Šiemetiniu premijos laureatu pirmadienį paskelbtas M. Urbaitis teigė, jog žinia apie premiją jam buvo „labai smagi, džiugi ir netikėta“.

„Aš jau trečią kartą nominantas, tai, pagal liaudies priežodį, trečias kartas nemeluoja. Šiaip aš ramiai žiūrėjau, nes jau dukart buvau tarp nominantų, galėjo ir dabar įvairiai būt. Balsavimai yra nenumanomi dalykai, aš visokiuose žiuri dalyvauju ir rezultatas kartais nustebina“, – BNS sakė M. Urbaitis.

Jau dukart buvau tarp nominantų, galėjo ir dabar įvairiai būt.

Nacionaline kultūros ir meno premija M. Urbaitis įvertintas už urbanistinę energiją ir minimalizmo grožį muzikos ir šokio scenose.

Kompozitorius kalbėdamas apie savo kūrybą sakė visų pirma norintis pasiekti susidomėjusį klausytoją, nesistengiantis nei įtikti plačiam skoniui, nei priblokšti darbų gausa.

„Tam tikra prasme, turi rūpėt man pirmoj eilėj, ką darau. Aš nesu super produktyvus, kad rašyčiau daug, gausiai, ir tuo gausumu visus stengčiausi priblokšt, bet tiesiog noriu plėtot vientisą idėją visam kūriny ir stengtis nesikartot, kiek pavyksta. Tas galvojimas ir yra toks, ką mano kūrinys, ta idėja, kuri man rūpi, kaip ją pavyks perduoti ir ją klausytojui suprasti, man šitas suvokimo aspektas yra svarbus“, – kalbėjo M. Urbaitis.

M. Urbaitis gimė 1952 metų birželio 1 dieną Kaune, 1977 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (šiuo metu – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę.

Nuo 1975 metų M. Urbaitis dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 2000 metų dar dėsto Vilniaus dailės akademijoje. Kompozitorius skaito paskaitas apie Europos muziką po 1945 metų, XX amžiaus JAV muziką ir naująsias kompozicijos technikas.

Kaip skelbia Lietuvos muzikos informacijos centras, M. Urbaitis debiutavo 8-ajame dešimtmetyje ir jau ankstyvieji kompozitoriaus opusai stulbino ir net šokiravo radikaliai minimalistine estetika, nauja to meto lietuviškajai muzikinei aplinkai.

Pasak centro, deklaratyvi simpatija amerikietiškajai minimalistinės muzikos tradicijai nulėmė išskirtines kompozitoriaus muzikos ypatybes – ypatingą grynumą, skaidrumą, vientisumą, discipliną.

Kompozitorius yra sukūręs operą „Auksinio berniuko sapnas“, miuziklą „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“, muziką trims baletams „Pastabos ir komentarai C. Saint‑Saёnso „Žvėrių karnavalui“, „Acid City“, „Procesas“, taip pat kūrinių orkestrui, kameriniam ansambliui, vokalinių kūrinių, taip pat kuria muziką televizijos, kino filmams ir dramos spektakliams.

Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas šiemet gavo šeši kūrėjai: kompozitorius M. Urbaitis, poetė Violeta Palčinskaitė, fotomenininkė Violeta Bubelytė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, aktorė Rasa Samuolytė, tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Rakauskaitė.

Visuomenė iš viso buvo pasiūliusi 47 menininkus premijai gauti.

Tapytojas, skulptorius, grafikas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas A. Kmieliauskas mirė šeštadienį. Jam buvo 87 metai.

„Jo dukra pranešė, kad A. Kmieliauskas mirė šiandien 9 valandą ryto“, – BNS šeštadienį sakė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė. A. Kmieliauskas yra sukūręs daugiau kaip 80 skulptūrų, jis taip pat tapė portretus, religinės tematikos paveikslus, freskas.

A. Kmieliauskas 1991 metais pelnė Lietuvos nacionalinę premiją. Dailininkų sąjungos pirmininkės teigimu, A. Kmieliauskas buvo labai nuoširdus, doras ir kuklus žmogus, „niekad nedarė viešųjų ryšių akcijų, kaip dabar madinga, nesistengė niekam įtikti, tiesiog gyveno ir dirbo tai, ką jis labiausiai mėgo ir geriausiai sugebėjo“.

Knygos pasirodymo proga autorius atskleidžia 12 faktų apie save:

1. J. Erlickas daug metų rašė į stalčių. Paūgėjęs – į medį. Žinomiausi to laikotarpio darbai: „Čia buvo J. E.“, „O tu kas toks?“ „Eikit visi na...“

2. J. Erlickas Nacionalinę premiją gavo ne už viso gyvenimo nuopelnus, o už vieną knygą, kuri taip ir vadinosi – „Knyga“.

3. J. Erlickas nuolat koncertuoja, yra parengęs keletą programų. Dvi iš jų nufilmuotos LRT („Baltais klavišais per juodą gyvenimą“, 2012 m. „Įrašysiu į knygą Raudonąją“, 2018 m.).

4. J. Erlickas vasarom gyvena Zarasuose ir kas rytą po du kartus nušoka nuo 10 metrų aukščio tramplino žemyn galva. Pasak jo, „kad protas nedulkėtų“. Nors profesorius Alfredas Bumblauskas, daug metų tyrinėjęs Juozo gyvenimą, yra kitaip sakęs: „Juozas neturi proto. Bet jam niekad to ir neprireikė“.

5. Knygoje „Bijau varlės“ panaudoti ankstyvieji J. Erlicko piešiniai, kuriuos pamatęs dailininkas Šarūnas Sauka skubiai pasitraukė į Dusetas. „Kai aš tai pamačiau!..“ – paskutiniai ano žodžiai.

6. J. Erlickas jau 60 metų laikosi nesveikos mitybos. „Nuo tada, kai užvalgiau salierų...“ (riaugėja – red).

7. J. Erlickas niekada nebuvo išsiskyręs. „Mano žmona laiminga, nes laikau ją ant kraiko!“ – Šitaip jis aiškina patvarios santuokos paslaptis.

8. J. Erlickas šventadieniais laikosi celibato, o kitom dienom – celiulito. Centro kairės – niekados!

9. J. Erlickas, kitados asmeniškai pažinojęs garsųjį rusų mokslininką Ivaną Mitiūriną, šiandien aktyviai palaiko mitiūrininkų judėjimą ir džiaugiasi, kad jau moka išsimitiūrinti pats. „Darau taip – kieme kepšteliu žmonai. Kaimynas nufilmuoja ir nusiunčia, kur reikia. Prisistato pareigūnai ir atima iš manęs žmoną. Sėdim su kaimynu ir geriam.“

10. Po dešimties metų J. Erlickas žada balotiruotis į Lietuvos Prezidentus. „Tuomet jau būsiu tokio amžiaus, kai išėjęs iš namų, galiu ir paklyst... O Prezidentui tai vis kas nors parodys kelią.“

11. J. Erlickas svajoja pakeisti Lietuvos vardą. „Bene, mes prastesni už gruzinus?“ – klausia jis. – „Pagaliau, vardą galim palikti, bet pavardė tebūnie gerai matomo vyro: Skvernelvelas... Karbauskazas... Nausėdija... Bet užvis gražiau man skambėtų – Erlandija“, – prisipažįsta Juozas.

