Kaip teigė „Swedbank“ finansinio raštingumo ekspertė Justina Bagdanavičiūtė, didžioji dauguma jaunimo kelis kartus per mėnesį jaučią finansinį nerimą ir neužtikrintumą. Ji pabrėžė, kad didžiausias nerimas pastebimas tarp 20–21 m. asmenų, taip pat jaunimo, pasižyminčio žemesniu išsilavinimu.

„Net 7 iš 10 jaunų suaugusiųjų bent kelissyk per mėnesį jaučia finansinį nerimą. Gyventi patogiai ir susikurti finansinį saugumą su vidutine savo gaunama mėnesine alga jaučiasi galintis tik maždaug kas antras tyrime apklaustas šios amžiaus grupės gyventojas“, – ketvirtadienį žurnalistams teigė J. Bagdanavičiūtė.

„Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė paminėjo, kad nors vidutinės jaunimo pajamos yra panašios kaip ir 40–59 m. amžiaus asmenų (apie 1180 eurų „į rankas“), jų perkamoji galia ir finansinis stabilumas yra daug mažesni. Banko tyrimas taip pat parodė, kad savo poreikių patenkinimui jauni asmenys norėtų gauti apie 1760 eurų mėnesines pajamas.

„Reikšminga dalis dirbančių jaunų suaugusiųjų gyvena Vilniaus apskrityje, kur pragyvenimas yra brangesnis. Juolab vyresnės amžiaus grupės gyventojai neretai jau turi nuosavą būstą, per ilgesnį laiką daugiau sukauptų santaupų. Tuo metu jaunimui dažniausiai būstą tenka nuomotis, o pačioje karjeros pradžioje imtis mažiau apmokamų ar sezoninių darbų“, – aiškino G. Ilekytė.

Pasak ekonomistės, jaunimo finansiniam nerimui ir didesniems atlyginimo lūkesčiams gali turėti subjektyvus savęs pozicionavimas, polinkis save priskirti vidurinei ar aukštesnei vidurinei klasėms, kas sukuria kitokius lūkesčius. Jų poreikius, anot jos, taip pat nulemia ir tai, kad beveik pusė šios amžiaus grupės asmenų gyvena Vilniuje, kur didesnės būsto ir paslaugų kainos.

Vos 11 proc. jaunimo turi ilgalaikį finansinį rezervą

Tyrimo duomenimis, 19 proc. jaunų žmonių nėra užsitikrinę jokio trumpalaikio finansinio rezervo, 29 proc. turi santaupas, kurios sudaro 1–3 mėn. pajamų dydį, 34 proc. santaupos nesiekia mėnesio pajamų dydžio. Rekomenduojamą 3–6 mėn. pajamų dydžio finansinį rezervą turi vos 11 proc.,

Taip pat matoma didžiulė nelygybė tarp skirtingų amžiaus grupių. „Swedbank“ duomenimis, 18–29 m. amžiaus asmenų vidurinė finansinio turto suma siekia 1861 eurų, tuo metu 46–64 m. amžiaus gyventojai vidutiniškai yra sukaupę daugiau nei 4 tūkst. eurų.

Visgi, 44 proc. tyrime dalyvavusių jaunuolių planuoja ateityje dalį lėšų skirti kaupimui į antrą ar trečią pensijų pakopas, investuoti. 27 proc. teigia, kad jau kaupia, tam vidutiniškai skiria 57 eurus per mėnesį.

10 proc. jaučia labai didelę grėsmę savo profesijai, 18 proc. – didelę. Vidutine grėsme šiuolaikines technologijas laiko 36 proc., maža – 22 proc. apklaustųjų.

Jaunimas abejoja savo darbo srities perspektyvumu

Tyrimo respondentai įvardijo, kad po 5–10 m. paklausiausios sritys bus: informacinės technologijos (IT), medicina, finansai, švietimas ir inžinerinė pramonė. Taip pat apklaustieji nurodo, kad tarp perspektyviausių įvardytose specialybėse dirba 34 proc., 59 proc. tokiose nedirba, 7 proc. specialybės neturi.

Visgi Valstybės duomenų agentūros duomenys rodo, kad būsimieji specialistai praėjusiais mokslo metais dažniausiai rinkosi socialinių mokslų, verslo ir administravimo studijas, vos 10 proc. rinkosi IT, nors šio sektoriaus paklausumą įvardijo apie trečdalis.

„Jauni suaugusieji turi ne tik abejonių dėl savo profesijos aktualumo ilgesniu laikotarpiu, bet ir nuogąstavimų dėl to, kokią įtaką jai turės technologijų bei dirbtinio intelekto pažanga. 10 proc. jaučia labai didelę grėsmę savo profesijai, 18 proc. – didelę. Vidutine grėsme šiuolaikines technologijas laiko 36 proc., maža – 22 proc. apklaustųjų“, – komentavo J. Bagdanavičiūtė.

