Dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė nusprendė pakeisti šią situaciją ir su grupe kolegų ėmėsi nuodugnių M.Vorobjovo palikimo tyrimų. Rezultatas – dvitomis "Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)", skaitytojams daugelį menotyrininko gyvenimo detalių atskleisiantis pirmą kartą.
"Santakos" skaitytojams dailėtyrininke prof. dr. G.Jankevičiūtė atskleidžia M.Vorobjovo asmenybės išskirtinumą, jo palikimo aktualumą šiandienos visuomenei ir pristato ilgo bei kruopštaus darbo pareikalavusį leidinį, leidžiantį skaitytojams grįžti į tarpukario Kauną.
– Apie M.Vorobjovą žinome nedaug. Kas lėmė, kad šį talentingą tarpukario Lietuvos intelektualą, žymų dailės kritiką ir istoriką nustelbė užmarštis?
– Priežastis labai paprasta – jo emigracija karo pabaigoje ir bibliotekų specialiuose fonduose sovietų laikais atsidūrę tekstai. Neliko žmogaus – iš viešosios erdvės dingo jo darbai. Prie užmaršties, be abejo, prisidėjo ir tai, kad viena svarbių M.Vorobjovo knygų – monografija apie M.K.Čiurlionį buvo parašyta ir išleista vokiškai. Monografiją 1938 m. išleido Kaune veikusio "Pribačio" knygyno savininkas Maxas Holzmanas. Į lietuvių kalbą ši puiki knyga buvo išversta tik 2012 m. Taip M.Vorobjovas ilgą laiką buvo prisimenamas tik kaip vieno teksto – knygos "Vilniaus menas", pasirodžiusios sovietų okupacijos išvakarėse, 1940 m. pavasarį, autorius. Prisimenamas, žinoma, labai siaurame rafinuotų intelektualų ratelyje, nes knygą gauti buvo ne taip lengva, reikėjo ir pasiruošimo, norint ją įvertinti.
– Su M.Vorobjovo monografija "Vilniaus menas" susipažinote dar mokykloje. Tačiau tuomet ji nepaliko jums didelio įspūdžio. Kas vėliau pasikeitė, kad nusprendėte ištirti šio menotyrininko palikimą ir netgi sudaryti dvitomę knygą?
– Taip, gerai prisimenu, kaip suraukiau nosį pirmą kartą atsivertusi "Vilniaus meną". Knyga man pasirodė keista – įmantri, daugiažodė, patetiška. Visai kitokį įspūdį man padarė gerokai vėliau, bene 1995 m., puikiame žurnale "Proskyna" pasirodžiusios jo disertacijos "Modernizmo epocha Europos mene" ištraukos. Iki šiol negaliu atsistebėti šio teksto gelme, platumu, sklandumu. Tai puikus pasakojimas apie Europos simbolizmą, kupinas taiklių pastabų apie pačią epochą ir jos meno kūrėjus. Jis nė kiek nepaseno ir neprarado aktualumo. Rekomenduoju jį ir šiandien visiems, norintiems pažinti simbolizmą.
Savo knygoje spausdiname visą šios disertacijos tekstą. Tai buvo habilitacinis darbas, kurį M.Vorobjovas ketino ginti Vilniaus universitete pačiame karo viduryje – apie 1943 m. Nespėjo, nes naciai uždarė universitetą.
Bet aš nukrypau. Kas pasikeitė, kad ėmiausi knygos? 1998 m. Lietuvos dailės istorikų draugijoje minėjome M.Vorobjovo 95-metį. Nebeprisimenu, kas iš kolegų ėmėsi šios iniciatyvos. Rasa Žukienė pakvietė į renginį Iną Meiksinaitę – nuostabų žmogų, puikią germanistę, kaunietę, kuri pažinojo M.Vorobjovą kaip jau mūsų minėto "Pribačio" knygyno darbuotoją, savo draugų M.Holzmano ir jos žmonos Helene bičiulį. Jos pasakojimas apie įvairiakalbį intelektualų sambūrį tarpukario Kaune mane labai suintrigavo. Ne tiek, kad iš karto pulčiau tyrinėti M.Vorobjovo biografiją, bet įspūdis liko.
