Bet išmokti plaukti svajojančių neįgalių vaikų Lietuvoje ne vienas. Birželio 27 dieną vyksiančio Kauno triatlono „Orion Tri-Fun“ dalyviai turės galimybę prisidėti prie jų svajonių išsipildymo.

„Šie vaikai yra tikri didvyriai, mūsų laikų herojai. Todėl kiekvienas Kauno triatlono varžybų dalyvis, pasipuošęs herojaus simbolika, automatiškai taps rėmėju – jų startinis mokestis bus pervestas „Sauliuko“ klubui. Paremti klubo veiklą galima bus ir renginio metu“, - sakė Kauno triatlono „Orion Tri-Fun“ organizatorius Dovydas Valiuška ir pridūrė, jog kostiumams tinka viskas: nuo „supermeno“ skraistės iki Vytauto Didžiojo šalmo.

Tėvai dalinasi patirtimi

Sauliaus tėvai, Dalia ir Alvydas Šatinskai, iškovoję sūnui su sunkia negalia šviesesnę ateitį, nusprendė padėti kitoms šeimoms. Šiandien „Sauliuko“ sveikatos ir integracijos klubo projektinėje veikloje neįgaliesiems dalyvauja 25 šeimos, o bendradarbiaujama net su 200 šeimų.

„Daugelis galvoja, kad įkūrėme klubą savo vaikui. Ne. Mus pažįsta kaip Sauliuko tėvus, nes pirmieji su tokia diagnoze esame pasiekę stebėtinų sveikatos rezultatų“, - sako sveikatos ir integracijos klubo „Sauliukas“ vadovė D. Šatinskienė.

Naujagimiui gydytojai nustatė sunkią diagnozę – nekalbės, nesėdės, nevaikščios. Bet jau būdamas 2 su puse metų jis stojosi, vaikščiojo su lazdomis, pradėjo kalbėti. Begalė operacijų ir tėvų užsispyrimas davė pradžią stabilesniam vaiko gyvenimui.

Pasak D. Šatinskienės, gimus sūnui ji daugiau informacijos gavo iš kitų tėvų, turinčių vaikus su negalia, nei medikų. Tai paskatino į vieną bendruomenę suvienyti vienodo likimo šeimas: „Pas mus pradėjo vežti vaikus iš visos Lietuvos, tėvai konsultavosi, kaip gydyti, kaip sportuoti, kaip elgtis. Labai svarbu pasisemti patirties ir pasidalinti gerąja praktika.“

Dabar jau septyniolikmetis S. Šatinskas dalyvauja tarptautinėse plaukimo varžybose, džiaugiasi ir skina apdovanojimus. Vaikinas kartu su dar keliais „Sauliuko“ sveikatos ir integracijos centro plaukikais treniruojasi 4 kartus per savaitę.

Sportas – kelias į visavertį gyvenimą

Sauliaus nesustabdė įgimta nugaros išvarža ir 7 sudėtingos operacijos. Priešingai, jo didžiausia svajonė ir siekiamybė – imti pavyzdį iš tėčio ir tapti plaukimo treneriu bei visą likusį gyvenimą padėti kitiems.

„Jis jau dabar moko kitus vaikus plaukti ir padeda man vesti treniruotes, nuo vaikystės kaip žuvis sukasi vandenyje. Saulius be galo užsispyręs ir tvirto charakterio, visada siekia savo“, - sako „Sauliuko“ sveikatos ir integracijos klubo treneris bei Lietuvos neįgaliųjų plaukimo federacijos prezidentas A. V. Šatinskas.

Vaikas, kuris daktarų manymu turėjo sėdėti neįgaliųjų vežimėlyje, būdamas 4 mėnesių jau plaukiojo, o profesionaliame baseine lankytis pradėjo nuo 7-erių. 2015 m. Nyderlanduose IWAS žaidynėse jis pelnė 2 aukso medalius ir buvo pasveikintas prezidentės Dalios Grybauskaitės. Be to, 2016 m. varžybose Vokietijoje užėmė trečią vietą.

