Tirdami bylas, privatūs detektyvai pasitelkia ne tik įvairius šiuolaikinius „stebuklus“, tokius, kaip narkotines medžiagas ant daiktų aptinkantys testai, bet ir kūrybiškumą, kuris šiame darbe – būtinas. Tuo įsitikinęs privatus detektyvas Olegas Rimanas. Pasak jo, ieškant informacijos, jam yra tekę apsimesti mergina, o jo kolegei – net raustis po šiukšlyną.
„Viena mano kolegė Australijos detektyvė (tarp kitko, lietuvė) mane nustebino. Ji sako – man reikia šiandien atlikti tyrimą, bet prie privataus namo, tai apsirengsiu darbiniais drabužiais ir konteineryje ieškosiu knygos ar kažko kito, suplėšyto į gabaliukus. […] Tokio tyrimo, kad reikėtų raustis po šiukšles, man dar neteko atlikti. Bet iš esmės, jei būtų būtinybė, jei reikėtų, kodėl gi ne?“ – svarsto O. Rimanas.
Apie detektyvo darbo ypatumus jį kalbina LRT OPUS laidų vedėjas Richardas Jonaitis ir LRT.lt portalo žurnalistė Goda Raibytė.
R. Jonaitis: Buvimas detektyvu ir darbas kriminalinėje policijoje – ar šie du dalykai susiję?
O. Rimanas: Be abejo, jie susiję tiesiogiai, nes, mano manymu, žmogus be panašaus darbo patirties negalėtų teikti privataus detektyvo paslaugų. […]
R. Jonaitis: Kaip persipina šios dvi profesijos?
O. Rimanas: Jei teisėsauga atlieka tyrimus valstybės vardu, tai privatūs detektyvai dažniausiai atlieka privačius tyrimus kliento užsakymu. Bet tie tyrimai yra labai panašūs, kartais – tokie pat, o kartais – net platesni, nes teisėsauga ne visose srityse klientui gali padėti. [...]
Tai yra toks darbas, kur tikrai reikia turėti patirties teisėsaugos srityje, reikia turėti teisinį išsilavinimą ir, žinoma, gyvenimo patirties. Reikia turėti to kūrybiškumo, kurio turėtų turėti kriminalinės policijos pareigūnai. Ne visa policija, bet kriminalinė policija turėtų turėti panašių tarnybų, kur tiriami sunkūs nusikaltimai, kur vykdoma dingusių be žinios žmonių paieška ir t. t. Taigi tie darbai yra panašūs, bet, žinoma, ir skirtumų yra labai daug.
R. Jonaitis: Tai Jūs, detektyvai, esate kaip džiazo muzikantai, lyginant su kriminalinės policijos atstovais, kurie yra kaip akademinio roko atstovai. Jūs daugiau džiazuojantys, daugiau improvizuojantys, turite daugiau laisvių ir greitų sprendimų?
O. Rimanas: Galime diskutuoti iki ryto, nes mūsų sprendimai, iki sausio mėnesio nesant įstatymui, reglamentuojančiam šią veiklą, galėjo būti pasverti tik vadovaujantis kitais įstatymais, kitomis teisės normomis, nes reikėjo pačiam spręsti, [kaip elgtis] kad nepažeistum įstatymo. O teisėsaugos pareigūnai, be abejo, visada turėjo ir turės įstatymus, nuostatus ir t. t. Tad jų veikla yra aiškesnė.
G. Raibytė: Paminėjote detektyvų veiklą reglamentuojantį įstatymą, kuris buvo priimtas tik šių metų balandį. Tai kaip detektyvai dirbo iki tol?
O. Rimanas: Šis įstatymas gal ir nepalengvins [mūsų darbo], kai kur – jį pasunkins, o kai kur įneš ir teisinio absurdo, kurį, deja, reikės tvarkyti po sausio mėnesio. [...]
Lietuvoje yra pakankamai įstatymų, kurių normų žinojimas detektyvams leido dirbti. Tai yra Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Visuomenės informavimo įstatymas. Ten yra normos, skirtos ir kiekvienam asmeniui, [nurodoma] ką jis gali daryti, rinkdamas informaciją. Tai yra pagrindinis mūsų šalies dokumentas – Konstitucija. Pavartykite – labai trumpa knyga, bet ten labai daug aprašyta, ką [žmogus] gali ir ko negali.
G. Raibytė: Iš tiesų tai – labai įdomu. Bet ar tai nereiškia, kad beveik bet kuris žmogus galėjo tapti detektyvu?
O. Rimanas: Pasivadinti gali bet kas – ir profesoriumi, ir detektyvu, bet ar […] žmonės pas jį eis, ar jis turės galimybę jiems padėti, tai jau yra kitas klausimas.
