Spektaklio estetikos prasmės

Režisierė spektaklyje pristatė savo unikalią estetiką, kurią galima pamatyti jos performansuose, eksperimentiniuose teatriniuose pasirodymuose ir filmuose. Ji – ekspresyvi, groteskiška, atšiauri ir gana neįprasta Lietuvos kontekste (1).

Tai greičiausiai nulėmė menininkės tarptautinė patirtis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji baigė aktorystės studijas, aktyvūs meniniai ieškojimai vyko studijuojant grafinį dizainą Londone, studijose įgytus įgūdžius realizavo kaip meno vadovė projektuose „Future Shorts“ ir „Secret Cinema“.

Vėliau ji baigė režisūros magistrantūrą Londono universiteto Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje, o šių studijų metu tarptautinėje vasaros programoje JAV turėjo progą mokytis pas vieną žymiausių pasaulio teatro ir vizualiųjų menų kūrėjų Robertą Wilsoną (2), kurio spektaklį „Dorianas“ taip pat galima pamatyti NKDT. Dr. GoraParasit derina performansą, kiną, teatrą ir skaitmeninę kultūrą, jos kuriama estetika aiškiai atpažįstama ir provokuojanti (3).

„Snieguolė“ – pirmas tokios apimties kūrinys. Iki šiol Dr. GoraParasit nestatė spektaklių didelei scenai, jos performansai vykdavo kamerinėje erdvėje ar kaip vaizdo įrašai.

Pastatyme galima matyti kūrėjai būdingų estetinių priemonių, tokių kaip BDSM bendruomenės atributika: lateksas ar vakuuminė lova, kur žmogus įdedamas tarp dviejų latekso lakštų ir oras tarp jų išsiurbiamas. Režisierei buvo svarbu perteikti jautrumą, kurio kartais trūksta mūsų visuomenei (4).

Tai pasirinkta perteikti pasitelkiant būtent lateksą – ši medžiaga sukuria unikalią jausminę patirtį dėvinčiam, nes kiekvienas prisilietimas tampa jautresnis. Personažai – su padidintomis ausimis, nes, anot režisierės, mes šiandien klausomės mažiau, nei turėtume (5). Pasirinkta juodos, ryškiai žalios (kuri naudojama filmų efektams kurti) spalvų paletė ir keista personažų išvaizda kartu su šiuolaikybės ženklais kuria alternatyvią mūsų pasaulio versiją.

Iš pirmo žvilgsnio šis pasaulis atgraso, bet, žiūrint spektaklį, ima atrodyti, kad kai kurios realijos, pavyzdžiui, nuomonės formuotojai ar populiarios pokalbių laidos, reklamos, kurios „Snieguolėje“ ir hiperbolizuotos, ne ką mažiau kvailai atrodo nei liežuvį iškišusi, lateksu padengta didžiaausė būtybė.

Savita: senoji pasaka apie Snieguolę ir septynis nykštukus NKDT scenoje atgyja netikėtomis temų ir vaizdo interpretacijomis. S. Baturos nuotr.

Atpažįstama istorija

Spektaklio mizanscenos neretai masinėse scenose sustingsta ir tai primena menininkės gyvąsias skulptūras. Šių vaizdų estetinis poveikis dėl aktorių vaidybos ir kostiumų – nenuginčijamas, suspindi groteskiška bjaurumo estetika. Ypač paveiki vakuuminės lovos scena: rėmas stovi vertikaliai ir į ją talpinami aktoriai, lėtai išsiurbiamas oras ir pamatome visų jų siluetus, – scena gniaužia kvapą. Tačiau kaip spektaklio recenzijoje pastebi teatrologė dr. Miglė Munderzbakaitė, šią sceną žiūrovai mato itin autonomiškai (6). Vaizdo ir garso intarpai papildo estetinę visumą, tačiau norėtųsi, kad vaizdo intarpai vyktų kartu su scenos veiksmu.

Nors režisierė teigia, kad spektaklis yra apie galią keistis, tačiau klasikinė pasaka „Snieguolė“ tokios žinutės neskleidžia. Pasakos paprastai yra griežtos struktūros, todėl žinomos istorijos pasirinkimas padeda publikai lengviau gvildenti šiuolaikinį ganėtinai lakoniškos struktūros spektaklio naratyvą, kurį, kaip dažnai atsitinka su postmoderniais pastatymais, nežinant originalaus kūrinio, stebėti būna sunku.

Šio teksto žanro didaktinė paskirtis taip pat padeda lengviau komunikuoti spektaklio vertybes. Kai pristatomos visuomenėje kontroversiškos nuomonės, žiūrovui aišku, kad spektaklis atstovauja herojaus (Snieguolės) teisingai ir gerai pozicijai, o kritikuoja – antiherojaus (pamotės), atstovaujančio apgaulei ir blogiui. Kadangi pasakose itin aiškios gėrio ir blogio pozicijos, spektaklis sukelia itin stiprią jo pasaulėžiūrai prieštaraujančio žiūrovo atmetimo reakciją.

Lyčių drama

Pasaka „Snieguolė“ – ir apie pavydo, dėmesio sutelkimo į savo paviršutiniškumą (karalienės siekį būti gražiausiai) pavojų, kuris galiausiai ją pražudo. Originalioje pasakoje karalienė pavydi Snieguolei grožio ir nepastebi savybių, kurios iš tikrųjų įdukrą daro geidžiamą, – jos tyrumo.

Klinikinės ir Carlo Gustavo Jungo psichologijos tyrinėtoja Nanae Takenaka pasakos „Snieguolė“ analizėje pažymi, kad konfliktas tarp karalienės ir Snieguolės paverčiamas konfliktu tarp tikrojo ir idealaus, kadangi įdukros idealus grožis sukelia įnirtingą pamotės neapykantą. Ši gyvena realybėje, kur žmonės gali jausti pavydą, nerimą ir neapykantą, o Snieguolė net po pasikėsinimo likusi miške viena išlaiko neįprastą rimtį, suvaldo situaciją, todėl atspindi idealą (7). Panašiai ir šioje adaptacijoje karalienė atspindi užmojį rūpintis tik savo patogia pozicija, o Snieguolė tampa siektino jautrumo – empatijos, susijusios su socialine nelygybe ir klimato kaita, simboliu.

Karalienės įvaizdis – ant aktorės Agnieškos Ravdo užmautas stambaus vyro torsas – aliuzija į šiandienį Vakarų galios pozicijos simbolį – neretai turtingą, heteroseksualų baltaodį vyrą, kurio gyvenimas lengvas ir pasižymi savo padėties opresinėse sistemose, kaip patriarchatas, rasizmas ar klasių nelygybė, išnaudojimu. Tai sustiprina stačiokiška A. Ravdo vaidyba.

1989 m. kritinės rasės teorijos mokslininkė Kimberlé Crenshaw pristatė terminą „intersekcionalumas“, kuris apibūdina įvairias nelygybės ar nepalankumo formas visuomenėje, kartais susiliejančias ir sukuriančias kliūčių, dažnai nesuprantamų mąstant įprastai (8). Pagal intersekcionalumo teoriją Vakarų visuomenėje mažiausiai tokių kliūčių patiria baltaodis, heteroseksualus vyras, kuris turi palankią poziciją hierarchinėje sistemoje, todėl šio sluoksnio atstovai pasąmoningai vengia pokyčių, kurie išlygintų galios skirtumą tarp kitų visuomenės sluoksnių.

Spektaklio mizanscenos neretai masinėse scenose sustingsta ir tai primena menininkės gyvąsias skulptūras.

Spektaklyje šią galios dinamiką atkartoja karalienės valdžios (monarcho ir populiarios nuomonės formuotojos) pozicija, kuri jai garantuoja turtą. Snieguolė čia adaptuota kaip translytis nebinarinis asmuo, vardu Grimm Everice, kuris neidentifikuoja savęs nei kaip vyro, nei moters. Aktoriui Mantui Bendžiui pavyko nepaversti šio veikėjo karikatūra. Pastatyme ima atrodyti, kad karalienei ne tiek svarbu, kad Snieguolė už ją gražesnė, bet tai, kad ji yra translytė ir gina LGBTQ teises.

Aktualizuota kasdienybė

Scenoje pasaka taip pat baigiasi laimingai – vertybių triumfu, nukovus baltojo, konservatyvaus ir neapykantą skleidžiančio vyro simbolį ir Snieguolei su savo mylimuoju sukūrus netradicinę šeimą, taip skelbiant odę seksualinei ir lyties identiteto laisvei.

Nors pasaka ir baigiasi LGBTQ bendruomenės laisve, ji nesibaigia klimato atšilimo problemos sustabdymu. Paskutiniai žodžiai prieš nusileidžiant uždangai: „Nuo šiol bus tik dar karščiau“ – skatina žiūrovus nepamiršti apie klimato kaitą ir jos padarinius, kurie ryškūs ir šiandien.

Spektaklyje Snieguolė, vardu Grimm Everice, kai pabėga nuo ją nužudyti turėjusio karalienės siųsto medžiotojo, sutinka septynis mokslininkus – nykštukų atitikmenis, kurie bando išgelbėti ledkalnį 4422 nuo ištirpimo. Jie pristatomi kaip vaizdo žaidimų avatarai arba superherojai. Deja, šie personažai spektaklyje – labiau kaip scenografija: vizualiai paveikūs, bet nedaug ką nuveikia.

Žiūrovai dalykiškai ir moksliškai, it reportaže, supažindinami su ledkalnių tirpimo problema. Eskizų komedijos (ang. sketch komedy) principą primenančiu formatu pasirinkta pristatyti klimato kaitos problemą. Vaizdo intarpuose pasirodo karščio nualintas paštininkas, kuriam dėl padidėjusios temperatūros tenka vežti masiškai perkamus kondicionierius, o pats jis nė vieno savo autobusiuke neturi.

Nervingas veikėjas, kurį įkūnija Povilas Jatkevičius, puikiai perteikia atsakomybės jausmą, netiesiogiai parodo, kad vengiame prisiimti atsakomybę ir ignoruojame klimato pokyčius net tuomet, kai jau esama nuo to kenčiančių žmonių. Spektaklyje pateikiama nemažai mokslinės informacijos apie globalinį atšilimą ir jo neigiamus padarinius – įvairios statistikos ir skaičių, tačiau kyla klausimas, ar tikrai to, kas buvo parodyta, užtenka žiūrovui sujaudinti ir paskatinti jį imtis veiksmų.

Blogiuku klimato kaitos klausimu spektaklyje tampa verslininkas, vadinamas Klientu (aktorius Dainius Svobonas), atstovaujantis tiems, kurių pelnas tiesiogiai priklauso nuo perteklinio vartojimo, kurį „European Environment Information and Observation Network“ apibrėžia kaip besaikį prekių ir paslaugų vartojimą ar naudojimą, darantį žalą arba žalingą poveikį žmonėms ir (arba) aplinkai, viršijant planetos ir jos ekosistemų keliamąją galią ir gyvybę palaikančių sistemų.

Sakoma, kad kapitalizmui būtinas konsumerizmas (didėjantis vartojimas). Taip manoma, nes kapitalizmas reikalauja nuolat besiplečiančios rinkos (9). Tai sukuria begalę taršos gaminant daiktus, juos eksportuojant ir galiausiai jiems atsidūrus sąvartynuose irti tūkstančius metų, kadangi arba tampa nebereikalingi, arba dėl blogos kokybės nebeatlieka savos paskirties. Klientas „Snieguolėje“ didžiąją spektaklio dalį, kalbant BDSM terminais, yra nuolankusis dominantės – personažės Gaios Steel (aktorė Susana AbdulMajid) tarnas ir atlieka veidrodėlio funkciją. Vaizdo intarpuose Klientas patiria įvairių dominantės kvėpavimo, suvaržymo ir jėgos žaidimų, kurie neretai reikalingi, kad sukeltų seksualinį susijaudinimą. Taip sukuriama nuoroda į teoriją, kurią pagrindžia ir tyrimai (10), kad, didėjant socialinei galiai, vyrai yra labiau linkę būti sujaudinti mazochizmo ir nori užimti nuolankiojo poziciją seksualiniuose žaidimuose.

Aktoriai puikiai perteikia BDSM žaidimų kuriamą įtampą ir aštrius juslinius pojūčius. Vis dėlto šiuose intarpuose liko neišnaudota galimybė patyrinėti ar pakomentuoti galios santykį visuomenėje, nes, viena vertus, Klientas užima žeminančią poziciją, bet, kita vertus, jis moka pinigus dominantei. Galiausiai šie vaizdo intarpai ir teliko intarpais, suteikiančiais dinamikos, tačiau įtakos turiniui turi minimaliai ir retkarčiais prailgsta.

Rež. Dr. GoraParasit spektaklyje „Snieguolė“ kartais pasiklystama tarp daug skirtingų temų ir jos neišgvildenamos iki galo. Tačiau šis kūrinys yra unikalus Lietuvos kontekste. Įdomu, kaip kitaip jis atrodytų, jei būtų sukurtos geresnės dramaturgijos aplinkybės, kuriose vaizdinys galėtų intensyviau veikti kaip simbolis.

1 – Buzytė, D. Lietuvos performansas. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Elektroninė prieiga: https://ltmkm.lt/muziejus/lietuvos-performansas/

2 – Lithuanian Culture Institute. Dr. GoraParasit. Elektroninė prieiga: https://english.lithuanianculture.lt/lithuanian-culture-guide/2021/01/18/dr-goraparasit/?highlight=%22Gintar%C4%97+Minelgait%C4%97%2

3 – Segal talks with Ana Ablamonova and Dr. Goraparasit (Lithuania). (2021, Gegužės 19). Howlround. Elektroninė prieiga: https://howlround.com/happenings/segal-talks-ana-ablamonova-and-dr-goraparasit-lithuania.