12. Tikrasis J. Erlicko vardas yra – Ademolo Okulaja. „Šitą gimdamas pasirinkau aš pats. Deja, tėvai mane pavadino Juozu, o kadangi laikė surištą, pasipriešint negalėjau. Taip ir liko...“, – atsidūsta. Kiti svarbesni Juozo vardai: Lietuvos žemės raštininkas, giesmininkas, daktaras, kandidatas, kavalierius, visų svarbiausių įvykių – taip pat ir neįvykusių – dalyvis.

Kartais norisi susikrauti "čemodaną" ir išvažiuoti. Tik problema – kam aš ten reikalingas su savo lietuviškomis dainomis", – tokią nūdieną mato teatro ir kino aktorius, dainininkas, Nacionalinės premijos laureatas Kostas Smoriginas.

– Pastarosiomis dienomis daug koncertuojate, tik tie koncertai, sakyčiau, šiek tiek kitokie – gal, sakyčiau, rimtesni. Kažkas pasikeitė jūsų pasaulėžiūroje?

– Taip, koncertuoju gana daug. Pats dar negroju, bet groja labai geri muzikantai, Žmonės juk ateina klausytis dainų, o ne mano grojimo.

Tos mano dainos yra gana sunkios. Ir jaunystėje jos tokios buvo – tarp meilės ir mirties. Man patinka eilėraščiai, kuriuose telpa visas gyvenimas. Arba yra kelionė iš taško A į tašką B, ir kažkas atsitinka. Tai tarsi mažos scenos, toks, pavadinčiau, dainos teatras. Tad mano dainos yra tarsi pasakojimas ir išpažintys. Tokia tematika, dabar daugiau rimta. Tikriausiai baigėsi "balabaikų" metas, nors ir dabar kartais norisi padaryti malonumą žiūrovui ir linksmiau jam padainuoti. Bet jau taip kažkaip nebesigauna.

Vyginto Skaraičio / Fotobanko nuotr.

Žinote, gyvenimas tapo kažkoks nesveikai greitas, tad ir taip daug ko nebespėji, o tos tokios lengvos mintys anksčiau išgaruoja negu tai, kas tave visą laiką slegia. O slegia daug kas. Kai išeini į pensiją, tampi vis mažiau reikalingas. Nors aš dar negaliu skųstis – mane kviečia tai vieni, tai kiti, aš dar spektaklius bandau statyti. Bet esmė – daugiau susimąstymo, daugiau rimties. Kai daug energijos, sveikatos, tai ir juokauti norisi, o kai energijos ir sveikatos sumažėja arba atsitinka liūdnesni dalykai, tai pagalvoji: palauk, čia stresas. Net ir tas juokavimas yra stresas. Jau nekalbant apie Rimvydo Stankevičiaus "Makbetą", kurį aš labai mėgstu, bet kurį atlikti man labai daug kainuoja. Tik džiugina tai, kad jį klausydamas ir žiūrovas priverstas "dirbti". Dėl to kartais koncerte matau, kad kai kurie žiūrovai jaučiasi tarsi papuolę į Mėnulį, kai supranta, kad čia ne šiaip sau reikia klausyti, o praktiškai kartu su manimi dirbti. Didžiuojuosi tuo, ir praktiškai Nacionalinę premiją už tai esu gavęs – už nacionalinės poezijos pateikimą žiūrovams tokia forma, ir už "Makbetą".

– Nuo scenos esate sakęs, kad dabartinė karta nebežino Kosto Smorigino – aktoriaus. Kodėl taip manote?

– Dabar labai greitai viskas keičiasi. Kai man dabar sako, kad Sarah Bernhardt puikiai vaidino, o aš matau nuotraukas su tuo baisiu grimu, man visiškai nusispjauti, ką ji ten vaidino – Džiuljetą ar karalienę Gertrūdą. Tai visiškai neįdomu.

Mano draugai suranda kur nors "Kvadrato" arba "Makbeto" įrašus, žiūri ir leipsta iš malonumo arba sako komplimentus. O jaunimas – ar jie spėja, kai toks informacijos srautas? Nelabai. Tai kada dar domėtis kažkokiais buvusiais aktoriais, nors jie ir labai geri. Jaunimas gal žino ir pastebi tuos jaunesnius aktorius, kurie vaidina Oskaro Koršunovo teatre ar paskutiniuose Eimunto Nekrošiaus spektakliuose.

Tai, kas rodoma per televiziją, yra visiškas niekas. Tik negali to neigti, nes nedarant tų filmų, taip ir neišmokstama kurti nei teatro, nei filmų. Bet jeigu kažkas galvoja, kad sukūręs pigią komediją padaro kažkokią naudą Lietuvai, taip nėra. Ta visa produkcija absoliučiai neturi išliekamosios vertės. Tuos artistus iškart kaip nors pakrikštija, padaro "žvaigždėmis", o iš tikrųjų teatre daugelis iš jų nieko negali daryti. Teatras yra gramatika, teatras prasideda nuo kalbos ir baigiasi kalba. Tu gali sugalvoti įvairiausių formų, gali sugalvoti veiksmo, slėptis už daug ko, tačiau visa ko esmė yra kalba ir jausmas. Teatras yra jausminė kalba.

Tie atlyginimai yra ubagiški – ar artistui, ar mokytojui. O politikai dar chamiškai kalba apie emigrantų sugrąžinimą. Nejaugi jie nemato, kaip vargsta žmonės?

– Kokį vaidmenį teatras dabar vaidina jūsų gyvenime?

– Dabar aš gana atitolęs nuo teatro. Paskutinis mano vaidmuo buvo spektaklyje "Junas Gabrielis Borkmanas", kurį pastatė Gintaras Varnas Jaunimo teatre. Aš dar grįšiu jį suvaidinti – kartą ar kelis, kiek pavyks. Bet ten irgi didžiulis stresas, nors tema labai įdomi. Mane "veža" ir tas kartų skirtumas, ir tas žmogus, kuris žiūrėjo 100 metų į priekį. Tokie žmonės tampa prezidentais. Toks vaidmuo man įdomus. Turtingas žmogus, bankininkas, kuriam rūpėjo, kaip Norvegiją išvilkti iš to mirties taško, kad visi turtai dirbtų liaudžiai, žmonėms, Norvegijai. Taip dabar ir yra atsitikę – Norvegija klesti, ir nesvarbi jiems nei ta Europos Sąjunga, nei bendra valiuta. Jie viską turi savo. Va čia yra reali nepriklausomybė. Aš negaliu nesižavėti skandinavais, nors iš manęs daug kas juokiasi ir sako, kad ten mokesčiai milžiniški. Bet mokesčiai ir pas mus neatsilieka – tik uždarbiai kitokie.