Nors realiai – taip, kiekvienas galėjo [tapti detektyvu], bet iš tikrųjų jų buvo ne tiek ir daug – tų tikrųjų, kurie teikė paslaugas, kurie yra žinomi, kuriuos surasi, tarkime, pasinaudojęs paieškos sistema „Google“. Kai kurie detektyvai buvo be adreso, kur juos surasti, [nurodytas] tik telefonas ir vienkartinė išankstinio mokėjimo kortelė. Tai tokie ir detektyvai... Aš pats su jais nebendrauju ir [kitiems] nepatarčiau bendrauti.
R. Jonaitis: Kokius filmus Jūs žiūrite? Ar žiūrite kriminalinius filmus ir visą laiką kankinatės, bandote išspręsti tam tikras užduotis?
O. Rimanas: Uždavėte įdomų klausimą. Kadangi detektyvas turi būti kūrybiškas žmogus, kaip ir kriminalinės policijos pareigūnas, be to neįsivaizduoju nei buvusio savo darbo, nei dabartinio.
Ta kūryba […] yra susijusi su iliuzija, su magija. Esu vienas iš Lietuvos iliuzionistų klubo narių. Kai ten žiūrovai užduoda klausimą, kokios triukų paslaptys, aš atsakau – atsipalaiduokite, pailsėkite, nereikia galvoti apie triuko paslaptį.
Taigi, ir žiūrint filmus, yra reta galimybė atsipalaiduoti ir tiesiog žiūrėti, įsitraukti į tai. Ne tu ten viską organizuoji, o kažkas kitas už tave, tu tik žiūri. O gal kartais ir iš filmų patirties gali pasisemti.
G. Raibytė: Norėčiau paklausti apie žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Kaip detektyvai laviruoja šiuo klausimu? Kaip nepažeidžiate privataus žmogaus gyvenimo?
O. Rimanas: Jie laviruoja taip, kaip laviruos ir po įstatymo priėmimo. Deja, įstatymas neišsprendžia šios problemos. Profesiją mes lyg ir įteisiname. Iki tol, kaip kai kurie oponentai sako, tokios profesijos nebuvo, nors Statistikos departamente pagal veiklų klasifikatorių ji iš esmės buvo. Ir visame pasaulyje ji buvo. O, jei prisiminsime Allaną J. Pinkertoną arba kitus pasaulinio masto privačius detektyvus, tai šiai veiklai jau – du šimtai metų.
Šiuo atveju blogybė yra, kad turi laviruoti. Jei įstatymas atsirado, turi jau ne laviruoti, o tiksliai žinoti, kaip veikti, teisėtai suteikti klientui paslaugas, nepažeisti įstatymų. […] Proporcingumas tarp privataus detektyvo galimybių, jo teisių, pareigų ir draudimų yra neišspręstas.
O anksčiau taip ir buvo – pats detektyvas turėjo nuspręsti, kad tų ribų neperžengtų. Klasikinis pavyzdys – kai šneka apie privačius detektyvus, visi įsivaizduoja, kad jie tik neištikimybę ir tiria, kitų tyrimų neatlieka. Tai – klaidinga nuomonė.
R. Jonaitis: O koks tokių tyrimų procentas?
O. Rimanas: Pas mus svetainėje yra nurodyta apie 15 paslaugų, tai ši – tik viena iš jų. O tokių užsakymų – gal trečdalis. Tai palyginus yra nemažai.
R. Jonaitis: O kas daugiau užsakinėja tokias paslaugas – vyrai ar moterys?
O. Rimanas: Nėra skirtumo. Tai priklauso nuo žmogaus, o jis moteris ar vyras – nėra skirtumo. Būna ir taip, ir taip. Taigi Civilinis kodeksas tai leidžia. Net ne leidžia, o žmogus privalo surinkti įrodymus civilinei bylai […]. Tarp jų – ir įrodymus dėl neištikimybės, nes skyrybos galimos ne tik dėl smurto, o, tarkime, ir dėl neištikimybės.