2008 m. kartu su dizaineriu Eugenijumi Karpavičiumi išleidau knygą apie tarpukario Lietuvos grafiką. Įdėjome M.Vorobjovo "Čiurlionio" viršelio reprodukciją. Ta proga pakalbėjome, kad šitą knygą būtų gerai išversti, o "Vilniaus meną" perleisti iš naujo. Tada man pasidarė įdomu, o kaip atsirado abi šios knygos? Tai nėra akademinės menotyros darbai, jos skirtos plačiajai auditorijai, M.K.Čiurlionio monografija – dar ir užsieniečiams. Nuėjau į archyvą paieškoti atsakymo tarp M.Vorobjovo popierių. Tikras stebuklas, kad šis didžiulis archyvas išliko ir yra saugomas Lietuvos dailės muziejuje. Tai lobis kultūros tyrinėtojui. Prie to lobio gana ilgam ir įstrigau. 2013 m. su Lietuvos dailės muziejaus kuratore Rima Rutkauskiene Vilniaus paveikslų galerijoje surengėme M.Vorobjovo 110-osioms gimimo metinėms skirtą parodą. Sutalpinome tik mažą dalelę archyve aptiktų įdomybių. Pradėjo krebždėti mintis apie knygą. Be to, paroda netikėtai turėjo didžiulį pasisekimą. Tai buvo dar viena paskata ryžtis rengti leidinį.
M.Vorobjovas niekada nepamiršo ir to, ką šiandien tenka įrodinėti iš naujo: elitinę kultūrą būtina palaikyti, ją kurti ir kultyvuoti, nes be jos visuomenė primityvėja, o valstybė silpsta.
– Pradėjus tyrimą ir kruopščią duomenų analizę dalelė po dalelės dėliojote šios iškilios asmenybės gyvenimo faktus tarsi mozaiką. Kokios detalės jums asmeniškai paliko įspūdį, galbūt sukrėtė ar nustebino?
– Sunkus klausimas. Turbūt labiausiai mane sukrėtė M.Vorobjovo savižudybė. Jis tebuvo 51-ų, kai ryžosi išeiti iš šio pasaulio. Palyginti jaunas, palyginti žinomas, labai talentingas ir kūrybingas, regis, kupinas idėjų ir jėgų. Prieš pat mirtį darytose nuotraukose jis iškylauja su bičiuliais, irstosi po ežerą laiveliu sėdėdamas šalia žmonos. Yra nuotrauka, kur jie abu namuose. Susiglaudę, besišypsantys. Tarsi viskas gerai. Ir staiga žmogaus nebėra. Ką jis turėjo išgyventi! Priblokšti, sutrikę buvo ir išeivijoje gyvenę Lietuvos menininkai, intelektualai. Savo emocijas laiškuose liejo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, grafikas Telesforas Valius, poetas Henrikas Nagys.
Man imponuoja M.Vorobjovo įkarštis, aistra ir bekompromisiškumas, net kategoriškumas vertinant savo laiko kultūrą. Pavyzdžiui, jis nemėgo paviršutiniško, agresyvaus, nors daugumos amžininkų akyse geriausiai modernybę reprezentuojančio art deco. Tad drąsiai kritikavo jo apraiškas dailėje ir architektūroje. Negailėdamas iš tiesų taiklių žodžių. Negaliu nesutikti su jo požiūriu, nors man pačiai art deco patinka. Žinoma, stiliaus kritika – labiau skonio dalykas. Tačiau M.Vorobjovas nebijojo iš estetikos sferos žengti ir į daug pavojingesnį politikos lauką. Kritikavo ne tik Vokietijoje stiprėjančią meno cenzūrą ir jos padarinius, – rašė Lietuvos spaudoje apie pirmąjį išsigimusio meno – "entartete Kunst" aukcioną, surengtą 1939 m. vasaros pradžioje Liucernoje, Šveicarijoje. M.Vorobjovas drąsiai pasipriešino ir panašiems cenzūros daigams Lietuvos kultūroje, leidosi į polemiką dėl menininko kūrybinės laisvės ir jos ribų su tautininku Vincu Rasteniu, kultūros privilegijuotiesiems atstovaujančiu Ignu Šlapeliu. Rizikavo, nors karjera jam buvo svarbi. Apie tai geriausiai liudija susirašinėjimas su tėvais.