4 – Lingienė, K. (2023, lapkričio 30 d.). „Snieguolė“: į lateksą įspraustos empatijos pamokos (pokalbis su G. Minelgaite). Kaunas pilnas kultūros. Skaitmeninė prieiga: https://kaunaspilnas.lt/snieguole-i-lateksa-ispraustos-empatijos-pamokos-pokalbis-su-g-minelgaite/.

5 – Ibid.

6 – Munderzbakaitė, M. (2024, sausio 26). Pasiklydę aktualijų gausoje. 7md.lt. Skaitmeninė prieiga: https://www.7md.lt/teatras/2024-01-26/Pasiklyde-aktualiju-gausoje

7 – Takenaka, N. (2016) The realization of absolute beauty: an interpretation of the fairytale Snow White. J Anal Psychol, : 497–514. doi: 10.1111/1468-5922.12237.

8 – 2 Crenshaw, Kimberle Williams (1989) „Demarginalizing the Intersection of Race and Sex: A Black Feminist Critique of Antidiscrimination Doctrine, Feminist Theory and Antiracist Politics“. University of Chicago Legal Forum 1989: 139–67, p. 149

9 – Elke Pirgmaier (2020) Consumption corridors, capitalism and social change, Sustainability: Science, Practice and Policy, 16:1, 274–285, DOI: 10.1080/15487733.2020.1829846

10 – Lammers, J., & Imhoff, R. (2016). Power and Sadomasochism: Understanding the Antecedents of a Knotty Relationship. Social Psychological and Personality Science, 7(2), 142-148. https://doi.org/10.1177/1948550615604452

Esamiems ir būsimiems žiūrovams

Anot teatro generalinio direktoriaus Egidijaus Stanciko, naująjį sezoną bus kviečiama ieškoti, keistis ir augti kartu. „Kiekvienas laikmetis suformuoja savas temas, aktualijas, madas, lekiantys įvykiai keičia mūsų supratimą, formuoja nuostatas, požiūrį, poziciją. Tą patį Williamą Shakespeare’ą šiuolaikiniai teatro kūrėjai perskaito vis kitaip, jų žvilgsnį nulemia asmeninė patirtis, socialiniai reiškiniai, laikmečio suformuotos vertybės. Keičiasi ne tik teatro kūrėjai, keičiasi ir žiūrovai. Taigi, dramos – tos pačios, o mes – vis kiti, nuolat augantys, kintantys, ieškantys“, – sako E. Stancikas.

Teatro meno vadovo Edgaro Klivio manymu, naujojo sezono moto kviečia mąstyti, prieštarauti, klausti, ar tikrai taip yra. „Neišvengiamai pradedi galvoti apie tai, kas išlieka, kas keičiasi. Tikėtina, kad tokius apmąstymus skatins ateinančio sezono repertuaras, nes jis įvairus ir jaudinantis. Svarbus repertuaro akcentas – interaktyvumas, dalyvaujamasis, įtraukusis teatras. Būtent šiai temai bus skiriamas kitų metų festivalis jaunimui „Nerk į teatrą“. Norisi, tikėti, kad, nepaisant to, kad teatras yra lokalus, pavyks išlikti globaliems ir atvesti pasaulį į lokalią teatro sceną“, – akcentuoja E. Klivis.

Taip pat teatras žada laikytis strateginių įsipareigojimų ir turinį siūlyti tiek realioms, tiek galimoms auditorijoms. „Tai nepalankus darbas, daug rizikos, bet tikiu, kad pritraukdami įvairias socialines grupes, auditorijas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nevaikšto į teatrą, prisidedame prie bendros teatro ekologijos, galbūt jie vėliau eina į kitus, mažesnius, teatrus“, – svarsto E. Klivis.

Kitokia W. Shakespeare’o „Audra“

Rugsėjo 21 d. Didžiojoje scenoje įvyks estų teatro lyderio P. Jalakaso premjera – W. Shakespearo „Audra“, kuriama kartu su estų kūrybine komanda ir Von Krahl teatru. Režisieriui Kaune talkina dramaturgas Taavi Eelmaa, scenografė ir kostiumų dizainerė Kristel Zimmer, kompozitoriai Gavinas Bryarsas ir Yuri Bryarsas, vaizdo režisierius ir scenografas Emeris Värkas.

Svarbus repertuaro akcentas – interaktyvumas, dalyvaujamasis, įtraukusis teatras.

Pasaulinio garso kompozitorius britas G. Bryarsas kuria specialią muzikinę kompoziciją šiam pastatymui. Prie spektaklio magijos sukūrimo prisideda ir iliuzionistas Nicholas Kin.

Avangardistas P. Jalakasas, pasitelkdamas egzotiškos salos aplinką – gamtos stichijų galias, dvasių ir nimfų personažus, muziką ir iliuzionistų triukus, iš W. Shakespeare’o pjesės kuria šiuolaikinį teatrališką reginį, kuriame susijungia gyvas teatras ir modernios technologijos. Jis spektaklyje siūlys pažvelgti į pjesėje pavaizduotus bevardės salos gyventojus kaip į naujos, tobulesnės, geresnės žmonijos užuomazgą ir pamėginti įsivaizduoti ateitį, kurioje mitologinių būtybių, dvasių, nimfų vaidmenis perima dirbtinis intelektas.

Pasak meno vadovo Edgaro Klivio, P. Jalakaso premjeros Estijoje yra sutinkamos kaip teatriniai įvykiai, tad neabejotina, kad ir NKDT scenoje „Audra“ atsiskleis visu savo mastu ir netikėta interpretacija. Spektaklyje vaidina aktoriai: Dainius Svobonas, Agnieszka Ravdo, Martyna Gedvilaitė Ridas Žirgulis Ričardas Vitkaitis, Artūras Sužiedėlis, Henrikas Savickis, Arūnas Stanionis, Gintautas Bejeris, Mantas Bendžius, Deividas Breivė, Motiejus Ivanauskas, Kamilė Lebedytė, Eugenija Bendoriūtė, Miglė Navasaitytė, Aušra Keliuotytė.

Amžinai jauni senukai

Lapkričio 11, 12, 24 d. Rūtos salėje įvyks A. Špilevojaus spektaklio pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Kai mes būsim jauni“ premjera su labiausiai patyrusia ir daugiausia teatro mačiusia vyresniąja teatro aktorių karta, iš kurių režisierius tikisi pasisemti žinių ir išmokti naujų pamokų.

Kurį laiką ši premjera buvo pristatoma darbiniu pavadinimu „Senukai.lt“ , tačiau dėl tam tikrų aplinkybių keitė savo pavadinimą. Pasak pjesės autorės D. Čepauskaitės, pagrindinė pjesės herojė – senatvė: „Vieni ją ignoruoja, kiti mėgina įveikti mokslo naujovėmis, dar kiti iš jos šaiposi. Niekas jos nelaukia, bet ji ateina. Dažnai užklumpa mus nepasiruošusius, nes mes visą gyvenimą galvojame, kad ji dar labai toli, kad ji lankosi pas kitus, o mus kažkokiu stebuklingu būdu aplenks. Tačiau ji ateina ir pasilieka, paversdama mus tais, kurie nepelnytai vis dar atsiduria visuomenės paraštėse.“

Komiškame spektaklyje vaidins gerai žinomi teatro aktoriai: Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Audronė Paškonytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė.

Nesibaigianti multiforma: „Snieguolė“

Naujų formų ir vėjų žada interdisciplininė menininkė G. Minelgaitė (Dr. GoraParasit), gruodžio 1, 2, 3 d. Didžiojoje scenoje pristatysianti premjerą „Snieguolė“ – puikiai žinomos klasikinės Brolių Grimų pasakos adaptaciją.

Režisierė įspėja, kad šis pastatymas – ne originali pasakos versija, o jos interpretacija ir įvairių temų, mitologinių perspektyvų margumynas, atskleidžiantis daug svarbių ir gilių moralinių idėjų apie gėrį, meilę, drąsą, atkaklumą. Jame bus aptariami visuomenėje įsivyravę stereotipai, per lyčių studijų prizmę atskleidžiami personažų santykiai ir jų dinamika.

Spektaklis „Snieguolė“ – tai alegorinis pasakojimas, skatinantis žiūrovus apmąstyti žmogaus veiksmų poveikį aplinkai, tradicinius lyčių vaidmenis, atsikratyti savo baimių ir pradėti veikti.

Sugrįžimas ir nauja patirtis

Po devynerių metų pertraukos į NKDT kūrybinę aikštelę sugrįžta A. Areima, savo kūrybinį ir režisūrinį kelią pradėjęs būtent šiame teatre. Šį kartą scenoje išvysime jo režisuotą prancūzų autoriaus Joëlio Pommerat ironiškos pjesės pastatymą „Dviejų Korėjų susijungimas“, kalbantį ne apie politiką, bet apie tarpusavio žmonių santykius, jų konfliktus.

Režisierius tikisi sukurti spektaklį, kuriame kiekvienas galėtų atpažinti save ar savo aplinką, pasijuokti ir apsvarstyti, kaip tų nesutarimų išvengti. Pasak meno vadovo, ši labai populiari pjesė leis žiūrovams pamatyti scenoje visą NKDT trupę, skirtingų kartų, temperamentų ir kūrybinio braižo aktorius tikrame jausmų ir santykių kaleidoskope. Spektaklio premjera vyks balandį Didžiojoje scenoje.

Pavasarį sulauksime ir jaunosios kartos režisieriaus M. Jančiausko kūrybinio prisistatymo. Festivalyje „Nerk į teatrą“ jis įgyvendins imersinį spektaklį pavadinimu „Pelkė“ apie nedaugeliui gerai žinomą temą – šnipinėjimą ir šnipų tinklus, kurie rezgasi visai šalia mūsų. Dar neanalizuotą temą realizuoti padės dramaturgas Rimantas Ribačiauskas. Šis kūrybinis duetas yra apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už patirtinį spektaklį „Glaistas“. Režisieriaus idėja – priversti žiūrovą išeiti iš komforto zonos ir, susikuriant naują identitetą, dalyvauti veiksme. M. Jančiauskas šiuo spektakliu tikisi suteikti visiškai unikalią patirtį tiek žiūrovams, tiek aktoriams.

Svečiuose – Afrika

Šiuo metu teatras vykdo plataus masto bendradarbiavimo projektą „Deconfining“, kuriuo siekiama užmegzti ryšį tarp Europos ir Afrikos, sukuriant tvarų pavyzdinį bendradarbiavimo modelį. Terminas „Deconfining“ apibrėžiamas kaip apribojimų panaikinimas, išsilaisvinimas. Jo rengėjai nusprendė 2020–2021 m. pandemijos, apribojimų, karantinų, globalaus masto krizės sukrėtimą paversti nauja kūrybine energija, kuri peržengtų ankstesnio pasaulio ribas, sienas, stereotipus, paskatintų naujas kultūrinio mobilumo ir bendradarbiavimo formas.

Projektas jungia scenos menų ir vizualinių menų organizacijas iš skirtingų Europos šalių ir kūrybines organizacijas iš Afrikos (Senegalo, Ruandos, Ugandos, Malio, Burkina Faso, Zambijos, Burundžio ir Tanzanijos). Lietuvai jame atstovauja Nacionalinis Kauno dramos teatras, partneriai iš Afrikos – Burkina Faso ir Senegalo menininkai.

2024 m. pavasarį teatro sceną išvys Lietuvos režisieriaus N. Jasinsko ir dramaturgo iš Afrikos Aristide’ės Tarnagdos spektaklis „Salos“. Pasak N. Jasinsko, gims originalus naujos sceninės formos kūrinys, kuriame nagrinėjama postpandeminio pasaulio kasdienybė, galimi pokario atvejai, naujos tarpkontinentinės utopijos, ekologinė grėsmė ir atskleidžiamos kitos aktualios temos ir problemos.

Šį daugiasluoksnį projektą teatre vainikuos menininkų Hamedine’o Kane’ ir Valerie Osouf, atstovaujančių meno tyrimų platformai „The School of Mutants“ (Senegalas), meno instaliacija. Jos inspiracija – dviejų kino kūrėjų – Jono Meko ir jo amžininko Ousmane’o Sembène’o, kūrusio Afrikoje ir Marselyje, asmenybės ir jų kūrybos sąlyčio taškai. Su tuo, kas žiūrovų laukia pavasarį, susipažinti galime nuo penktadienio, rugpjūčio 25 d., prasidėsiančioje Kauno bienalės parodoje centriniame pašte.

– Į meno vadovo poziciją buvote pakviestas po pirmosios pandemijos bangos, tad teko laviruoti tarp suplanuoto repertuaro ir priverstinių pauzių, teatro veiklas perkeliant į virtualybę. Jūsų iniciatyva gimė socialinio tinklo „Facebook“ spektaklis „Mirgėjimas“ (rež. Augustas Gornatkevičius). Vėliau atėjo „Kaunas 2022“ metai su didžiule tarptautine programa. Ir štai prasideda jūsų suformuotas teatro kūrybinės programos įgyvendinimas. Kokios pagrindinės jos kryptys?