G. Raibytė: Ir to nėra tik tuo atveju, kai yra pasirašoma priešvedybinė sutartis?
O. Rimanas: Jokiu būdu ne. Taigi sutuoktiniai vienas kitą privalo gerbti, tai – buvusio Šeimos kodekso principai. Dabar gi viskas – Civiliniame kodekse: gerbti, tausoti bendrą turtą, prižiūrėti vaikus ir t. t. Ir, kai viena iš šalių to nedaro, atsiranda bendrų teisių pažeidimas. Tada žmonės gali priimti sprendimą nutraukti santuoką. Santuokos nutraukimo pagrindai išdėstyti šiame kodekse. Vienas iš tų pagrindų yra santuokos nutraukimas dėl neištikimybės. Bet kaip tai įrodyti? Teismui reikia pateikti įrodymus, kad tavo antra pusė – neištikima.
Tu pats turi tai padaryti. Policija tau nepadės, advokatai nepadės, antstoliai taip pat tiesiogiai nepadės […]. Na, žmonės kartais kreipiasi į advokatus, jie gali surašyti dokumentus, ieškinius. Bet pačių įrodymų surinkti jie negali. Tada jie suranda privačius detektyvus ir prašo pagalbos. Taip yra šiandien.
Kai nėra įsigaliojusio įstatymo, visada klientui sakome – žiūrėkite, gal pirmiausia pasamdykite advokatą, kuris eis į teismą, nes mes ten neisime, neteiksime įrodymų. [Reikia advokato] kuris supras, kokių įrodymų jam reikia, ir mes, dirbdami vienoje komandoje su advokatu ir klientu, tuos įrodymus bandysime surinkti. Kitaip mes būsime apkaltinti teisme.
R. Jonaitis: Ar galite pasakyti, kokia yra Jūsų surinktų duomenų teisinė nauda ir vertė? Ar ji yra reali? Ar Jūsų įrodymai turi svorio?
O. Rimanas: Dažniausiai jie padeda, kai yra vaikų išlaikymo klausimas. Tai – įrodymai, kuriuos pateiks advokatas. Pavyzdžiui, nuotraukos, antstolių faktinio aplinkybių konstatavimo protokolai […].
Dėl privatumo pažeidimo klausimo – žurnalistai gali gatvėje filmuoti, žmogų netyčia [nufotografuoti] gatvėje. Ta nuotrauka gali kažkur atsirasti. Na, taip pat šiandien daro ir detektyvai.
Mes galvojome, kad įstatymas tą klausimą išspręs ir bus proporcija tarp žmogaus teisių į privatų gyvenimą apsaugos ir teisių suteikti paslaugą tam klientui, kurio teisės pažeistos. Mūsų manymu, tos proporcijos šis įstatymas nenustato.
R. Jonaitis: O kokia yra galimų tyrimų amplitudė – nuo ko iki ko? Dingę žmonės, dingusios brangenybės…?
O. Rimanas: Kaip ir minėjau, galime suteikti 15 paslaugų. Žinoma, [teikiamų paslaugų] įvairovė gali būti ir daug platesnė. […]
Gana dažnai yra dingęs žmogus, koks nors mūsų šalies gyventojas tose šalyse, kur jis suranda darbą: Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje. Jis dingo ten, o giminės – čia. Nėra ryšio, neatsako el. paštu, telefonas išjungtas. Dažnai [žmonės] kreipiasi dėl tokių atvejų. Tada pasitelkiame savo partnerius, kurių turime visame pasaulyje (na, ne kiekvienoje pasaulio šalyje, bet esame vienos kitos tarptautinės federacijos nariais). Per kolegas bandome tą klausimą spręsti. Žinoma, tai yra verslas, todėl tos paslaugos, deja, kainuoja.
R. Jonaitis: O ar nebūna entuziastų, kurie sako: „Aš, aš, aš noriu ištirti!“?
O. Rimanas: Iš tikrųjų kartais atliekame darbus dėl ko kito – be pinigų, be atlygio. Tai būna tokie tyrimai, kurie mums patiems įdomūs. Dažniausiai tai susiję su istorija, su Vilniaus, Lietuvos istorija. Būna ir tokių tyrimų.
Taip pat būna, […] [kad] ateina tėvai, dažnai – vienišos mamos. Jie verkia, ir mes turime būti ir psichologais. Jie nežino, kaip susitvarkyti su savo vaiku, kuris nekalba, neklauso. Jie įtaria, kad jis pradėjo vartoti narkotikus, bet negali jo pagauti už rankos. Tokiais atvejais siūlome konkrečias priemones dėl to vaiko aplinkos nustatymo, sykiu – ir dėl narkotinių medžiagų aptikimo. Net nematydami to vaiko, turėdami tik daiktus, kuriuos jis čiupinėjo, naudojame šiuolaikines technologijas. Yra Izraelio gamybos testų, kurie skirti nustatyti, ar ant tų daiktų yra narkotinių medžiagų mikrodalelių, o, jei yra, tai kokios jos. Yra tokių „stebuklų“.
