kilę iš agrarinės kultūros. Nesame Amerika. Nesame ir Rusija. Turime suvokti, kas tokie esame. Bus gerai tik tada, kai tiksliai įsivardinsime, ir kai mums nebus dėl to gėda. Dabar yra ta tendencija, jog mums gėda, nenorime būti savimi, nesugebame įsivardinti, kas esame iš tikrųjų. Būtent tas „žudikas manyje“ ir yra tai, ko neprisipažįstame savyje. Galiausiai, galime nugyventi to taip ir neišdrįsę prisipažinti, bandydami susitaikyti, apsimesti. Manau, ir personažas, ir aš stengiamės prisipažinti, kas esame iš tikrųjų.

Šešerius metus nebuvau Lietuvoje, studijavau Londone, vėliau – ir Maskvoje. Grįžus čia buvo labai sunki adaptacija, asimiliacija su visa aplinka. Atrodo, kad visiems viskas yra gerai. Šiurkščiau kalbant, padaromas koks blogas darbas, tarkime kine. Kūrėjai žino, kad darbas yra blogas, bet pasiteisina, jog kaip Lietuvai, tai yra gerai. O aš noriu, kad taip nebūtų, – tada geriau išvis nieko nedaryti, nei daryti taip, jog po to pačiam būtų gėda.

– Tai yra pirma romano sąsaja su teatru. Iki šiol pasaulyje nebuvo jokio teatro pastatymo, tik ekranizacijos. Ar jums tai buvo tam tikras iššūkis?

– Ne tik tai yra iššūkis. Mano spektaklis yra didžiulis iššūkis. Ne veltui J. Thompsonas nebuvo pripažintas, kol kūrė, o tik po savo mirties. Jis vadinamas amerikiečių Dostojevskiu. Jo kūryba daugiasluoksnė. Perskaitęs, aišku, pirmiausia matai brutalumą bei žudymą. Bet paskui pradedi gilintis ir pamatai, kad ten tiek visko daug: santykiai su tėvu, su aplinka, meilės tema, dar mirties tema. Liga. Psichologinė liga, kurią pats personažas net ir suvokia, mato save kaip ligonį. Kai pradedi į juos gilintis, pasidaro be galo painu. Žinoma, būtų paprasčiau, jei būtų daugiau personažų, per kuriuos galėčiau kažką atiduoti vienam ar kitam ir viską išdalinti. O šiame spektaklyje yra vienas aktorius, ir tai sudėtinga. Nėra partnerio, o reikia, kad sceninis veiksmas vis tiek vyktų. Tai ne tik teksto pasakymas. Aišku, tekstas jau savaime yra labai gražus, be to, dar ir puikiai išverstas Sauliaus Drungos, kuris yra pagavęs kiekvieną žodeliuką, išraišką, sakinio struktūrą taip, kaip tai yra padaręs J. Thompsonas. Tačiau visa tai paversti veiksmu, nenukrypstant nuo pagrindinės minties, jau tampa didžiuliu iššūkiu. Galima vadinti maištu. Tikrai buvo sudėtinga. Sudėtinga atrasti tą formą, kuri perteiktų viską, ką norima pasakyti žiūrovui. Tikslas buvo, jog neliktų savaime suprantamų dalykų. Viskas turi būti tiesiog aišku.

– Ar iššūkis buvo ir moteriškumo idėja šiame kontekste?

– Aš esu moteris ir personažas yra moteris. Man labai įdomu, kaip reaguos į visa tai publika. Juk romane pagrindinis veikėjas yra vyras. O spektaklyje – moteris. Ir tai daroma sąmoningai. Bent jau aš taip tikiu ir matau, kas vyksta aplink. Panašu, jog dabar pasaulis yra vadovaujamas moterų. Po truputį keičiasi svarstyklės. Vyras nebetampa tuo herojumi. Jėgą, valdžią, stiprybę, ryžtą dabar dažnai įkūnija moteris. Taigi labai įdomu, ar vyriškoji publika galės susitaikyti, jog pagaliau herojus yra moteris. Tarkime, Supermeną mes atiduodame moteriai. Tai yra iššūkis. Tiek man, tiek žiūrovui – visiems.

– Ar tenka susidurti su požiūriu, gal net skeptišku, kad jūs – režisierė moteris?

– Tenka susidurti su stereotipu. Jei jau moteris, tai bus „za duševnaja“, kaip aš vadinu. Verks, bus emocionalu ir ištempta, nebus nieko konkretaus. Ypač Maskvoje mėgsta užduoti šitą klausimą, kadangi ten išvis retenybė, jei moteris režisierė. Būna ypač feministinis kūrinys arba atvirkščiai – nei apie ką, nei kodėl. Visa tai greičiau stereotipai. Bet aš neskirstau, moteris ar vyras. Man atrodo, jog sunkiausia ir svarbiausia– norėti kažką pasakyti. O juk tiek moteris, tiek vyras turi ką.