– Pradėjęs eiti meno vadovo pareigas, suformulavau tris pagrindines kryptis, kurios man atrodė svarbios ir vis dar jų laikausi, kartu stengdamasis išlikti lankstus. Pirmoji – solidi klasika, antroji – šiuolaikinė dramaturgija ir trečioji – spektakliai auditorijų plėtrai, t. y. eksperimentiniai kūriniai, pritraukiantys tuos žiūrovus, kuriems tradicinės teatro formos neįdomios. Tikriausiai sutiksite, kad nacionaliniam teatrui repertuare būtina turėti klasikos – pasaulinės ar nacionalinės, nuo antikos iki absurdistų, nes kiekviena karta turi užaugti su savo Antigone, Hamletu, ar savąja Heda Gabler. Periodiška klasikos injekcija būtina tiek publikai, tiek teatro trupei, nes suteikia atskaitos tašką, kad nenuskęstume įvairiuose terapiniuose, taikomuosiuose, bendruomeniniuose projektuose. Kartu, klasika kelia iššūkius, pavyzdžiui, labai trūksta režisierių, kurie turi pakankamai egzistencinės patirties ir meninės meistrystės, kad pajudintą tą sunkų, intertišką klasikinės dramaturgijos vežimą, kad spektaklis būtų naujas ir intriguojantis. Rugsėjo viduryje pristatysime vieną iš paskutinių, bet kartu garsiausių Shakespeare‘o pjesių „Audra“, kurios tikrasis potencialas (temos, vaizdiniai, režisūrinės galimybės) Lietuvoje dar nebuvo išnaudotos. Spektaklį režisuos estų režisierius, Von Krahl teatro Taline įkūrėjas, vienas iš Baltoscandal festivalio pradininkų ir vadovų Peeteris Jalakas, garsus savo epinio masto pastatymais, netradiciniais erdviniais sprendimais ir tiesiog inžinerine vaizduote, pavyzdžiui, karantino metu, turėdamas laisvo laiko perteklių, jis pats konstravo neįtikėtinus motociklus – jų dabar pilnas garažas – kuriais ir važinėja. Shakespeare‘o pjesė pasižymi klasikos gebėjimu aprėpti visumą, per salos įvaizdį ir alegoriją pasiūlyti miniatiūrinį viso pasaulio atvaizdą, panašiai kaip renesanso utopistai. Manau, kad šis dviprasmės alegorinės pasakos ir P. Jalako režisūrinės vaizduotės susidūrimas bus labai įdomus.

– Prie klasikos, ko gero, būtų galima priskirti ir Gintarės Minelgaitės „Snieguolę“ – kitą 2023 metų premjerą. Šiaip ar taip, kas nežino šios brolių Grimų pasakos? Gintarė Minelgaitė yra režisierė turinti itin savitą režisūrinį mąstymą ir gebėjimą jungti, maišyti ir hibridizuoti atrodytų nesuderinamas medijas, kontekstus ir formas – prisiminkime jos „Alfa“ kurioje opera buvo jungiama su komiksais. Psichoanalitiška, tamsi „Snieguolės“ gelmė, skirtingi etniniai šios pasakos variantai, Disney animacija ir ledynų ekologija suteiks režisierės klasikos interpretacijai visiškai naują skambesį. Žinoma, tai nebus spektaklis vaikams.

– Abu klasikos spektakliai bus statomi teatro Didžiojoje scenoje. Tuo tarpu mažesnės scenos yra skirtos nišinėms auditorijoms, konkrečioms tikslinėms grupėms. Vieną iš tokių grupių teatre laikau prioritetine – tai paauglių-jaunimo (Young Adults) socialinė grupė, kurią turime kažkaip (be prievartos) įpratinti savarankiškai dalyvauti kultūroje, nes ji reikalinga, pajusti jos būtinybę. Europos kultūros sostinė čia padarė milžinišką darbą ir jį kasdieną dirba mokyklos. Bet sostinės metai baigiasi, o mokykla viskam suteikia privalomą edukacinį pavidalą – taigi, mūsų uždavinys, šiai young adults auditorijai siūlyti spektaklius kiekvienais metais ir pakviesti juos tiesiog patįsoti ant sėdmaišių su puodeliu chai latte ir pažiūrėti spektaklį, kuris niekaip nebando tavęs edukuoti ir siūlo atrasti kitokius kultūros vartojimo būdus.

Man pasirodė, kad kai tik kalba užeina apie spektaklius jaunajai auditorijai, tai mes iš karto galvojame apie terapiją ar edukaciją. Tuo tarpu Jaunimo tarybos, kurią specialiai sukūrėme teatre kaip papildą Meno tarybai, atstovai per pirmą mūsų susitikimą pasakė: „Jei pamatysime dar vieną spektaklį apie bulinimą mokykloje...“ Štai ir ieškome būdų kaip sukurti „savą“ spektaklį šiai tikslinei grupei. Visa laimė, kad turime grupę jaunųjų aktorių ir režisierių Augustą Gornatkevičių, kurie šiuo metu stato spektaklį, įkvėptą garsaus 1985 metų coming-of-age paauglių filmo „Pusryčių klubas“ (spektaklis vadinsis „Taisykla“) – linkiu visai jų kūrybinei šutvei nusilaužti koją (teatrine prasme, aišku). Kita grupė, kuriai statysim spektaklį šiais metais – senjorai. Spektaklio inspiracija kilo ne tik galvojant apie publiką, bet ir senjorus teatro aktorius. Kai turėjau galimybę pabendrauti su kiekvienu, atkreipiau dėmesį į jų kūrybinį potencialą – visi tie metai, kai jie buvo teatro žvaigždės, visi tie režisieriai su kuriais jie dirbo (ir viską atsimena iki smulkmenų!), visi politiniai, ekonominiai ir kultūriniai pokyčiai ir išbandymai, kuriuos patyrė, ir išmintis ir geras humoro jausmas – viskas juose yra, tik kad dažniausiai pjesėse pasitaiko vienas kitas „senjoro“ vaidmuo ir tas pats būtinai apibrėžtas kaip šios amžiaus grupės atstovas, ne šiaip individuali asmenybė. Taigi, su teatro dramaturge Daiva Čepauskaite ir režisieriumi Aleksandru Špilevoj nusprendėme tą potencialą išnaudoti ir spektaklyje darbiniu pavadinimu „Senukai lt“, kartu su teatro aktoriais (ir žiūrovais) pasikalbėti apie senatvę su visa jos komiškąja ir dramatiškąja pusėmis, bet ir apie šiuolaikinį pasaulį, kaip jis atrodo (ne mažiau komiškas, neabejoju) žvelgiant iš senjorų pusės.

Edgaras Klivis. / VDU nuotr.

Deja, šiuolaikinės dramaturgijos į šio sezono repertuarą įtraukti nepavyko. Manau, kad šiuolaikinis nacionalinis teatras taip pat įsipareigoja pristatyti savo publikai žymiausius šiuolaikinės dramaturgijos autorius ir kūrinius, kad ta publika „kvėpuotų tuo pačiu oru“ kaip Londone, Paryžiuje ar Berlyne. Mes aišku mėginsime tai daryti. Kartu turiu pastebėti, kad man kaip meno vadovui pritrūko Lietuvoje institucijos, kuri tą šiuolaikinę pasaulinę dramaturgiją pristatytų ir leistų greičiau, operatyviau, organizuotu būdu su ja susipažinti ir pasirinkti. Jei britų dramaturgijos dar gali tiesiog prisipirkti Londono knygynuose, tai ką daryti su prancūzų, vokiečių, italų šiuolaikine dramaturgija, kaip iki jos prasibrauti?

– Sezono pabaigoje žiūrovų lauks festivalis „Nerk į teatrą“. Šiemet jo raktinis žodis yra garsas, garso teatras. Ką žada festivalis? Ar bus pokyčių programoje?

– Nors festivalio „Nerk į teatrą“ veiklos, edukaciniai renginiai yra labai populiarūs ir pats festivalio formatas yra išskirtinis NKDT pasiekimas, kartu matome, kad auditorijos šio festivalio neatpažįsta kaip tarptautinio teatro festivalio. Taigi, toliau puoselėdami visus ankstesnius pasiekimus ir patirtį, šiais metais norime pradėti stiprinti tarptautinę programą, kol ji – tikėkimės čia valstybės paramos – išaugs į rimtą, prestižinį tarptautinį festivalį, kokio Kauno publika nusipelnė. Taigi, pirmiausia, tikėdamiesi kompetentingai atrinktos ir konceptualios tarptautinės programos, nusprendėme pasikviesti festivaliui kuratorių. Juo šiais metais tapo garso meno ir performansų kūrėjas, kompozitorius ir režisierius Arturas Bumšteinas. Kuratoriaus pasirinkimas nulėmė ir festivalio koncepciją, orientuotą į garso teatrą ir garsą teatre, o Arturo atrinktoje festivalio programoje pamatysime ir jo paties originalų kūrinį – garso spektaklį pagal britų mokslinės fantastikos rašytojo James Graham Ballard‘o kūrinį „Trečiasis tūkstantmetis“. Tikimės, kad festivalio tarptautinė programa taip pat, aišku, skirta auditorijų plėtrai pritrauks garso meno ir šiuolaikinės muzikos auditorijas iš visos Lietuvos.

– Ar per šiuos metus, tiesiogiai prisiliesdamas prie kūrybos, matydamas kūrybines kančias ir euforiją, nepraradote savo kaip teatro kritiko žvilgsnio aštrumo? 

– Iš tiesų, kaip meno vadovas ir kartu vis dar teatro tyrėjas aš patiriu tokį asmenybės susidvejinimą. Mano specialybės – akademinės kritikos – žmogui būdinga viską vertinti iš atokesnės kritinės pozicijos, o be to bėgant laikui, bendrai daraisi vis kritiškesnis, išrankesnis, reiklesnis. Kartu man visada atrodė keista, kad teatro žmonės, netgi ateinantys iš kritikos, tą kritišką požiūrį gana greitai praranda. Kai tapau meno vadovu, galvojau: „Nejaugi ir man taip atsitiks? Negi ir aš pasidarysiu toks gynybiškas ir „skystas“, kai kalba eis apie NKDT spektaklius?“ Na, taip ir atsitiko! Nelengva būti kūrybišku ir labai kritišku vienu metu. Belieka tikėtis, kad kai jau visiškai grįšiu prie akademinio darbo – grįš ir ankstesni gebėjimai, o kol kas, visa laimė, kad yra gerų teatro kritikų – man jų gyvybiškai reikia.

– Praėję 2022 metai, Europos Kultūros sostinės metai, buvo labai intensyvūs: įvyko penkios tarptautinės premjeros ir vienas edukacinis projektas. Kokia šio kūrybinio laikotarpio reikšmė teatrui ir publikai? Ar buvo toks momentas, kuomet kaip meno vadovas ir teatrologas didžiavotės vykstančiais procesais?

– Bendradarbiavimas su Robertu Wilsonu ir jo komanda, kuriant spektaklį „Dorianas“ įrodė, kad teatras, jo technologinė įranga ir svarbiausia – kūrybinis, techninis ir administracinis personalas atitinka šiuolaikinio teatro kokybinį standartą. Visiems mums buvo malonu tuo įsitikinti, nes norisi visada jaustis Europos teatrų tinklo dalimis. Kitas svarbus dalykas, kad teatras sugebėjo užmegzti daug tarptautinių ryšių per tuos metus. Teatriniame gyvenimas turi vykti nuolatinė migracija: spektakliai keliauja, kuriamos koprodukcijos, aktoriai važiuoja iš vieno teatro į kitą, režisieriai važinėja iš vienos šalies į kitą ir t.t. Deja, bet NKDT ilgą laiką nedaug tedalyvavo šitame šiuolaikinio teatro pasaulyje arba rinkoje ir labiau veikė uždarame miesto, šalies kontekste. Manau, kad dabar tas proveržis įvyko, ir jis įvyko su Europos kultūros sostinės papildomo finansavimo ir ryšių pastiprinimu.

Be abejo, tokio lygio palaikyti nepavyks visą laiką, bet į pradinę situaciją nebegrįšim. Ryšiai užmegzti, atsirado partnerių. Tikiuosi, kad ir aktorių trupė pajuto savo tam tikrus naujus gebėjimus ir didžiuojasi tuo, ką padarė. Spektakliai sėkmingai rodomi. Tarptautinis spektaklis „Babelio bokštas“, sukurtas su keturių šalių komandomis bei tarptautiniu interaktyvaus teatro „Participate in Your Life“ tinklu, skirtas paaugliams, pasižymi išskirtiniu populiarumu. Su prancūzais sukurtas spektaklis „Veidas/Visage“, skirtas siaurai filosofinio teatro auditorijai, bet teatro kompetencijoms jis labai svarbus. Išskirčiau „Kauno asamblėją“ su kanadiečių kūrėjais, jų originalią diskusijos prie apskritojo stalo koncepciją. Su spektakliu „Frankenšteino kompleksas“ patyrėme, kad galima koprodukcija, kai scenoje dalyvauja dviejų šalių – latvių ir lietuvių – aktoriai, o spektaklio kalba – anglų . Dėl to vienas iš mano pagrindinių uždavinių – gastrolių organizavimas. Dabar darbuojamės ties nauju „Kūrybiškos Europos“ projektu, su dviem partneriais iš Afrikos: Burkina Faso ir Senegalo. Šiuo metu du lietuvių ir du iš Afrikos rašytojai yra sukūrę tekstus apie postpandeminį pasaulį. Pagal juos afrikiečio dramaturgo sukurtą pjesę statys režisierius iš Lietuvos. Tikimasi, kad su spektakliu pavyks nukakti į garsų Burkina Faso „Les Recreatrales“ teatro festivalį.

Edgaras Klivis ir Ana Kočegarova-Mai. / D. Stankevičiaus nuotr.

– Kokia teatro misija šituo neramiu laikotarpiu, kai vyksta karas? Pats tyrinėjate teatrą kaip viešąją sferą, erdvę piliečių diskusijoms. Kiek ji veikli Kauno dramos teatre?

Tradiciškai nacionalinis teatras yra suvokiamas kaip vieta, kurioje konstruojamas ir komunikuojamas nacionalinis identitetas, tai yra kur kuriama tautinė bendrystė (bendri pasakojimai, herojai ir kt.) ir lojalumas nacionalinei valstybei. Tačiau yra ir kitų galimų funkcijų. NKDT galima rasti spektaklių – klasikinis pavyzdys būtų „Kauno asamblėja“, kai teatras veikia kaip viešoji sfera, kur susirinkę piliečiai diskutuoja įvairiais jiems svarbiais klausimais: imigrantų, Stambulo konvencijos ir kitais. Diskusijos teatre vyksta ir kitomis formomis, nebūtinai tiesiogiai – kartais aktorius turi tik gerai suformuluoti klausimą, kaip spektaklyje „Kauno pavasaris ‘72“, kur jaunoji karta aiškinasi, kas įvyko tą pavasarį Kaune, ką mes apie tai pasakojame ir ką mums tai reiškia? Laikydamiesi teatro kaip viešosios sferos principo, praeitą sezoną beveik po kiekvienos premjeros surengėme diskusijas, į kurias kvietėmės įvairius žmones, profesionalus, dėstytojus, filosofus, siūlydami pratęsti spektaklio patirtį intelektualiniame lygmenyje. Tokias diskusijas darysime ir ateityje.