Pavasarį "Domino" teatre tikriausiai statysiu įdomią prancūzų pjesę. Su "Domino" teatru buvau prie ištakų – jis gėdos nedaro, nors atsiranda garsiai klykiančių, kad čia, maždaug, užpildė visą Lietuvą lėkštais, komerciniais spektakliais. Tai užpildykite jūs. Bet kuris spektaklis, jeigu yra geras, yra ir komercinis. Čia yra gyvenimiška aksioma: jeigu pinigus renka, vadinasi, spektaklis įdomus žmonėms. Tačiau daugelis "rimtų teatralų" mano – jeigu mes kryžių nenešiosim ir nesimušim į krūtinę "mea culpa" arba nekalbėsime apie pokarį, tai yra nerimta, netgi ne menas. O komediją pastatyti ir suvaidinti taip, kad žiūrovui būtų juokinga ir "skanu", yra kelis kartus sunkiau, nei man verkti "Borkmane". Komedija yra aukščiausias išbandymas ir didžiausia mokykla artistui.

Kęstučio Vanago / Fotobanko nuotr.

– Jau ne kartą pakartojote – "tai yra stresas". Šitiek metų praleidęs scenoje vis dar patiriate stresą?

– Niekada nė vienas pasirodymas, koncertas man nepraeina taip, kad nesijaudinčiau ir nesiruoščiau. Kuo daugiau ruošiesi, tuo didesnę atsakomybę jauti. Na ir kas, kad aš 40 metų vaidinęs, kad pervažiavęs vos ne visą pasaulį? Kiekvieną kartą – ar tai būtų Maskvos publika, ar Niujorko – tu stresuoji. Ir tegu man nepasakoja, kad to nėra. Jeigu artistui nėra to jaudulio, jis turi eiti lauk iš scenos ir baigti savo pasirodymus. Stresas yra rodiklis, savikontrolė ir didelė atsakomybė žiūrovui.

Labai sunku "užsidirbti" vardą. Man, sakyčiau, pavyko, ir dabar vardas kartais dirba man: dėl to, kad kviečia, niekas nesiginčija dėl kainos ir pan. Bet labai lengva "pradirbti" vardą – užtenka poros klaidų scenoje, šiek tiek atsainaus požiūrio į tai, ką darai, ir viskas – baigiasi menininkas tavyje. Vadinasi, reikia eiti lauk, ir viskas.

Aktoriaus specialybė yra žiauri. Žiūrovui galbūt atrodo, jog man scenoje yra lengva, bet man yra visai kas kita. Visą laiką vaikštai kaip ant peilio ašmenų.

– Jūs gimęs, augęs Kaune, dirbęs ir didžiąją gyvenimo dalį pragyvenęs Vilniuje. Tai kas esate – kaunietis ar vilnietis?

– Gimęs aš Kaune, bet esu vilnietis. Kol buvo gyvi tėvai, Kaunas man buvo artimas. Kai yra namai, kur yra mama ir tėtis, kur tau bus viskas atleista, kur tu būsi apnakvindintas ir pamaitintas, tas miestas tau yra išskirtinis. Kai tėvai miršta, ir tas miestas atitolsta – tampa toks pats, kaip visi kiti.

Anksčiau dar būdavo, jog važiuodamas koncertuoti į Kauną galvodavau – į gimtą miestą grįžau. Dabar dar kartais tuo paspekuliuoju, tuo žiūrovams sukeldamas papildomų teigiamų emocijų. Tačiau tai daugiau lengva spekuliacija, kas, beje, mūsų gyvenime įprasta, nes toks aktoriaus darbas – vaidinti, ir vaidinti taip, jog jūs nesuprastumėte, kad aš vaidinu, o ne persikūnyti į kažką. Ne, tai jaunų artistų kalbos – taip jie kartais "užpudrina ausis" jaunoms panelėms. Jeigu aktoriai taip "įsijaustų", kas antras Otelas nužudytų Dezdemoną scenoje.

Kol Lietuva nesuvoks, kad ne ji yra "pasaulio bamba", tol toliau pasaulis gręšis nuo mūsų. Kažkada, kai Lietuva kovojo už savo laisvę, ji buvo žinoma pasaulyje, o dabar ji niekam nebeįdomi.

– Esate visuomeniškas žmogus? Stebite, kas vyksta visuomeniniame, politiniame gyvenime?

– Pastaruoju metu nenoriu politikuoti, nes ši Vyriausybė man, švelniai tariant, kelia nuobodulį. Ji tokia abejinga žmonėms, kad dar tokios nematęs. Toks atotrūkis nuo žmonių. Iki politikų neprisibelsi – jie žmonių nei girdi, nei girdės. Visos institucijos, tarnybos. Aš jau nekalbu apie vaikų paėmimus – kažkoks absurdas.

Mane labai dirgina ir skaudina tas atotrūkis tarp turtingų ir neturtingų žmonių. Aš nesuprantu, kaip pensininkai gali pragyventi, gaudami 230 ar 250 eurų pensiją. Net nežinau, kaip galima padoriam aktoriui, gaunant 380 eurų, pragyventi – toks buvo mano paskutinis atlyginimas "į rankas". Pensiją paskyrė 330 eurų. Tie atlyginimai yra ubagiški – ar artistui, ar mokytojui. O politikai dar chamiškai kalba apie emigrantų sugrąžinimą. Nejaugi jie nemato, kaip vargsta žmonės? Galėtų nueiti ir pasižiūrėti, kaip gyvena jaunos šeimos. Kaip joms gimdyti ir išlaikyti vaikus, kaip nusipirkti pirmą būstą? Politikai aiškina, kad ekonomika auga. Kainos auga, o ne ekonomika – matau tai kaskart, nuėjęs į parduotuvę. Jeigu kainų augimą vadinsime ekonomikos augimu, tada išvis krachas.

Kol kultūros, švietimo nesutvarkys, jokios augančios ekonomikos nebus. Esu įsitikinęs, kad nė viena valstybė nepradėjo nuo ekonomikos. Kol švietimo ir kultūros politika netaps valstybės prioritetu, kol žmogus nebus svarbus ir negalės oriai jaustis, jokie emigrantai negrįš į Lietuvą.

Man nepatinka tai, kad mes save izoliavome. Kažkokių konkrečių santykių su latviais pas mus nėra, su estais – irgi nėra, su lenkais – didžiule valstybe, su kuria kadaise turėjome glaudžius ryšius, – irgi nėra. Mes sugebėjome taip save izoliuoti, lyg būtume sankcijas patys sau įsivedę. Bet jaučiamės kažkodėl labai išdidūs. Kol Lietuva nesuvoks, kad ne ji yra "pasaulio bamba", tol toliau pasaulis gręšis nuo mūsų. Kažkada, kai Lietuva kovojo už savo laisvę, ji buvo žinoma pasaulyje, o dabar ji niekam nebeįdomi.