– Bet romane pagrindinis veikėjas yra vyras. Kūrėjas taip pat vyras. Ar yra įpareigojimas kurti brutaliau, į viską žiūrėti vyro akimis?

– Manau, jog mes, moterys, irgi turime jėgos ir žiaurumo. Galime sumušti, spirti ir sulaužyti. Bet spektaklyje nėra tikslo rėkti kaip vyrui ar vaidinti vyrą. Tą patį tekstą reikia filtruoti per save, per moterį. Gal dėl to ir pasiimta moteris, nes aš geriau suprantu ją ir valdau. O personažas – žudikas, bet jis mėgaujasi. Tas brutalumas yra iš pasimėgavimo, iš išsivalymo. Jis yra ne brutalesnis, bet labiau netikėtas. Esame pratę, kad moteris – tai motina, kurianti, o šiuo atveju ji griauna. Taigi, toks yra skirtumas. Nors emociškai tai dar brutaliau, nei lakstyti su kirviu rankoje.

– Herojė yra kovotoja. Ar jūs taip pat tokia?

– Tikiuosi, kad taip. Kovojama su neteisybe, kuri yra aplink. Personažas atkuria tvarką, stengiasi viską sudėti į lentynas. Baudžiama už tai, kad elgiamasi netvarkingai, ne taip, kaip priklauso. Taip, yra žudymas, smurtas. Supranti, kad žmogžudystė – neatleistinas, neišteisinamas dalykas, bet moralė yra tiek šventa ir skaidri, ji apvalo ir tu lyg atleidi žmogžudystes. Ateina suvokimas, jog viskas yra kerštas už tai, kad visuomenė išdavė tėvą, šeimą, kuri buvo nukentėjusi visai nekaltai dėl aplinkinių nuomonės. O kai moralė yra skaisti ir švari, tai keistas dalykas išeina.

– Monospektaklis. Iškart žinojote, kad bus mono?

– Tai greičiau buvo dar vienas iššūkis. Perskaičius knygą supratau, kad neblogas gali būti monospektaklis.

– Kodėl toks pasirinkimas?

– Greičiausiai todėl, kad išsigrynintų pati istorija, būtent to žmogaus istorija. Ir man pačiai buvo įdomu, ar įmanoma padaryti mono. Tai toks žanras, lyg anksčiau bandytas, bet konkrečiai nieko neįvyko. Be to, Lietuvoje manęs niekas nežino, taigi sudėtingiau rasti, kas norėtų dirbti kartu. Nesinorėjo didelės komandos vesti į eksperimentą. Pirmiausia norėjau išbandyti, pasižiūrėti, ar tai veikia.

– Papasakokite plačiau apie komandą.

– Pirmiausia, Miglė Polikevičiūtė ir Emilija Latėnaitė-Bieliauskienė. Su Migle dirbome kartu, mokėmės. Kai reikėdavo LMTA partneriauti, daryti etiudus, su Migle būdavome lyg „sisters in crime“. O Emilija išsiskiria įvaizdžiu. Teatre atliekančios svarbų vaidmenį jos nesu mačiusi, daugiau televizijoje, kine, taigi šioks toks išbandymas. Su Sauliumi Drunga jau esame dirbę anksčiau. Kūrėme Maskvoje spektaklį, kartu dirbome nuo „Anarchija Žirmūnuose“ laikų. Manau, nėra geresnio scenaristo ar dramaturgo Lietuvoje. Tai žmogus, galintis iš visko padaryti maksimaliai gyva ir suprantantis, ką daro. Su begaline precizika ir meile. Aš iš jo daug ko pasimokau: jis ir mokytojas, ir kūrybos partneris, ir kūrybinė atrama. Mano svajonė – perimti tai, kaip jis moka dirbti, kaip moka susitvarkyti su dramaturgija, vesti personažą ir jį išgryninti. Dovana turėti tokį žmogų. Nežinau, kodėl kiti juo nesinaudoja. Jei ne jis, net knyga nebūtų pas mane atkeliavusi. Aš mėgau tą filmą, bet literatūros nebuvau skaičiusi, ji nėra populiari. O jis davė, sakė: „Imk, paskaityk“. Po to atsirado dar krūvos kitų autorių. Kaip Jean Genet. Niekada nebuvau su juo susidūrusi. Kažkodėl pas mus labai pamėgta rusų klasika, o pasaulis yra nepaprastai didelis ir dar didesnė dovana turėti žmogų, kuris taip išmano literatūrą.