Dabar galima kalbėti netgi apie tarptautinę viešąją sferą, kuomet skirtingų šalių piliečiai diskutuoja tarpusavy apie tai, kas svarbu visam regionui, žemynui ar pasauliui. Galbūt pavyks sustiprinti šią pusę dar labiau, imtis pavyzdžių iš Miuncheno arba Berlyno teatrų, kur dirba labai politiškai aktyvūs režisieriai. Šiuose teatruose veikia tarptautinio mąsto viešosios sferos, kur yra diskutuojama su įvairių šalių menininkais, patiriančiais politinę prievartą ar spaudimą.

Vis dėlto, nors manau, kad nacionalinis teatras šiandien reiškia kaip tik įsipareigojimą vietinei pilietinei visuomenei, tai nėra vienintelė funkcija, kurią NKDT, turėtų atlikti. Manau, kad nacionalinis teatras yra multifunkcionalus ir toks turi likti. Tai taip pat reikia, kad aš nelabai tikiu nacionalinių teatrų susifokusavimu į kokią nors temą ar uždavinį. Tą galėtų leisti vieno konkretaus režisieriaus teatrai arba avangardiniai bendraminčių kolektyvai, paskelbiantys manifestą ir siekiantys vieno tikslo. O nacionalinis teatras yra skirtas visai visuomenei. Čia dirba labai daug įvairių žmonių ir mes susifokusuoti į vieną tikslą negalime. Iš to, ką matau Londono nacionalinio ar suomių, estų, latvių, lenkų nacionalinių teatrų programose, nė vienas iš tų teatrų neturi kažkokios labai griežtos, įrėminančios idėjos. Todėl mums svarbūs ir spektakliai vaikams, nes kažkas turi lavinti ir vaikų estetinį skonį – tai, beje, taip pat politinis uždavinys.

Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) scenoje pristatyta opera „Juditos triumfas“ – dviguba klasika: ne tik dėl baroko kompozitoriaus autorystės, bet ir dėl daugiaprasmio siužeto, tapusio oratorijos libreto pagrindu.

Pirmą kartą „Ospedale della Pietà“ mergaičių mokykloje dar 1716 m. pastatytas veikalas per pasakojamą Senajame Testamente aprašytą Betulijos našlės žydės Juditos istoriją atliepė anuomet labai gyvą ir aktualią Venecijos respublikos priešinimosi turkų valstybei temą. Šiandien klausantis pasakojimo apie  žydų kovą su Holoferno vadovaujama Nabuchodonasaro siųsta asirų kariuomene sunku negalvoti apie Ukrainos pasipriešinimą Rusijos blogio imperijai.

2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, G. Varnas sakė negalėjęs dirbti: bet kokia kūryba karo akivaizdoje atrodė niekinė. Tačiau tuomet prisiminęs prieš aštuoneris metus statytą „Juditos triumfą“.

Aktualizuojamai klasikai, oratorijos režisūriniams sprendimams, meno ir karo santykio temai buvo skirta ir po spektaklio – jis NKDT scenoje parodytas sausio 13, 14 ir 15 dienomis – įvykusi diskusija.

Pačiam G. Varnui nepriimtinas tiesmukas realybės vaizdavimas scenoje, todėl apie karo ir meno santykį jis siūlė kalbėti iš laiko perspektyvos.

„Nemėgstu karo dokumentinio teatro. Teatras yra per daug sąlygiškas, kad pasivytų dokumentinį kiną ar televizijos reportažą. Tikrumo neišgausi, kad ir kiek besikankintum, – anot G. Varno, dažnai režisieriai karo temomis bando gąsdinti žiūrovus. – Tačiau aš sėdžiu salėje ir man nebaisu. Kažkas nesutampa.“

Prieš keletą metų NKDT statydamas spektaklį „Getas“ režisierius kruopščiai studijavo medžiagą apie holokaustą, karą, geto teatrą. Patyrinėjus, kas karo metais buvo vaidinama geto teatre ir viešuosiuose teatruose, paaiškėjo, kad repertuare nebuvo tragedijų, rimtų dramų. „Liko lyrika, miuziklai, visokie kabaretai. Kai rimti dalykai vyksta gatvėje, teatre rimtu dalyku nereikia gąsdinti“, – sakė G. Varnas.

Režisierius kvietė prisiminti Sąjūdžio laikus ir anuomet ištuštėjusius teatrus. „15–20 žmonių (žiūrovų  – red. past.). Niekas nėjo į teatrą – realybė buvo įdomesnė. Nei gąsdinti, nei vytis dokumentikos neverta. Teatras turi apmąstyti visa tai. Arba pasiūlyti sprendimų“, – įsitikinęs menininkas.

Kas žino, jei tada ji būtų buvusi nukirsta, gal ir šio karo nebūtų?

Jo paties sprendimas karo temą aktualizuoti per „Juditos triumfą“ buvo gana atsitiktinis. „Kartais kūriniai pasirenka tave, o ne tu kūrinius“, – sakė režisierius, prisimindamas 2014-uosius, kai statyti vienintelę išlikusią A. Vivaldi oratoriją jam pasiūlė Baroko teatras.

Režisieriui patiko tai, kad pagal pirminį sumanymą visus vaidmenis atlieka mergaitės. Mergaičių mokykloje dirbusiam A. Vivaldi šį aplinkybių primestą pasirinkimą G. Varnas dar labiau sustiprino per scenografinius sprendimus, suteikusius spektakliui žaidybiškumo.

NKDT pristatytoje jo režisuotos oratorijos versijoje kostiumus ir grimą atstoja popierines lėles primenančios žmogaus ūgio lėlės. Šiuo atveju tai – ne tik užuomina į originalų XVIII a. oratorijos pastatymą ir anuomet vyrus vadinusias mergaites. Sprendimas pasitelkus žaidimo elementus pasakoti biblinį siužetą tik iš pirmo žvilgsnio primena pirmųjų atlikėjų vaikišką naivumą. „Kadangi vyksta karas, jos pažaidė rimtai“, – sakė G. Varnas.

Rusijos, Vladimiro Putino inicijuotos agresijos prieš Ukrainą kontekste spektaklis virto savotišku ritualiniu seansu. „Jei teatras turi kokios nors veikiančios magijos, tai, tikiuosi, kažkaip tas virs realybe", – sakė G. Varnas.

2014-ųjų rudenį Vilniuje, tuomečiame Lietuvos rusų dramos teatre, vykstant pirmajai „Juditos triumfo“ premjerai dėl nežinomų asmenų diversijos žiūrovai neišvydo labai svarbaus akcento – riedančios V. Putino galvos. Kaune režisieriaus sumanymams niekas nesipriešino.

Klasikiniuose kūriniuose dažnas nukertamos priešo galvos motyvas atskleidžia ne tik simbolinę, bet ir labai pragmatišką prasmę. Lyderio nužudymas demoralizuoja kariuomenę. Nukirsdama Holoferno galvą Judita išgelbėjo savo tautą nuo sunaikinimo – netekusi vado, asirų kariuomenė paniro į chaosą. Tačiau G. Varno pastatyme nukirsdinamo pagrindinio priešo motyvas įgijo papildomą prasmę.

Diskusijoje dalyvavęs prof. Gintaras Mažeikis priminė sklandančias legendas, kad, be oficialiai demonstruojamo pamaldumo ir lankymosi stačiatikių bažnyčios renginiuose, V. Putinas svečiuojasi ir įvairiuose uždaruose okultiniuose ritualuose, bendrauja su šamanais. NKDT pastatytą „Juditos triumfą“ profesorius lygino su viešu pasakišku ritualiniu seansu.

Vykstant karui Ukrainoje kertamos V. Putino galvos ritualas – dažnas įvairių meno projektų, pastatymų motyvas. Jis veikia žiūrovų psichiką, sąmonę. „Jei tai (priešo mirtis – red. past.) neįvyksta praktiniu būdu, tai įvyksta kaip piliečių nuostata, kaip reikia elgtis šio siaubo akivaizdoje“, – sakė G. Mažeikis, prisiminęs akivaizdų NKDT žiūrovų pagyvėjimą reaguojant į nukirstos V. Putino galvos pasirodymą spektaklio metu.

„Kas žino, jei ji tada (2014 m. – red. past.) būtų buvusi nukirsta, gal ir šio karo nebūtų?“ – retoriškai klausė režisierius.

G. Varnas akcentavo ir A. Vivaldi oratorijoje labai savitai atskleidžiamą pacifistinį aspektą. Joje, kaip ir daugelyje baroko operų, vyriškas partijas atlieka moterys – mecosopranai, altai. „Tačiau šiuo atveju įdomu, kas pradeda visus karus lyčių kontekste? Vyrai. Šios mergaitės ir nutarė jiems atkeršyti“, – sakė G. Varnas.

Jam antrindamas G. Mažeikis akcentavo moteriškąjį pradą ir kitoje, muzikos plotmėje. Išklausęs įvairių menininkų atliekamą oratoriją jis su nuostaba konstatavo, kad A. Vivaldi kūrinio muzika neatitinka stereotipo, kokia dažniausiai būna karo triumfo muzika. Paprastai ji – grynai militaristinė, dažniausiai parašyta vyrų, su stipriomis pučiamųjų partijomis.

„Šiandien „Juditos triumfo“ muzika skamba taip, kaip mergaičių mokykla įsivaizduoja triumfą. Labai įdomu, ypač vyro, kuris prisižiūrėjo visokių filmų ar perėjo karus, vaizduotei: triumfo muzika čia skamba visai kitaip“, – sakė G. Mažeikis.

Premjerai skirtoje spaudos konferencijoje spektaklį pristatė koncepcijos autorius, režisierius, scenografas ir šviesų dailininkas R. Wilsonas, „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė, NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas bei teatro meno vadovas, teatrologas Edgaras Klivis.

„Kaunas 2022“ vadovė V. Vitkienė pabrėžė, kad NKDT tai yra ypatingas įvykis – darbas su pasaulinio garso režisieriumi R. Wilsonu, užmegzta partnerystė su Vokietijos Diuseldorfo teatru, naujos tradicijos teatre, įgūdžiai, o spektaklio „Dorianas“ premjera neabejotinai yra vienas svarbiausių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos įvykių.

Teatrologas E. Klivis susirinkusiesiems akcentavo, jog R. Wilsonas – vienas garsiausių avangardinio teatro kūrėjų ir scenografų.

„Jis gyvas postmodernistinės režisūros klasikas ir vienas svarbiausių atstovų tokių šiuolaikinio teatro krypčių kaip vaizdinių teatras, vizualinis teatras, postdraminis teatras. Jis yra figūra, kurios neįmanoma „apeiti“, kada kalbame apie XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios teatrą.“

Spektaklis „Dorianas“ yra monospektaklis, vaizduojantis vieno individo psichologinę kelionę per kelių skirtingų asmenybių prizmę. Čia pasakojimas supintas iš rašytojo O. Wilde’o, jo personažo Doriano Grėjaus ir anglų tapytojo F. Bacono išgyvenimo motyvų. Tyrinėjamas savęs suvokimo komiškumas ir narcisizmo tragizmas bei tobulos išvaizdos siekio destruktyvumas. Kartu jame atsiskleidžia kūrėjo ir kūrinio santykis, kiek jie vienas nuo kito laisvi, ar kūrinys gali pranokti kūrėją?

L. Jansch nuotr.

„Tai viena iš svarbiausių mūsų teatro dienų. Esu labai dėkingas Robertui Wilsonui ir jo nuostabiai komandai už „Doriano“ spektaklį. Tai dovana ir neįkainojama patirtis ne tik mūsų žiūrovams, bet ir mūsų teatro komandai, kuri įrodė, kad yra kūrybinga ir profesionali“, – teigė NKDT vadovas E. Stancikas.

Kalbėdamas apie teatro prasmę režisierius R. Wilsonas pabrėžė: „Aš nekenčiu psichologinio teatro, teatras man yra kažkas, ką mes patiriame. Aš galiu paliesti vandens stiklinę – ji šalta, aš galiu paliesti savo kaktą – ji šilta. Tai tiesa. Teatras neturi nieko bendro su psichologija, tai laiko ir erdvės konstrukcija.“ Prisiminęs „Doriano“ gimimą, režisierius prisiminė epizodą: pirmąją repeticijų dieną Vokietijoje, kai buvo kuriama pirmoji  scena, jis jau turėjo paruoštą scenografiją, šviesas, bet neįsivaizdavo, kas joje vyks. Režisierius, įžengęs į sceną, joje praleido maždaug 35 minutes tyloje – kad įsitikintų, ar gali išlaikyti žiūrovų dėmesį judėdamas scenoje. Tokiu būdu atsirado jos choreografija.

Dviejų aktorių pasirinkimas monospektakliui

Prieš metus dramos teatre režisierius vykdė aktorių atranką ir paklaustas apie atrankos metodus atsakė, jog jam svarbūs keli aspektai.