Negana to, tik 42 proc. 15–24 m. ir 35 proc. 25–34 m. amžiaus gyventojų mano, kad per artimiausius metus jų finansinė situacija gerės.

Darbe lankstumas ne mažiau svarbus nei atlygis

Tyrimas parodė, jog renkantis darbdavį jaunuoliai beveik vienodą reikšmę teikia konkurencingam atlyginimui (to svarbą paminėjo 63 proc. jaunuolių) ir lanksčiam darbo grafikui (62 proc.).

„Viena vertus, jaunoji karta augo geresnėmis ir nuolat gerėjančiomis sąlygomis, palyginti su savo tėvais, tad kitų vertybių ir privalumų reikšmė natūraliai ėmė didėti. Kita vertus, daug įtakos tam turėjo pandemija, kuomet karantino ribojimai leido įvertinti darbo iš namų ar hibridinio darbo privalumus“, – sakė J. Bagdanavičiūtė.

„Branduolinės saugos ir saugumo situacija Zaporižios atominėje elektrinėje yra labai nestabili. Kachovkos rezervuaro praradimas buvo katastrofa visam regionui ir taip pat prisidėjo prie didelių sunkumų, su kuriais susiduria ši didelė atominė elektrinė“, – teigė R. Grossi. Jo žodžiai cituojami TATENA interneto svetainėje.

Zaporižios AE planuoja atnaujinti vandens, kuris vis dar yra prieinamas, pumpavimą, nepaisant to, kad Kachovkos rezervuaras, birželio 6 dieną griuvus žemiau esančiai užtvankai, smarkiai nuseko, sakė R. Grossi.

Pastarąsias dvi savaites didžiausia Europos atominė elektrinė aušinimui reikalingą vandenį gauna iš netoliese esančios Zaporižios termofikacinės elektrinės išleidimo kanalo, nesusijusio su Kachovkos rezervuaru.

„Dabar labiau nei bet kada visos šalys turi visapusiškai laikytis pagrindinių TATENA principų, kuriais siekiama užkirsti kelią branduolinei avarijai“, – pridūrė R. Grossi.

TATENA padidino savo darbuotojų skaičių Zaporižios AE, kad galėtų stebėti, kaip laikomasi penkių pagrindinių elektrinės apsaugos karinio konflikto metu principų, kuriuos gegužės pabaigoje Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje nustatė R. Grossi.

Pranešime nurodoma, kad TATENA žino apie pasirodžiusią informaciją, jog šalia Zaporižios AE aušinimo tvenkinio buvo padėta minų. Generalinio direktoriaus vizito metu minų šioje vietoje nepastebėta.

Tačiau TATENA žino, kad anksčiau už elektrinės perimetro ribų buvo padėta minų, apie kurias agentūra jau buvo pranešusi, ir kad taip pat yra minų tam tikrose elektrinės vietose.

„Didelį dėmesį skiriame šiam klausimui“, – teigė R. Grossi.

Pastarųjų apklausų duomenimis, Ohajuje daugiau kaip dviem procentais daugiau rėmėjų turi Donaldas Trumpas. Jis vejasi, o gal net aplenkė Hillary Clinton ir šalies mastu. Be to, respublikonų kandidato rėmėjai, ir ne tik jie, sako, kad toli gražu ne visi, balsuosiantys už D. Trumpą, apie tai pasisako.

Antrame pagal dydį Ohajo mieste – Klivlande – netikėtai sutikta lietuvė sakė balsuosianti už D. Trumpą. Jos tėvai esą visada balsuodavo už respublikonų kandidatą, ir tai ji perėmė iš tėvų. Atvykę į JAV po Antrojo pasaulinio karo baidėsi komunizmo idėjos, todėl visada buvo už dešiniuosius. Nors lietuvė Vilija pasakojo, kad respublikonų kandidatu verčiau būtų norėjusi matyti Marco Rubio ar Tedą Cruzą, už H. Clinton balsuoti nė nesvarstė.

Bet ne nuolat balsuojantys už tos pačios partijos kandidatus yra didžioji rinkimų intriga, o svyruojantieji. Jangstaune, kuris prieš kelis dešimtmečius buvo antras pagal dydį plieno pramonės centras pasaulyje, vis daugiau demokratų perbėga į respublikonų pusę.