Taip pat Vytis Puronas – ne iš teatro sferos, kino garso inžinierius ir muzikantas. Bet turi labai individualų ir savitą supratimą apie garsą, būtent apie garsą, ne apie muziką, garso sieną, garso skambesį. Esu labai laiminga turėdama tokią komandą. Jie visi yra profesionalai. Ir, aišku, šita erdvė (Oskaro Koršunovo teatras – past.), kuri leidžia čia dirbti. Man atrodo ji yra viena įdomesnių. Gal gana drąsiai sau leidžiu sakyti, bet tai, kas vyksta šitame teatre, man atrodo aktualiausia, aštriausia ir taikliausiai atskleidžia, kas dabar yra tas teatras. Ir, matyt, sunkiausia buvo suprasti, kad šita erdvė nėra teatras. Taisyklės apie teatro scenas, apie apšvietimą ir panašiai... Jos čia negalioja. Turi išlikti kažkas visiškai gyva, artima. Nesumeluota. Visgi yra sunku, nes mes visi norime šiek tiek pavaidinti, apgauti. Bet tai iškart matyti. Dar vienas iš iššūkių – suvaldyti šią erdvę.

– Grįžtant prie spektaklio, kam jis skirtas? 

– Stengiuosi taikyti į jauną publiką. Ir moteris. Norėčiau, kad susirinktų labiau moterų publika nei vyrų. Tiesiog, taip: apie moterį yra spektaklis ir mums reikia normaliai į tai reaguoti. Suprasti ir toliau būti ryžtingoms. Kodėl turime eiti žiūrėti kažką apie vyrus, jei, kiek pastebėjau, apie 80 proc. žiūrovų yra moterys. Tai kodėl turime žiūrėti ne apie save? 

Mažo miestelio šerifo pavaduotoja apsėsta įstatymo kova su blogiu. Tačiau dėl vidinių pareigūnės demonų ši kova tampa nebekontroliuojama ir palengva virsta kruvinu asmeninių sąskaitų su pasauliu suvedimu.

„Žudikas Manyje“ – monospektaklis, sukurtas kultinio amerikiečių rašytojo ir kino scenaristo Jimo Thompsono (1906–1977) žinomiausio romano „The Killer Inside Me“ motyvais. Romano, kuriuo žavėjosi Stanley Kubrickas ir Stephenas Kingas. Romano, kurį kriminalinės literatūros antologija „Crime Novels: American Noir of the 1950s“ įvardino kaip „vieną skausmingiausių ir su niekuo nesitaikstančių kada nors parašytų kriminalinių romanų“.

„Lietuvoje jau tapo įprasta monospektaklį tapatinti su pasyviu ir nuobodžiu vieno aktoriaus, deklamuojančio tekstą, pasirodymu. Norėjosi sugriauti šį stereotipą. Norėjosi įrodyti, kad monospektalis yra vis dar įdomus ir savo turtingomis galimybėmis intriguojantis teatro žanras. Sakyčiau, netgi pasirinkti tokią spektaklio formą paskatino pagrindinis spektaklio personažas – žmogus, nusprendęs pasipriešinti jį supančio pasaulio susitaikėliškumui. Net ir radikaliai, žinant, kad tai gali būti ir tavo paties susinaikinimas“, – sako spektaklio režisierė Neli Walker.

Monospektaklis „Žudikas Manyje“ – tai bene pirmas bandymas pasaulyje perkelti šio romano veiksmą į teatro sceną, pasitelkiant įdomiausius šiuolaikinius lietuvių autorius ir atlikėjus.

„Visuomet stengiuosi dirbti su geriausiais. Tačiau nevengiu ir nestandartinių sprendimų. Todėl spektaklio inscenizaciją buvo pasiūlyta sukurti žinomam kino režisieriui ir scenaristui Sauliui Drungai („Anarchija Žirmūnuose“, „Karalių Pamaina“). Pagrindinį vaidmenį kuria dvi jaunos ir talentingos aktorės: „Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Sidabrinės gervės“ laureatė Miglė Polikevičiūtė bei garsios aktorių dinastijos palikuonė ir TV filmų žvaigždė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė. Už spektaklio muzikinį apipavidalinimą atsakingas buvęs grupės Soya Modified narys Vytis Puronas“, – taip komandą pristato spektaklio režisierė.

N. Walker – 2008 m. LMTA baigė teatro režisūrą (kurso vadovas – Rimas Tuminas). Iš karto po studijų Lietuvoje mokėsi Londono Universitete (Royal Central School of Speech and Drama), įgijo scenografės specialybę. Dirbo su tokiais teatro meistrais kaip Dickas Birdas, Timas Hopkinsas ir Simonas McBurney. Maskvos dailės teatro (MCHAT) studijoje baigė teatro režisūros ir scenografijos magistratūrą (kurso vadovas – Kirilas Serebrenikovas). Stažavosi ir dirbo – kaip dailininkė ir režisierė – kurso vadovo įkurtame teatre „Gogol centr“. Dirbo prie įvairių šiuolaikinių kino ir meno projektų.

J. Thompsono „Žudikas manyje“ – rugsėjo 14, 15 d., OKT / Vilniaus miesto teatre (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia 19 val.