„Pirmas dalykas, kurio paprašau sutikto aktoriaus – pastovėti scenoje penkias minutes. Stebėdamas jį stovintį sužinau labai daug. Kitas dalykas, kurio prašau, – vaikščioti. Klausiu aktoriaus, ar jis gali per tris minutes nueiti nuo taško A į tašką B, tai gali būti ir vienas metras. Neprašau nieko išreikšti, noriu, kad aktorius paprasčiausiai eitų, valdytų savo kūną. Tuomet klausiu, ar aktorius gali skaityti. Nors ir paprasčiausią laikraštį. Man svarbu išgirsti aktoriaus balso spalvas.“

Kurdamas Vokietijoje, R. Wilsonas žinojo, kad spektaklis NKDT bus visai kitoks, tad į Kauną atvyko jau turėdamas konkrečią idėją.

„Dangus ir pragaras nėra du pasauliai – tai vienas. Aš turiu kairę ir dešinę ranką, jos atlieka skirtingas funkcijas, bet yra vieno kūno dalis. Turiu kairę ir dešinę smegenų pusę, ir jos atlieka skirtingas funkcijas, tačiau tai yra vienas protas. Tai buvo savotiška pagrindinė idėja, kurią nuo pat pradžių nešiojausi savyje apie „Doriano“ spektaklį.“

Režisierius yra patenkintas Dainiaus Svobono ir Manto Zemlecko pasirinkimu, kadangi jie itin skirtingi ir savo skirtumais vienas kitą papildė. Robertas Wilsonas pripažįsta, kad per visą savo karjerą niekada nėra aiškinęs aktoriui, ką šis turi galvoti. Repeticijų metu jis pateikia tik labai tikslius ir formalius nurodymus: veikti griežčiau, aštriau, minkščiau, garsiau, tyliau ar ekstravagantiškiau.

L. Jansch nuotr.

„Žingsniai išmokstami, o ilgainiui atsiranda ir jausmas, kurį aktorius jaučia tuos žingsnius atlikdamas. Kai techniniai dalykai išmokti, žmogus tampa laisvas jausti ir galvoti bet ką. Neturiu supratimo, ką galvoja šie aktoriai, ir nenoriu žinoti – tai jų reikalas“, – sakė režisierius ir kaip  pavyzdį paminėjo vieną populiariausių baletų pasaulyje, XIX a. šedevrą „Žizel“, kuriame naudojama ta pati choreografija, bet kiekviename pastatyme atlikėjų šokis labai skiriasi. „Joks režisierius, choreografas ar kompozitorius negali pasakyti atlikėjui, kaip jis turi jaustis“, – tvirtino R. Wilsonas.

Spektaklį padėjo sukurti gausi profesionalų komanda

Prie premjeros sukūrimo Kaune prisidėjo ilgametė R. Wilsono bendrarežisierė Ann-Christin Rommen, scenografijos dailininkė Stephanie Engeln, šviesų dailininkas Marcello Lumaca, režisieriaus asistentas iš Diuseldorfo teatro Robertas Zeigermannas, fotografė Lucie Jansch, prodiuseris Christophas Schletzas, spektaklio koordinatorė Edita Laurinaitienė, režisieriaus asistentas Aivaras Micius, kostiumų dailininko asistentė Birutė Jašinskaitė, perukų ir grimo  asistentė Monika Bertulė, šviesų dailininko asistentas Džiugas Vakrinas, visų teatro tarnybų darbuotojai, kurie scenoje atlieka svarbias ir reikšmingas funkcijas.

Įstabusis „Dorianas“

Spalio 1, 2 dienomis Didžiojoje scenoje išsipildys NKDT ir Europos kultūros sostinės programos viršūnė – Roberto Wilsono premjera „Dorianas“ pagal D. Pinckney pjesę. Spektaklio vizualinis ir dramaturginis pasakojimas supintas iš rašytojo Oscaro Wilde‘o, jo personažo Doriano Grėjaus ir tapytojo Franciso Bacono gyvenimo motyvų. Premjerai ruoštasi ne vienerius metus su šio pastatymo partneriais „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bei D‘haus teatru iš Diuseldorfo (Vokietija). Diuseldorfe premjera įvyko birželį, joje vaidina vienas aktorius, o štai Kaune R. Wilsonas repetuoja su dviem scenos profesionalais – Dainiumi Svobonu ir Mantu Zemlecku. Dekoracijos, kostiumai ir dauguma spektaklio atributų buvo pagaminti vasaros pradžioje, tad scenoje nuo pirmosios repeticijų dienos užvirė maksimalus procesas. Per pirmąją repeticiją R. Wilsonas visai komandai palinkėjo susiklausymo, koncentracijos ir mėgavimosi kūrybiniu procesu, kas būtina pasiekti puikų rezultatą. „Tai vienas sudėtingiausių mūsų projektų – tokio dar nesame turėję per visą teatro istoriją: pasirengimas, dekoracijos, šviesos ir kostiumai – viskas reikalauja nepaprastos kokybės, preciziškumo. Jau esame pasirengę paskutiniam repeticijų etapui ir nekantriai bei jaudindamiesi laukiame premjeros ir susitikimo su žiūrovais“, – džiaugiasi E. Stancikas. Šis pastatymas ypatingas ir tuo, jog jame svarbus kiekvienas spektaklį aptarnaujantis specialistas, o aptarnaujančių tarnybų žmonės atlieka ir svarbią funkciją scenoje.

Premjeroje laukiama nemažai svečių iš kaimyninių šalių ir visos Europos. Spektakliai bus vaidinami lietuvių kalba su surtitrais anglų kalba.

Spektaklio inspiracija – Kaune gimęs filosofas Emmanuelis Levinas

Lapkričio 10, 11, 12 d. Didžiojoje scenoje gims premjera „Visage/Veidas“ skirta filosofo Emmanuelio Levino (1906 -1995) atminčiai ir jo idėjų teatrinei aktualizacijai. Ji yra bendras projektas su Liuksemburgo miesto Ešo prie Alzeto teatru (Théâtre d‘Esch). Projektas gimė ieškant bendrų sąlyčio taškų tarp 2022 metų Europos kultūros sostinių – Kauno ir Ešo prie Alzeto. Jungiamąja grandimi tapo Kaune gimęs ir Prancūzijoje gyvenęs filosofas, humanistas Emmanuelis Levinas. Idėjos autoriai ir režisieriai – Vincent Adelus, Isabelle Adelus & Suran, kurie siekia spektaklyje išplėtoti E. Levino filosofijos idėjas apie Kitą, veidą, atsakomybę. 2022 m. balandį „Visage/Veidas“ premjera įvyko Ešo prie Alzeto miesto teatre.

G. Jovaišos nuotr.

„Levinas pripažintas vienu iš penkių svarbiausių XX a. filosofų, yra gimęs Kaune šimtmečio pradžioje, vėliau išvykęs į Prancūziją ir įgijęs pilietybę. Man tai atrodė stulbinantis dalykas, o pati idėja – duoklė jo kūrybai, palikimui. Levinas yra sudėtingas filosofas, tad suvokimą praturtino susitikimai su filosofais Bernardu Fischeriu ir Viktoru Bachmetjevu. Įprastai filosofija vertinama kaip abstrakti, sudėtinga, o šiuo spektakliu norime parodyti, jog taip nėra. Man asmeniškai filosofija padeda mąstyti apie savo gyvenimą, poelgius – manau ji turėtų mus lydėti kasdien“, – sako spektaklio idėjos autorius ir prodiuseris, režisierius Vincentas Adelus. Premjera yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Pažintis su nacionaline Ukrainos dramaturgija

Sezono kreipinius „Sveiki atvykę!“ papildė ir ukrainietiškas „Ласкаво просимо!“ Gruodžio mėnesį Didžiojoje scenoje premjerą pagal ukrainiečių autorės Olhos Kobylianskos romaną „Žemė“ pristatys Ukrainos režisierius iš I.Franko teatro Ivanas Uryvskyi. Premjerą, įgyvendinti padės bendraminčiai scenografas Petro Bogomazovas bei kostiumų dailininkė Tetiana Ovsiichuk, vaidins Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai. Ši apysaka, parašyta 1901 m, yra gerai žinoma režisieriaus tėvynėje.

„Man visada buvo svarbu analizuoti ukrainiečių klasikinius tekstus per teatro kalbą, – ukrainiečių kultūroje ir literatūroje visada atrasdavau sau kažką naujo. Tam skyriau didelę savo, kaip teatro režisieriaus, karjeros dalį. Kiekviename klasikiniame tekste atsiveria didžiulis ir gražus pasaulis. Man visada buvo įdomu, kaip ukrainiečių klasikinė literatūra skambės už mūsų šalies ribų, nes užsienyje ji nedažnai statoma. Manau, „Žemė“ yra universali istorija, kurią būtų galima suprasti bet kurioje pasaulio vietoje. Tai vienos šeimos istorija, kurioje persipina meilė, mirtis, intrigos ir išdavystė, karas, tėvų ir vaikų problemos, pavydas ir kitos pagrindinės bendražmogiškos temos. Jos svarbios kiekvienam žmogui nuo pat romano parašymo ir turėjo reikšmės tūkstančius metų prieš tai, nes autorė atskleidžia paraleles su bibline Kaino ir Abelio istorija apie pirmąjį nusikaltimą. Be to, žemė per visą istoriją Ukrainos žmonėms buvo nepaprastai svarbi kaip išgyvenimo šaltinis. Dabar dėl jos kovojama, žūstama, ir ji kiekvieną dieną susigrąžinama. Žemė yra tautos savastis. Noriu sukurti spektaklį, kuris būtų aktualus tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje“, – teigė I.Uryvskyi.

Įvairiapusė antroji sezono pusė

Iš karto po Naujųjų, sausio 13 d. minėjimo proga įvyks teatro „Utopia“ pristatoma Antonio Vivaldi oratorija „Juditos triumfas“, kurią režisuoja Gintaras Varnas. Tai yra 2014 m. įvykusio pastatymo atkūrimas, kurios premjerą lydėjo skandalas dėl meninės raiškos cenzūros – oratorijos finale sutrukdyta į sceną išridenti butaforinę diktatoriaus V. Putino galvą. Šią oratoriją režisierius tuomet skyrė už laisvę kovojančiai Ukrainai, o šiandien, vykstant tam pačiam karui, šis kūrinys išlieka ypatingai aktualus. Premjera kuriama kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, choru „Liepaitės“, diriguos Mantas Jauniškis.

Kovo mėnesį didžiojoje scenoje žiūrovų lauks premjera, kurios neįmanoma prognozuoti – spektaklį kurs režisierė Dr. GoraParasit (a.k.a. Gintarė Minelgaitė). Ji tradiciniame dramos teatre yra dirbusi nedaug, tačiau išgarsėjo spektakliais-performansais, kuriuose išradingai jungė įvairias medijas (kiną, operą, komiksus, šokį). Savo unikalią režisūrinę vaizduotę menininkė šįkart pasitelks sceninėmis formomis išplėtoti pasakos apie Snieguolę temą. Režisierė tiria Snieguolės interpretacijas įvairiose medijose (įskaitant ir „Disney“ animacinį filmą), senas ir naujas pasakos reikšmes, socialines ir psichoanalitines jos potekstes ir kvies žiūrovus prisiminti pasakos žiaurumą ir viltį.

Puikaus įvertinimo susilaukusio ir „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuoto spektaklio „Emilių Emilis“ režisierius Augustas Gornatkevičius grįžta statyti kūrinio jaunimui. Spektaklio tema ir dramaturgija buvo atrinkta po ilgų konsultacijų ir diskusijų su teatro Jaunimo taryba, kuri suformuota, kad repertuaras jaunajam žiūrovui(ei) atitiktų jų lūkesčius, poreikius, teatro sampratą, būtų reikalingas ir aktualus. Spektaklio pagrindu pasirinktas kultinis 9-ojo dešimtmečio filmas „Pusryčių klubas“ („Breakfast Club“, rež. John Hughes). Kas šiame filme veikia jaunąją kartą, o kas ne? Kokie šiandienos mokinių stereotipai? Ar paauglių maištas prieš autoritetus yra amžinas? Spektaklis žada rimtus klausimus ir puikią kūrybinę energiją.

Teatro žiūrovams pažįstamas režisierius Aleksandras Špilevojus ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė pristatys spektaklį socialinę komediją „Senukai.lt“, kurioje vaidins vyresni teatro aktoriai. Spektaklis nagrinės vyresnių žmonių problemas mūsų visuomenėje: diskriminaciją dėl amžiaus, senatvės stigmatizavimą.

Sezono pabaigoje žiūrovų lauks festivalis „Nerk į teatrą“. Šįkart festivalis turi kuratorių, kuris siūlo savo atrinktų Lietuvos ir užsienio spektaklių ir edukacinių veiklų programą. Turint galvoje, kad festivalio kuratorius 2023 metais bus garso menininkas, režisierius ir kompozitorius Arturas Bumšteinas, natūralu, kad ir vienijanti festivalio tema – garsas teatre ir garso teatras. A. Bumšteinas specialiai festivaliui taip pat statys spektaklį pagal britų rašytojo Jameso Grahamo Ballardo distopinį mokslinės fantastikos kūrinį „Billennium“. Jis bus aktualus ne tik teatro, bet ir muzikos bei garso meno gerbėjams.

J. Veber nuotr.

Pasak teatro meno vadovo Edgaro Klivio, 2022-2023 metų NKDT sezonas yra pažymėtas teatro žmonių kūrybinio impulso keistis, judėti, šakotis: „Europos kultūros sostinės metai suteikė tokio proveržio galimybę ir galima tik stebėtis, kiek teatras per metus išmoko – esame visiškai pasiruošę ir ateityje išnaudoti kiekvieną galimybę, jau užmegztus tarptautinius ryšius ir kurti naujus, kad mūsų žiūrovai galėtų kvėpuoti europietiško lygio teatro oru. Visos trys šio rudens premjeros, taip pat Gintarės Minelgaitės tarptautinis ir tarpdisciplininis stilius, „Nerk į teatrą“ tarptautinė programa, dėliojama Arturo Bumšteino, dalyvavimas „Sirenų“ festivalyje, teatro laukiančios gastrolės ir šį rudenį jau pradėtas vykdyti „Kūrybiškos Europos“ finansuojamas 4 metų tinklaveikos projektas, jungiantis Europos ir Afrikos teatrus yra šio impulso pasekmė. Tuo pat metu kitas impulsas verčia mus susifokusuoti į konkrečias tikslines auditorijas. Pavyzdžiui, šį sezoną ypač norime pasiekti paauglių auditoriją arba young adults socialinę grupę ir tikimės, kad pavyks pasiekti tikslą, kad mokyklų publika ateitų į mūsų „Pusryčių klubą“ ne dėl to, kad atsivedė mokytoja, o slapta nuo mokytojų. Sezone nebus dviejų panašių spektaklių, todėl kviečiame žiūrovus į atradimų pilną kelionę“.