Štai kirpyklos savininkas Ryanas sako balsavęs už B. Obamą, bet dabar balsuos už D. Trumpą, nes šis žada tai, ko šaliai reikia – nebijoti ir vėl tapti didingiems. O jo klientas tuo metu baisisi, kad D. Trumpo net negalima vadinti kandidatu. Sako, juk automobilį tikriausiai patikėtumėte mechanikui, o ne tam, kuris automobilio nematęs. Taip ir D. Trumpas – netinkamas vadovauti šaliai. Kirpėjo ir kliento požiūriai labai skiriasi, tad vaikinai sako, kad įprastai stengiasi šios temos neliesti.

D. Trumpo turimų verslininko įgūdžių pakanka užkandinės savininkui, kuris iškabino aršių diskusijų sukėlusį paramą reiškiantį transparantą.

Per kelias minutes prie užkandinės, kol kalbinome savininką, iš pravažiuojančių mašinų sklido ir paramos šūksniai, ir pasižadėjimai niekada daugiau čia nebevalgyti. Nors užkandinės aikštelėje – ir automobilis su H. Clinton lipduku. Vyras transparanto nesureikšmina, juk į užkandinę užsuka valgyti, ne ieškoti bendraminčių.

O prie Jangstauno respublikonų būstinės užrašai tiesmukiškesni. Buvusio policininko rankomis darytas plakatas, kokių nupiešė jau pusšimtį, ragina demokratus „perbėgti“ ir balsuoti už D. Trumpą.

Būstinės languose – melu ir sukčiavimu H. Clinton kaltinantys plakatai, stovėjimo aikštelėje – automobilis, išklijuotas lipdukais, sakančiais, kad H. Clinton vieta – kalėjime. Šią mintį D. Trumpas yra rėžęs ir per televizijos debatus.

Kad ir kokie argumentai, ar dažnai tiesiog aklas tikėjimas, kad D. Trumpas gali ką nors pakeisti, vilioja jo pusėn Jangstauno rinkėjus, simbolišką pergalę čia jis jau pasiekė per pirminius respublikonų rinkimus. Į dešiniųjų pusę tada perėjo 6 tūkst.demokratų, t. y. kas keturiasdešimtas gyventojas.

Nors anksčiau Jangstaune demokratų rėmėjų buvo apie penkiskart daugiau, nei respublikonų.

Demokratus rėmė plieno pramonės darbuotojai, o jų buvo dešimtys tūkstančių.

Be to, pastebi jis, situacija Armėnijoje ir toliau išliks stabiliai nestabili, nes prezidentas turi labai stiprias saugumo pajėgas ir bet kokiu atveju gins savo valdžią.

– Praėjusią savaitę pranešta, kad politinė krizė Armėnijoje užbaigta, o ginkluotos grupuotės nariai sulaikyti. Bet ar iš tiesų galime kalbėti, kad politinė krizė šalyje išspręsta? Kur slypi šios krizės priežastys?

– Nemanau, kad taip galėtume sakyti. Policijos būstinės užėmimas atskleidė daugybę Armėnijos problemų. Manau, daugybė žmonių buvo šokiruoti, kad tiek daug paprastų žmonių Jerevane išėjo į gatves palaikyti šios ginkluotos grupuotės. Tai radikali grupuotė, atsakinga už dviejų policininkų nužudymą. Vis dėlto tūkstančiai žmonių palaikė juos ir buvo prieš vyriausybės veiksmus.

Tai, manau, didelio nepasitenkinimo valdžia ženklas. Ir, tiesą sakant, ne tik šia vyriausybe, bet ir kitomis prieš tai šaliai vadovavusiomis vyriausybėmis. Deja, bet Armėnijos vyriausybės nesugeba išspręsti problemų, jos labai atitrūkusios nuo piliečių. Šalyje egzistuoja didžiulės socialinės ir ekonominės problemos. O armėnai baiminasi, jog numatyti konstitucijos pakeitimai tik užtikrins, kad dabartinis režimas liktų valdžioje. Taigi ši krizė tik atskleidė didžiulę takoskyrą tarp valdžios ir gyventojų.

– Ginkluota grupuotė, kuri užėmė policijos būstinę, reikalavo paleisti opozicijos veikėją Žirairą Sefilianą. Ar Armėnijos opozicija suvaržyta, ar iš viso apie tokią galime kalbėti?

– Armėnijoje yra pusiau demokratija. Šalyje veikia opozicija, opozicinės partijos yra parlamente. Ž. Sefilianas yra radikalas, jo politinė programa nesulaukia didelio visuomenės palaikymo. Keletas politikų iš tiesų yra įkalinti dėl savo radikalių kalbų. Reikia paminėti, kad Ž. Sefilianas yra Karabacho karo veteranas, o tai – vienas svarbus šios krizės elementas. Opozicija labai dažnai pasitelkia Karabacho klausimą prieš vyriausybę.