M.Vorobjovas buvo tikras tėvų lepūnėlis. Skaitant kai kuriuos tėvų laiškus sūnui, susidaro įspūdis, kad jis nesavarankiškas, įžeidus, trapus, silpno būdo. Pavyzdžiui, ilgiausiai atidėlioja lotynų kalbos egzaminą, nes ta kalba jam sunki, o gal labiau nepatinka dėstytojas, purtosi darbo paieškų. Kaip po to nesistebėti jo ryžtu, atkaklumu, išradingumu rūpinantis savo knygų sklaida! M.Vorobjovas bombardavo laiškais žymiausius savo laiko menotyros žinovus, žurnalų redakcijas. Monografiją apie M.K.Čiurlionį jo prašymu recenzavo iškilūs įvairių sričių mokslininkai. Daugiausia tai baltųjų rusų išeivijos atstovai, bet vis tiek. Užtat ant knygos banderolės, kuri, beje, irgi buvo reklamos naujovė, leidėjas spausdino M.Vorobjovui atsiųstus menotyros garsenybių Heinricho Wölfflino, Henri Focillono, rašytojo ir mąstytojo Romaino Rolland’o pagiriamuosius žodžius.
– M.Vorobjovas neretai vadinamas tiltu, jungusiu tarpukario Lietuvą su Vakarų pasauliu. Kokius reikšmingiausius jo nuopelnus skleidžiant žinią apie Lietuvą jūs pastebėtumėte?
– Jeigu pasakyčiau, kad vokiška monografija apie M.K.Čiurlionį, būtų per mažai. Vis dėlto jau pats sumanymas pristatyti Lietuvos nacionalinį genijų, kartu ir pačią šalį užsienyje daro įspūdį. Juo labiau kad to ėmėsi ne valstybės institucijos, ne Užsienio reikalų ministerija, ne Švietimo ministerija, bet privatus leidėjas ir pas jį dirbęs meno istorikas. Knyga buvo pastebėta, gal būtų ir labiau pagarsėjusi, tik kad pasirodė ne laiku. 1938 m. Europai ir apskritai pasauliui nebe menas rūpėjo – ore kvepėjo paraku ir krauju.
Ne ką mažiau svarbi ir kita M.Vorobjovo veiklos pusė. Jis parvežė į Lietuvą vokiškosios humanitarikos pagrindus ir kartu itin modernų, gaivų požiūrį į menotyros mokslo tikslus, net, sakyčiau, visuomeninę misiją. Jis rūpinosi paveldosauga, visuomenės paveldosauginės sąmonės gaivinimu ir ugdymu. Gyvendamas Vilniuje ir dirbdamas tuometiniame miesto muziejuje, skaitė paskaitas gidams, pats vedė ekskursijas, kalbėjo apie meną per radiją. Yra žinių, kad net rašė scenarijų dokumentiniam filmui apie Vilniaus architektūrą. Pagaliau ir M.K.Čiurlionio monografija, ir "Vilniaus menas" yra dailės populiarinimo leidiniai. Labai aukšto lygio, verčiantys skaitytoją pasitempti, nors parašyti visiems suprantama kalba, vaizdingai, aiškiai, sudėtingus dalykus paverčiant visiems suprantamais. Tai įspūdinga pastanga masinę kultūrą priartinti prie elitinės. Ne supaprastinant pastarąją, bet kilstelint aukštyn tai, kas skirta daugumai. Tokio požiūrio ir supratimo šiandien dažnai pasigendu. Kažkodėl manoma, kad daugumos kelias į meno pasaulį veda per meno subanalinimą. M.Vorobjovas niekada nepamiršo ir to, ką šiandien tenka įrodinėti iš naujo: elitinę kultūrą būtina palaikyti, ją kurti ir kultyvuoti, nes be jos visuomenė primityvėja, o valstybė silpsta.
– Jūsų sudarytame dvitomiame leidinyje pateikiama įvairiapusė medžiaga. Tiek paties M.Vorobjovo darbai, tiek amžininkų prisiminimai, taip pat yra išsami bibliografija ir asmenų bei dalykų rodyklė. Panašu, kad vargo būta nemažai. Kokios kruopščios analizės reikėjo, kad leidinys būtų parengtas? Kiek žmonių turėjo paplušėti, kad dvitomis išvystų dienos šviesą?