Nauja bilietų pardavimo sistema

Nuo šio sezono Nacionalinis Kauno dramos teatras įsidiegė naują bilietų perdavimo sistemą. Generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai Agnė Burovienė sako, kad teatro lankytojai dėl šios priežasties sulauks daug daugiau individualaus dėmesio: „Nuo šiol mes būsime arčiau savo žiūrovų: savarankiškai administruosime bilietų prekybą, matysime pirkėjų poreikius, operatyviai informuosimi apie pakeitimus. Jau esame paruošę naujo dizaino bilietus, dovanų kuponus, kuriuos galima išsiųsti kaip dovaną ir staigmeną bičiuliui ar artimajam, o greitu metu pasiūlysime ir lojalumo programą. Kaip ir anksčiau bilietus į renginius galima įsigyti internetu ir teatro kasoje.“

Kitoks interaktyvumas

Išgirdę žodžių junginį „interaktyvus teatras“, dažniausiai įsivaizduojame spektaklį, kuriame aktoriai kelis žiūrovus pakviečia ant scenos vaidinti kartu. Tačiau H.Brinchmann režisuojamas jaunimui skirtas projektas – visai kitoks. Tradicinės scenos ir žiūrovams skirtų kėdžių čia nerasime. 13–16 metų jaunuoliai įžengs į kitą realybę ir išvys visai kitokią Žemės planetą. Atgimstančioje NKDT Parketinėje salėje kūrybinė komanda pastatė didžiulį, juodu audeklu uždengtą kubą. Jis suskirstytas į kelias skirtingas erdves, kuriose ir vyks spektaklio veiksmas. Pasak režisierės, spektaklis auditoriją nukels į ekologinę katastrofą patyrusį postapokaliptinį pasaulį, kuriame išliko tik kelios mažos žmonių gentys, išsibarsčiusios po visą planetą ir turinčios savo kalbą ir papročius.

Publika bus padalyta į keturias grupes – gentis, kurios pateks į skirtingus ekologinės katastrofos scenarijus. Viena grupė išvys atominės katastrofos nualintą Žemę, kita susidurs su masiniu vandenyno užterštumu, stichine sausra ar naftos išsiliejimo sukelta masine nelaime. Jaunuoliai patys save priskirs tam tikrai genčiai, spektaklio pradžioje pasirinkdami specialius ženkliukus su simboliais. Įžengusius į spektaklio erdvę žiūrovus pasitiks kiti genties nariai – aktoriai, su kuriais auditorija leisis į teatrinę, nuotykių kupiną kelionę. Jaunieji žiūrovai ne tik stebės veiksmą, bet ir patys taps jo dalyviais ir kūrėjais. Spektaklyje skirtingos gentys galiausiai susitiks. Kas tada nutiks? Ar jos visos sugebės bendradarbiauti ir dirbti kartu? Ar apskritai įmanoma nustoti kariauti ir drauge kurti geresnį planetos rytojų?

H.Brinchmann kuriamuose spektakliuose žiūrovas yra 360 laipsnių kampu apsupamas naujosios realybės, tačiau visą veiksmą valdo aktoriai.

Kadangi spektaklis labai interaktyvus, viename seanse galės dalyvauti tik 32 jaunuoliai. Sudarydami keturias gentis, žiūrovai susiskirstys po aštuonis. Pasak režisierės, tai yra optimaliausias skaičius, siekiant, kad visi dalyviai iš spektaklio pasisemtų kuo daugiau įspūdžių. Spektaklio veiksmas vyksta postapokaliptiniame pasaulyje, todėl kūrybinė komanda jį rekomenduoja ne jaunesniems nei trylikos metų jaunuoliams.

„Pagrindinė amžiaus grupė, su kuria dirbame, yra 13–16 metų jaunimas. Žinoma, į spektaklį gali ateiti ir vyresni žiūrovai. Tačiau siekiame išvengti situacijos, kai vienas paauglys patenka į kelių suaugusiųjų grupę. Kad ir kaip būtų, tai yra paaugliams skirta erdvė, tad jie turėtų čia jaustis saugūs ir būti tarp savo bendraamžių“, – pastebi režisierė.

Įkvėpė biblinis mitas

Spektaklis, kurio premjera rugpjūčio 19 d. vyks Kaune, yra tarptautinio interaktyvaus teatro tinklo „Participate in Your Life“ (PIYL) dalis. Šį projektą kartu kuria net keturių Europos šalių teatrai: Norvegijos, Vengrijos, Islandijos ir Lietuvos. Tinklas susikūrė 2018 m., tad spektaklis brandintas net ketverius metus.

Tema: spektaklyje nagrinėjamos globalinės problemos – ekologinė ir atominio karo katastrofa. / D. Stankevičiaus nuotr.

„Kai buvau pakviesta dalyvauti projekte, galvoje šmėstelėjo mintis, kad bus labai sudėtinga. Juk visų keturių teatrų atstovai kalba skirtingomis kalbomis ir turi visiškai skirtingus darbo metodus! Tad bendro spektaklio kūrimas man pasirodė labai sudėtingas. Situacija priminė biblinį Babelio bokšto mitą: viena kalba kitados kalbėję žmonės sumanė pastatyti bokštą iki pat dangaus. Tačiau užsirūstinęs Dievas juos nubaudė ir sumaišė kalbas. Negalėdami susikalbėti, žmonės ne tik neįvykdė savo sumanymo, bet ir pradėjo pyktis ir kariauti, – kalbėjo H.Brinchmann. – Pagalvojau: kodėl mums nepabandžius Babelio bokšto mito pateikti kitu aspektu ir sukurti spektaklio apie šiandien aktualias problemas?”

Vienas pagrindinių PIYL tinklo principų yra priartinti teatrą prie žiūrovų ir skatinti juos aktyviai dalyvauti sprendžiant visuomenės problemas. Todėl kūrybinė komanda pagrindine spektaklio tema pasirinko šiuo metu vis aštrėjančias ekologines grėsmes ir visuomenės susiskaldymą. Visi keturi spektaklio scenarijai parodo, kas blogiausio galėtų nutikti, jei ir toliau nekreipsime dėmesio į klimato pokyčius.

„Spektaklyje keliamas klausimas: ar žmonija gali susijungti bendram tikslui ir drauge įveikti globalius iššūkius? O gal esame tiesiog pasmerkti nuolat kovoti ir nesutarti? Žvelgiant į šiuo metu pasaulyje tvyrančias karo nuotaikas, šis klausimas tampa gyvybiškai svarbus, – sako režisierė. – Spektaklyje norėjome atspindėti jaunimui rūpimas ir aktualias problemas. Šiuolaikiniai jaunuoliai yra labai susirūpinę dėl globalaus atšilimo – juk ateityje būtent jiems teks šalinti jo padarinius. Tad spektaklis tapo tarsi skatinimu veikti ir pradėti svarbias diskusijas. Taip pat tai – erdvė jaunuoliams išsikalbėti apie jaučiamą nerimą dėl planetos ir savo ateities.“

H.Brinchmann labai svarbu, kad jos režisuojamo spektaklio metu jaunuoliai jaustųsi saugūs. Neretai interaktyviuose spektakliuose auditorija yra verčiama įsitraukti į veiksmą. Tarkime, aktorius pats išsirenka vieną žmogų iš publikos ir ragina jį lipti į sceną. Toks elgesys dalį žiūrovų atbaido nuo įtraukiančio tipo teatro. Dėl šios priežasties pašnekovė naudoja visai kitokius metodus.

H.Brinchmann kuriamuose spektakliuose žiūrovas yra 360 laipsnių kampu apsupamas naujosios realybės, tačiau visą veiksmą valdo aktoriai. Žiūrovai gali įsijausti į jiems pasiūlytą vaidmenį, tačiau sykiu jaustis visiškai saugūs ir neverčiami daryti to, ko nenori. Pašnekovės manymu, toks metodas yra pats palankiausias, siekiant jaunus žmones paskatinti pamilti teatrą.

Potyriai: spektaklio dalyviais tapę žiūrovai kartu su aktoriais leisis į teatrinę, nuotykių kupiną kelionę. / D. Stankevičiaus nuotr.

Dėmesys – jaunuoliams

Už spektaklius vaikams ir jaunimui apdovanota H.Brinchmann įsitikinusi, kad, kuriant teatrą jaunuoliams, privalu mąstyti visiškai kitaip, nei dirbant su suaugusiųjų auditorija.

„Turime atsižvelgti į jaunų žmonių pomėgius ir pasaulėžiūrą ir kalbėti tomis temomis, kurios svarbios ir įdomios būtent jiems. Tada teatras taps patirtimi, kuri įsirėš jaunų žmonių atmintyje, – mano pašnekovė. – Tikiu, kad vaikystėje patirtas kokybiškas teatras gali netgi visiškai pakeisti žmogaus gyvenimą. Jaunystėje tu dar neturi patirties ir priemonių, kurios padėtų suprasti, kas su tavimi vyksta. Tad būtent teatras gali pateikti atsakymus į rūpimus klausimus, padėti geriau suprasti savo jausmus ir emocijas.”

Kaune šiuo metu reziduojanti H.Brinchmann dirba išskirtinai su interaktyviu, vaikams ir jaunimui skirtu teatru. Baigusi studijas Stokholme, prieš 12 metų su bendraminčiais Osle ji įkūrė Tigerstadsteatret – „Tigro miesto“ teatrą. Įstaigos specializacija – darbas su jaunimu ir spektaklių rodymas įvairiose Oslo vietose.

„Norėjome teatrą atnešti tiems vaikams, kurie dėl tam tikrų priežasčių negali jame apsilankyti. Tad po šalį keliaujame specialiu sunkvežimiu –  „Tigerbus“, kurį galima paversti mobilia scena. Pasirodome mokyklų kiemuose ir visur, kur tik esame laukiami ir kviečiami“, – pasakoja režisierė.

Spektaklyje norėjome atspindėti jaunimui rūpimas ir aktualias problemas. Šiuolaikiniai jaunuoliai yra labai susirūpinę dėl globalaus atšilimo.

Pasak pašnekovės, ji pati teatrą pamilo vaikystėje. Tačiau, stebint spektaklį, būsimai režisierei nepatikdavo tiesiog ramiai sėdėti kėdėje. Jai visada magėjo užlipti ant scenos ir patekti į čia kuriamą stebuklingą pasaulį.

„Ant scenos atsidurti trokšdavau ne dėl noro tapti aktore. Tiesiog svajojau bent trumpam apsigyventi toje teatrinėje visatoje. Mane visada žavėjo istorijos apie kitas dimensijas ir pasaulius, į kuriuos galima patekti per slaptą įėjimą. Vaikystėje su pasimėgavimu skaičiau knygą „Narnijos kronikos“ – istoriją apie magišką kraštą, į kurį galima patekti per drabužių spintą. Taip pat vaizduotę žadino „Alisa stebuklų šalyje“ ir šioje knygoje aprašomas paslaptingas, į kitą dimensiją vedantis triušio urvas, – atskleidė ji. – Todėl, režisuodama spektaklius, pati tarsi kuriu magiškas visatas, į kurias gali patekti jaunieji žiūrovai. Įėjęs pro teatro duris niekada nežinai, kas nutiks. Tai mane labiausiai ir žavi.“

Kostiumai – kaip kine

H.Brinchmann režisuojamas projektas įdomus ir tuo, kad aktorių kostiumai ir grimas labiau primins kino, o ne teatrinius sprendimus. Režisierei šiuo klausimu talkina norvegė scenografė Signe Gerda Landfald ir švedė kostiumų dailininkė ir grimo meistrė Helena Andersson. Šios trys profesionalės jau yra prieš tai kartu dirbusios keliuose interaktyviuose spektakliuose.

„Kadangi auditorija spektaklio metu bus labai arti aktorių, norėjosi kur kas detalesnių kostiumų nei įprastai. Tradiciniuose spektakliuose žiūrovus ir aktorius skiria apie keliolika metrų. Tad tampa sunku įžiūrėti smulkias kostiumų detales. Tačiau šiuo atveju viskas bus kitaip. Todėl kostiumai ir makiažas savo detalumu labiau primins fantastinių filmų ar vaizdo žaidimų herojų apdarus“, – atskleidė ji.

Režisierė pasakoja kūrybinio proceso laikotarpiu pusantrų metų su partneriais iš kitų šalių dirbusi individualiai. Drauge su kostiumų dailininke ir scenografe ji lankėsi visose keturiose šalyse ir išgrynino kiekvienos aktorių poros vaidmenis spektaklyje. Kadangi šiame projekte svarbus jaunų žmonių įsitraukimas, buvo rengiamos ir kūrybinės dirbtuvės jaunimui. Įsiklausius į jaunuolių pasiūlymus, buvo sukurtas galutinis scenarijus.

Norėjome teatrą atnešti tiems vaikams, kurie dėl tam tikrų priežasčių negali jame apsilankyti.