„Sauliuko“ sveikatos ir integracijos centro treniruojamų vaikų rezultatai nenustoja stebinti. S. Šatinskas, dar pilnai neatsistatęs po 2 operacijų, šiemet IDM Vokietijos atvirame neįgaliųjų plaukimo čempionate pagerino tris Lietuvos suaugusiųjų rekordus, o kitas centro plaukikas pagerino du Lietuvos rekordus. Varžybose dalyvavo 550 dalyvių iš 44 pasaulio šalių.

Sunkiausia – socialinė atskirtis

„Mūsų klubas ruošia 4 vaikus tarptautinėms varžyboms, jie visi gali atstovauti Lietuvai ir siekia gerų rezultatų, labai prisideda tėvai. Mes ne sporto mokykla, neturime didelio finansavimo, todėl per metus pasirenkame vienerias tarptautines varžybas. Bet yra geranoriškų trenerių, žmonių, kurie pataria ir padeda“, - sako D. Šatinskienė ir priduria: „Ritos Garbaravičienės fondas prisideda labai daug, padovanojo mums sportines aprangas, kurių anksčiau neturėjome“.

Anot, A. Šatinsko, kiti vaikai taip pat turi galimybę treniruotis. Bet net 70 proc. klubo vaikų yra su sunkia negalia, jiems įsitraukti į sportinę veiklą sudėtinga, jeigu neprisideda tėvai. Vaikas pats negali persirengti, o Lietuvoje galioja įstatymas, iki 14 metų draudžiantis perrengti vaikus svetimiems asmenims. Be to, juos reikia įkelti į baseiną ir iškelti, todėl reikalingi bent du žmonės. Tik su tėvų pagalba vaikai gali pasiekti labai aukštų rezultatų.

Išryškėja ir neįgaliųjų integracijos problemos, nes daugelyje sporto renginių nėra pritaikytų persirengimo kabinų ar viešųjų tualetų, pravažiavimo vežimėliams, o tai pasunkina galimybes dalyvauti varžybose.

Jau 9-erius metus gyvuojantis klubas vykdo ir įvairius socialinius projektus, sulaukia daug paramos iš visuomenės. „Mums geriausia paramos forma – kompensuojama vaikų stovyklėlė, renginiai, vaišės ar spektakliukas, kai žmogus kažką padovanoja. Tada jaučiasi nuoširdus ryšys ir gera emocija, o ir rėmėjai mato, kiek laimės suteikė“, - sako D. Šatinskienė.

Dar visai neseniai klubui persikraustyti į naujas patalptas padėjo Kroatijos laikinojo ambasadoriaus paskirti kariai, o Juozo Vitkaus Inžinerijos bataliono kareiviai dalino košę neįgaliesiems. „Mokykloje sveiki vaikai košės iš kareivių nevalgo, o tokios šeimos neprisisotinę renginiais, jiems kiekviena šventė labai svarbi ir vertinama“, - sako D. Šatinskienė.

Be to, „Chorų karuose“ prieš kelis metus laimėjęs Kauno Studentiškas choras su generolais „16 Hz“ gautą laimėjimą paskyrė „Sauliuko“ sveikatos ir integracijos klubui.

Pasak D. Šatinskienės, visi turintys negalią vaikai ar suaugusieji išgyvena labai didelę socialinę atskirtį. „Mes siekiame, kad neįgalios šeimos, vaikai, ar suaugusieji kažkuo užsiimtų, būtų sveikesni, turėtų tikslą, o negalvotų, kad gavo neįgalumo pašalpą ir gyvenimas baigėsi.“

S. Šatinskas kartu su dar keliais „Sauliuko“ sveikatos ir integracijos centro plaukikais planuoja startuoti „Orion Tri-Fun“ plaukimo distancijoje, o klubo draugai buria bičiulius, kurie su vaikinais dalyvaus komandinėje estafetėje.