R. Jonaitis: Vien žmogui palietus kažkokį daiktą?
O. Rimanas: Tai nėra ekspertizė. Tai nėra įrodymas, kad jis vartoja, bet tai įrodymas, kad jo aplinkoje yra narkotinės medžiagėlės. Ir tada jau galima [tirti toliau].
Bet tai nėra vien vaikų problemos. Kartais būna ir bohemos atstovų. Žmonės sako – mano žmona po koncerto kažkur užsilaiko, akys blizga, bet negaliu jos pričiupti, pagauti. Tai štai tokie atliekami tyrimai. Yra ir daugybė kitų, dabar jų visų spektrą sunku net išvardinti.
R. Jonaitis: Gal yra rezonansinių, žymių bylų, prie kurių Jūs esate prisidėjęs, kurias išaiškinote kaip detektyvas arba praeityje – kaip kriminalinės policijos atstovas?
O. Rimanas: […] Mūsų svetainėje yra surašyti mūsų credo. Jų yra penki. Vienas jų – mes išsaugome kliento konfidencialumą ir apskritai konfidencialumą. Taigi šiuo atveju konkrečių pavardžių, vardų, datų minėti neturiu teisės. Bet dėl garsių bylų – galiu pasakyti apie mūsų Seimo narės ponios Neringos Venckienės bylą. Teko dalyvauti, tiriant privačiai.
R. Jonaitis: Jūs išsiaiškinote, kad ji yra Čikagoje?
O. Rimanas: (Juokiasi.) Ne, tai gal kolegos policijoje [išsiaiškino] ar žurnalistai. […] Iš senesnių bylų – kunigo Ričardo Mikutavičiaus byla, paveikslų istorija. […]
Kad nebūtų klausimų, kuriai pusei atstovavome (tiems, kurie vykdė nusikaltimus, ar tiems, kurie norėjo juos pričiupti), musų kitas credo punktas – esame toje barikadų pusėje, kur yra visa teisėsauga, kur yra padorūs žmonės, bet ne toje, kur yra nusikalstamo pasaulio atstovai.
G. Raibytė: Kol nebuvo Jūsų veiklą reglamentuojančio įstatymo, tokios profesijos teoriškai nebuvo. Tai kaip Jus vertino teisėsaugos atstovai? Ar nežiūrėjo į Jus pašaipiai?
O. Rimanas: Na, tai yra kita problema. Tikėjome, kad ją išspręs įstatymas, kad būsime jų kolegos ar bendradarbiai. Nors ir patys esame iš ten (mano komandoje yra keli žmonės [iš tos srities], aš dirbau viename kriminalinės policijos padalinyje, kitas kolega – kitame), buvę kolegos, bet į mus žiūrėjo kreivai, ypač – vadovai. Jie žiūrėjo į mus tik kaip į informacijos surinkėjus, kaip į kažkokius nelegalus. Deja, taip buvo […].
G. Raibytė: O ar dabar teisėsaugos atstovai kreipiasi į Jus?
O. Rimanas: Teisėsaugos atstovai – ne, mes kreipiamės į teisėsaugos atstovus, kai klientas ateina pas mus ir prašo atlikti privatų tyrimą dėl nusikalstamos veiklos, kurios tyrimas dar vyksta teisėsaugoje. Tai yra mūsų pareiga – perspėti teisėsaugos atstovą, kad yra toks klientas. Šiuo atveju konfidencialumas šiek toks ribotas.
Mes bendromis jėgomis galime padėti, nes teisėsaugos pareigūnas gal neturi laiko, noro, patirties, transporto, dar ko nors, o mes tai turime. Be to, už tai mums klientas dar moka pinigus. Ir į tai dažniausiai dar vis žiūrima taip: jūs – sau, mes – sau.
Mūsų praktikoje yra nemaža atvejų, kai patys surinkdavome medžiagą ir oficialiai perduodavome teisėsaugai, kad jie jau patys spręstų, ar jie mato kažką naudingo, ar nemato. Bet gyvas bendravimas – labai retas ir priklauso, deja, nuo asmenybių tų pareigūnų, vadovų kriminalinėje policijoje, kurie galbūt dar ir asmeniškai tave pažįsta, žino, kad nepakiši jiems kiaulės ir t. t. Taip bendradarbiavimas ir vyksta.