Aš kartais nevilty. Kartais norisi susikrauti "čemodaną" ir išvažiuoti. Tik problema – kam aš ten reikalingas su savo lietuviškomis dainomis.

– Tad kokie jums buvo praėję metai?

– Sunkūs. Ligoninių metai. Dvi sunkios operacijos, atsigavimas, reabilitacija. Bet, iš kitos pusės, visa tai privertė mane mobilizuotis. Žmona, be kurios niekaip neišsiversčiau, sūnus labai daug padeda. Galiu anūkais pasidžiaugti.

Net jeigu būčiau numiręs, man nebūtų buvę labai baisu ir skaudu. Tų, kuriuos aš įžeidžiau, atsiprašiau ar bent pamėginau atsiprašyti, niekam neskolingas, valstybinius apdovanojimus turiu, visus "vardus" turiu. Ko man dar norėti? Orios senatvės, bent orios pensijos. 330 eurų – argi čia pensija? Jeigu už ją reikėtų pragyventi, tikriausiai jau būtume visas mašinas pardavę, o dabar dar vieną pasiliekame. Prisiduriu įvairiais darbeliais, kol esu reikalingas. Dar galvoju kokią dainą parašyti, po to gal ir kita gims. Manau, jeigu esi reikalingas, turi negailėti savęs. Niekada gyvenime negailėjau savęs – toks mano principas buvo. O vertybės? Atvirumas, nuoširdumas, meilė ir pagarba žiūrovui, kuris tave "maitina".

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymu valstybinė pensija jam skiriama nuo lapkričio 1 dienos.

Valstybinės pirmojo laipsnio pensijos skiriamos visiems nacionalinių premijų laureatams, kai jiems sueina pensinis amžius.

A. Jonynas nacionalinę premiją gavo 2003 metais.

Pirmojo laipsnio valstybinė pensija dabar sudaro 232 eurus.

Spalio 5 dieną, eidamas 79-sius metus, mirė iškilus Lietuvos fizikas, Nacionalinės premijos laureatas, habilituotas mokslų  daktaras, profesorius Ramūnas Katilius.

R. Katilius gimė 1935 metų spalio 15 dieną mokytojų šeimoje. Baigęs Vilniaus Universitetą, eilę metų dirbo mokslinį darbą Leningrade, dabartiniame Sankt-Peterburge, nuolat glaudžiai bendradarbiaudamas su Lietuvos fizikais. Ten ir apsigynė mokslinius laipsnius. 1988 metais grįžo į Vilnių, kur toliau tęsė mokslinį darbą Puslaidininkių Fizikos institute, taip pat daugelį metų dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1995 metais kartu su kolegomis apdovanotas Nacionaline mokslo premija.

Pablogėjus sveikatai, 2013 metais išėjo į pensiją. Nuo jaunystės domėjęsis literatūra, artimai draugavo su tokiais literatais, kaip Nobelio premijos laureatas poetas Josifas Brodskis bei garsus lietuvių poetas profesorius Tomas Venclova. R. Katilius aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame gyvenime, 10 metų buvo Atviros Lietuvos Fondo valdybos nariu. Būdamas gausiai visame pasaulyje publikuotų mokslinių darbų autoriumi, taip pat sudarė ir parengė 2013 metais išleistą draugų atsiminimų knygą apie Josifo Brodskio ryšius su Lietuva.

Atsisveikinti su Ramūnu Katiliumi bus galima antradienį spalio 7 d. nuo 15 val. laidojimo salėje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje. Velionis bus laidojamas Vilniaus Jeruzalės kapinėse trečiadienį spalio 8 dieną. Karstas išnešamas 15:30 val.

Vienam iš žinomiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, grafikų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Stasiui Eidrigevičiui liepos 24-ąją sukako 65-eri. Nors daugiau nei porą dešimtmečių dailininkas gyvena Varšuvoje, niekada nepamiršta savosios gimtinės, studijų miesto Kauno. Jubiliejinio gimtadienio išvakarėse – pokalbis su grafikos maestro Lenkijos sostinėje.

– Savo darbuose, tekstuose, atsiminimuose dažnai sugrįžtate į gimtinę ir savo Mediniškius (Panevėžio apskrityje) vadinate Gyvenimo akademija. Kuo jums iki šiol svarbus šis visatos kampelis?

– Nusakant tuometį mano adresą, reikėtų paminėti dar kelis miestelius – Rozalimą, Pakruojį. Mediniškių kaime praleidau pirmuosius savo vaikystės metus. Atsimenu nedaug, bet keletą spalvingų fragmentų – taip.

Aš ir mano dvi sesės: Genutė ir Apolonija – laikėmės kartu. Aš buvau toks sumanymų išradėjas. Kartą tėvai išvežė į Rozalimą karvės odą parduoti. Sesėms sakau: kad nebūtų nuobodu, sukurkime laužą – pečių ant palangės. Ugnis pakilo, kaimynė atbėgo, išgelbėjo namą nuo gaisro.

Apie 1955 m. tėvai persikėlė į Lepšių kaimą prie Panevėžio. Čia ir prasidėjo tikroji gyvenimo akademija.

Taigi dauguma mano prisiminimų siejasi jau su šiuo kaimu. Tam, kad įamžinčiau šią vietą, tuos laikus, parašiau aukštaičių tarme savotišką poemą – Giedančio Gaidžio Galva (GGG). Kur ir kokia forma tas kūrinys turės savo premjerą – dar pamatysime.

– Jūsų gyvenime itin svarbūs Tėvai. Kaip esate man sakęs prieš porą metų Varšuvoje,  išaugote šeimoje, kurioje motina buvo lietuvė, o tėvas turėjo lenkiškų šaknų. Nors jie visą gyvenimą barėsi, kad net jei lietus lydavo, atrodė, kad vienas iš jų dėl to kaltas. Bet jie mokėjo sugyventi, kodėl tokio sugyvenimo mūsų pasaulyje dabar trūksta?

– Taip, aplink – barniai, ypač politikos pasaulyje. Tarp menininkų – panašiai, tik tie barniai ne tokie – į akis, o toks pletkininkų, pavyduolių spiečius. Mažai ką girdžiu, nes esu atsidavęs kūrybai. Sumanymų, idėjų turiu šimtus, tai padeda gyventi.
Mano autorinis spektaklis Varšuvos teatre "Studio Baltas Briedis" 1994-aisiais buvo skirtas tėvams. Ne tik. Ten ir lietuviška daina, lietuviški žodžiai. Tartum dviejų kraštų suartinimas. Bet su tuo suartėjimu įvairiai būna...

– Mokėtės Kaune, Vilniuje, o paskui pasirinkote Varšuvą. Kokį miestą pavadintumėte savosios kūrybos atskleidėju? Kuriame radote daugiausia laisvės?

– To miesto pavadinimas KŪRYBA. CREATION. Kurdamas nesvarstau: ar aš laisvas, ar ne. Kiti klausimai. Menų darže turiu nuspręsti, ką ten auginti...