Kaune vyks absoliuti šio unikalaus projekto premjera. Vėliau spektaklį planuojama rodyti Norvegijoje ir Islandijoje, o gavus finansavimą – ir Vengrijoje. Premjeroje – dvi aktorių sudėtys: po du iš Norvegijos, Vengrijos, Lietuvos ir Islandijos. Taip pat sudaryta sudėtis tik iš NKDT aktorių. Po premjerų Kaune interaktyvus projektas taip pat aplankys Čekiškės P.Dovydaičio gimnaziją. „Nekantrauju išgirsti jaunuolių atsiliepimus apie spektaklį. Tikiuosi, jiems patiks, ir šį projektą galėsime ne vienus metus rodyti Europos teatrų scenose“, – viliasi režisierė.

Kada ir kur pamatyti?

Spektaklis yra programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis ir pristatomas tarptautinio šiuolaikinio scenos menų festivalio „ConTempo“ programoje.

Tarptautinis projektas finansuojamas 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programos „Kultūra“ kvietimo „Kultūros prieinamumo plėtojimas ir kultūrinio švietimo stiprinimas“, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Erasmus+Europos Sąjungos programa“ lėšomis.

Visi pasirodymai yra nemokami, bet būtina dalyvių (13–16 m.) registracija www.dramosteatras.lt arba www.babel.lt). Spektakliai vyks anglų ir lietuvių kalbomis.

Rugpjūčio 19, 20, 26 d. spektaklis vyks NKDT Parketinėje salėje (Kęstučio g. 62)

Rugpjūčio 23 d. – Čekiškėje, P.Dovydaičio gimnazijoje.

„Tai nėra tik praeitis, nėra tik atskiras gestas be konteksto, – sako režisierius Jonas Tertelis. – Kažkuria prasme mes atsakingi visą laiką."

Gegužės 13, 14, 15 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyksianti spektaklio „Kauno pavasaris‘72“ premjera yra programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. Idėjos autoriai J.Tertelis (J.T.) ir Andrius Jevsejevas (A.J.) dalijasi kūrybiniu procesu ir įžvalgomis, kaip šiandieninėje visuomenėje rezonuoja devyniolikmečio R.Kalantos pasipriešinimo aktas.

– Spektaklį inspiravo realus įvykis, o jūs abu – Jonai ir Andriau – esate dokumentinio teatro atstovai ir kūrėjai. Paskutinis jūsų darbas drauge – „Nežinoma žemė. Šalčia“, pasakojantis apie Šalčininkus. Kokiu formatu konstruojate „Kauno pavasarį’72”?

J.T.: Pradinė intencija buvo keliauti dokumentinio žanro link, remtis liudijimais, bet šiuo atveju labai lengva nuslysti ir apsibrėžti vienu, o ne kitu atminties momentu, kuris nebūtinai atlieps, kaip buvo. Kai tai tampa sceniniu veiksmu, gali susidaryti įspūdis, kad teigiame, jog būtent taip iš tiesų buvo.

Konkrečiu atveju nesinorėjo subjektyvumo iškelti kaip fakto. Rinkdami informaciją pamatėme, kad faktai interpretuojami skirtingai. Nesinorėjo tapti teisėjais, kurie nuspręs, kuris šaltinis yra teisingesnis ir kaip iš tikrųjų buvo. Pradėjo žaisti kiti dalykai, pavyzdžiui, R.Kalantos amžius, opresinė situacija, laikotarpis, situacija pasaulyje tuo metu. Šiandien jaunas žmogus, ypač besinaudojantis socialiniais tinklais, mato, kas vyksta pasaulyje. Svarstėme, ar galėjo tuo metu jaunas, už geležinės uždangos gyvenantis žmogus tai matyti, jausti? Pasirodo, galėjo. Labai daug temų buvo publikuojama net ir tos pačios sistemos. Tad mums įdomu, kaip šiandien jaučiame 1972-aisiais gyvenusio jauno žmogaus pasaulėjautą ir kaip šiandien matome, jei matome, pasaulį jo akimis.

A.J.: Nebuvo tikslo koncentruotis į paties R.Kalantos asmenybę ir biografiją, nes išlikusi informacija ir prisiminimai yra labai subjektyvūs. Todėl labiau koncentravomės į R.Kalantą ir jo bendraamžius supusį kontekstą, analizavome to laikmečio faktinę medžiagą, spaudą ir kitas medijas. Tačiau greitai pasitvirtino įtarimas, kad daugeliu atvejų tai nepatikima, ideologiškai apdorota arba labiau emocijomis grįsta informacija. Be to, R.Kalanta yra tapęs savotiška lietuvių išsilaisvinimo kovų ikona ir su ja negalima neatsakingai žaisti prielaidomis. Ne tik dėl to, kad nesinori nieko įžeisti. Tiesiog pats jauti didelę atsakomybę, nes juk tebėra gyvų šeimos narių, draugų, pažįstamų, o ir kvestionuoti R.Kalantos pasirinkimo etinių aspektų nesinori, nes šiandienos geopolitinėje tikrovėje tai jau nebeatrodo taip svarbu, kaip galbūt galėjo atrodyti prieš pusmetį. Tokiose aplinkybėse naudoti dokumentinę prieigą atrodė ne iki galo prasminga.

Jonas Tertelis ir Andrius Jevsejevas. / D. Stankevičiaus nuotr.

– Ar spektaklio įvykiai lies tik Kauną?

J.T.: Paprastai apie R.Kalantą kalbame lokaliame Kauno kontekste, bet man šie įvykiai susiję su Prahos pavasariu. Akivaizdu, kad jie vyko, tęsiasi ir tai nėra praeitis, – tai yra dabartis. Pavyzdžiui, Lenkijoje 2017 m. protestuodamas susidegino žmogus. Kiek dar buvo tokių atvejų Lietuvoje, kiek ne Lietuvoje, bet susijusių? Kitaip tariant, tas faktas yra reiškinys, kuris atsiranda, atsikartoja ir vėl atsiranda, ir vėl atsikartoja skirtingose visuomenėse, skirtingose grupėse, skirtinguose emociniuose krūviuose. Tai nėra tik praeitis, nėra tik atskiras gestas be konteksto, – mes visuomenėje esame atsakingi ne tik už savo narius, bet ir už tai, kaip patys su jais elgiamės. Kažkuria prasme mes atsakingi visą laiką ir tokių protestų gali atsitikti bet kada. Galbūt kitoje santvarkoje, kurioje žmogaus laisvės ir teisės užgniaužtos, pavyzdžiui, Kinijoje ar Šiaurės Korėjoje. Dar mums su Andriumi svarbu, kad kiekvienas žiūrovas, nepriklausomai nuo to, kaip jis supranta mūsų praeitį, susipažintų su faktais, o ne su interpretacijomis. Mums tai yra savotiška misija.

– R.Kalanta gyveno socialistiniame lageryje, kuris turėjo labai aiškias taisykles. Šiandienos jaunimas gyvena demokratinėje visuomenėje, kurioje galima pasirinkti sau priimtiną poziciją, mąstymo būdą. Kiek, jūsų manymu, jauni žmonės yra pilietiški, aktyvūs, ar jie ryžtųsi protestuoti?

J.T.: Mano nuomone, jauni žmonės yra pilietiškai aktyvūs šiandien, tačiau ne lokaliai, – juos domina globalūs įvykiai. Vietiniai momentai jaunam žmogui dabar gal nelabai įdomūs – tam įtaką daro tėvai, seneliai, ribodami, atskirdami jaunimą nuo šių temų. Tačiau viskas, kas koreliuojasi su globaliais dalykais: klimato šiltėjimu, judėjimu „Black Lives Matter“ ir pan., tie momentai tarp jaunų žmonių rezonuoja, ypač jeigu atpažįstami vietinėje aplinkoje. Manau, normalu, kad jaunas žmogus labiau palaiko kairiąją politikos pusę – dėl tos pačios priežasties, kad namuose jiems nurodinėja tėvai. Kažkuria prasme jaunas žmogus yra savotiškai opresuotas namuose, nes tėvai dažnai nurodinėja, kuria savo tvarką. Jaunimas turi teisę eiti ir išsakyti tai, ką nori, protestuoti, stoti prieš sistemą. Jie mąsto daug plačiau, yra pasaulio piliečiai.

Vienas iš įstabiausių ir nuostabiausių dalykų yra mokytis iš jaunų žmonių. Galbūt jie kartais nemoka suvaldyti visų savo idėjų, bet jie gali remtis į vyresnę kartą. Mano nuomone, turėtume vieni į kitus remtis, padėti vieni kitiems, mažiau pyktis. Dėl to spektaklyje siekiame atgaivinti laisvės jausmą. Šiandien neretai laisvė uždaroma į dėžutę, norima apibrėžti, kas ta laisvė yra ir kas nėra. Bandome surasti spontaniškumo, gaivos, drąsos. Laisvės jausmas nebūtinai turi būti nukreiptas į kovą su kažkuo, bet gali būti nukreiptas į kūrybą. Jauni žmonės kuria savitą pasaulį ir tai daro daug greičiau nei mes spėjame suprasti, kas jame vyksta. Dėl to mes patys „apsivagiame“ per mažai su jais bendraudami, per mažai juos pažindami, per mažai juos įsileisdami. Mums paprasčiausiai reikia nenustoti ieškoti būdų, kaip mokytis iš jaunų žmonių, ir nebijoti matyti, kur jie mus gerokai lenkia.

Andrius Jevsejevas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Tikrai nesakau, kad jauni žmonės visada teisūs ar pan., bet neturėtume jų nuomonės ir įžvalgų nustumti į šoną – tie patys žmonės visai netrukus priims svarbius sprendimus, bus valstybės ašis, kurs ir valdys ją. Džiaugiuosi dėl to, nes pradės keistis kartos ir gal ateis žmonių, kurie turi mažiau ydingų įpročių ir papročių, o gal tiesiog turi kitokių ydų, pamatysime.

Protestuokime už tai, kas mums rūpi, o ne dėl to, kad pritrauktume žiūrovų ar sulauktume tarptautinio dėmesio žiniasklaidoje.

– Ar sutiktumėte su mintimi, kad šiandienos jaunimas protesto forma dažnai renkasi menines priemones, performansus, teatralizuotus protestus?

J.T. Performansas ar meninis protestas yra puiku, kai aš tai darau, nes tai man yra svarbu, aš noriu už tai kovoti. Labai lengva sumaišyti su viešaisiais ryšiais ir interesais. Man kartais stinga, pavyzdžiui, kalbant apie laisvę, – pozicijos, kad žmogui tai iš tikrųjų rūpi, o ne dėl to, kad jam taip yra patogu.

Protestuokime už tai, kas mums rūpi, o ne dėl to, kad pritrauktume žiūrovų, surinktume daugiau sekėjų socialinėje erdvėje ar sulauktume tarptautinio dėmesio žiniasklaidoje. Kita vertus, man atrodo, kad žmonės yra daug drąsesni ir tai matome pačioje medijų kultūroje – jie nebijo filmuotis, pasijuokti iš savęs, truputį apsikvailinti, būti viešumoje. Tada natūralu, kad jie gali inspiruoti pokyčius, mokyti kitus tai daryti. Dabar matau daugiau sąlygiškumo ir performatyvumo, kas natūralu ir kas, man atrodo, yra labai „faina“. Kuo kūrybiškiau visuomenė save išreiškia, tuo ji man įdomesnė.

Reikėtų nepamiršti, kad žaibiški sambūriai (angl. flachmob), akcijos, veiksmai ar performansai ne tik transliuoja savo žinutę, bet ir yra visuomenės svarstymo (kaip proceso) išraiška. Jie provokuoja permąstyti ir atokų stebėtoją, paskatindami kartais nesutikti, turėti ar išgvildenti savus argumentus. Tai padeda augti sąmoningumui. Dar kitas dalykas: ar tu tą veiksmą pamatai, ar tu jame dalyvauji, o gal organizuoji? Tai irgi gerokai gali keisti, kas tai, kam tai ir kokį poveikį tai duoda. Kartais svarbiau, kad nesutinki, nei kokia forma nesutinki.

A.J.: Svarstant apie R.Kalantos protestą ir apskritai apie visą tą laikotarpį, svarbu pamėginti išmokti tam tikrą pamoką, drąsiau pasitelkti kūrybiškumą, labiau remtis vienas kitu, pasitikėti vienas kitu ir pasistengti pateisinti tą pasitikėjimą. Kad galbūt kitą kartą susidūrę su tokiomis aplinkybėmis, kada išeities nematome, nepasiduotume desperacijai, o gebėtume pastebėti žmones, atsidūrusius ant tam tikros ribos, kurią peržengus kelio atgal nebėra. Kad kitą kartą kilus panašiai tragedijai susideginimas neatrodytų kaip vienintelė išeitis. Kalbu apie susideginimą tiek tiesiogine, tiek perkeltine šio žodžio prasme. Kad paieškotume kitų ginklų, padedančių įveikti priespaudą.

Kūrybinė komanda:

Režisierius Jonas Tertelis, dramaturgai Andrius Jevsejevas ir Jonas Tertelis, scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas Julius Kuršis. Vaidina Martyna Gedvilaitė, Marius Karolis Gotbergas, Motiejus Ivanauskas, Goda Petkutė, Saulė Sakalauskaitė.

Pagal išeivijos dramaturgo Algirdo Landsbergio pjesę sukurtas spektaklis pernai buvo pristatytas Šiluvos šventovėje ir tęsia savo sakralinę kelionę po Lietuvą.

Poetinė pjesė aktualizuoja retai teatro scenoje pristatomą Lietuvos globėjo šv.Kazimiero legendą. Veiksmas nukelia į XVI a., kur Livonijos pasienyje lietuvių ir lenkų kariuomenė laukia mūšio su Maskvos armija dėl Livonijos krašto. Šv.Kazimieras drauge su Angelu nusileidžia į žemę tyrinėti žmogaus ir jo žemiškojo gyvenimo. Lietuvos ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas liūdi dėl mirusios karalienės Barboros, kareivių gretose veši apatija, skurdas, alkis, netikėjimas ir nuovargis.