Įvairiausias triatlono rūšis išbandžiusi moteris šią sporto šaką rekomenduoja visiems, šiek tiek linkusiems į avantiūrą ar norintiems kaip ji pailsėti nuo darbo bei ieškantiems įdomaus laisvalaikio. Galvojantiems nuo ko pradėti, Eglė pirmajam startui rekomenduoja birželio 27 dieną Kaune vykstančias „Orion Tri-Fun“ triatlono varžybas.

– Kada pajautėte potraukį ekstremalioms veikloms?

– Mums su vyru buvo po 20 metų, kai tėvams pasakėme, kad važiuojame į Vilnių mokytis, buvome studentai, o iš tiesų dviese išvažiavome į Ukrainą slidinėti kalnų slidėmis. Tada dar nebuvo tokių pramogų ir sporto varžybų pasiūlos mėgėjams. Dabar atrodo, jau esu išbandžiusi daug ką – šokau ne kartą parašiutu, nuo tilto su virve. Lygumų, kalnų, vandens slidės, snieglentė. Labai patiko trail, „Bebro kelio“, orientavimosi varžybos, vykusios tamsiu paros metu miške. Viską verta išbandyti, nes sunku žodžiais apsakyti tą patiriamą jausmą.

– Daugelis žmonių galvoja, kad triatlonas ne jų jėgoms. Kokia Jūsų istorija?

– Pirmosios mano varžybos prieš 2 metus Trakų triatlone buvo tikra avantiūra. Pagalvojau, kad būtų įdomu sudalyvauti, nes moku šiek tiek plaukti, dviračiu važiuoti irgi, o po visko nubėgti – pabandysiu. Pasiskolinau iš pažįstamo vyruko didoką plentinį dviratį, nusipirkau hidrokostiumą ir išvažiavau išmėginti jėgas. Kai Trakuose, Galvės ežere, pamačiau plūdurą, iki kurio reikia nuplaukti ir grįžti atgal, mane suėmė panikos priepuolis (juokiasi). Tada pirmą kartą taip toli nuo kranto nuplaukiau, nes prieš tai buvau plaukusi tik baseine. Bet visą sprinto distancijos trasą (750 m plaukimas, 20 km važiavimas dviračiu, 5 km bėgimas) sėkmingai įveikiau per 1 valandą ir 40 min. Man labai patiko šis procesas ir nenorėjau sustoti (šypsosi).

– Turbūt dabar esate dažnas svečias triatlono varžybose?

– Pernai sudalyvavau – triatlono distancijose, akvatlone, duatlone, super sprinto triatlone. Off-road triatlone plaukiau nuostabiame Gėlos ežere, o dviračiu važiavau ir bėgau bekele, miškų takeliais, įkalnėm. Man patinka toks prasmingas, aktyvus poilsis. Įdomiausia tai, jog turėdama patirties varžybose ir puikų individualiai man pritaikytą dviratį, sprinto distancijoje vis tiek dažniausiai užtrunku apie 1 valandą 40 min. Nesvarbu, ar daugiau sportuoju, ar mažiau, ar gera amunicija, ar prastesnė – mano rezultatų tai nepaveikia (juokiasi).

– Jums svarbu siekti aukštų rezultatų?

– Aš nesiekiu aukštų rezultatų, tokiame amžiuje būtų gal net neadekvatu, kai anksčiau intensyviai nesportavau. Aš džiaugiuosi sportu ir save vadinu sporto turiste – man treniruotės yra poilsis po darbo, o varžybos – atostogos.

– Kaip ruošiatės varžyboms, ar daug treniruočių reikia norint įveikti triatlono trasą?

– Esu „Kauno maratono klubo“ narė, du kartus per savaitę einu į bėgimo treniruotę pas olimpietį Remigijų Kančį ir Loretą Kančytę bei vieną kartą į baseiną, anksti ryte – žiemą, vasarą plaukiu Lampėdžių karjere. Ir savaitgalį, jei dalyvauju kokiose nors varžybose. Varžybose aš kaupiu laimės hormonus, vadinamus dofaminu, serotoninu ir endorfinu ir palaikau tonusą (šypsosi).