Žiūrėdamas į nueitą kelią jaučiu, kad mano kūryba daro įtaką daugeliui kūrėjų, pasekėjų turiu įvairiose šalyse. Vieni tai išpažįsta asmeniškai, kiti – rašydami internetinius laiškus.

– Šiek tiek pakalbėkime apie Lietuvos skaudulį – emigraciją. Ar jus galima pavadinti emigrantu? Juk 1980-aisiais iš Vilniaus išvažiavote ne į kokią Rygą, Taliną ar Tbilisį, o į užsienį, kad ir draugiška vadintą Lenkiją?

– Aš nesijaučiu niekur išvažiavęs. Meno istorijoje dailininkai keliauninkai veržėsi į Paryžių, į Romą. Vieni kitiems darė įtaką, žavėjosi atradimais tapyboje, architektūroje ir kitur. Toks sveikas ėjimas į priekį.

Istorinės aplinkybės turėjo ir turi įtakos menams, kartais sunkesnėmis sąlygomis gimsta stipresnis menas. Pavyzdžiui, socializmo laikotarpiu Lenkų plakatas išgarsėjo visame pasaulyje, įnešė į tą meno sritį svarbų indėlį. Šiame žanre esu sukūręs apie tris šimtus darbų. Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojau tų darbų kolekciją.

– Kaip Varšuva pasitiko jus? Raudonų kilimų netiesė?

– Atvykau į Varšuvą 1980 m., svajodamas greitai išskleisti kūrybos sparnus: tuo metu augo ir brendo "Solidarnosc", parduotuvės tuštėjo, žmonės pyko, dailininkai glaudėsi prie bažnyčių, jose organizavo parodas... O aš atsiskyręs, nelabai suvokiantis, kas bus toliau, pradėjau iliustruoti knygas. Būtent pasakose suradau savo kūrybos oazę.

Netrukus atėjo tarptautinis pripažinimas, pasipylė premijų srautas. Jaučiau, kad esu reikalingas. Jaučiau, kad mano fantazijos pasaulis neša naujieną, kuri yra suvokiama ir laukiama.

1986 m. Ispanijoje gavau "Premio Catalaunija". Kai atskridau į Barseloną, pasitiko mane kaip karalių, laikraštyje "El Pais" pirmajame puslapyje – mano portretas, televizijoje per žinias – pašnekesys. Ispanai mane atpažindavo gatvėje. Pirmą kartą pajutau, kad man skiriamas toks dėmesys. Ne už mėlynas akis, ne už garbanas, o už mano kūrybą.

– Kartais dirbate su studentais. Kai kalbu su dėstytojais, jie sako, kad dabartinis jaunimas neturi motyvacijos. Stoja bet kur, kad tik stotų. Net ir į dailės mokslus, net nežinodamas ir neturėdamas elementarių suvokimo pagrindų. Jums teko susidurti su tokiais jaunuoliais?

– Jaunimo problemos yra panašios visais laikais. Šampanas atidarytas putoja, po to putos silpnėja. Daug pašauktųjų – mažai išrinktųjų. Taip yra. Yra talentų, kuriuos reikia laiku pastebėti ir padėti jiems augti. Yra talentų, kurie beveik patys auga. Talentas, kantrybė, darbas – tai kelias į sėkmę. Aišku, reikia ir laimės. Taip pat – reiklumas sau ir kitiems. Tai labai svarbu.

Dar vienas pastebėjimas, kuris šokiruoja: jaunimas, studijuojantis meną... nesidomi menu. Paaiškinsiu. Kiek tenka būti įvairiuose renginiuose, dauguma lankytojų – pensininkai. Tiek Lietuvoje, tiek kitur. Net Paryžiuje – parodas būriais lanko susiorganizavę pensininkai.
Kai Panevėžyje vyksta autoriniai susitikimai, daugiausia ateina senukų. Klausimas – kodėl? Man aiškinama: jaunimas į biblioteką ateina pasinaudoti kompiuteriu, atsispausdinti... elektroninių kelionės bilietų. Emigracija? Taip.Tai liūdnas reiškinys.

– Esate sakęs, kad jūsų studija gali būti ir lagaminas. Dabar Varšuvoje turite savo studiją ir pasakojote apie jos slenkstį?

– Ką čia tas slenkstis? O Dieve, koks ilgas ir sunkus kelias buvo iki tos studijos. Tokia scena – Lietuvos ambasados atidarymas Varšuvoje. Mano parodos atidarymas tose erdvėse – taip pat. Prie vieno mikrofono – aš, prie kito – Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, prie trečio – Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, vėliau žuvęs lėktuvo katastrofoje Smolenske.

Parodos atidarymo kalbos oficialios ir gražios. Kai buvo pasakyta, kad 26 metus laukiau, kad gaučiau dirbtuvę, lenkų prezidentas priėjo prie manęs ir šnibžda man į ausį: "Gal galiu kuo padėti?" Atsakau: "Ačiū, jau nereikia." Dirbtuvė – svarbu, bet man svarbiau – kūrybinis polėkis, svarbu jausti, kad esi reikalingas. O svarbiausia – idėjų šaltinis. Jis yra. Todėl galiu pasakyti, kad paskutinio žodžio dar nepasakiau.

– Maestro, kurį gyvenimo tarpsnį galėtumėte pavadinti svarbiausiu? O kada buvo sunkiausia ar įdomiausia? Išvykimas iš Lietuvos? Vaiko gimimas? Kūrinio laukimas?

– Maniau, kad sunkiausi laikai jau praėjo, tai dabar bus lengviau. Nieko panašaus. Nėra tokio laiko, kuris nesvarbus. Su didžiule pagarba atsimenu tas dienas Lepšių kaime, kai aš prie lango, vietoj stalo – siuvamoji mašina, ant jos mano dažai – guašas, akvarelė ir maži popierėliai, ant kurių tapau. Tie paveikslėliai – mano turtas, mano fantazijos audra. Prieina mama ir sako: "Stasiuk, akis sugadinsi, pailsėk." Tėvas kieme sėdėdamas rogėse šaukia: "Stasiuk, važiuojam į mišką medžių pjauti!" Arba: "Stasiuk, dabar pilavosim malkas." Skaldyti, krauti prie sienos... Šieno vežimas.... Runkelių ravėjimas... Darbų be galo... Kai tik laisvas, vėl puolu prie savo paveikslėlių tapymo... Po to išsipildė mano svajonė – nusipirkau "Zenito" aparatą. Fotografija... Tėvų portretai, kaimynai, seserys... Įamžinau tuos laikus.

Kai žiūriu į jų portretus – kaip vakar, visi kaip gyvi... Gerai, kad buvau darbštus. Galbūt ir dabar. Dar...

– Kas jums yra įkvėpimas? Juk daug ką galima pastebėti, bet ne viską pamatyti, tad reikia esmę fiksuoti. Tad ne paslaptis, kad kišenėse nešiojatės pieštukus ir blonknotus. Kas į juos patenka? Kokia akimirka svarbiausia?