Cituojant pjesę, nusivylusio žmogaus akyse "žemė tapusi purvinu užkampiu, kur du žmonės toliau vienas nuo kito nei du žvaigždynai". Kazimieras stengiasi pripildyti žmonių sielas tikėjimo, suteikti jiems dvasinės stiprybės, tik ar jis bus išgirstas? Šiame egzistencializmo filosofų idėjomis brendusio dramaturgo A.Landsbergio kūrinyje akcentuojamas dvasinis konfliktas – kaip gyventi žmogui istorinių katastrofų akivaizdoje.

"Šv.Jonas Paulius II savo įstabiame "Laiške menininkams" yra rašęs: "Autentiškas menas net ir anapus tipiškai religinių raiškos formų yra labai artimas tikėjimo pasauliui, toks artimas, kad net didelio Bažnyčios ir kultūros atotrūkio aplinkybėmis lieka savotiškas tiltas į religinę patirtį, – sako spektaklio režisierius. – Kaip grožio paieška, kasdienybę pranokstančios vaizduotės vaisius menas savo prigimtimi yra savotiškas kvietimas į slėpinį. Net ir tirdami tamsiausias sielos gelmes ar labiausiai sukrečiančius blogio aspektus, menininkai tam tikra prasme tampa visuotinio troškimo būti išganytiems balsu."

Pasak G.Padegimo, mūsų kultūroje, o ypač teatre, turime nedaug modernių kūrinių, kuriuose sakralinė tematika būtų pateikiama su tokia įtaiga ir aukštu profesiniu meistriškumu kaip A.Landsbergio dramoje "Vėjas gluosniuose". "Esame laimingi, kad mūsų spektaklis kviečiamas į sakralias erdves, tokiu būdu tiesiogine prasme tampa popiežiaus minimas tiltas tarp Bažnyčios ir kultūros. Tai labai didina mūsų atsakomybę, o pats buvimas šiose erdvėse bendrai spektaklio raiškai ir kiekvienam aktoriui prideda dvasinės jėgos, kuria norime dalytis su maloniais žiūrovais", – sakė jis.

Spektaklyje vaidina Dainius Svobonas, Arnas Ašmonas, Jurgis Jarašius, Andrius Gaučas, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė / Roberta Sirgedaitė, Dovydas Pabarčius, Ugnė Žirgulė, Henrikas Savickis, Artūras Sužiedėlis, Milė Šablauskaitė / Liucija Rukšnaitytė.

Prieš pat pandemijos pradžią teatro scenoje jau stovėjo įstabi dekoracija, siuvykla skubėjo baigti kostiumus, tačiau aktoriai didžiojoje scenoje užtruko vos vieną repeticiją. Spektaklio režisieriui ir jo kolegoms skubiai teko išvykti į gimtinę.

Premjeros laukimas užsitęsė iki rugsėjo 12 d. Šiame interviu kalbamės apie realybėje ir spektaklyje susipynusį laukimą ir dar nesibaigiančius iššūkius.

– Jums teko išgyventi tikrą dramą – premjera buvo atšaukta likus porai savaičių iki finalo. Kaip apibūdintumėte tuometį jausmą ir kaip sklandžiai pavyko sugrįžti į Kauną?

– Tikrai neeilinis jausmas, – buvome taip arti premjeros ir staiga teko viską nutraukti. Prireikė vienos savaitės, kol apsipratau su šia mintim ir vėl galėjau mąstyti į priekį. Iš tiesų dėl pandemijos neįvyko du mano projektai, o "Elektros" premjera buvo perkelta į rudenį. Bet atvykimas į Lietuvą klostėsi ne taip jau lengvai. Artėjant kelionei, sekiau visas naujienas iš Lietuvos, susijusias su keliavimo apribojimais. Buvo neaiškumų, ar iš viso galėsime skristi, ar reikės izoliuotis ir panašiai. Rugpjūčio pabaigoje su manimi atskrido choreografė Tajda Pobodnik ir dailininkas Darjanas Michajlovičius Ceraras. Situacija keitėsi dienomis, nes Slovėnija atsidūrė geltonojoje zonoje. Mums teko keisti kompozitoriaus Mihos Petrico bilietą ir paankstinti šviesų dailininko Davito Andrejaus Francky atvykimą, kol padėtis nepablogėjo. Kostiumų dailininkė negalėjo keisti planų, tad ji dirba iš namų Liublianoje. Deja, negali atvykti fotografė Mankica Kranjec, su kuria bendradarbiaujame visuose mano projektuose.

Kai kurias spektaklio "Elektra" scenas įkvėpė menininkų darbai, pavyzdžiui, M.K.Čiurlionio paveikslas "Auka".

– Tai turbūt pirmas atvejis, kai kostiumų dailininkė prižiūri baigiamuosius darbus virtualiai?

– Taip. Branka dar būdama Kaune padarė didelį darbą, o teatro siuvėjos buvo beveik baigusios kostiumus, tad dabar vyksta galutiniai primatavimai ir nedidelės korekcijos. Darbai vyksta per "WhatsApp". To dar neteko patirti turbūt niekam.

– Kokį planą ruošėte, jeigu nebūtų atvykęs kompozitorius ar šviesų dailininkas?

– Labai džiaugiuosi, kad jie atskrido (šypsosi). Dabar ramu. Esu buvęs keleto spektaklių šviesų dailininku gimtinėje, tarp jų ir operos pastatymo. Šviesos man nėra naujiena, jas išmanau labai gerai, bet, žinote, kai kuri šviesas, tuomet mažiau stebi aktorius scenoje: mintys fokusuojasi į vieną, – arba aktorių vaidybą, arba į vizualinę pusę. Lygiai taip pat ir muzika.

– Kad būtų ramiau, atlikote COVID-19 testus?

– Taip. Atvykę į Kauną, po dienos visi pasidarėme testus. Tai nebuvo būtina, bet norėjome būti tikri, kad galime kontaktuoti su aktoriais, teatro kolektyvu. NKDT yra didelė institucija, tad rizikuoti negalima.

– Kaip sekasi atkurti spektaklį po tokios ilgos pertraukos?

– Per pirmąją "Elektros" repeticiją pajuokavome, kad spektaklio sukūrimas truks devynis mėnesius – nuo praėjusio sausio iki rugsėjo. Pagaliau jis gims. Mes matėmės kovo pradžioje, tad buvo neramu, kaip pavyks prisiminti, bet buvau nustebintas, kaip puikiai medžiagą, tekstą ir mizanscenas užsifiksavo aktoriai. Atrodė, lyg mūsų susitikimas būtų vykęs prieš dešimt dienų, o ne prieš kelis mėnesius. Tokios malonios staigmenos net nesitikėjau.

– Galbūt sumanėte kokias nors korekcijas, naujus sprendimus?

– Iš tiesų spektaklis liks toks, koks buvo sumanytas, ir kokį jį mes užfiksavome prieš pandemiją. Buvome jau labai toli pažengę. Aš laikausi taisyklės, kad kuo labiau pradedi galvoti, tuo labiau pradedi abejoti. Nepaisant to, mano mintys visą šį laiką sukosi apie "Elektros" premjerą. Esu paruošęs keletą naujų sprendimų. Džiaugiuosi, kad jau pirmo susitikimo metu su aktoriais tobulai išsprendėme vieną komplikuotą sceną.

– Grįžtu į karantino laikotarpį. Kaip jį išgyveno Slovėnijos teatras?

– Ilgai truko teatrinė tyla. Ji mums, teatralams labai skaudi. Sprendėsi klausimai, kaip dirbti tokiomis sąlygomis. Per karantiną žiūrėjome spektaklius iš viso pasaulio virtualiai, stebėjau jūsų "Teatras TV ONL1NE" transliacijas, aktorių koncertus, – buvo puiku, tačiau tai nėra tas teatras, kokia jo tikroji paskirtis. Teatre reikia lankytis. Slovėnijoje veikė vasaros scena – keletas kultūros institucijų pasistengė, kad ji veiktų visą vasarą. Joje buvo rodomi spektakliai, vyko koncertai. Mano režisuotas spektaklis "Psycho" taip pat dalyvavo šioje programoje. Manau, kad reikia kovoti už tai, ką myli, ir eiti pirmyn bei įlieti kuo daugiau teigiamos energijos, ypač laiku, kuris teatrui nepalankus. Dar ir dabar, nesiliauja spėlionės, kas bus ateityje. Tikiu, kad mes kursime. Reikia tuo tikėti, tai mus stiprina ir palaiko. Teatrai Slovėnijoje vėl grįžta į ritmą, leidžia premjeras, nes, kaip ir pas jus, nemažai jų persikėlė į rudenį.

– Daugumai kūrėjų nelengvas sąstingio laikotarpis davė ir naujų impulsų, suteikė progų naujiems užsiėmimams. O jums?

– Man šią vasarą teko dirbti prie įdomaus projekto, skirto turizmo sferai, – kūrėme ir filmavome vienam Slovėnijos regionui skirtą įvaizdinę reklamą. Rašiau scenarijų ir režisavau. Galėjau leisti sau daugiau, negu įprastai kuriant reklamą, nes užsakovai buvo atviresni meninėms idėjoms. Galbūt juos taip paveikė karantinas (juokiasi). Tiesa, režisuoti teko iš namų, nes tuomet šalyje buvo apribotas judėjimas ir negalėjau išvažiuoti. Operatorius, kuris gyvena šalia kalnų, siųsdavo filmuotą medžiagą, peržiūrėdavau ją ir pasakydavau pastabas. Buvo įdomu ir rezultatas labai nudžiugino. Sukūrėme keletą vaizdo pasakojimų.

– Jaša, jums teko režisuoti ne tik gimtinėje. Spektaklius statėte Serbijoje, Vengrijoje. Dabar į kūrybinę biografiją bus įrašyta ir Lietuva. Per šį projektą išmokote lietuviškų žodžių, stebėjote kultūrinį ir kasdienį gyvenimą, – lankėtės krepšinio varžybose, renginiuose, parodose ir panašiai. Ir teatre esate labai savas. Ar ir jums Lietuva tampa artima?

Atrodė, lyg mūsų susitikimas būtų vykęs prieš dešimt dienų, o ne prieš kelis mėnesius. Tokios malonios staigmenos net nesitikėjau.

– Žodžių moku nedaug: "šitas planas", "viskas gerai" (juokiasi). Jūsų kalba labai graži. Manau, kad teatre galima dirbti labai asmeniškai arba ne, bet negalima būti abejingam. Tarp komandos ir manęs užsimezgė labai gražūs žmogiški santykiai. Aš negaliu ignoruoti šalies, kurioje dirbu. Gerbiu papročius ir tradicijas. Mane tai įkvepia. Netgi kai kurias spektaklio "Elektra" scenas įkvėpė menininkų darbai, pavyzdžiui, M.K.Čiurlionio paveikslas "Auka". Mes naudosime spektaklyje kankles ir vieną lietuvių liaudies dainą. Nespekuliuoju tuo, bet tie elementai įkvėpė mane ir natūraliai įsiliejo į spektaklį. Spektaklis nukelia į Graikiją, o aš manau, kad graikų kultūros atgarsių yra visose kultūrose. Lietuvos kultūrinis paveldas yra labai platus. Mano šalį ir Lietuvą sieja daug panašumų – abi nedidelės šalys, turinčios 2 mln. ir 2,5 mln. gyventojų. Abi iškovojusios nepriklausomybę panašiu metu. Kai MO muziejuje apžiūrinėjau 1990-iesiems skirtą parodą, nustebau, kad tiek daug panašių dalykų mus sieja. Manau, kad mažos tautos turi daug bendro. Teatre mes dalijamės savo patirtimi, žmogiškumu, ir tai išgyvename scenoje.

– Pagrindinė spektaklio "Elektra" tema yra laukimas, ir kaip jis paveikia žmogų. Ko laukiate jūs?

– Laukiu premjeros, žinoma.

Veidai ir vardai

J.Kocelis – vienas įdomiausių ir perspektyviausių Slovėnijos teatro režisierių, sukūręs spektaklių Slovėnijos nacionaliniame teatre Nova Goricoje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Liublianos miesto ir lėlių teatruose, Novo Mesto teatre ir kituose. Režisūros meno žinias gilino dirbdamas žymių režisierių – Dušano Jovanovićiaus, Janezo Pipano, Ivico Buljano ir Tomažo Panduro – asistentu.

Spektaklio "Elektra" dramaturginis audinys kuriamas iš antikinių graikų autorių – Sofoklio, Euripido, Eschilo tekstų. Jo centre – laukianti moteris. Trojos karo didvyrio Agamemnono ir Klitemnestros dukra Elektra gedi nužudyto savo tėvo ir laukia sugrįžtančio brolio, kad galėtų atkeršyti už tėvo mirtį. Elektra yra ne tik antikinės graikų dramos personažas, bet ir šiuolaikinės kovojančios moters simbolis. Jos likimas yra istorinė moterų realybė.

Kuriant spektaklį J.Kočeli talkina gausi menininkų komanda iš Slovėnijos: scenografas Darjanas Mihajlovičius Ceraras, kostiumų dizainerė Branka Pavlič, muziką kuria žinomos Slovėnijos džiazo grupės "Moonlight Sky" lyderis Miha Petricas, choreografė Tajda Podobnik. Komandą papildo dramaturgė Daiva Čepauskaitė ir NKDT teatro aktoriai Greta Šepliakovaitė, Jūratė Onaitytė, Daiva Rudokaitė, Tomas Erbrėderis, Ričardas Vitkaitis, Kamilė Lebedytė, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Ieva Stašelytė, Aistė Zabotkaitė, Roberta Sirgedaitė, Povilas Jatkevičius, Deividas Breivė.

Premjera rugsėjo 12 ir 13 d. Didžiojoje scenoje. Rugsėjo 12 dieną spektaklis rodomas su titrais anglų kalba.