– Triatlone galima pasirinkti skirtingo sudėtingumo distancijas. Kurią sudėtingiausią esate įveikusi?

– Pernai pirmą kartą išbandžiau olimpinę distanciją, kurioje reikia 1,5 km nuplaukti, 40 km nuvažiuoti dviračiu ir 10 km nubėgti. Prieš tai net neįsivaizdavau, kaip nulipus nuo dviračio reiks nubėgti 10 km, bet nubėgau ir sėkmingai, finišavau – ir net ne paskutinė (juokiasi). Tai ilgiausia mano išbandyta distancija ir tuo pačiu suteikusi daugiausiai laimės.

– O galbūt turite tikslą sudalyvauti pačioje sudėtingiausioje, „Ironman“ trasoje, kur plaukiama 3,8 km, dviračiu važiuojama 180 km ir bėgama 42 km?

– Esu įveikusi 3,8 km plaukimą. Galbūt įveikčiau ir dviračio distanciją, bet bėgti 42 km būtų vargas ir per didelis iššūkis. Apskritai, visa „Ironman“ trasa skirta turbūt šiek tiek jaunesniems (juokiasi). Aš niekada savęs nevarginu, sportuoju, kad būtų malonu (šypsosi). Aš dar nesu nubėgusi maratono ir net nesinori, įveikiau tik pusę per daug nesiruošusi. Ir šiaip, šiais metais sporto sezonas bus gerokai ramesnis dėl kojos traumos, dalyvausiu tik triatlono varžybose.

– Kokių kurioziškų situacijų Jums yra nutikę varžybų metu?

– Dalyvavau triatlone, Jonavoje. Važiuodama dviračiu žinojau, kad jau tuoj reikia kažkur pasukti į dešinę, į tranzito zoną, bet lemiamu momentu pasukau į kairę, paskui antrą ratą važiuojančius dviratininkus olimpinėje distancijoje. Pagalvojau – geras oras, graži trasa, apvažiuosiu dar vieną ratą savo malonumui, nedažnai tenka. Vietoje 20 km nuvažiavau – 40 km distanciją (juokiasi). Aš net nežinojau, kad buvo renkami taškai, mano komandos vyrukai buvo labai nelaimingi, nes aš netilpau į laiko limitą ir komandai buvo skirta minus 200 taškų. Reikia būtinai pasidomėti prieš startuojant – kas, kaip, kada ir kur (šypsosi).

– Kaip Jums pavyksta atrasti bendraminčių, kurie norėtų kartu dalyvauti varžybose?

– Mūsų triatlonininkų grupelėje visi vyrukai, jie kaip mano jaunėliai broliai (juokiasi). Mes susikooperuojam ir kartu vykstam į varžybas, nors aš jokių problemų nematau ir viena vykti. Pernai vyko varžybos dvi dienas iš eilės, abiems reikėjo skirtingų dviračių, tai aš viena susikroviau dviračius ir išvažiavau, nes labai norėjau sudalyvauti. Vyras ir vaikai palaiko mane morališkai, bet dažniausiai – namuose (šypsosi).

– Pati dar ne taip seniai buvote naujokė triatlono rungtyje. Ką rekomenduotumėte žmonėms, kurie nori, bet neišdrįsta?

– Siūlyčiau išmėginti Kaune vyksiančias trialtono varžybas „Orion Tri-Fun“. Čia distancijos gerokai trumpesnės: jas įveikti gali visi, kurie išsilaiko vandenyje, kad ir plūdurų pagalba, moka sėdėti ant dviračio, ir yra bandę bėgti. Aišku, galite dalyvauti ir nemokėdami plaukti – suburkite komandą ir runkitės estafetėje.

Tikrai rekomenduoju nors kartą išdrįsti pabandyti. Viskas atrodo labai sudėtinga ir neįveikiama, kol pats nepabandai. Varžybose yra apsauga, visada kažkas padeda ir paaiškina taisykles. Man atrodo prasminga paskirti dalį savaitgalio varžyboms, nes patirtos emocijos būna tikrai išskirtinės.