Armėnijoje vyksta kova tarp skirtingų karo veteranų grupių. Radikali veteranų grupė, kuri užėmė policijos būstinę, nenori jokių derybų su Azerbaidžanu ar Turkija. Kita veteranų dalis – vadinamojo Karabacho grupė. Ji – valdžioje kartu su prezidentu Seržu Sargsianu. Karabacho grupe galima laikyti politikus, kurie kilę iš Karabacho ir į valdžią atėjo, kai buvo jaučiama pergalė Karabacho kare.

Viso to rezultatas – sprendžiant Kalnų Karabacho klausimą, palikta labai mažai vietos kompromisui, nes tarp skirtingų veteranų grupių vyksta kova dėl to, kas mažiau nusileis ir laikysis griežtesnės pozicijos Karabacho klausimu.

– Taigi Kalnų Karabacho klausimas opus ne tik tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, bet ir pačioje Armėnijoje?

– Taip, tai opus klausimas tiek Armėnijai, tiek Azerbaidžanui. Deja, bet žinome, kad vienintelis kelias likviduoti konfliktą ir išvengti naujų karinių veiksmų, surasti konflikto sprendimą, yra derybos. Tačiau abiejose šalyse visuomenės nuomonė šiuo klausimu yra gana sudėtinga ir radikali. Tai nuotaika, kurią būtų galima pavadinti „jokių kompromisų“. Tai suteikia labai mažai įgaliojimų abiejų šalių prezidentams derėtis ir ieškoti kompromisų.

– Koks skaičius opozicijos žmonių dalyvavo Karabacho konflikte?

– Sunku pasakyti. Tačiau Armėnijoje daug karo veteranų. Tūkstančiai žmonių dalyvavo kariniame konflikte. Pasitaiko, kad veteranai tampa politine jėga, ypač jeigu jie yra laimėjusiųjų pusėje. Būtent taip nutiko Armėnijoje – karo veteranai daro įtaką visuomenei ir jos nuomonei tam tikrais politiniais klausimais.

Armėnijoje galima jausti savotišką pergalės Kalnų Karabacho kare palikimą. Karo veteranai iki šiandien labai įtakingi, jie įžiebia ir kontroliuoja diskusijas šalyje. Sakyčiau, kad Armėnija yra vieta, kur vyrai su uniforma vis dar išlieka labai stipri ir dominuojanti jėga. Pergale kare iki šiandien spekuliuojama, nors konfliktas nėra išspręstas, tačiau pergalės atmosfera jaučiama ir po 20 metų.

– Kokią įtaką šis Kalnų Karabacho klausimas daro Armėnijos politikos stabilumui?

– Nemanau, kad konfliktas stipriai paveikia Armėnijos politikos stabilumą, nes kiekviena išrinkta vyriausybė imasi panašių veiksmų ir taktikų situacijai suvaldyti. Armėnija yra labai maža šalis, turinti daugybę išorės problemų. Būtent dėl sudėtingos Armėnijos padėties tarptautiniame kontekste nemanau, kad pamatysime ryškią, masišką visuomenės kovą prieš valdžią.

Tačiau Armėnijoje egzistuoja smurto tradicija. Šalyje ne kartą buvo nužudyti politiniai veikėjai. Vienas garsiausių atvejų – šaudynės parlamente 1999 m. Taigi Armėnijoje galima jausti politinį nestabilumą, kuris, žinoma, neigiamai veikia politinę situaciją šalyje.

– Ar matote kokių nors galimų pokyčių Armėnijoje, ar tokia situacija gali išlikti dar ne vienerius metus?

– Manau, kad situacija ir toliau išliks stabiliai nestabili. Prezidentas S. Sargsianas turi labai stiprias saugumo pajėgas. Jis labai greitai užkirto kelią bet kokioms abejonėms jo valdžia, demonstracijos Jerevane buvo sustabdytos gana brutaliai, daugybė žmonių buvo sužeista. Taigi jis bet kokiu atveju greičiausiai gins savo valdžią.

2015 m. priimtas sprendimas pakeisti Armėnijos Konstituciją netrukus bus įgyvendintas. Naujoji Konstitucija numato didesnį premjero vaidmenį. Spėčiau, kad S. Sargsianas 2018 m. bandys įsitvirtinti ministro pirmininko poste, po to, kai baigsis jo antroji prezidento kadencija.

Taigi valdžia ir toliau bandys išlaikyti sutelktą savo galią, o opozicija, deja, per silpna, nes yra pernelyg fragmentuota ir neturi vienos ryškios opozicinės jėgos. Bet esu tikras, kad galime tikėtis išvysti spontaniškų visuomenės protestų ir demonstracijų prieš dabartinę Armėnijos valdžią.