Emocijų ir patirčių sluoksniai
Toji magija yra tokia stipri ir paveiki, kad žiūrovui, žvelgiančiam į O.Vronskos akvareles, aplinkinis pasaulis išblunka, o abstrakčios kompozicijos tampa naująja realybe, kurioje gebėjimas išsilaisvinti iš griežtai apibrėžtų tikrovės suvokimo struktūrų tampa pagrindine pažinimo priemone.
Su kuo didesne fantazija ši priemonė yra naudojama, tuo prieš akis atsiverianti naujoji realybė, pakylėta iš didžiosios Kauno valstybinės filharmonijos salės sklindančių muzikos garsų, tampa labiau atpažįstama, tačiau ne savo išore, o sklindančiu jausmingumu, kuriame sluoksniais tarpsta menininkės pajautos ir emocijos.
Nors O.Vronskai akvarelė yra nauja erdvė kūrybai, virtuoziškai išlietų spalvų naratyvas yra įtaigus, tikras, vedantis dialogą su žiūrovu apie intymiausius jausmus, svarbiausias patirtis.
Mintys yra apskritimas
Autorės ir žiūrovo pokalbis pratęsiamas grafikos kūriniuose. Tik pastaruosiuose kūrėja paragina žiūrovą pro autentiško savo pasaulio langus pažvelgti į kiekvienam iš mūsų reikšmingą laiko temą. Įsimintina, tačiau trumpa akimirka ar, priešingai, jos ištęsimas per meditatyvias praktikas O.Vronskos darbuose tampa vaizdu, minčių įkūnijimu, joms suteikiant tobulo apskritimo formą, kurią užpildo atspaudai, koliažo elementai.
Skulptūriniai O.Vronskos objektai kurti iš metalo, minimalistiški tiek formų plastika, tiek spalviniais sprendimais. Geometrizuotos jų formos tarsi atkartoja grafikos kūriniuose regimus atspaudus, koliažo elementus, juos pratęsdamos ir sustiprindamos vizualų pasakojimą apie laiko konstruktus, judančius besikeičiančių žiūrovo minčių trajektorijomis.
Skirtingos dabarties versijos
Į laiko temą susikoncentravę ir grupinėje Kauno akvarelininkų parodoje "Replika", eksponuojamoje kultūros ir sporto centre "Girstutis", kūrinius pristatantys menininkai. Jie nekeliauja laiku į praeitį ar ateitį, o apsistoja dabartyje ir, reflektuodami parodos temą, pateikia daugybę skirtingų jos versijų.
Parodos atidarymo metu Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, akvarelininkas Eugenijus Nalevaika pažymėjo, kad dabarties laikas yra neatsiejamas nuo pandemijos, todėl nors ir norėtųsi nuo šios temos atitrūkti – ji jau yra tapusi visų mūsų kasdienos dalimi.
Eksponuojamose akvarelėse menininkai nesistengia vaizduoti nerimo, baimės, neužtikrintumo ar kitų gąsdinančių jausmų, kuriuos paskatina kiekvieną dieną didėjantys užsikrėtusiųjų skaičiai. Kūrėjai stengiasi žvelgti į gražiąją pasaulio pusę ir atspindėdami ją savo darbuose sukuria ramią atmosferą, kurioje žiūrovui jauku pabūti, nes jis gali nukreipti savo žvilgsnį į išsiliejusius minčių peizažus (Violeta Židonytė. Ciklas "Iš praeities", Valentinas Varnas. "Tylus laukimas", Bangutis Prapuolenis. "Ji ateina"), kuriuose meditatyvūs spalvinių dėmių deriniai ragina nurimti, pajausti dabarties akimirkos grožį.
Jei ramybė nėra ta būsena, kurioje norisi pabūti ilgiau, žiūrovas gali nerti į nuotykius realistiškuose gamtovaizdžiuose (Sigita Saulėnienė. "Panemunės pilies ženklai", Sigita Grabliauskaitė. "Vandens lelijos", "Rumšiškės", Tomas Stanaitis. "Iš natūros"), žavinčiuose spalvų mirgėjimu, formų plastika, realybės ir menininko impresijos vienove.
Parodoje eksponuojamose mistiškose kompozicijose žiūrovui atsiveria ir visiškai nepažįstami pasauliai (Daiva Šlajienė. "Varinės triūbos", Rimvydas Mulevičius. "La Corona", Valerija Medelinskienė. "Tyla"), kurie įtraukia ir neleidžia ištrūkti tol, kol juose apsigyvenę personažai nepapasakoja visų savo istorijų. Vyraujantį pozityvumą šiek tiek sudrumsčia ekspresyvūs, permainingas nuotaikas perteikiantys kūriniai (Gintaras Kušlys. "Egzistencinis nerimas", Benjaminas Jenčius. Ciklas "Metamorfozės"), bet tik tam, kad ekspozicijoje vyraujanti šviesa būtų ryškesnė.