– Pirmiausia paminėčiau akademinių straipsnių autores, kurios savo žiniomis prisidėjo ir rengiant komentarus. Tai mano kolegės Aistė Paliušytė ir Rasa Žukienė, taip pat jauna lietuvių kilmės mokslininkė, Pizos Scuola Normale Superiore doktorantė Severija L.Kubilius. Severija apkeliavo ir keletą Vokietijos bei Šveicarijos archyvų ieškodama M.Vorobjovo pėdsakų. Tai, ką rado, sudėjome į knygą. Nemažai tekstų verstiniai. Didžiausias nuopelnas, kad šiandien juos sklandžiai skaitome lietuvių kalba, priklauso Giedrei Sodeikienei. Ji, beje, prieš keletą metų išvertė ir M.Vorobjovo monografiją apie M.K.Čiurlionį. Tėvų laiškus, kai kuriuos kitus rusų kalba rašytus tekstus atidžiai transkribavo ir išvertė Audra Kairienė. Ji buvo ištikima mano bendražygė, rengiant komentarus ir asmenvardžių rodyklę, be to, yra abiejų tomų kalbos redaktorė. Anotuotą M.Vorobjovo tekstų ir tekstų apie jį rodyklę parengė bibliografė Birutė Railienė. Tai specialių žinių ir įgūdžių reikalaujantis darbas, jį norėjome patikėti profesionalui ir nenusivylėme.
Na, o vizualinį pavidalą visai knygai suteikė dizaineris Gedas Čiuželis. Jam esu dėkinga ir už dvitomio idėją. Tai mūsų komandos branduolys – aštuoni žmonės. Bet darbo nebūtume įveikę arba jis nebūtų toks, koks yra, jei ne daugybė kitų, kurie pasidalijo savo žiniomis, prisidėjo patarimais. Pavyzdžiui, asmenvardžių rodyklės formą pasiūlė vienas knygos recenzentų tekstologas Paulius Subačius. Šis darbas pareikalavo bene daugiausia pastangų iš visų skyrių, nes yra gana monotoniškas. Be to, rodyklės apimtis milžiniška. Tačiau ji labai patogi ir informatyvi. Tai jau pastebėjo ir kai kurie recenzentai, esu už tai jiems dėkinga. Pagyrimai – paskata nenuleisti kartelės ir rankų ateityje. Knygos leidėjas Raimondas Paknys išvadavo iš nemalonaus darbo ieškoti pinigų leidybai. Tiesa, knygos parengimą finansiškai rėmė Lietuvos mokslo taryba. Tai labai svarbu. Knygos bendradarbiais laikyčiau ir prisiminimais apie M.Vorobjovo palikimo poveikį pasidalijusius Romualdą Budrį, Ramūną Katilių ir Tomą Venclovą. Jau labai išsiplėčiau, o liko nemažai nepaminėtų vardų. Manau, kad aišku, jog darbo turėjome daug, bet ir talkininkų netrūko. Dirbome smagiai. Tikiuosi, kad tai matyti ir justi.
– Ar tiesa, kad rusų kilmės menotyrininkui vis dėlto nebuvo lengva įsitvirtinti akademinėje erdvėje dėl atsargaus lietuvių požiūrio į kitataučius?
