Rugsėjo 27 d., pirmadienį, kaip baigiamasis šio projekto akcentas įvyks vieša filmo peržiūra ir diskusija, kurią moderuos Nomeda Marčėnaitė.

Edukacinį filmo rodymo ciklą surengti kalinimo įstaigose kilo Vilniaus pataisos namuose dirbančiam Dariui Čekavičiui, kai jis pamatė „Olego“ premjerą.

„Peržiūrėjęs filmą pagalvojau, kad viso seanso metu manęs neapleido dvi mintys. Pirma – tai kiek tokių Olegų emigravo iš mūsų šalies ir blaškydamiesi po Europą ieško savo vietos po saule! O antra... Kiek tokių Olegų mes išleidžiame į laisvę iš Lietuvos įkalinimo įstaigų... Išėję jie yra niekam nereikalingi. Neturi kur eiti. Neturi reikiamų dokumentų, pragyvenimo šaltinio ir artimų žmonių, kurie reikalui esant, padėtų jiems išgyventi. Šiuo projektu norėjau atkreipti įstaigose dirbančių darbuotojų dėmesį į mūsų profesijos svarbą. Turime padėti tiems žmonėms sugrįžti į visuomenę, o viešindami savo teigiamus darbo rezultatus keisti visuomenės požiūrį į nusikaltusius asmenis bei tuo pačiu į mus pačius, pataisos įstaigose dirbančius žmones“, – teigia D. Čekavičius.

Filmo „Olegas“ stop kadras

Pasak Kalėjimo departamento specialistų, įgyvendinusių projektą, „Olego“ peržiūros buvo vienas iš būdų bausmių vykdymo sistemos darbuotojams ir nuteistiesiems kurti tvirtesnį kontaktą, stipresnį ir socialų tarpusavio ryšį. Pareigūnai turėjo galimybę įsijausti į bausmę atliekančių asmenų situacijas, plėsti tolerancijos vieni kitiems ribas.

Po kiekvienos peržiūros vykdavo diskusijos, kurioje filmą žiūrėję asmenys analizavo veikėjų motyvus, poelgius, ieškojo paralelių su savo ar pažįstamų gyvenimais. Surinkti rezultatai rodo, kad bausmių vykdymo sistemos bendruomenės aktyviai ir nuoširdžiai įsitraukė į šį filmų rodymo ciklą ir jis atnešė akivaizdžią pridėtinę vertę.

Jauno užsienyje laimės ieškančio Olego (akt. Valentinas Novopolskis), kuris pakliūva į manipuliatoriaus rankas, galima sakyti, patenka į šiuolaikinės vergijos tinklą, istorija įtraukė ir menininkę, socialiai jautrioms temoms neabejingą N. Marčėnaitę.

Filmas mane įsiurbė ir išspjovė tik pradėjus slinkti pabaigos titrams.

„Filmas mane įsiurbė ir išspjovė tik pradėjus slinkti pabaigos titrams. Įtikinamas siužetu, vaidyba, režisūra, bet kai viskas taip pagavu, tai negali atsikvėpti ir analizuoti. Viena man aišku, kad net skauda, kai matai ką daro žmogaus bejėgystė prieš cinizmą ir manipuliaciją. Matau paralelę su smurtą patiriančiomis moterimis, kurios dažnai girdi – ko tu kenti?! Na, ir filme matome lenkų aktorės Annos Prochniak įtikinamai sukurtą vaidmenį. Apie tai kalbėti verta, tiesiog būtina, bet svarbu, kad ta žinia pasiektų ne tik kažką panašaus išgyvenusius žmones, bet ir rizikos grupėje esančius vaikus ir paauglius“, – teigia N. Marčėnaitė.

Diskusijoje dalyvaus Mykolo Romerio universiteto docentas, kriminologas Alfredas Kiškis, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė, nuteistasis, šiuo metu gyvenantis Vilniaus pusiaukelės namuose, Kalėjimų departamento direktoriaus patarėja Raimonda Čižauskaitė ir šio projekto iniciatorius, Vilniaus pataisos namų 1-ojo saugumo valdymo skyriaus vadovas Darius Čekavičius. Diskusija prasidės iškart pasibaigus filmui.