Dvi parodos – personalinė O.Vronskos "Visiška vienybė" ir grupinė Kauno akvarelininkų paroda "Replika" – artimos kūrinių tematika, kurioje vyrauja laikas, tačiau visiškai skirtingos naudojamos – akvarelės – technikos būviais kūriniuose: O.Vronskos darbuose akvarelė suvaldoma menininkei labai švelniai prie jos prisiliečiant, neribojant akvarelės stichiškumo ir panaudojant jo galias ne griauti, o kurti. Grupinėje parodoje "Replika" akvarelė įsikūnija į įvairius žanrus, pavidalus ir tampa priemone, įtaigiai, įdomiai perteikiančia netikėčiausius menininkų pasakojimus. Skirtybės sukuria darną, kurios dabarties laike esame pasiilgę.
Kas: O.Vronskos personalinė paroda "Visiška vienybė".
Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Kada: veikia iki spalio 18 d.
Kas: Grupinė Kauno akvarelininkų paroda "Replika".
Kur: "Girstučio" kultūros ir sporto centre.
Kada: veikia iki spalio 18 d.
Kosminių dievybių ir demonų pasaulis
Akvarelės bienalė turtinga ją lydinčių parodų. Spalio 14-ąją A. ir P.Galaunių namuose-muziejuje atidaroma paroda "Vytautas Pečiukonis: akvarelė".
V.Pečiukonis (1926–2013), dar vadinamas Agnus Elegru, buvo puikus savitą ir originalų stilių sukūręs neeilinio talento tapytojas. Tapė tiek akvarele, tiek aliejumi. Jis buvo ir pedagogas, kone tris dešimtmečius – nuo 1960 iki 1987 m. dirbęs Vilniaus vaikų dailės mokykloje (dabar Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokykla), kur dėstė piešimą, skulptūrą, tapybą ir kompoziciją.
Tikras akvarelės liejimo meistras, kūręs peizažus ir fantastinius ciklus, iš kurių žymiausias, matyt, ir yra parodoje pristatomas 20 paveikslų ciklas "Dangaus Rojai ir Pragarai Žvaigždynų pasauliuose". Kartu jis yra parašęs keturiolikos tomų veikalą "Dangaus Rojai ir Pragarai Žvaigždynų pasauliuose" ir dviejų tomų romaną "Lietuvos valstybės sostinė – miestas Kaunas".
Dailininko darbų ekspozicija žiūrovui gali pasirodyti gana netikėta, gal net kiek šokiruojanti, o Gintaro Kušlio ir Gražinos Murelytės-Ajauskienės kuruojamai parodai atrinkti darbai užduoda tam tikrą mįslę.
V.Pečiukonis, krikščioniškos pasaulėjautos mistikas, atrado ir ištobulino savitą tapymo būdą: paveikslų personažus jis vaizdavo neapibrėžtoje, tarsi kosminėje erdvėje – kovojančius, kenčiančius, teatrališkais gestais ir judesiais. Jo sukurtos būtybės pasižymi ramiomis pozomis, giliais žvilgsniais, galvas puošiančiais simboliniais paukščiais, karūnomis, t.y. viskuo, kas byloja apie paralelinį autoriaus dvasios pasaulį ir jo didžiulius vidinius išgyvenimus.
Menininko paveiksluose – puolę angelai ir demonai, dievai ir žmonės, paukščiai ir plačios erdvės, kosmosas. Viskas pakylėta virš realybės, dvelkia fantazija ir mistika. Atrodo, kad paveiksluose įnirtingai kaunasi gėrio ir blogio jėgos.
V.Pečiukonis – bene vienintelis Lietuvoje profesionalus dailininkas, XX a. antroje pusėje ėjęs simbolizmo keliu. Menininkas nevaizdavo kolūkio fermų ir šaunių kolūkiečių, kaip tuo metu buvo beveik privaloma, o atkakliai nėrė į simbolizmą. Tačiau tokių darbų religine bei mistine tematika V.Pečiukonis personalinėse parodose eksponuoti negalėjo ir dalyvaudavo tik grupinėse parodose. Regis, karjera ir šlovė jam tiesiog nerūpėjo – jis be perstojo dirbo ir kaupė paveikslus savo kukliame blokinio devynaukščio dviejų kambarių bute.
Pirmąsias savo kūrybos parodas menininkas surengė jau būdamas garbingo amžiaus ir tik mokinių paskatintas: 2005 m. vyko jo paroda Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 2007 m. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Umiastovskių rūmuose, 2012 m. – Vilniaus mokytojų namuose įsikūrusioje Vaikų ir jaunimo meno galerijoje.
Kas: Paroda "Vytautas Pečiukonis: akvarelė".
Kur: A. ir P.Galaunių namuose-muziejuje.
Kada: veikia iki gruodžio 5 d.