– Pavyzdžiui: Varšuvos traukinių stotis... Peronas... Aš laukiu traukinio... Netoliese – žmogus su dviračiu. Staiga matau – ant žemės krenta kažkokia dėmė. Taigi paukščio š... Pakeliu galvą, ant stulpo – garsiakalbiai, lempa, ant jos balandis tupi... Išsiimu pieštuką iš kišenės ir įamžinu tą įvykį. Tas š... galėjo kristi ir ant dviratininko baltų marškinių, o jei stovėčiau po lempa, tai ir ant manęs... Piešinys – eskizas – matau filmą "Balandžio išdaigos"... Komiška? Taip. Gyvenime – ir drama, ir komizmas šalia...

– Esate iliustravęs ne vieną vaikišką knygą? Gal jumyse kur nors dar gyvena vaikas (o gal jo pasaulėlis)? Ar tikrai jau toks skirtingas vaiko ir suaugusiojo pasaulis?

– Aš dažnai jaučiuosi kaip vaikas, ypač virtualiame pasaulyje. Gyvenimo situacijose – taip pat. Kai stebiu besibarančius politikus, man jie kaip maži vaikai. Iliustruodamas knygas turiu įsigyventi, būti savotišku aktoriumi, stebėti sukurtą paveikslą vaiko akimis.

Kūryboje dažnai nenubrėžiu ribos tarp to, kas vaikams, kas suaugusiesiems. Tik žiūrint į kino anotaciją kartais rašoma: filmas – nuo 12 metų, nuo 16 metų, kartais – nuo 18-os. Bet uždraustas vaisius visada saldesnis. Smalsumas? Taip. Vaikai, einam pažiūrėti, kas yra už nevarstomų durų. Jei uždaros – bent pro rakto skylutę...

– Vienas iš skiriamųjų bruožų, kai galima atpažinti Stasio Eidrigevičiaus kūrybą, didelės kūriniuose pavaizduotųjų akys. Kas jums yra akys – sielos veidrodis? Pasaulis? Ar turi reikšmės akių spalva? Gal kokios spalvos bijote?

– Čia tai bent pokštas. Dabar kuriu ciklą darbų, kur nėra akių, nei veido. Toks savotiškas geometrijos pasaulis. Gal kas pasakys: "Čia ne Stasys!" Bet tai aš. Apvaldant kompoziciją galioja tie patys dėsniai, formų darna, jų dydis, harmonija, linijos kylančios, jų lūžis, nutolimas ar priartėjimas, spalvos aktyvumas arba jos nuraminimas. Spalvos ieškojimas. Tai tikras kūrybos procesas. Tada jaučiuosi laimingas. Spalvos ieškojimas – taip – tiesa. SPALVA. Ji man visada reikšminga. Pavyzdžiui, plakate Lie-TU-Va – trys geometrinės dėmės – geltona, žalia, raudona. Tų spalvų centre – trikampio formos anga, pro kuria žiūri didelė vaiko akis. Modeliu buvo mano sūnus Ignacy.

– Garsių dailininkų paveikslus mėgstama klastoti. Jūs ir pats esate patvirtinęs savo darbų autentiškumą ar klastotę. Sakykite, ar labai pykstate ant tų, kurie bando pasinaudoti jūsų vardu ir technika ir taip parduoti neva Eidrigevičiaus darbą?

– Čia ne pyktis. Jei kitas žmogus bando daryti paveikslą ir pasirašyti mano parašu – jis apgauna ne tik mane, jis bando apgauti kitą žmogų, bando apgauti muziejų, galeriją, įneša melo į menų pasaulį.

Tikras meno žinovas pajaus, kad tai melas, bet eilinis žmogus, mažiau susidūręs su menu, patikės ta apgaule.

Pavyzdys. Esu Čikagoje pakviestas vakarienei. Šeimininkė rodo darbus, kuriuos yra įsigijusi, tarp kurių nemažai ir mano darbų. Ir viena pastelė – klastotė. Jai tai pasakau. O ji man taria, kad jau pripratusi prie to paveikslo. Vakarienė skani, bet tas atradimas – kartus.

– Tarp daugybės tarptautinių apdovanojimų jums suteiktas ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardas. Kuo jis jums reikšmingas? Ar jis įpareigoja? Juk jūs – Nacionalinė vertybė.

– Vieną kartą Seimo leidykla užsakė plakatą Lietuvos nepriklausomybės proga. Buvau apgyvendintas netoli Seimo. Vieną rytą skambutis – ateina Danutė Zovienė iš Dailininkų sąjungos, atneša naujų leidinių, pasveikindama tokiais žodžiais: "Tu vis tiek mūsų." Šie žodžiai pakelia dvasiškai, juos girdžiu dažnai, kažkur erdvėje – kaip himną. Taip. Ir rašydamas esė "Kultūros barams" rašau ne keliems žmonėms, rašau Lietuvai, kitoms kartoms, tai, ką matau savo kelionėse, ką jaučiu, kad liktų įamžinta žodžiu, piešiniu ir fotografija.

– Prieš tai klausimą uždaviau turėdamas galvoje šį – Otaru (Japonija) mieste veikia jūsų vardo muziejus – "Hiroko Mori & Stasys Museum". O Lietuvoje, kur esate Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatras, tokio nėra. Net Panevėžio savivaldybės ribose... Šiek tiek skaudu, ar tiesiog kai kas dar to nesumąstė...

– Tokia scena – Vilnius, Prezidento rūmai, priėmimas, daug meno žmonių. Mane užkalbina tai vienas, tai kitas – tartum susitarė siūlydami idėją – įkurti Stasio muziejų.

Kitą dieną keliais automobiliais važiuojame į Dubų kaimą prie Panevėžio, kur mano sesuo prižiūri sodybą, kurioje gimė ir augo mano mama. Tarp svečių – net Kauno miesto tuometis architektas. Vaišės, kalbos, fantastiški sumanymai. Pavakarę svečiai išsiskirstė, liko ranka rašytas popierėlis, įamžinantis Muziejaus įkūrimo pradžią... Bėga metai...

2009 m. mano šešiasdešimtmečio proga paroda Varšuvos sukilimo muziejuje. Atvažiuoja ką tik išrinkta Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Papasakojęs apie parodą, paklausiau, ar būtų galima šnektelėti apie Stasio muziejų? Atsakė: gal ne šiais metais... Jau 2014-ieji. Dabar truputis optimizmo. Laikraštyje "La Martin Dimanche" šių metų birželio 1-ąją – per du puslapius reportažas apie naujo muziejaus atidarymą Prancūzijoje, Rodezo mieste. Kas tai per muziejus, kainavęs apie 25 mln. eurų? Nuotraukoje matome tartum surūdijusiu metalu padengtą tvirtovę. Tai Pierre'o Soulages meno muziejus. Šiam prancūzų tapytojui dabar 94 metai, pastaruoju metu tapo beveik vien juodus faktūrinius paveikslus. Rodezas – jo gimtasis miestas.