R. Jonaitis: Pavogtas prabangus automobilis ar apvogtas butas – ar Jūs sprendžiate tokius dalykus?
O. Rimanas: Automobiliai – tai ta sritis, į kurią nesikišame. Yra dar vienas mūsų credo punktas, kad kliento neklaidiname dėl vykdymo užsakymo perspektyvos ir rezultatų. Jei matome, kad mūsų dalyvavimas neatneš teigiamo rezultato, nesiimame tokio užsakymo.
Paprastas pavyzdys: tarkime, yra sodyba, kur išvežti dideli daiktai, kažkur yra kaimynų, policija priėmė iškvietimą, užfiksavo tai, o po to nutraukė tyrimą, sustabdė […]. Jei matome, kad yra galimybė [tai ištirti], be abejo, sudarome sutartėlę, gauname iš kliento įgaliojimą ir pakartojame visą tą darbą, kurį padarė, sakykime, policija. Be to, bandome padaryti daugiau, nors turime mažiau galimybių – tiek techninių, tiek teisinių. Ir einame, klausiame, žiūrime supirkimo punktuose, lombarduose ir t. t. Tai priklauso nuo turimo laiko, tos paslaugos biudžeto, vietovės ir t. t.
R. Jonaitis: Yra daugybė lombardų tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose. Ar nėra taip, kad kiekviename lombarde yra po įtartiną istorijėlę, kad tai yra terpė įtartinoms istorijėlėms užsimegzti?
O. Rimanas: Gal geriau pareigūnai atsakytų į šį klausimą. Tikrai yra. Tik tas, kurį paminėjau, yra ne Vilniaus miesto pavyzdys, nes Vilniuje patikrinti visus lombardus, supirktuves būtų fantastinis dalykas. Dabar jų yra ant kiekvieno kampo. Ir kas tau, kažkokiam detektyvui, atsakys į klausimą, ar jie turėjo tą daiktą. Tą daiktą senai pardavė, padarė versliuką, ir tikrai tikimybė maža, kad atsakys į tą klausimą. O jei daiktai supjaustyti – metalo krūvos, ir pats gali ten surasti.
Viena mano kolegė Australijos detektyvė (tarp kitko, lietuvė) mane nustebino. Ji sako – man reikia šiandien atlikti tyrimą, bet prie privataus namo, tai apsirengsiu darbiniais drabužiais ir konteineryje ieškosiu knygos ar kažko kito, suplėšyto į gabaliukus. Na galvoju – super jūs, maniau, tokiais metodais neieškote įrodymų.
R. Jonaitis: O Jūs asmeniškai esate rausęsis po šiukšles?
O. Rimanas: Tokio tyrimo, kad reikėtų raustis po šiukšles, man dar neteko atlikti. Bet iš esmės, jei būtų būtinybė, jei reikėtų, kodėl gi ne? Kad pasiektum rezultatą, reikėtų kažką padaryti.
G. Raibytė: Kai tiriate bylą ir nueinate pas žmogų, kaip Jūs jam prisistatote? Ar visai nepristatote?
O. Rimanas: Kai pas žmones einame, dažniausiai prisistatome. Kartais to prisistatymo nereikia, kai prie laiptinės sėdi močiutės ir žiūri į debesis. Jos ir taip atsakys, papasakos viską apie save, apie savo kaimynus, apie vaikus ir anūkus.
G. Raibytė: Ir kaip žmonės reaguoja, kai pasakote, kad esate detektyvas?
O. Rimanas: Mes vertiname pagal situaciją. Jei kažkam negalima sakyti, tai ir nesakome. Jei matome, kad galima, tai ir pasakome. Vertiname, kada tai daryti.
R. Jonaitis: Kuo yra tekę apsimesti? Pavyzdžiui, kai reikia kažką stebėti ir neišsiduoti, ar esate apsimetęs elektros stulpų taisytoju?
O. Rimanas: Galiu pasakyti tokį pavyzdį: kai trūko merginos, buvau persirengęs mergina.
R. Jonaitis: O ar buvo kažkokių pavojų, ar teko pakliūti į pavojingas situacijas?
O. Rimanas: Teko, bet, kaip minėjau, dirbame su visa komanda, nes vienam – sudėtinga. O dėl didesnio pavojaus – jei policijos pareigūnai turi ginklą, tai mes turime ginklą savigynai, kurį, jei grės pavojus sveikatai, gyvybei, galėsime panaudoti.
Pavojų privačių detektyvų darbe yra nedaug. Tai daugiau – analitinis darbas, gyvas darbas, proto darbas. Dėl dabartinių technologijų dabar galima atlikti paslaugą ir neišeinant iš kabineto, nes yra toks informacijos šaltinis, kaip internetas. Ten gali viską surasti.