– Nesutikčiau su tokiu požiūriu, nors į kitataučius įtariai žiūrima įvairiose šalyse ir bendruomenėse, taip buvo ir prieškario Lietuvoje. Taip, grįžęs į Kauną 1935 m. po studijų M.Vorobjovas turėjo tenkintis knygyno asistento, vėliau "Spaudos fondo" užsienio knygų skyriaus vedėjo pareigomis, nors svajojo apie akademinę karjerą. Tačiau Kauno universitete dailės istoriją dėstė Jurgis Baltrušaitis, Levas Karsavinas, turėjo paskaitų ir Paulius Galaunė. Beje, J.Baltrušaitis irgi nebuvo pavyzdinis grynas lietuvis, o L.Karsavinas apskritai priklausė politiniams pabėgėliams iš bolševikinės Rusijos, tačiau ir vienas, ir kitas buvo gerbiami ir palankiai priimti. Kita vertus, ne tik M.Vorobjovas po studijų užsienyje nebuvo pakviestas į universitetą. Štai tapytojas Antanas Gudaitis iš pradžių dirbo mokytoju Vakariniuose dažytojų kursuose, nors buvo žinomas, laikomas autoritetu ir jaunosios Lietuvos dailės viltimi. Darbo vietų Kaune buvo mažai. Ką daryti, jei jos užimtos? Situacija pasikeitė grįžus Vilniui. 1940 m. ir A.Gudaitis, ir M.Vorobjovas kaip talentingi jauni specialistai buvo pakviesti dėstyti Vilniaus aukštosiose mokyklose. M.Vorobjovas pradėjo dirbti ir universitete, ir Vilniaus dailės akademijoje. Be to, rusiška kilmė jam nė kiek netrukdė nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio rašyti į svarbiausius lietuviškus leidinius. Jo straipsnius spausdino ir tautininkų "Vairas", ir pagrindinis šalies dienraštis "Lietuvos aidas", ir intelektualioji "Naujoji Romuva".
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad ne kam kitam, o būtent M.Vorobjovui teko politinis užsakymas – parašyti knygą apie Vilnių, kuri padėtų pažinti istorinę sostinę jos nemačiusiems Kauno Lietuvos piliečiams. Taigi faktai liudija ką kita – M.Vorobjovas buvo pastebėtas ir įvertintas, jo tautinė kilmė jam netrukdė daryti karjeros.
M.Vorobjovui ir jo darbams skirtas dvitomis – gyva knyga. Ji iš tų, kurios skaitytoją išmuša iš vėžių ir truputį pakeičia.
– M.Vorobjovas labiausiai žinomas dėl savo eseistinio pobūdžio veikalo "Vilniaus menas", nors jo akademinė monografija apie M.K.Čiurlionį yra kur kas reikšmingesnė. Kaip manote, kas lėmė tokią situaciją?
– Žinoma, kad kalba. Kaip jau minėjau, monografija apie M.K.Čiurlionį lietuviškai pasirodė tik 2012 m. Be to, skaitytojai knygų apie M.K.Čiurlionį tarsi privengia, nors M.Vorobjovo bijoti nereikėtų. Knygos vertimą entuziastingai pasveikino net Andrius Užkalnis, ta proga prisiminęs savo menotyrinį išsilavinimą ir parašęs labai neblogą recenziją.
– M.Vorobjovas turėjo ypatingą ryšį su Kaunu. Jis čia lankė gimnaziją, pradėjo savo kaip dailės ir architektūros kritiko, M.K.Čiurlionio kūrybos tyrinėtojo karjerą, netgi parašė žinomiausią savo veikalą "Vilniaus menas". Kaip leidinyje atskleidžiamas šis santykis? Galbūt skaitytojai sužinos naujų detalių apie tarpukario Kauno meno žmonių gyvenimą?
– Labai tikiuosi, kad knyga M.Vorobjovą sugrąžins Kaunui. Kauniečiams ir visiems, besidomintiems tarpukario Kaunu, M.Vorobjovo tėvų laiškai turėtų būti tikras atradimas. Juose atsiveria mums mažai pažįstama įvairiataučio Kauno pusė. Šiuos laiškus ne tik įdomu, bet ir malonu skaityti, jie parašyti vaizdžiai, gyvai, nevengiant sodresnio žodžio ar frazės. Naujų įsimenančių detalių apie Kauno meno ir ne meno žmonių gyvenimą knygos pirmame tome tikrai apstu. Tačiau siūlyčiau atsiversti ir antrąjį tomą. Tiems, kurie gilinasi į mūsų kultūros istoriją ir jos peripetijas, bus įdomūs M.Vorobjovo kritikos straipsniai, provokatyvumo neprarado jo karo metų tekstas "Pažinkime senąjį Vilnių", kuriame brėžiamas kaunietiško ir vilnietiško santykio su miestu skirtumas. Galima ginčytis, nesutikti su M.Vorobjovo teiginiais, tačiau jau vien dėl to jie paskatins pasukti galvą. M.Vorobjovui ir jo darbams skirtas dvitomis – gyva knyga. Ji iš tų, kurios skaitytoją išmuša iš vėžių ir truputį pakeičia. Man tai vienas knygos gerumo kriterijų.