Operatorius, turintis talentą, gali būti menininkas, o jei Dievas talento nedavė, jis gali būti labai geras amatininkas. Taip sako šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kino operatorius Jonas Gricius. „Dėkui Dievui, mažėja „berniukų iš Gedimino prospekto“, kurie žino, kad, paspaudus raudoną mygtuką, kamera užfiksuos vaizdą“, – pastebi jis.

Per savo, kaip operatoriaus, karjerą J. Griciui yra tekę dirbti ir su pasauline kino žvaigžde Elizabeth Taylor. „Žydrojoje paukštėje“ ji turėjo vaidinti valstietę motiną, o atėjo, anot J. Griciaus, nusigrimavusi kone kaip Kleopatra. „Aš taip nustebau! [...] Pasisukau į E. Taylor ir sakau: „You like it?“ Ji pažiūrėjo į mane: „I like!“ Tuo baigėsi mūsų santykiai“, – prisimena kino operatorius.

– Sakoma, kad kompozitorius, eidamas gatve, kuria muziką, fotografas mato vaizdus, kuriuos galėtų nufotografuoti. Ar kino operatorius taip pat mato žmones, situacijas, kurios vėliau galėtų tapti filmu, vaizdais?

– Visų pirma reikia turėti omenyje, kad kinas – sinkretinė meno forma, kur vienas žmogus nieko negali. Yra išimčių, kad ir Jonas Mekas. Aš dirbau tik su grupėmis. Pasižiūrėkite į titrus – net mažiausią filmelį kiek žmonių kūrė. Pasitaiko, kad eini gatve (ypač esant konkrečiai užduočiai), sumąstai, sugalvoji. Bet mano metodas – ieškoti sprendimų atsigulus į lovą. Atsigulu (žinoma, kartais ir užmiegu) ir sprendžiu, kaip man filmuoti, gulėdamas.

Nereiškia, kad, atėjęs į filmavimą, lygiai tą patį ir padarau, nes yra režisierius, scenarijaus reikalavimai, aktoriai, palankus arba nepalankus oras. Būdavo, kad, perskaičius scenarijų, scena atsirasdavo savaime. Būdavo ir tokių atvejų, kai teko palaužyti galvą. Jau nekalbu, kad gali atsirasti labai įdomių sprendimų, kurie suduš tą pačią sekundę. Bet jei ateisi be sprendimo, improvizacija bus tuščiavidurė. O jei turi savo sprendimą, remiantis jo pagrindu, galima improvizuoti. Neretai tai buvo labai įdomu.

– Dabar Jūs nefilmuojate. Kol dar nebuvau įjungusi mikrofono, sakėte, kad visi klausia tų pačių klausimų, o Jūs norėtumėte pakalbėti apie žmones. Kaip žmonės keičiasi, kokie jie yra šiandien?

– Šiandien žmonės (galima pasirausti literatūroje ar pradėti nuo Senojo Testamento) labai nedaug keičiasi. Jie išmoko žiūrėdami į šviesoforą pereiti gatvę (ne visi, žinoma, į tai kreipia dėmesį), bet mąstymas nelabai pasikeitė. Mes – savimylos, netolerantiški (net ir labai tolerantiški žmonės ne 100 procentų tolerantiški), agresyvūs. Dar tais laikais, kai buvome jaunesni ir ne viską žinojome, susirinkome ar Taline, ar Rygoje, ar Vilniuje. Nelabai apie reikalus kalbantis ir gurkšnojant vyną, kažkas iš estų pasakė: „Laimingi latviai – jie iš abiejų pusių turi gerus kaimynus.“ Bet kad latviai su estais arba lietuviai su latviais būtų geri kaimynai, vargu ar pasakysi. Jau nekalbu apie Lietuvą ir Lenkiją, kurios turėjo labai daug bendrų interesų, kurių istorija daug kur susijusi, ir susiliečia ne konfliktiškai, o labai žmogiškai, padoriai. Bet kaimynai mes – šiaip sau, agresyvūs (kad ir Vilnius, kuris istoriškai daugiatautis miestas). Ir čia nėra ko nei piktintis, nei žavėtis.

Man teko skaityti (neteko būti) apie Žytomyrą, kuriame gyveno žydai, lenkai, vengrai, moldavai, ukrainiečiai. Jie visi labai gerai sutarė, jokių konfliktų nebuvo, beveik visi susikalbėjo. Tai buvo to miesto žavinga savybė. Teko būti Derbente, Dagestano mieste. Ten gyvena žydai, dagestaniečiai ir daug kitų tautybių, bet miestas padalintas į dalis. Čia – žydų dalis, čia – dagestaniečių, čia – dar kažkokia... Suaugę žmonės dar kažkaip, bet paaugliai, patekę į svetimą teritoriją, gaus sprandų neklausus vardo. Taigi įvairiai yra.

Kalbu apie Vilnių – kiek smulkių buitinių nemalonumų išvengtume, jei galėtume bent susikalbėti. Lietuviai, lenkai ir rusai... Žydų jau beveik nebėra, jie kalba arba lietuviškai, arba lenkiškai, arba rusiškai. Be kita ko, taip, kaip lietuviškai kalba profesorė Irena Veisaitė, žydų gimnazijos direktorius Miša Jakobas, Leonidas Donskis, reikėtų pamokyti lietuvius. Žavinga klausyti. Kai susigrąžinome valstybingumą, išryškėjo Vilniaus grožis – kokiame gražiame mieste mes gyvename. Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“, kai rusų imperija nugalėjo ir nujojo ligi Paryžiaus, Kutuzovas išvažiavo „į savo mieląjį Vilnių“. Aš pagalvojau – viešpatie dieve, koks „mielasis Vilnius“? Ten viskas apgriuvę, gatvės kreivos, kiemai pristatyti malkinių, visokių sandėliukų, dar kažko... Pereikite šiandien – ne viskas padaryta. Nueikite į Užupį – kokia žavinga miesto dalis. Dar daug ten darbo, bet tai, kas padaryta, matyti.

– Jūs daug kalbate apie Vilnių, bet gimėte tarpukario Kaune. Ar Kaunas Jūsų prisiminimuose taip pat žavus?

– Kaunas buvo pagrindinis miestas. Mūsų šeima buvo tremtyje ir karą praleido Rusijoje. Kai grįžome į Kauną 1944 m. rugpjūčio pabaigoje, karas nebuvo pasibaigęs. Tada daug įspūdžių nepasiteisino. Visų pirma tuo metu Kaunas buvo beveik tuščias. Vieni – išvežti į Rytus, kiti pabėgę į Vakarus, o treti – į kokius nors kaimus. Dėkui Dievui, Kaunas nelabai nukentėjo. Geležinkelio stotis buvo sugriauta, telefono stotis susprogdinta, bet nelabai dideli nuostoliai.

Mane priėmė mokytis į „Aušros“ gimnaziją. Žinoma, karo metai sutrukdė mokytis su savo bendraamžiais. Bet kai prasidėjo kalba, kad sostinė vis dėlto yra Vilnius, ir opera turi pervažiuoti į Vilnių, ir konservatorija, ir leidyklos, aš tėvams pasakiau – jūs kaip norite, važiuokite į tą Vilnių, aš lieku Kaune, jokių kalbų negali būti. Po studijų Maskvoje dar grįžau į Kauną – tai buvo sugrįžimas į mielą miestą, bet jame kuo toliau, tuo daugiau tokių dalykų, kurių galėtų ir nebūti.

– Kokie tie dalykai?

– Sakysim, Konrado kavinė. Kaip buvo galima Konrado kavinę paversti batų parduotuve? Konrado kavinė, mano nuomone, istorinė vieta. Kam galėjo į galvą ateiti šventvagiška mintis ten įkurti batų parduotuvę, nesuvokiu. Jau nekalbu apie tai, kad 1940 m. sovietų okupacija, karas, vokiečių okupacija, pokaris, 50 metų sovietinės valdžios pridarė labai daug neigiamų dalykų. Dalis Kauno inteligentijos buvo išvežta į Rytus, dalis pasitraukė į Vakarus. Ten liko toks visuomenės viduriukas. Gyvenimas buvo sunkus – nebadavo Kaunas, bet ir per kraštus netekėjo. Ir tada prasidėjo tai, kas vadinosi „kombinuoti, sukombinuoti“. Kaune taip ir „kombinuoja“ lig šiol.

– Į Maskvą išvažiavote pačiu griežčiausiu cenzūros laiku, kai viską tikrino.

– Teko girdėti, kad Stalinas buvo kino mėgėjas. Jis turėjo savo salę, jam atveždavo filmų, net ir užsienietiškų. O kai pristatydavo sovietinį filmą, būtinai dalyvaudavo kinematografijos viršūnė. Tais laikais kinematografijos ministras buvo Ivanas Bolšakovas. Pasižiūrėjęs filmą, Stalinas Bolšakovo klausia, kodėl taip mažai gerų filmų. Bolšakovui plaukai pasišiaušė, sako – mažai talentingų žmonių. Stalinas pasakė – tai štai, tegul tik talentingi ir filmuoja. Taip nuo 1948 m. Rusijoje prasidėjo vadinamasis „малoкaртиниe“ (malokartinije): per visą Rusiją, kur buvo ir „Mosfilm“, ir Gorkio studija, ir „Lenfilm“, ir Kijevo studija, ir Odesos studija, ir Sverdlovsko studija, buvo sukuriami daugiausia šeši filmai.

Be to, prieškariu sovietinė kinematografija pasauliniame kinematografe buvo labai vertinama. Visi tie, kurie neturėjo kinematografijos, atsidūrė kinematografijos institute. Mes, „малoкaртиниe“ laikų studentai, bendravome su žvaigždėmis, asmenybėmis, nuostabiais žmonėmis, kurie iš esmės sukūrė kiną. Ar tie filmai išliks pasaulio kultūros lobyne – kitas klausimas. Bet tada daugelis filmų buvo kinematografiniai atradimai. 1953 m. mirė Stalinas, 1954 m. gavau diplomą, o 1956 m. Marlenas Chucijevas Odesos studijoje nufilmavo filmą „Pavasaris Užupio gatvėje“. Tai buvo pirmoji kregždutė. Be kita ko, filmavo Piotras Todorovskis mano kurso draugas. Prasidėjo labai sklandus, įdomus kinematografo augimas, bendravimas. O paskui atsirado užkulisinės intrigos, kurios tęsiasi ir šiandien.

– Esate sakęs, kad vis dažniau keliate sau klausimą, ar operatorius yra menininkas, ar ne. Ar radote atsakymą?

– Jei Viešpats Dievas, davė talentą, operatorius gali būti menininkas. Jei Viešpats Dievas talento nedavė, operatorius gali būti labai geras amatininkas. Ne menininkas, bet ką dabar padarysi. Dėkui dievui, mažėja „berniukų iš Gedimino prospekto“, kurie žino, kad, paspaudus raudoną mygtuką, kamera užfiksuos vaizdą.

– Negaliu nepaklausti apie „Žydrąją paukštę“ – filmą, kurį filmavote su amerikiečiais.

– Aš jį vertinu kaip avantiūrą. Tik ne savo avantiūrą – tiesiog sovietinė kinematografinė valdžia norėjo daryti politiką. Tai buvo keistas atvejis, kuris mano kūrybinę biografiją „puošia“ tik kažkokiais anekdotiniais dalykais.

– Ar tiesa, kad tame filme Jūs Elizabeth Taylor matėte vienaip, o ji pati įsivaizdavo, kad turi atrodyti visiškai kitaip?

– E. Taylor sutiko tik truputėlį kukliau negu Anglijos karalienę. Ji turėjo keturis vaidmenis – Motinos, Šviesos, Raganos ir dar kažkokį. Apie ją šoko visi, jau nekalbu apie „Lenfilm“ darbuotojus. Ji buvo ką tik baigusi filmuotis „Kleopatroje“, kurios biudžetas buvo fantastiškas – 40 mln. dolerių. Pirmiausia reikėjo filmuoti aktorių bandymus. Buvo susitarta, kad ji nusigrimuoja, o mes, kai pasiruošime, paskambinsime. Ji atėjo po trijų skambučių. E. Taylor turėjo būti apsivilkusi motina, tokia valstiete.

Atvirai šnekant, gal neteisingai maniau, bet įsivaizdavau tokią žemaitišką šeimininkę iš Žemaitės. O ji atėjo gana puošniai apsivilkusi, su baltu „čepčiku“. Nors galų gale, kaip vilkėjo tų laikų valstietis, nežinau – negali prikibti. Ji buvo nusigrimavusi, o valstietės veidai – nuberti sidabriniais trupiniais. Taip, kaip ji „Kleopatroje“ vaidino. Aš taip nustebau! Nelabai kalbėjau angliškai (ir dabar nelabai kalbu), bet pasisukau į E. Taylor ir sakau: „You like it?“ Ji į mane pažiūrėjo: „I like!“ Tuo baigėsi mūsų santykiai. Tik baigiamojoje puotoje sudaužėme vyno taures.

– Neretai esate pavadinamas kino operatorių guru. Nacionalinė premija Jums skiriama „už profesinę sąžinę ir už aukščiausią vizualinę kino kultūrą“. Kiek profesinė sąžinė yra svarbi?

– Skaičiau, kad už profesinę sąžinę, bet nesuteikiau reikšmės. Manau, kad sąžinė – ir profesinė, ir buitinė, ir visuomeninė – arba yra, arba jos nėra.

– Ką Jūs dabar stengiatės perduoti jaunesniems operatoriams?

– Pasakau, kad reikia mokėti daryti tai, ką darai. Pirmiausia reikia išmokti, o paskui, jei Dievas davė talentą, – kurti.